CP v2

Blog

  • 8 ilgaamžiai snapučiai, kurie žydi iki rudens: ištvermingos veislės ir paprasta priežiūra

    8 ilgaamžiai snapučiai, kurie žydi iki rudens: ištvermingos veislės ir paprasta priežiūra

    Snapučiai (Geranium) – vienos patikimiausių daugiamečių gėlių, vertinamos dėl ilgo žydėjimo, atsparumo ir gebėjimo greitai uždengti tuščias lysvių vietas. Tinkamai parinktos veislės džiugina nuo pavasario pabaigos iki rudens, o dalis jų dar ir nusidažo ryškiomis rudeninėmis spalvomis.

    Dažniausiai snapučiai geriausiai auga laidžioje, humusingoje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Saulėtoje vietoje žydėjimas paprastai būna gausiausias, tačiau daugelis veislių puikiai tinka ir pusšešėliui, todėl dažnai pasirenkamos mišriems gėlynams, pakraščiams bei po medžiais.

    Veislės, kurios nenuvilia

    Ilgam žydėjimui dažnai rekomenduojamas snaputis „Brookside“: jis formuoja apie 40 centimetrų aukščio kerus ir išsiskiria melsvai violetiniais žiedais. Karštomis vasaros savaitėmis žydėjimas gali kiek sulėtėti, tačiau vėliau dažnai atsinaujina.

    Pusiau pavėsiui ir mažesnei priežiūrai tinka šakniastiebinis snaputis „Spessart“, vertinamas dėl aromatingų lapų ir gebėjimo greitai sutankėti. Žiedai dažniausiai balti su švelniu rausvu atspalviu, o tankus augimas gali padėti slopinti piktžoles.

    Vienas ilgiausiai žydinčių pasirinkimų – snaputis „Rozanne“, kuris dažnai žydi nuo vasaros pradžios iki pat rudens. Jis linkęs šiek tiek driektis, todėl gerai užpildo tarpus tarp kitų augalų ir, palankiomis sąlygomis, gali žydėti kelis mėnesius beveik be pertraukų.

    Išskirtiniam vaizdui gėlyne dažnai pasirenkamas Himalajinis snaputis „Plenum“, išsiskiriantis pilnaviduriais žiedais, kurie sezono eigoje keičia atspalvius. Kai kurios veislės žydi bangomis, todėl po pirmo žydėjimo gali pasirodyti ir vėlyvesnė žiedų banga.

    Žemesniems apvadams tinka raudonasis snaputis „Frivolius Pink“, formuojantis kompaktiškus 15–20 centimetrų kerelius. Pašalinus nužydėjusius stiebus, žydėjimas neretai atsinaujina, o žiedai vilioja apdulkintojus.

    Kontrastui kuriant gėlyną dėmesio verta dėmėtasis snaputis „Espresso“: jo tamsūs, rusvai šokoladiniai lapai ryškiai išryškina rožinius žiedus. Tokios lapijos veislės ypač tinka ten, kur norisi dekoratyvumo ir tada, kai žiedų mažiau.

    Ištvermingu ir ilgai žydinčiu pasirinkimu laikomi kruvinieji snapučiai, pavyzdžiui, „Elke“ ir „Elsbeth“. Jie dažnai žydi nuo pavasario pabaigos iki ankstyvo rudens, o kai kurių veislių lapai rudenį ryškiai parausta, suteikdami gėlynui papildomos spalvos.

    Kaip prižiūrėti, kad žydėtų ilgiau?

    Svarbiausia taisyklė – vengti užmirkimo, nes snapučiai blogai toleruoja stovintį vandenį, ypač įsitvirtinimo pradžioje. Jei dirva sunki, verta ją pagerinti kompostu ir smulkesnėmis, laidumą didinančiomis medžiagomis, o laistyti saikingai, bet reguliariai per sausras.

    Žydėjimą labiausiai prailgina genėjimas: nužydėjusius žiedynus ir apdžiūvusias dalis verta šalinti nuolat. Daliai veislių padeda ir ryškesnis kerų patrumpinimas po pirmos žydėjimo bangos – augalas greičiau išleidžia naujus lapus ir gali sukrauti naujų žiedų.

    Planuojant gėlyną verta įvertinti ir plitimą: kai kurios veislės greitai plečiasi ir gali užgožti kaimyninius augalus, todėl joms reikia daugiau erdvės arba reguliaraus kerų ribojimo. Tinkamai parinkus vietą ir veisles, snapučiai gali tapti beveik bepriežiūre sodo dalimi, kuri gražiai atrodo iki pat rudens.

  • Kvepia iki vėlumos ir žydi įspūdingai: rugsėjį pasėtas vakarinis žiedas nustebins pavasarį

    Kvepia iki vėlumos ir žydi įspūdingai: rugsėjį pasėtas vakarinis žiedas nustebins pavasarį

    Spis treści:

    1. Jesienny siew wieczornika damskiego
    2. Dlaczego warto mieć w ogrodzie wieczornik damski?

    Jesienny siew wieczornika damskiego

    Wieczornik damski (Hesperis matronalis) najlepiej wschodzi siany bezpośrednio do gruntu. Można to robić wczesną wiosną – od marca do kwietnia – lub późnym latem, mniej więcej do końca września. Nasiona wysiewa się płytko, najlepiej na głębokości 0,5-1 cm – wystarczy je lekko przysypać ziemią.

    Zalecany, docelowy rozstaw i odległość pomiędzy roślinami to 20-30 cm. Przy gęstszym siewie dobrze jest przerzedzić siewki po wschodach, pozostawiając wyłącznie najsilniejsze egzemplarze – zbyt duże zagęszczenie roślin może osłabiać kwitnienie i sprzyjać chorobom grzybowym. Aby zapewnić roślinie dobry start, dobrze jest ją wysiać we właściwym miejscu:

    • Stanowisko

    Wieczornik najlepiej rośnie i kwitnie na stanowiskach lekko półcienistych, przy czym w nieco ciemniejszych miejscach może dłużej zachowywać intensywny kolor kwiatów. Roślina poradzi sobie także na stanowiskach słonecznych, ale wówczas może wymagać częstszego podlewania przez zwiększoną intensywność transpiracji. Wieczornik może być atakowany przez bielinka kapustnika, dlatego lepiej nie sadzić byliny przy ogrodzie warzywnym. Roślina powinna być osłonięta od silnego wiatru, aby jej pędy się nie pokładały.

    • Podłoże

    Wieczornik preferuje gleby żyzne, próchnicze, przepuszczalne i umiarkowanie wilgotne. Przed siewem należy usunąć chwasty, dobrze jest także przekopać ziemię i wzbogacić ją kompostem. Wieczornik bardzo dobrze reaguje na ściółkowanie materiałem organicznym, np. przekompostowaną korą, słomą, liśćmi czy kompostem. Należy unikać miejsc podmokłych oraz ciężkiej, zbitej gliny, w której mocno zalega woda.

    • Pielęgnacja rośliny

    Pielęgnacja wieczornika damskiego jest dość prosta – najważniejsze jest utrzymanie umiarkowanej wilgotności podłoża. Nie należy dopuszczać ani do przesuszenia, ani do zastojów wody. Na żyznej ziemi wieczornik nie potrzebuje regularnego nawożenia w sezonie – w zupełności wystarczy mu wiosenna dawka kompostu, ewentualnie nawóz mineralny dla roślin kwitnących. Roślina nie wymaga przycinania – w trakcie sezonu warto usuwać przekwitłe kwiatostany, aby pobudzić dalsze kwitnienie. Wieczornik dobrze zimuje w polskim klimacie i zazwyczaj nie potrzebuje okrywania na zimę.

    Zobacz również:

    Wieczornik damski pięknie kwitnie, a jego kwiaty czarują oszałamiającym zapachem.
    Porady ogrodnicze

    Zalewa rabatę drobnymi kwiatami i cudnie pachnie. Gdzie posadzić i jak pielęgnować wieczornik damski?

    Kateryna Kuskova

    Kateryna Kuskova

    Dlaczego warto mieć w ogrodzie wieczornik damski?

    Wieczornik damski to okazała, ale krótkowieczna bylina z rodziny kapustowatych, którą w polskim klimacie najczęściej uprawia się jako roślinę dwuletnią. W pierwszym sezonie tworzy przyziemną rozetę lancetowatych i lekko omszonych liści z ząbkowanymi brzegami. Natomiast w kolejnym roku roślina wypuszcza wysokie na 100-120 cm pędy kwiatostanowe.

    W drugiej połowie maja na ich szczycie pojawiają się luźne, groniaste kwiatostany złożone z drobnych kwiatów o czterech płatkach – liliowych, fioletowo-różowych lub rzadziej białych. Miododajne kwiaty utrzymują się na roślinie ponad miesiąc, otulając cały ogród słodkim zapachem, który staje się szczególnie intensywny wieczorami. Po przekwitnięciu roślina zawiązuje długie, wąskie łuszczyny z nasionami – łatwo sama rozsiewa się w ogrodzie.

    Źródło: deccoria.pl

    Zobacz również:

    Wieczornik damski roztacza swój piękny zapach od maja do lipca.
    Porady ogrodnicze

    Wieczorem ogród pachnie jak luksusowe perfumy. Jak pielęgnować wieczornik damski, by długo kwitł?

    Tomasz Kromp

    Tomasz Kromp


    Kwiaty z babcinego ogroduDeccoria.plDeccoria.pl
  • Magnolijos genėjimas: 3 klaidos, po kurių krūmas gali nebeatsigauti – kada kirpti teisingai

    Magnolijos genėjimas: 3 klaidos, po kurių krūmas gali nebeatsigauti – kada kirpti teisingai

    Magnolijos vertinamos dėl įspūdingų žiedų, tačiau netinkamas genėjimas gali ilgam pristabdyti augimą ir sumažinti žydėjimą. Sodininkai pabrėžia, kad šis augalas prasčiau toleruoja dažną šakų trumpinimą, nes naujus ūglius formuoja lėčiau nei daugelis dekoratyvinių krūmų.

    Viena dažniausių klaidų – genėti per dažnai, tikintis sutankinti lają. Magnolija po tokio kišimosi neretai suformuoja retesnę, netolygią lają, o pjūvių žaizdos tampa papildomu stresu: augalas energiją skiria gijimui, o ne šaknų ir lapijos vystymui.

    Kodėl pavasarinis genėjimas rizikingas?

    Antra klaida – genėjimas ankstyvą pavasarį, prieš žydėjimą arba žydėjimo metu. Daugelis magnolijų žiedinius pumpurus suformuoja ant praėjusių metų ūglių, todėl nukirpus šakas kovą ar balandį, lengva pašalinti ir būsimus žiedus.

    Be to, pavasarį suintensyvėja sulų tekėjimas, todėl pjūviai gali gyti lėčiau, o ištekėjusios sultys reiškia prarastas maisto medžiagas. Praktikoje tai dažnai baigiasi akivaizdžiai menkesniu žydėjimu arba tuo, kad magnolija tais metais visai nepražysta.

    Kaip nepersistengti trumpinant šakas?

    Trečia klaida – drastiškas genėjimas, kai vienu metu pašalinama daug šakų. Staiga sumažinus lapų plotą, augalui tampa sunkiau pasigaminti energijos, todėl gali silpnėti bendras gyvybingumas, o dalis ūglių net pradėti džiūti.

    Jei vis dėlto reikia koreguoti formą, jauniems augalams rekomenduojama trumpinti tik pačius ilgiausius ūglius ir ne daugiau kaip trečdalį jų ilgio. Pjūvį verta daryti įstrižai, paliekant kelis milimetrus virš sveiko, į išorę nukreipto pumpuro, kad naujas augimas neperaugintų lajos vidurio.

    Kada geriausia genėti magnoliją?

    Patikimiausias laikas genėti – iškart po žydėjimo, dažniausiai gegužę arba birželį, priklausomai nuo veislės ir pavasario eigos. Tuomet galima pašalinti nereikalingas šakas taip, kad nenukentėtų kito sezono žiediniai pumpurai, o iki rudens magnolija spėja geriau užgydyti žaizdas.

    Pirmiausia šalinamos sausos, pažeistos, nulūžusios ar tarpusavyje besitrinančios šakos, taip pat į lajos vidų augantys ūgliai. Svarbu naudoti aštrius ir švarius įrankius, rinktis sausą, geriau apniukusią dieną ir nepalikti ilgų kelmų, kurie paprastai gyja prasčiau ir tampa jautresni ligoms.

    Jeigu reikia didesnės korekcijos senesniam medeliui, ją saugiau išskaidyti per 2–3 metus, kiekvieną sezoną pašalinant tik dalį šakų. Toks sprendimas padeda išlaikyti proporcijas, mažina stresą ir didina tikimybę, kad magnolija išsaugos gausų žydėjimą.

  • Sėkite šį augalą lysvėse tankiai: pakeis brangias trąšas ir padės „dezinfekuoti“ dirvą

    Sėkite šį augalą lysvėse tankiai: pakeis brangias trąšas ir padės „dezinfekuoti“ dirvą

    Natūrali išeitis nualintai dirvai

    Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai daržovių lysvės ima tuštėti, dirva dažnai būna nualinta ir praradusi struktūrą. Vienas paprasčiausių būdų ją sustiprinti be brangių trąšų yra žaliasis tręšimas, kai auginami vadinamieji sideratai, o vėliau jų masė įterpiama į žemę.

    Tam ypač dažnai pasirenkama baltoji garstyčia, greitai augantis augalas, per trumpą laiką sukuriantis daug žaliosios masės. Jos šaknys purena dirvą ir padeda gerinti vandens bei oro apytaką, o įterpta augalinė masė prisideda prie humuso formavimosi.

    Kuo naudinga baltoji garstyčia

    Baltoji garstyčia vertinama dėl spartaus augimo ir gebėjimo uždengti dirvos paviršių, todėl mažiau sudygsta piktžolių, o žemė lėčiau išdžiūsta. Dirvos paviršių dengiantis augalų sluoksnis taip pat mažina erozijos riziką po liūčių ar vėjuotu oru.

    Dar vienas svarbus aspektas yra fitosanitarinis poveikis: garstyčių augalai išskiria junginius, kurie gali slopinti dalį dirvoje išliekančių patogenų ir kai kurių kenkėjų aktyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad po intensyvaus sezono, ypač kai pasitaikė ligų, žaliasis tręšimas gali tapti papildoma priemone dirvos būklei gerinti.

    Žydėdama garstyčia pritraukia apdulkintojus, o tai svarbu bendrai sodo ekosistemai. Vis dėlto daržo lysvėse ji dažniau auginama ne dėl žiedų, o dėl žaliosios masės, kurią galima įterpti į dirvą dar rudenį arba palikti iki pavasario.

    Kaip sėti ir kada įterpti

    Garstyčias galima sėti didžiąją sezono dalį, kol nėra šalnų, tačiau dažniausiai tai daroma antroje vasaros pusėje arba ankstyvą rudenį, kai nuimamas derlius. Prieš sėją lysvę verta sutvarkyti: pašalinti augalų liekanas, piktžoles, išlyginti žemę, kad sėklos tolygiai pasiskirstytų.

    Sėjama tankiai, dažniausiai paberiant sėklas tolygiai per visą plotą, o vėliau lengvai įterpiant į dirvos paviršių. Pakanka užberti plonu žemės sluoksniu, maždaug 1–2 centimetrų, tuomet lengvai prispausti ir palaistyti, kad sudygimas būtų greitesnis.

    Daigai paprastai pasirodo per kelias dienas, o tolesnė priežiūra dažniausiai minimali. Jei sėta sausringu laikotarpiu, pirmosiomis savaitėmis svarbiausia neleisti dirvai visiškai perdžiūti, kad augalai greitai sukrautų masę.

    Rudenį garstyčias galima nupjauti ir įterpti į dirvą iki spalio pabaigos, kol dar nėra įšalo. Kitas variantas yra palikti augalus per žiemą: nušalus jie sudaro natūralų mulčio sluoksnį, o pavasarį liekanas galima įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį.

    Svarbi taisyklė sėjomainai: garstyčių nereikėtų sėti prieš ar po kopūstinių šeimos daržovių, nes tai gali didinti bendrų ligų ir kenkėjų riziką. Jei darže dažnai auginami kopūstai, ridikėliai ar ropės, verta rinktis kitą žaliajam tręšimui tinkamą augalą.

    Ilgalaikėje perspektyvoje žaliasis tręšimas tampa ne vienkartiniu triuku, o dirvos priežiūros strategija. Reguliariai naudojant sideratus, dirvožemis paprastai tampa puresnis, geriau sulaiko drėgmę ir stabiliau aprūpina augalus maisto medžiagomis.

  • Išbandė kelis rožių dauginimo būdus: šis vienas triukas dažniausiai suveikia be klaidų

    Išbandė kelis rožių dauginimo būdus: šis vienas triukas dažniausiai suveikia be klaidų

    Rožių dauginimas auginiais daugeliui sodininkų atrodo loterija, tačiau tinkamai parinkus laiką ir sąlygas rezultatai gali būti labai geri. Dažniausiai patikimiausias praktinis kelias yra dauginimas stiebo auginiais, kai iš sveiko ūglio paruošiami keli 15–20 cm ilgio gabalėliai.

    Renkantis auginį svarbiausia jo kokybė: stiebas turi būti tvirtas, be ligų požymių, su aiškiai matomais pumpurais. Viršutinis pjūvis daromas tiesiai virš pumpuro, o apatinis pjūvis – įstrižai po pumpuru, kad padidėtų vandens ir maisto medžiagų įsiurbimo plotas.

    Praktikoje dažnai naudojamas ir tarpinis žingsnis vandenyje: auginio apatinė dalis įmerkiama į nedidelį kiekį švaraus vandens, o viršus pridengiamas permatoma plėvele ar maišeliu. Po 1–2 savaičių pjūvio vietoje gali susiformuoti šviesus audinys, vadinamas kalusu, iš kurio vėliau auga šaknys.

    Kalusui pasirodžius, delsti nereikėtų: auginį geriau greitai perkelti į žemę ar vazoną, kad audinys nepradėtų ruduoti ir džiūti. Sodinant į dirvą apatinę dalį įleiskite maždaug 5–7 cm gyliu, o drėgmę pirmomis savaitėmis padeda išlaikyti stiklainis ar mini šiltnamis.

    Kada imti rožių auginius?

    Tinkamas laikas priklauso nuo rožių grupės ir oro sąlygų, tačiau dažniausiai išskiriami trys periodai: pavasaris, vasara po žydėjimo ir ruduo po vegetacijos pabaigos. Vasarą, nuo birželio pabaigos iki liepos, dažnai geriausiai tinka šių metų pusiau sumedėję, dar elastingi ūgliai.

    Ankstyvą pavasarį ir rudenį patogiau dirbti su labiau sumedėjusiais ūgliais, kurie būna atsparesni išdžiūvimui. Auginius geriausia imti ryte, kai audiniai būna geriau prisotinti drėgmės, ir iškart juos ruošti įšaknijimui.

    Dirva, drėgmė ir šviesa

    Įšaknijimui būtina lengva, laidi ir nuolat šiek tiek drėgna terpė, kad šaknys negautų per daug vandens ir nepradėtų pūti. Dažnai pasirenkamas durpių ir smėlio ar perlito mišinys santykiu 1:1, o vazone svarbus drenažas ir skylės vandens pertekliui.

    Šviesos reikia daug, bet tiesioginė kaitri saulė ypač pavojinga, nes greitai išgarina drėgmę ir auginiai vysta. Geras sprendimas – šviesi vieta su išsklaidyta šviesa, o jei auginiai laikomi pridengti plėvele, juos būtina kasdien trumpai vėdinti, kad neįsimestų grybinės ligos.

    Įsišaknijimui dažniausiai palankiausia 18–24 laipsnių Celsijaus temperatūra. Pirmoji žemė neturi būti labai trąši, nes svarbiausia šaknų formavimosi fazėje yra stabilus drėgmės režimas, o tręšimą verta pradėti tik augalui akivaizdžiai prigijus.

    Dažniausios klaidos, kurios kainuoja krūmą

    Viena dažniausių nesėkmių priežasčių yra per šlapia terpė ir prasta oro apykaita, kai auginiai pradeda juoduoti ar pelyti. Kita klaida – per ilgas laikymas vandenyje, kai audiniai suminkštėja, o persodinus į dirvą augalui sunkiau prisitaikyti.

    Taip pat verta prisiminti, kad ne visos rožės elgiasi vienodai: kai kurios veislės šaknijasi lengvai, kitoms gali prireikti daugiau laiko ar tikslesnių sąlygų. Vis dėlto nuoseklus auginio paruošimas, švari terpė, drėgmės kontrolė ir vėdinimas dažniausiai lemia didžiausią sėkmės dalį.

  • Laikas sodinti tulpes: 5 išskirtinės veislės ir svarbiausios klaidos, kurios kainuoja žydėjimą

    Laikas sodinti tulpes: 5 išskirtinės veislės ir svarbiausios klaidos, kurios kainuoja žydėjimą

    Ruduo daugeliui sodininkų yra geriausias metas pasirūpinti pavasario vaizdu: būtent tada sodinami tulpių svogūnėliai. Nors tulpės laikomos nelepiais augalais, netinkamas laikas ir dirva gali lemti, kad pavasarį žiedų bus mažiau arba jie visai nepasirodys.

    Veislių pasirinkimas šiandien milžiniškas: skiriasi ne tik spalvos, bet ir žiedų forma, augalo aukštis bei žydėjimo laikas. Pastaraisiais metais populiarėja pilnavidurės, bijūnus primenančios tulpės ir įdomesnių atspalvių veislės, kurios puikiai tinka tiek gėlynams, tiek skynimui.

    5 veislės, kurios traukia akį

    Viena ryškiausių pilnavidurių veislių laikoma „Double Beauty of Apeldoorn“: jos geltoni, bijūną primenantys žiedai gali žydėti ilgiau nei įprastos tulpės. Tai vėlyvesnė veislė, todėl gėlyne prailgina tulpių sezoną.

    Norintiems neįprastos spalvos verta atkreipti dėmesį į „Blue Wow“, kurios žiedai turi melsvai violetinį atspalvį ir gerai pakelia pavasarines vėsas. Tamsių tonų mėgėjams dažnai siūloma „Black Hero“ – sodrios, beveik juodai violetinės spalvos pilnavidurė tulpė, tinkama skynimui.

    Klasikinio, švelnesnio vaizdo ieškantiems tinka „Angelique“ – šviesiai rožinė, pilnavidurė veislė, dažnai vertinama dėl atsparumo permainingiems orams. O norintiems efekto, kurį pastebi visi, išskiriama „Ice Cream“: žiedas primena desertą, kai rožiniai vainiklapiai išryškina šviesų, tarsi kremą, centrą.

    Kada sodinti, kad peržiemotų

    Tulpių svogūnėliai dažniausiai sodinami rudenį, kai dirva dar nėra įšalusi: praktikoje tai dažnai būna laikotarpis nuo rugsėjo antros pusės iki spalio pabaigos. Esant šiltam rudeniui, sodinimą galima tęsti ilgiau, tačiau svarbu, kad svogūnėliai spėtų įsišaknyti iki stipresnių šalnų.

    Renkantis svogūnėlius verta apžiūrėti, ar jie tvirti, be pelėsio, minkštų vietų ir įtartinų dėmių. Geriausiai tinka didesni, sveiki svogūnėliai, nes jie paprastai sukaupia daugiau maisto medžiagų ir pavasarį duoda stipresnius žiedus.

    Dažniausios klaidos sodinant

    Viena pagrindinių taisyklių – sodinimo gylis: svogūnėliai sodinami maždaug trijų savo aukščių gyliu, dažniausiai apie 10–15 centimetrų. Lengvesnėje, smėlingoje dirvoje juos galima įleisti kiek giliau, o sunkioje, molingoje – šiek tiek sekliau, kad neužmirktų.

    Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta, o dirva – laidi vandeniui, humusinga. Perteklinė drėgmė yra viena dažniausių problemų: sunkioje, šlapioje žemėje svogūnėliai gali pradėti pūti, todėl praverčia dirvos pagerinimas kompostu ir smėliu.

    Žiemą tulpės paprastai ištveria šalčius, tačiau pavojingas derinys yra sausas šaltis be sniego. Tokiu atveju naudinga vėlyvą rudenį mulčiuoti sodinimo vietą plonu sausų lapų, komposto ar žievės sluoksniu, o pavasarį mulčią laiku patraukti, kad žemė greičiau sušiltų.

    Dar viena praktinė bėda – graužikai, kurie gali išrausti ir sunaikinti svogūnėlius. Tam dažnai naudojami specialūs ažūriniai krepšeliai: jie apsaugo sodinukus ir vėliau palengvina svogūnėlių iškasimą, jei nusprendžiama juos perkelti ar atrinkti.

    Pasodinus svarbiausia kantrybė: rudenį svogūnėliai leidžia šaknis ir ruošiasi šalčio periodui, kuris būtinas normaliam žydėjimui. Tinkamai parinkta vieta, laidi dirva ir teisingas sodinimo gylis dažniausiai garantuoja, kad pavasarį tulpės atsidėkos gausiais žiedais.

  • Ne tik pasivaikščiojimas: Zaraso ežero saloje – 15 stotelių žygis ir tvarūs prizai

    Ne tik pasivaikščiojimas: Zaraso ežero saloje – 15 stotelių žygis ir tvarūs prizai

    Zarasų rajono savivaldybė, minėdama Europos judumo savaitę, kviečia gyventojus ir miesto svečius į savarankišką patyriminį-pažintinį žygį Zaraso ežero Didžiojoje saloje. Maršrutas pritaikytas ramiam ėjimui, o svarbiausia jo dalis – 15 informacinių stotelių, kuriose galima sužinoti daugiau apie salos aplinką ir jos ekosistemą.

    Kiekviename punkte dalyviai ras QR kodus: juos nuskenavus telefonu pateikiama informacija ir trumpos užduotys. Taip žygis tampa ne vien fiziniu aktyvumu, bet ir pažintine patirtimi, skatinančia atidžiau pastebėti gamtą, įvertinti žmogaus poveikį aplinkai ir pasitikrinti žinias.

    Kaip vyks žygis saloje?

    Žygiui parengtas maršruto žemėlapis su pažymėtais punktais, todėl orientuotis turėtų būti paprasta ir pirmą kartą saloje apsilankiusiems žmonėms. Didžioji dalis stotelių įrengtos šalia takų, tad specialiai ieškoti nuošalesnių vietų ar klaidžioti nepažįstamais takeliais nereikės.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra varžybos dėl greičio, o kvietimas judėti tvariai ir prasmingai. Europos judumo savaitė kasmet ragina rinktis ėjimą pėsčiomis, dviratį ar viešąjį transportą, o tokie žygiai tampa patraukliu būdu įpročius keisti be papildomų išlaidų ir sudėtingo pasiruošimo.

    Prizai ir atminimo dovanos

    Paskelbta, kad trijų pirmųjų, įveikusių maršrutą ir nusifotografavusių prie ne mažiau nei aštuonių punktų, laukia tvarūs prizai. Atminimo dovanos numatytos ir kitiems dalyviams, kurie įvykdys tas pačias sąlygas.

    Prizus kviečiama atsiimti iki rugsėjo 23 dienos 17 valandos Zarasų rajono savivaldybėje, 227 kabinete. Papildoma informacija teikiama telefonu ir elektroniniu paštu, nurodytais savivaldybės pranešime.

    Ką verta pasiruošti?

    Į žygį patariama pasiimti vandens ir avėti patogią sportinę avalynę, o telefoną turėti įkrautą, kad būtų galima nuskenuoti QR kodus. Kadangi žygis savarankiškas, dalyviai gali pasirinkti jiems patogiausią laiką ir tempą.

    Organizatoriai kviečia Didžiojoje saloje ne tik pajudėti, bet ir sustiprinti ryšį su gamta, trumpam atsitraukiant nuo kasdienio tempo. Toks formatas ypač tinkamas šeimoms, pavieniams žygeiviams ar draugų kompanijoms, ieškančioms ramesnės, bet turiningos veiklos.

  • Visaginas ruošiasi svarbiems sprendimams: aiškūs komitetų posėdžių laikai rugsėjo 22–23 dienomis

    Visaginas ruošiasi svarbiems sprendimams: aiškūs komitetų posėdžių laikai rugsėjo 22–23 dienomis

    Visagino savivaldybė paskelbė 2026 metų rugsėjo 22–23 dienomis vyksiančių Savivaldybės tarybos komitetų posėdžių grafiką. Nurodoma, kad posėdžių organizavimo forma gali skirtis, nes dėl dalyvavimo nuotoliu ar atvykus į posėdžių salę sprendžia kiekvieno komiteto pirmininkas.

    Rugsėjo 22 dieną 9.00 valandą šaukiamas Biudžeto ir finansų komiteto posėdis. Po jo, 11.00 valandą, numatytas Kontrolės komiteto posėdis.

    Ta pačią dieną 13.00 valandą renkasi Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos komitetas. Vėliau, 16.00 valandą, vyks Švietimo ir savivaldos komiteto posėdis.

    Rugsėjo 23 dieną 13.00 valandą šaukiamas Ekonomikos ir verslo komiteto posėdis. 15.00 valandą numatytas Kultūros ir sporto komiteto posėdis.

    Savivaldybė primena, kad komitetų posėdžiai yra svarbi tarybos darbo dalis, kurioje nagrinėjami sprendimų projektai ir teikiamos išvados prieš juos svarstant tarybos posėdyje. Gyventojams aktualiausi klausimai dažniausiai susiję su savivaldybės biudžeto planavimu, viešųjų paslaugų organizavimu, švietimo įstaigų tinklu, socialine parama, sveikatos paslaugų prieinamumu bei miesto infrastruktūros ir verslo aplinkos gerinimu.

    Planuojantiems stebėti posėdžius ar juose dalyvauti rekomenduojama iš anksto pasitikrinti konkretaus komiteto sprendimą dėl posėdžio formato ir darbotvarkę. Darbotvarkės paprastai skelbiamos savivaldybės informavimo kanaluose prieš posėdžius, kad bendruomenė galėtų susipažinti su svarstomais klausimais.

  • Nacionalinis judumo iššūkis 2026 grįžta: ką prarandate, jei nepažingsniuosite už Zarasus?

    Nacionalinis judumo iššūkis 2026 grįžta: ką prarandate, jei nepažingsniuosite už Zarasus?

    Nacionalinis judumo iššūkis 2026 metais kviečia gyventojus daugiau judėti ir rinkti žingsnius savo pasirinktai komandai. Zarasų krašto žmonės raginami jungtis prie Miestų iššūkio ir kasdienius pasivaikščiojimus paversti taškais Zarasams.

    Organizatoriai skelbia, kad praėjusiais metais iššūkyje dalyvavo 172 000 žmonių, kurie kartu sukaupė apie 50 mlrd. žingsnių. Vidutinis dalyvių aktyvumas siekė 57 minutes per dieną, o tai atitinka dažniausiai rekomenduojamą suaugusiųjų fizinio aktyvumo kryptį, kai svarbu judėti reguliariai ir sukaupti bent kelias dešimtis aktyvių minučių kasdien.

    Kodėl verta prisijungti?

    Reguliarus ėjimas yra vienas paprasčiausių būdų didinti ištvermę ir stiprinti širdies bei kraujagyslių sistemą, o papildomas kasdienis aktyvumas dažnai siejamas ir su geresne emocine savijauta. Vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia ne vienkartinės intensyvios treniruotės, o pastovus judėjimas, ypač tiems, kurie daug laiko praleidžia sėdėdami.

    Iššūkio formatas remiasi komandiniu principu, todėl net ir trumpi pasivaikščiojimai prisideda prie bendro rezultato. Dėl to iniciatyva ypač patogi šeimoms, bendradarbiams ar bendruomenėms, kurioms svarbu turėti aiškų tikslą ir motyvaciją.

    Kaip skaičiuojami žingsniai?

    Norint dalyvauti, reikia įsidiegti programėlę „Walk15“, prisijungti prie Nacionalinio judumo iššūkio ir pasirinkti Miestų iššūkį bei Zarasus. Tuomet žingsniai fiksuojami telefone, o rezultatai sumuojami komandos įskaitoje.

    Šiemet dalyviai gali rinktis iš kelių krypčių, tarp kurių yra miestų, miestelių, bendruomenių, pasaulio lietuvių, mokyklų, aukštųjų mokyklų, viešųjų ir nevyriausybinių organizacijų bei dviračių kategorijos. Tai leidžia prisijungti ne tik pagal gyvenamąją vietą, bet ir pagal bendruomenę ar organizaciją.

    Datos ir apdovanojimai

    Iššūkis vyksta nuo rugsėjo 16 dienos iki lapkričio 16 dienos. Organizatoriai skelbia, kad trys aktyviausios kiekvienos kategorijos komandos bei viena komanda, išlaikiusi didžiausią žingsnių vidurkį, bus apdovanotos Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

    „Kviečiame vienytis ir žingsniuoti už Zarasus: kiekvienas žingsnis svarbus ir mūsų sveikatai, ir miestui“, – teigiama Zarasų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro pateiktoje informacijoje.

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Spalį Lietuvoje vyks Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas, kviesiantis moksleivius, studentus, pedagogus ir visus besidominčius gamtos apsauga pasitikrinti žinias. Iniciatyvą nuo 2011 metais organizuoja VšĮ „Žaliosios politikos institutas“, o renginys kasmet siekia didinti visuomenės aplinkosauginį raštingumą.

    Šiemet egzaminas numatytas 2026 metais spalio 23 dieną ir vyks nuotoliniu būdu specialioje internetinėje platformoje. Dalyviai atsakinės į klausimus apie klimato kaitą, taršos mažinimą, atliekų tvarkymą, žiedinę ekonomiką, biologinę įvairovę ir tvaresnius vartojimo įpročius.

    Tokios temos aktualios ne tik dėl augančių ekstremalių orų reiškinių, bet ir dėl ES klimato tikslų, numatančių reikšmingą šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą iki 2030 metų bei klimato neutralumą iki 2050 metų. Praktiniai sprendimai kasdienybėje, nuo energijos taupymo iki rūšiavimo, tampa vis svarbesni tiek namų ūkiams, tiek organizacijoms.

    Organizatoriai skelbia keturias dalyvių kategorijas: pradedantieji, smalsuoliai, tyrinėtojai ir ekspertai. Tokia struktūra leidžia pritaikyti klausimų sudėtingumą skirtingoms amžiaus grupėms ir patirties lygiui, kad dalyvauti būtų prasminga ir mokiniams, ir specialistams.

    Po egzamino dalyviai elektroniniu paštu gaus ne tik savo rezultatą, bet ir teisingus atsakymus bei paaiškinimus, kurie padeda mokytis iš klaidų. Geriausiai pasirodžiusiems numatomi diplomai ir prizai, kuriuos paprastai steigia partneriai ir prie iniciatyvos prisijungiančios savivaldybės.

    „Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas – tai ne tik žinių patikrinimas, bet ir galimybė ugdyti atsakingą, aplinkai draugišką visuomenę“, – sakė VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ direktorius Remigijus Lapinskas.

    Aplinkosauginis švietimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su praktiniais įgūdžiais: kaip atpažinti žaliąjį smegenų plovimą, įvertinti produkto poveikį aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą ar suprasti, kuo skiriasi atliekų prevencija nuo paprasto rūšiavimo. Organizatoriai pabrėžia, kad net trumpas žinių testas gali tapti paskata pasidomėti patikimais šaltiniais ir priimti labiau pagrįstus sprendimus kasdien.