CP v2

Blog

  • Ukrainos miškuose aptiktas retas violetinis voratinklinis grybas: kaip jį atpažinti ir ar saugu ragauti

    Ukrainoje grybautojai užfiksavo neįprastą radinį – retai sutinkamą violetinį voratinklinį grybą, moksliniu pavadinimu Cortinarius violaceus. Nuotraukos ir įspūdžiai pasirodė socialiniuose tinkluose, o pats radinys greitai patraukė dėmesį dėl aksominės, sodriai violetinės kepurėlės ir panašios spalvos koto.

    Nors tikslus regionas neįvardytas, šis grybas aptinkamas plačiame areale Europoje ir kituose žemynuose, tačiau laikomas nedažnu. Tokį „retumo“ įspūdį dažnai lemia ir tai, kad voratinklinių genties grybai auga pavieniui ar nedidelėmis grupėmis, o jų vaisiakūniai ne visada pastebimi tarp samanų ir miško paklotės.

    Violetinis voratinklinis grybas paprastai turi 10–15 centimetrų skersmens kepurėlę, o kotas gali siekti iki maždaug 15 centimetrų aukščio. Jauni grybai dažniausiai būna ryškesni, o senstant spalva pereina į tamsesnius, rusvai violetinius tonus.

    Ši rūšis aptinkama spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, kur su medžiais sudaro mikorizę. Dažniausiai minima sąsaja su pušimis ir ąžuolais, o vaisiakūniai įprastai pasirodo vasaros pabaigoje ir rudenį, kai miškuose daugiau drėgmės.

    Didžiausias klausimas, kylantis pamačius tokį radinį, yra praktinis: ar šį grybą galima valgyti. Viešuose šaltiniuose ir skirtinguose žinynuose galima rasti nevienodų vertinimų: vienur jis minimas kaip valgomas, kitur rekomenduojama jo vengti.

    Pagrindinė atsargumo priežastis yra pati Cortinarius gentis. Ji yra labai gausi, o dalis jos rūšių gali būti nuodingos ir tarpusavyje panašios, todėl patikimai identifikuoti grybus be patirties ir specialių žinių sudėtinga.

    „Net jei kai kurie šaltiniai šią rūšį nurodo kaip valgomą, praktikoje svarbiausia yra patikimas atpažinimas, nes voratinklinių gentyje yra ir pavojingų rūšių“, – pabrėžia mikologai, kalbėdami apie panašius atvejus.

    Dėl šios priežasties specialistai dažniausiai pataria: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, tokio grybo neragauti. Ypač atsargiai vertinami ryškiaspalviai radiniai, nes spalva ne visada yra patikimas „saugumo“ požymis.

    Violetinė spalva nėra dirbtinė ar atsitiktinė: ją lemia natūralūs pigmentai, kurių sudėtis gali būti susijusi su metalų junginiais. Būtent dėl to jauni vaisiakūniai atrodo ypač įspūdingai, o senstant pigmentacija dažnai silpnėja.

    Gamtos mylėtojams šis grybas vertingas pirmiausia kaip retas ir išskirtinai gražus miško indikatorius. Tokių sodriai violetinių grybų, kurių spalva matoma ir kepurėlėje, ir kotelyje, ir lakšteliuose, gamtoje nėra daug, todėl kiekvienas radinys tampa mažyčiu įvykiu.

    Jei tokį grybą aptikote patys, saugiausia išeitis yra jį nufotografuoti, pažymėti radimo vietą ir, jei įmanoma, pasitarti su patyrusiais grybų žinovais ar mikologais. Tai leidžia prisidėti prie rūšies stebėsenos ir kartu išvengti rizikos sveikatai.

  • Papua Naujojoje Gvinėjoje vėl aptikta Sepiko upės žuvis: mokslininkai jos nebuvo matę per 40 metų

    Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sepiko upės baseine, vietos bendruomenės ir tyrėjai iš naujo aptiko retą žuvį, kuri, kaip manyta, ilgą laiką buvo dingusi iš mokslinių stebėjimų. Ši rūšis paskutinį kartą patikimai fiksuota dar XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.

    Kalbama apie žuvį, kuri aptinkama tik Sepiko upių sistemoje – vienoje didžiausių ir sudėtingiausių Okeanijos gėlavandenių ekosistemų. Tokie radiniai biologams svarbūs ne tik dėl pačios rūšies, bet ir kaip signalas, kad atokios buveinės vis dar slepia menkai ištirtą įvairovę.

    Tyrime dalyvavę mokslininkai pasakoja, kad lemiamu momentu tapo vietos gyventojų žinios: bendruomenės atpažino žuvį iš nuotraukų ir nurodė, kur jos ieškoti. Tai atspindi vis dažniau taikomą praktiką, kai moksliniai tyrimai derinami su vietos ekologinėmis žiniomis.

    Viena iš pagrindinių istorijos herojų – vietos žvejė Helen Asu, tradiciniu rankiniu samteliu gaudanti gėlavandenes krevetes. Ji tyrėjams sakė, kad panašių žuvų jai pasitaikė ir anksčiau, o netrukus pavyko sugauti kelis egzempliorius moksliniam patvirtinimui.

    „Kiekviena bendruomenė mus priėmė šiltai ir dalijosi stebėtinomis žiniomis apie savo upę. Tai vieta, kur tyrimai labai priklauso nuo bendradarbiavimo su vietos žmonėmis“, – sakė tyrėja Džerika Agėbo.

    Gėlavandenėse sistemose „iš naujo atrandamos“ rūšys nėra vien sensacija – dažnai tai rodo, kad ankstesni duomenys buvo fragmentiški, o pati rūšis gyvena siaurose, sunkiai pasiekiamose buveinėse. Sepiko upės regionas pasižymi plačiais intakais, ežerais ir pelkėmis, todėl kai kurios rūšys gali išlikti nepastebėtos dešimtmečius.

    Tuo pačiu mokslininkai pabrėžia, kad tokios rūšys paprastai būna jautrios pokyčiams: miškų kirtimui, vandens taršai, upių vagų pertvarkymui ir intensyvėjančiai žvejybai. Dėl to kiekvienas patvirtintas radinys tampa proga tikslinti apsaugos prioritetus ir geriau suprasti, kokios būklės yra visa ekosistema.

    Žinutės apie retas žuvis dažnai pasirodo greta kitų istorijų, primenančių, kokia ekonomiškai svarbi yra žvejyba. Pavyzdžiui, Tokijo Tojosu žuvų turgaus metų pradžios aukcionuose dideli raudonieji tunai neretai parduodami už įspūdingas sumas, kurios siekia milijonus eurų.

    Tuo pat metu tarptautinės gamtosaugos organizacijos ir mokslininkai ne kartą atkreipė dėmesį, kad daliai tunų populiacijų didžiausią grėsmę kelia pergaudymas. Todėl vis dažniau akcentuojama, kad žvejybos bendruomenėms būtina taikyti tvarius metodus, jei jos nori išsaugoti išteklius ateičiai.

  • Volynėje išlikęs Turų kanalas: rankomis per pelkes iškastas vandens kelias, siejęs dvi jūras

    Volynės srityje, netoli Horniakų kaimo Ratnivskio rajone, tarptautinį kelią Kovelis–Brestas kerta vandens statinys, iš pirmo žvilgsnio primenantis upę. Tai Turų kanalas, ilgą laiką buvęs svarbia Polesės hidrosistemos dalimi ir iki palyginti neseniai dar atlikęs praktines funkcijas.

    Kanalas prasideda nuo Turų ežero netoli Zabolotės ir įteka į Orekhovės ežerą. Nurodoma, kad jo ilgis siekia apie 32,2 kilometro, plotis – maždaug 16–18 metrų, o po gilinimo darbų gylis vietomis gali siekti iki 2,4 metro.

    Šis kanalas buvo kuriamas ne kaip pavienė vaga, o kaip platesnės vandens kelių ir melioracijos sistemos elementas. Per Turų, Tisobolės ir Orekhovės ežerus jis siejamas su Dniepro–Bugo vandens kelių sistema, todėl teoriškai atsiverdavo maršrutas tiek Baltijos, tiek Juodosios jūros kryptimis.

    Istoriniuose aprašymuose pabrėžiama, kad didelė dalis darbų buvo atliekama rankomis: pelkėtose vietovėse žmonės kasė kanalus paprastomis kastuvėmis, dažnai stovėdami vandenyje. Senųjų liudijimų teigimu, tai, kas kadaise trukdavo ne vienus metus, šiais laikais mechanizuota technika būtų padaroma per kelis mėnesius.

    XIX amžiaus dokumentuose melioracija, siejama su Turų ir Orekhovės kanalais, įvardijama kaip bandymas sausinti pelkes, kurios, kaip manyta, prisidėdavo prie vietos gyventojų masinių susirgimų. Tuo metu tai buvo ir ekonominis projektas – vandens keliai leido efektyviau išgabenti medieną ir gabenti prekes, kai Polesės keliai buvo sunkiai įveikiami.

    Iki geležinkelių tinklo išplėtimo vandens maršrutai regione turėjo ypatingą reikšmę: jais buvo plukdoma mediena ir transportuojami produktai, tarp jų minimi vaškas, medus, žuvis. Vėlesniais laikotarpiais sistema naudota ir vandens režimui reguliuoti – pavasarį perteklinis vanduo būdavo nukreipiamas, o sausrų metu per šliuzus drėkindavo aplinkines žemes.

    Turų kanalas veikė ne vienas: minimi ir kiti to paties tinklo elementai – Orekhovės, Zaluhivo, Voliansko, Belozerio ir Vyživos kanalai. Kartu jie sudarė plačią, ūkiui reikšmingą infrastruktūrą, leidusią reguliuoti vandens lygį ir pritaikyti sudėtingą pelkėtą kraštovaizdį žemės naudojimui.

    Šiandien tokie objektai vis dažniau vertinami ir kaip inžinerinis paveldas, ir kaip svarbūs kraštovaizdžio formavimo pėdsakai. Polesės regionui būdingos pelkės bei vandens telkiniai išlieka jautrūs aplinkos pokyčiams, todėl istorinės hidrosistemos tampa reikšmingos diskusijose apie gamtos apsaugą, vandens režimo valdymą ir vietos istorijos pažinimą.

  • Kanados ežerą 17 metų rūgštino sieros rūgštimi: vanduo atsistatė, bet žuvys – ne

    Šiaurės Vakarų Ontarijuje, Kanadoje, esantis ežeras Nr. 223 tapo vienu garsiausių ilgalaikių bandymų, padėjusių suprasti rūgščiųjų kritulių poveikį gėlavandeniams telkiniams. Net 17 metų mokslininkai kas savaitę į ežerą kontroliuotai pylė sieros rūgštį, kad palaipsniui keistų vandens chemiją.

    Tyrimo tikslas buvo atkartoti realias XX amžiaus pabaigoje Šiaurės Amerikoje ir Europoje fiksuotas rūgštėjimo sąlygas, kai dėl pramoninių emisijų padidėję sieros ir azoto junginiai ore prisidėdavo prie rūgščiųjų kritulių. Tokie krituliai mažindavo vandens pH, o kartu keisdavo visos ekosistemos „pamatą“ – nuo planktono iki žuvų.

    Eksperimento metu ežero vandens pH buvo sumažintas nuo 6,8 iki 5,2. Kadangi tai buvo daroma nuosekliai, ekosistemos pokyčius buvo galima stebėti tarsi „sulėtintame režime“, fiksuojant, kurie organizmai prisitaiko, o kurie pradeda nykti.

    Mokslininkai pabrėžė, kad gėlavandenių ekosistemų mitybos tinklai rūgštėjimui yra itin jautrūs. Keičiantis sąlygoms, iš ežero pradėjo trauktis dalis bestuburių ir žuvų rūšių, o kai kurių populiacijos smuko iki kritinių ribų.

    Ypač ryškiai buvo matomas žuvų būklės prastėjimas: kai kurių rūšių individai tapo silpnesni fiziškai, o jų reprodukcijos sėkmė sumažėjo. Vienos iš stebėtų rūšių populiacija praktiškai išnyko, o tai signalizavo apie grandininį poveikį visai maisto grandinei.

    Praėjus dešimtmečiams po to, kai rūgštinimas buvo nutrauktas, ežero vandens cheminė sudėtis palaipsniui grįžo į būseną, panašią į buvusią iki eksperimento. Tačiau biologinė ekosistemos dalis neatsistatė taip greitai, kaip tikėtasi.

    Didžiausias akcentas tenka ežerinei forelei: jos populiacija, kaip nurodoma tyrimų apžvalgose, išliko mažesnė nei iki eksperimento, o pačios žuvys augo lėčiau. Tai siejama su pakitusiais mitybos šaltiniais, pasikeitusia konkurencija ir tuo, kad ne visos tarp rūšių susiformavusios sąsajos sugrįžta automatiškai.

    Šis atvejis laikomas pamoka aplinkosaugos politikai: net jei tarša sumažinama, o vandens rodikliai „popieriuje“ pagerėja, gamtai gali prireikti gerokai daugiau laiko, kad sugrįžtų buvusi pusiausvyra. Ekologinis atsikūrimas dažnai priklauso ne tik nuo cheminių parametrų, bet ir nuo to, ar ekosistemoje liko pakankamai gyvybingų populiacijų ir ar atsikuria jų tarpusavio ryšiai.

    Šiandien, kai daugelyje regionų tęsiamos pastangos mažinti oro taršą ir atkurti pažeistas buveines, ežero Nr. 223 istorija primena paprastą dalyką: aplinkos „atsistatymas“ ne visada reiškia greitą gyvybės sugrįžimą, o kai kurie praradimai gali būti ilgalaikiai.

  • „Tesla“ pradėjo mokamus „Cybercab“ važiavimus Ostine: be vairo, bet su griežtomis taisyklėmis

    „Tesla“ pradėjo mokamus „Cybercab“ važiavimus Ostine: be vairo, bet su griežtomis taisyklėmis

    „Tesla“ Ostine, Teksase, pradėjo teikti mokamas robotaksi paslaugas su „Cybercab“ – dviem vietomis aprūpintu elektromobiliu, neturinčiu vairo ir pedalų. Šis žingsnis žymi svarbų kompanijos bandymą iš teorinių pažadų pereiti prie realios, keleiviams prieinamos paslaugos.

    Viešas startas įvyko po uždaro pristatymo renginio, į kurį tradicinė žiniasklaida nebuvo kviečiama. Pasak renginyje dalyvavusių asmenų, „Tesla“ vadovas Elonas Muskas jame nepasirodė, nors būtent jis daugelį metų viešai žadėjo masinį autonominių automobilių proveržį.

    Kol kas „Cybercab“ važiavimai prieinami tik Ostine, o autoparko mastas atrodo ribotas. Teksaso Motorinių transporto priemonių departamento duomenys rodo, kad valstijoje registruotos 45 „Cybercab“ transporto priemonės, kai tuo metu didžiausias JAV robotaksi operatorius „Waymo“ skaičiuoja maždaug 4 000 automobilių ir veikia 14 miestų.

    Kas leidžiama, o kas ne

    „Tesla“ savo taisyklėse numato amžiaus ribojimus: jaunesni nei 13 metų vaikai „Cybercab“ važiuoti negali. 13–17 metų nepilnamečiai gali vykti tik su suaugusiuoju, o robotaksi iškviesti leidžiama tik sau, todėl tėvai negali nuotoliniu būdu užsakyti kelionės vaikui.

    Dokumentacijoje nurodoma, kad automobilyje nėra ISOFIX ar LATCH tvirtinimų vaikiškoms kėdutėms, nors viena kėdutė gali būti montuojama naudojant saugos diržą. Praktikoje tai menkai aktualu dabartinei paslaugai, nes vaikams iki 13 metų kelionės apskritai draudžiamos.

    „80 proc. robotaksi kelionių vyksta su dviem keleiviais, todėl „Cybercab“ turi tik dvi sėdynes“, – sakė „Tesla“ atstovas pristatymo metu.

    Patogumai ir sauga salone

    „Cybercab“ bagažinėje, pasak gamintojo, telpa du dideli lagaminai ir du rankiniai krepšiai, o maksimalus leistinas krovinio svoris siekia 100 kilogramų. Bagažinė ir durys valdomos programėle, o priėjus keleiviui durys gali atsidaryti automatiškai.

    Viduje įrengta į saloną nukreipta kamera ir salono radaras, padedantys tikrinti švarą, pamestus daiktus ir nustatyti keleivių buvimą, kad būtų tinkamai parengtos saugos pagalvės. Numatyta plati saugos pagalvių komplektacija, taip pat yra USB-C jungtys įrenginių įkrovimui.

    Kompanija teigia, kad keleivio nustatymai, pavyzdžiui, temperatūra ir paskyros transliacijos paslaugoms, gali būti pritaikomi automatiškai, o kelionei pasibaigus – ištrinami. Taip pat minima „Grok“ integracija, leidžianti salone užduoti klausimus ir gauti atsakymus naudojant dirbtinis intelektas asistentą.

    Kaip „Cybercab“ mato kelią

    „Cybercab“ autonominiam važiavimui remiasi vien kameromis: iš viso naudojamos aštuonios išorinės kameros, išdėstytos priekyje, gale, statramsčiuose, prie priekinio stiklo ir sparnuose. Ši kryptis atspindi „Tesla“ strategiją atsisakyti papildomų jutiklių, tokių kaip lidarai, ir pasikliauti vaizdo duomenimis bei programine įranga.

    Techninėse specifikacijose nurodoma, kad bazinė versija turi priekyje montuojamą 219 arklio galių elektros variklį ir 48 kilovatvalandžių bateriją. Automobilio masė siekia 1 412 kilogramų, o tai, lyginant su „Tesla“ serijiniais modeliais, yra mažiau ir turėtų prisidėti prie efektyvumo mieste.

    „Tesla“ taip pat pasirinko nestandartinius sprendimus, mažinančius gamybos sudėtingumą: minima, kad kėbulas nėra dažomas įprastu būdu, o spalva įterpiama į medžiagą formavimo metu. Tuo pat metu pabrėžiama, kad „Cybercab“ dar nėra siūlomas įsigyti, todėl dabartinis etapas labiau primena bandomąją paslaugą, kurios apimtis ir taisyklės gali keistis.

    Rinkoje konkurencija auga, o JAV miestai vis aktyviau tampa autonominių pavėžėjimo paslaugų bandymų poligonu. „Tesla“ startas Ostine parodo ambiciją įžengti į šią rinką, tačiau realų proveržį lems ne pristatymo šou, o stabilus saugumas, aiškios taisyklės ir galimybė plėsti autoparką bei geografiją.

  • Vartoja kelis vaistus iš karto? Šios klaidos gali baigtis rimtu šalutiniu poveikiu

    Vartoja kelis vaistus iš karto? Šios klaidos gali baigtis rimtu šalutiniu poveikiu

    Kodėl svarbi tvarka vartojant vaistus

    Vartojant kelis vaistus vienu metu, rizika suklysti didėja: galima supainioti dozes, laiką ar net pačius preparatus. Medikai pabrėžia, kad net ir įprasti nereceptiniai vaistai, vitaminai ar žoliniai papildai gali keisti kitų vaistų poveikį.

    Pirmas žingsnis, kuris realiai sumažina klaidų tikimybę, yra aiškus visų vartojamų preparatų sąrašas. Jame verta nurodyti pavadinimą, dozę, kiek tablečių ar kapsulių reikia, kuriuo paros metu vartoti ir ar vaistą gerti prieš valgį, valgant ar po jo.

    Svarbu įtraukti ir tai, kas vartojama tik kartais: vaistus nuo skausmo, alergijos, vitaminus, žolinius preparatus, miego priemones. Tokį sąrašą patogu turėti telefone, bet verta pasilikti ir popierinę versiją, ypač keliaujant ar lankantis pas skirtingus specialistus.

    Kaip sumažinti klaidų riziką kasdien

    Vaistų vartojimą naudinga susieti su įprastu dienos veiksmu, kad tai taptų rutina, pavyzdžiui, su pusryčiais ar vakaro higiena. Jei vartojimo laikas griežtai nustatytas, pravartu nustatyti priminimus telefone.

    Žmonėms, kurie per dieną vartoja daug preparatų, gali padėti dozatoriai su atskiromis dienomis ir paros laikais. Tačiau ne visus vaistus galima išimti iš originalios pakuotės, nes kai kuriems svarbi apsauga nuo drėgmės ar šviesos, todėl prieš perpilant į dėžutę verta pasitarti vaistinėje.

    Jeigu kyla klausimų, ar tabletė gali būti laikoma ne lizdinėje plokštelėje, atsakymo reikia ieškoti pakuotės informacijoje arba vaisto informaciniame lapelyje. Jei informacijos nėra arba ji neaiški, saugiausia pasitikslinti su vaistininku.

    Dažniausios klaidos ir ką daryti praleidus dozę

    Viena pavojingiausių situacijų yra bandymas kompensuoti praleistą dozę išgeriant dvi tabletes iš karto. Ką daryti praleidus dozę, priklauso nuo konkretaus vaisto, todėl universalaus patarimo nėra.

    Dažniausiai nurodymai pateikiami informaciniame lapelyje, o kilus abejonių reikėtų kreiptis į gydytoją ar vaistininką. Kad nesusipainiotumėte, patogu sąraše pasižymėti kiekvieną jau išgertą dozę.

    Kita dažna klaida yra vaistų užsigėrimas kava, arbata, sultimis ar kitais gėrimais. Saugiausias pasirinkimas paprastai yra vanduo, nes dalis gėrimų ir maisto produktų gali keisti vaisto įsisavinimą ar poveikį.

    Ypatingo atsargumo reikalauja alkoholis, nes jis gali stiprinti nepageidaujamas reakcijas ir trikdyti gydymą. Jei neaišku, kuo užsigerti vaistą ar kada jį vartoti valgymo atžvilgiu, patikimiausia pasikonsultuoti vaistinėje.

    Prie bet kurio naujo preparato, net jei jis nereceptinis, verta sustoti ir įvertinti sąveikų riziką, ypač sergant lėtinėmis ligomis. Kai kurie papildai ar žoliniai preparatai gali susilpninti arba sustiprinti kitų vaistų poveikį, o pasekmės gali svyruoti nuo lengvų negalavimų iki pavojingų būklių.

    Specialistai primena, kad gydytojas, kuris prižiūri gydymą, turėtų žinoti visą vartojamų vaistų ir papildų sąrašą. Tai ypač aktualu, jei gydymas keičiamas, pridedami nauji vaistai arba atsiranda neįprastų simptomų.

    Vaistus rekomenduojama laikyti vienoje, aiškiai apibrėžtoje vietoje, nepasiekiamoje vaikams, ir nelaikyti jų be pakuočių bei aprašų. Taip pat verta reguliariai peržiūrėti namų vaistinėlę, patikrinti galiojimo terminus ir atskirti tai, kas nebenaudojama.

    Pasenusių ar nereikalingų vaistų negalima mesti į buitines šiukšles ar nuleisti į kanalizaciją. Saugiausias būdas yra juos grąžinti į vaistinę, kur jie surenkami ir sutvarkomi pagal nustatytą tvarką.

    Galiausiai svarbu prisiminti, kad kai kurių vaistų negalima nutraukti staiga. Jei po vaisto pavartojimo atsiranda neraminančių simptomų, o ypač jei jie stiprėja, reikia kuo greičiau kreiptis į medikus.

  • Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Mėsa ir ilgaamžiškumas: mokslininkai įvardijo, kada be jos sulaukti 100 sunkiau

    Ar mėsos valgymas gali padidinti tikimybę sulaukti 100 metų? Nauja analizė, publikuota mokslo žurnale The American Journal of Clinical Nutrition, parodė, kad atsakymas priklauso nuo vieno labai konkretaus veiksnio – kūno masės.

    Tyrėjai rėmėsi Chinese Longitudinal Healthy Longevity Survey duomenimis ir analizavo 5 203 Kinijoje gyvenusių 80 metų ir vyresnių žmonių mitybą bei išgyvenamumą iki 2018 metų. Stebėjimo laikotarpiu 1 459 dalyviai sulaukė 100 metų, o 3 744 mirė anksčiau.

    Mėsos pranašumas išryškėjo tik vienai grupei

    Dalyviai buvo suskirstyti į valgančius mėsą ir besilaikančius vegetariškos mitybos. Į vegetarišką grupę šiame tyrime pateko ir veganai, peskatarai, taip pat vartojantys kiaušinius bei pieno produktus.

    Bendrai vertinant visą imtį, vegetariškos mitybos laikęsi senjorai turėjo apie 19 proc. mažesnę tikimybę sulaukti 100 metų nei valgantys mėsą. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas atsirado tik tada, kai buvo įvertinta kūno masė.

    Ryškiausia sąsaja nustatyta tarp itin liesų senjorų, kurių kūno masės indeksas buvo mažesnis nei 18,5. Tarp dalyvių, kurių kūno masės indeksas buvo 18,5 ar didesnis, panašios priklausomybės nebuvo, o peskatarų bei vartojančių kiaušinius ir pieno produktus grupėse ryškaus efekto taip pat nefiksuota.

    Kodėl vyresniame amžiuje svarbi energija ir baltymai

    Labai vyresniame amžiuje problema dažnai tampa ne kalorijų perteklius, o jų trūkumas. Apetitas gali mažėti, o valgyti trukdo dantų problemos, rijimo sutrikimai, lėtinės ligos, vaistai bei suprastėję skonio ir kvapo pojūčiai.

    Tokiomis sąlygomis tampa sunkiau surinkti pakankamai energijos, baltymų, vitaminų ir mineralų. Per maža energijos ir baltymų pasiūla siejama su raumenų nykimu, silpnumu ir sudėtingesniu atsistatymu po ligų.

    Nors per mažas svoris nebūtinai reiškia prastą mitybą, jis gali būti vienas iš įspėjamųjų ženklų. Pasaulio sveikatos organizacija nepakankamą svorį ir maistinių medžiagų trūkumus priskiria nepakankamos mitybos formoms.

    Ką iš tiesų reiškia tyrimo rezultatai

    Mėsa yra koncentruotas visavertis baltymų šaltinis, be to, joje gausu vitamino B12, geležies ir cinko. Žmogui, kurio apetitas mažas, tokie produktai kartais leidžia paprasčiau padengti mitybinius poreikius, tačiau tai nereiškia, kad būtent mėsa tiesiogiai prailgina gyvenimą.

    Tyrimas buvo stebimasis, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo priežasties. Mėsos vartojimas galėjo būti ne ilgaamžiškumo priežastis, o platesnio paveikslo dalis, pavyzdžiui, geresnio apetito, didesnio fizinio pajėgumo ar lengvesnės prieigos prie įvairaus maisto.

    Rezultatus taip pat reikia vertinti atsargiai dėl specifinės tiriamosios grupės: tai buvo Kinijoje gyvenantys 80 metų ir vyresni žmonės. Šių išvadų negalima automatiškai taikyti jaunesniems ar laikyti raginimu didinti mėsos vartojimą, juolab kad nebuvo atsakyta, kokios rūšies ir kiek mėsos galėtų būti reikšminga.

    Specialistai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje svarbiausia ne mitybos etiketė, o ar racionas atitinka konkretaus žmogaus poreikius. Europos klinikinės mitybos ir metabolizmo draugijos gairėse dažnai akcentuojama, kad vyresniems žmonėms paprastai rekomenduojama suvartoti ne mažiau kaip 1 gramą baltymų kilogramui kūno masės per dieną, o sergant ar esant nepakankamai mitybai poreikis gali būti didesnis.

    Baltymų galima gauti ne tik iš mėsos, bet ir iš žuvies, kiaušinių, pieno produktų, ankštinių, sojos bei riešutų. Jei senjoras netenka svorio, prastėja apetitas ar stiprėja silpnumas, saugiausias žingsnis yra individuali gydytojo ar dietologo konsultacija.

  • Kamuoja pilvą ir žarnynas pajuda: 10 min. masažas namuose, ką būtina žinoti prieš pradedant

    Kamuoja pilvą ir žarnynas pajuda: 10 min. masažas namuose, ką būtina žinoti prieš pradedant

    Vadinamasis Voglerio pilvo masažas yra fizioterapijoje ir manualinėje terapijoje žinoma technika, skirta švelniai stimuliuoti storąją žarną. Jos tikslas – paskatinti peristaltiką, tai yra natūralius žarnyno judesius, kurie padeda stumti turinį virškinamuoju traktu.

    Toks savimasažas dažniausiai minimas kaip pagalbinė priemonė, kai vargina vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, sunkumo jausmas ar sulėtėjęs virškinimas. Svarbu suprasti, kad tai nėra greitas vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo ar mitybos korekcijų.

    Kaip atliekamas žarnyną skatinantis masažas

    Technikos esmė – ramūs, ritmiški judesiai pagal storosios žarnos kryptį, dažniausiai pagal laikrodžio rodyklę. Švelnus, komfortiškas spaudimas suteikia audiniams mechaninį stimulą, o kartu gali padėti sumažinti įtampą pilvo srityje.

    Dažniausiai rekomenduojama atsigulti ant nugaros, sulenkti kojas per kelius ir padėti pėdas ant pagrindo, kad pilvas atsipalaiduotų. Masažas paprastai pradedamas nuo lengvo pilvo glostymo ir kelių lėtų įkvėpimų, o vėliau judama nuo dešinės apatinės pilvo dalies aukštyn, per viršų į kairę ir žemyn.

    Praktikoje visas judesių ratas kartojamas kelis kartus, o bendra trukmė dažniausiai siekia 5–10 minučių. Patariama rinktis ramų paros laiką, pavyzdžiui, ryte arba vakare, ir derinti judesius su kvėpavimu, kad kūnas neįsitemptų.

    Kada verta pristabdyti ir pasitarti

    Specialistai pabrėžia, kad masažas neturi sukelti skausmo, aštraus diskomforto ar pykinimo. Jei pojūčiai nemalonūs, spaudimą reikia sumažinti arba sustoti.

    Taip pat nerekomenduojama masažuoti pilvo iškart po gausaus valgymo. Jei vidurių užkietėjimas kartojasi dažnai, tęsiasi ilgiau, keičiasi tuštinimosi įpročiai, atsiranda kraujo, stiprus skausmas ar neaiškus svorio kritimas, saugiausia kreiptis į gydytoją.

    Kas dar svarbu, jei vargina užkietėjimas

    Peristaltikai įtakos turi ne tik mechaninis dirginimas, bet ir gyvenimo būdas: skysčių vartojimas, skaidulų kiekis mityboje, judėjimas ir stresas. Daliai žmonių padeda reguliarus pasivaikščiojimas, pakankamas vandens kiekis ir nuoseklus mitybos režimas.

    Jei nusprendžiate išbandyti savimasažą, verta tai vertinti kaip švelnų papildymą, o ne pagrindinį sprendimą. Kilus abejonių dėl sveikatos būklės ar gretutinių ligų, geriausia pasitarti su šeimos gydytoju arba kineziterapeutu.

  • Suvalgei pistacijų? Lukštų neišmesk: paprastas triukas vazonui gali išgelbėti šaknis

    Suvalgei pistacijų? Lukštų neišmesk: paprastas triukas vazonui gali išgelbėti šaknis

    Pistacijų lukštai dažniausiai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę, tačiau namų augalų mėgėjai juos vis dažniau panaudoja dar kartą. Kieti ir lengvi lukštai gali praversti persodinant gėles, kai norisi pagerinti vandens nutekėjimą ir sumažinti riziką užmirkyti šaknis.

    Šis sprendimas ypač aktualus vazoniniams augalams, kurie nemėgsta perteklinės drėgmės. Vis dėlto svarbiausia taisyklė viena: tinka tik švarūs, visiškai sausi ir nesūdyti lukštai, nes druska ir prieskoniai gali pakenkti dirvožemiui.

    Kaip lukštai veikia vazone

    Persodinant galima suberti ploną lukštų sluoksnį vazono dugne, virš drenažo angų. Taip susidaro lengvas tarpas, kuris padeda vandeniui greičiau pasišalinti ir mažina tikimybę, kad šaknys ilgai stovės šlapiame substrate.

    Praktikoje tai veikia kaip paprastas, naminis drenažo priedas, tačiau jis nepakeičia tinkamo vazono. Jei indas neturi angų vandeniui nutekėti arba laistoma per dažnai, vien lukštai problemos neišspręs.

    Kada to daryti nereikėtų

    Didžiausia klaida yra naudoti lukštus nuo sūdytų, gardintų ar aliejuje apvoliotų pistacijų. Tokie likučiai gali didinti druskingumą, keisti dirvožemio savybes ir dirginti augalo šaknis, ypač jautresnių rūšių.

    Taip pat nereikėtų berti per storos lukštų „pagalvės“, nes ji gali trukdyti tolygiam substrato pasiskirstymui ir apsunkinti persodinimą. Dažniausiai pakanka plono sluoksnio dugne arba labai nedidelio kiekio, jei norisi šiek tiek purinti sunkesnę žemę.

    Zero waste idėja, bet stebėkite augalą

    Pistacijų lukštų panaudojimas tinka kaip papildomas, atsakingo vartojimo įprotį stiprinantis sprendimas, bet ne kaip universali taisyklė visiems augalams. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kartu parenkamas tinkamas substratas, vazonas su nutekėjimo angomis ir laistoma pagal konkrečios rūšies poreikius.

    Po persodinimo verta kelias savaites stebėti, kaip greitai džiūsta žemė. Jei substratas ilgai išlieka šlapias, dažniausiai reikia rečiau laistyti ir įsitikinti, kad vanduo laisvai pasišalina, o ne kaupiasi vazono apačioje.

  • Perpjaukite bulvę ir perbraukite dušo kabiną: keistas triukas nuo ruožų, bet veikia

    Perpjaukite bulvę ir perbraukite dušo kabiną: keistas triukas nuo ruožų, bet veikia

    Bulvė daugeliui asocijuojasi su pietumis, o ne vonios valymu, tačiau šis produktas kartais pasitelkiamas ir buityje. Socialiniuose tinkluose bei namų tvarkymo bendruomenėse vis dažniau minimas netikėtas triukas: perpjauta žalia bulvė gali padėti, kai ant dušo kabinos stiklo lieka lengvos vandens dėmės ir smulkūs ruožai.

    Nors toks sprendimas skamba keistai, logikos jame yra. Žalioje bulvėje esantis krakmolas gali sudaryti ploną sluoksnį, kuris laikinai „sulygina“ smulkius nelygumus ir palengvina stiklo nupoliravimą, todėl paviršius kurį laiką atrodo skaidresnis.

    Kaip saugiai išbandyti triuką

    Bulvę perpjaukite per pusę ir drėgna pjūvio vieta švelniai trinkite dušo kabinos stiklą apskritais judesiais. Stipriai spausti nereikia, nes tikslas nėra grandyti apnašas, o tolygiai paskirstyti krakmolą ant paviršiaus.

    Po to stiklą perbraukite švaria, vos drėgna mikropluošto šluoste, kad neliktų krakmolo likučių. Galiausiai būtina viską nupoliruoti iki visiško sausumo, nes priešingu atveju gali likti naujų dėmių ir matinų dryžių.

    Kada bulvė nepadės

    Šis būdas tinka tik lengvoms, šviežioms dėmėms, vandens ruožams ir nestoroms apnašoms. Jei ant stiklo susiformavęs ryškus kalkių sluoksnis nuo kieto vandens, vien bulvė problemos neišspręs ir gali tekti naudoti nukalkinimo priemones bei nuoseklesnį valymą.

    Taip pat svarbu nebandyti šio triuko ant neparuošto, purvino paviršiaus. Smėlio grūdeliai, plaukai ar kosmetikos likučiai gali būti ištrinami po stiklu ir sukelti papildomų žymių, todėl prieš pradedant kabiną verta perlieti šiltu vandeniu ir pašalinti matomus nešvarumus.

    Kas iš tiesų duoda didžiausią efektą

    Net ir sėkmingai pritaikius triuką, rezultatas bus trumpalaikis, jei vanduo po kiekvieno dušo paliekamas džiūti ant stiklo. Praktika rodo, kad kelios sekundės su gumine vandens nubraukykle arba sausa mikropluošto šluoste dažnai veiksmingesnės nei retas valymas stipriomis priemonėmis.

    Bulvę šiuo atveju verta vertinti kaip greitą, netipinį būdą atnaujinti vaizdą, kai reikia skubaus efekto. Po bandymo bulvę išmeskite į bioatliekas, o rankas nusiplaukite, kad ant odos neliktų krakmolo ir nešvarumų.