Tag: ADAC

  • Ekspertai atrinko 10 automobilių senjorams: šie modeliai labiausiai palengvina kasdienę vairuotojo rutiną

    Ekspertai atrinko 10 automobilių senjorams: šie modeliai labiausiai palengvina kasdienę vairuotojo rutiną

    Kas svarbiausia vyresniam vairuotojui?

    Senstant keičiasi prioritetai renkantis automobilį: tai, kas anksčiau atrodė esminė dinamika ar sportiškumas, dažnai užleidžia vietą patogumui ir paprastam naudojimui. Žemesnė sėdėsena, sudėtingas įlipimas ir prastesnis matomumas ilgainiui tampa ne smulkmenomis, o kasdieniais nepatogumais.

    Vokietijos automobilių klubo ADAC ekspertai įvertino, kokie konstrukciniai sprendimai realiai palengvina gyvenimą vyresniems vairuotojams. Dėmesys buvo sutelktas į aukštesnę sėdėseną, lengvesnį patekimą į saloną, pakankamai erdvės ir aiškiai valdomas pagrindines funkcijas.

    ADAC kriterijai: konkretūs skaičiai

    Ekspertai rėmėsi ne vien subjektyviu komforto pojūčiu, bet ir aiškiais reikalavimais automobiliui. Jų vertinimu, tinkamas modelis turėtų turėti mažiausiai keturias sėdimas vietas, o kėbulo ilgis neturėtų viršyti 4,5 metro, kad automobilį būtų lengviau manevruoti ir parkuoti.

    Ne mažiau svarbus ir aukštis: ADAC kaip orientyrą nurodo bent 1,5 metro automobilio aukštį, o vairuotojo sėdynė turėtų būti ne žemiau kaip 47 centimetrai nuo žemės. Taip pat vertintas bagažinės slenksčio aukštis, kuris neturėtų būti didesnis nei 78 centimetrai, kad daiktus būtų patogiau įkelti ir išimti.

    10 modelių, kurie atitiko vertinimą

    Pagal šiuos kriterijus ADAC sudarė modelių grupę, kuri geriausiai atitinka vyresnių vairuotojų poreikius. Į sąrašą pateko tiek krosoveriai, tiek praktiškesni, erdvę geriau išnaudojantys automobiliai.

    Tarp paminėtų modelių yra BMW X1, „Citroen“ Berlingo ir „Ford“ Puma, taip pat „Ford“ Tourneo Courier, „Hyundai“ Kona Electric bei „Lexus“ LBX. Įvertinti ir Mercedes B klasė, „Mini“ Countryman, „Mitsubishi“ ASX bei „Nissan“ Juke.

    „Senjorams nebūtinai svarbiausia didelė variklio galia ar įspūdingas elektroninių priedų sąrašas, kur kas daugiau reiškia patogi, labiau vertikali sėdėsena ir lengvas įlipimas į automobilį“, – pabrėžė ekspertai.

    Vertinant kasdienį naudojimą, didelis SUV ne visada yra geriausias sprendimas, o žemai pakabintas sportiškas modelis dažnai tik apsunkina įlipimą ir išlipimą. ADAC analizė rodo, kad praktikoje labiausiai pasiteisina kompaktiški automobiliai su šiek tiek aukštesniu kėbulu, gera apžvalga ir nuspėjamu, paprastu valdymu.

    Renkantis automobilį vyresniam žmogui, ekspertai pataria atkreipti dėmesį ir į kasdienes smulkmenas: ar patogu sureguliuoti sėdynę, ar aiškiai matomi prietaisai, ar lengvai pasiekiami pagrindiniai valdikliai. Tai sprendimai, kurie ilgainiui mažina nuovargį ir didina saugumą, ypač važinėjant mieste.

  • ADAC įspėja: kas trečią keyless automobilį galima pavogti per minutes – padeda tik UWB

    ADAC įspėja: kas trečią keyless automobilį galima pavogti per minutes – padeda tik UWB

    Kur slypi keyless spraga?

    Vokietijos automobilių klubas ADAC, išbandęs apie 850 įvairių gamintojų automobilių, skelbia, kad maždaug 70 proc. šiuolaikinių modelių nuo tam tikros vagystės schemos jau apsaugoti geriau. Tačiau likę apie 30 proc. vis dar turi tą pačią pažeidžiamumo spragą, kurią tyrėjai viešai aprašė dar 2011 metais.

    Kalbama apie automobilius su keyless, arba bekontakčiu įėjimu ir užvedimu, kai automobilis atpažįsta raktelį būnant šalia, atrakina duris, o variklis paleidžiamas mygtuku. Vagys išnaudoja vadinamąjį perdavimo, arba relės, atakos principą, kai raktelio signalas dirbtinai „prailginamas“ iki automobilio.

    Praktikoje vienas nusikaltėlis su nedideliu įrenginiu priartėja prie raktelio, pavyzdžiui, namuose prie sienos ar lango, o bendrininkas su antru įrenginiu stovi prie automobilio. Sistema gauna sustiprintą signalą ir elgiasi taip, tarsi teisėtas savininkas būtų šalia: automobilis atsirakina ir užsiveda.

    Kodėl tokios vagystės sunkiai įrodomos?

    ADAC pabrėžia, kad šis metodas dažnai nereikalauja laužti automobilio elektronikos ar fizinių spynų, todėl po vagystės gali nelikti akivaizdžių įsilaužimo žymių. Dėl to vėliau, radus automobilį ar vertinant aplinkybes, gali kilti papildomų klausimų, o įrodymų rinkimas tampa sudėtingesnis.

    Dar vienas praktinis niuansas – jei variklis jau užvestas, kai kurie automobiliai gali nuvažiuoti net ir be raktelio salone. Kelionė baigiasi tik tuomet, kai baigiasi degalai arba išsenka traukos akumuliatoriaus energija, jei tai elektromobilis.

    ADAC atkreipia dėmesį, kad tokiose situacijose ypač vertinga tampa namų aplinkos vaizdo stebėjimo medžiaga. Ji gali padėti atkurti įvykių seką, net jei ant automobilio neliko įsilaužimo pėdsakų.

    UWB – efektyviausias sprendimas

    Klubas nurodo, kad realiai šią spragą patikimai uždaro UWB technologija, vadinama ultrasiajuosčiu ryšiu. Tokia sistema vertina ne vien tai, ar signalas pasiekia automobilį, bet ir tiksliau apskaičiuoja raktelio atstumą pagal signalo perdavimo laiką.

    Per ADAC bandymus, kai tyrėjas bandė „prailginti“ signalą naudojant stiprintuvą, automobilis su UWB tiesiog nustojo reaguoti. Tai reiškia, kad vien signalo sustiprinimo nebeužtenka, nes sistema tikrina, ar raktelis fiziškai yra šalia.

    UWB sprendimus anksčiau pradėjo diegti „Jaguar“ ir „Land Rover“, vėliau prisijungė „Volkswagen“ grupė, taip pat tokias apsaugas palaipsniui siūlė ir kiti gamintojai, tarp jų „BMW“, „Hyundai“, „Kia“ ir „Mercedes“. Vis dėlto rinkoje dar daug modelių, kuriuose tokios apsaugos nėra arba ji veikia tik tam tikrose komplektacijose.

    ADAC taip pat perspėja dėl dalies gamintojų naudojamų judesio jutiklių raktelyje, kurie po kurio laiko nejudinami sumažina ar išjungia signalą. Klubo vertinimu, tai nėra pilnai patikima priemonė, nes iki signalo išjungimo vagystė vis tiek gali būti įmanoma.

    Jei automobilis neturi pažangesnės apsaugos, pirmas žingsnis – patikrinti instrukcijoje, ar galima išjungti keyless funkciją. Tokiu atveju perdavimo ataka tampa neveiksminga, nors tenka atsisakyti dalies patogumo.

    Kasdienėje praktikoje rekomenduojama raktelio nelaikyti prie lauko durų, langų ar išorinių sienų. Taip pat gali padėti raktelio laikymas metalinėje dėžutėje ar ekranuojančiame dėkle, tačiau efektyvumą verta pasitikrinti realiai, nes svarbu, kad būtų blokuojamos visos reikalingos bangos.

    ADAC ragina atsargiai vertinti ir papildomai įsigyjamas apsaugos sistemas, jei jos pačios naudoja panašų bekontaktį valdymą. Kai kuriuos sprendimus įmanoma apeiti taip pat lengvai kaip ir gamyklinį keyless.

    Senesnio automobilio modernizavimas į pilnavertę keyless sistemą dažnai būna brangus ir sudėtingas, nes gali reikalauti naujų rankenų, antenų ir laidynų. Be to, pigūs sprendimai, kurie verčia išjungti imobilizatorių, didina riziką ir gali sukelti problemų dėl draudimo apsaugos.

    Problema aktuali ne tik automobiliams: bekontakčius sprendimus siūlo ir dalis motociklų gamintojų. ADAC bandymai rodo, kad analogiškas signalo perdavimo principas gali leisti atrakinti vairo užraktą, įjungti degimą ir nuvažiuoti, todėl saugumo kartelė turėtų būti tokia pati aukšta ir dviratėms transporto priemonėms.

  • Kokį automobilį rinktis po 60-ies? Ekspertai išvardijo konkrečius modelius ir kriterijus

    Kokį automobilį rinktis po 60-ies? Ekspertai išvardijo konkrečius modelius ir kriterijus

    Vyresniems vairuotojams automobilio pasirinkimas dažnai prasideda ne nuo arklio galių ar dizaino, o nuo kasdienio patogumo. Vertinama, ar lengva įlipti ir išlipti, ar sėdėsena pakankamai aukšta, ar gerai matyti eismą ir automobilio gabaritus. Svarbu ir tai, kad pagrindinės funkcijos būtų valdomos intuityviai, o salonas neperkrautas painiais meniu.

    Vokietijos automobilių klubas ADAC, sudarydamas rekomenduojamų automobilių sąrašą, taikė aiškius matmenų kriterijus. Pasak specialistų, praktiškas pasirinkimas miestui yra automobilis su bent keturiomis sėdimomis vietomis, kurio ilgis neviršija 4,5 metro. Tokie gabaritai paprastai palengvina parkavimą ir manevravimą, tačiau dar leidžia išlaikyti pakankamai erdvės salone.

    Kas svarbiausia vyresniam vairuotojui

    ADAC akcentuoja ir kėbulo aukštį bei sėdynės padėtį. Rekomenduojama, kad kėbulas būtų ne žemesnis nei 1,5 metro, o sėdynė būtų bent 47 centimetrų aukštyje nuo žemės. Toks derinys mažina poreikį giliai pritūpti ar aukštai lipti, todėl įlipimas ir išlipimas tampa fiziškai lengvesnis.

    Kitas dažnai pamirštamas parametras yra bagažinės pakrovimo slenkstis. ADAC vertino, kad jis neturėtų būti aukštesnis nei 78 centimetrai, nes tai palengvina kasdienių pirkinių ar daiktų kėlimą. Praktikoje tai reiškia, kad daugeliui labiausiai tinka kompaktiški krosoveriai ar nedideli vienatūriai, o ne labai aukšti SUV ar žemi sedanai.

    Konkretūs modeliai, patekę į sąrašą

    Specialistų išskirtame sąraše atsidūrė įvairių tipų automobiliai, kuriuos vienija aukštesnė sėdėsena, geras matomumas ir paprastesnė kasdienė eksploatacija. Tarp rekomenduojamų modelių minimi BMW X1, „Citroen“ „Berlingo“, „Ford“ „Puma“ ir „Ford“ „Tourneo Courier“. Taip pat įvardyti „Hyundai“ „Kona Electric“, „Lexus“ LBX, „Mercedes-Benz“ B klasė, „Mini“ „Countryman“, „Mitsubishi“ ASX ir „Nissan“ „Juke“.

    Elektromobiliai šiame kontekste dažnai vertinami dėl tylesnės, tolygesnės traukos ir mažesnio vibracijų lygio, o tai gali mažinti nuovargį ilgesnėse kelionėse. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia lieka ne pavaros tipas, o ergonomika: patogi sėdėsena, aiškus valdymas ir saugumą didinančios pagalbinės sistemos, kurios netrukdo kasdieniam naudojimui.

    Ko vengti renkantis automobilį

    Vyresniems vairuotojams nebūtinai tinka maksimaliai dideli SUV, jei jie turi aukštą slenkstį, sunkias duris ar prastesnį gabaritų pajautimą mieste. Ne visada geras pasirinkimas ir žemi, sportiškesni modeliai, nes į juos dažniau tenka įsmukti ir išlipant labiau apkraunamos kojos bei nugara. Dažniausiai geriausias kompromisas yra kompaktiškas automobilis su šiek tiek pakeltu kėbulu ir tvarkingu matomumu į visas puses.

    Renkantis verta atlikti paprastą bandymą: kelis kartus iš eilės įlipti ir išlipti, įvertinti sėdynės aukštį, vairo reguliavimo amplitudę, matomumą per statramsčius ir tai, ar pagrindiniai mygtukai randami neatitraukiant dėmesio nuo kelio. Tokia praktinė patikra dažnai pasako daugiau nei specifikacijų lentelės ir padeda išsirinkti automobilį, kuris kasdien bus patogus, o ne varginantis.

  • Hibriduose ir elektromobiliuose ši bėda kartojasi dažniausiai: padeda vienas mygtukas

    Hibriduose ir elektromobiliuose ši bėda kartojasi dažniausiai: padeda vienas mygtukas

    Šiuolaikiniai automobiliai vis dažniau sustoja ne dėl variklio ar traukos baterijos, o dėl paprastesnės priežasties: išsikraunančio 12 voltų akumuliatoriaus. Tai aktualu ne tik benzininiams ar dyzeliniams modeliams, bet ir hibridams bei elektromobiliams, kuriuose elektronikos apkrova nuolat auga.

    Paradoksas paprastas: elektromobilis gali turėti pakankamai energijos keliems šimtams kilometrų, tačiau vis tiek neužsivesti, jei 12 voltų sistema nebegali maitinti valdymo blokų, spynų, signalizacijos ir kitų mazgų. Vokietijos automobilių klubo ADAC statistikoje 12 voltų akumuliatorius ne vienus metus išlieka dažniausia techninės pagalbos iškvietimų priežastis, o elektromobiliuose ši problema ypač išryškėja šaltuoju sezonu.

    Didelę įtaką turi nuolatinis energijos vartojimas stovint, programinių sistemų budėjimo režimai ir tokios funkcijos kaip bekontaktis atrakinimas. Net jei automobilis nevažiuoja, dalis sistemų periodiškai pabunda, o vairuotojui su raktu priėjus prie automobilio, kai kurie moduliai trumpam aktyvuojami ir taip greičiau eikvojamas 12 voltų akumuliatorius.

    Hibridiniuose automobiliuose problema gali būti dar labiau juntama, nes dalyje modelių montuojami mažesnės talpos 12 voltų akumuliatoriai. Gamintojai tai aiškina tuo, kad automobilyje yra ir traukos baterija, tačiau praktikoje daug elektronikos turintis automobilis stovėjimo metu vis tiek gali išsekinti mažą akumuliatorių, ypač jei važinėjama trumpais atstumais.

    Kas yra 12V batt reset

    Kai kurie gamintojai problemą sprendžia konstrukciškai. Pavyzdžiui, dalyje „Kia“ ir „Hyundai“ hibridinių modelių vietoje klasikinio 12 voltų švino rūgšties akumuliatoriaus naudojamas ličio tipo sprendimas, integruotas su traukos baterija ir turintis apsaugą nuo per gilaus iškrovimo.

    Kai apsauga suveikia, automobilis gali elgtis taip, lyg 12 voltų akumuliatorius būtų visiškai miręs. Vis dėlto kai kuriuose modeliuose numatytas paprastas avarinis veiksmas: paspaudžiamas mygtukas 12V batt reset, kuris trumpam vėl prijungia 12 voltų grandinę ir leidžia įjungti automobilį.

    Tokiu atveju svarbu veikti greitai, nes sistema gali vėl atjungti grandinę, jei užvedimas neatliekamas per trumpą laiką. Po sėkmingo paleidimo dažniausiai rekomenduojama važiuoti bent apie pusvalandį, kad 12 voltų akumuliatorius spėtų normaliai pasikrauti nuo automobilio energijos valdymo sistemos.

    Ką daryti, kad problema nepasikartotų

    Ekspertai pataria nepalikti automobilio ilgam laikui su įjungtais energiją vartojančiais režimais, o jei mašina naudojama retai, periodiškai ją išvažiuoti ilgesniam maršrutui. Šaltuoju metų laiku padeda ir elementarūs įpročiai: vengti daug trumpų kelionių, tikrinti 12 voltų akumuliatoriaus būklę bei įsitikinti, kad papildoma įranga nepalikta veikti stovėjimo metu.

    Jei automobilis dažnai stovi, reali alternatyva yra 12 voltų palaikomasis įkroviklis arba energijos taupymo nustatymai, jei juos siūlo gamintojas. O tais atvejais, kai automobilyje yra 12V batt reset funkcija, ji gali tapti greičiausiu būdu pajudėti iš vietos be pagalbos laidais ar išorinės įkrovimo įrangos.

  • Ši padangų taisyklė gelbsti gyvybes: daug vairuotojų laukia iki 1,6 mm ir klysta

    Ši padangų taisyklė gelbsti gyvybes: daug vairuotojų laukia iki 1,6 mm ir klysta

    Padangų protektoriaus gylis yra viena svarbiausių saugaus važiavimo sąlygų, tačiau daugelis vairuotojų prisimena tai tik prieš sezoninį keitimą. Nors teisės aktai numato minimalų 1,6 milimetro protektoriaus gylį, bandymai rodo, kad tai tėra riba, nuo kurios prasideda rimtos rizikos.

    Vokietijos automobilių klubas ADAC ne kartą pabrėžė, kad 1,6 milimetro dažniau reiškia minimalų atitikimą reikalavimams, o ne realų saugumą. Mažėjant protektoriui, ypač ant šlapios dangos, smarkiai prastėja sukibimas ir ilgėja stabdymo kelias.

    Kada iš tiesų laikas keisti?

    Praktikoje saugesne riba vasarinėms padangoms laikomi 3 milimetrai. Žemiau šios ribos vandens šalinimas iš po padangos tampa gerokai prastesnis, todėl didėja akvaplanavimo tikimybė ir automobilis lengviau praranda stabilumą liūties metu.

    Žieminėms ir universaliosioms padangoms dažnai rekomenduojama riba yra 4 milimetrai. Tam, kad protektorius galėtų efektyviai įsikabinti į sniegą ar šlapdribą, reikia didesnio gylio, o nusidėvėjusios žieminės padangos pranašumą prieš vasarines praranda greičiau, nei daug kas tikisi.

    ADAC bandymuose, lyginant skirtingai nudėvėtas padangas, tendencija aiški: kuo mažesnis protektorius, tuo blogesnis valdymas ir ilgesnis stabdymo kelias ant šlapios ir slidžios dangos. Tai aktualu ne tik žieminėms, bet ir vasarinėms bei universalioms padangoms.

    Kaip greitai pasitikrinti protektorių?

    Daugelyje padangų yra nusidėvėjimo indikatoriai, vadinami TWI, esantys protektoriaus grioveliuose. Protektoriaus gylį patogiausia vertinti būtent šalia jų, o kai indikatorius beveik susilygina su protektoriumi, tai signalas, kad artėjama prie kritinės ribos.

    Jei norisi tikslesnio atsakymo, patikimiausia naudoti protektoriaus gylio matuoklį, nes jis parodo milimetrais ir leidžia palyginti skirtingas vietas. Svarbu matuoti ne vieną tašką: netolygus nusidėvėjimas gali reikšti ratų geometrijos, slėgio ar važiuoklės problemas.

    Ne tik gylis: svarbus ir padangos amžius

    Vien protektoriaus nepakanka, nes laikui bėgant kietėja gumos mišinys, prastėja elastingumas ir sukibimas. Dėl to padanga gali atrodyti dar padori, bet realiomis sąlygomis, ypač šaltyje ar lietuje, elgtis prasčiau.

    Padangos amžių galima patikrinti pagal DOT žymėjimą ant šono: keturi skaitmenys nurodo pagaminimo savaitę ir metus. Jei padanga turi pažeidimų, iškilimų, įpjovimų ar matyti kordas, ją reikia keisti nedelsiant, o saugumo sumetimais dažniausiai rekomenduojama keisti bent dvi tos pačios ašies padangas.

  • Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Kai kuriose Europos šalyse nėščiosios aiškiai atleidžiamos nuo pareigos segėti saugos diržą, todėl dalis būsimų mamų sąmoningai jo nenaudoja. Tačiau eismo įvykių analizės ir medicininiai tyrimai rodo priešingai: didžiausią riziką motinai ir vaisiui kelia būtent neprisegtas diržas.

    Susidūrimo metu kūną veikia staigus lėtėjimas, o neprisegta keleivė ar vairuotoja smarkiai metama į vairą ar prietaisų skydą. Oro pagalvė viena pati nėra išeitis, nes ji sukurta veikti kartu su diržu ir ne visada išsiskleidžia mažesnio greičio smūgiuose.

    Bandymuose su nėščiosios anatomiją imituojančiais manekenais nustatyta, kad pavojingos apkrovos gali atsirasti ir esant palyginti nedideliam greičiui. Net kai oro pagalvė išsiskleidžia, neprisegtas kūnas gali nuslysti ir patirti smūgį apatinėje zonoje, o tai padidina rimtų sužalojimų tikimybę.

    Kaip diržą segėti teisingai

    Vien prisisegti neužtenka, nes klaidos daromos dažnai: tyrimai rodo, kad taisyklingai diržą užsisega tik maždaug kas ketvirta nėščioji. Netinkamai per pilvą einanti juosta gali padidinti sužalojimų riziką.

    Apatinė diržo dalis turi eiti po pilvu ir remtis į klubakaulius, o ne spausti pilvą. Viršutinė dalis vedama per petį ir tarp krūtų, aplenkiant pilvo vidurį; diržas turi priglusti, būti neįsisukęs, o tvirtinimo taškas sureguliuotas taip, kad juosta nekliudytų kaklo.

    Pavojus slypi ir prieduose

    Internetu platinami diržo adapteriai ar specialios pagalvėlės neretai reklamuojami kaip saugesni vaisiui. Vis dėlto susidūrimo bandymai rodo, kad tokie priedai gali ne pagerinti, o pabloginti apsaugą ir padidinti sužalojimų riziką.

    Ne mažiau svarbi ir sėdėsena: atlošą rekomenduojama laikyti kuo statesnį, o sėdynę atstumti atgal tiek, kad būtų patogu valdyti automobilį. Tarp pilvo ir vairo vertėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą, o priekyje sėdinčiai keleivei ta pati logika galioja prietaisų skydui.

    Kelionės nėštumo metu: ką dar verta žinoti

    Pažengus nėštumui specialistai pataria, jei įmanoma, vengti ilgų kelionių, o jei jų išvengti nepavyksta, daryti reguliarias pertraukas bent kas dvi valandas. Trumpas pasivaikščiojimas sumažina nugaros apkrovą ir tinimo riziką, kuri nėštumo metu paprastai didėja.

    Taip pat rekomenduojama gerti pakankamai skysčių ir, esant poreikiui, naudoti tinkamai parinktas kompresines kojines, nes netinkamas dydis gali sukelti priešingą efektą. Vairuoti dažniausiai galima, jei savijauta gera, tačiau esant pykinimui, galvos svaigimui, silpnumui ar mieguistumui saugiau vairą patikėti kitam.

    Jei įvyksta incidentas kelyje, svarbu, kad nėščioji turėtų su savimi medicininius dokumentus, susijusius su nėštumu. Tai pagreitina medikų sprendimus ir padeda tiksliau įvertinti rizikas tiek motinai, tiek vaisiui.

  • Keistas dvigubas brūkšnys kelyje glumina vairuotojus: ką jis iš tikrųjų reiškia?

    Keistas dvigubas brūkšnys kelyje glumina vairuotojus: ką jis iš tikrųjų reiškia?

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau aptarinėjama dviguba brūkšninė linija kelio viduryje. Dalis vairuotojų ją laiko ženklu, kad netrukus prasidės lenkimo draudimas arba baigsis eismo juosta, tačiau tokios interpretacijos klaidina.

    Vokietijoje apie šį ženklinimą viešai aiškino vairavimo instruktorių organizacijos, siekdamos sustabdyti plintančius mitus. Specialistai pabrėžia, kad toks dažymas pats savaime nėra oficialus įspėjimas apie artėjantį draudimą, o greičiau elgseną koreguojanti priemonė.

    Kur naudojama dviguba brūkšninė linija?

    Federalinis kelių tyrimų institutas BAST nurodo, kad dviguba brūkšninė linija dažniausiai atsiranda regioniniuose ir valstybinės reikšmės keliuose, kurių atkarpose įrengiama papildoma, trečioji juosta lenkimui. Tai vadinamosios 2+1 schemos atkarpos, kur eismo juostų skaičius periodiškai kinta.

    Tokiose dviejų juostų atkarpose dviguba brūkšninė linija turi prevencinį, psichologinį tikslą. Ji skirta atkreipti dėmesį ir atgrasyti nuo lenkimo išvažiuojant į priešpriešinę juostą, kol nepasiekiamas saugesnis ruožas su papildoma juosta.

    Ką tai reiškia teisiškai?

    Vokietijos automobilių klubas ADAC atkreipia dėmesį, kad šis specifinis ženklinimas ilgą laiką buvo taikomas greičiau praktikoje nei aiškiai įtvirtintas oficialiuose kataloguose. Dėl to daliai vairuotojų kyla klausimas, ar jis keičia įprastas taisykles.

    Instruktoriai aiškina, kad teisiškai dviguba brūkšninė linija neturėtų būti suprantama kaip ištisinė linija ar lenkimo draudimas. Praktinė taisyklė paprasta: ją reikia vertinti kaip įprastą brūkšninę liniją, tačiau kartu priimti ją kaip signalą būti ypač atsargiems ir vengti rizikingų manevrų.

    Kitos priemonės, kurios klaidina

    Vokietijos keliuose taip pat vis dažniau naudojami ryškesni vidurinės zonos sprendimai, pavyzdžiui, žali dažyti ruožai. Jie fiziškai kelio neatskiria, tačiau vizualiai sustiprina ribą tarp priešingų krypčių ir mažina norą kirsti kelio vidurį.

    Saugumo ekspertai pabrėžia, kad tokios priemonės diegiamos dėl dažnos avarijų priežasties kaimo ir regioniniuose keliuose: pavojingo lenkimo, kai eismas vyksta po vieną juostą kiekviena kryptimi. Pagrindinis tikslas yra priversti vairuotoją palaukti kelių šimtų metrų iki aiškiai numatytos lenkimo atkarpos, o ne rizikuoti ten, kur matomumas ar greičių skirtumai gali būti apgaulingi.

  • Vokietijos degalinėse „12 valandos“ taisyklė: fiksuojami pažeidimai ir kyla klausimų dėl kainų skaidrumo

    Kas yra „12 valandos“ taisyklė?

    Nuo balandžio 1 dienos Vokietijoje įsigaliojo vadinamoji „12 valandos“ taisyklė, skirta riboti degalų kainų kilimą dienos eigoje. Pagal ją degalinės kainas didinti gali tik kartą per dieną, tiksliai vidurdienį, o po to leidžiami tik kainų mažinimai.

    Idėja paprasta: sumažinti staigius kainų šuolius ir palengvinti vairuotojams kainų palyginimą. Vis dėlto pirmosios savaitės parodė, kad praktikoje taisyklė ne visada veikia taip, kaip numatyta.

    Pažeidimai ir techninės spragos

    Vokietijos žiniasklaida fiksavo atvejus, kai po vidurdienio kainos vis tiek būdavo pakeliamos, nors tai turėtų būti draudžiama. Kaip viena iš priežasčių įvardijamos techninės problemos, susijusios su kainų atnaujinimo sistemomis ir jų perdavimu į oficialias stebėsenos platformas.

    Vis dėlto dalis tinklų, anot publikacijų, taisyklės laikosi be didesnių trikdžių, todėl vien techniniais nesklandumais paaiškinti visų atvejų neįmanoma. Dėl to vartotojams išlieka klausimas, ar kontrolė ir sankcijos bus pakankamai veiksmingos.

    Kaip keitėsi kainos po mokesčių lengvatos?

    Situaciją rinkoje papildomai paveikė ir valstybės sprendimai dėl mokesčių. Berlynas nuo gegužės 1 dienos laikinai sumažino degalams taikomus mokesčius, o tai turėjo atpiginti litrą maždaug 0,17 euro.

    Vokietijos automobilių klubo ADAC duomenimis, gegužės 8 dieną litro benzino E10 vidutinė kaina siekė 1,984 euro, o dyzelino – 2,025 euro. Kai kuriose degalinėse benzinas buvo atpigęs net žemiau 1,90 euro, o tai rodė pastebimą kritimą, lyginant su ankstesnėmis savaitėmis.

    Kodėl vairuotojams skaidrumas vis dar problema?

    Nors „12 valandos“ taisyklės tikslas – aiškesnė kainodara, vartotojai ir toliau susiduria su informacijos stoka realiu laiku. Jei kainų pokyčiai fiksuojami netiksliai arba perduodami su vėlavimu, vairuotojams sunkiau suprasti, ar kaina pasikeitė teisėtai.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokios priemonės veikia tik tada, kai yra užtikrinamas patikimas duomenų surinkimas, greita priežiūros institucijų reakcija ir realiai taikomos sankcijos. Priešingu atveju taisyklė rizikuoja tapti labiau deklaracija nei kasdienę rinkos praktiką keičiančiu instrumentu.

  • Brangstant degalams plinta OBD moduliai: „OAMTC“ perspėja – sutaupysite nebent ant iliuzijų

    Brangstant degalams plinta OBD moduliai: „OAMTC“ perspėja – sutaupysite nebent ant iliuzijų

    Brangstant degalams vairuotojai vis dažniau ieško greitų būdų sumažinti automobilio sąnaudas, o internete gausu reklamos, žadančios stebuklingą taupymą. Tačiau automobilių klubų ir bandymų laboratorijų išvados daugeliu atvejų vienodos: tokie pasiūlymai dažniausiai yra tik gerai supakuotas mitas.

    Austrijos automobilių klubas OAMTC atkreipia dėmesį į vadinamuosius „dongle“ tipo įrenginius – elektroninius modulius, kurie jungiami prie automobilio diagnostikos lizdo OBD. Pardavėjai tikina, esą jie keičia automobilio elektronikos parametrus ir dėl to mažėja degalų sąnaudos.

    „Nuolat sulaukiame narių pranešimų apie skelbimus, žadančius stebuklingas santaupas. Greta seniai žinomų priedų į baką ar metalinių strypų, OBD moduliai yra naujausia mada“, – sakė OAMTC technikas Dominikas Darnhoferis.

    OAMTC pabrėžia, kad panašūs „taupymo“ prietaisai neturi patikimo mokslinio pagrindo, o deklaruojamo efekto nepatvirtino bandymai. Vokietijos automobilių klubas ADAC, atlikęs įrenginių patikras, nustatė, kad dalis tokių modulių gali mirksėti ar rodyti veikimo imitaciją, tačiau realios komunikacijos su automobiliu nevyksta.

    Kitaip tariant, įrenginys sukuria įspūdį, kad dirba, bet automobilio valdymo sistemų jis nepakeičia taip, kaip žadama reklamoje. Dėl to, pasak ekspertų, vienintelis apčiuopiamas pokytis dažnai būna mažesnė suma sąskaitoje po pirkinio.

    Vis dėlto OAMTC pažymi vieną niuansą: tokie įrenginiai ne visada sukelia tiesioginę žalą automobiliui, todėl vairuotojai paprastai neturėtų tikėtis staigaus elektronikos gedimo vien nuo prijungimo. Tačiau rizika slypi kitur: klaidingas saugumo jausmas, bereikalingos išlaidos ir galimas konfliktas su garantijos ar draudimo sąlygomis, jei paaiškėtų, kad buvo naudojami nepatvirtinti priedai.

    Klubas ragina vietoj abejotinos naudos gadžetų rinktis tai, kas realiai veikia kasdienėje eksploatacijoje. Didžiausią įtaką sąnaudoms dažniausiai daro važiavimo stilius, automobilio techninė būklė ir pasipriešinimą didinantys veiksniai, pavyzdžiui, netinkamas padangų slėgis ar ant stogo paliktas bagažinės laikiklis.

    OAMTC primena, kad ekonomiškiau važiuojama tuomet, kai greitėjama tolygiai, pavaros perjungiamos anksčiau, o maršrutas planuojamas taip, kad būtų mažiau staigių stabdymų ir spūsčių. Taip pat verta reguliariai tikrinti padangų slėgį pagal gamintojo rekomendacijas, nevažinėti su nereikalingu svoriu bagažinėje ir, jei įmanoma, vengti labai trumpų kelionių, kai variklis nespėja pasiekti darbinės temperatūros.

  • ADAC ištyrė naujų automobilių kvapus: „BYD“ išsiskyrė blogiausiai, kaitra viską pablogina

    ADAC ištyrė naujų automobilių kvapus: „BYD“ išsiskyrė blogiausiai, kaitra viską pablogina

    Naujo automobilio kvapas daugeliui vairuotojų yra maloni saloninio automobilio patirties dalis, tačiau jį sukelia ne romantika, o iš plastikų, klijų, putų ir apmušalų į orą išsiskiriančios cheminės medžiagos. Vokietijos automobilių klubas ADAC kartu su Fraunhofer IBP institutu laboratorijoje patikrino, kiek tokių junginių aptinkama naujuose automobiliuose ir kaip tai kinta skirtingomis sąlygomis.

    Tyrime buvo analizuojami vadinamieji lakieji organiniai junginiai, dažnai apibendrinami terminu VOC, kurių naujo automobilio salone gali būti aptinkama daugiau nei 150. Tarp jų minimi formaldehidas, benzenas, toluenas, etilbenzenas, ksilenas ir stirenas, o dalis šių medžiagų gali dirginti gleivines ar sukelti galvos skausmus jautresniems žmonėms.

    Ypatingas dėmesys skirtas formaldehidui, nes jis pasižymi aštriu, dirginančiu kvapu, gali dirginti akis ir viršutinius kvėpavimo takus, o tarptautinėje klasifikacijoje siejamas su onkologine rizika. ADAC pabrėžė, kad reali koncentracija priklauso ne tik nuo medžiagų, bet ir nuo salono temperatūros bei automobilio amžiaus, nes naujos medžiagos intensyviausiai garuoja pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais.

    Tyrime dalyvavo keturi automobiliai: „Volkswagen“ Golf eTSI, „Dacia“ Spring, „BYD“ Seal 6 DM-i Touring ir „Hyundai“ Kona Hybrid, kurių amžius bandymo metu svyravo nuo 39 iki 216 dienų. „Volkswagen“ Golf vėliau buvo pakartotinai patikrintas po maždaug 200 dienų, siekiant įvertinti, ar senstant situacija pastebimai gerėja.

    Automobiliai buvo matuojami trimis režimais: esant 23 laipsnių temperatūrai, po stipraus salono įkaitinimo stovint ir važiuojant su įjungta ventiliacija bei oro kondicionieriumi. Matuota pagal DIN ISO 12219-1 metodiką, o kvapo intensyvumas vertintas šešiabalėje VDA 270 skalėje nuo beveik nejuntamo iki sunkiai pakeliamo.

    Kvapo vertinime ryškiausiai išsiskyrė „Dacia“ Spring, surinkusi geriausius balus tiek esant 23 laipsniams, tiek po įkaitinimo. „Hyundai“ Kona Hybrid liko per vidurį, „BYD“ Seal 6 DM-i Touring gavo prastesnį, bet stabilų įvertinimą abiem sąlygomis, o „Volkswagen“ Golf po įkaitinimo kvapu suprastėjo labiausiai.

    Esant 23 laipsniams visi keturi automobiliai atitiko būsimą formaldehido ribą 0,062 miligramo kubiniame metre ir buvo žemiau orientacinės 0,10 miligramo kubiniame metre vertės. Tačiau po salono įkaitinimo „Volkswagen“, „Dacia“ ir „BYD“ rodikliai jau viršijo ADAC minimą orientacinį lygį, o važiuojant su aktyvia ventiliacija koncentracijos visais atvejais akivaizdžiai mažėjo.

    „BYD“ šiame bandyme išsiskyrė dėl atskirų medžiagų: tai buvo vienintelis automobilis, kuriame viršyta 0,10 miligramo kubiniame metre ksileno vertė, o bendras TVOC rodiklis buvo didžiausias. ADAC taip pat pažymėjo, kad esant 23 laipsniams visi tirti automobiliai viršijo 0,95 miligramo kubiniame metre orientacinę TVOC vertę, tačiau „BYD“ atveju jis buvo aukščiausias ir, įjungus ventiliaciją, mažėjo santykinai lėčiau.

    „Nė vienas iš keturių tirtų automobilių nesukėlė tiesioginės grėsmės sveikatai“, – nurodė ADAC išvadose.

    Vis dėlto klubas pabrėžė, kad tema nėra vien kvapo klausimas, nes kaitra gali staigiai padidinti junginių koncentraciją, o tai jautresniems žmonėms gali sukelti dirginimą, galvos skausmą ar svaigimą. Praktinis patarimas paprastas: po automobilio stovėjimo saulėje pirmiausia praverti langus, išvėdinti saloną ir tik tada važiuoti, įjungus oro kondicionierių bei intensyvesnę ventiliaciją.