CP v2

Tag: Alpės

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Kas įvyko statybose?

    Po Alpėmis ties Brennerio perėja pasiektas vienas svarbiausių Brennerio bazinio tunelio statybų etapų – sujungtos dvi pagrindinės tunelio atšakos. Proveržis įvyko maždaug 1 400 metrų gylyje, kai Austrijos pusės darbai susijungė su Italijos puse.

    Šis momentas reiškia, kad projektas iš dviejų anksčiau atskirtų statybos zonų pereina į vientisą tunelio sistemą. Tokie sujungimai yra kritiniai, nes leidžia tiksliai patikrinti geodezinius suderinimus ir spartinti kitus įrengimo darbus.

    Vienas didžiausių Europos projektų

    Brennerio bazinis tunelis bus apie 55 kilometrų ilgio, o kartu su Insbruko aplinkkelio tuneliais sudarys maždaug 64 kilometrų sistemą. Tai bus dviejų bėgių geležinkelio tunelis, kuriame eismas vyks po vieną kryptį kiekvienu bėgiu.

    Projektas laikomas strategiškai svarbia TEN-T Skandinavijos–Viduržemio jūros koridoriaus dalimi, siekiančia sustiprinti krovinių ir keleivių vežimą geležinkeliais per Alpes. Tikslas – mažinti kelių apkrovą, triukšmą ir taršą viename intensyviausių Europos tranzito maršrutų.

    Kada atidarymas ir kokie greičiai?

    Statytojai skelbia, kad kasimo darbai yra užbaigti maždaug 90 proc., tačiau iki pilnos eksploatacijos dar laukia įrengimo etapas. Didžiausia dalis darbų persikelia į bėgių klojimą, elektros tiekimą, ryšio, signalizacijos, gaisrinės saugos ir ventiliacijos sistemas.

    Planuojama, kad keleiviniai traukiniai tunelyje galės važiuoti iki 250 kilometrų per valandą greičiu, o krovininiai sąstatai judės lėčiau. Oficialiai nurodoma projekto atidarymo data – iki 2032 metų, nors tokio masto infrastruktūroje terminus dažnai lemia įrengimo, testavimo ir sertifikavimo darbai.

    Numatoma bendra projekto vertė siekia apie 10,5 mlrd. eurų. Ši investicija vertinama kaip ilgalaikė priemonė didinti geležinkelių pralaidumą ir patikimumą tarp Austrijos ir Italijos, ypač krovinių pervežime.

    Europoje ilgiausiu geležinkelio tuneliu išlieka Šveicarijoje esantis Gotardo bazinis tunelis, atidarytas 2016 metais ir siekiantis apie 57 kilometrus. Vis dėlto Brennerio bazinis tunelis laikomas vienu svarbiausių naujų projektų, galinčių iš esmės pakeisti susisiekimo logistiką per Alpes.

  • Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Alpės džiūsta dvigubai greičiau: ES projektas aiškinasi, kas nutiks Europos vandens bokštui

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Alpės, vadinamos Europos vandens bokštu, šyla maždaug dukart greičiau nei pasaulio vidurkis, o tai spartina ledynų tirpimą ir keičia upių maitinimą. Tokią tendenciją sieja ir IPCC vertinimai: tirpstant ledynams, didėja grėsmė vandens tiekimui kalnų bendruomenėms ir milijonams žmonių žemupiuose.

    Alpiniai ištakų baseinai, kuriuose gimsta aukštikalnių upeliai, yra ypač jautrūs: čia kritulių forma, sniego danga ir vasaros karščiai greitai pakeičia vandens kiekį. Pasekmės gali būti dvejopos: trumpuoju laikotarpiu didesni potvyniai ir nuošliaužos, o vėliau – ilgesnės vasaros sausros.

    „Waterwise“ matuoja tai, ko nematome

    Į šiuos pokyčius orientuojasi tarptautinis ES remiamas projektas „Waterwise“, bandomąsias vietas pasirinkęs įvairiose Alpėse. Viena jų – Contamines-Montjoie gamtos rezervatas netoli Monblano Prancūzijos pusėje, kur per pastaruosius dešimtmečius nykstant ledynams kinta ežerų ir upelių režimas.

    Projekto tikslas – sukaupti precedento neturintį duomenų kiekį apie vandens kiekį, temperatūrą ir ekologinę būklę, o trūkstamą informaciją surinkti lauko tyrimais. Tam diegiami lengvi jutikliai, vadinami išmaniaisiais akmenimis, kurie įkurdinami vandens vagose ir nuolat fiksuoja pokyčius.

    „Saugome tik tai, ką pažįstame. Šiuo projektu siekiame didinti žinias, o kartu ir apsaugą“, – sakė Contamines-Montjoie rezervato prižiūrėtojas Geoffrey Garcel.

    Vanduo kalnuose – ne vien gamtos klausimas

    „Waterwise“ tyrėjai pabrėžia, kad ištakų baseinų būklė lemia tai, kas vyksta žemiau – didžiosiose Europos upėse ir jų slėniuose. Todėl gamtiniai duomenys derinami su socialiniais ir ekonominiais rodikliais: žemdirbyste, hidroenergetika, turizmu ir vietos bendruomenių poreikiais.

    Contamines-Montjoie teritoriją kasmet kerta tūkstančiai žygeivių, einančių Tour du Mont Blanc maršrutu, o vasarą palei upelius ganosi galvijų bandos. Be to, dalis vandens paimama energijos gamybai: tai didina konkurenciją dėl resurso karštesniais ir sausesniais laikotarpiais, kai vandens būna mažiau.

    „Į ištakų baseinus koncentruojamės, nes klimato kaitos kontekste jie bus itin pažeidžiami. Ir todėl, kad viskas, kas vyksta aukštupyje, paveiks tai, kas vyks žemupyje“, – sakė „Waterwise“ tyrimų pareigūnė Solène Pignard.

    Siekiama ne tik diagnozuoti problemą, bet ir parengti prisitaikymo priemones, kurios padėtų išlaikyti ekosistemų atsparumą. Praktikoje tai gali reikšti geresnį vandens paėmimo valdymą, jautrių buveinių apsaugą, turistinių srautų reguliavimą ar ūkininkavimo pritaikymą prie naujų hidrologinių sąlygų.

    „Jei palyginsime skirtingus baseinus skirtingose šalyse, galėsime atpažinti bendrus dėsningumus ir sukurti tvarius sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima perkelti į kitas Alpių vietoves“, – sakė Karlsrūhės taikomųjų mokslų universiteto profesorius Markus Noack.

    Projekto rezultatai turėtų papildyti atviros prieigos skaitmeninį įrankių rinkinį, skirtą sprendimų priėmėjams ir vietos suinteresuotosioms pusėms. Bendra „Waterwise“ biudžeto suma siekia apie 2 690 000 eurų, iš jų apie 1 610 000 eurų skiria Europos regioninės plėtros fondas, o partneriai – iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Slovėnijos.

  • Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos sumontuota apie 5 000 saulės modulių. Projektą „AlpinSolar“ įgyvendinusi energetikos bendrovė „Axpo“ siekė išspręsti seną šalies problemą – elektros trūkumą žiemą, kai vartojimas didėja, o vietinė gamyba dažnai krenta.

    Tokioje vietoje saulės elektrinė ilgai atrodė nelogiška: sudėtingas privažiavimas, šaltis, vėjai, sniegas ir trumpesnės dienos. Vis dėlto būtent kalnų sąlygos padėjo pasiekti rezultatą, kuris pastaraisiais metais tapo argumentu spartinti didesnius aukštikalnių projektus.

    Elektrinė, pradėjusi veikti 2022 metais, per metus pagamina apie 3 300 000 kilovatvalandžių elektros – to užtenka maždaug 700 namų ūkių. Dalis įrangos ir medžiagų į statybvietę buvo gabenama sraigtasparniais, nes užtvanka yra atokioje vietoje, kur nėra įprasto kelių tinklo.

    Kodėl aukštikalnėse saulė veikia geriau?

    Žiemą Šveicarijos slėniuose dažnai laikosi tirštas rūkas ir žemi debesys, todėl įprastose saulės elektrinėse krenta generacija. Muttsee užtvanka yra virš vadinamosios rūko ribos, tad moduliai dažniau gauna tiesioginės saulės, o skaidresnis oras aukštyje sumažina spinduliuotės nuostolius.

    Šaltis, kuris paprastai laikomas problema, saulės moduliams dažnai yra privalumas: dauguma technologijų efektyviau dirba žemesnėje temperatūroje nei per karščius. Prie to prisideda ir sniego atspindys: balta danga veikia kaip natūralus veidrodis, padidinantis į modulius patenkančios šviesos kiekį.

    Žiemos generacija – pagrindinis lūžis

    Esminė priežastis, kodėl projektas sulaukė tiek dėmesio, yra ne bendras metinis kiekis, o sezoniškumas. „Axpo“ ir su projektu susiję pramonės vertinimai rodo, kad žiemos mėnesiais tokia elektrinė gali pagaminti apie tris kartus daugiau elektros nei analogiškos galios saulės parkas žemumose.

    Tai svarbu visai Šveicarijos energetikos sistemai, nes žiemą šalis tradiciškai susiduria su didesne importo poreikio rizika. Šį iššūkį didina ir ilgalaikės permainos – laipsniškas branduolinės energetikos atsisakymas, o vėjo projektai šalyje juda lėtai dėl sudėtingų leidimų ir vietos bendruomenių nepritarimo.

    Kas toliau: spartinimo režimas Alpėse

    Po Muttsee projekto Šveicarijoje sustiprėjo politinis ir verslo interesas aukštikalnių saulės elektrinėms, nes jos gali tiekti elektrą būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Šalyje įtvirtintos priemonės, skirtos greičiau derinti didesnius kalnų saulės parkus, o kitos Alpių valstybės atidžiai stebi rezultatus.

    Vis dėlto tokie projektai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi: logistika, statybos terminai, darbų sauga, poveikio aplinkai vertinimai ir tinklų prijungimas kalnuose reikalauja papildomų investicijų. Tačiau Muttsee pavyzdys parodė, kad aukštis ir sniegas nebūtinai yra kliūtis – tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pagrindine žiemos elektros gamybos stiprybe.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Šveicarija po Alpėmis išrausė 1 400 tunelių: kaip „antra šalis“ padeda saugoti gamtą

    Šveicarija jau ne vieną dešimtmetį nuosekliai plečia tunelių ir požeminių galerijų tinklą, kuris šiandien apima daugiau kaip 1 400 objektų. Jų bendra trasa viršija 2 000 kilometrų ir apima geležinkelio tunelius po Alpėmis, automobilių tunelius magistralėse bei inžinerines galerijas vandens ir elektros tiekimui.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip patogumo infrastruktūra, tačiau svarbi dalis sprendimų buvo priimta dėl aplinkosaugos. Šalies strategija siekia mažinti sunkiojo transporto srautus jautriuose Alpių slėniuose, o didesnę krovinių dalį perkelti nuo kelių į geležinkelius.

    Ryškiausias šio „požeminio pasaulio“ elementas yra Naujoji geležinkelio jungtis per Alpes (NEAT), sujungianti kelis bazinius tunelius į palyginti lygų geležinkelio koridorių po kalnais. Tokia koncepcija leidžia traukiniams išvengti stačių įkalnių, todėl mažėja energijos sąnaudos ir didėja krovininių sąstatų našumas.

    Didžiausias dėmesys paprastai tenka Gotardo bazinei linijai, kurios tunelis driekiasi maždaug 57 kilometrus. Tai vienas ilgiausių geležinkelio tunelių pasaulyje, o keleiviniai traukiniai šį atstumą įveikia per maždaug 20 minučių.

    Šveicarijos transporto politika ilgą laiką rėmėsi idėja saugoti Alpes nuo intensyvaus tranzito keliuose. XX amžiaus pabaigoje šalyje stiprėjo visuomenės spaudimas riboti taršą ir triukšmą slėniuose, o geležinkelių plėtra tapo praktiniu būdu perkelti tarptautinius krovinius į mažiau aplinką veikiančią sistemą.

    Skaičiai rodo kryptį: didelė dalis transalpinio krovinių vežimo Šveicarijoje atliekama geležinkeliu, o vilkikų srautas per dešimtmečius yra sumažėjęs. Toks perėjimas svarbus ne tik dėl CO2, bet ir dėl smulkiosios taršos bei triukšmo, kurie kalnų slėniuose juntami itin aštriai.

    Tunelių statyba neišvengiamai palieka pėdsaką: vien bazinio Gotardo tunelio įrengimas pareikalavo iškasti milžiniškus kiekius uolienų ir panaudoti daug betono. Tokie projektai kelia klausimų dėl statybos metu susidarančių emisijų, išteklių naudojimo ir poveikio vietos ekosistemoms.

    Šveicarijos projektuotojai ir rangovai taikė priemones, skirtas sumažinti poveikį aplinkai. Dalis medžiagų buvo gabenama geležinkeliu, o technika aprūpinta filtrais, mažinančiais kietųjų dalelių emisijas statybų aikštelėse.

    Baigus darbus, daug dėmesio skirta aplinkos atkūrimui: kai kur buvo tvarkomi upių krantai, natūralinamos vagos, atstatomos akmeninės atraminės sienos. Tokie sprendimai svarbūs kalnuotose vietovėse, kur nedideli hidrologiniai pokyčiai gali turėti didelį poveikį šlaitų stabilumui ir biologinei įvairovei.

    Požeminė infrastruktūra Šveicarijoje siejama ne tik su transportu. Šalyje taip pat vystomi stambūs energijos kaupimo projektai, įskaitant didelio masto srautinių redoks baterijų sprendimus, kurių tikslas yra stabilizuoti elektros sistemą ir geriau išnaudoti atsinaujinančių šaltinių gamybą.

    Vienas iš plačiau aptariamų projektų numato didelės talpos energijos kaupiklį, kurį planuojama derinti su vandeniu aušinamu DI duomenų centru, laboratorijomis ir biurais. Tokia kombinacija atspindi naują tendenciją Europoje: energijos kaupimą ir skaitmeninę infrastruktūrą vystyti greta, kad būtų lengviau valdyti apkrovas, aušinimą ir elektros tiekimo patikimumą.

    Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tuneliai gali būti ne tik inžinerinis pasiekimas, bet ir politinis pasirinkimas: daugiau krovinių perkelti į geležinkelius, mažinti slėnių taršą ir kartu kurti atsparią energetikos bei skaitmeninę infrastruktūrą. Tai brangu ir sudėtinga, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje leidžia suderinti tranzitą, ekonomiką ir gamtos apsaugą.

  • Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Alpėse rastas vadinamasis Ledo žmogus Öcis ir toliau stebina mokslininkus: naujausi tyrimai parodė, kad jo palaikuose išlikę mikroorganizmai gali būti ne tik atpažįstami, bet ir gyvybingi. Dalis jų, kaip skelbia tyrėjai, po maždaug 5 300 metų lede buvo išauginti laboratorijoje.

    Öcio kūnas buvo aptiktas 1991 metais Öcalio Alpėse, pasienyje tarp dabartinės Italijos ir Austrijos. Iš pradžių manyta, kad tai šiuolaikinio žygeivio palaikai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vyras gyveno vario amžiuje, o šaltis natūraliai „užkonservavo“ ne tik kaulus, bet ir minkštuosius audinius.

    Mikrobiomas tapo laiko kapsule

    Naujausiame darbe mokslininkai iš Eurac Research (Bolcano mieste Italijoje) analizavo mumijos mikrobiomą. Iš skirtingų kūno vietų paimti mėginiai parodė, kad Öcio palaikuose susiformavo kelių sluoksnių mikroorganizmų „archyvas“, atspindintis ir jo gyvenimo laikotarpį, ir tai, kas vyko po mirties.

    Tyrėjai išskyrė tris pagrindines mikrobiologines grupes. Vieną sudaro žarnyno bakterijos, kurios, tikėtina, buvo žmogaus organizmo dalis jam dar esant gyvam, kitą – ledyno ir kalnų aplinkos mikroorganizmai, patekę vėliau, o trečią – šiuolaikiniai mikrobai, siejami su atradimo ir konservavimo procesais.

    Prikelti šalčiui atsparūs mikroorganizmai

    Daugiausia dėmesio sulaukė šalčiui atsparios mielės, aptiktos ant odos ir mumifikuotų audinių viduje. Mokslininkams pavyko jas izoliuoti ir auginti laboratorinėmis sąlygomis, o tai leidžia teigti, kad bent dalis mikroorganizmų po tūkstantmečių išliko biologiškai aktyvūs.

    Pasak tyrėjų, dalis šių mielių galėjo patekti į kūną jau po mirties, kai palaikai tūkstantmečius gulėjo sniege ir lede. Stabilios sąlygos, įskaitant maždaug minus 6 laipsnių temperatūrą ir didelę drėgmę, galėjo veikti kaip ilgalaikio „užmigdymo“ režimas, leidęs išlikti gyvybingoms ląstelėms.

    Mokslinis smalsumas tuo nesibaigė: kai kuriuos išaugintus mielių štamus tyrėjai pritaikė praktiniam bandymui ir paruošė raugą, iš kurio iškepė duoną. Nors tokie eksperimentai pirmiausia yra demonstraciniai, jie parodo, kad senovinės kilmės mikroorganizmus kartais įmanoma ne tik aptikti genetiniais metodais, bet ir realiai auginti.

    Ką tai sako apie žmonių sveikatą šiandien?

    Tyrimas taip pat suteikė užuominų apie tai, kaip per tūkstantmečius pakito žmogaus mikrobiomas. Öcio žarnyne rasti mikroorganizmų pėdsakai primena priešindustrinių visuomenių mikrobinį „profilį“, o dalies tokių bakterijų šiuolaikinių išsivysčiusių šalių gyventojų organizmuose aptinkama gerokai rečiau.

    Mokslininkai šiuos pokyčius dažniausiai sieja su mitybos transformacija, antibiotikų vartojimu, higienos normų kaita ir mažesniu kasdieniu kontaktu su natūralia aplinka. Tokie duomenys svarbūs ne todėl, kad senas mikrobiomas būtų savaime „geresnis“, o todėl, kad leidžia tiksliau suprasti, kaip gyvenimo būdas keičia žmogaus organizmo mikroekosistemą.