CP v2

Tag: Alpės

  • Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarija saulės elektrinę įrengė ant užtvankos sienos Alpėse: žiemą ji gamina tris kartus daugiau

    Šveicarijos Alpėse, maždaug 2 500 metrų aukštyje, ant Muttsee užtvankos sienos sumontuota apie 5 000 saulės modulių. Projektą „AlpinSolar“ įgyvendinusi energetikos bendrovė „Axpo“ siekė išspręsti seną šalies problemą – elektros trūkumą žiemą, kai vartojimas didėja, o vietinė gamyba dažnai krenta.

    Tokioje vietoje saulės elektrinė ilgai atrodė nelogiška: sudėtingas privažiavimas, šaltis, vėjai, sniegas ir trumpesnės dienos. Vis dėlto būtent kalnų sąlygos padėjo pasiekti rezultatą, kuris pastaraisiais metais tapo argumentu spartinti didesnius aukštikalnių projektus.

    Elektrinė, pradėjusi veikti 2022 metais, per metus pagamina apie 3 300 000 kilovatvalandžių elektros – to užtenka maždaug 700 namų ūkių. Dalis įrangos ir medžiagų į statybvietę buvo gabenama sraigtasparniais, nes užtvanka yra atokioje vietoje, kur nėra įprasto kelių tinklo.

    Kodėl aukštikalnėse saulė veikia geriau?

    Žiemą Šveicarijos slėniuose dažnai laikosi tirštas rūkas ir žemi debesys, todėl įprastose saulės elektrinėse krenta generacija. Muttsee užtvanka yra virš vadinamosios rūko ribos, tad moduliai dažniau gauna tiesioginės saulės, o skaidresnis oras aukštyje sumažina spinduliuotės nuostolius.

    Šaltis, kuris paprastai laikomas problema, saulės moduliams dažnai yra privalumas: dauguma technologijų efektyviau dirba žemesnėje temperatūroje nei per karščius. Prie to prisideda ir sniego atspindys: balta danga veikia kaip natūralus veidrodis, padidinantis į modulius patenkančios šviesos kiekį.

    Žiemos generacija – pagrindinis lūžis

    Esminė priežastis, kodėl projektas sulaukė tiek dėmesio, yra ne bendras metinis kiekis, o sezoniškumas. „Axpo“ ir su projektu susiję pramonės vertinimai rodo, kad žiemos mėnesiais tokia elektrinė gali pagaminti apie tris kartus daugiau elektros nei analogiškos galios saulės parkas žemumose.

    Tai svarbu visai Šveicarijos energetikos sistemai, nes žiemą šalis tradiciškai susiduria su didesne importo poreikio rizika. Šį iššūkį didina ir ilgalaikės permainos – laipsniškas branduolinės energetikos atsisakymas, o vėjo projektai šalyje juda lėtai dėl sudėtingų leidimų ir vietos bendruomenių nepritarimo.

    Kas toliau: spartinimo režimas Alpėse

    Po Muttsee projekto Šveicarijoje sustiprėjo politinis ir verslo interesas aukštikalnių saulės elektrinėms, nes jos gali tiekti elektrą būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Šalyje įtvirtintos priemonės, skirtos greičiau derinti didesnius kalnų saulės parkus, o kitos Alpių valstybės atidžiai stebi rezultatus.

    Vis dėlto tokie projektai išlieka brangūs ir techniškai sudėtingi: logistika, statybos terminai, darbų sauga, poveikio aplinkai vertinimai ir tinklų prijungimas kalnuose reikalauja papildomų investicijų. Tačiau Muttsee pavyzdys parodė, kad aukštis ir sniegas nebūtinai yra kliūtis – tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pagrindine žiemos elektros gamybos stiprybe.

  • Karščio bangos Europoje sparčiai tirpdo Šveicarijos ledynus: mokslininkai įspėja dėl vandens rizikų

    Europą užklupusios karščio bangos šią vasarą vis labiau veikia Alpių ledynus, o ypač Šveicarijoje sniego danga kai kur ištirpo gerokai anksčiau nei įprasta. Mokslininkai pažymi, kad tai reiškia ilgesnį laiką, kai saulė tiesiogiai šildo ledą, todėl tirpsmas įsibėgėja dar greičiau.

    Šveicarijos ledynai yra svarbi Europos vandens sistemos dalis: jie papildo upes, prisideda prie geriamojo vandens tiekimo, žemės ūkio poreikių ir hidroenergijos gamybos. Kai žiemą sukauptas sniegas nutirpsta per anksti, ledynas netenka natūralios apsaugos, o prarastas ledas per vieną sezoną nebeatsistato.

    „Dabar esame situacijoje, kuri paprastai susiklosto tik rugpjūtį. Tai iš tiesų kelia nerimą“, – sakė Ciuricho ETH glaciologas Matthias Huss.

    Ekspertų vertinimu, šį sezoną ledynai į šiltesnį laikotarpį įžengė su mažesniu sniego kiekiu nei daugiametis vidurkis, o vėliau sekusios karščio bangos procesą dar paspartino. Dėl to kai kurie rodikliai, pasak stebėseną vykdančių specialistų, pasiekė vėlyvai vasarai būdingą lygį maždaug mėnesiu anksčiau.

    Tokie pokyčiai svarbūs ne tik kalnų regionams. Ilgainiui tai gali reikšti mažiau stabilias gėlo vandens atsargas: pavasarį ir vasaros pradžioje vandens gali laikinai padaugėti dėl spartaus tirpsmo, tačiau vėliau, mažėjant ledo tūriui, didėja sausros ir žemų upių debitų rizika.

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartėjantis ledynų tirpsmas siejamas su klimato šiltėjimu, o ekstremalios karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės. Praktikoje tai reiškia, kad ledynų stebėseną tenka vykdyti vis dažniau: nuo palydovinių vaizdų iki vietoje atliekamų matavimų, kurie leidžia tiksliai fiksuoti, kaip greitai mažėja ledo sluoksnis.

    „Tai nėra istorija apie tai, kas nutiks po šimto metų. Kai kuriuos padarinius galime pajusti per artimiausius 10–20 metų“, – pabrėžė Matthias Huss.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Šveicarija po Alpėmis išrausė 1 400 tunelių: kaip „antra šalis“ padeda saugoti gamtą

    Šveicarija jau ne vieną dešimtmetį nuosekliai plečia tunelių ir požeminių galerijų tinklą, kuris šiandien apima daugiau kaip 1 400 objektų. Jų bendra trasa viršija 2 000 kilometrų ir apima geležinkelio tunelius po Alpėmis, automobilių tunelius magistralėse bei inžinerines galerijas vandens ir elektros tiekimui.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip patogumo infrastruktūra, tačiau svarbi dalis sprendimų buvo priimta dėl aplinkosaugos. Šalies strategija siekia mažinti sunkiojo transporto srautus jautriuose Alpių slėniuose, o didesnę krovinių dalį perkelti nuo kelių į geležinkelius.

    Ryškiausias šio „požeminio pasaulio“ elementas yra Naujoji geležinkelio jungtis per Alpes (NEAT), sujungianti kelis bazinius tunelius į palyginti lygų geležinkelio koridorių po kalnais. Tokia koncepcija leidžia traukiniams išvengti stačių įkalnių, todėl mažėja energijos sąnaudos ir didėja krovininių sąstatų našumas.

    Didžiausias dėmesys paprastai tenka Gotardo bazinei linijai, kurios tunelis driekiasi maždaug 57 kilometrus. Tai vienas ilgiausių geležinkelio tunelių pasaulyje, o keleiviniai traukiniai šį atstumą įveikia per maždaug 20 minučių.

    Šveicarijos transporto politika ilgą laiką rėmėsi idėja saugoti Alpes nuo intensyvaus tranzito keliuose. XX amžiaus pabaigoje šalyje stiprėjo visuomenės spaudimas riboti taršą ir triukšmą slėniuose, o geležinkelių plėtra tapo praktiniu būdu perkelti tarptautinius krovinius į mažiau aplinką veikiančią sistemą.

    Skaičiai rodo kryptį: didelė dalis transalpinio krovinių vežimo Šveicarijoje atliekama geležinkeliu, o vilkikų srautas per dešimtmečius yra sumažėjęs. Toks perėjimas svarbus ne tik dėl CO2, bet ir dėl smulkiosios taršos bei triukšmo, kurie kalnų slėniuose juntami itin aštriai.

    Tunelių statyba neišvengiamai palieka pėdsaką: vien bazinio Gotardo tunelio įrengimas pareikalavo iškasti milžiniškus kiekius uolienų ir panaudoti daug betono. Tokie projektai kelia klausimų dėl statybos metu susidarančių emisijų, išteklių naudojimo ir poveikio vietos ekosistemoms.

    Šveicarijos projektuotojai ir rangovai taikė priemones, skirtas sumažinti poveikį aplinkai. Dalis medžiagų buvo gabenama geležinkeliu, o technika aprūpinta filtrais, mažinančiais kietųjų dalelių emisijas statybų aikštelėse.

    Baigus darbus, daug dėmesio skirta aplinkos atkūrimui: kai kur buvo tvarkomi upių krantai, natūralinamos vagos, atstatomos akmeninės atraminės sienos. Tokie sprendimai svarbūs kalnuotose vietovėse, kur nedideli hidrologiniai pokyčiai gali turėti didelį poveikį šlaitų stabilumui ir biologinei įvairovei.

    Požeminė infrastruktūra Šveicarijoje siejama ne tik su transportu. Šalyje taip pat vystomi stambūs energijos kaupimo projektai, įskaitant didelio masto srautinių redoks baterijų sprendimus, kurių tikslas yra stabilizuoti elektros sistemą ir geriau išnaudoti atsinaujinančių šaltinių gamybą.

    Vienas iš plačiau aptariamų projektų numato didelės talpos energijos kaupiklį, kurį planuojama derinti su vandeniu aušinamu DI duomenų centru, laboratorijomis ir biurais. Tokia kombinacija atspindi naują tendenciją Europoje: energijos kaupimą ir skaitmeninę infrastruktūrą vystyti greta, kad būtų lengviau valdyti apkrovas, aušinimą ir elektros tiekimo patikimumą.

    Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tuneliai gali būti ne tik inžinerinis pasiekimas, bet ir politinis pasirinkimas: daugiau krovinių perkelti į geležinkelius, mažinti slėnių taršą ir kartu kurti atsparią energetikos bei skaitmeninę infrastruktūrą. Tai brangu ir sudėtinga, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje leidžia suderinti tranzitą, ekonomiką ir gamtos apsaugą.

  • Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Mokslininkai prikėlė 5 300 metų senumo gyvybę iš Öcio mumijos: ką rado jo kūne

    Alpėse rastas vadinamasis Ledo žmogus Öcis ir toliau stebina mokslininkus: naujausi tyrimai parodė, kad jo palaikuose išlikę mikroorganizmai gali būti ne tik atpažįstami, bet ir gyvybingi. Dalis jų, kaip skelbia tyrėjai, po maždaug 5 300 metų lede buvo išauginti laboratorijoje.

    Öcio kūnas buvo aptiktas 1991 metais Öcalio Alpėse, pasienyje tarp dabartinės Italijos ir Austrijos. Iš pradžių manyta, kad tai šiuolaikinio žygeivio palaikai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vyras gyveno vario amžiuje, o šaltis natūraliai „užkonservavo“ ne tik kaulus, bet ir minkštuosius audinius.

    Mikrobiomas tapo laiko kapsule

    Naujausiame darbe mokslininkai iš Eurac Research (Bolcano mieste Italijoje) analizavo mumijos mikrobiomą. Iš skirtingų kūno vietų paimti mėginiai parodė, kad Öcio palaikuose susiformavo kelių sluoksnių mikroorganizmų „archyvas“, atspindintis ir jo gyvenimo laikotarpį, ir tai, kas vyko po mirties.

    Tyrėjai išskyrė tris pagrindines mikrobiologines grupes. Vieną sudaro žarnyno bakterijos, kurios, tikėtina, buvo žmogaus organizmo dalis jam dar esant gyvam, kitą – ledyno ir kalnų aplinkos mikroorganizmai, patekę vėliau, o trečią – šiuolaikiniai mikrobai, siejami su atradimo ir konservavimo procesais.

    Prikelti šalčiui atsparūs mikroorganizmai

    Daugiausia dėmesio sulaukė šalčiui atsparios mielės, aptiktos ant odos ir mumifikuotų audinių viduje. Mokslininkams pavyko jas izoliuoti ir auginti laboratorinėmis sąlygomis, o tai leidžia teigti, kad bent dalis mikroorganizmų po tūkstantmečių išliko biologiškai aktyvūs.

    Pasak tyrėjų, dalis šių mielių galėjo patekti į kūną jau po mirties, kai palaikai tūkstantmečius gulėjo sniege ir lede. Stabilios sąlygos, įskaitant maždaug minus 6 laipsnių temperatūrą ir didelę drėgmę, galėjo veikti kaip ilgalaikio „užmigdymo“ režimas, leidęs išlikti gyvybingoms ląstelėms.

    Mokslinis smalsumas tuo nesibaigė: kai kuriuos išaugintus mielių štamus tyrėjai pritaikė praktiniam bandymui ir paruošė raugą, iš kurio iškepė duoną. Nors tokie eksperimentai pirmiausia yra demonstraciniai, jie parodo, kad senovinės kilmės mikroorganizmus kartais įmanoma ne tik aptikti genetiniais metodais, bet ir realiai auginti.

    Ką tai sako apie žmonių sveikatą šiandien?

    Tyrimas taip pat suteikė užuominų apie tai, kaip per tūkstantmečius pakito žmogaus mikrobiomas. Öcio žarnyne rasti mikroorganizmų pėdsakai primena priešindustrinių visuomenių mikrobinį „profilį“, o dalies tokių bakterijų šiuolaikinių išsivysčiusių šalių gyventojų organizmuose aptinkama gerokai rečiau.

    Mokslininkai šiuos pokyčius dažniausiai sieja su mitybos transformacija, antibiotikų vartojimu, higienos normų kaita ir mažesniu kasdieniu kontaktu su natūralia aplinka. Tokie duomenys svarbūs ne todėl, kad senas mikrobiomas būtų savaime „geresnis“, o todėl, kad leidžia tiksliau suprasti, kaip gyvenimo būdas keičia žmogaus organizmo mikroekosistemą.

  • Alpės ir Pirėnai gali slėpti natūralaus vandenilio telkinius: ką rodo naujas tyrimas

    Tarptautinė tyrėjų komanda naujame darbe teigia, kad Europos kalnų juostose, ypač Alpėse ir Pirėnuose, gali būti sąlygų kauptis natūraliam vandeniliui. Tokie telkiniai, jei būtų patvirtinti gręžiniais, galėtų papildyti Europos pastangas mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Tyrimas remiasi geologiniu mechanizmu, kai į paviršių arčiau priartėja geležies turtingos mantijos uolienos. Joms kontaktuojant su vandeniu ir esant tinkamai temperatūrai vyksta serpentinėjimas, kurio metu išsiskiria vandenilis.

    Šis vandenilis gali migruoti ir kauptis poringose uolienose, jei susiklosto „naftos sistemos“ analogą primenančios sąlygos. Reikia ne tik šaltinio, bet ir talpyklos, sandarinančių sluoksnių bei tinkamo laiko, kad dujos nespėtų išsisklaidyti.

    Autoriai pabrėžia erozijos vaidmenį: vidutinė erozija gali padėti atidengti ir pakelti mantijos uolienas, sudarydama palankesnes sąlygas vandenilio gamybai. Tačiau pernelyg intensyvus uolienų ardymas gali sugriauti „kolektorius“ ir pakeisti temperatūrines sąlygas, dėl ko potencialus kaupimasis silpnėja.

    Modeliavimas rodo, kad skirtinguose kalnynuose rezultatai gali skirtis ne tik dėl dabartinių procesų, bet ir dėl senesnės tektoninės istorijos. Pavyzdžiui, kiek truko plokščių tempimo fazės dar iki kalnų formavimosi, gali lemti, kiek mantijos uolienų pasiekiama ir kokiomis sąlygomis jos reaguoja su vandeniu.

    Natūralus vandenilis dažnai minimas kaip galimybė sumažinti sąnaudas ir taršą, susijusią su dabar plačiausiai aptariama vandenilio gamyba iš gamtinių dujų ar elektrolizės būdu. Jei dujos būtų išgaunamos iš požeminių sankaupų, teoriškai galėtų mažėti energijos sąnaudos visai grandinei.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad iki praktinio pritaikymo dar toli: reikalinga žvalgyba, gręžiniai, dujų sudėties ir srautų matavimai, taip pat aiškus reguliavimas ir aplinkosauginiai kriterijai. Be to, vandenilio nuotėkio rizika ir poveikis aplinkai turėtų būti vertinami taip pat rimtai kaip ir tradicinių angliavandenilių žvalgyboje.

    Vandenilio ištekliai Žemėje nėra teorija: kai kuriose šalyse jau fiksuoti natūralūs vandenilio srautai ir ribota vietinė gavyba. Naujas tyrimas siūlo, kad Europos kalnų juostos gali būti viena perspektyviausių krypčių, kur ieškoti didesnio masto telkinių.

    „Žinome, kad Žemė gamina didelius vandenilio kiekius, tačiau esminis klausimas yra, ar pavyks aptikti didelius telkinius, nes tam turi sutapti labai specifinės sąlygos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Frankas Zwaanas.

  • Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Kur yra Val di Mello

    Val di Mello slėnis yra šiaurinėje Italijoje, Lombardijoje, Val Masino apylinkėse netoli Sondrio. Tai Rėtinės Alpės, garsėjančios šviesiomis granito uolomis ir itin skaidriu kalnų vandeniu.

    Kelionių giduose šis slėnis dažnai minimas kaip „lombardiški Maldyvai“, nes saulėtą dieną vanduo čia įgauna ryškų turkio atspalvį. Spalvą sustiprina šviesus akmenuotas dugnas ir ledynų maitinamų upelių švara.

    Kas sukuria „Maldyvų“ efektą

    Didžiausia Val di Mello traukos dalis yra vandens sistema: per slėnį teka skaidrus upelis, formuojantis natūralius baseinus ir mažus ežerėlius. Viena žinomiausių vietų yra Laghetto di Mello, kur vandens paviršiuje atsispindi kalnai ir granito sienos.

    Slėnio reljefą suformavo ledynai, todėl čia aiškiai matomas gana lygus slėnio dugnas, masyvios uolų sienos ir iš šoninių tarpeklių krintantys kriokliai. Būtent šis derinys sukuria įspūdį, kad Alpėse atsirado tropikams būdingos spalvos.

    Kaip suplanuoti apsilankymą

    Val di Mello laikomas lengvai pasiekiamu: pagrindinis maršrutas slėniu daug kur yra beveik lygus ir tinkamas ramiam pasivaikščiojimui. Dažniausiai žygis pradedamas San Martino vietovėje, o kelionė pirmyn iki vaizdingiausių ruožų gali trukti apie 2 valandas.

    Takai veda ir platesniu keliu, ir miškingomis atkarpomis, todėl slėnis tinka tiek šeimoms, tiek keliautojams be rimtos kalnų patirties. Norintiems daugiau iššūkių regione yra ir sudėtingesnių maršrutų, tačiau jiems jau prireikia geresnio pasirengimo ir tinkamos avalynės.

    Nuo 2009 metais Val di Mello turi gamtos rezervato statusą ir yra laikomas didžiausia saugoma teritorija Lombardijoje. Apsaugos tikslas yra išsaugoti kraštovaizdį, ekosistemas ir laukinę gyvūniją, todėl lankytojams svarbu laikytis pažymėtų takų ir vietos taisyklių.

    Slėnyje galima sutikti kalnų ožkų, elnių, švilpikų, erelių ir kitų plėšriųjų paukščių. Nors vieta sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose, ji dažnai pristatoma kaip alternatyva masinio turizmo maršrutams, ieškantiems daugiau tylos.

    Geriausias metas keliauti dažniausiai siejamas su vėlyvu pavasariu ir vasara, kai vandens lygis būna aukštesnis, o kriokliai įspūdingesni. Tuo metu turkio spalva paprastai atrodo ryškiausiai, tačiau pravartu įvertinti ir tai, kad populiariausiais savaitgaliais gali būti daugiau lankytojų.

  • Po Alpėmis gimsta rekordinis tunelis: 64 km projektas žada apversti Europos geležinkelius

    Po Alpėmis gimsta rekordinis tunelis: 64 km projektas žada apversti Europos geležinkelius

    Po Alpėmis gręžiamas rekordinis tunelis

    Tirolio regione, netoli Brennerio perėjos, vyksta vienos didžiausių Europos infrastruktūros statybų – ties Steinach am Brenner kasamas Brennerio bazinis tunelis. Jis sujungs Austriją ir Italiją bei taps svarbia grandimi transeuropiniame geležinkelių tinkle, skirtame krovininiam ir keleiviniam judėjimui tarp Šiaurės ir Pietų Europos.

    Planuojama, kad bendra tunelio sistema sieks apie 64 kilometrus, todėl tai būtų ilgiausia pasaulyje požeminė geležinkelio trasa. Projektų vadovai pabrėžia, kad tai tarptautinis darbas, kuriame dalyvauja specialistai iš daugelio Europos valstybių.

    Milžiniškos mašinos ir europinė pramonė

    Statybose naudojamos didžiulės tunelių kasimo mašinos, galinčios nuolat gręžti uolienas giliai po kalnais. Pasak projekto atstovų, objekte dirba komandos iš 11 šalių, o darbus vykdo įvairios Europos rangovų ir inžinerijos bendrovės.

    Vienas matomiausių vardų šiame projekte – „Herrenknecht“, didelių tunelių kasimo įrenginių gamybos lyderė. Bendrovė turi apie 5 000 darbuotojų visame pasaulyje, o jos metinė apyvarta viršija 1 milijardą eurų.

    „Vien europiečiai gali didžiuotis tuo, ką čia kuriame – tai bendras Europos darbas“, – sakė projekto vadovas Sebastianas Reimannas.

    Kodėl šis tunelis svarbus Europai

    Brennerio bazinis tunelis laikomas strateginiu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis turėtų sutrumpinti kelionės laiką per Alpes ir sumažinti sunkvežimių srautus per kalnų perėjas, nes daugiau krovinių galėtų būti perkelta į geležinkelius.

    Antra, tai dalis platesnės ES krypties stiprinti geležinkelių vaidmenį, ypač tarptautiniuose maršrutuose, kur kelių transportas sukuria daug triukšmo, spūsčių ir taršos. Dideli infrastruktūros projektai taip pat kelia klausimą, kiek Europa gali ir turi remtis savo pramonės pajėgumais, kai pasaulinė konkurencija aštrėja.

    „Be muitų prieš Kiniją Europa žlugs, nes mus spaudžia kainų dempingas“, – sakė inžinierius ir „Herrenknecht“ įkūrėjas Martinas Herrenknechtas.

    Diskusijos dėl europinės gamybos prioriteto viešuosiuose pirkimuose ir dėl apsaugos priemonių nuo dempingo nėra naujos, tačiau tunelio statybos kontekste jos įgauna praktinį svorį. Tokie projektai parodo, kad milžiniškos apimties darbams reikalinga ne tik statybų logistika, bet ir ilgalaikis Europos pramonės konkurencingumas.