Tag: Alpės

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.

  • Italijos Alpėse po beveik 50 metų iš ledyno išniro alaus statinė: gėrimas liko geriamas

    Italijos Alpėse beveik pusšimtį metų ledyno plyšyje pragulėjusi alaus statinė netikėtai vėl išniro į paviršių – ir, pasak ją radusiųjų, alų vis dar buvo galima gerti.

    Istorija prasidėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai sraigtasparniu į kalnų pastogę gabentos atsargos pateko į nelaimingą incidentą: statinė iškrito ir nusirito į gilią ledyno properšą. Tuo metu tokio krovinio ištraukti praktiškai nebuvo įmanoma, todėl jis liko lede.

    Kaip rašo „ZME Science“, statinė vėl pasirodė 2026 metais, kai tirpstant ledynams ją aptiko gėrimų bendrovėje „Harpf“ dirbantis vyras, įvardytas tik kaip Danielis. Radinys buvo aptiktas po Sasso Nero kalnų pastoge (Schwarzensteinhütte), maždaug 3 000 metrų aukštyje.

    Metalinis indas buvo akivaizdžiai apgadintas ir įlenktas, tačiau išliko stebėtinai vientisas. Ant jo aptiktas įrašas su 1978 metų data leido gana tiksliai įvertinti, kiek laiko statinė praleido lede.

    Ar alus galėjo išlikti geras?

    Statinė buvo nugabenta į „Harpf“ patalpas, kur nedidelė grupė smalsuolių ir alaus mėgėjų nusprendė patikrinti, ar turinys apskritai saugus vartoti. Bendrovės teigimu, alus po ilgos kelionės per ledyną išsilaikė pakankamai gerai.

    Italijos žiniasklaida skelbė, kad atidarius statinę alus buvo ne tik geriamas, bet ir skonio prasme „vis dar geras“. Italijos naujienų agentūrai ANSA bendrovės savininkas ir alaus žinovas Lukas Harpf sakė, kad gėrimas buvo „nepriekaištingas“: išliko skonis, gintarinė spalva ir net angliarūgštė.

    Jo aiškinimu, viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad alus viduje veikiausiai nebuvo visiškai užšalęs. Jei skystis būtų sušalęs, jo plėtimasis galėjo deformuoti statinę ir pakenkti gėrimui.

    Kodėl ledynas tapo „šaldytuvu“

    Alaus atsparumas nėra stebuklas: jame yra alkoholio, kuris slopina daugelį mikroorganizmų, taip pat gėrimas paprastai yra gana rūgštus. Apyniai suteikia junginių, galinčių stabdyti kai kurių bakterijų augimą, o ištirpęs anglies dioksidas ir mažas deguonies kiekis taip pat nėra palankūs taršai.

    Vis dėlto alus nėra sterilus, o laikui bėgant jį veikia ir cheminiai procesai: keičiasi aromatą ir skonį formuojantys junginiai, gali atsirasti „pasenusio“ skonio niuansų. Tokie pokyčiai greitėja, kai gėrimas laikomas šilčiau ar patiria daugiau sąlyčio su deguonimi.

    Šiuo atveju ledynas veikė kaip natūralus šaldytuvas – ilgą laiką išlaikė žemą ir stabilią temperatūrą, todėl lėtino pokyčius, kurie paprastai sugadina gėrimą.

    Tirpstantys ledynai atveria senus radinius

    Ši neįprasta istorija turi ir tamsesnę pusę. Šylantis klimatas Alpėse spartina ledynų traukimąsi, o tirpstantis ledas vis dažniau iškelia į paviršių dešimtmečius, šimtmečius ar net ilgiau lede slėptas liekanas ir daiktus.

    2026 metų rugsėjį žurnale „The Cryosphere“ paskelbtas tyrimas nurodė, kad Austrijos ledynai tarp inventorizacijų, sutelktų apie 2007 ir 2022 metus, neteko maždaug 31 proc. savo ploto. Taip pat nustatyta 95 ledynai, kurie išnyko arba kurių jau nebuvo įmanoma kartografuoti.

    Zillertalio Alpės, kur ir buvo rasta statinė, patenka į šią sparčiai besikeičiančią kalnų zoną. Nors tiksliai neaišku, kaip ir kada statinė tapo pasiekiama, jos atsiradimas siejamas su vis dažnėjančiais radiniais, kuriuos atidengia traukiantis ledas.

    Archeologams tokie atradimai kartais tampa užuominomis apie praeities keliones ir pamirštus įvykius, o klimato mokslininkams – dar vienu priminimu, kad Europos kalnų ledynai keičiasi greičiau, nei daugelis tikėtųsi.

  • Šveicarijos Alpėse 250 000 tonų ledyno masė slenka žemyn: specialistai perspėja dėl lavinos rizikos

    Šveicarijos Alpėse fiksuojamas nerimą keliantis procesas: virš Randos gyvenvietės esanti didelė ledyno masė pamažu slenka žemyn ir, ekspertų vertinimu, nepalankiomis sąlygomis gali sukelti ypač pavojingą nuošliaužą ar laviną.

    Skaičiuojama, kad nestabilioje zonoje esantis ledo kiekis siekia apie 250 000 tonų. Specialistai pabrėžia, kad tokio masto ledo atsiskyrimas kalnuose gali tapti ne tik lokalia, bet ir platesnę teritoriją paveikiančia grėsme, ypač jei kartu pajudėtų ir susikaupęs sniegas.

    Vietos stebėjimai rodo, kad rytinėje ledyno dalyje virš Randos ledo masė juda žemyn maždaug 20 centimetrų per parą. Nors toks greitis gali atrodyti nedidelis, kalnų šlaituose net ir lėtas slinkimas dažnai yra ženklas, kad ledo struktūra praranda stabilumą.

    Papildomą riziką didina prognozuojami intensyvesni krituliai ir galimas gausesnis snygis artimiausiomis savaitėmis. Jei ant šlaitų susikaups storesnis šviežio sniego sluoksnis, o tuo pat metu atsiskirtų didelė ledo masė, lavinos tūris ir smūgio jėga galėtų būti gerokai didesni nei įprastų sniego lavinų.

    Tokie atvejai pastaraisiais metais vis dažniau siejami su kintančiomis klimato sąlygomis: kylanti oro temperatūra, dažnesni staigūs atšilimai ir lietus aukštikalnėse silpnina ledo sankabą su uoliena. Dėl to didėja tiek ledynų skilimo, tiek nuošliaužų rizika regionuose, kur anksčiau tokie procesai buvo retesni.

    Valė kantonas, kurio administracinis centras yra Sionas, yra vienas svarbiausių Šveicarijos kalnų turizmo regionų, pritraukiantis slidinėjimo ir žygių mėgėjus. Dėl šios priežasties vietos tarnybos paprastai skiria daug dėmesio šlaitų stebėsenai ir rizikos vertinimui, ypač šiltuoju sezonu ir esant permainingiems orams.

    Specialistai akcentuoja, kad lemiamas veiksnys dažnai yra kelių aplinkybių sutapimas: staigus atšilimas, gausus sniegas ir ledyno įtrūkimų plėtra. Gyventojams ir turistams tokiose vietovėse rekomenduojama sekti oficialius perspėjimus bei laikytis galimų judėjimo ribojimų, jei jie būtų įvesti.

    Ledynų nestabilumas yra vis dažniau analizuojama tema ir už Europos ribų, nes panašūs procesai fiksuojami įvairiuose kalnų masyvuose. Mokslininkai pažymi, kad spartėjantis ledo nykimas keičia ne tik kraštovaizdį, bet ir rizikų žemėlapį, todėl ankstyvo perspėjimo sistemos ir nuolatinė stebėsena tampa vis svarbesnės.

  • Europos rekordas slysta iš rankų: Brennerio bazinis tunelis vėluos iki 2034-ųjų, kaina šoktelėjo

    Europos rekordas slysta iš rankų: Brennerio bazinis tunelis vėluos iki 2034-ųjų, kaina šoktelėjo

    Brennerio bazinis tunelis, laikomas didžiausiu geležinkelio infrastruktūros projektu Alpėse, susiduria su nauju grafiko poslinkiu. Projektą valdanti bendrovė „Brenner Basistunnel SE“ pranešė, kad atidarymas, planuotas 2032 metais, realiausiai nusikels iki 2034 metų.

    Pokyčiai palies ir biudžetą. Anksčiau skelbta, kad projektas turėtų tilpti į 10,5 milijardo eurų rėmus, tačiau dabar prognozuojama suma didėja iki maždaug 11,7 milijardo eurų.

    Pagrindinė vėlavimo priežastis siejama su būtinybe atnaujinti tunelio geležinkelio įrangos sprendinius. Didelė dalis ankstesnių planų rėmėsi 2008 metų prielaidomis, tačiau per šį laiką smarkiai pasikeitė technologijos, eksploatavimo standartai ir saugos reikalavimai.

    Taip pat keičiamas ir trečiosios tunelio atšakos vaidmuo. Ji nebebus naudojama vien geologiniams tyrimams, o taps pilnaverčiu techniniu ir aptarnavimo tuneliu, kuris svarbus priežiūrai bei incidentų valdymui.

    Šis objektas laikomas ilgiausiu tokio tipo geležinkelio tuneliu Europoje: pagrindinės trasos ilgis viršija 55 kilometrus. Su Insbruko aplinkkelio tunelio dalimi bendra sistema siekia apie 64 kilometrus ir sujungs Insbruko apylinkes Austrijoje su Fortezza Italijoje.

    Tunelis po Alpėmis statomas beveik du dešimtmečius, o darbai vykdomi iš abiejų pusių. Austrijos pusėje kasimui buvo pasitelktos didelės tunelių gręžimo mašinos, o Italijos pusėje dalis ruožų įrengiama kitais metodais, įskaitant tradicinį gręžimą ir sprogdinimo darbus.

    Numatoma, kad naujoji jungtis turės didelę reikšmę keleiviniam ir krovininiam transportui per Alpes: geležinkelis leis didinti pralaidumą ir perkelti dalį srautų nuo kelių prie bėgių. Projekto operatoriai akcentuoja, kad atnaujinti sprendimai turi užtikrinti ilgametį patikimumą, tačiau už tai tenka sumokėti laiku ir papildomomis investicijomis.

  • Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Mont Blanc ūgtelėjo beveik 2 metrais: nauji matavimai parodė, kas vyksta Alpėse

    Naujausi geodeziniai matavimai parodė, kad Mont Blanc viršūnės aukštis per trumpą laiką pasikeitė itin ryškiai: nuo 2023 metais fiksuoto lygio jis padidėjo 188 centimetrais. Šiuo metu aukščiausia Alpių viršūnė siekia 4 807,47 metro virš jūros lygio.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad toks šuolis pats savaime dar nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas. Mont Blanc atveju didžiausią įtaką aukščio svyravimams dažniausiai daro natūraliai kintanti sniego ir ledo danga, o ne uolienų pagrindo pokyčiai.

    Kas keičia viršūnės aukštį?

    Mont Blanc viršūnės aukštis nėra pastovus, nes matuojama ne vien uola, bet ir ant jos susikaupęs sniegas bei ledas. Krituliai, vėjo kryptis ir stiprumas, oro temperatūra bei saulės spinduliuotė lemia, kiek sniego susikaupia ir kiek jo vėliau išnešioja ar ištirpdo.

    Stiprūs vėjai gali perkelti sniegą iš vienų vietų į kitas, todėl viršūnėje formuojasi vis kito storio sankaupos. Šiltesni laikotarpiai ir sniego suslūgimas, priešingai, gali greitai sumažinti dangos storį, net jei pats kalnas nesikeičia.

    Matavimai vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius

    Reguliarius Mont Blanc matavimus nuo 2001 metų atlieka Prancūzijos Aukštutinės Savojos departamente dirbantys geodezininkai. Ekspedicijos paprastai rengiamos kas dvejus ar trejus metus, kad būtų galima palyginti duomenis ir tiksliau suprasti, kaip kinta viršūnės danga.

    2023 metais Mont Blanc aukštis buvo 4 805,59 metro, o tai laikyta vienu žemiausių rezultatų per šiuolaikinių matavimų laikotarpį. Dar 2007 metais buvo fiksuota 4 810,90 metro reikšmė, rodanti, kad kelių metrų svyravimai per kelerius metus nėra išskirtiniai.

    Dronai, palydovai ir georadaras

    Per šių metų ekspediciją, vykusią rugsėjo 17 dieną, specialistai pasitelkė pažangius matavimo įrankius: palydovinį pozicionavimą, dronus ir georadarą. Pastarasis leidžia tiksliau įvertinti ledo struktūrą ir tai, kas yra po ja, įskaitant uolinį pagrindą.

    Į viršūnę teko užnešti apie 30 kilogramų įrangos, o surinkti duomenys bus panaudoti kuriant trimačius modelius. Tokie modeliai padeda ne tik patikslinti konkretų aukštį, bet ir stebėti, kaip bėgant laikui persitvarko sniego ir ledo sluoksniai.

    Ką tai sako apie klimato kaitą?

    Ekspertai akcentuoja, kad vienas matavimo rezultatas neleidžia daryti tvirtų išvadų apie globalų atšilimą, nes viršūnės aukštį labiausiai „valdo“ trumpalaikės meteorologinės sąlygos. Ilgalaikėms išvadoms būtina nuosekli duomenų seka ir platesnis kontekstas.

    Glaciologai atkreipia dėmesį, kad net jei Mont Blanc viršūnė išlieka palyginti šalta, tai nereiškia, jog visas Alpių regionas yra atsparus šylant klimatui. Viršūnės sniego dangos aukštis nebūtinai tiesiogiai atspindi bendrą ledynų masės pokytį kalnuose, todėl skirtingi rodikliai turi būti vertinami atskirai.

    Ilgainiui tokie matavimai tampa vis svarbesni, nes leidžia atskirti natūralius svyravimus nuo tendencijų, kurios ryškėja tik per kelis dešimtmečius. Būtent dėl to geodezininkai ir mokslininkai pabrėžia ne vien sensacingą skaičių, o nuoseklų stebėsenos tęstinumą.

  • Šis traukinys Alpėse atima žadą: Berninos maršrutas į Italiją vadinamas kelione kartą gyvenime

    Ne visos kelionės skirtos kuo greičiau pasiekti tikslą. Yra maršrutų, kuriuose svarbiausia yra pati kelionė, todėl verta atsisėsti prie lango, atidėti išmanųjį telefoną ir stebėti vaizdus. Viena ryškiausių tokių patirčių Europoje laikomas Šveicarijos Bernina Express maršrutas per Alpes iki Tirano Italijoje.

    Šis traukinys keliauja per Graubiundeną ir per Berninos perėją pasiekia Italijos Lombardiją, o didelė dalis kelio driekiasi aukštikalnėmis. Keliautojai čia pamato ledynus, kalnų ežerus ir mažus kaimelius, įsikūrusius siauruose slėniuose, todėl vaizdai dažnai tampa pagrindine kelionės priežastimi.

    Bernina Express važiuoja Rhätische Bahn tinklu, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis kalnų geležinkelių inžinerijos pavyzdys. Maršrutas vertinamas dėl viadukų, tunelių ir sprendimų, leidžiančių geležinkeliui įveikti sudėtingą reljefą be agresyvių trasos korekcijų.

    Viena labiausiai atpažįstamų atkarpų yra Landwasser viadukas, kur traukinys per akmeninį tiltą įvažiuoja tiesiai į tunelį uolos šlaite. Kita simbolinė vieta yra Brusio spiralinis viadukas, kur traukinys apsuka ratą, kad įveiktų aukščio skirtumą išlaikydamas saugų nuolydį.

    Keliaujant šiuo maršrutu svarbi ir sezoniškumo detalė: žiemą dominuoja snieguotos viršūnės ir ryškūs kontrastai, o vasarą atsiveria žali šlaitai bei ežerų pakrantės. Dėl to bilietus ir vietų rezervacijas keliautojai dažnai planuoja iš anksto, ypač piko mėnesiais, kai panoraminiai vagonai būna greitai užpildomi.

    Nors Bernina Express dažnai vadinamas turistiniu traukiniu, tai kartu yra ir reali regiono susisiekimo infrastruktūros dalis, jungianti kalnų gyvenvietes. Keliautojams tai patogu ir dėl to, kad kelionę galima derinti su nakvyne St. Moritz ar kitose stotelėse, o galutinį tašką Tirane lengva įtraukti į platesnį Italijos šiaurės maršrutą.

    Norintiems tokios kelionės patirties verta atkreipti dėmesį į praktines smulkmenas: vietos rezervacija Bernina Express reisuose dažnai yra atskira, be to, orai kalnuose gali staigiai keistis. Tačiau būtent ši nenuspėjamumo ir įspūdingos panoramos kombinacija ir kuria reputaciją, dėl kurios maršrutas įvardijamas kaip viena įsimintiniausių kelionių traukiniu Europoje.

  • Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Viršūnė vėl perrašė skaičius

    Monblanas, aukščiausia Vakarų Europos viršukalnė, naujausiais matavimais pasiekė 4 807,47 metro aukštį. Tai beveik dviem metrais daugiau nei buvo fiksuota 2023 metais, skelbia matavimus atlikę specialistai iš Prancūzijos Overnės-Ronos-Alpių regiono, Aukštutinės Savojos.

    Šie matavimai atliekami reguliariai nuo 2001 metų, todėl palyginimai su ankstesniais metais laikomi patikimi. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas ryškus pokytis savaime dar nereiškia ilgalaikės tendencijos.

    Kodėl aukštis keičiasi?

    Skirtingai nei uolėtos viršukalnės, Monblano „aukštis“ priklauso ir nuo sniego bei ledo kepurės storio, kuris kinta su orais. Daugiausia įtakos turi kritulių kiekis ir vėjai, kurie perneša sniegą, jį supusto arba, atvirkščiai, nupučia nuo keterų.

    Matavimus atliekantys geodezininkai atkreipia dėmesį, kad šiemet regione vyravo sausesnės sąlygos, tačiau viršūnės formą vis tiek stipriai veikė vėjų darbas ir kritulių pasiskirstymas. Dėl to net ir tais pačiais metais skirtingomis savaitėmis viršūnė gali atrodyti kitaip.

    „Šiandien viršūnę iš tiesų formuoja vėjų jėga ir krituliai, nors šie metai buvo ypač sausi“, – sakė Aukštutinės Savojos geodezininkas Mathieu Dragon.

    Nauja technika: žvilgsnis po ledu

    Šį kartą, siekdami tiksliau suprasti, kas vyksta viršūnėje, specialistai pasitelkė georadarą. Ši technologija leidžia „peršviesti“ ledo ir sniego sluoksnius bei sudaryti ledyninės kepurės žemėlapį, matant ir uolinį pagrindą po ja.

    Surinkti duomenys, pasak matuotojų, turėtų padėti ateityje dar tiksliau atskirti trumpalaikius svyravimus nuo ilgalaikių pokyčių. Taip pat tikimasi geriau sekti, kaip laikui bėgant kinta Vakarų Europos „stogo“ būklė.

    Nors klimato kaitos tema šioje vietoje neišvengiamai kyla, ekspertai ragina neskubėti su išvadomis. Vienkartinis aukščio šuolis, jų teigimu, dar neleidžia patikimai įvertinti, kokią dalį pokyčių lemia globalus atšilimas, o kokią trumpalaikės meteorologinės sąlygos.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.