Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.
Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.
Ar tai gali pasikartoti Alpėse?
Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.
Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.
„Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.
Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai
Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.
Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.
Kodėl ledynai griūva vis dažniau?
Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.
Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.
Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.
Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.
Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.
Leave a Reply