CP v2

Tag: Amžinasis įšalas

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Arkties amžinasis įšalas saugo milžiniškus organinės anglies kiekius, kurie tūkstančius metų buvo „užrakinti“ įšalusioje žemėje. Klimatui šylant, vis daugiau šios anglies per pakrančių eroziją ir tirpsmo vandenis patenka į upes, jūras ir vandenynus. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad kelias į atmosferą nėra toks tiesus, kaip ilgai manyta.

    Alfredo Wegenerio instituto ir Brėmeno universiteto mokslininkai analizavo, kas nutinka angliai, išlaisvinamai Arkties pakrantėse ties Qikiqtaruk sala Kanadoje, dar vadinama Herschel Island. Jie paėmė jūros dugno nuosėdų gręžinius ir pagal jų „sluoksnius“ atsekė, kaip sausumos kilmės medžiaga elgiasi patekus į vandenyną.

    Kiek anglies virsta dujomis?

    Tyrėjų vertinimu, mikroorganizmai jūros dugno nuosėdose į dujas paverčia apie 10 proc. ten esančios organinės anglies. Likusi dalis daugiausia nusėda ir lieka „užkasta“ nuosėdose, todėl gali būti ilgam izoliuota nuo greitos apykaitos su atmosfera. Tai svarbi detalė bandant tikslinti, kiek papildomų šiltnamio efektą sukeliančių dujų realiai prisidės prie klimato kaitos.

    Skaičiai kontekste įspūdingi: Arkties dirvožemiuose sukaupta apie 1 300 gigatonų organinės anglies, o dar maždaug 400 gigatonų siejama su vandenynų nuosėdomis ir upių deltų sankaupomis. Šylant Arkties regionui, dalis šio rezervo pradeda „judėti“ į vandens sistemas, o tai reiškia ne tik galimas emisijas, bet ir didelius pokyčius pakrančių bei jūrų ekosistemose.

    Mikroorganizmai renkasi „šviežesnį“ maistą

    Vienas netikėčiausių paaiškinimų susijęs su tuo, ką mokslininkai vadina mikroorganizmų „mitybos pasirinkimu“. Vietoje to, kad aktyviai skaidytų labai seną anglį iš įšalo, jie dažniau „teikia pirmenybę“ šviežesnei, jūrinės kilmės organikai, pavyzdžiui, dumblių liekanoms.

    Šią išvadą leido pagrįsti anglies izotopų analizė, padedanti atskirti santykinai naują jūrinį organinį anglies šaltinį nuo labai seno, anksčiau įšale buvusio anglies „paveldo“. Tai reiškia, kad dalis sausumos kilmės anglies, patekusios į jūrą, gali būti ne taip greitai perdirbama į anglies dioksidą ar metaną, kaip manyta.

    Grėsmė nedingsta, bet vaizdas sudėtingesnis

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog įšalo tirpsmas tapo mažiau pavojingas. Dalis organinės anglies gali būti suskaidoma dar pakeliui į jūros dugną, vandenyje ar pakrantės zonoje, todėl vien nuosėdų analizė neparodo viso balanso. Dėl to reikalingi papildomi tyrimai kituose Arkties regionuose, nes vietinės sąlygos gali smarkiai keisti rezultatą.

    Be to, tirpstant įšalui stiprėja pakrančių erozija, į vandenį patenka daugiau nuosėdų, mažėja skaidrumas ir į gilesnius sluoksnius prasiskverbia mažiau šviesos. Tai gali slopinti dumblių augimą, kuris yra daugelio mitybos grandinių pagrindas, o pasekmės gali paliesti žuvis, vėžiagyvius, ruonius ir kitus Arkties ekosistemų organizmus.

    Bendras signalas aiškus: anglies istorija, prasidedanti tirpstančiame amžinajame įšale, nėra vien kryptis į atmosferą. Dalis jos, bent jau tam tikrose vietovėse, gali būti sulaikoma jūros dugne, tačiau klimato ir ekosistemų rizikos dėl sparčiai šylančios Arkties išlieka didelės.

  • Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepalo potvynio pamoka Alpėms: mokslininkai įspėja apie naują grėsmę iš ledynų

    Nepale šią savaitę įvykęs staigus potvynis, kuris nusiaubė teritorijas nuo pietvakarių Tibeto iki centrinio Nepalo, vėl atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių kalnų reiškinių: ledyninių ežerų proveržius ir ledynų griūtis. Vietos institucijos svarsto, kad būtent toks procesas galėjo tapti katastrofos „paleidikliu“.

    Didžiulis vandens, purvo ir nuolaužų srautas, pasak pranešimų, nusirito maždaug 170 kilometrų. Tokie staigūs potvyniai kalnuose dažnai vystosi žaibiškai, todėl rizika žmonėms ir infrastruktūrai išauga net ir tose vietovėse, kur anksčiau ekstremalūs reiškiniai atrodė reti.

    Ar tai gali pasikartoti Alpėse?

    Glaciologas Olafas Eisenas, dirbantis Alfredo Wegenerio poliarinių ir jūrų tyrimų institute bei Brėmeno universitete, teigia, kad panašūs scenarijai įmanomi ir Europoje, ypač Alpėse. Vis dėlto jis pabrėžia, kad Nepalo masto įvykis Alpėse būtų mažiau tikėtinas dėl skirtingos topografijos, slėnių struktūros ir rizikos valdymo praktikų.

    Kaip pavyzdį jis mini 2025 metų gegužę Šveicarijos Blatteno apylinkėse įvykusį uolienų ir ledyno masės griuvimą. Kaimas buvo evakuotas iš anksto, tačiau žuvo 64 metų vyras, o tai parodė, kad net su perspėjimo sistemomis rizika iki galo neišnyksta.

    „Europa yra vienas sparčiausiai šylančių žemynų, o tai susiję su žmogaus sukelta klimato kaita. Greitai traukiantys ledynai ir atitirpstantis amžinasis įšalas destabilizuoja aukštikalnių regionus“, – sakė Olafas Eisenas.

    Šveicarijos ledynai traukiasi rekordiškai

    Šveicarijoje nuo 1850 metų jau išnyko apie 1 000 ledynų, o ledo danga šalyje sumažėjo maždaug 1 000 kvadratinių kilometrų. Tai reiškia ne tik kraštovaizdžio pokyčius, bet ir didesnę staigių nuošliaužų bei potvynių tikimybę kalnų slėniuose, kur ledynai anksčiau veikė kaip „stabilizatorius“.

    Pastarosiomis dienomis papildomą nerimą sukėlė Weisshorno rytinis ledynas, kuriame užfiksuotos kelios nedidelės griūtys. Randa savivaldybės meras Fredericas Imbodenas yra nurodęs, kad ledynas stebimas metų metus, tačiau dėl galimo kelių šimtų tūkstančių kubinių metrų masės atsiskyrimo buvo uždaryti dalis pėsčiųjų takų ir dviračių maršrutų.

    Kodėl ledynai griūva vis dažniau?

    Mokslininkai aiškina, kad dalis ledynų griūčių gali būti natūralaus cikliškumo dalis, tačiau klimato kaita vis dažniau tampa pagrindiniu riziką didinančiu veiksniu. Kritiškiausios vietos yra maždaug 2 500–3 000 metrų aukštyje, kur šilumos bangos ir liūtys vis dažniau sutampa su nestabilia ledo bei uolienų būsena.

    Ypač pavojingas veiksnys yra amžinojo įšalo atitirpimas. Kai ilgus metus nuolat įšalęs gruntas šyla, uolienos praranda „cementuojantį“ ledo poveikį, o ledyno pagrindas gali pradėti tirpti, todėl masė prasčiau laikosi prie pagrindo ir lengviau „nuslysta“.

    Pasak O. Eiseno, kai kuriais atvejais po ledynu susidaro vandens kišenės, kurios per karščio bangas ar smarkias liūtis padidina slėgį. Jei priekinė, dar įšalusi ledyno dalis neatlaiko, ledas gali atsiskirti staigiai, sukeldamas griūtį ir staigų vandens bei nuolaužų srautą žemyn.

    Tokio tipo tragediją Europa jau patyrė 2022 metais Italijoje, Dolomituose, Marmolados ledyno masės griūties metu, kai žuvo 11 alpinistų. Šis įvykis tapo vienu ryškiausių signalų, kad šilumos bangos aukštikalnėse yra ne tik nepatogumas turizmui, bet ir tiesioginė grėsmė gyvybei.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rizikos mažinimui svarbiausias ilgalaikis sprendimas yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, nes kiekviena dešimtoji laipsnio dalis turi reikšmę. Mechaninės priemonės, pavyzdžiui, ledynų dengimas specialiomis dangomis slidinėjimo zonose, padeda tik lokaliai ir trumpam, be to, reikalauja daug energijos ir darbo.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Sibiras kaista iki 35 laipsnių: mokslininkai įspėja, kas vyksta Arktyje ir kodėl

    Sibiras kaista iki 35 laipsnių: mokslininkai įspėja, kas vyksta Arktyje ir kodėl

    Šią vasarą dalyje Sibiro fiksuotos neįprastai aukštos temperatūros, kai termometrų stulpeliai kai kur perkopė 35 laipsnius. Klimato duomenų analizės rodo, kad liepa Arktyje pateko tarp šilčiausių stebėjimų istorijoje, o didelėje regiono dalyje temperatūra viršijo 1991–2020 metų vidurkį.

    Remiantis ERA5 reanalizės duomenimis, kuriuos rengia Europos vidutinės trukmės orų prognozių centras, daugiau nei 70 proc. sausumos ir jūrų teritorijų į šiaurę nuo 60-osios lygiagretės liepą buvo šiltesnės už daugiametę normą. Maždaug 12 proc. šio ploto patyrė vieną iš trijų šilčiausių liepos mėnesių per visą stebėjimų laikotarpį.

    Kur kaito labiausiai?

    Didžiausi karščiai pasireiškė Rusijos šiauriniuose ir rytiniuose regionuose. Rytų Sibire, Lenos slėnio centrinėje dalyje, liepos 9 ir 10 dieną temperatūra viršijo 35 laipsnius, o panašios reikšmės vėliau užfiksuotos ir Vakarų Rusijoje.

    Kai kuriuose regionuose liepa tapo išskirtinė istorinėje perspektyvoje: Krasnojarsko krašte tai buvo šilčiausias liepos mėnuo nuo 1969 metų. Kaimyninėje Jakutijoje vietomis fiksuota per 32 laipsnius siekianti kaitra, nors šios platumos paprastai siejamos su gerokai vėsesnėmis vasaromis.

    Ne visur Arktyje vienodai

    Tuo pat metu dalis Arkties patyrė priešingą vaizdą. Šiaurinė Kanados Nunavuto teritorija buvo vėsesnė nei įprasta, o Aliaskoje užfiksuota vėsiausia liepa nuo 2011 metų.

    Jūrų ledo ir vandenynų temperatūrų signalai taip pat skyrėsi. Vietomis į šiaurę nuo Svalbardo Arkties vandenyne buvo vėsiau už normą, tačiau Hadsono įlanka ir Grenlandijos jūra fiksavo rekordiškai šiltą liepą per palydovinių stebėjimų laikotarpį, kuris prasideda 1979 metais.

    Kodėl Arktis šyla taip greitai?

    Bendras vaizdas išlieka aiškus: Arktis šyla gerokai sparčiau nei pasaulio vidurkis, o šių metų liepa buvo trečia šilčiausia Arktyje pagal paviršiaus temperatūras nuo 1950 metų. Ypač iškalbinga tai, kad penkios šilčiausios liepos šiame sąraše fiksuotos po 2010 metų.

    Vienas svarbiausių mechanizmų yra jūrų ledo nykimas. Šviesus ledas atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, o jam traukiantis tamsesnis vandenyno paviršius sugeria daugiau šilumos, todėl vanduo šyla dar labiau ir spartina tolesnį ledo tirpimą.

    Karščiai Sibire svarbūs ir dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tirpstant amžinajam įšalui, dirvožemyje esanti organinė medžiaga ima skaidytis, o į atmosferą išsiskiria anglies dioksidas ir metanas, kuris trumpuoju laikotarpiu šilumą sulaiko gerokai efektyviau.

    Situaciją gali sunkinti ir didesnė gaisrų rizika: karštesnės bei sausesnės vasaros padeda ugniai plisti ir ilgiau išlikti, o gaisrai ne tik tiesiogiai didina emisijas, bet ir pagreitina įšalo atitirpimą. Mokslininkai pabrėžia, kad tikslios pasekmės priklausys ir nuo kritulių pokyčių bei augmenijos dinamikos, tačiau ilgalaikė tendencija šiaurėje išlieka nepalanki.

  • Šokas Svalbarde: iš po ledyno kyla šimtmečių senumo kūnai, o mokslininkus stebina detalės

    Šokas Svalbarde: iš po ledyno kyla šimtmečių senumo kūnai, o mokslininkus stebina detalės

    Kas rasta Svalbarde

    Svalbardo salyne, šiaurės vakarų pakrantėje prie Smeerenburgfjorden fjordo, archeologai fiksuoja neįprastą ir jautrų reiškinį: iš tirpstančio amžinojo įšalo ima ryškėti šimtmečius senų žmonių palaikai. Ši vietovė norvegiškai vadinama Likneset, neretai įvardijama ir Prieplaukos ar Kyšulio su palaikais vardu.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad XVII ir XVIII amžiuje ši Arkties dalis buvo vienas svarbiausių europinio banginių medžioklės centrų. Vasaromis čia atplaukdavo laivai iš Nyderlandų, Anglijos ir Danijos, o dalis jūreivių namo taip ir negrįždavo.

    Mirę vyrai būdavo laidojami vietoje, sekliose kapavietėse, dažnai pažymėtose akmenų sampilais ar mediniais kryžiais. Skaičiuojama, kad teritorijoje galėjo būti mažiausiai 225 kapai, tačiau dalį jų jau sunaikino pakrantės erozija ir grunto slinkimas.

    Kodėl palaikai taip gerai išsilaikė

    Ilgus šimtmečius amžinasis įšalas veikė kaip natūrali šaldymo kamera, todėl kai kuriose kapavietėse išliko ne tik kaulai, bet ir audiniai bei aprangos detalės. Mokslininkai mini vilnonių švarkų, kojinių, lininių marškinių ir net šilkinių skarelių fragmentus.

    Toks išlikimas archeologams yra itin vertingas, nes leidžia tiksliau rekonstruoti kasdienybę, mitybą, darbo sąlygas ir net socialinius skirtumus banginių medžioklės pramonėje. Kartu tai primena, kad Arkties archeologinis paveldas yra trapus ir sparčiai nykstantis.

    „Amžinasis įšalas šimtmečius saugojo palaikus, tačiau dabar jis praranda stabilumą ir atveria tai, kas turėjo likti po žeme“, – sako tyrimuose dalyvaujantys mokslininkai.

    Kaulai atskleidė atšiaurią realybę

    Osteologinė analizė piešia labai sunkų tuometinių darbininkų paveikslą. Dauguma ištirtų skeletų priklausė jauniems vyrams, tačiau jų kauluose aptinkami pokyčiai primena vyresnio amžiaus žmonių nusidėvėjimą.

    Tyrėjai fiksuoja ryškius sąnarių degeneracijos požymius, senas traumas ir pervargimo žymes, būdingas ilgalaikiam itin sunkiam fiziniam darbui. Taip pat aptinkami požymiai, siejami su skorbutu, kurį sukelia vitamino C trūkumas.

    Banginių medžioklė tuo metu buvo viena pavojingiausių profesijų: milžiniškų gyvūnų tempimas, skerdimas šaltyje, riebalų lydymas drėgmėje ir vėjyje reiškė nuolatinę traumų, hipotermijos ir infekcijų riziką. Dalis organizmų, sprendžiant iš kaulų būklės, būdavo „sudėvimi“ dar nesulaukus trisdešimties.

    Klimato kaita naikina archeologiją

    Didžiausias nerimas kyla dėl tempo, kuriuo keičiasi Svalbardo klimatas. Arktis šyla sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje, todėl dažnėja atlydžiai, stiprėja pakrančių ardymas, o gruntas tampa nestabilus.

    Tirpstant amžinajam įšalui, įdumba karstai, slenka dirvožemio sluoksniai ir palaikai atsiduria paviršiuje. Tai reiškia ne tik mokslinę, bet ir etinę dilemą: kaip skubiai dokumentuoti, apsaugoti ir pagarbiai tvarkyti žmonių palaikus, kai pati aplinka juos iškelia į paviršių.

    Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos gali būti prarastos dar iki išsamių tyrimų, todėl vis dažniau kalbama apie gelbėjimo archeologijos būtinybę Arkties regione. Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau istorijos sluoksnių nuplauna jūra ir ištirpina šiltesnės žiemos.

  • Amžinasis įšalas tirpsta: po žeme užsiveda mikroorganizmų grandininė reakcija

    Amžinasis įšalas tirpsta: po žeme užsiveda mikroorganizmų grandininė reakcija

    Arkties amžinasis įšalas, tūkstančius metų išlaikęs „užrakintą“ mikroorganizmų pasaulį, sparčiau tirpsta, o kartu keičiasi ir tai, kas vyksta po žeme. Nauji tyrimai rodo, kad atitirpus gruntui mikrobai neatsibunda vienu metu, o įsijungia bangomis, sukeldami sudėtingą biologinių procesų grandinę, kuri gali stiprinti klimato kaitą.

    Tyrėjai laboratorijoje beveik 100 dienų stebėjo, kaip palaipsniui šylant Arkties dirvožemio mėginiams kinta mikroorganizmų aktyvumas. Paaiškėjo, kad dalis mikrobų pradėjo daugintis beveik iškart po atitirpimo, kitiems prireikė savaičių, o maždaug pusė aptiktų organizmų net ir po trijų mėnesių išliko neaktyvūs.

    Mokslininkai mikrobų aktyvumą sekė taikydami metodą su sunkesniu deguonies izotopu, leidžiantį tiksliai nustatyti, kurios bakterijos pradeda daugintis. Duomenys atskleidė aiškias aktyvumo bangas: pirmiausia suaktyvėjo greitai paprastesnius organinius junginius skaidančios grupės, vėliau įsijungė labiau specializuoti mikroorganizmai, gebantys ardyti sudėtingesnes medžiagas.

    Anglies dioksidas pasirodo pirmomis dienomis

    Ypač neramina tai, kad anglies dioksido emisijos užfiksuotos jau pirmosiomis dienomis po atitirpinimo. Tai reiškia, kad net trumpalaikiai atšilimo epizodai gali pradėti išlaisvinti anglį, kuri įšale buvo sukaupta labai ilgai, o šis procesas gali tapti papildomu klimato kaitą stiprinančiu veiksniu.

    Platesniame kontekste tai svarbu dėl Arkties dirvožemiuose sukauptų anglies atsargų masto. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad šiaurinių platumų įšalo ir durpinių dirvožemių anglies atsargos yra milžiniškos, todėl jų virtimas šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis gali paveikti globalų balansą.

    Po žeme formuojasi sudėtingi mikropasauliai

    Tyrime išryškėjo ir dar viena detalė: atitirpstančiame dirvožemyje aptikta plėšrių mikroorganizmų, kurie minta ne negyva organine medžiaga, o kitais mikrobais. Tai rodo, kad atitirpęs įšalas tampa dinamiška ekosistema su tarpusavio priklausomybėmis, o ne vien pasyvus šiltnamio dujų „sandėlis“.

    Vėlesnėje fazėje pradėjo aktyvėti ir metaną vartojantys mikroorganizmai, tačiau jiems prireikė daugiau laiko. Kadangi metanas yra viena stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, toks vėlavimas gali reikšti, kad ilgėjant atlydžiams keisis pusiausvyra tarp dujų išskyrimo ir jų suvartojimo.

    Klimato modeliams gali trūkti detalumo

    Tyrėjai pabrėžia, kad dalis klimato modelių mikrobų reakciją į šilimą vis dar aprašo pernelyg supaprastintai, tarsi ji būtų tolygi ir vienoda. Nauji duomenys rodo priešingai: biologinės reakcijos yra etapinės, o jų greitį ir kryptį lemia skirtingų mikroorganizmų grupių sąveikos.

    Dėl to prognozuojant, kaip greitai Arkties dirvožemiai gali tapti papildomu šiltnamio dujų šaltiniu, vis svarbiau įvertinti ne tik temperatūrą ar drėgmę, bet ir tai, kaip realiai persitvarko mikroorganizmų bendrijos. Mokslininkų teigimu, tokie patikslinimai gali pagerinti tiek regionines, tiek globalias klimato projekcijas.

  • Aliaskos amžinasis įšalas prabudo: 40 000 metų snaudę ledynmečio mikrobai vėl aktyvūs

    Aliaskoje mokslininkai praneša užfiksavę reiškinį, kuris iš naujo atkreipia dėmesį į amžinojo įšalo tirpsmo pasekmes: iš atitirpintų grunto mėginių suaktyvėjo tūkstančius metų „užšaldyti“ mikroorganizmai. Tyrimas atliktas centrinėje Aliaskoje esančiame JAV kariuomenės tunelyje, kur grunto sluoksniuose išlikę ledynmečio faunos pėdsakai.

    Mėginiai buvo paimti iš amžinojo įšalo ir atitirpinti kontroliuojamomis sąlygomis, o jų biologinė ir cheminė aktyvumo kaita stebėta apie pusę metų. Pirmuosius mėnesius pokyčiai buvo menki, tačiau vėliau mokslininkai fiksavo ryškesnį suaktyvėjimą, rodantį, kad dalis mikrobų geba atnaujinti gyvybines funkcijas po itin ilgo užšalimo.

    „Tai tikrai nėra mirę mėginiai. Jie vis dar gali palaikyti aktyvią gyvybę, kuri skaido organines medžiagas ir išskiria jas kaip anglies dioksidą“, – sakė tyrimui vadovavęs mokslininkas Tristanas Karo.

    Darbo metu tyrėjai atkreipė dėmesį ir į tunelyje juntamą specifinį kvapą, kuris, pasak mikrobiologų, gali būti vienas iš aktyvėjančių mikroorganizmų veiklos požymių. Toks praktinis pastebėjimas nėra įrodymas savaime, tačiau kartu su laboratoriniais matavimais gali padėti geriau suprasti, kada ir kaip atitirpęs gruntas pereina iš „ramybės“ būsenos į biologiškai aktyvią.

    Geologijos mokslų profesorius Sebastianas Kopfas pabrėžia, kad amžinojo įšalo tirpsmas yra viena svarbiausių klimato sistemos nežinomųjų. Amžinajame įšale sukaupta daug organinės anglies, o mikrobams pradėjus ją skaidyti didėja šiltnamio dujų, ypač anglies dioksido, emisijų rizika, galinti sustiprinti šiltėjimo grandininį efektą.

    Pastaraisiais metais Arkties regione fiksuojamas spartesnis temperatūros kilimas nei pasaulio vidurkis, todėl amžinojo įšalo stabilumas tampa vis labiau pažeidžiamas. Dėl to mokslininkai vis dažniau vertina ne tik infrastruktūros ir ekosistemų pažeidžiamumą, bet ir biologinius procesus, kurie atitirpus grunto sluoksniams gali reikšmingai pakeisti anglies apytaką.

    Nors suaktyvėję senoviniai mikrobai savaime nereiškia tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai, tyrėjai pabrėžia būtinybę nuosekliai vertinti rizikas. Pagrindinis šių stebėjimų akcentas yra klimato poveikis: kuo daugiau organikos bus suskaidyta, tuo daugiau dujų gali patekti į atmosferą, o tai didina poreikį tikslinti klimato modelius ir prognozes.