Arkties amžinasis įšalas saugo milžiniškus organinės anglies kiekius, kurie tūkstančius metų buvo „užrakinti“ įšalusioje žemėje. Klimatui šylant, vis daugiau šios anglies per pakrančių eroziją ir tirpsmo vandenis patenka į upes, jūras ir vandenynus. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad kelias į atmosferą nėra toks tiesus, kaip ilgai manyta.
Alfredo Wegenerio instituto ir Brėmeno universiteto mokslininkai analizavo, kas nutinka angliai, išlaisvinamai Arkties pakrantėse ties Qikiqtaruk sala Kanadoje, dar vadinama Herschel Island. Jie paėmė jūros dugno nuosėdų gręžinius ir pagal jų „sluoksnius“ atsekė, kaip sausumos kilmės medžiaga elgiasi patekus į vandenyną.
Kiek anglies virsta dujomis?
Tyrėjų vertinimu, mikroorganizmai jūros dugno nuosėdose į dujas paverčia apie 10 proc. ten esančios organinės anglies. Likusi dalis daugiausia nusėda ir lieka „užkasta“ nuosėdose, todėl gali būti ilgam izoliuota nuo greitos apykaitos su atmosfera. Tai svarbi detalė bandant tikslinti, kiek papildomų šiltnamio efektą sukeliančių dujų realiai prisidės prie klimato kaitos.
Skaičiai kontekste įspūdingi: Arkties dirvožemiuose sukaupta apie 1 300 gigatonų organinės anglies, o dar maždaug 400 gigatonų siejama su vandenynų nuosėdomis ir upių deltų sankaupomis. Šylant Arkties regionui, dalis šio rezervo pradeda „judėti“ į vandens sistemas, o tai reiškia ne tik galimas emisijas, bet ir didelius pokyčius pakrančių bei jūrų ekosistemose.
Mikroorganizmai renkasi „šviežesnį“ maistą
Vienas netikėčiausių paaiškinimų susijęs su tuo, ką mokslininkai vadina mikroorganizmų „mitybos pasirinkimu“. Vietoje to, kad aktyviai skaidytų labai seną anglį iš įšalo, jie dažniau „teikia pirmenybę“ šviežesnei, jūrinės kilmės organikai, pavyzdžiui, dumblių liekanoms.
Šią išvadą leido pagrįsti anglies izotopų analizė, padedanti atskirti santykinai naują jūrinį organinį anglies šaltinį nuo labai seno, anksčiau įšale buvusio anglies „paveldo“. Tai reiškia, kad dalis sausumos kilmės anglies, patekusios į jūrą, gali būti ne taip greitai perdirbama į anglies dioksidą ar metaną, kaip manyta.
Grėsmė nedingsta, bet vaizdas sudėtingesnis
Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog įšalo tirpsmas tapo mažiau pavojingas. Dalis organinės anglies gali būti suskaidoma dar pakeliui į jūros dugną, vandenyje ar pakrantės zonoje, todėl vien nuosėdų analizė neparodo viso balanso. Dėl to reikalingi papildomi tyrimai kituose Arkties regionuose, nes vietinės sąlygos gali smarkiai keisti rezultatą.
Be to, tirpstant įšalui stiprėja pakrančių erozija, į vandenį patenka daugiau nuosėdų, mažėja skaidrumas ir į gilesnius sluoksnius prasiskverbia mažiau šviesos. Tai gali slopinti dumblių augimą, kuris yra daugelio mitybos grandinių pagrindas, o pasekmės gali paliesti žuvis, vėžiagyvius, ruonius ir kitus Arkties ekosistemų organizmus.
Bendras signalas aiškus: anglies istorija, prasidedanti tirpstančiame amžinajame įšale, nėra vien kryptis į atmosferą. Dalis jos, bent jau tam tikrose vietovėse, gali būti sulaikoma jūros dugne, tačiau klimato ir ekosistemų rizikos dėl sparčiai šylančios Arkties išlieka didelės.
Leave a Reply