CP v2

Tag: Anglies dioksidas

  • Amazonės atogrąžų miškai arti kritinės ribos: mokslininkai įspėja dėl pokyčių jau iki 2040 metų

    Amazonės atogrąžų miškai, dažnai vadinami svarbiu pasaulio klimato stabilizatoriumi, priartėjo prie lūžio taško, po kurio ekosistema gali nebegrįžtamai pasikeisti. Naujausi tyrimai rodo, kad daliai regionų gresia perėjimas iš drėgno miško į sausesnę savaną, o tai turėtų pasekmių ne tik Pietų Amerikai, bet ir viso pasaulio klimatui.

    Mokslininkai pabrėžia, kad anksčiau plačiai taikytos prielaidos apie miško atsparumą dideliam atšilumui buvo pernelyg optimistinės. Vis dažniau keliama hipotezė, kad negrįžtami pokyčiai gali prasidėti jau tuomet, kai pasaulinė temperatūra viršija ikipramoninio laikotarpio lygį maždaug 1,5–1,9 laipsnio Celsijaus, ypač jei išliks dabartinis miškų naikinimo tempas.

    „Tolesnis miškų kirtimas griauna šį stabilumą. Tai būtų ne tik regiono katastrofa, bet ir galėtų turėti toli siekiančių pasekmių visai planetai“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Johanas Rockströmas.

    Didžiausią nerimą kelia tai, kad Amazonė veikia kaip savipalaikis vandens ciklo mechanizmas: augalija per garavimą ir transpiraciją maitina debesuotumą ir kritulius, todėl miškas iš dalies „pasigamina“ drėgmę pats. Kai miško plotai iškirtami, regionas sausėja, didėja karščio bangų ir gaisrų tikimybė, o tai gali sukelti grandininį efektą ir dar labiau spartinti nykimą.

    Vertinant miškų naikinimą, dažnai minimas jau prarasto miško mastas, siejamas su ganyklų plėtra ir žemės ūkio kultūrų auginimu. Įspėjama, kad priartėjus prie tam tikros ribos, kai prarandama reikšminga dalis vientiso miško, ekosistema gali nebesugebėti palaikyti drėgno režimo, o atsigavimas taptų itin sudėtingas arba neįmanomas.

    Prognozėse aptariamas ir konkretus laiko horizontas: jei procesai nebus sustabdyti, dalyje Amazonės ryškesni ekosistemos virsmo požymiai gali pasimatyti jau iki 2040 metų. Tokie pokyčiai reikštų mažesnę anglies dioksido sugėrimo galią, didesnes emisijas dėl gaisrų ir dirvožemio degradacijos bei spartesnį klimato kaitos grįžtamąjį ryšį.

    „Tai sausina atmosferą ir silpnina miško gebėjimą pačiam sukurti kritulius. Net ir nedidelis papildomas atšilimas gali sukelti kaskadinius pokyčius didelėje gamtos dalyje“, – aiškino vienas iš tyrimo autorių Niko Wunderlingas.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad langas veiksmams dar neužsidarė. Didžiausią poveikį galėtų turėti miškų kirtimo stabdymas, pažeistų teritorijų atkūrimas, gaisrų prevencija ir spartesnis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, nes nuo to priklauso, ar Amazonė išliks drėgna miško sistema, ar pradės slinkti į sausesnę būseną.

  • Amazonė artėja prie lūžio: mokslininkai perspėja, kad iki 2040-ųjų džiunglės gali virsti savana

    Amazonė artėja prie lūžio: mokslininkai perspėja, kad iki 2040-ųjų džiunglės gali virsti savana

    Įspėjimas dėl Amazonės lūžio

    Nauja žurnale „Nature“ publikuota analizė rodo, kad Amazonės atogrąžų miškas gali prarasti stabilumą gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai teigia, jog pavojingi pokyčiai gali prasidėti jau tada, kai pasaulio temperatūra pakils vos 1,5–1,9 laipsnio Celsijaus, o ne artėjant prie 4 laipsnių.

    Toks intervalas itin jautrus, nes pasaulis jau yra priartėjęs prie 1,5 laipsnio atšilimo ribos, vertinant pagal ikipramoninį laikotarpį. Tai reiškia, kad Amazonės ekosistemai grėsmę gali kelti ne tik tolesnės emisijos, bet ir vietiniai miško naikinimo mastai.

    Miškų naikinimas stumia link ribos

    Tyrime pabrėžiama, kad kritinis taškas gali būti pasiektas tuomet, kai Amazonės miškų naikinimas pasieks 22–28 proc. Skaičiuojama, kad jau dabar iškirsta apie 17–18 proc. miško, o didžiausią spaudimą kelia žemės ūkio plėtra, ypač galvijų auginimas ir sojų plantacijos.

    Autoriai prognozuoja, kad perkopus šią ribą gali prasidėti grandininė reakcija: mažėja kritulių, daugėja sausrų, o miškas praranda gebėjimą atsikurti. Dėl to didelė dalis regiono ilgainiui galėtų labiau priminti savaną nei drėgną atogrąžų mišką.

    Kodėl Amazonė pati kuria lietų

    Amazonė veikia kaip milžiniška drėgmės „pompa“: medžiai į atmosferą išleidžia vandens garus, iš kurių susidaro krituliai, o reikšminga dalis regiono lietaus kyla būtent iš šio proceso. Miškų praradimas šį ciklą silpnina, todėl teritorija ima sausėti ir tampa jautresnė gaisrams bei degradacijai.

    „Dėl miškų naikinimo Amazonė yra daug mažiau atspari, nei manėme: atmosfera sausėja, o miškas silpniau pats generuoja kritulius“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Nico Wunderling.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad Amazonė ilgą laiką buvo vienas svarbiausių anglies dioksido sugėriklių ir biologinės įvairovės židinių Žemėje. Silpnėjant šiai sistemai, poveikis gali būti jaučiamas ne tik Pietų Amerikoje, bet ir globaliame klimato bei kritulių režime.

    „Tolesnis miškų naikinimas griauna stabilumą ir artina mišką prie kritinio taško, o pasekmės būtų katastrofiškos ne tik regionui, bet ir visai planetai“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Johan Rockstrom.

    Vertinimuose teigiama, kad lūžio taškas ir plataus masto degradacija gali tapti realybe jau 2040-aisiais. Tačiau tyrėjai akcentuoja, kad scenarijus nėra neišvengiamas, jei būtų sustabdytas miškų naikinimas, atkurtos pažeistos teritorijos ir sparčiai mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.

  • 5 būdai mažinti degalų sąnaudas: vyresni vairuotojai tai žino, o daug kas pamiršta

    5 būdai mažinti degalų sąnaudas: vyresni vairuotojai tai žino, o daug kas pamiršta

    Didesnės degalų kainos daugeliui vairuotojų priminė seną taisyklę: sąnaudas labiausiai lemia ne vien variklis, o žmogus už vairo ir automobilio būklė. Gamintojų nurodomi vidutiniai skaičiai padeda palyginti modelius, tačiau realiame kelyje jie dažnai nepasikartoja.

    Laboratoriniai bandymai atliekami pagal suvienodintą metodiką, todėl rezultatai būna palyginami, bet ne visada atspindi kasdienybę. Važiavimą veikia reljefas, temperatūra, vėjas, eismo spūstys ir apkrova, o didžiausias kintamasis dažnai lieka vairavimo įpročiai.

    Pradėkite dar prieš išvažiuodami

    Degalų sąnaudas galima padidinti dar neįsukus užvedimo raktelio, jei automobilis prižiūrimas atmestinai. Per retai keičiamas tepalas, užsikimšę filtrai ar prastai veikianti aušinimo sistema verčia variklį dirbti neoptimaliomis sąlygomis ir didina trintį.

    Praktikoje tai reiškia, kad ta pati kelionė gali kainuoti daugiau vien dėl techninės būklės. Reguliarūs patikrinimai, gamintojo numatytų intervalų laikymasis ir greita reakcija į gedimus padeda išvengti situacijų, kai automobilis pradeda naudoti daugiau degalų nepastebimai.

    Vairavimo technika daro didžiausią skirtumą

    Vienas iš efektyviausių būdų taupyti yra važiavimas tolygiai, be staigių pagreitėjimų ir nereikalingo stabdymo. Kuo dažniau automobilis įsibėgėja ir vėl praranda greitį, tuo daugiau energijos iššvaistoma, o sąnaudos mieste gali šoktelėti ypač smarkiai.

    Naudinga iš anksto stebėti situaciją kelyje ir važiuoti taip, kad rečiau tektų stabdyti iki visiško sustojimo. Tolygus greitis, tinkamas pavarų parinkimas automobiliuose su mechanine dėže ir racionalus greičio pasirinkimas greitkelyje dažnai duoda didesnį efektą nei pavieniai triukai.

    Penki praktiški žingsniai kasdienybei

    Pirma, palaikykite tinkamą padangų slėgį, nes per mažas slėgis didina riedėjimo pasipriešinimą. Antra, neapkraukite automobilio nereikalingais daiktais ir venkite papildomos įrangos, kuri blogina aerodinamiką, nes tai ypač juntama važiuojant didesniu greičiu.

    Trečia, planuokite maršrutą ir laiką, kad išvengtumėte spūsčių, o trumpas keliones, kai variklis nespėja sušilti, kiek įmanoma sujunkite į vieną. Ketvirta, naudokite kondicionierių ir šildymą racionaliai, nes papildoma apkrova gali didinti sąnaudas, ypač mieste.

    Penkta, laikykitės gamintojo nurodytos priežiūros ir neignoruokite simptomų, rodančių, kad variklis ar kitos sistemos dirba netinkamai. Taupydami degalus mažinate ir išmetamo anglies dioksido kiekį, todėl pokytis svarbus ne tik piniginei, bet ir aplinkai.

  • Aliaskos amžinasis įšalas prabudo: 40 000 metų snaudę ledynmečio mikrobai vėl aktyvūs

    Aliaskoje mokslininkai praneša užfiksavę reiškinį, kuris iš naujo atkreipia dėmesį į amžinojo įšalo tirpsmo pasekmes: iš atitirpintų grunto mėginių suaktyvėjo tūkstančius metų „užšaldyti“ mikroorganizmai. Tyrimas atliktas centrinėje Aliaskoje esančiame JAV kariuomenės tunelyje, kur grunto sluoksniuose išlikę ledynmečio faunos pėdsakai.

    Mėginiai buvo paimti iš amžinojo įšalo ir atitirpinti kontroliuojamomis sąlygomis, o jų biologinė ir cheminė aktyvumo kaita stebėta apie pusę metų. Pirmuosius mėnesius pokyčiai buvo menki, tačiau vėliau mokslininkai fiksavo ryškesnį suaktyvėjimą, rodantį, kad dalis mikrobų geba atnaujinti gyvybines funkcijas po itin ilgo užšalimo.

    „Tai tikrai nėra mirę mėginiai. Jie vis dar gali palaikyti aktyvią gyvybę, kuri skaido organines medžiagas ir išskiria jas kaip anglies dioksidą“, – sakė tyrimui vadovavęs mokslininkas Tristanas Karo.

    Darbo metu tyrėjai atkreipė dėmesį ir į tunelyje juntamą specifinį kvapą, kuris, pasak mikrobiologų, gali būti vienas iš aktyvėjančių mikroorganizmų veiklos požymių. Toks praktinis pastebėjimas nėra įrodymas savaime, tačiau kartu su laboratoriniais matavimais gali padėti geriau suprasti, kada ir kaip atitirpęs gruntas pereina iš „ramybės“ būsenos į biologiškai aktyvią.

    Geologijos mokslų profesorius Sebastianas Kopfas pabrėžia, kad amžinojo įšalo tirpsmas yra viena svarbiausių klimato sistemos nežinomųjų. Amžinajame įšale sukaupta daug organinės anglies, o mikrobams pradėjus ją skaidyti didėja šiltnamio dujų, ypač anglies dioksido, emisijų rizika, galinti sustiprinti šiltėjimo grandininį efektą.

    Pastaraisiais metais Arkties regione fiksuojamas spartesnis temperatūros kilimas nei pasaulio vidurkis, todėl amžinojo įšalo stabilumas tampa vis labiau pažeidžiamas. Dėl to mokslininkai vis dažniau vertina ne tik infrastruktūros ir ekosistemų pažeidžiamumą, bet ir biologinius procesus, kurie atitirpus grunto sluoksniams gali reikšmingai pakeisti anglies apytaką.

    Nors suaktyvėję senoviniai mikrobai savaime nereiškia tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai, tyrėjai pabrėžia būtinybę nuosekliai vertinti rizikas. Pagrindinis šių stebėjimų akcentas yra klimato poveikis: kuo daugiau organikos bus suskaidyta, tuo daugiau dujų gali patekti į atmosferą, o tai didina poreikį tikslinti klimato modelius ir prognozes.