CP v2

Tag: Anglies dioksidas

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • Vyriausybė pritaria Klaipėdos CO2 terminalo reguliavimui: ką tai keičia pramonei?

    Vyriausybė pritaria Klaipėdos CO2 terminalo reguliavimui: ką tai keičia pramonei?

    Vyriausybė pritarė Energetikos įstatymo pataisoms, kuriomis Lietuvoje įtvirtinamas anglies dioksido terminalų apibrėžimas ir nustatoma jų vieta energetikos infrastruktūroje. Energetikos ministerijos teigimu, taip kuriamas aiškesnis teisinis pagrindas CO2 transportavimui ir su tuo susijusioms investicijoms.

    Pataisomis CO2 terminalai būtų priskiriami energetikos objektams, o Klaipėdos CO2 terminalo projektui suteikiamas nacionalinės svarbos statusas. Tai reikštų didesnį reguliacinį aiškumą planuojant leidimus, techninius reikalavimus ir priežiūrą, ypač pramonės įmonėms, kurios svarsto CO2 surinkimo ir perdavimo sprendimus.

    Kaip veiktų Klaipėdos CO2 terminalas

    Projektą vystanti bendrovė KN Energies Klaipėdoje planuoja atviros prieigos CO2 terminalą, skirtą priimti pramonėje sugautą anglies dioksidą. Terminale CO2 būtų laikinai saugomas ir vėliau išgabenamas į ilgalaikes saugojimo vietas, pirmiausia jūroje.

    Pagal projekto koncepciją, kroviniai galėtų būti nukreipiami į Šiaurės jūros geologinius saugyklų klodus arba prijungiami prie kitų CO2 transporto sistemų. Tokia logistika yra svarbi vadinamiesiems sunkiai dekarbonizuojamiems sektoriams, tarp jų cemento, chemijos ir trąšų pramonei, kur tiesioginis emisijų mažinimas dažnai susiduria su technologinėmis ribomis.

    Investicijos ir priežiūra

    Pradiniai skaičiavimai rodo, kad reikalingos privačios investicijos galėtų siekti apie 300 milijonų eurų. Energetikos ministerija pabrėžia, kad teisinis aiškumas yra viena iš esminių sąlygų, kad tokio masto infrastruktūra galėtų pritraukti finansavimą ir paslaugų naudotojus.

    Pagal naują sistemą techninę priežiūrą vykdytų Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Numatoma, kad ši priežiūra būtų užtikrinama ne valstybės biudžeto lėšomis, o reguliuojamoje sistemoje taikomais mechanizmais.

    Kada įsigaliotų pokyčiai

    Įstatymo pataisų paketas toliau keliaus svarstyti į Seimą. Jei parlamentas pritars, naujas reguliavimas įsigaliotų 2027 metų gegužės 1 dieną.

    „CO2 infrastruktūros plėtra ypač svarbi tiems pramonės sektoriams, kuriuose visiškai panaikinti emisijas technologiniu požiūriu yra sudėtinga“, – sakė energetikos ministras Lukas Savickas.

    Ministerijos vertinimu, tokie sprendimai turėtų padėti pramonei mažinti emisijas, prisitaikyti prie griežtėjančių klimato politikos reikalavimų ir išlaikyti veiklos tęstinumą. Taip pat akcentuojama ambicija, kad Klaipėda galėtų tapti svarbia Baltijos regiono CO2 logistikos grandinės dalimi.

  • 56 mln. metų senumo miškų pamoka: per spartų atšilimą Žemė pradėjo ruduoti ir tai kartojasi

    Mokslininkai atkūrė, kaip atrodė miškai prieš maždaug 56 milijonus metų, kai Žemę ištiko staigaus atšilimo epizodas, vadinamas paleoceno ir eoceno terminio maksimumo laikotarpiu. Tyrimas rodo, kad tuomet didelės teritorijos tapo pastebimai rudesnės, nes miškų danga retėjo, o ekosistemos patyrė stiprų karščio ir sausros stresą.

    Šis laikotarpis siejamas su didžiuliais anglies išmetimais į atmosferą, tikėtina, dėl intensyvios vulkaninės veiklos. Augant anglies dioksido koncentracijai, kilo temperatūra, o daugelyje regionų mažėjo kritulių, todėl sausros tapo dažnesnės ir ilgesnės, o sausumo poveikis miškams stiprėjo.

    Norėdami įvertinti senovinių miškų tankį, tyrėjai analizavo mikroskopines suakmenėjusių lapų struktūras, išlikusias uolienose dabartinio Vajomingo teritorijoje. Lapų paviršiaus ląstelių forma gali išduoti, kiek šviesos pasiekdavo augalą, o tai tiesiogiai susiję su lajų tankiu ir miško uždarumu.

    Tankioje paunksmėje augantys lapai dažniau turi pailgesnes ląsteles, nes augalas prisitaiko efektyviau sugerti ribotą šviesą. Palyginę šiuos požymius su šiuolaikinių augalų duomenimis, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį iš lapų mikrostruktūros spręsti apie istorinių miškų būklę.

    Rekonstrukcija parodė, kad tuometiniai miškai šiame regione tapo retesni, sumažėjo didelių medžių, o lajos akivaizdžiai praretėjo. Tyrėjų vertinimu, karščio ir sausros derinys kėlė augalams tokį stresą, kad didėjo medžių žūties rizika, spartėjo dirvožemio erozija ir silpnėjo sausumos vandens apytaka.

    Tokie procesai svarbūs ne tik vietos mastu: retėjant miškams, sumažėja jų gebėjimas stabilizuoti mikroklimatą, sulaikyti drėgmę ir apsaugoti dirvožemį. Ilgainiui tai gali skatinti tolesnį sausėjimą ir dar labiau komplikuoti miškų atsikūrimą.

    Tyrėjams nerimą kelia panašumai su dabartinėmis tendencijomis, kurias fiksuoja palydoviniai stebėjimai. Po kelių dešimtmečių, kai dalyje pasaulio buvo matomas bendras „žalėjimo“ efektas, kai kuriuose regionuose vis dažniau registruojamas „rudėjimas“, siejamas su sausromis, karščio bangomis, gaisrais, kenkėjais ir ligomis.

    Miškai yra vienas svarbiausių anglies „sugertuvų“, todėl jų silpnėjimas reiškia ne tik biologinės įvairovės praradimus. Kai miškų danga retėja arba didėja medžių žūtis, silpnėja ir natūrali klimato sistemos apsauga, o tai gali didinti atšilimo pagreitį.

    Tyrimas pabrėžia ir esminį skirtumą: šiandien anglis į atmosferą patenka gerokai sparčiau nei per tą senovinį atšilimo epizodą. Tai reiškia, kad ekosistemoms gali pritrūkti laiko prisitaikyti, o miškų atsakas kai kuriose vietovėse gali būti staigesnis, nei tikėtasi.

    „Kai klimatas šyla ir sausėja, miškai gali pereiti į būseną, kurioje jie nebepajėgia išlikti tokie tankūs kaip anksčiau“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, apibendrindamas pagrindinę išvadą.

  • Kroatija ruošia geologinio CO₂ saugojimo projektus: 4 mln. eurų studijoms ir „Bockovac“ vieta

    Kroatija ruošia geologinio CO₂ saugojimo projektus: 4 mln. eurų studijoms ir „Bockovac“ vieta

    Kroatijos vyriausybė skyrė 4 mln. eurų studijoms, kurios turėtų atverti kelią nuolatiniam anglies dioksido (CO₂) saugojimui geologiniuose sluoksniuose. Šis žingsnis laikomas parengiamąja dalimi prieš priimant sprendimus dėl konkrečių investicijų ir galimų leidimų procedūrų.

    Apie parengtus dokumentus pranešė Kroatijos angliavandenilių agentūra, koordinuojanti dalį šalies požeminių išteklių ir su jais susijusių duomenų. Agentūra nurodė, kad darbai orientuoti į ilgalaikį, vadinamąjį nuolatinį CO₂ izoliavimą, kai dujos suleidžiamos į tinkamas požemines struktūras.

    Kur ieškoma saugyklų?

    Pagal pateiktą informaciją parengti du atlasai, apimantys potencialias sausumos ir jūros teritorijų geologines struktūras, kurios teoriškai galėtų būti tinkamos CO₂ saugojimui. Tokie atlasai paprastai apibendrina geologinius duomenis, vertina galimų talpų ribas ir identifikuoja teritorijas, kuriose reikėtų detalesnių tyrimų.

    Be to, užbaigta integruota galimybių studija dėl nuolatinio saugojimo „Bockovac“ vietoje. Tai viena iš konkretesnių krypčių, nes šioje teritorijoje taip pat identifikuotas gilus sūrus vandeningasis sluoksnis, vadinamasis giliai slūgsantis sūrus akviferas.

    Kodėl svarbus „Bockovac“ akviferas?

    Gilūs sūrūs akviferai laikomi vienu dažniausiai svarstomų variantų CO₂ saugojimui, nes teoriškai gali turėti dideles talpas ir nėra tiesiogiai susiję su geriamojo vandens ištekliais. Praktikoje tai reiškia, kad prieš pradedant realų įgyvendinimą reikia atlikti detalius geologinius, hidrodinaminius ir sandarumo vertinimus.

    „Bockovac“ vieta yra Osijek-Baranja apskrityje, o parengta galimybių studija turėtų padėti atsakyti į esminius klausimus: ar geologinė struktūra pakankamai sandari, kokios būtų injekcijos apimtys, kokios stebėsenos priemonės reikalingos ir kokie rizikos scenarijai turi būti valdomi.

    Ką tai reiškia pramonei ir klimato politikai?

    Geologinis CO₂ saugojimas dažniausiai siejamas su pramonės sektoriais, kuriuose išmetimus mažinti sudėtinga vien elektrifikacija ar energijos vartojimo efektyvumu, pavyzdžiui, cemento, chemijos ar dalies energetikos grandinių veikla. Todėl tokie parengiamieji darbai dažnai vertinami kaip infrastruktūrinis pagrindas platesniems dekarbonizacijos sprendimams.

    Vis dėlto nuo studijų iki realios saugyklos kelias paprastai ilgas: reikia papildomų tyrimų, poveikio aplinkai vertinimo, reguliacinių sprendimų, finansavimo modelio ir visuomenės informavimo. Kroatijos žingsnis rodo, kad šalis sistemina duomenis ir pasirengimą, kad sprendimai dėl CO₂ saugojimo būtų paremti konkrečiais geologiniais įrodymais, o ne vien politiniais siekiais.

  • Ukraina ir Lenkija pradeda bandomą CO2 surinkimo ir saugojimo koridorių per sieną

    Ukraina ir Lenkija pradeda bandomą CO2 surinkimo ir saugojimo koridorių per sieną

    Ukrainos energetikos grupė „Naftogaz“ pasirašė bendradarbiavimo memorandumą su Lenkijos įmone „C-Questra Poland“ dėl tarpvalstybinio anglies dioksido surinkimo, transportavimo ir ilgalaikio saugojimo projekto.

    Susitarimu numatytas bandomasis modelis, kuriuo pramonėje susidarančios CO2 emisijos būtų sugaunamos, paruošiamos transportui ir per sieną nukreipiamos į geologiškai tinkamas vietas nuolatiniam saugojimui po žeme.

    Projektas buvo patvirtintas per Ukraine Recovery Conference 2026 konferenciją Gdanske. Iniciatyva laikoma dalimi platesnių Ukrainos pastangų stiprinti energetinį atsparumą ir pritraukti investicijų į mažesnės taršos sprendimus, ypač pramonės sektoriuose.

    Kaip veiktų CO2 saugojimas

    Numatoma remtis anglies dioksido surinkimo ir saugojimo technologijomis, kurios Europoje vis dažniau siejamos su sunkiai dekarbonizuojamomis šakomis, tokiomis kaip cementas, chemijos pramonė ar metalo gamyba. Tokiose srityse vien elektrifikacijos ar atsinaujinančių išteklių dažnai nepakanka, todėl CO2 surinkimas tampa papildoma priemone emisijoms mažinti.

    Techniniame plane minimas ir scenarijus, kai išeksploatuoti naftos ir dujų telkiniai, pasibaigus gavybai, galėtų būti pritaikyti kaip nuolatinės saugyklos. Tokia praktika jau taikoma kai kuriose šalyse, kur CO2 injekuojamas į gilius geologinius sluoksnius, o sandarumą užtikrina uolienų struktūros.

    Kodėl svarbus tarpvalstybinis modelis

    Tarpvalstybinės grandinės logika paremta tuo, kad pramonės emisijų šaltiniai ir tinkamos saugojimo vietos ne visada sutampa vienoje valstybėje. Tokiu atveju CO2 transportas gali tapti ekonominiu sprendimu, jei yra aiški reguliacinė sistema, suderinti leidimai ir užtikrinta atsakomybė už ilgalaikį saugumą.

    „Šiuo bendradarbiavimu siekiame Lenkijos ir Ukrainos pramoninį bei geologinį papildomumą paversti praktišku dekarbonizacijos koridoriumi“, – sakė „C-Questra“ valdybos pirmininkas Walidas Sinno.

    Pasak jo, tikslas yra sukurti ekonomiškai gyvybingą bandomąjį projektą, kuris parodytų, kaip surinktas CO2 gali būti saugiai transportuojamas ir nuolat saugomas tinkamose geologinėse formacijose.

    „Naftogaz“ teigimu, susitarimas yra vienas iš keliolikos komercinių paktų, pasiektų konferencijoje, orientuotų į ilgalaikį energetikos sektoriaus stabilumą. Bendrovė taip pat akcentuoja, kad kuriant projektą numatoma remtis praktika, kurią jau yra išbandžiusios Europos valstybės, plėtojančios CO2 saugojimą jūrinėse ar buvusių telkinių struktūrose.

    Ką tai gali reikšti regionui

    Jei bandomasis etapas pasiteisintų, jis galėtų tapti pagrindu didesnio masto infrastruktūrai, apimančiai CO2 surinkimo įrenginius, transportavimo tinklus ir licencijuotas saugojimo aikšteles. Toks modelis svarbus ir dėl to, kad ES klimato politikos kryptis vis labiau remiasi ne vien emisijų mažinimu šaltinyje, bet ir technologijomis, leidžiančiomis valdyti likutines emisijas.

    Kartu ekspertai pabrėžia, kad CO2 saugojimo projektams būtini griežti monitoringos, atsakomybės ir duomenų skaidrumo standartai, nes visuomenės pasitikėjimas čia tampa tokia pat svarbia sąlyga kaip ir geologinis tinkamumas. Dėl to bandomieji projektai dažnai vertinami kaip kritinis žingsnis prieš priimant investicinius sprendimus didesniems pajėgumams.

  • Klaipėdos CO2 terminalui duotas aplinkosauginis „žalias šviesoforas“: kada jis pradės veikti

    Klaipėdos CO2 terminalui duotas aplinkosauginis „žalias šviesoforas“: kada jis pradės veikti

    Aplinkos apsaugos agentūra patvirtino planuojamo anglies dioksido (CO2) perkrovos terminalo Klaipėdoje poveikio aplinkai vertinimo programą. Projektą numatoma įgyvendinti KN Energies infrastruktūroje, o patvirtinta programa atveria kelią išsamesniems vertinimams ir konkretiems projektavimo sprendimams.

    Pagal patvirtintą programą rangovas „Sweco Lietuva“ vertins, kokį poveikį statybos ir vėlesnė terminalo eksploatacija galėtų turėti aplinkai bei visuomenės sveikatai. Į vertinimą bus integruotos ir gyventojų bei institucijų pastabos, surinktos viešinimo metu.

    Kaip veiktų CO2 grandinė

    Terminalas yra CCS Baltic Consortium iniciatyvos dalis, kurios tikslas – sukurti pilną anglies dioksido surinkimo, paruošimo, logistikos ir ilgalaikio saugojimo grandinę Baltijos regione. Tokia grandinė paprastai prasideda pramonės įmonėse, kur CO2 atskiriamas nuo dūmų dujų, o vėliau paruošiamas transportavimui.

    Numatoma, kad surinktas CO2 būtų suskystinamas ir per Klaipėdą perkraunamas tolesniam gabenimui į nuolatinio saugojimo vietas. Projekte minimas sprendinys – CO2 transportas į geologines saugyklas po Šiaurės jūros dugnu, kur tokio tipo saugojimas vystomas jau ne vienerius metus.

    Finansavimas ir terminai

    Lietuvos Vyriausybė 2026 metais gegužę šiam objektui suteikė nacionalinės svarbos projekto statusą. Tai paprastai reiškia didesnį valstybės dėmesį koordinuojant procesus ir suderinant sprendimus tarp institucijų.

    Projektas iš dalies bendrai finansuojamas Europos Sąjungos pagal Connecting Europe Facility (CEF) Energy priemonę. Terminalo veiklos pradžia šiuo metu numatoma 2032 metais, tačiau reali eiga priklausys nuo poveikio aplinkai vertinimo išvadų, leidimų, techninių sprendimų ir pramonės klientų poreikio.

    „Tai bus pirmoji tokio tipo infrastruktūra Baltijos šalyse, sudarysianti sąlygas spartesnei pramonės dekarbonizacijai Lietuvoje ir visame regione“, – sakė KN Energies naujų energijos šaltinių vadovė Rūta Tumėnienė.

    Pasak jos, terminalas turėtų stiprinti regiono konkurencingumą, nes padėtų pramonės įmonėms modernizuotis ir mažinti išmetimus. Taip pat akcentuojama, kad projektas gali prisidėti prie darbo vietų kūrimo, investicijų pritraukimo ir klimato neutralumo tikslų įgyvendinimo.

  • Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Borneo miškų milžinai slepia atsparumo sausroms paslaptį: mokslininkai pagaliau rado, kur ieškoti

    Ilgą laiką mokslininkai laikėsi logiškos prielaidos: kuo medis aukštesnis, tuo jam sunkiau išgyventi sausrą. Vanduo turi būti pakeltas iš dirvožemio į lapus per plonų indų tinklą, o drėgmės trūkumas gali sukelti vadinamąją hidraulinę avariją, kai nutrūksta vandens srautas ir medis ima džiūti.

    Ankstyvieji stebėjimai dažnai šią prielaidą patvirtindavo. Per sausras didesni medžiai kai kuriose ekosistemose augo lėčiau arba dažniau žūdavo, nes jų lajos yra aukščiau, kur stipresnė saulės spinduliuotė, aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras.

    Ryškus pavyzdys buvo 2015–2016 metais pasireiškęs stiprus El Ninjo, smarkiai paveikęs Amazoniją. Tyrimuose, apėmusiuose šimtus tūkstančių medžių, fiksuota didesnė medžių mirtingumo banga, o miškas laikinai susilpnino gebėjimą sugerti anglies dioksidą, nes labiausiai nukentėjo būtent stambiausi individai.

    Tačiau vėlesni duomenys parodė, kad ši taisyklė nėra universali. Tropiniuose Afrikos miškuose per panašius klimato svyravimus didžiausi medžiai kai kuriose vietovėse pasirodė esantys atsparesni, o ryškiausias augimo sulėtėjimas fiksuotas mažesnių medžių grupėse.

    Toks kontrastas rodo, kad svarbiausia yra ne vien medžio dydis, o jo rūšis, fiziologija ir aplinkos sąlygos. Tyrimai kituose tropikuose, pavyzdžiui, Puerto Rike, rodo, kad net tos pačios rūšies medžiai gali skirtingai pakelti sausrą priklausomai nuo to, ar jie auga drėgnesnėje, ar sausesnėje buveinėje.

    Ypatingo dėmesio sulaukė Pietryčių Azijos miškuose paplitę dvusparninių šeimos medžiai, tarp jų ir itin aukšti Borneo saloje. Nors jų aukštis įspūdingas, dalis jų išsiskiria anatominiais ir fiziologiniais prisitaikymais, leidžiančiais palaikyti vandens transportą net tada, kai drėgmės trūksta, o karštis ir sausas oras lajų zonoje didžiausi.

    Ši tema svarbi ne tik botanikams. Stambiausi medžiai paprastai sukaupia neproporcingai daug biomasės, todėl ir anglies, tad jų išlikimas tiesiogiai veikia miškų gebėjimą mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimą atmosferoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad didžiausi medžiai yra reti, o ilgalaikiuose stebėjimuose jų imtys dažnai per mažos, kad būtų lengva daryti apibendrinimus visiems regionams. Todėl išlieka atviras klausimas, ar Borneo atsparūs miškų milžinai yra išskirtinis atvejis, ar panašūs mechanizmai plačiai paplitę, tik dar nepakankamai ištirti.

    Aiškėja viena: vien medžio aukštis dar nepasako, kaip jis reaguos į sausrą. Atsparumą greičiausiai lemia rūšies savybės, gebėjimas išvengti vandens transporto sutrikimų, toleruoti karštį ir prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, kurios ypač ryškios viršutinėje miško lajų dalyje.

  • Vandenynų paviršius įkaito iki rekordo: 21,1 laipsnio vidurkis kelia naujų grėsmių klimatui

    Mokslininkai užfiksavo rekordiškai aukštą pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrą: vidurkis pasiekė 21,1 laipsnio. Toks rodiklis laikomas dar vienu aiškiu ženklu, kad klimato krizė daro vis didesnį spaudimą jūroms ir vandenynams.

    Išskirtinumas tas, kad jūrų vandens temperatūra pasauliniu mastu dažniausiai piką pasiekia kovo ir balandžio mėnesiais, kai po Australijos vasaros labiau įšyla pietinis pusrutulis. Todėl rekordas vasaros pabaigoje rodo ne įprastą sezoniškumą, o platesnį, ilgalaikį šilimo foną.

    „Šie duomenys yra dar vienas aiškus ženklas, kad vandenynams tenka vis didesnis stresas“, – sakė Europos Sąjungos Copernicus klimato kaitos tarnybos atstovė dr. Samantha Burgess.

    Pasak jos, nuo 1990-ųjų pradžios dienų, kai daugelyje pasaulio regionų fiksuojama neįprastai aukšta jūros temperatūra, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tai reiškia, kad šilumos anomalijos jūrose vis dažniau tampa ne vienkartiniu reiškiniu, o pasikartojančia tendencija.

    Vandenynai sugeria didelę dalį anglies dioksido, kuris išsiskiria deginant iškastinį kurą ir naikinant miškus, todėl jie ilgą laiką veikė kaip vienas svarbiausių natūralių klimato buferių. Tačiau šylant vandeniui jo gebėjimas sugerti anglies dioksidą silpnėja, o tai gali dar labiau paspartinti atšilimą atmosferoje.

    Auganti vandenyno temperatūra siejama ir su didesne jūros lygio kilimo rizika bei stipresniais ekstremaliais reiškiniais. Šiltesni vandenys perduoda daugiau energijos ir vandens garų atmosferai, todėl didėja intensyvių liūčių ir audrų tikimybė, o pakrantėse dažnėja potvynių grėsmė.

    Dar viena pasekmė yra jūrinės karščio bangos, galinčios staigiai pakeisti ekosistemas, mažinti žuvų išteklius ir didinti spaudimą pakrančių bendruomenių pragyvenimui. Be to, šiluma spartina vandens tūrio didėjimą dėl šiluminio plėtimosi, todėl jūros lygis kyla net ir be papildomo ledynų tirpsmo poveikio.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad papildomą šilumos impulsą gali suteikti stiprėjantis El Ninjo. Šis natūralus klimato svyravimas paprastai didina pasaulinę temperatūrą ir perstumdo kritulių bei vėjų režimus, todėl jo poveikis juntamas skirtinguose žemynuose per karščio bangas, sausrų ar liūčių epizodus.

    Pastaraisiais metais El Ninjo siejamas su ryškiais regioniniais padariniais, įskaitant silpnesnes musonines liūtis kai kuriose Pietų Azijos dalyse, didesnę miškų gaisrų riziką Pietryčių Azijoje ir išaugusį gaisringumą Australijoje. Tai vienas iš veiksnių, kodėl rekordinių jūros paviršiaus temperatūrų signalai vertinami kaip svarbi ankstyvo perspėjimo indikacija.

  • Aralo jūra iš anglies „saugyklos“ virto šaltiniu: nuo 1960-ųjų į orą galėjo patekti 748 mln. tonų CO₂

    Aralo jūros nusekimas laikomas viena didžiausių XX amžiaus ekologinių nelaimių, tačiau nauji tyrimai rodo ir mažiau aptariamą pasekmę: iš atidengto dugno į atmosferą grįžta anglis, kuri dešimtmečius buvo „užrakinta“ nuosėdose. Mokslininkų skaičiavimu, nuo 1960-ųjų iš buvusio jūros dugno galėjo išsiskirti apie 748 mln. tonų anglies dioksido.

    Ilgus metus vandens telkinys veikė kaip natūrali anglies sankaupa. Žuvus augalams ir vandens organizmams, jų organinė medžiaga nusėsdavo į dugną, kur, esant mažesniam deguonies kiekiui ir nuolat drėgnoms sąlygoms, anglis kaupėsi nuosėdose.

    Situacija pasikeitė, kai dėl plataus masto upių vandens nukreipimo drėkinimui jūra sparčiai traukėsi, o dugno plotai liko atviri orui. Nuosėdoms pradėjus kontaktuoti su deguonimi, jose esanti organinė anglis ima skaidytis, todėl anglies dioksidas palaipsniui išsiskiria į atmosferą.

    Tyrėjų grupė 2022 metais atliko ekspediciją, kurios metu 14 vietų paėmė dugno nuosėdų mėginius ir matavo anglies dioksido srautus, kylančius nuo buvusio jūros dugno paviršiaus. Papildomai analizuota anglies izotopinė sudėtis, leidžianti atskirti, ar išmetamas CO₂ kyla iš seniau sukauptos organinės medžiagos, o ne, pavyzdžiui, iš kitų geologinių šaltinių.

    Vertinant rezultatų patikimumą, svarbi buvo ir paviršiaus būklė: augmenijos danga bei vėjo erozija. Atidengtas, sausas ir vėjo ardomas dugnas ne tik pats skleidžia CO₂, bet ir gali būti lengvai pernešamas dulkėmis, todėl poveikis aplinkai pasireiškia keliomis kryptimis.

    Mokslininkai teigia, kad dalis organinės medžiagos buvusiose nuosėdose vis dar išlikusi, todėl potencialūs būsimi išmetimai gali būti dar dideli. Jų vertinimu, likęs organinės anglies kiekis teoriškai gali atitikti dar maždaug 605 mln. tonų anglies dioksido, kuris gali išsiskirti toliau vykstant skaidymui.

    Tokie skaičiai primena, kad klimato kaitos kontekste svarbūs ne tik pramonės ar energetikos šaltiniai, bet ir „netikėti“ emisijų taškai, atsirandantys dėl kraštovaizdžio pokyčių. Nusekę ežerai, išdžiūvusios pelkės ar atidengtos nuosėdos gali iš anglies kaupiklių virsti emisijų šaltiniais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad plataus masto atkūrimas būtų itin sudėtingas, nes reikštų viso Aralo baseino vandens valdymo pokyčius. Baseinas apima kelių valstybių teritorijas, o istoriškai didelė dalis vandens buvo naudojama žemės ūkiui ir drėkinimui, todėl bet kokios permainos reikalautų politinių susitarimų ir ilgalaikių investicijų.

    Kaip galimos kryptys įvardijamos drėkinimo sistemų modernizavimas, vandens naudojimo efektyvinimas ir nuostolių mažinimas transportuojant vandenį kanalais. Nors visiškai grąžinti jūrai ankstesnį mastą vertinama kaip ypač sunku, daliniai projektai, atkuriant atskiras teritorijas ir ekosistemas, mokslininkų vertinimu, gali būti realistiškesni.

    Šis atvejis išryškina platesnę pamoką: regioniniai vandens ūkio sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik biologinei įvairovei ir žmonių sveikatai, bet ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansui. Aralo jūra tampa pavyzdžiu, kaip vienas kraštovaizdžio pokytis gali perrašyti ir anglies apykaitą.