Tag: Anglies dioksidas

  • Kinija per 50 metų pasodino 66 mlrd. medžių: NASA fiksuoja poveikį klimatui, bet įžvelgia rizikų

    Kinija per beveik 50 metų pasodino apie 66 mlrd. medžių – tai viena didžiausių pasaulyje apželdinimo programų, skirta stabdyti dykumėjimą. Jos rezultatas – milžiniškas žaliasis „diržas“ aplink Takla-Makano dykumą Sindziange.

    Projektas pradėtas 1978 metais, kai buvo paleista programa „Trijų šiaurės“ apsauginiai miško želdiniai. Apie šios iniciatyvos padarinius rašo Science-et-vie.com, remdamasis mokslininkų vertinimais.

    Per programos įgyvendinimo laikotarpį šalies miškingumas, kaip teigiama, išaugo nuo 10 proc. iki daugiau nei 25 proc. 2024 metų lapkritį valdžia paskelbė užbaigusi 3 046 km ilgio žaliąjį ruožą aplink Tarimo baseiną.

    Šis žaliasis ruožas juosia Takla-Makano dykumą, kurios plotas siekia apie 337 tūkst. kv. km. Želdinimui rinktasi sausrai atsparūs augalai, o jauni sodiniai papildomai laistomi – tam pasitelkiama ir speciali technika bei dronai.

    NASA palydovai užfiksavo pokyčius

    2026 metų sausį tyrėjų grupė, vadovaujama profesoriaus Yuk Yung iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos, paskelbė tyrimą apie apželdinimo poveikį regiono klimatui. Mokslininkai analizavo daugiau nei 20 metų palydovinius stebėjimus.

    Anot tyrimo, apželdintos dykumos pakraščiuose teritorijos ėmė sugerti daugiau anglies dioksido, nei jo išskirti. Lietinguoju sezonu vietinė CO2 koncentracija, kaip nurodoma, sumažėjo maždaug nuo 416 iki 413 dalių milijonui.

    Tyrėjai taip pat fiksavo, kad vasaros kritulių kiekis regione padvigubėjo. Vienas galimų paaiškinimų – vėsinantis augalijos poveikis, galintis keisti vietines oro masių cirkuliacijos sąlygas.

    Kokias grėsmes kelia dykumos apželdinimas

    Nors apželdinimas gali turėti teigiamą poveikį klimatui, mokslininkai atkreipia dėmesį į vandens išteklių kainą. Medžiams ir krūmams reikia daug drėgmės, o regione kritulių mažai, o upių vanduo plačiai naudojamas žemės ūkyje.

    Hidrogeologai baiminasi, kad didėjantis vandens poreikis gali alinti požeminius rezervus, tarp jų ir susiformavusius ledynmečiu. Kai kurios prognozės leidžia manyti, kad iki XXI amžiaus pabaigos pagrindiniai šaltiniai gali reikšmingai sumenkti.

    Kitas klausimas – biologinė įvairovė. Didelio masto dykumos kraštovaizdžio keitimas gali sutrikdyti natūralias buveines, kuriose gyvena vabzdžiai, ropliai ir migruojantys paukščiai.

  • Kur dingsta riebalai lieknėjant: dietologai paaiškino, kodėl daugiausia „išeina“ per kvėpavimą

    Lieknėjant neretai atrodo, kad riebalai tiesiog „ištirpsta“, tačiau fiziologija daug proziškesnė: didelė dalis prarastos masės palieka kūną per kvėpavimą.

    Kaip aiškinama „EatingWell“ publikuotame dietologų paaiškinime, riebalai skyla į cheminius elementus, o vėliau iš organizmo pasišalina dviem pagrindiniais keliais – anglies dioksidu ir vandeniu.

    Sudegintos riebalų atsargos (trigliceridai) organizme suskaidomos į anglį, vandenilį ir deguonį. Tuomet šios medžiagos virsta anglies dioksidu, kurį iškvepiame, ir vandeniu, kuris pasišalina su šlapimu, prakaitu bei kitais kūno skysčiais.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad didžioji dalis riebalų netekimo įvyksta būtent per kvėpavimą: nurodoma, jog apie 84 proc. metabolizuotų riebalų iš organizmo išeina kaip anglies dioksidas.

    Kas vyksta riebalų ląstelėse

    Riebalų ląstelės yra visame kūne, o daugiau jų gali kauptis tiek po oda (pilvo, klubų, šlaunų srityse), tiek aplink vidaus organus. Riebalinis audinys atlieka svarbias funkcijas: saugo organus, padeda išlaikyti šilumą ir kaupia energiją.

    Kai su maistu gaunama daugiau kalorijų, nei jų sudeginama, perteklius kaupiamas riebaluose trigliceridų pavidalu. Kai organizmui prireikia energijos – judant, sportuojant ar net atliekant įprastas gyvybines funkcijas – šios atsargos pradedamos naudoti.

    Dietologai atkreipia dėmesį į dažną mitą, kad riebalų ląstelės „neišnyksta“. Teigiama, jog pačios ląstelės iš tiesų gali likti, tačiau jos mažėja – iš jų pasišalina turinys, kuris, kaip aiškinama, daugiausia virsta iškvepiamu anglies dioksidu.

    Prakaitas – nebūtinai riebalų deginimo rodiklis

    Nors dalis riebalų pasišalina vandens pavidalu, straipsnyje pabrėžiama: daugiau prakaituoti nereiškia daugiau deginti riebalų. Pavyzdžiui, pirtis ar sauna gali sumažinti kūno svorį dėl skysčių netekimo, tačiau tai dažniausiai yra laikinas „vandens svoris“.

    Taip pat pabrėžiama, kad „daugiau kvėpuoti“ kaip metodas riebalams mažinti neveikia. Minima, jog sąmoningas hiperventiliavimas (per greitas ar per intensyvus kvėpavimas) nėra riebalų deginimo priemonė ir, remiantis straipsnyje aptartais tyrimais, gali net mažinti metabolizmą.

    Kaip stebėti pažangą metant svorį

    Vertinant pokyčius, vien svarstyklės ne visada parodo realią situaciją, nes svoris natūraliai svyruoja kasdien. Todėl siūloma sekti ir kitus rodiklius: reguliariai svertis tuo pačiu metu, daryti progreso nuotraukas ar atkreipti dėmesį, kaip keičiasi drabužių kritimas.

    Kaip vieną iš būdų stebėti pokyčius dietologai taip pat mini liemens apimties matavimą, pabrėždami, kad šis rodiklis dažnai naudojamas vertinant kūno sudėjimo pokyčius ir bendrą sveikatos riziką.

    Tvarus svorio mažinimas – įpročių klausimas

    Straipsnyje akcentuojama, kad ilgalaikiams rezultatams svarbiausi nuoseklūs įpročiai, o ne ekstremalios priemonės. Kaip tvaresni pasirinkimai minimi subalansuota mityba, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis, jėgos treniruotės bei poilsis.

    Dietologai primena, kad greitų sprendimų paieška dažnai baigiasi nusivylimu, o realistiškas supratimas, kaip iš tiesų „išeina“ prarastas svoris, gali padėti išlaikyti nuoseklesnį požiūrį į pokyčius.

  • Augalai miegamajame: gali pagerinti mikroklimatą, bet oro „išvalys“ mažiau nei tikėtasi

    Augalai miegamajame gali prisidėti prie geresnio poilsio, tačiau ne dėl to, kad „automatiškai“ užtikrina kokybiškesnį miegą. Jų nauda dažniausiai siejama su trimis dalykais: oro drėgmės reguliavimu, mažesne psichologine įtampa ir ribotu kai kurių teršalų sugėrimu.

    Svarbiausias praktinis efektas – drėgmė. Augalai per transpiraciją į aplinką išskiria vandenį, todėl patalpoje gali padidėti santykinė oro drėgmė. Tai ypač juntama šildymo sezono metu, kai sausas oras dažniau dirgina nosies ir gerklės gleivinę, o rytais vargina burnos džiūvimas.

    2024 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas tyrimas parodė, kad didesnis paparčių kiekis patalpoje gali kelti oro drėgmę, nors rezultatas priklauso nuo kambario dydžio ir aplinkos sąlygų.

    Kita dalis – savijauta. 2022 metų metaanalizėje, apėmusioje 42 tyrimus, nurodoma, kad buvimas augalų aplinkoje gali skatinti atsipalaidavimą ir sietis su mažesniu diastoliniu kraujospūdžiu. Tai nebūtinai reiškia, kad augalai gydo nemigą, tačiau ramesnė būsena prieš miegą daugeliui padeda greičiau nusiraminti.

    Kodėl nereikėtų pervertinti „oro valymo“

    Nors augalai dažnai pristatomi kaip natūralūs oro filtrai, realybė namų sąlygomis kuklesnė. 2020 metų analizė, apėmusi 196 eksperimentinių rezultatų rinkinius, parodė, kad įprastoje buityje lakiųjų organinių junginių šalinimas augalais yra gerokai mažiau efektyvus, nei anksčiau buvo galima spręsti iš laboratorinių bandymų.

    Dėl to keli vazonai miegamajame neturėtų būti laikomi ventiliacijos pakaitalu. Augalai gali prisidėti prie malonesnio pojūčio patalpoje, bet jie nepakeis vėdinimo, tinkamos kambario temperatūros ir drėgmės.

    Mitas apie anglies dioksidą naktį

    Viena dažniausių baimių – esą augalai miegamajame naktį „prigamins“ tiek anglies dioksido, kad tai bus pavojinga. Iš tiesų augalai, kaip ir žmonės, kvėpuoja visą parą, o naktį fotosintezė (kai šviesoje jie naudoja anglies dioksidą ir išskiria deguonį) tiesiog sustoja.

    Vis dėlto svarbi mastelio detalė: bet kuris į miegamąjį telpantis augalas išskiria daug kartų mažiau anglies dioksido nei, pavyzdžiui, šalia miegantis žmogus. Todėl kalbos apie „apsinuodijimą“ dėl kelių augalų dažniausiai tėra klaidingas įsitikinimas.

    Kokius augalus rinktis ir ko tikėtis

    Jei miegamajame atsiranda 3–4 protingai parinkti augalai vidutinio dydžio patalpoje, poveikis gali būti pastebimas, tačiau tikėtis „stebuklų“ nereikėtų. Praktikoje minimas maždaug 5–10 proc. oro drėgmės padidėjimas, kuris kai kuriems žmonėms reiškia mažiau nosies ir gerklės sausumo rytais.

    Dar vienas dažnai nuvertinamas aspektas – psichologinis: žalumos vaizdas prieš užgesinant šviesą daugeliui veikia raminamai ir padeda atitrūkti nuo dienos įtampos. Tačiau net ir geriausiai prižiūrimi augalai nepavers uždaros patalpos „kurortu“ ir nepakeis elementarių miego higienos įpročių.

    Tekste taip pat išskiriami vadinamieji CAM tipo augalai – rūšys, prisitaikiusios prie sausesnio klimato, kurios anglies dioksidą sugeria naktį. Tokius augalus patariama derinti prie erdvės: mažesnėms patalpoms tinka nedideli vazonai ant palangės, o kai vietos trūksta – kabantys augalai ar vertikalios „gyvos sienos“ sprendimai.

  • Kamerūno Nioso ežero tragedija: 1986-aisiais per naktį CO2 debesis pražudė beveik 1 800 žmonių

    1986 metų rugpjūčio 21-osios naktį Kamerūne, prie Nioso ežero, įvyko viena neįprasčiausių ir mirtiniausių gamtinių nelaimių: beveik 1 800 žmonių žuvo ne nuo ugnikalnio išsiveržimo ar žemės drebėjimo, o nuo nematomo anglies dioksido debesies.

    Tūkstančiai gyvulių krito kartu su žmonėmis, o dalis aukų taip ir nepaliko savo namų – dujos užliejo slėnius taip greitai, kad daugelis nesuprato, kas vyksta. Apie šį atvejį pasakoja „ZME Science“.

    Tragedijos šaltinis buvo pats ežeras: jo gelmėse ilgus metus kaupėsi ištirpęs anglies dioksidas, kuris vienu metu staiga išsiveržė į paviršių. Tokie reiškiniai vadinami limniniais išsiveržimais – jie reti, bet gali būti pražūtingi.

    Nioso ežero istorija parodė, kad mirtinas pavojus kartais slypi ten, kur jo nesitikėtum: ramus, nekrentantis į akis ežeras gali tapti milžinišku dujų „rezervuaru“, o išsilaisvinusios dujos – natūraliu ginklu be jokio įspėjimo.

    Mirtina paslaptis po ežero paviršiumi

    Nioso ežeras yra vulkaninio kraterio ežeras Kamerūno Oku vulkaniniame lauke. Nors aplinkiniai ugnikalniai laikomi daugiausia neaktyviais, giliai po žeme esanti magma ir toliau išskiria anglies dioksidą.

    Šios dujos per žemės plutą patenka į gruntinius vandenis, o vėliau – į ežerą. Ten anglies dioksidas tirpsta vandenyje ir kaupiasi gilesniuose sluoksniuose.

    Ežero gylis (apie 208 metrus) sudarė sąlygas didžiuliam dujų kiekiui išlikti ištirpusiam – didelis vandens slėgis tarsi „užrakino“ CO2 prie dugno. Svarbus ir sluoksniavimasis: giluminis vanduo menkai maišėsi su paviršiumi, todėl dujos negalėjo palaipsniui išsisklaidyti.

    Mokslininkai šį procesą dažnai aiškina paprastu palyginimu: tai tarsi gazuoto vandens butelis. Kol uždarytas, slėgis laiko dujas ištirpusias, o atidarius – jos staigiai veržiasi lauk burbulais.

    Kaip ežeras virto „dujų bomba“

    Tiksli nelaimės „kibirkštis“ iki galo neaiški: viena versijų – nuošliauža ar kitas sujudinimas, kuris pakėlė dujomis prisotintą vandenį iš gelmių. Vis dėlto pats mechanizmas, kas vyko toliau, aprašytas gana aiškiai.

    Liudininkų pasakojimais paremtoje 1992 metų studijoje minėta, kad neįprasta veikla ežere galėjo būti pastebėta dar rugpjūčio 20 dieną, kai atrodė, jog kyla šiltesnis vanduo. Kitą dieną žmonės kalbėjo apie nedidelį sprogimą, vandens čiurkšles ir baltą „plunksną“, o apie 22 valandą įvyko didesnis sujudimas.

    Į paviršių pradėjęs kilti CO2 prisotintas giluminis vanduo pateko į mažesnį slėgį, todėl dujos ėmė virsti burbulais. Burbulai sumažino vandens tankį – tai dar labiau paspartino kilimą ir paskatino dar didesnį dujų išsiskyrimą.

    Taip susidarė savotiška grandininė reakcija: kuo daugiau dujų išsilaisvino, tuo greičiau kilo naujos, dar labiau prisotintos vandens masės. Per palyginti trumpą laiką, kaip skaičiuota, į atmosferą išsiveržė apie 1,6 mln. metrinių tonų anglies dioksido.

    Nematomas debesis nuvilnijo slėniais

    Anglies dioksidas įprastomis koncentracijomis ore nėra pavojingas, tačiau didelė jo koncentracija gali greitai sukelti sąmonės netekimą ir kvėpavimo nepakankamumą – tiek išstumdamas deguonį, tiek tiesiogiai veikdamas organizmą.

    Svarbi detalė: CO2 yra sunkesnis už orą. Todėl koncentruotas dujų debesis ne kyla aukštyn ir neišsisklaido, o gali „tekėti“ žemyn ir kauptis žemumose.

    Taip nutiko ir prie Nioso ežero – dujos slėniais pasiekė gyvenvietes maždaug iki 25 kilometrų atstumu. Žmonės krito namuose, keliuose ir laukuose, dažnai taip ir nesupratę, kas juos ištiko.

    Manoma, kad galutinis aukų skaičius siekė 1 746 žmones. Nelaimė nebuvo visiškai be precedento: 1984 metų rugpjūtį netoliese esančiame Monuno ežere panašus CO2 išsiskyrimas nusinešė 37 gyvybes, tačiau tuomet grėsmės mastas dar nebuvo iki galo suprastas.

    Kaip mokslininkai „nukenksmino“ ežerą

    Po tragedijos paaiškėjo, kad pavojus niekur nedingo: CO2 ir toliau skverbėsi į ežero gelmes, todėl teoriškai katastrofa galėjo pasikartoti. Reikėjo sprendimo, kaip dujas išleisti saugiai, nelaukiant kito staigaus išsiveržimo.

    Buvo pasirinktas inžineriškai paprastas, bet efektyvus būdas: į ežerą įrengti ilgi vamzdžiai, pasiekiantys giliuosius sluoksnius. Jais dujomis prisotintas vanduo kyla į paviršių, slėgis mažėja, CO2 virsta burbulais ir išsiskiria jau kontroliuojamai.

    Pirmasis toks degazavimo vamzdis Nioso ežere įrengtas 2001 metais, vėliau atsirado ir daugiau – tarp jų papildomi sprendimai 2011 metais. Panašios sistemos įdiegtos ir Monuno ežere.

    2005 metų tyrime vertinta, kad tuomet degazavimas pagerino ežero stabilumą ir sumažino sukauptų dujų kiekį maždaug 12–14 proc., tačiau kartu pabrėžta, kad procesas dar per lėtas ir gali prireikti daugiau pajėgumų. 2020 metais kitas tyrimas skelbė, kad Nioso ežero programa pasiekė pagrindinius tikslus: didžioji dalis CO2 pašalinta, o natūralų dujų „pasipildymą“ jau galima subalansuoti kontroliuojamu išleidimu.

    Ežeras saugesnis, bet istorija nepamiršta

    Praėjus dešimtmečiams po katastrofos, Nioso ežeras laikomas gerokai saugesniu nei 1986-aisiais, o mokslininkai mano, kad jame nebėra tokio sukaupto CO2 kiekio, kuris sukeltų analogiško masto nelaimę.

    Vis dėlto dujos į ežero gelmes ir toliau patenka, todėl degazavimo sistemos veikimas ir stebėsena išlieka svarbūs. Tuo pačiu ši tragedija primena, kad ne visos didžiausios nelaimės prasideda ugnimi ar drebėjimu – kartais jos kyla iš tyliai besikaupiančio, plika akimi nematomo pavojaus.

  • Sautamptono „Viridi“ pritraukė 2,6 mln. eurų technologijai, CO2 atliekas paversiančiai chemijos produktais

    Jungtinės Karalystės „DeepTech“ startuolis „Viridi“ pritraukė 2,6 mln. eurų investiciją, kad didintų technologijos mastą ir spartintų plėtrą Azijoje bei JAV. Bendrovė kuria sprendimą, leidžiantį perdirbtą anglies dioksidą (CO2) paversti cheminiais produktais, naudojamais kasdienėse prekėse.

    Kaip skelbia „EU-Startups“, finansavimo raundui vadovavo „Odyssey Ventures“, kartu investavo „Alphatron Impact Ventures“, o esami verslo angelai įsipareigojo investuoti papildomai. Strateginiu investuotoju tapo ir „TOP Ventures“ – Tailando naftos bendrovės „Thaioil“ rizikos kapitalo padalinys.

    Naujas raundas seka po 2023 metais įvykusio 3,3 mln. eurų sėklinio finansavimo. „Viridi“ vadovas dr. Danielis Stewartas teigė, kad strateginio partnerio prisijungimas yra svarbus signalas apie technologijos vertę, o pirmasis kelias į rinką numatomas Azijoje.

    Bendrovė siekia pasiūlyti pramonei alternatyvą iškastiniu kuru paremtoms žaliavoms, kurios įprastai naudojamos įvairiems cheminiams ingredientams gaminti. Idėja – panaudoti surinktą CO2 kaip anglies šaltinį ir taip mažinti priklausomybę nuo naftos kilmės žaliavų tiekimo grandinėse.

    Kaip veikia „Viridi“ sprendimas

    „ViridiCO2“ – tai Sautamptono universiteto chemijos mokyklos „spinout“ įmonė, įkurta 2020 metais. Ji kuria specialų cheminį ingredientą – katalizatorių, padedantį gamykloms paversti perdirbtą CO2 taršą į naudingas medžiagas.

    Pasak bendrovės, technologija sukurta taip, kad galėtų būti diegiama esamoje gamybinėje infrastruktūroje. Tai reiškia, kad gamintojai teoriškai galėtų keisti dalį žaliavų į CO2 pagrindu gautas alternatyvas neperstatydami gamyklų.

    Įmonė technologiją pristato kaip platformą, kuri gali būti taikoma skirtingoms cheminių produktų klasėms. Pirmoji didelė kryptis – paviršiaus aktyviosios medžiagos (surfaktantai), plačiai naudojamos buitinėje chemijoje ir asmens higienos produktuose.

    Pirmasis produktas ir partnerystės

    Investicija papildo ankstesnius įmonės žingsnius komercinėje kryptyje: 2025 metais „Viridi“ pristatė pirmąjį CO2 pagrindu sukurtą anijoninį surfaktantą „Vireya“. Bendrovė taip pat yra sudariusi jungtinės plėtros susitarimą su „Zschimmer & Schwarz“, kurio tikslas – paspartinti technologijos mastelio didinimą ir įsitvirtinimą rinkoje.

    „Thaioil“ atstovas Vivat Wongnirund akcentavo, kad bendrovė „Viridi“ pažangą stebi nuo 2024 metų, o CO2 pagrindu kuriami surfaktantai, anot jo, jau buvo išbandyti realiose gamybos aplinkose. Jo teigimu, tai gali padėti lengviau integruoti sprendimą į esamas pramonines operacijas.

    Platesnis kontekstas: investicijos į CO2 panaudojimą

    „Viridi“ finansavimas įsilieja į platesnę 2026 metų Europos investicijų bangą, kai ieškoma alternatyvų iškastinėmis žaliavomis paremtoms pramoninėms medžiagoms. Straipsnyje minimi ir kiti panašaus pobūdžio sandoriai: Belgijos „D-CRBN“, Šveicarijos „Seprify“, Jungtinės Karalystės „Uplift360“, „Sparxell“ bei „HexSeed“.

    Minėtų investicijų ir „Viridi“ raundo suma, kaip pažymima, sudaro daugiau nei 60,3 mln. eurų, tačiau tai įvardijama kaip konkrečios imties pavyzdys, o ne viso sektoriaus investicijų mastas. Vis dėlto tendencija rodo augantį susidomėjimą technologijomis, kurios CO2 iš atliekos bando paversti žaliava.

    „Odyssey Ventures“ atstovas Ali Mitchell pabrėžė, kad tikslas – padėti Jungtinės Karalystės ir Europos „deep-tech“ įmonėms, sprendžiančioms fundamentalias problemas, o „Viridi“ įvardijo kaip vieną iš tokių. Bendrovė tikisi, kad nauji partneriai padės pasiekti komercinį diegimą tiek JAV, tiek Azijoje.

  • „Oxfam“: vienas skrydis privačiu lėktuvu išmeta tiek CO₂, kiek žmogus per metus

    Vienas vidutinis skrydis privačiu lėktuvu gali išmesti tiek anglies dioksido, kiek vidutinis žmogus pasaulyje sugeneruoja per visus metus. Tokį mastą atskleidžia nauja „Oxfam“ analizė.

    Ataskaitoje skaičiuojama, kad 2025 metais vidutinio privataus skrydžio emisijos siekė apie 3,7 metrines tonas CO₂. Tai prilyginama vidutinėms metinėms vieno žmogaus emisijoms pasauliniu mastu.

    Tyrimas akcentuoja ir didėjantį nelygybės aspektą: teigiama, kad turtingiausi 0,1 proc. žmonių išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei pusė žmonijos. Kitaip tariant, itin mažos grupės vartojimas lemia neproporcingai didelę taršos dalį.

    Privačių lėktuvų atveju problema ypač ryški todėl, kad tokie skrydžiai dažnai vyksta su keliomis keleivių vietomis, tad tarša vienam keliautojui tampa gerokai didesnė nei komerciniuose reisuose.

    Milijonai skrydžių ir siauras naudotojų ratas

    Remiantis „Oxfam“ naudotais skrydžių sekimo duomenimis, 2025 metais privatūs lėktuvai visame pasaulyje atliko apie 4,4 mln. skrydžių. Bendrai tai sudarė apie 16,05 mln. tonų CO₂ emisijų.

    Ataskaitoje taip pat pateikiamas vertinimas, kad privačiais lėktuvais naudojasi apie 250 000 žmonių, arba maždaug 0,003 proc. pasaulio gyventojų. Skirtingai nei komerciniuose lėktuvuose, kur emisijos „pasidalija“ tarp dešimčių ar šimtų keleivių, privatūs skrydžiai neretai veža tik saujelę žmonių.

    Paaiškinimas paprastas: pakilimas ir skrydis reikalauja daug energijos, deginamas aviacinis kuras, o kartu išmetamas CO₂. Nors mažesnis orlaivis paprastai sudegina mažiau degalų nei didelis keleivinis lėktuvas, kelių keleivių skrydyje emisijos vienam žmogui išauga.

    Ankstesniame tyrime, publikuotame žurnale „Communications Earth & Environment“, skelbta, kad privačios aviacijos emisijos 2019–2023 metais išaugo 46 proc. Tyrėjai stebėjo beveik 18,7 mln. skrydžių, susijusių su beveik 26 000 orlaivių.

    „Ypatingo turto“ anglies pėdsakas – ne tik skrydžiai

    „Oxfam“ ataskaita teigia, kad turtingiausi 0,1 proc. pasaulio gyventojų (apie 8 mln. žmonių) dabar su vartojimu susijusiomis emisijomis viršija skurdžiausių 44 proc. (apie 3,5 mlrd. žmonių) bendrą indėlį.

    Skirtumas, ataskaitos autorių teigimu, neapsiriboja vien aviacija: prie didelio pėdsako prisideda dideli būstai, prabangūs automobiliai, jachtos ir dažnos kelionės. Be to, milijardierių atveju reikšminga dalis emisijų gali būti susijusi ne su asmeniniu gyvenimu, o su finansinėmis investicijomis.

    „Oxfam“ analizavo 1 000 milijardierių investicijas 1 095 bendrovėse ir 2025 metams šioms investicijoms priskyrė apie 486 mln. tonų CO₂ ekvivalento emisijų. Teigiama, kad jei tai būtų valstybės metinės emisijos, toks „emitentas“ atsidurtų 19-oje vietoje pasaulyje.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad mažiausiai išteklių turintys žmonės dažnai gyvena būstuose, labiau pažeidžiamuose potvynių ar ekstremalaus karščio, ir turi mažiau galimybių apsidrausti, kaupti santaupas ar persikelti kitur nelaimių atveju.

    Kur daugiausia skraidoma ir kodėl poveikis gali būti didesnis

    „Oxfam“ nurodo, kad didžiausias privačios aviacijos centras yra Jungtinės Valstijos: 2025 metais, organizacijos vertinimu, apie 68 proc. visų privačių lėktuvų išvykimų pasaulyje prasidėjo JAV, nors šalyje gyvena apie 4 proc. pasaulio populiacijos.

    Dideliu centru įvardijama ir Jungtinė Karalystė: per 2025 metus iš jos esą išvyko 66 931 privataus lėktuvo skrydis, kurie apėmė apie 85 mln. kilometrų ir išmetė apie 424 000 tonų CO₂.

    Be CO₂, lėktuvai išmeta ir azoto oksidus, o taip pat formuoja kondensacinius pėdsakus (contrails), galinčius prisidėti prie šilumos „sulaikymo“ atmosferoje. Tai reiškia, kad bendras klimatinis poveikis gali būti didesnis nei vien CO₂ skaičiai.

    Nors privati aviacija, lyginant su visomis pasaulinėmis emisijomis, sudaro palyginti nedidelę dalį, ataskaita pabrėžia jos reikšmę dėl dažnai pasirenkamo, nebūtino keliavimo pobūdžio. „Oxfam“ siūlo svarstyti didesnius mokesčius privatiems lėktuvams ir kitoms anglies dioksidą intensyviai išmetančioms prabangos prekėms, o gautas lėšas nukreipti pažeidžiamoms bendruomenėms prisitaikyti prie potvynių, karščio bangų ir kitų klimato sukeliamų rizikų.

    Pažymima, kad ši ataskaita nėra recenzuota mokslinėje literatūroje.

  • Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Ataskaita perspėja: pasaulinis atšilimas nuo 2010 metų beveik padvigubėjo – kas laukia dabar?

    Šilimas spartėja

    Nauja tarptautinės mokslininkų grupės ataskaita skelbia, kad pasaulinio atšilimo tempas nuo 2010 metų pastebimai paspartėjo ir dabar yra beveik dukart didesnis nei ankstesniais dešimtmečiais. Tyrėjai pabrėžia, kad klimato sistema tampa vis labiau nestabili, o pokyčiai fiksuojami nebe kaip ateities scenarijus, o kaip jau vykstantis procesas.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 1970–2010 laikotarpiu pasaulinė temperatūra vidutiniškai kilo apie 0,19 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį, o nuo 2010 metų šis rodiklis siekia apie 0,36 laipsnio per dešimtmetį. Toks pagreitėjimas reiškia dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, staigesnius kritulių ekstremumus ir didesnį spaudimą ekosistemoms.

    Rekordai atmosferoje ir lede

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido koncentracija atmosferoje pavasarį viršijo 428 dalis milijonui ir pasiekė aukščiausią lygį per milijonus metų. Pabrėžiama, kad dabartinė koncentracija yra apie 50 proc. didesnė nei prieš pramonės revoliuciją, o pagrindinė priežastis išlieka žmogaus išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

    Kartu fiksuojami rekordiniai ledynų pokyčiai: mažėja ledynų storis, o Grenlandijos ledo masė traukiasi, didindama gėlo vandens pritekėjimą į vandenynus. Jūros lygį kelia ir šylantis vanduo, kuris plečiasi, todėl pakrančių regionai vis dažniau susiduria su potvynių rizika ir pakrančių erozija.

    Iškastinis kuras vis dar auga

    Ataskaita išskiria paradoksą: nors atsinaujinanti energetika plečiasi, iškastinio kuro vartojimas pasaulyje vis dar didėja. Skaičiuojama, kad 2025 metais iškastinio kuro suvartojimas augo apie 0,9 proc., o naftos, anglies ir gamtinių dujų naudojimas pasiekė rekordines aukštumas.

    Su energetika susijusios anglies dioksido emisijos taip pat perkopė 41 gigatoną per metus ir pirmą kartą peržengė šią ribą. Tyrėjai įspėja, kad tai didina riziką priartėti prie pavojingų klimato sistemos lūžio taškų, kai pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi.

    „Greita destabilizacija dabar yra diagnozė, o ne įspėjimas ateičiai“, – sakė vienas iš ataskaitos bendraautorių Williamas Ripple.

    Vilties ženklai, bet jų nepakanka

    Mokslininkai pripažįsta, kad atsiranda ir teigiamų ženklų: vėjo ir saulės energetika pinga, baterijų kaupimo technologijos sparčiai tobulėja, o mažai anglies naudojantys šaltiniai jau sudaro reikšmingą dalį pasaulio elektros gamyboje. Tai rodo, kad technologinis lūžis įmanomas, tačiau jo greitis kol kas atsilieka nuo klimato kaitos pagreitėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad vien technologijų plėtros nepakaks, jei nebus nuosekliai mažinamos emisijos, stiprinama prisitaikymo politika ir saugomos ekosistemos. Pasak jų, realūs pokyčiai priklausys nuo sprendimų energetikoje, transporte, žemės ūkyje, miestų planavime ir valdyme, nes klimato krizė yra susijusių sistemų problema.

    „Atsinaujinančios energijos plėtra ir baterijų pažanga džiugina, bet tai tik dalis transformacijos, reikalingos klimato sistemai stabilizuoti“, – sakė bendraautoris Christopheris Wolfas.

    Ataskaitoje taip pat primenama, kad klimato šilimas didina miškų gaisrų tikimybę, o 2025 metais ugnis pasaulyje sumažino medžių dangą maždaug 10,8 milijono hektarų. Gaisrai ne tik daro tiesioginę žalą gamtai ir žmonių sveikatai, bet ir išskiria papildomas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip stiprindami neigiamą grįžtamąjį ryšį.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas atskleidė, kodėl dirbtiniai miškai ne visada laimi

    Ką parodė nauja analizė?

    Per beveik penkis dešimtmečius Kinija pasodino apie 66 mlrd. medžių, siekdama stabdyti dykumėjimą ir didinti anglies dioksido sugėrimą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad žmogaus suformuoti miškai ne visuomet atkuria tai, ką suteikia natūralios miško ekosistemos.

    Didžioji dalis sodinimo pastangų siejama su vadinamąja Didžiąja žaliąja siena, pradėta 1978 metais. Programa orientuota į Gobio ir Takla Makano dykumų plitimo ribojimą, o kartu ir į klimato kaitos švelninimą.

    Mokslininkai lygino žmonių pasodintus jaunus medynus su natūraliais miškais skirtinguose regionuose. Rezultatai parodė, kad dirbtinai įveistų medynų medžiai augo maždaug 66 proc. greičiau nei natūraliuose miškuose augantys jų atitikmenys.

    Taip pat nustatyta, kad tokie medynai jautriau reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad spartus augimas dar negarantuoja ilgalaikės naudos.

    Kodėl greitas augimas ne visada gerai?

    Vienas pagrindinių klausimų, keliamų vertinant apželdinimą sausringuose regionuose, yra vandens kaina. Medžiai, ypač netinkamai parinktos rūšys, gali didinti vandens poreikį ir daryti spaudimą vietos vandens ištekliams, nuo kurių priklauso tiek ekosistemos, tiek žmonių ūkis.

    Skirtingai nei natūralūs miškai, dirbtinai įveisti medynai dažnai būna vienodesnės sudėties ir amžiaus. Dėl to jie gali būti mažiau atsparūs ekstremaliems reiškiniams, ligoms ar kenkėjams, o jų teikiamos ekosisteminės paslaugos gali būti siauresnės.

    Pekino universiteto kraštovaizdžio ekologas Juhan Luo atkreipia dėmesį, kad miškai klimato strategijose dažnai vertinami pernelyg supaprastintai. Pasak jo, daugelyje pasaulinių ekosistemų modelių nepakankamai aiškiai atskiriami miškų tipai ir neįvertinama medynų amžiaus įtaka miško dinamikai.

    „Pasodinti miškai tampa vis svarbesni klimato kaitos švelninimo strategijose, tačiau dauguma pasaulinių ekosistemų modelių neskiria miškų tipų ir prastai atspindi amžiaus įtaką miškų dinamikai“, – sakė Juhan Luo.

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtiniai miškai gali efektyviai kaupti anglį trumpuoju laikotarpiu, tačiau šis efektas nėra begalinis. Natūralūs miškai dažniau laikomi patikimesniais ilgalaikiam anglies saugojimui ir bendram ekosistemų stabilumui.

    Kinijos pavyzdys parodo, kad vien pasodintų medžių skaičius nėra pakankamas rodiklis sėkmei įvertinti. Reikšmę turi rūšių parinkimas, priežiūra, vietos klimatinės sąlygos, vandens balansas, miško amžius ir tai, kiek ilgai anglis iš tiesų išlieka sukaupta ekosistemoje.

  • Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Mokslininkai įspėja: iki 2100 metų sausros zonos gali apimti per 40 proc. Žemės sausumos

    Kylant pasaulinei temperatūrai, daugelis jau dabar sausų regionų, tikėtina, taps dar sausesni. Mokslininkai perspėja, kad dėl to sausros zonų ribos gali slinkti į drėgnesnes teritorijas, keisdamos kraštovaizdį ir silpnindamos ekosistemas.

    Naujas tyrimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos sausros zonos gali išsiplėsti ir apimti daugiau nei 40 proc. visos Žemės sausumos, neskaičiuojant Antarktidos. Tokia plėtra reikštų didesnę vandens stoką, spartesnę dirvožemio degradaciją ir didesnę dykumėjimo riziką.

    Kas laikoma sausros zona?

    Tyrime sausros zonos apibrėžtos pagal sausumo indeksą, kuris parodo kritulių ir potencialaus garavimo santykį. Jei indeksas mažesnis nei 0,65, teritorija priskiriama sausros zonoms, nes ten kritulių nepakanka kompensuoti vandens netekčiai per garavimą ir augalų transpiraciją.

    Tokios zonos skirstomos į keturis tipus: nuo sausų pusiau drėgnų iki itin sausų. Mokslininkų skaičiavimu, 1994–2023 metų laikotarpiu sausros zonos sudarė apie 38,58 proc. pasaulio sausumos ploto.

    Netikėtas veiksnys: anglies dioksidas

    Tyrėjai pabrėžia, kad daugelis ankstesnių prognozių galėjo pervertinti sausėjimą, nes neįtraukė anglies dioksido poveikio augalams. Didėjant anglies dioksido koncentracijai atmosferoje, augalai gali mažinti vandens netekimą, nes jų žioteles dalinai užsiveria, todėl sumažėja transpiracija.

    „Įprastos projekcijos dažnai neįvertina anglies dioksido poveikio potencialiam garavimui, todėl sausėjimo mastas gali būti išpūstas, o karštųjų taškų žemėlapiai – pakitę“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Dėl šios priežasties komanda taikė anglies dioksido poveikiu pakoreguotą metodą potencialiam garavimui įvertinti. Skaičiavimams naudoti 1960–2023 metų meteorologiniai duomenys ir CMIP6 klimato modelių projekcijos.

    Kiek ir kur sausės labiausiai?

    Prognozuojama, kad 2071–2100 metų laikotarpiu sausros zonos gali sudaryti nuo 39,31 iki 40,28 proc. Žemės sausumos, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų scenarijaus. Didžiausias augimas numatomas itin sausose zonose.

    Didžiausi pokyčiai, anot tyrėjų, tikėtini Australijoje, po jos – Brazilijoje, o dalyje Afrikos prognozuojami ypač plataus masto persitvarkymai. Skaičiuojama, kad didžiausia prognozuojama plėtra reikštų apie 2 370 000 kvadratinių kilometrų papildomo sausros zonų ploto, palyginti su 1994–2023 metų baze.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieningos metodikos ir atnaujinti vertinimai yra būtini, nes nuo jų priklauso tiek prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai, tiek vandens išteklių planavimas. Kuo tiksliau bus įvertintos rizikos, tuo realistiškiau bus įmanoma ruoštis žemės ūkio, miestų ir gamtos apsaugos iššūkiams.

  • Vyriausybė pritaria Klaipėdos CO2 terminalo reguliavimui: ką tai keičia pramonei?

    Vyriausybė pritaria Klaipėdos CO2 terminalo reguliavimui: ką tai keičia pramonei?

    Vyriausybė pritarė Energetikos įstatymo pataisoms, kuriomis Lietuvoje įtvirtinamas anglies dioksido terminalų apibrėžimas ir nustatoma jų vieta energetikos infrastruktūroje. Energetikos ministerijos teigimu, taip kuriamas aiškesnis teisinis pagrindas CO2 transportavimui ir su tuo susijusioms investicijoms.

    Pataisomis CO2 terminalai būtų priskiriami energetikos objektams, o Klaipėdos CO2 terminalo projektui suteikiamas nacionalinės svarbos statusas. Tai reikštų didesnį reguliacinį aiškumą planuojant leidimus, techninius reikalavimus ir priežiūrą, ypač pramonės įmonėms, kurios svarsto CO2 surinkimo ir perdavimo sprendimus.

    Kaip veiktų Klaipėdos CO2 terminalas

    Projektą vystanti bendrovė KN Energies Klaipėdoje planuoja atviros prieigos CO2 terminalą, skirtą priimti pramonėje sugautą anglies dioksidą. Terminale CO2 būtų laikinai saugomas ir vėliau išgabenamas į ilgalaikes saugojimo vietas, pirmiausia jūroje.

    Pagal projekto koncepciją, kroviniai galėtų būti nukreipiami į Šiaurės jūros geologinius saugyklų klodus arba prijungiami prie kitų CO2 transporto sistemų. Tokia logistika yra svarbi vadinamiesiems sunkiai dekarbonizuojamiems sektoriams, tarp jų cemento, chemijos ir trąšų pramonei, kur tiesioginis emisijų mažinimas dažnai susiduria su technologinėmis ribomis.

    Investicijos ir priežiūra

    Pradiniai skaičiavimai rodo, kad reikalingos privačios investicijos galėtų siekti apie 300 milijonų eurų. Energetikos ministerija pabrėžia, kad teisinis aiškumas yra viena iš esminių sąlygų, kad tokio masto infrastruktūra galėtų pritraukti finansavimą ir paslaugų naudotojus.

    Pagal naują sistemą techninę priežiūrą vykdytų Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Numatoma, kad ši priežiūra būtų užtikrinama ne valstybės biudžeto lėšomis, o reguliuojamoje sistemoje taikomais mechanizmais.

    Kada įsigaliotų pokyčiai

    Įstatymo pataisų paketas toliau keliaus svarstyti į Seimą. Jei parlamentas pritars, naujas reguliavimas įsigaliotų 2027 metų gegužės 1 dieną.

    „CO2 infrastruktūros plėtra ypač svarbi tiems pramonės sektoriams, kuriuose visiškai panaikinti emisijas technologiniu požiūriu yra sudėtinga“, – sakė energetikos ministras Lukas Savickas.

    Ministerijos vertinimu, tokie sprendimai turėtų padėti pramonei mažinti emisijas, prisitaikyti prie griežtėjančių klimato politikos reikalavimų ir išlaikyti veiklos tęstinumą. Taip pat akcentuojama ambicija, kad Klaipėda galėtų tapti svarbia Baltijos regiono CO2 logistikos grandinės dalimi.