Tag: Anglies dioksidas

  • Skrydžiai į Stambulą, Dubajų ar Dohą brangs: Europos Komisija nuo 2029 metų plečia ETS

    Europos Komisija siūlo nuo 2029 metų išplėsti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS) taip, kad papildomi anglies dioksido mokesčiai būtų taikomi platesniam skrydžių ratui. Klimato komisaras Wopke Hoekstra nurodė, kad nauja tvarka paliestų ir skrydžius į netoliese esančius, bet už ES ribų esančius aviacijos centrus.

    Pagal paskelbtą kryptį, ETS mokesčiai būtų taikomi skrydžiams, kurie leidžiasi iki maždaug 5 000 kilometrų nuo geografinio Europos centro. Tai reikštų, kad į ETS logiką patektų, pavyzdžiui, skrydžiai į Stambulą, Dubajų ar Dohą, kurie šiandien dažnai konkuruoja su Europos oro uostais dėl tranzito srautų.

    „Šiuo metu ETS apima tik Europos ekonominę erdvę, o dalis šalių savo oro linijas remia taip, kaip mes to nedarome“, – sakė Wopke Hoekstra.

    Komisijos argumentas paprastas: Europos vežėjai, vykdydami skrydžius EEE viduje, patiria ETS kaštus, o dalis konkurentų iš kaimyninių regionų gali plėtoti hubus šalia ES sienų, išvengdami analogiškos finansinės naštos. Plėtra, Komisijos teigimu, turėtų sumažinti tokį skirtumą ir suvienodinti konkurencines sąlygas.

    Praktinis poveikis keleiviams dažniausiai pasireiškia bilietų kainose, nes aviakompanijos dalį kaštų perkelia į tarifus, ypač maršrutuose su didesne paklausa. Kiek brangs konkretūs skrydžiai, priklausys nuo taršos leidimų kainos, lėktuvo efektyvumo, užpildymo ir vežėjų kainodaros strategijos, tačiau kryptis aiški: anglies dioksido emisijų kaštai aviacijoje didės.

    Taip pat paskelbta, kad į ETS planuojama įtraukti privačius skrydžius. Šis žingsnis dera su platesne ES politika, siekiančia, kad daugiau sektorių mokėtų už šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir turėtų finansinį motyvą spartinti efektyvesnių technologijų diegimą.

    Tuo pačiu Komisija signalizuoja, kad dalis itin tolimų krypčių ir toliau galėtų likti už naujos taisyklės ribų. Tai reiškia, kad apmokestinimo žemėlapis būtų formuojamas ne vien pagal valstybines sienas, o pagal atstumą, kuris, ES vertinimu, geriau atspindi konkurenciją su kaimyniniais tranzito centrais.

  • ES apyvartinių taršos leidimų prekyba (ETS) vėl peržiūrima: kokių sprendimų laukia pramonė?

    Europos Komisija artimiausiu metu planuoja pristatyti siūlymus, kaip koreguoti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ETS. Ši schema nuo 2005 metų yra vienas svarbiausių Europos klimato politikos instrumentų, tačiau dėl kainų svyravimų ir konkurencingumo klausimų ji vėl atsidūrė politinių derybų centre.

    ETS apima energetikos ir pramonės sektorius, taip pat aviaciją ir jūrų transportą, o iš viso – daugiau kaip 12 000 įrenginių visoje Europos Sąjungoje. Europos Komisijos vertinimu, per ETS reguliuojama iki 45 proc. visų ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, todėl net nedideli taisyklių pakeitimai turi plačias pasekmes ekonomikai ir kainoms.

    Kaip veikia ETS?

    ETS pagrindas yra cap-and-trade principas: ES nustato bendrą emisijų limitą, kuris kasmet mažėja, o įmonės privalo turėti leidimus, atitinkančius jų faktines emisijas. Vienas leidimas reiškia vieną toną anglies dioksido, o trūkstamus leidimus tenka pirkti aukcionuose arba antrinėje rinkoje.

    Limitas mažinamas pagal iš anksto nustatytą linijinį mažinimo koeficientą, kuris 2024–2027 metais siekia 4,3 proc., o 2028 metais turėtų didėti iki 4,4 proc. Dabartinė trajektorija reiškia, kad leidimų kiekis ilgainiui artėtų prie nulio apie 2039 metus, o tempą dar pagreitina vienkartiniai leidimų kiekio sumažinimai.

    Dalis leidimų į aukcionus patenka, o dalis tam tikriems pramonės sektoriams skiriama nemokamai, siekiant mažinti išmetimų nutekėjimo riziką, kai gamyba iškeliama už ES ribų. Pajamos iš aukcionų daugiausia keliauja į valstybių biudžetus ir turi būti nukreipiamos klimato ir energetikos tikslams, dalis lėšų per specialius fondus skiriama transformacijai mažesnes pajamas turinčiose šalyse.

    Kodėl vėl kalbama apie pakeitimus?

    Valstybių požiūriai į ETS išsiskiria, nes jų energetikos ir pramonės struktūra skirtinga, o dekarbonizacijos tempai nevienodi. Šalys, kurių elektra gaminama beveik be iškastinio kuro, sistemos kainos spaudimą jaučia kitaip nei tos, kuriose didelė dalis energijos ir pramonės vis dar remiasi anglimi ar dujomis.

    Diskusijas sustiprino ir klausimas, kiek ETS taisyklės turėtų prisidėti prie Europos pramonės konkurencingumo JAV ir Kinijos atžvilgiu. Pramonė siekia didesnio kainų stabilumo ir aiškesnių perspektyvų, nes dideli leidimų kainų šuoliai apsunkina investicijų planavimą, ypač energijai imliose šakose.

    Vienas iš svarbiausių rinkos stabilumo mechanizmų yra Rinkos stabilumo rezervas, kuris reguliuoja leidimų pasiūlą pagal bendrą leidimų perteklių rinkoje. Kai perteklius viršija 833 000 000 leidimų, dalis jų išimama iš rinkos, o kai perteklius nukrenta žemiau 400 000 000, rezervas gali grąžinti leidimų, kad būtų išvengta pasiūlos šoko.

    Nemokami leidimai, CBAM ir politinė įtampa

    Nemokami leidimai daugiausia skiriami energijai imlioms pramonės šakoms, tokioms kaip plieno, cemento, trąšų ar chemijos gamyba, o elektros gamybos sektorius apskritai nemokamų leidimų negauna. Nemokamų leidimų dydį lemia efektyviausių įrenginių rodikliai, todėl didesnes emisijas turintys fabrikai vis dažniau priversti dalį leidimų pirkti.

    Situaciją keičia ir anglies dioksido korekcinis mechanizmas pasienyje CBAM, kuriuo importui iš trečiųjų šalių palaipsniui taikoma CO2 kaina. Dėl to numatyta, kad pramonės sektoriuose, kuriems taikomas CBAM, nemokami ETS leidimai turėtų mažėti nuo 2026 metų, o 2034 metais būti visiškai panaikinti.

    Tarp svarstomų krypčių – didesnis lankstumas rinkos stabilumo rezervo taisyklėse ir etaloninių rodiklių koregavimas, kad nemokamų leidimų mažėjimas neprasidėtų per staigiai. Kita jautri tema yra siūlymai dalį ETS pajamų labiau centralizuoti ir nukreipti į ES biudžetą, kas daliai valstybių kelia pasipriešinimą.

    „Sistema, kuri pasiteisino mažinant CO2 emisijas, turi tapti besiformuojančios ES pramonės politikos dalimi“, – teigiama valstybių pozicijose dėl ETS ateities.

    Sprendimai, kuriuos pristatys Europos Komisija, dar nebus galutiniai: toliau vyks derybos Europos Parlamente ir Taryboje, todėl galutinis kompromisas gali užtrukti. Tačiau jau dabar aišku, kad ETS korekcijos taps vienu svarbiausių klausimų, lemiančių ir pramonės konkurencingumą, ir energijos kainų dinamiką artimiausiais metais.

  • 37 metų šildė miško dirvožemį 5 laipsniais: ilgiausias eksperimentas atskleidė naują CO2 šaltinį

    Beveik keturis dešimtmečius trunkantis Harvardo miško (Masačusetse) tyrimas atskleidė ilgai ignoruotą riziką: kylant temperatūrai dirvožemis ima aktyviau atiduoti į atmosferą anglies dioksidą. Tai reiškia, kad miškai ne tik sugeria anglies junginius, bet tam tikromis sąlygomis gali tapti ir papildomu jų šaltiniu.

    Tyrime mokslininkai 37 metus nuosekliai palaikė bandomųjų plotų dirvožemio temperatūrą maždaug 5 laipsniais aukštesnę nei gretimų, nešildomų plotų, ir tai darė ištisus metus. Toks pasirinktas šildymo lygis buvo laikomas viršutine tuo metu prognozuojamo atšilimo riba, todėl eksperimentas tapo savotišku ilgu realybės patikrinimu klimato scenarijams.

    Pagrindinis mechanizmas, kurį išryškino stebėjimai, susijęs su mikroorganizmais. Dirvožemyje gyvenančios bakterijos ir grybai ardo organines liekanas, perdirba maistines medžiagas ir palaiko augalų mitybos ciklus, tačiau jų aktyvumą stipriai lemia temperatūra.

    Šildant dirvą, mikrobinės bendrijos keitėsi, o organinė medžiaga pradėjo irti sparčiau, todėl didėjo CO2 išsiskyrimas. Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra ypač stabili ir menkai pasiduoda skaidymui net šylant klimatui, tačiau ketvirtajame eksperimento dešimtmetyje mokslininkai fiksavo, kad ir šios ilgai kauptos atsargos pradėjo nykti.

    Tokie rezultatai svarbūs todėl, kad dirvožemis yra vienas didžiausių anglies „sandėlių“ sausumoje. Jei šylant klimatui greičiau skaidysis net ir stabilios frakcijos, atmosferą papildys dar viena anglies dioksido banga, kuri gali sustiprinti atšilimo ciklą.

    Dalis klimato modelių jau įtraukia dirvožemio reakcijas į temperatūrą, tačiau ilgalaikiai eksperimentai padeda suprasti, ar poveikis išlieka stabilus, ar atsiranda vėlyvas lūžis. Būtent vėlyvas, po daugelio metų pasireiškiantis stabilios anglies irimas tampa vienu svarbiausių šio tyrimo signalų: rizikos gali išryškėti ne iškart, o po kelių dešimtmečių.

    Lygiagrečiai daugėja ir kitų tyrimų, tikslinančių miškų vaidmenį anglies cikle. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad medžių augimas ir anglies kaupimas nėra pastovus visą sezoną, o miškų gebėjimas ilgai išlaikyti anglies atsargas priklauso ir nuo vandens režimo, karščio bangų, dirvožemio sudėties bei mikroorganizmų pokyčių.

    Tai nereiškia, kad miškai praranda vertę klimato politikai, tačiau primena, jog vien pasodinti medžius nepakanka. Ilgalaikis klimato stabilizavimas priklauso ir nuo dirvožemio būklės, miškų tvarkymo, gaisrų prevencijos, organinės medžiagos kaupimo bei realaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo energetikoje ir pramonėje.

    „Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra beveik neįveikiamai stabili, tačiau dabar matome, kad nuolatinis šildymas gali pradėti ardyti ir šias atsargas“, – sakė vienas iš tyrėjų.

    Eksperimento duomenys papildo bendrą vaizdą: klimato kaita veikia ne tik orą ir augmeniją, bet ir pačią žemę po mūsų kojomis. Kuo ilgiau tęsiasi atšilimas, tuo didesnė tikimybė, kad dirvožemis pradės „atsakyti“ papildomomis emisijomis, kurių ankstesnės prognozės galėjo neįvertinti.

  • Mokslininkai apskaičiavo, kada Žemės vidutinė temperatūra gali pasiekti 65 laipsnius ir išnyks augalai

    Žemė ne visada išliks tinkama gyvybei tokiai, kokią ją pažįstame šiandien. Naujas tarptautinės tyrėjų grupės darbas rodo, kad per labai ilgą laiką planetos klimatas gali pasikeisti taip, jog net ištvermingiausi sausumos augalai nebesugebės išgyventi.

    Mokslininkai, remdamiesi trimatėmis klimato simuliacijomis, modelavo kelių artimiausių milijardų metų scenarijus. Jų išvada – maždaug po 1,9 milijardo metų vidutinė pasaulinė temperatūra teoriškai galėtų priartėti prie 65 laipsnių ribos.

    Pagrindinis ilgalaikis veiksnys – natūrali Saulės evoliucija. Senstant žvaigždei jos spinduliuotė pamažu didėja, todėl Žemę pasiekia daugiau energijos ir ilgainiui stiprėja šiltnamio efektą palaikantys procesai.

    Tyrėjų vertinimu, po maždaug 1,87 milijardo metų Žemę pasiekianti Saulės energija gali būti beveik penktadaliu didesnė nei dabar. Tokie pokyčiai nevyksta staigiai, bet jų poveikis per geologinius laikotarpius gali būti lemiamas.

    Viename modeliuotame variante anglies dioksido kiekis atmosferoje išlieka santykinai stabilus, tačiau dėl didėjančio Saulės ryškumo globali temperatūra vis tiek kyla. Skaičiuojama, kad maždaug po 1,68 milijardo metų vidutinė temperatūra gali peržengti 50 laipsnių ribą, kuri daugeliui sausumos augalų būtų kritinė.

    Vėliau, artėjant prie 65 laipsnių vidurkio, šiluminis stresas taptų toks didelis, kad fotosintezė daugelyje ekosistemų galėtų nebevykti. Svarbu tai, kad kalbama apie vidutinę visos planetos temperatūrą, o ne pavienes karščio bangas konkrečiuose regionuose.

    Kitu scenarijumi išryškinamas ne vien karštis, bet ir cheminė pusiausvyra. Žemėje veikia ilgalaikis anglies ciklas: anglies dioksidas palaipsniui „išimamas“ iš atmosferos ir surišamas uolienose, todėl planeta lėčiau įkaista.

    Tačiau šis mechanizmas turi ir kitą pusę: jei anglies dioksido koncentracija nukristų per žemai, augalams galėtų nebeužtekti šios dujos fotosintezei. Skaičiavimuose minima, kad C4 tipo fotosintezę naudojantys augalai pasiektų kritinę ribą, kai koncentracija priartėtų prie 10 dalių milijonui, o tai galėtų nutikti maždaug po 1,35 milijardo metų.

    Tyrimas sieja augalijos nykimą su dar vienu lėtu, bet fundamentalų poveikį turinčiu procesu – vandenynų praradimu. Didėjant temperatūrai, daugiau vandens garų patenka į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur dėl Saulės spinduliuotės vandens molekulės gali skilti, o lengvasis vandenilis palaipsniui pasišalinti į kosmosą.

    Tai reikštų, kad per itin ilgą laiką Žemė galėtų prarasti reikšmingą dalį vandens atsargų. Autoriai pabrėžia: tai nėra artimiausių dešimtmečių klimato prognozė, o teorinis scenarijus, paremtas Saulės ir Žemės sistemos evoliucija milijardų metų skalėje.

    Darbo autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad gyvybė gali prisitaikyti ir ateities biosfera nebūtinai kartos šiandieninius apribojimus. Augalai teoriškai galėtų evoliucionuoti į atsparesnes formas, o gyvybė labiau koncentruotis vėsesnėse vietovėse, didesniame aukštyje ar vandens aplinkoje.

    Galiausiai tyrime aptariamos ir hipotetinės technologinės idėjos, labiau primenančios mokslinę fantastiką, pavyzdžiui, Saulės spinduliuotės mažinimas kosminiais „skydais“ ar net lėtas Žemės orbitos keitimas. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka paprasta: ilguoju laikotarpiu planetos sąlygas lems žvaigždės raida ir anglies ciklo pusiausvyra.

  • Kinijos Didžioji žalioji siena: pasodinti miškai dykumoje auga 66 proc. greičiau nei natūralūs

    Kinija daugiau kaip keturis dešimtmečius vykdo vieną didžiausių pasaulyje miškų atkūrimo programų, skirtą stabdyti Gobi ir Takla Makano dykumų plėtrą. Ši iniciatyva dažnai vadinama Didžiąja žaliąja siena ir apima milijardus pasodintų medžių šiaurinėse ir šiaurės vakarinėse šalies teritorijose.

    Naujas mokslininkų vertinimas rodo, kad dirbtinai įveisti miškai tokiose vietovėse gali augti gerokai sparčiau nei natūralūs. Tyrime nustatyta, kad programų metu pasodintų medžių augimo tempai vidutiniškai yra maždaug 66 proc. didesni nei natūraliuose miškuose augančių medžių.

    Pasak tyrėjų, vienas svarbiausių paaiškinimų susijęs su tuo, kaip tokie miškai reaguoja į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis anglies dioksido kiekis gali stiprinti fotosintezę, o tai tam tikromis sąlygomis leidžia medžiams greičiau kaupti biomasę, ypač jei netrūksta vandens ir maisto medžiagų.

    „Dirbtinai įveisti miškai dažnai geriau išnaudoja palankias augimo sąlygas, nes juose parenkamos produktyvios rūšys ir taikomas aktyvus valdymas“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnį augimą lemia ne vien klimato veiksniai, bet ir žmonių sprendimai. Miškų atkūrimo projektuose dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, pavyzdžiui, tuopos ar kitos plantacijoms tinkamos medžių grupės, taip pat užtikrinama priežiūra: mažinama konkurencija dėl išteklių, atliekamas retinimas, kai kur taikomas tręšimas ar laistymas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad greitesnis augimas nereiškia, jog pasodinti miškai gali pakeisti natūralias ekosistemas. Natūralūs miškai paprastai pasižymi didesne biologine įvairove, stabilesniais ryšiais tarp rūšių ir didesniu atsparumu ligoms, kenkėjams bei ekstremaliems orams.

    Dar vienas svarbus aspektas – anglies kaupimo trukmė. Nors sparčiai augantys medžiai gali greičiau sugerti anglies dioksidą trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikis anglies saugojimas priklauso nuo to, ar miškai išliks, kaip bus tvarkomi, ar nebus prarasti dėl sausros, gaisrų ar degradacijos.

    Todėl Didžiosios žaliosios sienos atveju, kaip pabrėžia tyrėjai, svarbu ne tik pasodintų medžių skaičius, bet ir miškų sudėtis, vandens naudojimo strategijos bei prisitaikymas prie šylančio ir dažniau ekstremalias sąlygas patiriančio klimato. Kitaip tariant, greitas augimas yra reikšmingas rodiklis, tačiau sėkmę ilgainiui lems tvarus planavimas ir ekosistemų atsparumas.

  • Kyjivo srityje blogėja oro kokybė: Višnevėje po smūgių fiksuojamas padidėjęs CO2 ir kietųjų dalelių lygis

    Kyjivo srityje, Višnevės bendruomenėje, po rusų smūgių ir kilusių gaisrų fiksuojamas padidėjęs oro užterštumas. Vietos administracija skelbia, kad ore išaugo anglies dioksido (CO2) ir smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija.

    Padidėję rodikliai siejami su degimo produktais, kurie į atmosferą patenka gaisrų metu. Dūmai ir smulkios dalelės gali pabloginti savijautą, ypač jautresnėms gyventojų grupėms.

    „Gaisrų metu į orą patenka degimo produktai ir smulkios kietosios dalelės, kurios gali neigiamai veikti savijautą“, – teigiama Kyjivo srities karinės administracijos pranešime.

    Specialistai rekomenduoja kuo ilgiau nelaikyti atvirų langų ir riboti buvimą lauke, kol užterštumo lygis mažės. Taip pat patariama gerti daugiau vandens, o turint oro valytuvą jį naudoti didžiausiu režimu.

    Didžiausią riziką paprastai patiria žmonės, sergantys kvėpavimo takų ar širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat vaikai, senjorai ir nėščiosios. Jei atsiranda dusulys, akių perštėjimas ar stiprus kosulys, patariama likti patalpose ir prireikus kreiptis į medikus.

    Administracija nurodo, kad kituose Kyjivo srities miestuose ir gyvenvietėse, kur vykdoma stebėsena, leistinų cheminių ir biologinių medžiagų normų viršijimų kol kas nefiksuota. Taip pat pažymima, kad gama spinduliuotės fonas regione atitinka įprastą natūralų lygį.

    Oro būklė Kyjivo srityje stebima 16-oje stebėjimo postų, įrengtų skirtingose gyvenvietėse. Tarp jų minima ir Višnevė, kur šiuo metu situacija vertinama kaip jautresnė dėl gaisrų poveikio.

    Šis pranešimas pasirodė po masinės kombinuotos atakos, kurią rusų pajėgos surengė liepos 6 dienos naktį, atakuodamos Ukrainą raketomis ir dronais. Dėl sprogmenų detonavimo rizikos Višnevėje ir Kriukovščinoje buvo paskelbta evakuacija norintiems išvykti.

    Vėliau pranešta, kad pavojingų objektų detonavimas Višnevėje buvo sustabdytas, iš teritorijos evakuota daugiau nei 600 žmonių. Per smūgį Višnevėje žuvo trys žmonės, dar 26 sužeisti, tarp jų du vaikai.

  • Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kinija pasodino 66 mlrd. medžių: mokslininkai atskleidė, kuo tokie miškai skiriasi

    Kodėl Kinija sodina tiek medžių

    Kinija per kelis dešimtmečius pasodino apie 66 milijardus medžių, siekdama sustabdyti dykumėjimą šiaurinėse šalies dalyse ir sumažinti dulkių audrų žalą miestams bei žemės ūkiui. Vienas svarbiausių šios krypties projektų – vadinamoji Didžioji žalioji siena, pradėta 1978 metais ir planuojama tęsti iki maždaug 2050 metų.

    Šių želdinimų tikslas nėra vien estetinis: didinant medžių dangą siekiama gerinti dirvožemio būklę, mažinti vėjo eroziją, stabilizuoti smėlynus ir sušvelninti klimato kaitos padarinius. Per tą laiką miškingumas daugelyje regionų išaugo, o programa laikoma viena didžiausių tokio tipo iniciatyvų pasaulyje.

    Ką parodė naujausi tyrimai

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi palydoviniais stebėjimais ir kelių dešimtmečių medžių augimo duomenimis, įvertino, kaip dirbtinai įveisti miškai reaguoja į klimato pokyčius. Tyrėjai nustatė, kad žmogaus pasodinti medynai kai kuriais atvejais auga greičiau nei natūralūs miškai.

    Viena iš tikėtinų priežasčių – stipresnė reakcija į didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Didesnis CO2 kiekis gali skatinti fotosintezę ir leisti augalams sparčiau auginti biomasę, tačiau tai nėra vienareikšmis privalumas visai ekosistemai.

    Kodėl plantacijos nėra tas pats, kas natūralus miškas

    Mokslininkai pabrėžia, kad spartesnis augimas dar nereiškia, jog naujai suformuoti medynai tampa lygiaverčiais natūraliems miškams. Dalis tokių želdinių yra plantacinio tipo, kai sodinami vienos ar kelių rūšių medžiai, dažnai išdėstyti taisyklingomis eilėmis.

    Tokie miškai gali efektyviai kaupti anglį ir mažinti dirvos eroziją, tačiau biologinės įvairovės požiūriu paprastai nusileidžia natūralioms buveinėms. Natūraliuose miškuose daugiau augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, o jų tarpusavio ryšiai formuoja stabilesnę, geriau atsistatančią ekosistemą.

    Skiriasi ir atsparumas ekstremaliems reiškiniams: natūralūs miškai paprastai sudaryti iš įvairaus amžiaus ir skirtingų rūšių medžių, todėl geriau atlaiko sausras, ligas ar kenkėjų protrūkius. Tuo metu vienos rūšies dominavimas plantacijose gali didinti riziką, kad liga ar kenkėjai greitai išplis ir sukels masinį džiūvimą.

    Ekspertai akcentuoja, kad didelio masto želdinimas vis tiek duoda apčiuopiamą naudą, tačiau vien medžių skaičius automatiškai neatkuria pilnaverčio miško. Norint priartėti prie natūralių ekosistemų, svarbu rinktis vietines rūšis, didinti rūšinę įvairovę ir sudaryti sąlygas natūraliai miško regeneracijai.

    „Didelio masto želdinimas gali stiprinti anglies kaupimą ir mažinti eroziją, bet tai dar nėra natūralaus miško atitikmuo“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Kinija per 40 metų pasodino 66 mlrd. medžių: tyrimas rodo, kuo dirbtiniai miškai pranoksta natūralius

    Kas nustatyta apie Kinijos želdinimą

    Nuo 1978 metais Kinija, vykdydama vadinamosios Didžiosios žaliosios sienos programą, pasodino apie 66 milijardus medžių. Projektas skirtas pristabdyti dykumėjimą ir dulkių audras, ypač teritorijose prie Gobio ir Takla Makano dykumų.

    Naujas palydoviniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad žmogaus suformuoti miškai daugelyje vietovių auga greičiau nei natūralūs. Mokslininkai vertino lapų ploto indeksą, kuris atspindi lajos tankį ir yra susijęs su anglies dioksido sugėrimu.

    Kodėl dirbtiniai miškai auga sparčiau

    Tyrėjai nustatė, kad pasodinti miškai lapijos plotą didino maždaug 66 proc. greičiau nei natūralūs miškai. Pagrindinis paaiškinimas paprastas: daug pasodintų medynų yra jaunesni, o jauni medžiai paprastai auga greičiau.

    Vis dėlto, net lyginant panašaus amžiaus miškus ir panašias augimo sąlygas, pasodinti miškai vis tiek augo apie 4,6 proc. sparčiau. Ryškesnis skirtumas fiksuotas mišriuose ir visžaliuose medynuose.

    Rezultatus, anot mokslininkų, lemia ir tai, kaip tokie miškai kuriami bei prižiūrimi. Dažnai sodinamos greitai augančios rūšys, o priežiūra apima konkurencinės augalijos šalinimą ir kartais tręšimą, todėl medžiams lengviau konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų.

    Ką tai reiškia klimato politikai

    Tyrime pabrėžiama, kad spartesnis augimas nereiškia automatiškai geresnio ilgalaikio rezultato. Skirtumas dažniausiai pasiekia piką, kai medynams apie 30–40 metų, o vėliau, ypač po 40 metų, mažėja.

    Natūralūs miškai, nors dažnai auga lėčiau, ilgainiui gali stabiliau kaupti anglį ir išlaikyti ekosistemų atsparumą. Todėl miškininkystės ir klimato sprendimuose svarbus balansas: pasodinti miškai gali padėti greitesniam trumpalaikiam anglies sugėrimui, tačiau biologinės įvairovės ir ilgalaikio anglies kaupimo požiūriu natūralūs miškai išlieka kritiškai svarbūs.

    „Pasodinti miškai gali būti galingas trumpalaikis anglies sugėrimo įrankis, tačiau šis pranašumas yra laikinas. Ilgalaikiam anglies saugojimui ir atsparumui natūralūs miškai lieka nepakeičiami“, – sakė vienas tyrimo autorių Juhanas Luo.

  • Mokslininkai įspėja: vakare išgertas alus gali paversti jus tikru uodų magnetu

    Uodai žmones renkasi ne atsitiktinai: jų elgesį lemia iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma ir dešimtys cheminių junginių, kuriuos skleidžia oda. Naujesni tyrimai rodo, kad net tai, ką geriame vakare, gali pastebimai pakeisti mūsų kvapą ir padidinti įkandimų riziką.

    Uodams stipriausias signalas iš tolo yra anglies dioksidas, kurį iškvepiame. Priartėję jie vis labiau pasikliauja kvapo receptoriais, o galiausiai „sprendimą“ priima pagal odos temperatūrą ir drėgmę, todėl vieni žmonės atrodo gerokai patrauklesni nei kiti.

    Eksperimentuose, kuriuose vertinta, kokie odos kvapai labiausiai vilioja uodus, nustatyta, kad iš itin didelio žmogaus skleidžiamų junginių spektro išsiskiria palyginti nedidelė dalis. Tarp dažniausiai minimų medžiagų yra 1-okten-3-olis, susidarantis skaidantis odos riebalams ir kai kurių mokslininkų vadinamas „grybiniu alkoholiu“.

    Šis junginys uodams veikia kaip stiprus orientyras, o koncentracijos pokyčiai gali turėti neproporcingai didelį efektą. Dėl hormoninių ir fiziologinių pokyčių kai kurios grupės, pavyzdžiui, nėščiosios, neretai sulaukia daugiau įkandimų, nes uodai jautriai reaguoja į kvapo ir šilumos pokyčius.

    Atskiras dėmesys skiriamas alkoholiui, ypač alui. Tyrimuose fiksuota, kad po kelių bokalų uodų aktyvumas aplink žmogų gali didėti, o aiškinama tai ne vien kūno temperatūros ar kvėpavimo pokyčiais, bet ir pakitusiu odos kvapu bei prakaito sudėtimi.

    Praktikoje tai reiškia, kad šiltą vakarą lauke gėrimai gali tapti netikėtu rizikos veiksniu, jei jau ir taip esate linkę pritraukti uodus. Svarbiausia apsauga išlieka kompleksinė: tinkami repelentai, dengiantys drabužiai, tinkleliai ant langų ir uodų veisimosi vietų mažinimas šalia namų, ypač stovinčio vandens.

    Specialistai taip pat primena, kad uodų platinamų ligų rizika Europoje pastaraisiais metais aptariama vis dažniau dėl šiltėjančio klimato ir plintančių invazinių rūšių. Todėl paprasti įpročiai, tokie kaip atsargesnis alkoholio vartojimas lauke uodų sezono metu, gali padėti sumažinti įkandimų skaičių.

  • Paprastas triukas su ledu žada ilgiau išlaikyti gazuotą gėrimą: išbandėme, kas vyksta iš tiesų

    Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimas prieš pilant gazuotą gėrimą trumpai perlieti ledo kubelius šaltu vandeniu. Teigiama, kad taip gėrimas mažiau suputoja ir ilgiau išlieka „aštresnis“, nes esą lėčiau praranda anglies dioksidą.

    Iš pirmo žvilgsnio efektą pamatyti lengva: ant ką tik iš šaldiklio išimtų ledo kubelių užpiltas gėrimas dažnai smarkiai suputoja. Perlietą ledą užpylus tuo pačiu gėrimu, reakcija paprastai ramesnė, putų susidaro mažiau.

    Kodėl gėrimas taip putoja?

    Fizikos požiūriu tai siejama su burbuliukų formavimosi centrais: mikroskopiniais nelygumais, įtrūkimais ir šerkšno dalelėmis, prie kurių lengviau „prisitvirtina“ tirpęs anglies dioksidas. Kuo daugiau tokių vietų ant ledo ar stiklinės sienelių, tuo greičiau dujos virsta burbuliukais ir pasišalina į orą.

    Ledas iš šaldiklio neretai būna apsitraukęs šerkšnu, turėti smulkių atplaišų ar porėtą paviršių, todėl putojimas prasideda staigiai. Trumpai perliejus kubelius vandeniu, dalis šerkšno ir birių nelygumų nuplaunami, paviršius tampa lygesnis, todėl pradinė reakcija sumažėja.

    Ar gėrimas iš tiesų ilgiau lieka gazuotas?

    Palyginus dvi vienodas stiklines su tuo pačiu ledo kiekiu, skirtumas labiausiai matomas pirmosiomis sekundėmis: neperlietas ledas dažniau sukelia stipresnį „išsiveržimą“. Vis dėlto po maždaug minutės vaizdas dažnai supanašėja, o burbuliukų srautas tampa panašaus intensyvumo.

    Praktinis rezultatas geriant ne visuomet ryškus: net jei pradžioje putojimas mažesnis, tai dar nereiškia, kad po kelių minučių gėrimas bus akivaizdžiai gazuotesnis. Skonio skirtumas daugeliui žmonių gali būti sunkiai pastebimas, ypač jei gėrimas geriamas įprastu tempu.

    Kas labiausiai lemia, ar gėrimas „neišsikvėps“

    Didesnę įtaką nei ledo perliejimas paprastai turi temperatūra ir laikas. Kuo gėrimas šiltesnis ir kuo ilgiau stovi stiklinėje, tuo greičiau anglies dioksidas išsiskiria, todėl gazuotumas mažėja.

    Jei norisi maksimaliai išlaikyti burbuliukus, svarbiausia gėrimą gerai atšaldyti, pilti švelniai neplakant, o išpilstytą gerti nelaukiant. Ledo perliejimas gali būti nedidelė papildoma priemonė, kuri sumažina pradinį putojimą, tačiau stebuklo dažniausiai nepadaro.