CP v2

Tag: Angliniai griliai

  • Anglis ar dujos? Šis grilio pasirinkimas gali iš esmės pakeisti visą jūsų vasaros sezoną

    Anglis ar dujos? Šis grilio pasirinkimas gali iš esmės pakeisti visą jūsų vasaros sezoną

    Prasidėjus šiltajam sezonui daugelis planuoja dažnesnius pasisėdėjimus terasoje ar sode, o kartu grįžta ir amžinas klausimas: rinktis anglinį ar dujinį grilį. Skirtumai slypi ne tik kainoje, bet ir skonyje, patogume, priežiūroje bei ilgalaikėse išlaidose.

    Anglinis grilis daugeliui siejasi su klasikiniu barbekiu ritualu, kai įkuriama žarijų kaitra ir laukiama tinkamo momento kepti. Būtent čia gimsta dūmo aromatas, kurį vertina tradicinio skonio gerbėjai, tačiau tam prireikia daugiau laiko ir kantrybės.

    Skonis ir procesas

    Anglis ir briketai sukuria dūmo natą, ypač jei naudojama kokybiška medžio anglis ar pasirenkamos skonį suteikiančios medienos skiedros. Vis dėlto temperatūrą tokiame grilyje suvaldyti sunkiau, o netolygus karštis gali lemti, kad mėsa apskrus išorėje, bet liks nepakankamai iškepusi viduje.

    Dujinis grilis dažniausiai laimi tada, kai svarbiausia greitis ir prognozuojamas rezultatas. Kaitra pasiekiama per kelias minutes, o temperatūros kontrolė primena viryklę, todėl lengviau kepti ne tik mėsą, bet ir žuvį ar daržoves.

    Kaina, eksploatacija ir laikas

    Pradinė anglinio grilio kaina paprastai mažesnė, tačiau nuolat reikia pirkti anglį ar briketus, o tai dažnai tampa nematoma, bet reguliaria pasikartojančia išlaida. Prie to prisideda ir laikas: įkūrimas, žarijų paruošimas, pelenų šalinimas, grotelių valymas.

    Dujiniai griliai startuoja brangiau, tačiau kasdienėje rutinoje jie patogesni, o dujų balionas neretai užtenka ne vienam kepimui. Didesnis pliusas ir švara: mažiau pelenų, lengvesnė priežiūra, o tai svarbu tiems, kurie grilina dažnai ir nori minimaliai rūpesčių.

    Kam tinka kuris pasirinkimas?

    Anglinį grilį dažniau renkasi tie, kuriems grilinimas yra lėtas, socialinis procesas su dūmo kvapu ir žarijų estetika. Toks variantas ypač patrauklus savaitgalio susibūrimams, kai laikas nėra lemiamas veiksnys.

    Dujinis grilis labiau tinka tiems, kurie nori greito sprendimo po darbo ar dažnai kepa didesniam žmonių skaičiui. Nors dūmo aromatą galima išgauti papildomais priedais, daugeliui svarbiausia, kad rezultatas būtų stabilus, o grilis būtų naudojamas dažniau, o ne stovėtų sandėliuke.

    Galutinį sprendimą verta priimti įvertinus, kaip dažnai planuojate grilinti, kiek laiko norite skirti paruošimui ir valymui, bei kokio skonio labiausiai tikitės. Vieno universalaus varianto nėra, tačiau aiškiai susidėliojus prioritetus išvengsite brangaus pirkinio, kuris neatitiks kasdienių įpročių.

  • Grilio meistrų triukas: kaip kiekvieną kartą išgauti tobulas skrudinimo žymes ant mėsos

    Tobulos skrudinimo žymės ant kepsnio dažnai laikomos grilio meistriškumo ženklu, tačiau jų paslaptis slypi ne vien sėkmėje. Rezultatą lemia įkaitinimas, tinkamos grotelės ir keli tikslūs judesiai, kuriuos naudoja patyrę kepėjai.

    Svarbu suprasti, kad žymės pirmiausia kuria vaizdą, o ne skonį. Skonį labiau formuoja bendras paviršiaus apskrudinimas ir vadinamoji Maillardo reakcija, kai baltymai ir cukrūs aukštoje temperatūroje sukuria skrudintos mėsos aromatus.

    Ryškiausias žymes paprastai padeda išgauti masyvesnės, gerai šilumą kaupiamos grotelės, pavyzdžiui, ketaus. Tokios grotelės įkaista stipriau ir ilgiau išlaiko temperatūrą, todėl mėsai prisilietus žymės susiformuoja greitai ir aiškiai.

    Karštis ir dviejų zonų ugnis

    Be tinkamai suformuotos kaitros net geriausios grotelės nepadės. Patikimas būdas yra dviejų zonų kepimas, kai viena grilio pusė tampa labai karšta tiesioginei kaitrai, o kita paliekama vėsesnė, kad maistas ramiai pasiektų norimą iškepimą.

    „Įkaitusių grotelių karštis tikrai paliks žymę ant maisto, ir tai įvyks greitai, maždaug per 1–2 minutes“, – sako grilio technikų apžvalgininkai.

    Praktiškai tai reiškia, kad anglis ar kaitros šaltinį verta sukoncentruoti vienoje pusėje, o grilį prieš kepimą palaikyti uždengtą kelias minutes, kad grotelės maksimaliai įkaistų. Kai žymės jau aiškiai įspaustos, mėsą geriau perkelti į vėsesnę zoną ir baigti kepti netiesiogiai.

    Kaip išvengti prilipimo

    Vienas dažniausių nesklandumų – prilipęs kepsnys, kuris nuplėšia gražiai besiformuojančias žymes. Tam padeda plona aliejaus plėvelė: ją galima užtepti ant maisto arba lengvai patepti švarias, įkaitintas groteles.

    Net ir pateptas produktas pirmomis sekundėmis gali šiek tiek kibti, tačiau, susiformavus plutelei, mėsa dažniausiai pati lengviau atsileidžia. Skubotas vartymas dažniau sugadina paviršių, todėl verta palaukti, kol žymės „užsifiksuos“.

    Kampas ir pasukimas dėl rašto

    Norint estetiško rašto, kepsnį reikėtų dėti ne lygiagrečiai grotelių juostoms, o maždaug 45 laipsnių kampu. Taip žymės atrodys tvarkingiau ir vizualiai išraiškingiau, net jei raštas bus viengubas.

    Jei siekiate rombų rašto, po pirmos trumpos apskrudinimo fazės kepsnį reikia pasukti apie 90 laipsnių ir dar kartą trumpai paskrudinti, tuomet apversti ir pakartoti tą patį kitoje pusėje. Esminė taisyklė – žymes daryti karštojoje zonoje, o iškepimą užbaigti vėsesnėje.

    Galiausiai verta prisiminti, kad grilio žymės nėra tikslas savaime. Jei norite daugiau skonio, dažnai geriau siekti tolygaus, rudo apskrudinimo per didesnį paviršiaus plotą, o žymes laikyti papildomu estetiniu akcentu.

  • 8 nešiojami griliai vasarai: „Weber“ ar „Cuisinart“? Testai parodė, kas išties kepa geriausiai

    Nešiojami griliai pastaraisiais metais tapo vienu paklausiausių lauko maisto gaminimo sprendimų: jie praverčia išvykose, stovyklaujant, prie ežero ar net mažame balkone. Naujausi nepriklausomi bandymai rodo, kad net kompaktiški modeliai gali gerai apskrudinti mėsą ir daržoves, jei parenkamas tinkamas kuras, grotelių tipas ir kaitros kontrolė.

    Testuose išskirti keli ryškūs lyderiai: dujinis „Cuisinart Venture“ įvertintas dėl patogaus transportavimo ir funkcionalaus dangčio, kuris gali būti naudojamas kaip pjaustymo lentelė. Tuo metu anglinis „Everdure Cube“ giriamas už stabilumą, patogias rankenas ir gebėjimą išgauti ryškų anglių suteikiamą apskrudimą, nors jo kepimo plotas mažesnis.

    Į ką žiūrėti renkantis?

    Vienas svarbiausių kriterijų yra realus mobilumas: ne tik svoris, bet ir rankenos, užrakinamas dangtis ar ratukai, kurie leidžia grilį pernešti saugiai. Bandymuose minimi modeliai skyrėsi nuo maždaug 4–5 kilogramų iki daugiau kaip 30 kilogramų, todėl dalis jų labiau tinka pervežimui automobiliu, o ne nešiojimui ilgesnį atstumą.

    Ne mažiau svarbi kepimo zona. Jei planuojate kepti dviem žmonėms, dažnai pakanka maždaug 650–1 000 kvadratinių centimetrų. Didesnei kompanijai verta ieškoti modelių su gerokai platesnėmis grotelėmis, nes kitaip teks kepti partijomis, o tai apsunkina tiek laiką, tiek vienodą patiekalų paruošimą.

    Dujos ar anglys?

    Dujiniai nešiojami griliai paprastai patrauklūs dėl greito užkūrimo ir paprastos kaitros kontrolės, ypač kai naudojami nedideli propano balionėliai kelionėms. Tačiau tokie griliai neretai būna mažiau galingi nei dideli kiemo modeliai, todėl renkantis verta atkreipti dėmesį į degiklio konstrukciją ir grotelių medžiagą, kuri turi įtakos apskrudinimui.

    Angliniai griliai dažniau pasirenkami dėl aukštesnės kaitros ir išraiškingesnio skonio, bet jie reikalauja daugiau pasiruošimo, o po kepimo tenka pasirūpinti žarijų gesinimu ir pelenais. Testuose akcentuota, kad kai kurie angliniai modeliai gali pasiekti itin aukštą temperatūrą, ypač keraminiai kamado tipo griliai, tačiau jų svoris ir kaina dažniausiai būna didesni.

    Kaina, kurią lengva pateisinti

    Nešiojamo grilio kaina nebūtinai turi būti didelė, kad rezultatas būtų geras: bandymai rodo, kad ir biudžetiniai angliniai modeliai gali tvarkingai apskrudinti maistą, jei konstrukcija stabili, o oro padavimas sureguliuotas logiškai. Brangesni sprendimai dažniau siūlo tvirtesnes medžiagas, geresnį kaitros paskirstymą ir patogesnį transportavimą.

    Prieš perkant verta pagalvoti, kaip dažnai grilinsite ir kur dažniausiai tai darysite. Jei tai vienas savaitgalis per metus stovyklavietėje, pakaks paprastesnio anglinio modelio, o jei grilis bus pagrindinis sprendimas mažoje terasoje, pravers patogesnė kaitros kontrolė, didesnės grotelės ir lengvas valymas.

    „Geriausias nešiojamas grilis yra tas, kurį iš tikrųjų patogu pasiimti ir kuris iškepą maistą taip, kaip tikitės“, – pabrėžiama testuotojų įžvalgose.

  • Nustokite naudoti grilį tik šašlykams: taip jį paversite lauko orkaite desertams ir duonai

    Vasarą daugelis vengia įjungti orkaitę, nes ji dar labiau įkaitina namus. Tačiau tas pats kepimo principas gali veikti ir lauke: uždaras grilis sukuria karšto oro cirkuliaciją, todėl jį galima naudoti kaip orkaitės pakaitalą.

    Šis būdas dažniausiai vadinamas kepimu grilyje, kai produktai kepami netiesioginėje kaitroje, palaikant kuo stabilesnę temperatūrą. Taip pat atsiranda papildomas privalumas – dūmo aromatas, kurį įprastoje orkaitėje išgauti sunku.

    Anglinis ar dujinis grilis?

    Anglinis grilis dažniau suteikia ryškesnį dūmo skonį, ypač kai kepimas trunka bent apie pusvalandį. Už tai tenka mokėti sudėtingesniu temperatūros valdymu, nes anglys palaipsniui praranda kaitrą ir ją reikia stebėti.

    Dujinis grilis paprastai leidžia paprasčiau palaikyti pastovesnę kaitrą, nes temperatūra reguliuojama degikliais. Tačiau dūmo natų dažniausiai būna mažiau, todėl skonis labiau primena įprastą kepimą, o ne rūkymą.

    Ką realiai verta kepti grilyje?

    Ne visi kepiniai vienodai tinka griliui, nes temperatūra jame svyruoja labiau nei orkaitėje. Tokie kepiniai kaip kruasanai, sluoksniuota tešla ar ypač tiksliai režimo reikalaujantys tortai dažniausiai geriau pavyksta patalpoje.

    Patikimesnis pasirinkimas yra paprastesni, atlaidesni kepiniai: kukurūzų duona, sausainio tipo pyragas, brownie, vaisių trupininiai desertai. Jie geriau toleruoja kaitros svyravimus, o traškūs kraštai ir lengvas dūmo prieskonis dažnai tampa privalumu.

    Kaip grilį paversti orkaite

    Svarbiausia sąlyga – netiesioginė kaitra, kai kepinys nededamas tiesiai virš ugnies. Anglis ar įkaitintus degiklius reikėtų palikti vienoje pusėje, o kepinį statyti kitoje, kad apačia neprisviltų, o viršus spėtų iškepti.

    Prieš kepimą grilį verta įkaitinti labiau, nei planuojama reali kepimo temperatūra, nes įdėjus šaltą skardą ar ketaus keptuvę karštis staigiai krenta. Taip pat būtinas uždarytas dangtis, nes būtent jis leidžia susidaryti orkaitės tipo karšto oro aplinkai.

    Kepimui lauke ypač tinka ketus: jis gerai kaupia šilumą ir padeda išlyginti temperatūros svyravimus. Praktikoje tai reiškia tolygesnį kepimą nuo dugno iki viršaus, ypač kai grilis nėra toks sandarus kaip namų orkaitė.

    Temperatūros kontrolė yra kritiška, nes įmontuoti grilio termometrai neretai rodo netiksliai. Patikimesnis sprendimas yra termometras su jutikliu, pritvirtintu grotelių lygyje, kad būtų matoma reali kaitra ten, kur kepa maistas.

    Norint dar ryškesnio skonio, galima panaudoti dūmą kaip papildomą ingredientą: ant anglių dėti medžio gabalėlį arba, dujiniame grilyje, naudoti drožles folijos pakelyje. Taip pat verta prieš kepant apkepti atskiras sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, kukurūzus ar vaisius, kad sustiprėtų saldumas ir aromatas.