Tag: Anglis-14

  • Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių vienuolynuose palaidoti žmonės atrodė mirę šimtais metų anksčiau, nei galėjo būti iš tikrųjų – bent jau taip rodė radiokarboninis datavimas. Iš naujo ištyrę 27 asmenų palaikus mokslininkai nustatė, kad dalis gautų datų akivaizdžiai prasilenkė su pačių laidojimo vietų istorija.

    Tyrimą atliko Pietų Danijos universiteto ir Groningeno Izotopų tyrimų centro mokslininkai. Jie atkreipė dėmesį į atvejį Svendborge: radiokarboninis testas rodė mirtį 1100–1155 metais, nors pranciškonų vienuolynas ten įkurtas tik 1236 metais. Panašus neatitikimas fiksuotas ir Viborge, kur palaikai buvo „nukelti“ iki laikotarpio ne vėliau kaip 976 metai, nors vienuolynas toje vietoje atsirado daugiau nei po šimto metų.

    Problemos šaknis – ne pačiuose archeologiniuose sluoksniuose ar „netikėtose“ istorijos interpretacijose, o žmonių mityboje. Radiokarboninis datavimas paremtas anglies-14 izotopo kiekiu: kol organizmas gyvas, jis anglies junginių gauna su maistu, o po mirties anglis-14 pradeda irti, todėl pagal jos kiekį skaičiuojamas laikas nuo mirties.

    Tačiau šis mechanizmas komplikuojasi, kai žmogus valgė daug gėlavandenių žuvų. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ anglies iš nuosėdų ir uolienų, kurioje anglies-14 gerokai mažiau nei atmosferoje. Žuvys tokią anglį perima, o vėliau ji patenka ir į žmones, todėl kauluose susidaro mažesnis anglies-14 kiekis, nei turėtų būti pagal realų mirties laiką.

    Kodėl žuvys iškreipia datavimą

    Dėl vadinamojo gėlavandenio rezervuaro efekto palaikai gali atrodyti gerokai senesni, nei yra iš tikrųjų. Kaare Lund Rasmussen iš Pietų Danijos universiteto aiškina, kad kraštutiniais atvejais žuvys iš Reino gali lemti įspūdį, jog jos yra net 1 300 metų „senesnės“ už tuo pačiu metu gyvenusius sausumos organizmus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvieną neteisingą datą galima tiesiog pataisyti tuo pačiu skaičiumi. Skirtumas priklauso nuo konkrečios mitybos ir vietos vandens telkinių savybių – todėl būtina vertinti papildomus cheminius rodiklius.

    Religija ir 180 pasninko dienų per metus

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl viduramžių Danijoje žuvies galėjo būti valgoma itin daug. Svarbų vaidmenį atliko religija: krikščioniškoje Europoje galiojo apie 180 pasninko dienų per metus, kai buvo ribojama šiltakraujų gyvūnų mėsa, o gėlavandenės žuvys buvo leidžiamos.

    Be to, kai kuriose bendruomenėse žuvis galėjo būti laikoma net prestižiniu maistu. Tyrėjai rado ir cheminį argumentą: tirtuose kauluose nustatytas padidėjęs azoto-15 lygis, kuris gali rodyti didesnę vandens kilmės baltymų dalį mityboje.

    Ne tik Danijos problema

    Panašių neatitikimų mokslininkai mato ir kituose pavyzdžiuose – minimi karaliaus Ričardo III palaikai bei archeologiniai radiniai Balkanuose. Vienu atveju žmogaus kaulai atrodė net 500 metų senesni už iš gyvūnų kaulų pagamintus strėlių antgalius, rastus įsmigusius skeletuose.

    Naujų išvadų autoriai ragina archeologus radiokarboninio datavimo nevertinti kaip nuo žmogaus mitybos nepriklausomo rezultato. Jie rekomenduoja atsižvelgti į azoto-15 rodiklius ir taikyti korekcinius modelius, kad datavimas būtų tikslesnis.

  • Medžių rievės padėjo patikslinti Babilono Senosios karalystės žlugimą: apie 1587 m. pr. Kr.

    Medžių rievės padėjo patikslinti Babilono Senosios karalystės žlugimą: apie 1587 m. pr. Kr.

    Medžių rievės ir anglies-14 analizė padėjo mokslininkams tiksliau nustatyti, kada įvyko didelis lūžis, siejamas su Senosios Babilono karalystės žlugimu. Nauji duomenys leidžia manyti, kad šis politinis suirutės etapas datuotinas maždaug 1587 metais prieš Kristų.

    Iki šiol tikslesnį datavimą apsunkino tai, kad daugelis Mesopotamijos laikų įvykių buvo fiksuojami ne „mūsų“ kalendorinėmis datomis, o pagal konkretaus valdovo valdymo metus. Nors molinėse lentelėse palikta gausybė administracinių, prekybinių ir kitokių įrašų, jų „perdėjimas“ į šiuolaikinę chronologiją ne visada būdavo patikimas.

    Sprendimo ieškoję Arizonos universiteto mokslininkai atsigręžė į fizinius radinius – senovinių statinių medieną. Jie analizavo medinių sijų fragmentus iš rūmų Kültepe ir Acemhöyük vietovėse dabartinės Turkijos teritorijoje, vertindami tiek medžių rievių seką, tiek anglies-14 kiekio pokyčius skirtinguose medienos sluoksniuose.

    Toks derinys leido ne tik nustatyti, kada medžiai augo ir kada buvo nukirsti, bet ir tiksliau susieti archeologinius radinius su netoliese aptiktose molinėse lentelėse aprašomais istoriniais įvykiais. Tai sustiprino vadinamosios „vidutiniškai žemos“ Mesopotamijos chronologijos versijos tikimybę.

    Du rąstų pavyzdžiai, kurie tapo atskaitos taškais

    Tyrime išskiriami du ypač svarbūs radiniai. Kültepe vietovėje esančio Waršamos rūmų medinės detalės, sprendžiant iš analizės, siejamos su 1837–1836 metais prieš Kristų.

    Kitas reikšmingas pavyzdys – mediena iš Sarıkaya rūmų Acemhöyük vietovėje. Ji datuojama maždaug 1778 metais prieš Kristų, o šis „atraminis“ taškas leido tiksliau derinti datavimą platesniame regione.

    Būtent tokie aiškiai datuojami medienos pavyzdžiai tampa tiltu tarp tekstinių šaltinių ir nepriklausomų gamtamokslinių matavimų. Tai svarbu, nes vien iš valdovų valdymo metų sudėliota seka ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, kuriems mūsų eros skaičiams priskirtinas vienas ar kitas istorinis įvykis.

    Kodėl pabrėžiama, kad kalbama apie Senąją karalystę

    Tyrėjai atskirai pažymi, kad jų išvada apie žlugimą apie 1587 metus prieš Kristų taikoma Senajai Babilono karalystei. Tai nėra tas pats darinys kaip gerokai vėlesnė Naujoji Babilono (novobabiloninė) valstybė, dažnai minima religiniuose ar vėlyvesniuose istoriniuose pasakojimuose.

    Toks patikslinimas svarbus todėl, kad „Babilonas“ viešojoje erdvėje neretai vartojamas kaip bendras terminas, apimantis skirtingus laikotarpius. Skiriant šiuos istorinius etapus išvengiama klaidingų asociacijų ir netikslių laiko rėmų.

    Medžių rievės atskleidė ir klimato signalą

    Be Babilono chronologijos, medienos analizė pateikė ir užuominų apie aplinkos sąlygas. Medžių rievėse buvo įžvelgti stiprios sausros požymiai 1194–1192 metais prieš Kristų.

    Šis laikotarpis sutampa su hetytų sostinės Hatušos sunaikinimu ir sudeginimu. Tyrėjų vertinimu, nepalankios klimato sąlygos galėjo prisidėti prie regiono silpnėjimo, nors pats ryšys čia apibūdinamas kaip galimas veiksnys, o ne vienintelė priežastis.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).