Viduramžių vienuolynuose palaidoti žmonės atrodė mirę šimtais metų anksčiau, nei galėjo būti iš tikrųjų – bent jau taip rodė radiokarboninis datavimas. Iš naujo ištyrę 27 asmenų palaikus mokslininkai nustatė, kad dalis gautų datų akivaizdžiai prasilenkė su pačių laidojimo vietų istorija.
Tyrimą atliko Pietų Danijos universiteto ir Groningeno Izotopų tyrimų centro mokslininkai. Jie atkreipė dėmesį į atvejį Svendborge: radiokarboninis testas rodė mirtį 1100–1155 metais, nors pranciškonų vienuolynas ten įkurtas tik 1236 metais. Panašus neatitikimas fiksuotas ir Viborge, kur palaikai buvo „nukelti“ iki laikotarpio ne vėliau kaip 976 metai, nors vienuolynas toje vietoje atsirado daugiau nei po šimto metų.
Problemos šaknis – ne pačiuose archeologiniuose sluoksniuose ar „netikėtose“ istorijos interpretacijose, o žmonių mityboje. Radiokarboninis datavimas paremtas anglies-14 izotopo kiekiu: kol organizmas gyvas, jis anglies junginių gauna su maistu, o po mirties anglis-14 pradeda irti, todėl pagal jos kiekį skaičiuojamas laikas nuo mirties.
Tačiau šis mechanizmas komplikuojasi, kai žmogus valgė daug gėlavandenių žuvų. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ anglies iš nuosėdų ir uolienų, kurioje anglies-14 gerokai mažiau nei atmosferoje. Žuvys tokią anglį perima, o vėliau ji patenka ir į žmones, todėl kauluose susidaro mažesnis anglies-14 kiekis, nei turėtų būti pagal realų mirties laiką.
Kodėl žuvys iškreipia datavimą
Dėl vadinamojo gėlavandenio rezervuaro efekto palaikai gali atrodyti gerokai senesni, nei yra iš tikrųjų. Kaare Lund Rasmussen iš Pietų Danijos universiteto aiškina, kad kraštutiniais atvejais žuvys iš Reino gali lemti įspūdį, jog jos yra net 1 300 metų „senesnės“ už tuo pačiu metu gyvenusius sausumos organizmus.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvieną neteisingą datą galima tiesiog pataisyti tuo pačiu skaičiumi. Skirtumas priklauso nuo konkrečios mitybos ir vietos vandens telkinių savybių – todėl būtina vertinti papildomus cheminius rodiklius.
Religija ir 180 pasninko dienų per metus
Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl viduramžių Danijoje žuvies galėjo būti valgoma itin daug. Svarbų vaidmenį atliko religija: krikščioniškoje Europoje galiojo apie 180 pasninko dienų per metus, kai buvo ribojama šiltakraujų gyvūnų mėsa, o gėlavandenės žuvys buvo leidžiamos.
Be to, kai kuriose bendruomenėse žuvis galėjo būti laikoma net prestižiniu maistu. Tyrėjai rado ir cheminį argumentą: tirtuose kauluose nustatytas padidėjęs azoto-15 lygis, kuris gali rodyti didesnę vandens kilmės baltymų dalį mityboje.
Ne tik Danijos problema
Panašių neatitikimų mokslininkai mato ir kituose pavyzdžiuose – minimi karaliaus Ričardo III palaikai bei archeologiniai radiniai Balkanuose. Vienu atveju žmogaus kaulai atrodė net 500 metų senesni už iš gyvūnų kaulų pagamintus strėlių antgalius, rastus įsmigusius skeletuose.
Naujų išvadų autoriai ragina archeologus radiokarboninio datavimo nevertinti kaip nuo žmogaus mitybos nepriklausomo rezultato. Jie rekomenduoja atsižvelgti į azoto-15 rodiklius ir taikyti korekcinius modelius, kad datavimas būtų tikslesnis.

Leave a Reply