Tag: Antarktida

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo itin retą kreminės spalvos jūrų kotiką: kas yra leikizmas?

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo itin retą jūrų kotiką, kurio kailis buvo ne įprastai pilkai rusvas, o šviesus, kreminis. Apie neįprastą stebėjimą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras, pasidalijęs nuotraukomis iš ekspedicijos darbų.

    Gyvūnas pastebėtas Gerlašo sąsiaurio regione, netoli Anverso salos, kur dažnai sutinkamos šių ruonių giminaičių kolonijos. Kadruose matyti keli įprastos spalvos jūrų kotikai ir vienas aiškiai išsiskiriantis, šviesesnio kailio individas.

    Kas yra leikizmas?

    Biologai aiškina, kad tokia spalva dažniausiai siejama su leikizmu, viena iš hipopigmentacijos formų, kai odoje ar kailyje sumažėja pigmento. Leikizmas gali pasireikšti tiek beveik visišku, tiek daliniu spalvos praradimu, tačiau svarbus požymis yra tai, kad akys dažniausiai išlieka įprastos spalvos.

    „Leikizmo nereikėtų painioti su albinizmu: albinizmo atveju pigmento trūksta ir akyse, todėl jos gali atrodyti rausvos dėl matomų kraujagyslių“, – sakė Ukrainos nacionalinio Antarkties mokslo centro atstovai, perteikdami biologų paaiškinimą.

    Mokslininkų teigimu, tokį nukrypimą gali lemti mutacijos keliuose genuose, susijusiuose su pigmento gamyba arba jo pasiskirstymu organizme. Laukinėje gamtoje hipopigmentacija registruojama įvairioms rūšims, tačiau pavieniai ryškūs atvejai daugeliu atvejų išlieka reti.

    Kodėl šviesus kailis gali būti problema?

    Antarkties jūrų kotikams fiksuojamos įvairios hipopigmentacijos formos, tačiau jos pasitaiko itin retai, paprastai mažiau nei 1 proc. populiacijos. Dėl to kiekvienas toks individas tampa svarbiu stebėjimo objektu, ypač vertinant prisitaikymo galimybes.

    Specialistai pažymi, kad šviesesnė spalva gali turėti praktinių pasekmių išgyvenimui. Kreminis kailis potencialiai daro gyvūną labiau pastebimą tiek plėšrūnams, pavyzdžiui, jūrų leopardams ar orkoms, tiek ir grobiui, kurį sudaro žuvys, krilis bei kalmarai.

    Taip pat keliama prielaida, kad sumažėjusi pigmentacija gali keisti šilumos sugėrimą per odą, nors jūrų kotikams nuo šalčio padeda storas poodinių riebalų sluoksnis. Vis dėlto ryškiau matomas individas gali dažniau patekti į rizikingas situacijas, ypač atviro vandens zonose.

    Ką tokie atvejai duoda mokslui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnai su leikizmu gali sulaukti suaugusio amžiaus ir dalyvauti dauginantis, todėl šis požymis nebūtinai reiškia greitą žūtį. Kartu tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti genetinę įvairovę ir tai, kaip populiacija reaguoja į aplinkos veiksnius.

    Hipopigmentacijos atvejai svarbūs ir platesniame kontekste, nes Antarktidos ekosistemos yra jautrios pokyčiams. Nuoseklūs gyvūnų būklės stebėjimai, įskaitant retus fenotipus, padeda tiksliau vertinti ilgalaikes tendencijas ir prisitaikymo ribas.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Retas hantaviruso protrūkis kruiziniame laive MV Hondius atkreipė dėmesį į tai, kaip turizmas gali paveikti itin trapias ekosistemas, ypač Antarktidoje. Sveikatos ekspertai pabrėžia, kad uždarose laivo erdvėse infekcijos plinta greičiau, o keliautojai gali netyčia pernešti biologinę taršą į atokias teritorijas.

    Pranešama, kad laive patvirtintos dvi su hantavirusu siejamos mirtys, dar viena mirtis tiriama kaip galimai susijusi. Laivas, išplaukęs iš Argentinos balandžio 1 dieną ir aplankęs Antarktidą bei kelias izoliuotas salas, kurį laiką buvo prie Žaliojo Kyšulio, laukiant medicininės evakuacijos ir sprendimų dėl uostų priėmimo.

    Kas yra hantavirusas?

    Hantavirusai dažniausiai plinta nuo užkrėstų graužikų, žmogui įkvėpus virusu užterštų dulkių iš išmatų, šlapimo ar seilių. Daugeliu atvejų tai nėra įprasta žmogaus į žmogų plintanti infekcija, tačiau kai kurių hantavirusų atmainų perdavimas tarp žmonių yra aprašytas, todėl protrūkiai tiriami itin atsargiai.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo tirianti, ar šiame protrūkyje galėjo būti perdavimo tarp žmonių požymių. PSO epidemiologinių ir pandeminių grėsmių parengties vadovė Maria Van Kerkhove yra sakiusi, kad pirmasis užsikrėtęs asmuo tikėtina galėjo užsikrėsti dar prieš įlipdamas į laivą, o pareigūnai buvo informuoti, jog laive žiurkių nėra.

    Antarktidos turizmo bumas ir rizikos

    Antarktida pastaraisiais metais tapo viena sparčiausiai populiarėjančių tolimų krypčių, ypač tarp keliautojų, siekiančių pamatyti ledynus ir laukinę gamtą prieš klimato kaitai dar labiau pakeičiant regioną. Tarptautinės Antarktidos kelionių organizatorių asociacijos duomenimis, 2024 metais daugiau nei 80 000 turistų išsilaipino žemyne, dar apie 36 000 Antarktidą stebėjo neišlipdami iš laivų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didėjant srautams auga ir rizika: nuo invazinių rūšių bei mikroorganizmų įnešimo iki ligų plitimo žmonėms ir gyvūnijai. Antarktidos pusiasalis, į kurį dažniausiai keliauja ekspedicijos, laikomas vienu sparčiausiai šylančių regionų pasaulyje, todėl bet kokie papildomi trikdžiai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Bioapsauga ir taisyklės, kurios ne visada spėja paskui rinką

    Turizmo operatoriai paprastai taiko griežtas bioapsaugos priemones: valomi ir dezinfekuojami batai, drabužiai bei įranga, kad į krantą nepatektų sėklos, vabzdžiai ar dirvožemio dalelės. Buvusi ekspedicijų gidė ir Antarktidos teisės specialistė Hanne Nielsen yra atkreipusi dėmesį, kad net batų raišteliuose ir siūlėse gali kauptis medžiagos, galinčios pernešti mikroorganizmus.

    Vis dėlto ekspertai sako, kad dabartinis reguliavimas, sukurtas gerokai mažesniems turistų srautams, ne visada atitinka rinkos augimo tempą. Aplinkosaugos organizacijos Antarctic and Southern Ocean Coalition vadovė Claire Christian yra pabrėžusi, kad Antarktidos lankymas turėtų būti reguliuojamas taip pat atsakingai kaip ir kitos jautrios pasaulio gamtinės teritorijos.

    „Antarktidoje paliktas pėdsakas gali išlikti ir po 50 metų“, – sakė C. Christian.

    Ekspertai taip pat primena, kad kruiziniuose laivuose ne kartą fiksuoti infekcijų protrūkiai, pavyzdžiui, noroviruso, o COVID-19 pandemijos pradžioje kruizinis laivas Diamond Princess tapo vienu ryškiausių ankstyvųjų židinių. Dėl to Antarktidos turizmas vis dažniau vertinamas ne tik kaip klimato ir gamtosaugos, bet ir kaip visuomenės sveikatos rizikos klausimas.

  • Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po storu Antarktidos ledo sluoksniu užfiksuoti mįslingi radijo impulsai, kurių mokslininkai ieškojo dešimtmečius. Signalus aptiko eksperimentas Askaryan Radio Array, įrengtas taip, kad „klausytųsi“ trumpų radijo blyksnių, atsirandančių dalelėms sąveikaujant su ledu.

    Tyrėjai praneša, kad per daugiau nei 200 dienų duomenų rinkimo laikotarpį identifikavo 13 neįprastų impulsų. Jų kryptis, dažnių spektras ir poliarizacija sutapo su tuo, ko tikimasi pagal teoriją, aprašančią vadinamąjį Askariamo efektą.

    Kas yra Askariamo efektas

    Dar 1962 metais sovietų fizikas Gurgenas Askariamas pasiūlė idėją, kad itin didelės energijos dalelėms judant tankioje terpėje, pavyzdžiui, lede ar druskoje, turėtų susidaryti specifinis radijo impulsas. Tokia spinduliuotė atsiranda, kai dalelių kaskadoje susiformuoja perteklinis neigiamas krūvis, trumpam „blykstelintis“ radijo bangomis.

    Praktinis šio reiškinio patvirtinimas gamtinėmis sąlygomis ilgai buvo sudėtingas, nes reikia ir milžiniškos stebėjimų apimties, ir labai tylios elektromagnetinės aplinkos. Antarktida tam tinka: storas, skaidrus ledas tampa natūraliu detektoriumi, o žmogaus sukelto triukšmo ten minimaliai.

    Iš kur gali kilti signalai

    Nors tokie impulsai dažnai siejami su neutrinų paieška, šiuo atveju tikėtiniausias šaltinis gali būti itin didelės energijos kosminiai spinduliai. Jiems atsitrenkus į ledo paviršių, susidaro antrinių dalelių kaskada, kuri prasiskverbia į ledą ir sukuria trumpą, bet intensyvų radijo blyksnį.

    Vis dėlto pagrindinis mokslinis „prizas“ yra ne patys kosminiai spinduliai, o galimybė tokiu pačiu principu aptikti ultradidelės energijos neutrinus. Šios beveik su medžiaga nesąveikaujančios dalelės gali atnešti informaciją apie ekstremaliausius Visatos procesus, tačiau būtent dėl savo „nematomumo“ jos yra vienos sunkiausiai pagaunamų.

    Kodėl tai svarbu astrofizikai

    Jei Antarktidos ledas patikimai „veikia“ kaip radijo detektorius, atsiveria kelias kurti dar didesnius, šimtus kubinių kilometrų apimančius stebėjimų tinklus. Tokie detektoriai būtų jautrūs energijoms, kurios gerokai viršija pasiekiamas Žemės dalelių greitintuvuose, todėl leistų tyrinėti fiziką, kuri kitu atveju lieka už laboratorijų ribų.

    Didžiausias artimiausių metų iššūkis – atskirti signalus, kuriuos sukelia kosminiai spinduliai, nuo tų, kuriuos sukeltų neutrinai. Skirtumas dažnai slypi įvykių geometrijoje: kosminiai spinduliai paprastai sąveikauja arčiau paviršiaus, o neutrinai gali prasiskverbti gerokai giliau, kol sukelia aptinkamą efektą.

    Tyrėjų vertinimu, užfiksuotų impulsų atsitiktinio triukšmo tikimybė yra itin maža, todėl rezultatai laikomi stipriu argumentu, kad metodas realiai veikia. Tai reiškia, kad Antarktidos ledas gali tapti vienu svarbiausių „langų“ į didžiausios energijos kosminius reiškinius.