CP v2

Tag: Antarktida

  • Šiltesnė žiema prie Galindezo salos keičia pingvinų migraciją: dalis pasiliko ilgiau nei įprasta

    Tai fiksuoja Ukrainos stotis Akademik Vernadskij ir Nacionalinis antarktinis mokslo centras, kurio biologai stebi, kaip šiltesni orai keičia paukščių elgseną. Tyrėjų teigimu, atvira vandens juosta aplink salą pingvinams reiškia prieigą prie maisto, todėl išvykimas šiemet užsitęsė.

    Biologai skaičiuoja, kad nuo gegužės vidurio pingvinų Galindeze sparčiai mažėjo: iš kelių tūkstančių liko nedidelė, atspariausia grupė. Birželio pradžioje saloje buvo stebimos masiškai į nakvynės vietas parplaukiančios paukščių būriai, tačiau bendras jų skaičius jau buvo aiškiai sumažėjęs.

    Pasak tyrėjų, net ir šiltą žiemą pingvinai negali likti visam sezonui, jei pakrantė užšąla taip, kad neįmanoma medžioti. Kol aplink salą dar yra neužšalusių vandens plotų, paukščiai gali maitintis kriliu ir žuvimi, tačiau mažėjant atviros vandens zonos plotui jie pamažu traukiasi šiauriau.

    Mokslininkai kelia versiją, kad keliolika ar kelios dešimtys individų gali vėluoti dėl individualių biologinių ciklų. Viena tikėtinų priežasčių yra vėlyvesnis šėrimasis ar plunksnų keitimas, dėl kurio paukščiai kurį laiką tampa mažiau mobilūs.

    Vis dėlto esminis veiksnys įvardijamas šiltesnis sezonas: kai ledas nesusiveržia įprastu metu, migracijos „grafikas“ pasislenka. Tai nereiškia, kad pingvinai renkasi žiemoti bet kokiomis sąlygomis, tačiau rodo, kad riba, kada verta trauktis, šiemet atėjo vėliau.

    Ukrainos mokslininkai pabrėžia, kad pingvinų migracijos ir paplitimo pokyčiai vertinami kaip vienas iš biologinių signalų, leidžiančių sekti klimato kaitą regione. Subantarktiniai pingvinai laikomi šiltesnėms sąlygoms palankesne rūšimi, todėl jų gausėjimas tam tikrose vietose gali sutapti su ilgalaikėmis atšilimo tendencijomis Vakarų Antarktidoje.

    Tyrėjai primena, kad iki 2000-ųjų vidurio subantarktiniai pingvinai Galindeze apskritai neperėjo perėti, o pastaraisiais metais jų skaičius sezono pike augo. Vienu iš rekordinių laikotarpių maždaug 1 kvadratinio kilometro ploto saloje buvo suskaičiuota apie 11 000 šių paukščių.

    Prie stoties Akademik Vernadskij kartais užklysta ir rūšys, kurioms šis rajonas nėra būdingas. Mokslininkai mini atvejį, kai netikėtai pasirodė imperatorinis pingvinas, paprastai gyvenantis gerokai šaltesnėse Antarktidos vietovėse.

    Toks apsilankymas laikomas retu, nes artimiausios šios rūšies kolonijos yra šimtus kilometrų nuo stoties, o pakrantė aplink Galindezą jiems paprastai yra per šilta. Mokslininkai tokius epizodus taip pat registruoja kaip dalį platesnių ekosistemų stebėjimų.

  • Pingvinų žygis į Casey stoties saulės elektrinę: netikėta „patikra“ priminė, kam čia šeimininkai

    Pingvinų žygis į Casey stoties saulės elektrinę: netikėta „patikra“ priminė, kam čia šeimininkai

    Kas nutiko Australijos stotyje

    Australijos Antarkties programos inžinieriai Casey stotyje prižiūri saulės elektrinę vienomis atšiauriausių sąlygų planetoje: speigu, stipriais vėjais ir nuolat kintančiu apšvietimu. Tokia infrastruktūra čia reikalinga ne tik dėl komforto, bet ir dėl logistikos, nes kuras bei atsarginės dalys į atokias bazes atgabenami retai.

    Vis dėlto šį kartą darbų rutiną išmušė ne pūga ar techninis gedimas, o vietiniai „inspektoriai“ – pingvinų grupė, netikėtai atžygiavusi į saulės elektrinės teritoriją. Inžinieriams teko tiesiog pasitraukti ir stebėti, kur link paukščiai juda ir ką bando išsiaiškinti.

    Pingvinus patraukė ne žmonės

    Pasak Australijos Antarkties programos, pingvinai kryptingai nužygiavo prie pastato, ant kurio įrengti saulės moduliai, ir kurį laiką telkėsi prie jų apačios. Toks elgesys greičiausiai siejamas su smalsumu: poliarinėje aplinkoje tamsūs, blizgūs paviršiai yra ryškus vizualinis kontrastas, į kurį gyvūnai reaguoja.

    Saulės moduliai pingvinams gali atrodyti kaip neįprastas „veidrodis“ jų teritorijoje, todėl jie stabteli, kelia galvas, žiūri į atspindžius ir bando suprasti, kas pasikeitė aplinkoje. Antarktidoje žmonių infrastruktūra yra reta, tad bet koks naujas objektas tampa akivaizdžiu dėmesio taikiniu.

    Kodėl saulės elektrinė svarbi

    Casey stoties saulės elektrinė sukurta taip, kad atlaikytų poliarines sąlygas ir išnaudotų žemą, specifinį Antarktidos saulės kampą. Tokiose vietose atsinaujinanti energija nėra vien „žalia“ iniciatyva – ji padeda mažinti dyzelino deginimą, kuris paprastai yra pagrindinis elektros šaltinis nutolusiose bazėse.

    Australijos Antarkties programos nurodoma kryptis aiški: kuo daugiau energijos pagaminama vietoje, tuo mažiau reikia gabenti ir deginti dyzeliną, o kartu mažėja tarša bei rizikos, susijusios su kuro tiekimu ir sandėliavimu. Ši konkreti saulės sistema prisideda prie to, kad stotis mažiau priklausytų nuo dyzelinių generatorių.

    Žmonės Antarktidoje yra svečiai

    Antarktidoje galioja griežti aplinkosaugos principai, skirti saugoti laukinę gamtą ir riboti žmogaus pėdsaką. Stotyse taikomos taisyklės dėl judėjimo, triukšmo, atliekų ir veiklos šalia gyvūnų, nes net menki trikdžiai gali paveikti jų elgesį.

    Pingvinų „vizitas“ į saulės elektrinę tapo priminimu, kad žmonių objektai čia yra įterpti į gyvūnų pasaulį, o ne atvirkščiai. Inžinieriai tokias situacijas vertina ramiai: kai dirbi vietoje, kur gamta diktuoja sąlygas, netikėtas laukinių gyvūnų smalsumas irgi tampa darbo kasdienybės dalimi.

  • Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje vėjo jėgainių parką teko perkelti 2 km: šalia Kinijos bazės įsikūrė 29 000 pingvinų porų

    Antarktidoje net ir nedidelis infrastruktūros projektas virsta logistiniu iššūkiu, o atsinaujinančios energetikos sprendimai čia kainuoja ypač brangiai. Vis dėlto Kinijos įkurta Qinling stotis pasirinko mažinti priklausomybę nuo dyzelinių generatorių ir planavo statyti vėjo jėgainių parką.

    Tačiau statybų planus teko koreguoti: parinkta aikštelė buvo perkelta maždaug 2 kilometrus nuo pirminės vietos. Sprendimas priimtas ne dėl techninių kliūčių, o dėl gamtosaugos reikalavimų ir šalia esančios Adelių pingvinų kolonijos.

    Kas privertė keisti vietą?

    Inexpressible Island teritorija laikoma jautria ekosistema, kurioje žmonių veikla gali pakeisti gyvūnų elgseną ir migracijos maršrutus. Gamtosauginė praktika Antarktidoje remiasi Antarkties sutarties sistemos principais: prieš statybas vertinamas poveikis aplinkai, o gyvūnų kolonijoms taikomos apsauginės zonos.

    Pagal taikomas gaires, vėjo jėgainių įranga neturi atsidurti ten, kur kerta paukščių judėjimo keliai, taip pat būtina laikytis atstumo, mažinančio triukšmo, vibracijų ir judėjimo keliamą stresą. Dėl to ir pasirinktas praktiškas kompromisas: projektą perkelti į kitą vietą, išlaikant saugesnį buferį.

    Energetika be dyzelio ir netikėtas efektas

    Qinling stotyje buvo diegiama hibridinė sistema, jungianti vėjo ir saulės energiją bei vandenilio sprendimus, kad sumažėtų dyzelinio kuro poreikis. Tokie sprendimai poliarinėse bazėse laikomi viena aiškiausių krypčių: mažiau kuro gabenimo reisų reiškia mažesnę taršą ir mažesnę avarijų riziką ekstremaliomis sąlygomis.

    Kinijos institucijų skelbta informacija rodo, kad modernizavus energijos tiekimą metinis kuro sunaudojimas sumažėjo 165 tonomis, o anglies dioksido emisijos sumažintos 385 tonomis. Poveikis juntamas ir vietoje: mažiau išmetamųjų dujų, mažiau transporto judėjimo ir mažesnis triukšmo fonas.

    Kodėl pingvinų dabar tiek daug?

    Po teritorijos stebėsenos fiksuotas ryškus pingvinų gausėjimas: šalia bazės suskaičiuota daugiau kaip 29 000 perinčių porų. Svarbu tai, kad pati infrastruktūra nebuvo statoma pingvinų kolonijos viduje, o buferinės zonos ir ribotas technikos judėjimas leido išvengti tiesioginio trikdymo.

    Specialistai pabrėžia, kad Antarktidoje rezultatai dažnai priklauso nuo smulkių sprendimų: kelių kilometrų poslinkis gali reikšti mažesnę riziką gyvūnų maršrutams, o kartu leidžia įgyvendinti energetikos projektą. Šis atvejis rodo, kad net brangūs pakeitimai gali atsipirkti, kai siekiama suderinti bazės veiklą ir laukinės gamtos apsaugą.

    „Kai infrastruktūra planuojama taip, kad gyvūnai nebūtų stumiami iš jų įprastų teritorijų, net ir sudėtingi projektai gali vykti be didesnių ekologinių pasekmių“, – teigiama Antarkties aplinkosaugos gairėse apibendrinamose rekomendacijose.

  • Antarktidoje rasta 380 mln. metų žuvis keičia pasakojimą apie pirmuosius gyvūnus sausumoje

    Antarktidos Lašlio kalnuose aptikta 380 milijonų metų senumo žuvies fosilija verčia mokslininkus iš naujo vertinti, kaip ir kada stuburiniai pradėjo žengti pirmuosius žingsnius iš vandens į sausumą. Kalbama apie išnykusią rūšį Koharalepis jarviki, kuri, tyrėjų teigimu, galėjo būti arčiau šio lūžio taško, nei manyta iki šiol.

    Nors žinomas tik vienas šios rūšies suakmenėjęs egzempliorius, jo būklė išskirtinai gera. Ypač gerai išliko kaukolė, leidžianti tyrėjams analizuoti vidines kaulų struktūras, kurios dažniausiai fosilijose būna pažeistos arba visai neišsilaiko.

    Naujame Flinderso universiteto mokslininkų darbe didžiausias dėmesys skirtas būtent vidiniams kaukolės kaulams ir smegeninės sandarai. Ši informacija svarbi todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvenusių žuvų neuroanatomija gali išduoti, kokie jutimai ir elgsena buvo pranašumas aplinkoje, kur vanduo ir oras konkuruoja dėl vienos vietos.

    Tyrime kaukolė skenuota neutronais, kad būtų gautas itin detalus anatominis vaizdas nepažeidžiant fosilijos. Tokie metodai pastaraisiais metais tampa vis reikšmingesni paleontologijoje, nes leidžia pamatyti struktūras, kurių anksčiau nebūdavo įmanoma ištirti neatliekant destruktyvių pjūvių.

    Rezultatai rodo, kad Koharalepis jarviki smegenų ir kaukolės požymiai panašūs į žuvų, kurios laikomos esančiomis ties riba tarp vandens ir sausumos evoliucijos etapų. Tyrėjai taip pat įžvelgė prisitaikymų prie gyvenimo arti vandens paviršiaus, kur deguonies ir šviesos sąlygos smarkiai skiriasi nuo gilesnių vandenų.

    „Pasirinkome Koharalepis, nes tai vienintelis visoje šioje šeimoje žinomas fosilinis pavyzdys, kuriame išlikę vidiniai kaukolės kaulai, suteikiantys vertingos informacijos apie smegeninę ir neuroanatomiją“, – sakė pagrindinė tyrimo autorė Corinne Mansforth.

    Mokslininkai pastebi ir požymių, kurie galėjo padėti gyvūnui veiksmingiau orientuotis paviršiuje: minimos angos kaukolės viršuje, galėjusios palengvinti oro patekimą, bei su šviesos ir paros ritmo suvokimu siejamas organas. Tokie bruožai dera su hipoteze, kad svarbūs evoliuciniai pokyčiai vyko aplinkose, kur periodiškai reikėdavo susidurti ir su oru, ir su seklumos kliūtimis.

    Skaičiuojama, kad ši žuvis galėjo užaugti iki maždaug 1 metro ilgio ir būti plėšrūnė, tykodavusi grobio. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad palyginti mažos akys gali reikšti didesnę priklausomybę nuo kitų jutimų, o tai būdinga ir kai kurioms šiuolaikinėms rūšims, medžiojančioms prastesnio matomumo sąlygomis.

    Dar vienas kontekstas, kuris keičia bendrą vaizdą: vis daugiau tyrimų leidžia manyti, kad perėjimas nuo vandens prie sausumos galėjo vykti ne vieną kartą. Tai reikštų, kad „pirmųjų sausumos užkariautojų“ istorija buvo ne vienas tiesus kelias, o keli paralelūs bandymai skirtingose giminėse, kurių dalis aklavietėse ir išnyko.

    Fosilija rasta Antarktidoje, tačiau prieš 380 milijonų metų šis regionas buvo visai kitame pasaulio žemėlapyje. Devono laikotarpiu ši teritorija priklausė Gondvanos superkontinentui, o tuometinės ekosistemos, tikėtina, sudarė palankias sąlygas seklumų ir pakrančių gyvūnų įvairovei.

    Dėl šios priežasties Antarktidos radiniai mokslininkams yra ypač vertingi: jie padeda užpildyti spragas ten, kur kitų žemynų fosilijų įrašas nėra toks nuoseklus. Vienas gerai išsilaikęs egzempliorius, išanalizuotas moderniais skenavimo metodais, kartais gali suteikti daugiau informacijos nei dešimtys fragmentiškų radinių.

  • Ukrainos poliarininkai nufilmavo itin retą kreminės spalvos jūrų kotiką: kas yra leikizmas?

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo itin retą jūrų kotiką, kurio kailis buvo ne įprastai pilkai rusvas, o šviesus, kreminis. Apie neįprastą stebėjimą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras, pasidalijęs nuotraukomis iš ekspedicijos darbų.

    Gyvūnas pastebėtas Gerlašo sąsiaurio regione, netoli Anverso salos, kur dažnai sutinkamos šių ruonių giminaičių kolonijos. Kadruose matyti keli įprastos spalvos jūrų kotikai ir vienas aiškiai išsiskiriantis, šviesesnio kailio individas.

    Kas yra leikizmas?

    Biologai aiškina, kad tokia spalva dažniausiai siejama su leikizmu, viena iš hipopigmentacijos formų, kai odoje ar kailyje sumažėja pigmento. Leikizmas gali pasireikšti tiek beveik visišku, tiek daliniu spalvos praradimu, tačiau svarbus požymis yra tai, kad akys dažniausiai išlieka įprastos spalvos.

    „Leikizmo nereikėtų painioti su albinizmu: albinizmo atveju pigmento trūksta ir akyse, todėl jos gali atrodyti rausvos dėl matomų kraujagyslių“, – sakė Ukrainos nacionalinio Antarkties mokslo centro atstovai, perteikdami biologų paaiškinimą.

    Mokslininkų teigimu, tokį nukrypimą gali lemti mutacijos keliuose genuose, susijusiuose su pigmento gamyba arba jo pasiskirstymu organizme. Laukinėje gamtoje hipopigmentacija registruojama įvairioms rūšims, tačiau pavieniai ryškūs atvejai daugeliu atvejų išlieka reti.

    Kodėl šviesus kailis gali būti problema?

    Antarkties jūrų kotikams fiksuojamos įvairios hipopigmentacijos formos, tačiau jos pasitaiko itin retai, paprastai mažiau nei 1 proc. populiacijos. Dėl to kiekvienas toks individas tampa svarbiu stebėjimo objektu, ypač vertinant prisitaikymo galimybes.

    Specialistai pažymi, kad šviesesnė spalva gali turėti praktinių pasekmių išgyvenimui. Kreminis kailis potencialiai daro gyvūną labiau pastebimą tiek plėšrūnams, pavyzdžiui, jūrų leopardams ar orkoms, tiek ir grobiui, kurį sudaro žuvys, krilis bei kalmarai.

    Taip pat keliama prielaida, kad sumažėjusi pigmentacija gali keisti šilumos sugėrimą per odą, nors jūrų kotikams nuo šalčio padeda storas poodinių riebalų sluoksnis. Vis dėlto ryškiau matomas individas gali dažniau patekti į rizikingas situacijas, ypač atviro vandens zonose.

    Ką tokie atvejai duoda mokslui?

    Mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnai su leikizmu gali sulaukti suaugusio amžiaus ir dalyvauti dauginantis, todėl šis požymis nebūtinai reiškia greitą žūtį. Kartu tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti genetinę įvairovę ir tai, kaip populiacija reaguoja į aplinkos veiksnius.

    Hipopigmentacijos atvejai svarbūs ir platesniame kontekste, nes Antarktidos ekosistemos yra jautrios pokyčiams. Nuoseklūs gyvūnų būklės stebėjimai, įskaitant retus fenotipus, padeda tiksliau vertinti ilgalaikes tendencijas ir prisitaikymo ribas.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: mokslininkai įspėja dėl paskutinės progos turizmo Antarktidoje

    Retas hantaviruso protrūkis kruiziniame laive MV Hondius atkreipė dėmesį į tai, kaip turizmas gali paveikti itin trapias ekosistemas, ypač Antarktidoje. Sveikatos ekspertai pabrėžia, kad uždarose laivo erdvėse infekcijos plinta greičiau, o keliautojai gali netyčia pernešti biologinę taršą į atokias teritorijas.

    Pranešama, kad laive patvirtintos dvi su hantavirusu siejamos mirtys, dar viena mirtis tiriama kaip galimai susijusi. Laivas, išplaukęs iš Argentinos balandžio 1 dieną ir aplankęs Antarktidą bei kelias izoliuotas salas, kurį laiką buvo prie Žaliojo Kyšulio, laukiant medicininės evakuacijos ir sprendimų dėl uostų priėmimo.

    Kas yra hantavirusas?

    Hantavirusai dažniausiai plinta nuo užkrėstų graužikų, žmogui įkvėpus virusu užterštų dulkių iš išmatų, šlapimo ar seilių. Daugeliu atvejų tai nėra įprasta žmogaus į žmogų plintanti infekcija, tačiau kai kurių hantavirusų atmainų perdavimas tarp žmonių yra aprašytas, todėl protrūkiai tiriami itin atsargiai.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo tirianti, ar šiame protrūkyje galėjo būti perdavimo tarp žmonių požymių. PSO epidemiologinių ir pandeminių grėsmių parengties vadovė Maria Van Kerkhove yra sakiusi, kad pirmasis užsikrėtęs asmuo tikėtina galėjo užsikrėsti dar prieš įlipdamas į laivą, o pareigūnai buvo informuoti, jog laive žiurkių nėra.

    Antarktidos turizmo bumas ir rizikos

    Antarktida pastaraisiais metais tapo viena sparčiausiai populiarėjančių tolimų krypčių, ypač tarp keliautojų, siekiančių pamatyti ledynus ir laukinę gamtą prieš klimato kaitai dar labiau pakeičiant regioną. Tarptautinės Antarktidos kelionių organizatorių asociacijos duomenimis, 2024 metais daugiau nei 80 000 turistų išsilaipino žemyne, dar apie 36 000 Antarktidą stebėjo neišlipdami iš laivų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didėjant srautams auga ir rizika: nuo invazinių rūšių bei mikroorganizmų įnešimo iki ligų plitimo žmonėms ir gyvūnijai. Antarktidos pusiasalis, į kurį dažniausiai keliauja ekspedicijos, laikomas vienu sparčiausiai šylančių regionų pasaulyje, todėl bet kokie papildomi trikdžiai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Bioapsauga ir taisyklės, kurios ne visada spėja paskui rinką

    Turizmo operatoriai paprastai taiko griežtas bioapsaugos priemones: valomi ir dezinfekuojami batai, drabužiai bei įranga, kad į krantą nepatektų sėklos, vabzdžiai ar dirvožemio dalelės. Buvusi ekspedicijų gidė ir Antarktidos teisės specialistė Hanne Nielsen yra atkreipusi dėmesį, kad net batų raišteliuose ir siūlėse gali kauptis medžiagos, galinčios pernešti mikroorganizmus.

    Vis dėlto ekspertai sako, kad dabartinis reguliavimas, sukurtas gerokai mažesniems turistų srautams, ne visada atitinka rinkos augimo tempą. Aplinkosaugos organizacijos Antarctic and Southern Ocean Coalition vadovė Claire Christian yra pabrėžusi, kad Antarktidos lankymas turėtų būti reguliuojamas taip pat atsakingai kaip ir kitos jautrios pasaulio gamtinės teritorijos.

    „Antarktidoje paliktas pėdsakas gali išlikti ir po 50 metų“, – sakė C. Christian.

    Ekspertai taip pat primena, kad kruiziniuose laivuose ne kartą fiksuoti infekcijų protrūkiai, pavyzdžiui, noroviruso, o COVID-19 pandemijos pradžioje kruizinis laivas Diamond Princess tapo vienu ryškiausių ankstyvųjų židinių. Dėl to Antarktidos turizmas vis dažniau vertinamas ne tik kaip klimato ir gamtosaugos, bet ir kaip visuomenės sveikatos rizikos klausimas.

  • Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po Antarktidos ledu – keisti signalai: mokslininkai sako, kad tai patvirtina seną prognozę

    Po storu Antarktidos ledo sluoksniu užfiksuoti mįslingi radijo impulsai, kurių mokslininkai ieškojo dešimtmečius. Signalus aptiko eksperimentas Askaryan Radio Array, įrengtas taip, kad „klausytųsi“ trumpų radijo blyksnių, atsirandančių dalelėms sąveikaujant su ledu.

    Tyrėjai praneša, kad per daugiau nei 200 dienų duomenų rinkimo laikotarpį identifikavo 13 neįprastų impulsų. Jų kryptis, dažnių spektras ir poliarizacija sutapo su tuo, ko tikimasi pagal teoriją, aprašančią vadinamąjį Askariamo efektą.

    Kas yra Askariamo efektas

    Dar 1962 metais sovietų fizikas Gurgenas Askariamas pasiūlė idėją, kad itin didelės energijos dalelėms judant tankioje terpėje, pavyzdžiui, lede ar druskoje, turėtų susidaryti specifinis radijo impulsas. Tokia spinduliuotė atsiranda, kai dalelių kaskadoje susiformuoja perteklinis neigiamas krūvis, trumpam „blykstelintis“ radijo bangomis.

    Praktinis šio reiškinio patvirtinimas gamtinėmis sąlygomis ilgai buvo sudėtingas, nes reikia ir milžiniškos stebėjimų apimties, ir labai tylios elektromagnetinės aplinkos. Antarktida tam tinka: storas, skaidrus ledas tampa natūraliu detektoriumi, o žmogaus sukelto triukšmo ten minimaliai.

    Iš kur gali kilti signalai

    Nors tokie impulsai dažnai siejami su neutrinų paieška, šiuo atveju tikėtiniausias šaltinis gali būti itin didelės energijos kosminiai spinduliai. Jiems atsitrenkus į ledo paviršių, susidaro antrinių dalelių kaskada, kuri prasiskverbia į ledą ir sukuria trumpą, bet intensyvų radijo blyksnį.

    Vis dėlto pagrindinis mokslinis „prizas“ yra ne patys kosminiai spinduliai, o galimybė tokiu pačiu principu aptikti ultradidelės energijos neutrinus. Šios beveik su medžiaga nesąveikaujančios dalelės gali atnešti informaciją apie ekstremaliausius Visatos procesus, tačiau būtent dėl savo „nematomumo“ jos yra vienos sunkiausiai pagaunamų.

    Kodėl tai svarbu astrofizikai

    Jei Antarktidos ledas patikimai „veikia“ kaip radijo detektorius, atsiveria kelias kurti dar didesnius, šimtus kubinių kilometrų apimančius stebėjimų tinklus. Tokie detektoriai būtų jautrūs energijoms, kurios gerokai viršija pasiekiamas Žemės dalelių greitintuvuose, todėl leistų tyrinėti fiziką, kuri kitu atveju lieka už laboratorijų ribų.

    Didžiausias artimiausių metų iššūkis – atskirti signalus, kuriuos sukelia kosminiai spinduliai, nuo tų, kuriuos sukeltų neutrinai. Skirtumas dažnai slypi įvykių geometrijoje: kosminiai spinduliai paprastai sąveikauja arčiau paviršiaus, o neutrinai gali prasiskverbti gerokai giliau, kol sukelia aptinkamą efektą.

    Tyrėjų vertinimu, užfiksuotų impulsų atsitiktinio triukšmo tikimybė yra itin maža, todėl rezultatai laikomi stipriu argumentu, kad metodas realiai veikia. Tai reiškia, kad Antarktidos ledas gali tapti vienu svarbiausių „langų“ į didžiausios energijos kosminius reiškinius.