CP v2

Tag: Antioksidantai

  • Ne tabletės, o prieskoniai: dietologai įvardijo, kas gali mažinti stresą kasdien

    Vietoj raminamųjų iš vaistinės vis daugiau žmonių ieško kasdienių būdų sumažinti įtampą, o mokslininkai ir mitybos specialistai vis dažniau vertina prieskonių bei aromatinių žolelių poveikį nervų sistemai. Tarp dažniausiai minimų pasirinkimų išsiskiria raudonėlis ir cinamonas, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra stebuklinga priemonė, galinti pakeisti gydymą ar psichologo pagalbą. Prieskoniai gali būti tik papildoma atrama, ypač kai stresas tampa kasdieniu palydovu ir vargina miegą, dėmesį ar emocinį foną.

    Raudonėlis: daugiau nei prieskonis

    Raudonėlis daugeliui pažįstamas kaip itališkų patiekalų priedas, tačiau jo sudėtyje yra biologiškai aktyvių junginių, ypač karvakrolio ir kitų polifenolių. Tyrimuose raudonėlio ekstraktai siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimu nerimo simptomų mažėjimu, nors rezultatai dažniausiai vertinami kaip papildantys, o ne pakeičiantys įprastą pagalbą.

    Ilgalaikis stresas siejamas su padidėjusiais uždegiminiais procesais organizme, todėl mitybos kontekste dažnai akcentuojama antioksidantų svarba. Raudonėlis priskiriamas prie prieskonių, kurie gali prisidėti prie bendros antioksidantų „atsargos“ mityboje, ypač jei vartojamas reguliariai ir įvairiuose patiekaluose.

    Cinamonas: saldus įprotis, bet su ribomis

    Cinamonas dažniausiai siejamas su kepiniais ir karštais gėrimais, tačiau jis turi polifenolių, o jo vartojimas neretai aptariamas dėl galimos įtakos gliukozės kontrolei. Staigūs cukraus svyravimai kai kuriems žmonėms gali sustiprinti dirglumą ar nerimo pojūtį, todėl stabilesnė mityba ir prieskonių naudojimas kartais įvardijami kaip pagalbinė priemonė.

    Praktikoje reikšmingas ne tik pats prieskonis, bet ir bendras režimas: pakankamas miegas, reguliarus valgymas, mažesnis kofeino kiekis, fizinis aktyvumas. Cinamonas gali būti viena iš smulkių detalių, padedančių formuoti ramesnę dienotvarkę, tačiau jis neišsprendžia perdegimo priežasčių.

    Kaip vartoti kasdien?

    Raudonėlį patogu berti į daržovių patiekalus, sriubas, padažus ar salotas, o cinamonas dažniausiai tinka košėms, natūraliam jogurtui, vaisiams, kavai ar arbatai. Jei norisi išlaikyti ryškesnį aromatą, prieskonius verta dėti gaminimo pabaigoje, nes ilgai kaitinant dalis kvapiųjų medžiagų susilpnėja.

    Vis dėlto svarbiausia saikas ir individualus toleravimas. Cinamoną atsargiau turėtų vartoti žmonės, turintys kepenų sutrikimų, nes kai kuriose cinamono rūšyse gali būti daugiau kumarino, o raudonėlis gali netikti paūmėjus virškinamojo trakto problemoms.

    Jei stresas trunka ilgai, atsiranda panikos epizodų, nemiga ar ryškus nuovargis, saugiausia kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Prieskoniai gali papildyti sveikesnę mitybą, tačiau stipraus nerimo ir perdegimo atvejais svarbiausi lieka profesionali pagalba ir gyvenimo būdo korekcijos.

  • Karšta šokolada vietoj melisos? Mokslas aiškina, kaip šis gėrimas mažina įtampą

    Karšta šokolada dažniausiai siejama su jaukumu ir desertu, tačiau tyrimai rodo, kad kakavos gėrimai gali turėti ir apčiuopiamos naudos savijautai. Kakavoje gausu flavanolių ir kitų antioksidantų, kurie siejami su geresne kraujagyslių funkcija ir mažesniu oksidaciniu stresu.

    Specialistai pabrėžia, kad poveikį lemia ne pats saldus gėrimas, o kakavos kiekis ir jos apdorojimas. Kuo daugiau kakavos ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, tuo didesnė tikimybė gauti daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, dėl kurių kakava vertinama mitybos moksle.

    Kakavos flavanoliai dažniausiai minimi kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą, nes gali prisidėti prie normalios kraujotakos palaikymo. Tačiau karšta šokolada neretai aptariama ir emocinės savijautos kontekste, nes kakavoje yra metilksantinų, o pats šiltas, aromatingas gėrimas veikia kaip raminantis ritualas.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad parduotuviniai mišiniai kartais turi daug cukraus ir sočiųjų riebalų, todėl kasdieniam vartojimui verta rinktis paprastesnį receptą. Geriausia bazė yra natūrali kakava arba didesnio kakavos kiekio šokoladas, o saldumą galima reguliuoti nedideliu kiekiu medaus ar kitu natūralesniu saldikliu.

    Norint paruošti maistingesnį variantą, rekomenduojama kaitinti pieną arba augalinį gėrimą ir įmaišyti kakavą, nuolat maišant, kad neprisviltų. Skonį ir aromatą sustiprina cinamonas ar vanilė, o jei norisi deserto efekto, galima įdėti nedaug plaktos grietinėlės, tačiau tai jau didina bendrą kaloringumą.

    Dietologai primena, kad karšta šokolada nėra vaistas nuo nerimo ar miego sutrikimų, tačiau gali būti viena iš švelnių kasdienių priemonių, padedančių atsipalaiduoti. Esant lėtiniam stresui, širdies ligoms ar cukrinio diabeto rizikai, svarbu įvertinti bendrą mitybos racioną ir cukraus kiekį.

  • Mokslininkus sudominusi medžiaga braškėse: siejama su „zombių ląstelių“ mažinimu

    Mokslininkus sudominusi medžiaga braškėse: siejama su „zombių ląstelių“ mažinimu

    Braškės dažniausiai siejamos su vitaminu C ir skaidulomis, tačiau jose yra ir fisetino – augalinio flavonoido, kuris pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio. Šis junginys aptinkamas ir obuoliuose, svogūnuose bei kituose augaliniuose produktuose, bet braškės dažnai minimos kaip vienas reikšmingesnių mitybinių šaltinių.

    Tyrimuose fisetinas siejamas su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, taip pat su galimu neuroprotekciniu vaidmeniu. Mokslinėje literatūroje jis aptariamas ir kaip potencialus senolitikas – medžiaga, kuri gali padėti mažinti senstančių ląstelių kiekį organizme.

    Kas yra senstančios ląstelės?

    Senstančios ląstelės, kartais viešojoje erdvėje vadinamos zombių ląstelėmis, yra ląstelės, kurios nebesidalija, tačiau išlieka aktyvios. Jos gali išskirti uždegiminius signalus ir kitas medžiagas, galinčias neigiamai veikti aplinkinius audinius.

    Su amžiumi tokių ląstelių daugėja, o imuninė sistema ne visada jas pašalina pakankamai efektyviai. Dėl to senstančios ląstelės siejamos su lėtiniu, žemo intensyvumo uždegimu ir didesne įvairių su amžiumi susijusių būklių rizika.

    Ką rodo tyrimai apie fisetiną?

    Dalis eksperimentinių tyrimų su gyvūnais rodo, kad fisetinas gali mažinti senstančių ląstelių žymenis, o kartu ir uždegimo bei oksidacinio streso rodiklius. Kai kuriuose darbuose aprašoma, kad periodiškas fisetino vartojimas laboratorinėmis sąlygomis buvo siejamas su geresne audinių pusiausvyra ir palankesniais senėjimo ženklais.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad didelė dalis įrodymų yra gauta ląstelių kultūrose arba su gyvūnais, o žmonėms atliktų didelių, aukštos kokybės klinikinių tyrimų dar trūksta. Tai reiškia, kad teiginių apie tiesioginį poveikį ilgaamžiškumui ar konkrečių ligų prevencijai žmogui kol kas negalima laikyti galutinai patvirtintais.

    Kaip į tai žiūrėti praktiškai?

    Ekspertai paprastai sutaria, kad didžiausia nauda sveikatai vis dar siejama su bendrais mitybos principais: įvairiu augaliniu racionu, pakankamu skaidulų kiekiu, mažesniu perdirbtų produktų vartojimu ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Braškės šiame kontekste gali būti vertinga kasdienės mitybos dalis, nes be fisetino jos suteikia vitaminų, antioksidantų ir skaidulų.

    Jei svarstoma apie fisetino papildus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač vartojant receptinius vaistus ar turint lėtinių ligų. Papildų poveikis ir saugumas gali skirtis nuo to, kas stebima vartojant natūralius maisto produktus, o dozės tyrimuose neretai būna didesnės nei įprastai gaunamos su mityba.

  • Žaluma, kuri auga beveik kiekviename darže: štai kodėl verta valgyti rūgštynes

    Kuo naudingos rūgštynės?

    Rūgštynės yra viena ankstyviausių pavasario žalumynų, dažnai auganti daržuose ir net savaime pievose. Jos vertinamos dėl mažo kaloringumo, skaidulų ir kelių svarbių mikroelementų bei vitaminų.

    Maistiniu požiūriu rūgštynėse ypač išsiskiria vitaminas C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda mažinti oksidacinį stresą. Taip pat randama vitamino A bei mineralų, įskaitant magnį ir kalį.

    Ką jos gali duoti organizmui

    Skaidulos rūgštynėse padeda palaikyti reguliarų virškinimą ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą, todėl žalumynai dažnai rekomenduojami subalansuotoje mityboje. Be to, skaidulos gali padėti tolygiau kontroliuoti gliukozės kiekio svyravimus kraujyje.

    Rūgštynėse yra augalinių antioksidantų, kurie siejami su mažesne lėtinių ligų rizika, ypač kai mityboje gausu įvairių daržovių ir žalumynų. Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime nuo ligų neapsaugo, reikšmę turi visas gyvenimo būdas.

    Mokslinėje literatūroje dažnai minima, kad kai kurie augaliniai junginiai laboratorinėmis sąlygomis gali slopinti tam tikrų vėžinių ląstelių augimą. Tačiau tokie rezultatai nereiškia, kad rūgštynės gydo vėžį, o aiškių klinikinių įrodymų žmogui šiuo klausimu nepakanka.

    Kada rūgštynes verta riboti

    Rūgštynėse natūraliai yra oksalatų, kurie gali mažinti kai kurių mineralų, pavyzdžiui, kalcio, įsisavinimą. Oksalatai taip pat gali prisidėti prie kalcio oksalato tipo inkstų akmenų formavimosi, jei žmogus yra linkęs į tokią problemą.

    „Užuot visiškai atsisakę oksalatų turinčių produktų, dažnai vertinga pasirūpinti pakankamu skysčių kiekiu, saikingai vartoti druską ir mityboje turėti pakankamai kalcio“, – sako mitybos specialistai, vertinantys inkstų akmenų rizikos veiksnius.

    Kaip ir su kitais žalumynais, daliai žmonių gali pasireikšti alerginės reakcijos. Jei po rūgštynių atsiranda niežulys, bėrimai, burnos ar gerklės perštėjimas, šio produkto reikėtų vengti ir, esant ryškiems simptomams, pasitarti su gydytoju.

    Kaip jas valgyti saugiai ir skaniai

    Rūgštynės dažniausiai valgomos šviežios arba termiškai apdorotos, ypač sriubose ir troškiniuose. Rūgštokas skonis dera su svogūnais, grietinėle ar sviestu, o nedidelis kiekis gali pagyvinti salotas ir padažus.

    Jei rūgštynes renkatės patys, svarbu jų nerinkti prie intensyvaus eismo kelių ar chemiškai apdorotų laukų. Taip pat verta laikytis saiko, ypač jei mityboje ir taip gausu oksalatų turinčių produktų.

    Rinkoje galima rasti ir rūgštynių ekstraktų papildų pavidalu, tačiau jų veiksmingumas ir saugumas dažnai nėra pakankamai patvirtintas patikimais klinikiniais tyrimais. Dėl to papildus geriausia vertinti atsargiai, o sveikatos klausimais pirmiausia remtis gydytojo ar vaistininko patarimu.

  • Azijoje valgo šimtmečius: džiovinta baltoji morva padeda su cukrumi ir svoriu, odai – tarsi kolagenas

    Kuo ypatinga baltoji morva?

    Džiovinta baltoji morva (Morus alba) Azijos virtuvėse ir tradicinėje mityboje minima šimtmečius, o pastaraisiais metais ją dažniau atranda ir europiečiai. Uoga vertinama dėl saldžiarūgščio skonio, skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu.

    Maistiniu požiūriu tai koncentruotas produktas: džiovinant sumažėja vandens, todėl 100 gramų turi apie 321 kilokaloriją. Praktikoje dažniausiai valgoma mažesnė porcija, pavyzdžiui, sauja apie 30 gramų, todėl svarbiausia yra saikas ir bendra dienos raciono pusiausvyra.

    Gliukozė, svoris ir sotumas

    Vienas dažniausiai minimų baltojos morvos pranašumų siejamas su poveikiu angliavandenių apykaitai. Morvos lapuose ir ekstraktuose aptinkama medžiaga 1-deoksinojirimicinas (DNJ), kuri slopina fermentus, dalyvaujančius angliavandenių skaidyme, todėl gliukozė po valgio gali kilti lėčiau.

    Klinikiniuose tyrimuose su 2 tipo cukriniu diabetu sergančiais žmonėmis morvos lapų ekstraktai, standartizuoti pagal DNJ kiekį, buvo siejami su mažesniais gliukozės šuoliais po valgio, palyginti su placebu. Vis dėlto tai nėra vaistas, o žmonėms, vartojantiems gliukozę mažinančius vaistus, prieš reguliariai naudojant papildus ar ekstraktus verta pasitarti su gydytoju dėl hipoglikemijos rizikos.

    Kalbant apie svorio kontrolę, džiovinta morva dažnai pristatoma kaip saldumynų alternatyva, tačiau ji vis tiek yra kaloringa dėl natūralių cukrų. Didesnį sotumo jausmą gali lemti skaidulos, kurios taip pat siejamos su geresne žarnyno veikla ir reguliariu tuštinimusi.

    Oda, antioksidantai ir ką žada tyrimai

    Mokslinėje literatūroje morvai priskiriamas antioksidacinis potencialas: aptariami polifenoliai ir kiti junginiai, galintys mažinti oksidacinį stresą. Šis mechanizmas dažnai siejamas su lėtesniais senėjimo procesais ir mažesne lėtinių ligų rizika, tačiau realus poveikis priklauso nuo visos mitybos ir gyvenimo būdo.

    Teiginiai, kad morva odai veikia kaip kolagenas, dažniausiai remiasi netiesiogine logika: antioksidantai gali prisidėti prie odos būklės palaikymo, o pakankamas baltymų, vitamino C ir kitų maistinių medžiagų kiekis yra svarbus kolageno sintezei. Vis dėlto pati džiovinta morva nėra kolageno šaltinis, todėl ją tiksliau vertinti kaip papildomą raciono komponentą.

    „Jeigu turite cukrinį diabetą, vartojate vaistus ar turite lėtinių ligų, papildų ar ekstraktų pasirinkimą geriausia suderinti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia mitybos specialistai, vertindami produktus, turinčius įtakos gliukozės rodikliams.

    Džiovinta morva dažniausiai valgoma kaip užkandis arba dedama į košes, musli, jogurtą ir glotnučius, taip pat naudojama kepiniuose. Renkantis produktą verta tikrinti sudėtį: kai kurie gamintojai papildomai saldina ar glazūruoja uogas, todėl bendras cukraus kiekis gali būti didesnis nei tikimasi.

  • Sezamo chalva grįžta į mitybą: kuo ji naudinga odai, širdžiai ir kodėl svarbu saikas

    Sezamo chalva kadaise buvo laikoma desertu ypatingoms progoms, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ją iš dalies nustūmė gausi modernių saldumynų pasiūla. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad tai ne tik cukrus, bet ir sezamo sėklų produktas, turintis maistinių medžiagų, kurių dažnai trūksta kasdienėje mityboje.

    Pagrindinė chalvos vertė siejama su sezamo sėklomis, kuriose natūraliai yra mineralų, ypač kalcio, magnio, fosforo ir kalio. Šios medžiagos svarbios kaulams, raumenų funkcijai ir nervų sistemai, o subalansuota jų mitybinė dalis siejama ir su geresne savijauta bei darbingumu.

    Sezamas taip pat yra nesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis, kurios siejamos su palankesniu lipidų profiliu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu. Praktikoje tai reiškia, kad nedidelė porcija tokio deserto gali būti „protingesnis“ pasirinkimas nei itin stipriai perdirbti saldumynai, kuriuose dažnai gausu priedų.

    Dar viena dažnai minima sezamo savybė yra antioksidantai, tarp jų vitaminas E, prisidedantis prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas siejamas su spartesniu audinių „nusidėvėjimu“, todėl antioksidantų turintys produktai dažnai aptariami sveikesnės senėjimo krypties kontekste.

    Sezamo sėklose esantys lignanai, tokie kaip sezaminas ir sezamolinas, tiriami dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių. Nors vienas produktas savaime nepakeičia gyvenimo būdo, įtraukus lignanų turinčius šaltinius į subalansuotą mitybą galima prisidėti prie organizmo atsparumo nepalankiems veiksniams.

    Vis dėlto chalva išlieka kaloringas desertas, nes joje paprastai nemažai riebalų ir cukraus. Dėl to svarbiausia taisyklė yra saikas: mažesnė porcija labiau tinka kaip retkarčiais pasirenkamas saldumynas, o ne kasdienis užkandis, ypač jei siekiama kontroliuoti svorį ar cukraus kiekį racione.

    Renkantis chalvą verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo geriau, o prioritetas turėtų būti produktams su aiškiai įvardytais pagrindiniais komponentais. Jei yra alergija sezamui ar rekomenduotas ribotas cukraus vartojimas, tokį desertą reikėtų vertinti atsargiai ir, prireikus, pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Mokslininkai aiškina, kodėl kava gali būti naudinga: rastas svarbus ryšys su streso receptoriais

    Apie kavą ilgą laiką kalbama kaip apie gėrimą, siejamą su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika ir ilgesne gyvenimo trukme. Vis dėlto mokslininkams iki šiol nebuvo aišku, kokie tikslūs biologiniai mechanizmai paaiškina šį ryšį.

    Naujausiame darbe daug dėmesio skiriama baltyminiam receptoriui NR4A1, kuris organizme siejamas su atsaku į stresą, uždegiminiais procesais ir su amžiumi susijusiais pokyčiais. Tyrėjai kelia prielaidą, kad kavoje esančios medžiagos gali veikti būtent per šį kelią.

    Koks receptorius atsidūrė dėmesio centre?

    NR4A1 yra baltymas, galintis reguliuoti genų aktyvumą, kai organizmas patiria stresą ar audinių pažeidimus. Jis minimas įvairiuose kontekstuose, įskaitant medžiagų apykaitos reguliavimą, uždegimą ir audinių atsikūrimą, o tai svarbu vertinant ir senėjimo procesus.

    Tyrime akcentuojama, kad pažeidus audinius NR4A1 gali aktyvuotis ir prisidėti prie to, kad žala būtų mažesnė. Kitaip tariant, šis receptorius gali veikti kaip vienas iš vidinių „apsauginių jungiklių“, padedančių organizmui reaguoti į stresorius.

    Kaip čia įsiterpia kava?

    Mokslininkai nustatė, kad kai kurie kavos junginiai gali sąveikauti su NR4A1 ir keisti jo aktyvumą. Tarp minimų medžiagų išskiriama kavos rūgštis, aptinkama ne tik kavoje, bet ir kituose augaliniuose produktuose.

    „Parodėme, kad dalis poveikių gali būti susiję su tuo, kaip kavos junginiai sąveikauja su receptoriumi, dalyvaujančiu organizmo apsaugoje nuo streso sukeltos žalos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Stevenas Saifas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai greičiausiai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl kava siejama su nauda sveikatai. Kavos sudėtyje yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, o jų poveikis gali būti kompleksinis ir priklausyti nuo vartojamo kiekio, individualios sveikatos būklės bei kitų įpročių.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Šio tipo tyrimai padeda tiksliau suprasti, kodėl populiaciniuose stebėjimuose kavos vartojimas neretai siejamas su mažesne kai kurių ligų rizika. Kartu tai nereiškia, kad kava yra vaistas ar kad ji vienodai naudinga visiems.

    Mokslininkai taip pat neatmeta, kad ateityje šios žinios gali prisidėti prie tikslesnių sprendimų kuriant naujus junginius, galinčius veikti tuos pačius biologinius taikinius kaip ir kai kurios kavos sudedamosios dalys. Tačiau tam reikės daugiau tyrimų, kad būtų aiškiau, kokia šio mechanizmo reikšmė realiomis sąlygomis.

  • Žalioji arbata ir širdies sveikata: dietologai įvardijo, kuo ji išsiskiria iš kitų gėrimų

    Gėrimai su pridėtiniu cukrumi siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl mitybos specialistai dažnai ragina dažniau rinktis nesaldintas alternatyvas. Tarp jų išskiriama žalioji arbata, kurios poveikis širdies sveikatai yra vienas dažniausiai tiriamų, palyginti su kitomis arbatų rūšimis.

    Dietologai pabrėžia, kad žalioji arbata nėra stebuklinga priemonė, tačiau ji gali prisidėti prie palankesnių sveikatos rodiklių, kai vartojama kaip bendros širdžiai palankios mitybos dalis. Didelėse apžvalgose ir stebėjimo tyrimuose reguliarus žaliosios arbatos vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų rizika, nors tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio kiekvienu atveju.

    Kaip žalioji arbata gali veikti kraujospūdį?

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra galimas poveikis arteriniam kraujospūdžiui. Kai kurių klinikinių tyrimų ir jų metaanalizių duomenimis, žaliosios arbatos vartojimas ar jos ekstraktai gali lemti nedidelį, bet statistiškai reikšmingą sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimą, ypač žmonėms, kurių rodikliai yra padidėję.

    Šis poveikis siejamas su žaliojoje arbatoje esančiais polifenoliais, ypač katechinais, tarp kurių dažniausiai minimas epigalokatechino galatas. Manoma, kad šios medžiagos gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, mažesnio uždegimo ir palankesnės endotelio veiklos, o tai svarbu normaliai kraujotakai.

    Ką rodo duomenys apie cholesterolį?

    Kita sritis, kurioje žalioji arbata minima dažniausiai, yra lipidų profilis. Mokslinėse apžvalgose aprašoma, kad reguliarus žaliosios arbatos vartojimas gali būti siejamas su nedideliu bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio sumažėjimu, o poveikis didelio tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliams dažniausiai būna kuklesnis ir nevienodas.

    Aiškinama, kad katechinai gali veikti lipidų apykaitos procesus, taip pat sumažinti tam tikrų riebalų pasisavinimą žarnyne. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro bendras mitybos modelis, kūno masė, fizinis aktyvumas ir genetiniai veiksniai.

    Antioksidantai, uždegimas ir žarnynas

    Žalioji arbata vertinama ir dėl antioksidacinių savybių, kurios gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl mityboje esančios antioksidacinės medžiagos laikomos viena iš grandžių, galinčių prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos apsaugos.

    Naujesnėse publikacijose vis dažniau aptariamas ir žarnyno vaidmuo širdies sveikatai. Kai kurie nedideli tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos polifenoliai gali turėti įtakos žarnyno barjero funkcijai ir mikrobiotos sudėčiai, o tai teoriškai gali būti susiję su palankesniais metaboliniais rodikliais.

    Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad tyrimų rezultatai priklauso nuo suvartojamo kiekio, žmogaus įpročių ir bendros sveikatos būklės. Jei žalioji arbata sukelia nemigą, nerimą ar skrandžio dirginimą, verta mažinti kiekį, rinktis silpnesnę arbatą arba gerti ją anksčiau dieną.

    Norint realios naudos širdžiai, žalioji arbata turėtų būti tik viena iš kelių nuoseklių pasirinkimų: mažiau pridėtinio cukraus, daugiau daržovių ir ankštinių, pakankamas judėjimas, nerūkymas ir kraujospūdžio bei cholesterolio kontrolė pagal gydytojo rekomendacijas.

  • Pamirštas pavasario augalas stiprina imunitetą: dėkite į salotas arba gerkite kaip arbatą

    Pamirštas pavasario augalas stiprina imunitetą: dėkite į salotas arba gerkite kaip arbatą

    Czosnaczek, lietuviškai dažnai vadinamas česnakine žliūge arba česnakine rūgtimi, yra dvejų metų augalas iš bastutinių šeimos. Pirmaisiais metais jis suformuoja širdelės formos lapų skrotelę, o antraisiais pražysta smulkiais baltais žiedais.

    Šio augalo atpažinimo ženklas paprastas: patrinti lapai skleidžia aiškų česnako aromatą. Dėl to jis neretai painiojamas su kitais pavasariniais žaliais augalais, tačiau būtent kvapas dažniausiai padeda greitai atskirti.

    Czosnaczek auga laukiniuose plotuose, miškuose, parkuose, krūmynuose ir palei takus, dažnai sudarydamas tankius sąžalynus. Valgomi daugiausia lapai, taip pat tinka ir žiedai, kurie yra švelnesnio, kiek garstyčias primenančio skonio.

    Maistiniu požiūriu tai nėra stebuklingas vaistas, tačiau augalas vertinamas dėl biologiškai aktyvių medžiagų ir antioksidantų. Žalumynuose dažniausiai aptinkami vitaminas C, polifenoliai ir gliukozinolatai, o jie siejami su organizmo apsauga nuo oksidacinio streso.

    Oksidacinis stresas siejamas su lėtiniu uždegimu ir ląstelių senėjimo procesais, todėl mityboje rekomenduojama dažniau rinktis įvairius žalius augalus. Czosnaczek šiuo požiūriu gali būti įdomi alternatyva įprastiems pavasario žalumynams, jei jis vartojamas kaip kasdienės mitybos dalis.

    Virtuvėje šis augalas vertinamas dėl universalumo: žali lapai tinka salotoms, varškei, sumuštinių užtepėlėms, pesto ar kaip švelnesnis česnako prieskonis. Termiškai apdorotas jis gali papildyti sriubas, troškinius ar įdarus, tačiau kaitinant dalis aromato ir jautresnių medžiagų sumažėja.

    Dar vienas populiarus būdas yra užpilas, primenantis lengvą žolelių arbatą. Paprastai lapai užpilami karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir palaikomi kelias minutes, kad skonis liktų švelnus ir neperkartėtų.

    Vis dėlto renkant laukinius augalus svarbiausia yra saugumas ir tikslus atpažinimas, ypač jei jie auga prie judrių kelių ar vietose, kur galimas užterštumas. Turint lėtinių ligų, vartojant vaistus ar nėštumo metu, prieš reguliariai įtraukiant naujus žolinius užpilus į racioną verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Šaukštelis medaus kasdien: mokslas aiškina, kuo tai gali padėti širdžiai ir žarnynui

    Šaukštelis medaus per dieną daugeliui atrodo nekaltas įprotis, tačiau šis produktas dažnai pristatomas ir kaip natūralesnė cukraus alternatyva. Maždaug 7–10 gramų porcija suteikia greitos energijos, nes meduje vyrauja gliukozė ir fruktozė, tačiau kartu randama ir biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip fenolinės rūgštys, flavonoidai, antioksidantai bei fermentai.

    Naujesnėse apžvalgose medus siejamas su keliomis sritimis: kosulio palengvinimu, žaizdų gijimu ir kai kurių metabolinių rodiklių pokyčiais. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad efektai priklauso nuo medaus rūšies, vartojamo kiekio ir bendros mitybos, todėl medaus nereikėtų laikyti gydomuoju produktu.

    Kas žinoma apie žarnyną?

    Vienas įdomiausių medaus aspektų siejamas su žarnyno mikrobiota. Meduje yra oligosacharidų, kurie gali veikti kaip maistas kai kurioms naudingoms bakterijoms, todėl tiriama, ar medus gali padėti palaikyti palankesnį mikrobiotos balansą.

    Laboratoriniai ir ankstyvieji klinikiniai duomenys rodo potencialą skatinti kai kurių gerųjų bakterijų, pavyzdžiui, Lactobacillus ir Bifidobacterium, augimą. Kartu akcentuojama, kad žmogaus žarnyno ekosistema yra sudėtinga, o poveikis gali skirtis priklausomai nuo mitybos skaidulų kiekio, streso, miego ir vartojamų vaistų.

    Širdis, cukraus apykaita ir ribos

    Metaanalizėse, kur vertinti kontroliuojami tyrimai, medaus vartojimas kai kuriais atvejais siejamas su palankesniais rodikliais, tokiais kaip nevalgiusio gliukozė, bendras cholesterolis, LDL ir trigliceridai, o HDL gali didėti. Tačiau autoriai pabrėžia nevienodą tyrimų kokybę ir tai, kad dalį rezultatų būtina patvirtinti didesnėmis, gerai suprojektuotomis studijomis.

    Praktinė išvada paprasta: medų verta vertinti kaip saldiklį, kuris gali turėti papildomų bioaktyvių medžiagų, bet tai vis tiek yra laisvieji cukrūs. Keli šaukštai per dieną greitai virsta dideliu cukraus kiekiu, todėl daugeliui suaugusiųjų racionalus pasirinkimas yra nedidelė porcija, pavyzdžiui, vienas šaukštelis.

    Kaip vartoti, kad nepakenktumėte kokybei?

    Medaus vertingosios medžiagos, ypač fermentai, yra jautresnės karščiui, todėl jo nerekomenduojama dėti į ką tik užvirtą ar labai karštą arbatą. Palankiau palaukti, kol gėrimas atvės iki šilto, malonaus gerti, tada įmaišyti medų.

    Sukietėjęs, susikristalizavęs medus dažniausiai nėra sugedęs, tai natūralus procesas, susijęs su gliukozės ir fruktozės santykiu. Jei norisi jį suskystinti, geriau rinktis šiltą vandens vonelę ir kantrybę, o ne mikrobangų krosnelę ar kaitinimą ant radiatoriaus, nes taip prastėja kokybė.

    Specialistai primena ir saugumo taisykles: medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių dėl botulizmo rizikos. Atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys cukrinį diabetą, ryškią insulinorezistenciją, padidėjusius trigliceridus ar alergiją bičių produktams, nes net ir mažos porcijos prisideda prie bendro cukrų kiekio racione.