Vilniaus katedros požemiuose aptiktas vienas reikšmingiausių pastarųjų metų istorinių radinių: karališkosios laidojimo insignijos, kurios Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paslėptos siekiant jas apsaugoti nuo karo ir okupacijų grėsmių. Po dešimtmečius trukusių paieškų kolekcija pirmą kartą pristatyta visuomenei Sakralinio meno paveldo muziejuje Vilniuje.
Šios istorijos ištakos siekia 1931 metus, kai Vilnių užklupęs potvynis apgadino katedrą ir paskatino tvarkybos darbus. Jų metu buvo atvertos karališkosios kriptos ir aptikti palaidojimai, siejami su Aleksandru Jogailaičiu, Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite, o kartu rasti ir ypač reti laidojimo ceremonijoms skirti valdovo ženklai.
Specialiai laidotuvėms pagamintos karūnos, žiedai, grandinės ar kiti atributai istoriškai išlieka daug rečiau nei karūnavimo regalijos, nes dažnai nebūdavo perduodami, o vėliau sunaikinami ar perlydomi. Dėl to toks rinkinys laikomas išskirtiniu šaltiniu, leidžiančiu tiksliau suprasti valdovų laidojimo tradicijas ir to meto juvelyrikos technologijas Lietuvos ir Lenkijos istorijos kontekste.
1939 metais, artėjant karui, katedros dvasininkai nusprendė vertingiausius objektus paslėpti. Regalijos buvo suvyniotos į laikraščius, įdėtos į metalinį indą ir užmūrytos specialiai parengtoje nišoje po šventove, tikintis jas atsiimti pasibaigus karo veiksmams.
Tačiau vėlesnės okupacijos, politiniai lūžiai ir bėgantis laikas padarė savo: informacija apie tikslią slėptuvės vietą išblėso. Nors 1985 metais, įrengiant vėdinimo sistemą, dalis katedros lobyno buvo aptikta atsitiktinai, karališkųjų insignijų tuo metu rasti nepavyko.
Paieškos buvo tęsiamos pasitelkiant skirtingus metodus, įskaitant georadarą, termoviziją ir metalo detektorius, tačiau ilgą laiką jos nedavė rezultatų. Situacija pasikeitė, kai tyrėjai iš naujo įvertino tarpukario laikų planus ir surinko liudijimus, leidusius susiaurinti tikėtiną slėptuvės vietą po katedra.
Lūžis įvyko 2024 metų gruodžio 16 dieną, kai mokslininkai panaudojo endoskopinę kamerą ir, per mažas mūro ertmes pasiekę anksčiau nepastebėtą zoną, užfiksavo užmūrytą nišą. Atvėrus slėptuvę, rastas beveik pilnas rinkinys, išgulėjęs požemyje apie 85 metus.
Tarp aptiktų objektų nurodomos su Aleksandru Jogailaičiu siejamos insignijos, taip pat Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės laidojimo ženklai, įskaitant karūnas, grandines, žiedus, medalioną, karališkąjį skeptrą ir valdžios obuolį. Tokia sudėtis leidžia tyrėjams lyginti skirtingų asmenų laidojimo atributiką ir jos simboliką, o visuomenei suteikia retą progą pamatyti objektus, kurie paprastai neišlikdavo.
Restauratoriai pasirinko konservavimo kryptį, kuri nepaslepia laiko žymių: kai kur matoma korozija, išlikę metalinio indo fragmentai ir medžiagų, į kurias daiktai buvo suvynioti, pėdsakai. Tai, muziejininkų vertinimu, sustiprina radinio istorinį pasakojimą ir leidžia suprasti ne tik estetinę, bet ir dramatišką jo išlikimo kainą.
Ekspozicijoje pasakojama ne vien apie patį atradimą, bet ir apie kelių dešimtmečių trukusias paieškas bei ankstesnius radinius, susijusius su 1931 ir 1985 metų darbais. Platesniame kontekste tai primena vis dažniau Europoje ryškėjančią tendenciją, kai istorinių pastatų tyrimuose derinami archyviniai šaltiniai ir šiuolaikinės technologijos, leidžiančios tiksliau identifikuoti paslėptus kultūros paveldo sluoksnius.
Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl meninės vertės, bet ir dėl galimybių atlikti medžiagų tyrimus, datavimą ir technologinę analizę, kuri papildytų žinias apie to meto meistrystę. Visuomenei tai tampa proga iš arčiau pamatyti, kaip karas ir okupacijos keitė kultūros paveldo likimus, o kartu ir kaip atkakliai jis gali sugrįžti į viešąją atmintį.
Leave a Reply