CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Šiaurės Irake, Nimrude, senovės Asirijos sostinėje Kalchu, archeologai dar praėjusio amžiaus pabaigoje aptiko karališkuosius kapus, kuriuose buvo sukrautos įspūdingos aukso brangenybės. Po rūmų patalpomis slėptose laidojimo kamerose rasti karališkajai šeimai priklausiusių moterų palaikai ir itin turtingas įkapių rinkinys.

    Kaip skelbta apie tyrimus, kapai buvo atidengti 1988 metais, kai Irako archeologai kasinėjo Ašurnasirpalo II rūmus. Radiniai patraukė dėmesį ne tik gausa, bet ir meistryste, kuri neretai lyginama su garsiausiais Egipto karališkųjų kapaviečių atradimais.

    Kape, tyrėjų įvardijamame kaip antrasis, rasta karūnų, diademų, vėrinių, auskarų, apyrankių, žiedų ir drabužių puošmenų iš aukso. Be to, aptikta dirbinių su lazuritu, karneoliu, agatu ir kitomis vertingomis medžiagomis, o ornamentikoje kartojosi rozetės, stilizuoti medžiai ir religinės simbolikos motyvai.

    Dalį įkapių pavyko susieti su konkrečiomis Asirijos valdovių vardais, minimais ir įrašuose ant daiktų. Tarp jų minimos Yabâ, siejama su Tiglatpilesaru III, Banītu, siejama su Salmanasaru V, ir Ataliya, siejama su Sargonu II.

    Vis dėlto laidojimo aplinkybės pasirodė sudėtingesnės, nei tikėtasi iš pradžių. Vienoje kameroje aptikti dviejų moterų palaikai, o ant įkapių iškalti skirtingų karalienių vardai leidžia manyti, kad dalis brangenybių galėjo būti perduodamos iš kartos į kartą ir tik vėliau pateko į tą patį kapą.

    Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė su Yabâ siejama įspėjamoji įrašų formuluotė, skirta apsaugoti kapą nuo išniekinimo ir nuo bandymų jame laidoti kitą asmenį. Tokios detalės, archeologų vertinimu, padeda geriau suprasti neoasirų požiūrį į mirtį, atminimą ir karališkųjų kapų neliečiamumą.

    Palyginimai su Tutanchamono kapu atsiranda ne atsitiktinai, nes aukso kiekis ir juvelyrikos kokybė Nimrude išties išskirtiniai. Tačiau šie radiniai atveria kitą pasaulį: ne faraonų, o imperijos elito moterų, kurių vaidmuo rašytiniuose šaltiniuose dažnai lieka šešėlyje, todėl archeologija čia tampa esminiu žinių šaltiniu.

    Ne mažiau dramatiška ir šių vertybių naujųjų laikų istorija. Pranešta, kad reikšmingiausi dirbiniai buvo saugomi Irako centrinio banko saugyklose ir išliko per karus, taip pat per 2003 metais vykusį Irako muziejaus Bagdade apiplėšimą.

    Pats Nimrudas patyrė didžiulių nuostolių 2015 metais, kai senovės miesto dalis sunaikino Islamo valstybės kovotojai. Vis dėlto Nimrudo karalienių lobiai išliko vienu ryškiausių neoasirų dvaro prabangos, amatų ir simbolikos liudijimų.

  • Metalo detektorius atvedė į sensaciją Vloclaveke: po žeme – šimtai auksinių ir sidabrinių radinių

    Metalo detektorius atvedė į sensaciją Vloclaveke: po žeme – šimtai auksinių ir sidabrinių radinių

    Lenkijos Vloclaveke archeologai, ruošdami teritoriją naujų miesto namų statyboms, aptiko išskirtinį radinių kompleksą – po žeme slėptą lobį, kuriame gausu auksinių monetų, papuošalų, laikrodžių, sidabrinių stalo įrankių ir kitų vertybių. Tyrėjai kol kas atsargiai sieja šį radinį su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, tačiau tikslios istorijos dar nėra.

    Kasdienėje statybų aikštelėje pradžia atrodė kukli: pirmiausia rasta pavienių stalo įrankių. Vėliau paaiškėjo, kad tai tik didesnio užkasimo dalis – iki šiol identifikuoti 355 artefaktai ir 15 radinių grupių, o po konservavimo ir detalesnio išrinkimo bendras objektų skaičius gali priartėti prie 400.

    Archeologų dėmesį patraukė ir tai, kaip vertybės buvo paslėptos. Dalis sidabrinių dirbinių, tarp jų ir stalo indų komplekto fragmentai, rasta sudėta į keraminį kanalizacijos vamzdį, o kita dalis – užkasta žemėje audeklo ryšulyje. Kai kurie daiktai buvo sąmoningai supjaustyti, todėl svarstoma, kad slėpėjas skubėjo arba bandė vertybes padaryti mažiau atpažįstamas.

    Ką jau pavyko nustatyti?

    Tarp radinių yra auksinių monetų, taip pat užsienio valiutos monetų ir banknotų, o drauge aptikta dokumentų bei ranka rašytų užrašų, kurių turinys kol kas neatskleidžiamas. Ypatingą reikšmę turi su žydų kultūra susiję daiktai: jie primena apie iki karo buvusį daugiakultūrį miesto gyvenimą ir gali tapti svarbiu raktu atkuriant to meto bendruomenių istorijas.

    Vienu paslaptingiausių objektų laikomas auksinis žiedas, kurio viduje rasta mažytė popieriaus skiautė. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai dažnai suteikia daugiausia informacijos, tačiau tekstą galima bandyti perskaityti tik atlikus kruopščias konservavimo procedūras, kad trapus popierius nesuirtų.

    Kol kas neaišku, kas tiksliai paslėpė šias vertybes ir kodėl jų niekada neatsiėmė. Ant kai kurių stalo įrankių aptikti inicialai, tačiau jie dar neleidžia patikimai identifikuoti savininkų, todėl laukia ilgesnis tyrimų etapas, apimantis ir archyvinių šaltinių peržiūrą.

    Rasta ne tik karo laikų lobis

    Tyrimų vietoje aptikta ir gerokai senesnių radinių: maždaug 40 vėlyvųjų viduramžių objektų, tarp jų medinių šulinių, statinių tipo indų bei konstrukcijų liekanų, siejamų su senąja miesto gynybine infrastruktūra. Dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad dalis medienos kai kuriems šuliniams buvo nukirsta apie 1366 ir 1399 metus, o taip pat rasta medinių drenažų, datuojamų laikotarpiu po 1525 metų.

    Radinių vertė šiuo metu neskaičiuojama, nes pirmiausia būtina atlikti valymą, konservavimą ir detalią analizę, įvertinant metalų sudėtį, kilmę, autentiškumą ir kontekstą. Pranešama, kad konservavimo ir mokslinių tyrimų darbai gali trukti iki 2028 metų sausio, ir tik tada paaiškės daugiau apie lobio amžių, kilmę bei galimą jo kelią į slėptuvę.

  • Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Netikėtas radinys statybvietėje

    Čekijoje, šiaurinėje Bohemijoje, Bukovo rajone prie Ūstí nad Labem statybų metu archeologai aptiko įspūdingą ledynmečio gyvūnų kaulų sankaupą. Radinys išryškėjo 2024 metų lapkritį, kai, vykdant kasinėjimų priežiūrą, iš grunto pradėjo lįsti stambių žinduolių kaulai.

    Plėtojant darbus paaiškėjo, kad tai ne pavienis radinys: maždaug 1 000 kvadratinių metrų plote užfiksuota daugiau nei 3 500 gyvūnų liekanų. Tarp jų – 19 apatinių žandikaulių ir atskiras dantis, leidžiantys spręsti, kad vienoje vietoje atsidūrė mažiausiai 20 vilnonių mamutų.

    Ką rodo kaulai ir įrankiai

    Greta mamutų nustatyta ir kitų rūšių liekanų, tarp jų vilnonio raganosio, arklio, elnio ir kiškio. Tyrėjai pabrėžia, kad mamutų skeletų dalių spektras platus, tačiau ilčių ir kaukolių fragmentų aptikta nedaug, o tai gali atspindėti specifinį skerdenų apdorojimą ar išnešiojimą.

    Kaulų sluoksnio aplinkoje rasta akmens dirbinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų: akmeninių antgalių fragmentų, pjovimui skirtų įrankių, peilio tipo dirbinys, taip pat mamuto dramblio kaulo pakabukas. Aptiktos ir raudonos ochros dėmės po stambesniais kaulais, o tai siejama su priešistorėje plačiai naudotu geležies turinčiu pigmentu.

    Po kaulų sankaupa fiksuoti bent trys aiškūs degimo židiniai, o dar viena vieta su degintų kaulų koncentracija įvardijama kaip galima ketvirtoji. Tokie radiniai rodo, kad žmonės čia lankėsi ne atsitiktinai, o vietovė galėjo būti naudojama pakartotinai.

    Medžioklės hipotezė ir amžius

    Ant kai kurių mamutų šonkaulių ir kitų kaulų aptikti pjovimo pėdsakai, būdingi skerdenų dorojimui. Pirminė įrankių naudojimo žymių analizė rodo, kad dalis jų galėjo būti naudota mėsinėjimui, odų apdirbimui ar minkštoms medžiagoms pjaustyti, o dviejų akmens dirbinių lūžiai vertinami kaip galėję atsirasti nuo smūgio.

    „Pjūvių ir mėsinėjimo pėdsakai leidžia manyti, kad mamuto mėsa buvo naudojama maistui, o ne tik renkamos senos kaulų liekanos“, – sakė tyrėja Herčíková.

    Radiokarbono metodu datuotos anglys iš dviejų degimo vietų parodė laikotarpį maždaug nuo 28 800 iki 25 600 metų. Nors skirtingų mėginių rezultatai apsunkina tikslią chronologiją, įrankių tipai ir datos leidžia radinį sieti su vėlyvuoju gravetiu – aukštojo paleolito kultūriniu laikotarpiu, žinomu iš Vidurio Europos.

    Kodėl šis radinys išskirtinis

    Gravetio laikotarpio mamutų kaulų sankaupos gerai žinomos Moravijoje, Žemutinėje Austrijoje ir pietų Lenkijoje, tačiau Bohemijoje tokio masto objektų beveik nefiksuota. Dėl to Bukovo vietovė laikoma tiek geografine, tiek chronologine išimtimi, galinčia papildyti žinias apie žmonių judėjimą ir medžioklės strategijas.

    Amžiaus analizė rodo, kad dauguma mamutų buvo lytiškai subrendę, bet dar augantys: 13 iš 20 individų galėjo būti maždaug 13–27 metų. Tyrėjų vertinimu, tokia mirtingumo struktūra menkai dera su natūralia žūtimi ir gali rodyti kryptingą medžioklę, nors neatmetama ir galimybė, kad dalis gyvūnų buvo surinkti jau nugaišę.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar gyvūnai buvo tarpusavyje giminingi, kokia buvo patinų ir patelių proporcija, ir ar medžiotojai rinkosi konkretaus tipo bandas. Tam planuojama pasitelkti genetinius tyrimus, izotopų analizę, nuosėdų DNR ir papildomą datavimą, kurie padėtų suprasti, kaip greitai susidarė sankaupa ir kokiomis sąlygomis čia vyko žmonių veikla.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Journal of Archaeological Science: Reports.

  • Atidengta sinagoga iš Jėzaus laikų: Magdaloje rastas paslaptingas akmuo kelia klausimų

    Atidengta sinagoga iš Jėzaus laikų: Magdaloje rastas paslaptingas akmuo kelia klausimų

    Izraelyje, Galilėjos regione esančioje Magdaloje, archeologiniai tyrimai prieš planuojamą viešbučio statybą atidengė pirmojo amžiaus sinagogos liekanas. Specialistai aptiko didesnę susirinkimams skirtą patalpą, akmeninius suolus ir kolonas, o taip pat išlikusius mozaikos fragmentus su geometriniais ornamentais.

    Radinių datavimas laikomas svarbiausia šio atradimo dalimi. Pagal archeologinį kontekstą sinagoga veikė Antrosios Jeruzalės šventyklos laikotarpiu, iki romėnų įvykdyto šventyklos sunaikinimo 70 metais. Būtent todėl atradimas siejamas su evangelijose minimais pasakojimais apie Jėzaus veiklą Galilėjoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad archeologija negali patvirtinti, ar Jėzus tikrai lankėsi būtent šioje sinagogoje. Kol kas nerasta nei įrašo, nei konkretaus asmens buvimą liudijančio daikto, todėl galima teigti tik tai, kad statinys egzistavo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

    Daugiausia diskusijų kelia sinagogos viduje rastas puošniai dekoruotas akmeninis blokas, vadinamas Magdalos akmeniu. Ant jo iškalti religiniai motyvai, tarp jų aiškiai matoma septynšakė menora ir simboliai, siejami su Jeruzalės šventykla. Tyrėjams tai svarbu todėl, kad menora pavaizduota laikotarpiu, kai šventykla dar stovėjo, o tai leidžia svarstyti, kad kūrėjas galėjo remtis tiesioginiu šventyklos vaizdu, o ne vien pasakojimais.

    Magdalos akmens paskirtis iki šiol nėra vienareikšmiškai paaiškinta. Viena hipotezė teigia, kad jis galėjo būti susijęs su vieta, kur buvo skaitoma Tora, kita jį aiškina kaip platesnės šventyklinės simbolikos elementą, atspindintį to meto žydų religinę tapatybę ir ryšį su Jeruzale.

    Įdomu tai, kad Magdaloje vėliau buvo aptikta ir antroji sinagoga, taip pat priskiriama Antrosios šventyklos laikotarpiui. Tai leidžia archeologams daryti išvadą, jog pirmame amžiuje Magdala greičiausiai buvo ne nuošali gyvenvietė, o aktyvus regiono centras su išplėtota infrastruktūra, kur aptikta gatvių, namų, parduotuvių, vandentiekio elementų ir ritualinių maudyklų pėdsakų.

    Nors tokie radiniai praplečia žinias apie Galilėjos žydų bendruomenių gyvenimą pirmame amžiuje, pagrindinis klausimas lieka atviras. Ar Jėzus mokė būtent čia, šiandien patikrinti neįmanoma, tačiau pats sinagogos ir Magdalos akmens derinys suteikia retą, materialų to laikmečio religinės kultūros vaizdą.

  • Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Prancūzijoje archeologai aptiko išskirtinį radinį: trijuose keraminiuose induose, užkastuose senovinio gyvenamojo kvartalo namuose, slėpėsi daugiau kaip 40 000 romėniškų monetų. Du indai buvo pilni, o trečiasis, kaip manoma, dar Antikoje buvo ištuštintas, jame liko tik kelios monetos.

    Didžiausias netikėtumas tyrėjams buvo ne vien kiekis, o tai, kad lobis, panašu, nebuvo slėptas skubant. Indai buvo įleisti į specialiai paruoštas duobes, uždengti akmenimis ir laikyti labai negiliai, maždaug tuometinio grindų lygio aukštyje.

    Tokia padėtis leidžia manyti, kad savininkai prie indų galėjo grįžti ir monetas pildyti. Kai kuriose vietose monetos rastos ir palei išorinę indų sienelę, todėl archeologai kelia versiją, jog tai galėjo būti namų santaupų saugyklos, o ne desperatiškai paslėptas turtas artėjant pavojui.

    Monetos iš permainų laikotarpio

    Radinių datavimas rodo, kad didžioji dalis monetų kaldinta maždaug 280–310 metais. Tai buvo nerami Romos imperijos epocha, kai vyko politinės kovos, regioniniai valdžios centrai ir ryškūs ekonomikos pokyčiai, o pinigų sistema patyrė spaudimą.

    Tarp monetų identifikuoti ir valdovų, siejamų su vadinamąja Galijos imperija, atvaizdai, įskaitant Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II emisijas. Tyrėjai taip pat aptiko padirbtų monetų ir propagandinio pobūdžio kaldinių, kurie leidžia geriau suprasti, kaip tuo metu veikė pinigų apyvarta ir politinė komunikacija.

    Dar viena detalė, sudominusi specialistus, yra monetos su imperatoriaus Klaudijaus II atvaizdu, kurios, sprendžiant iš analizės, galėjo būti kaldintos jau po jo mirties. Tokie atvejai rodo, kad kai kurios emisijos galėjo būti naudojamos vėliau, siekiant palaikyti valdžios tęstinumo įspūdį arba tiesiog dėl praktinių apyvartos poreikių.

    Ką pasako vieta ir namai

    Indai rasti skirtinguose tos pačios miesto dalies pastatuose, netoli viešųjų erdvių, kurios, kaip manoma, buvo susijusios su šventyklomis ir teatru. Pats kvartalas nebuvo skurdus: kasinėjimai atskleidė sudėtingesnių namų elementus, įskaitant šildomas patalpas su hipokausto sistema, rūsius ir kiemus.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo gyventi pasiturintys amatininkai ar pirkliai, o monetų sankaupos atspindi ne vien atsitiktinę sėkmę, bet ir sąmoningą turto kaupimą. Archeologai pabrėžia, kad panašūs lobiai svarbūs ne tik dėl materialinės vertės, bet ir dėl informacijos apie to meto kasdienę ekonomiką.

    Kodėl monetų niekas neatsiėmė?

    Tyrėjai sieja radinį ir su miesto istorija: po romėniškais sluoksniais aptikti dar senesnės galų gyvenvietės pėdsakai, o vėliau vietovė virto romėnišku miestu su reguliariu užstatymu. Vis dėlto kvartalo istorija baigėsi po kelių gaisrų, vienas jų, kaip manoma, įvyko IV amžiaus pradžioje, o kitas galėjo lemti galutinį teritorijos apleidimą.

    Tokie sukrėtimai yra viena realiausių priežasčių, kodėl savininkai galėjo nebegrįžti atsiimti santaupų. Kol archeologai tęsia monetų tyrimus, šis radinys jau dabar laikomas vienu įdomesnių pavyzdžių, kaip namų ūkiai Romos imperijoje galėjo tvarkyti pinigus ir kaupti rezervą neramiais laikais.

  • 4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    Liuksemburge archeologai atskleidė išskirtinį vėlyvosios Romos laikotarpio radinį – vienoje vietovėje aptiktas 141 iš gryno aukso kaldintas solidas. Nors iš pradžių rasta tik 38 monetos, vėlesni, platesni tyrimai parodė, kad lobis gerokai didesnis.

    Monetos aptiktos vietovėje, vadinamoje Um Rank, kur kartu užfiksuoti ir vėlyvosios Romos gynybinio statinio pėdsakai. Tyrėjai nurodo, kad tai buvo burgus tipo įtvirtinimas, priklausęs vėlyvojoje imperijos fazėje veikusiai gynybinių objektų sistemai.

    Kasimą apsunkino ne archeologija, o XX amžiaus paveldas: teritorija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aktyvi kovų zona, todėl žemėje liko nesprogusios amunicijos. Dėl to archeologai dirbo kartu su Liuksemburgo kariuomene ir išminavimo specialistais, o darbai vyko itin atsargiai.

    Monetų amžius ir reta galimybė

    Radinį sudaro solidai, naudoti vėlyvojoje Romos imperijoje kaip viena svarbiausių aukso pinigų formų. Monetos datuojamos 364–408 metais ir kaldintos valdant devyniems imperatoriams, o jų būklė – neįprastai gera.

    Numizmatams itin svarbu tai, kad lobis buvo ištirtas archeologiniame kontekste, o ne pateko į rinką be kilmės duomenų. Tokie radiniai leidžia tiksliau vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis lobiai buvo slepiami, bei kaip juda pinigai ir turtas karo ar politinių krizių laikotarpiu.

    Kelias iš Nikomedijos į Vakarus

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė monetų kilmės analizė: 17 jų kaldintos Nikomedijoje – svarbiame Romos monetų kalyklos centre senovės Anatolijoje, prie Marmuro jūros. Šios monetos datuojamos 364–367 metais, o jų kelias iki dabartinio Liuksemburgo rodo, kokiais atstumais galėjo cirkuliuoti aukso pinigai.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis aukso į Vakarus galėjo keliauti su kariuomene ar imperine administracija, ypač keičiantis valdovams ir judant kariniams vienetams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienareikšmiškai susieti lobį su konkrečia karo kampanija nėra pagrindo, todėl daromos atsargios išvados.

    Kada lobis paslėptas ir kiek išmokėta

    Monetų chronologija leidžia spėti, kad lobis galėjo būti paslėptas apie 395 metus arba netrukus po to. Tarp radinių aptiktos ir itin retos uzurpatoriaus Eugenijaus emisijos, kaldintos jo trumpu valdymo laikotarpiu 392–394 metais, o tokių egzempliorių retumas paprastai reikšmingai didina viso rinkinio vertę.

    Liuksemburgo institucijos pirminiams radėjams išmokėjo 308 600 eurų. Suma nustatyta pagal nepriklausomą numizmatinę ekspertizę, vertinusią monetų išsilaikymą ir retų kaldinių dalį.

  • 2 300 metų auksinis vėrinys išskleidė paslaptį: amazonių pėdsakai ir moterys-bitės

    2 300 metų auksinis vėrinys išskleidė paslaptį: amazonių pėdsakai ir moterys-bitės

    Ukrainos pietuose, Dniepro žemupyje esančiame Ogužo kurhane archeologai aptiko įspūdingą maždaug 2 300 metų senumo auksinį vėrinį. Toks radinys iš elitinių skitų laidojimo paminklų laikomas vienu ryškiausių liudijimų apie stepės klajoklių meistrystę ir to meto simbolių pasaulį.

    Kurhanai skitų kultūroje buvo skirti aukšto statuso žmonėms, o įkapių rinkiniai dažnai veikė kaip socialinio rango ir tikėjimo sistemos ženklai. Dėl to kiekviena detalė tampa užuomina apie tai, kaip bendruomenė suvokė valdžią, kilmę, lyties vaidmenis ir pomirtinį gyvenimą.

    Kas pavaizduota vėrinyje?

    Didžiausią mokslininkų dėmesį patraukė dekoras, kuriame matyti neįprastos figūros. Viena jų interpretuojama kaip su karingomis moterimis siejamas įvaizdis, todėl visuomenėje vėl atgijo diskusija apie amazones, kurias aprašė senovės graikų autoriai.

    Archeologai pabrėžia, kad vienas radinys pats savaime neįrodo, jog legendos pažodžiui atspindi realybę. Vis dėlto pastarųjų dešimtmečių tyrimai rodo, kad Eurazijos stepėse būta moterų, laidojamų su ginklais, o kai kurių palaikuose fiksuojami su kovomis siejami sužeidimai.

    Moterų-bičių mįslė

    Dar paslaptingesnės yra figūros, kurias tyrėjai apibūdina kaip moteris-bites, mat žmogaus bruožai jose tarsi susilieja su vabzdžius primenančiais elementais. Toks vaizdavimas gali sietis su mitologija, dievybėmis, vaisingumo simbolika ar mirusiųjų globos idėjomis, tačiau aiškaus atsakymo kol kas nėra.

    Kontekstas svarbus: skitų menas neretai jungė gyvūninius ir žmogaus motyvus, o ornamentai veikė kaip koduotos žinutės bendruomenei. Todėl vėrinys gali būti ne tik prabangaus statuso ženklas, bet ir platesnio pasakojimo apie tikėjimą bei tapatybę dalis.

    Kodėl radinys reikšmingas?

    Tokie artefaktai padeda tikslinti, kaip skitų visuomenėje buvo suvokiama moteriškumo ir galios sąsaja. Jei dalis motyvų iš tiesų susiję su karingomis moterimis ar antgamtinėmis būtybėmis, vėrinys gali tapti svarbiu šaltiniu aiškinantis, kur baigiasi mitas ir prasideda istorinė realybė.

    Archeologai tikisi, kad papildomi tyrimai, įskaitant kapavietės konteksto analizę ir palyginimus su kitais Juodosios jūros regiono radiniais, leis tiksliau įvardyti, kam priklausė šis papuošalas ir kokią žinutę jis turėjo perduoti. Kol kas aišku viena: skitų pasaulis dar slepia ne vieną netikėtą istoriją.

  • Iš fosos dumblų ištraukė XIX a. šarvą: Dolny Śląsk slepia netikėtą istoriją

    Iš fosos dumblų ištraukė XIX a. šarvą: Dolny Śląsk slepia netikėtą istoriją

    Žemutinėje Silezijoje, Dolny Śląsk regione, iš dumblu užneštos fosos, juosiančios Pielaszkowice dvarą, iškeltas retas karinės istorijos radinys – XIX amžiaus kirasyrų šarvas. Jį aptiko vietos istorijos ieškotojas, dalyvavęs teritorijos žvalgyme kartu su keliomis tyrinėtojų grupėmis.

    Specialistai nustatė, kad tai gvardijos kirasyrų kirysas – metalinis krūtinės šarvas, kuris buvo vienas svarbiausių sunkiosios kavalerijos ekipuotės elementų. Tokie šarvai skirti apsaugoti nuo šaltųjų ginklų smūgių, ypač kardo kirčių ir ieties dūrių, ir Europos kariuomenėse naudoti dar ir XIX amžiuje, net augant šaunamųjų ginklų reikšmei.

    Radinio kelias į muziejų

    Radinys nebus paliktas privačiose rankose. Po pirminio įvertinimo numatyta konservacija, o vėliau šarvas turėtų papildyti Ziębice miestelyje veikiančio Silezijos namų muziejaus ekspoziciją, kad jį galėtų pamatyti visuomenė.

    Konservavimo darbai tokiems daiktams yra kritiškai svarbūs, nes dumble ilgai išbuvęs metalas dažnai būna pažeistas korozijos, o iškėlus į orą ir pradžiūvus procesai gali dar paspartėti. Dėl to įprastai taikomas laipsniškas džiovinimas, druskų šalinimas ir apsauginės dangos, kad artefaktas būtų stabilus ilgalaikiam saugojimui.

    Kodėl šarvas atsidūrė fosoje?

    Vieta, kurioje rastas kirysas, tyrėjus domina ne mažiau nei pats radinys. Pielaszkowice dvaras siejamas su Napoleono laikotarpiu: 1813 metais čia buvo sudarytos paliaubos tarp Napoleono pajėgų ir Rusijos bei Prūsijos kariuomenių, turėjusios reikšmės tolesnei kampanijos eigai.

    Dar viena svarbi aplinkybė – Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Vietos pasakojimuose minima, kad 1945 metais dvaras buvo nusiaubtas, o dalis turto galėjo būti sumesta pro langus į fosą; po karo gyventojai esą rasdavo porceliano šukių, monetų ir įvairių metalo dirbinių, kurie vėliau pradingo po dumblo sluoksniais.

    Fosa gali slėpti daugiau radinių

    Žvalgybos metu, be kirysų šarvo, aptikta ir daugiau su dvaro istorija siejamų objektų: metalinių detalių, buities ir interjero fragmentų, taip pat dekoratyvinių komplekso elementų. Tai sustiprina prielaidą, kad fosoje gali būti ir daugiau vertingų artefaktų, o tolesni tyrimai gali atskleisti platesnį daiktinį dvaro istorijos sluoksnį.

    Paieškose dalyvavo istorijos atradėjų organizacijų nariai, o projekte prisidėjo ir kino srities žmonės, besirengiantys naujai ekranizacijai pagal knygą Szatan z siódmej klasy. Tokios iniciatyvos vis dažniau derina edukaciją, paveldo pažinimą ir atsakingą bendruomenių įsitraukimą, tačiau galutinius sprendimus dėl radinių vertinimo ir saugojimo vis tiek priima muziejai ir paveldo specialistai.

    Šis atradimas primena, kad net ir gerai žinomi dvarų kompleksai Vidurio Europoje dar gali slėpti reikšmingų istorinių liudijimų. Kartais vienas iš dumblų ištrauktas daiktas tampa raktu į platesnį pasakojimą apie karus, plėšimus, vietos atmintį ir tai, kaip praeitis išlieka po vandeniu bei žeme.

  • Suomijoje aptiko rekordinį vikingų sidabro lobį: kelios tūkstančiai monetų ir mįslė

    Suomijoje aptiko rekordinį vikingų sidabro lobį: kelios tūkstančiai monetų ir mįslė

    Suomijoje, Sysmä apylinkėse, aptiktas iki šiol didžiausias šalyje vikingų laikotarpio sidabro monetų lobis. Pirminiais vertinimais, tai kelios tūkstančiai monetų ir kitų sidabrinių dirbinių, kurių bendra masė siekia apie 4,5 kilogramo. Radinį rugsėjo 3 dieną užfiksavo metalo ieškikliu besinaudojęs entuziastas Kalle Lappinen, o netrukus į vietą atvyko archeologai.

    Specialistai nustatė, kad monetos nebuvo sukrautos vienoje duobėje. Sidabras sudaro mažiausiai du atskirus depozitus, nutolusius vienas nuo kito maždaug 12 metrų, o abu buvo maždaug 45 centimetrų gylyje, tarp akmenų. Toks išdėstymas kelia klausimų, ar lobis buvo sąmoningai padalytas, ar skirtingu metu slėptas skirtingų žmonių.

    Ypatingo dėmesio sulaukė ir tai, kad sidabras, kaip manoma, buvo paslėptas dviejuose beržo tošies induose. Organinės medžiagos tokio amžiaus radiniuose išlieka itin retai, todėl šis radinys gali suteikti papildomos informacijos apie tai, kaip vikingų laikotarpiu regione buvo pakuojamos ir maskuojamos vertybės.

    Be monetų, rasta ir kitų sidabrinių daiktų: vadinamojo sveriamo sidabro fragmentų, apyrankės, apkausto bei karoliuko. Archeologai pabrėžia, kad vikingų laikotarpiu sidabras dažnai buvo vertinamas ne vien kaip moneta, bet ir kaip metalo kiekis, tinkamas mainams pagal svorį. Dėl to viename lobyje neretai pasitaiko ir papuošalų, ir monetų, ir tiesiog susmulkintų dirbinių detalių.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka monetų kilmė. Dėl nešvarumų sluoksnio jos dar nėra galutinai nuvalytos, suskaičiuotos ir identifikuotos, todėl aiškesnį vaizdą turėtų pateikti konservavimas ir numizmatinė analizė. Būtent ji gali atskleisti, kur monetos kaldintos ir kaip jos pateko į dabartinės Suomijos teritoriją.

    Istorikai primena, kad vikingų laikotarpiu sidabras keliavo milžiniškais atstumais, o Baltijos regiono lobiuose neretai aptinkamos monetos iš skirtingų Europos vietų, taip pat ir iš islamo pasaulio. Todėl naujasis radinys gali papildyti žinias apie prekybos kelius, ryšius ir ekonominę aplinką šiaurės Europoje, ypač tais laikais, kai sidabras buvo vienas svarbiausių mainų instrumentų.

    Sysmä lobis taip pat pagerino daugiau nei šimtmetį gyvavusį Suomijos rekordą. Iki šiol didžiausiu vikingų laikotarpio monetų radiniu buvo laikomas Nousiainen apylinkėse 1895 metais aptiktas lobis, kuriame buvo apie 1 700 monetų ir kitų sidabrinių daiktų, o bendra masė siekė maždaug 2,2 kilogramo. Naujojo radinio sidabro masė yra daugiau nei dvigubai didesnė.

    Kol kas neaišku, kodėl toks turtas buvo užkastas, kas galėjo būti jo savininkas ir ar abu depozitai slėpti tuo pačiu metu. Archeologai tikisi, kad po konservavimo darbų pavyks ne tik tiksliai suskaičiuoti monetas, bet ir nustatyti jų chronologiją bei geografiją, o tai padėtų atsakyti į klausimą, ar čia matome vieną istoriją, ar kelias skirtingas.