Tag: Archeologiniai radiniai

  • Po daugiau nei šimto metų pagaliau perskaitytas unikalus 2 700 metų hetitų įrašas

    Po daugiau nei šimto metų pagaliau perskaitytas unikalus 2 700 metų hetitų įrašas

    Archeologijos ir senųjų raštų tyrinėtojai po daugiau nei šimto metų pagaliau priartėjo prie atsakymo, ką skelbia paslaptinga hetitų laikų akmens inskripcija. Iš naujo įvertinus senus radinių duomenis ir aptikus vieną originalų fragmentą, pavyko tiksliau susieti tekstą su konkrečiu valdovu.

    Kaip rašo „Arkeonews“, inskripcija iš Karkemišo (senovinio miesto dabartinio Turkijos ir Sirijos pasienio regione) pirmą kartą iškilo į dienos šviesą 1911 ir 1912 metais, kai kasinėjimus vykdė Britų muziejus. Jau tuomet ji išsiskyrė iš kitų regiono radinių ne tik turiniu, bet ir pasirinkta rašto sistema.

    Vietoje įprastų vadinamųjų luvių hieroglifų čia naudotas dantiraštis – rašto forma, labiausiai siejama su Mesopotamijos civilizacijomis. Toks pasirinkimas naujohetitų aplinkoje yra itin retas, todėl artefaktas ilgai kėlė klausimų, kas ir kodėl taip užrašė tekstą.

    Svarbi problema buvo ir tai, kad dauguma originalių bazalto fragmentų ilgainiui dingo. Tyrėjams teko remtis fotografijomis ir popieriniais atspaudais, padarytais kasinėjimų metu, tačiau dokumentavę asmenys dantiraščio nemokėjo, todėl dalį ženklų atvaizdavo netiksliai.

    Lūžis įvyko, kai rastas originalas

    Permainos prasidėjo 2012 metais, kai Ankaros Anatolijos civilizacijų muziejaus saugyklose buvo aptiktas vienas iš originalių fragmentų. Nedidelis bazalto gabalėlis (15,5 x 12 centimetrų) tapo esminiu raktu tikslinant visos inskripcijos skaitymą.

    Kiti devyni fragmentai iki šiol laikomi dingusiais, tačiau net vieno autentiško gabalo pakako, kad būtų galima kritiškai peržiūrėti senesnes interpretacijas. Tyrėjas Marchesi taip pat suabejojo ankstesne prielaida, jog dantiraščio tekstas ir hieroglifinis užrašas ant liūto skulptūros buvo vienas dvikalbis paminklas – jo vertinimu, tai du atskiri objektai.

    Naujesnė analizė leidžia manyti, kad inskripcija greičiausiai buvo sukurta Astiro II – vieno paskutiniųjų Karkemišo naujohetitų karalių – pavedimu. Jis valdė iki 738 metų prieš mūsų erą, o anksčiau užrašas buvo siejamas su kitu valdovu, kurio vardas buvo skaitomas nevienodai.

    Ką atskleidžia ženklai ir kontekstas

    Išlikę ženklai inskripciją susieja ir su Kubaba – Karkemišo globėja, šaltiniuose vadinama ir miesto karaliene. Jos kultas buvo svarbi vietos religijos dalis, o deivės atvaizdai – būdingas monumentalaus meno elementas.

    Tyrime išryškėjo ir įdomus rašto tradicijų mišinys. Karkemišo pavadinimo užrašymas turi asirų konvencijų bruožų, o ženklas, susijęs su Kubabos titulu, labiau primena hetitų tradiciją – tai gali rodyti, kad vietos raštininkai rėmėsi skirtingais kultūriniais pavyzdžiais.

    Spėjama, kad dantiraščio pasirinkimas galėjo būti susijęs su augančia Naujojos Asirijos imperijos įtaka. VIII amžiuje prieš mūsų erą Karkemišas patyrė vis didesnį Asirijos spaudimą ir, tikėtina, veikė kaip priklausomas, bet dalinę autonomiją turintis karalystės centras.

    Nors pats išlikęs tekstas nepaaiškina, kodėl buvo pasirinktas būtent dantiraštis, ši inskripcija laikoma vienintele žinoma monumentalios apimties dantiraščio inskripcija, užsakyta naujohetitų valdovo. Tai leidžia tiksliau įrėminti radinį audringu to meto regiono istorijos laikotarpiu.

    Karkemišas išliko svarbiu politiniu centru net ir žlugus Hetitų imperijai apie 1200 metus prieš mūsų erą. Miesto nepriklausomybė galutinai baigėsi 717 metais prieš mūsų erą, kai jį užėmė asirų karaliaus Sargono II pajėgos.

    Net jei šiandien turimas tik vienas originalus fragmentas, archyvinių medžiagų peržiūra ir nauja analizė suteikė galimybę užrašą patikimiau priskirti konkrečiam valdovui. Tai pavyzdys, kaip net menkiausia detalė muziejaus saugyklose gali iš esmės pakeisti seniai nagrinėto objekto interpretaciją.

  • Mokslininkai Saudo Arabijoje rado 125 tūkst. metų senumo įrodymų: čia kadaise tyvuliavo ežeras

    Mokslininkai Saudo Arabijoje rado 125 tūkst. metų senumo įrodymų: čia kadaise tyvuliavo ežeras

    Saudo Arabija šiandien daugeliui siejasi su dykumomis, tačiau prieš maždaug 125 000 metų vaizdas buvo visiškai kitoks: dalį dabartinių smėlynų dengė ežerai ir vešli augmenija. Būtent tai patvirtina archeologų ir geologų atradimai Mundafano regione.

    Tarptautinė mokslininkų komanda, apie rezultatus paskelbusi žurnale „Science“, tyrė Uruq al-Julaybah vietovę ir rekonstruavo senovinį Mundafano ežerą. Analizuodami reljefo formas, nuosėdas bei vandens organizmų liekanas, tyrėjai atkūrė tuometines aplinkos sąlygas.

    Skaičiuojama, kad ežeras užėmė apie 340 kvadratinių kilometrų plotą, o didžiausias jo gylis siekė 29 metrus. Aplink telkinį driekėsi atviros pievos ir augalija apaugusios teritorijos, galėjusios suteikti žmonėms vandens, maisto ir kitų gamtinių išteklių.

    Šis laikotarpis siejamas su paskutiniuoju tarpledynmečiu, kai klimatas regione buvo drėgnesnis nei dabar. Tyrėjų teigimu, tokios sąlygos galėjo sudaryti palankius „žaliuosius koridorius“ tiek gyvūnams, tiek žmonėms judėti Arabijos pusiasalyje.

    Fosilijos: hipopotamai, stručiai ir gazelės

    Senovinio ekosistemos turtingumą rodo ir gyvūnų liekanos. Mokslininkai aprašė daugiau nei 500 fosilijų, aptiktų per 130 vietovių.

    Tarp radinių minimi hipopotamų, išnykusių buivolų, kupranugarių, arabiškųjų oryksų, gazelių ir stručių pėdsakai. Tokių rūšių buvimas leidžia spręsti, kad tuo metu regione netrūko vandens ir augmenijos.

    Šie duomenys pabrėžia, kaip radikaliai per šimtus tūkstančių metų pasikeitė Arabijos pusiasalio gamtinės sąlygos. Dabartinis sausumas, palyginti su anuometine aplinka, yra itin ryškus.

    Daugiau kaip 5 500 akmens dirbinių

    Ne mažiau iškalbingi pasirodė ir žmonių veiklos pėdsakai. Archeologai surinko 5 511 akmeninių artefaktų, kurių dydis viršijo 2 centimetrus, o daugiau nei 98 proc. jų buvo pagaminti iš titnago.

    Analizė parodė, kad dalis įrankių gaminti taikant levaluazinę techniką, leidžiančią iš anksto paruošti akmens branduolį ir išgauti numatytos formos nuoskalas. Tokie gamybos metodai laikomi vienu svarbių to meto technologinio išmanymo požymių.

    Mikroskopiniai ir cheminiai tyrimai ant dirbinių paviršiaus atskleidė augalinių skaidulų, medienos, dervų, riebalų ir kolageno pėdsakų. Tai rodo, kad žmonės naudojo tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės išteklius.

    Kai kurie akmeniniai ašmenys turėjo smūgių žymių ir požymių, kad buvo tvirtinami prie medinių kotų. Dėl to jie galėjo būti iečių ar kitų medžioklės įrankių dalis.

    Užuominos apie nuodingas medžiagas

    Vienas įdomiausių tyrimo rezultatų – ant kai kurių dirbinių aptikti cheminiai junginiai, siejami su augalu Acokanthera schimperi. Šis augalas žinomas dėl itin toksiškų medžiagų ir istoriškai kai kuriose Afrikos bei Arabijos vietovėse sietas su medžioklinių ginklų nuodijimu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien cheminių pėdsakų neužtenka tvirtai pasakyti, kaip tokios medžiagos buvo paruošiamos ar ar jos iš tiesų buvo tepamos ant ietigalių. Vis dėlto tai gali būti vienas ankstyviausių signalų, kad augalinės kilmės junginiai buvo naudojami medžioklės technologijose Saudo Arabijos teritorijoje.

    Ekspedicijos metu taip pat aptikta požymių, kad žmonės apdorodavo gumbus, krūmų dalis ir palmių lapus. Tokie augalai galėjo būti svarbūs ir kaip maistas, ir kaip žaliava pynimui ar kasdieniams darbams.

    Atradimai leidžia detaliau suprasti, kaip žmonės prisitaikydavo prie kintančios aplinkos ir kokiomis sąlygomis gyveno Arabijos pusiasalyje tais laikais, kai šiandieninės dykumos vietoje plytėjo vandens telkiniai bei žalesnis kraštovaizdis.

  • Peru rasta kūdikio kaukolė su viena akiduobe: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Peru rasta kūdikio kaukolė su viena akiduobe: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Pietų Peru archeologai aptiko neįprastą kūdikio kaukolę, kurioje buvo susiformavusi tik viena, centre esanti akiduobė. Šis radinys ne tik stebina, bet ir primena, kaip tokios išskirtinės anomalijos istorijoje galėjo kurstyti pasakojimus apie ciklopus.

    Kaulai rasti kasinėjant Jaurangos archeologinę vietovę Palpos slėnyje, netoli garsiųjų Naskos geoglifų. Tyrėjai viename dideliame keraminiame inde aptiko dviejų kartu palaidotų kūdikių palaikus.

    Vienas kūdikis (mokslininkų žymimas kaip JA13A) turėjo ryškias kaukolės ir veido srities deformacijas: vienintelę akiduobę viduryje veido, taip pat netipinę nosies struktūrų raidą, viršutinio žandikaulio pakitimus ir kitas kaulų anomalijas.

    Tokie požymiai atitiko ciklopiją – itin retą įgimtą raidos sutrikimą, kai embriono vystymosi metu priekinės smegenys normaliai nepasidalija į du pusrutulius. Dėl to smarkiai sutrinka vidurinės veido dalies ir regos organų formavimasis, o ši būklė dažniausiai būna mirtina.

    Ką parodė DNR tyrimai

    Siekdami suprasti, kas galėjo lemti tokį stiprų anatomijos pakitimą, mokslininkai atliko genetinius išlikusių palaikų tyrimus. DNR analizė parodė, kad kūdikis turėjo papildomą 13-ojo chromosomos kopiją.

    Toks pakitimas vadinamas trisomija 13, dar žinoma kaip Patau sindromas. Tai sunkus genetinis sutrikimas, galintis sukelti daugybinius apsigimimus, apimančius smegenis, širdį ir veido-kaukolės sritį; ciklopija laikoma viena iš retų, bet medicinoje atpažįstamų galimų šios trisomijos pasekmių.

    Dvi mergaitės viename inde

    Inde virš vienas kito buvo sudėti dviejų kūdikių palaikai. Antrasis kūdikis (JA13B) panašių deformacijų neturėjo.

    Genetiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad mergaitės nebuvo susijusios motinos linija, nors buvo palaidotos kartu. Kodėl taip nutiko ir ar jas siejo kiti giminystės ryšiai, iš pateiktų duomenų nustatyti nepavyko.

    Pagal dantų analizę spėjama, kad kūdikis galėjo išgyventi nuo dviejų iki keturių mėnesių po gimimo, nors šis vertinimas nėra visiškai tikras. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ilgųjų kaulų raida gali rodyti ir jaunesnį raidos amžių, o genetiniai sutrikimai gali paveikti skeleto vystymosi tempą.

    Laidojimo praktikos ir neišspręsti klausimai

    Archeologai nerado neįprastų įkapių ar daiktų, kurie leistų aiškiai spręsti apie išskirtinį ritualą, susijusį su vieno kūdikio būkle. Pats vaikų laidojimas keraminiuose induose atitiko žinomas Naskos kultūros praktikas – tokie palaidojimai mažiems vaikams, kaip nurodo tyrėjai, buvo gana įprasti.

    Dėl to kol kas neaišku, kodėl abu kūdikiai atsidūrė tame pačiame inde ir kaip bendruomenė galėjo vertinti vaiką su tokia reta raidos anomalija jam esant gyvam. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vien pagal laidojimo aplinkybes to patikimai nustatyti negalima.

    Šie duomenys publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ (PNAS).

  • Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, netoli Mezőkeresztes miestelio, archeologai 1596 metų mūšio vietovėje aptiko netikėtą radinį – vėlyvojo bronzos amžiaus lobį, kuriam yra maždaug 3 000 metų.

    Iš pradžių manyta, kad po žeme slypi bronzinis indas ir dvi spiralinės rankų puošmenos, tačiau vėliau laboratorijoje paaiškėjo, kad radinys gausesnis, skelbia BBC.

    Ši teritorija žinoma dėl 1596 metų spalį vykusio reikšmingo Penkiolikmečio karo mūšio, kuriame Osmanų imperijos pajėgos susirėmė su Habsburgų koalicija. Būtent šio konflikto materialių pėdsakų tyrinėtojai čia ieško jau apie dešimtmetį.

    Vis dėlto po žeme atsidūręs lobis pasirodė esąs gerokai senesnis už patį mūšį: pagal dirbinių formą ir dekorą jis datuojamas XIII–XI amžiumi prieš mūsų erą.

    Kaip radinys buvo aptiktas

    Radinys iškilo per lauko tyrimus, kuriuose dalyvavo ir savanoriai su metalo detektoriais. Vienas jų, Zoltánas Vágó, užfiksavo signalą, rodantį metalinį objektą po žemės paviršiumi.

    Pradėjus kasinėjimus, archeologai aptiko bronzinį indą ir spiralinius papuošalus, skirtus nešioti ant rankų. Toks komplektas leido iš karto įtarti, kad tai – bronzos amžiaus depozitas.

    Į laboratoriją perkeltas visas depozitas

    Įdomu tai, kad archeologai nesirinko įprasto kelio iškasti daiktus atskirai. Jie nusprendė perkelti visą depozitą kartu su jį supančiu gruntu į laboratoriją, kad būtų išsaugota pirminė artefaktų padėtis.

    Laboratorijoje žemė buvo šalinama pamažu – sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas etapas dokumentuotas fotografijomis ir trimatėmis (3D) rekonstrukcijomis.

    Būtent taip buvo aptiktas dar vienas spiralinis papuošalas, kuris nebuvo matomas pirminių darbų vietoje metu. Paaiškėjo, kad komplektą sudaro ne dvi, o trys spiralinės rankų puošmenos ir bronzinis indas.

    Tyrėjai neatmeta, jog toliau valant radinį gali paaiškėti ir daugiau smulkių detalių, anksčiau pasislėpusių grunte.

    Ką gali atskleisti tolesni tyrimai

    Tokie lobiai, kai vertingi bronziniai daiktai sudedami į indus ir užkasami žemėje, vėlyvajame bronzos amžiuje buvo žinoma praktika. Tačiau kodėl būtent šis rinkinys buvo paslėptas, kol kas neaišku – tai galėjo būti ritualinis depozitas, atsargų slėptuvė ar sprendimas, kurį lėmė šiandien nebeatsekamos aplinkybės.

    Kituose tyrimų etapuose planuojamos ir cheminės analizės, įskaitant Py-GC/MS metodą, galintį padėti identifikuoti ant indo ar papuošalų išlikusias organinių medžiagų liekanas.

    Taip pat numatyta tirti dirvožemio mėginius – ieškant žiedadulkių ir kitų biologinių pėdsakų. Tokie duomenys galėtų priartinti prie atsakymo, kas kadaise buvo laikoma bronziniame inde ir kaip jis buvo naudojamas.

  • Vesterplatėje aptikti 1939-ųjų gynėjo palaikai: įtariama, kad tai Mieczysławas Krzakas

    Vesterplatėje aptikti 1939-ųjų gynėjo palaikai: įtariama, kad tai Mieczysławas Krzakas

    Vesterplatėje (Westerplatte) archeologai aptiko žmogaus palaikus, šalia kurių rasti lenkiškas durtuvas, kariniai sagos ir kiti kario ekipuotės elementai. Radiniai leidžia kelti hipotezę, kad tai gali būti vieno iš 1939 metų mūšių gynėjų – Mieczysławo Krzako – palaikai.

    Kaip skelbiama Gdansko muziejininkų pateiktoje informacijoje, palaikai aptikti vykdant žemės darbus, susijusius su Vesterplatės muziejaus statybomis. Archeologai prižiūrėjo darbus, kai netoli buvusio gynybinio punkto „Fort“ pastebėjo žmogaus kaulus.

    Iš pradžių darbai buvo sustabdyti, o vėliau radinys pradėtas atidengti rankiniu būdu. Netrukus paaiškėjo, kad po žeme yra žmogaus skeletas, todėl situacija peraugo į sistemingą archeologinį tyrimą.

    Pasak tyrėjų, palaikai gulėjo maždaug 2,5 metro gylyje – vos apie pusę metro nuo gelžbetoninės slėptuvės šiaurinės sienos. Ši slėptuvė pastatyta 1911 metais, o per 1939 metų rugsėjo Vokietijos puolimą buvo vienas svarbių Lenkijos gynybos sistemos taškų.

    Radiniai šalia palaikų – ypač iškalbingi

    Prie skeletinių liekanų rasti artefaktai laikomi itin reikšmingais. Tarp jų – lenkiškas durtuvas wz. 1929 su makštimi ir odinio tvirtinimo likučiais.

    Taip pat aptiktos dvi karinės sagos, naudotos eilinių Lenkijos karių XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Radinių pobūdis ir vieta sustiprino prielaidą, kad palaikai gali priklausyti konkrečiam kariui.

    Vis dėlto muziejaus atstovai pabrėžia: tai nėra patvirtinta identifikacija. Galutinai atsakyti, kam priklauso palaikai, bus galima tik atlikus genetinius tyrimus.

    Kuo siejamas Mieczysławas Krzakas

    Mieczysławas Krzakas gimė 1915 metų sausio 29 dieną Boiskų kaime. Jis tarnavo 4-ajame Legionų pėstininkų pulke Kielcuose, o į Vesterplatę atvyko 1939 metų balandžio 5 dieną ir buvo priskirtas minosvaidžių aptarnavimui.

    Jo dingimas siejamas su 1939 metų rugsėjo 2 dienos įvykiais, kai Vokietijos aviacija smarkiai bombardavo lenkų pozicijas. Po antskrydžio Krzakas, kaip nurodoma, atsidūrė viename gynybinių punktų netoli „Fort“ slėptuvės.

    Pasak bendražygių liudijimų, būtent ten jis greičiausiai žuvo – tikėtina, naktį iš rugsėjo 2-osios į 3-iąją. Pasibaigus kovoms karys buvo laikomas dingusiu be žinios, o jo kapo vieta ilgus dešimtmečius liko nežinoma.

    Toliau – prokurorų priežiūra ir DNR palyginimas

    Dėl radinio informuotos atitinkamos institucijos: Pamario vaivadijos paveldo konservatorius ir Nacionalinės atminties instituto prokuroras Gdanske. Lapkričio 9 dieną pradėtos palaikų paėmimo procedūros, atliekamos prokurorų priežiūroje ir dalyvaujant specialistei.

    Kartu buvo paimta medžiaga genetiniams tyrimams. Analizės, be kita ko, numatomos Pamario medicinos universitete Ščecine, o tapatybei patvirtinti reikės ir Krzako giminaičių genetinės medžiagos palyginimui.

    Jei tyrimai patvirtins, kad rasti palaikai iš tiesų priklauso Mieczysławui Krzakui, šeima turėtų gauti oficialią identifikacijos pažymą, o karys – būti iškilmingai perlaidotas.

  • Prancūzijos Elzase aptikti 1 500 metų senumo karių kapai: ginklai, auksas ir net žirgų palaidojimai

    Prancūzijos Elzase aptikti 1 500 metų senumo karių kapai: ginklai, auksas ir net žirgų palaidojimai

    Prancūzijos Elzaso regione, Horbourg-Wihr miestelyje netoli Kolmaro, archeologai aptiko įspūdingą V amžiaus antrosios pusės kapinyną, kuriame išsiskiria itin turtingai įkapių turintys karių kapai. Tarp radinių – ginklai, aukso ir sidabro papuošalai, o taip pat du atskirai palaidoti žirgai.

    Tyrimai pradėti dėl planuojamos naujų gyvenamųjų pastatų statybos – prieš pradedant darbus mokslininkai nusprendė įvertinti, kas slypi po žeme. Kaip skelbia BGNES, kasinėjimuose dalyvavo su Prancūzijos archeologinių tyrimų institutu Inrap susiję tyrėjai.

    Iš viso komplekse rasta 11 suaugusiųjų arba vyresnių paauglių kapų, trys vaikų palaidojimai ir du žirgų kapai. Didžiausią dėmesį patraukė du vyrų kapai, kuriuose įkapės gerokai turtingesnės nei kitose kapavietėse – tai leidžia spėti, kad palaidotų asmenų socialinis statusas buvo išskirtinis.

    Tokie radiniai ypač vertingi istorikams, nes V amžius Vakarų Europoje buvo didelių permainų laikotarpis, siejamas su tautų kraustymusi ir Vakarų Romos imperijos saulėlydžiu. Elzase archeologinių vietovių, aiškiai liudijančių to meto germanų bendruomenių buvimą, nėra daug, todėl kiekvienas atradimas reikšmingai papildo žinias apie regiono istoriją.

    Karių įkapės: ginklai ir prabanga

    Dviejuose turtingiausiuose kapuose rasta ginkluotė, padedanti geriau suprasti to meto karybos tradicijas. Tarp radinių – kalavijas, išlikęs iš dalies su medine makštimi, skydas, scramasax (vienaašmenis kovinis ginklas) ir angon – ieties tipas, sietas su germanų kariais.

    Ne mažiau įdomūs ir puošybos elementai iš aukso bei sidabro. Dekoruotos detalės aptiktos ant su ginkluote ir apranga susijusių daiktų, o tai dar labiau sustiprina prielaidą apie aukštą palaidotų vyrų statusą.

    Pasak tyrėjų, šie vyrai galėjo būti germanų lyderiai arba vadinamieji foederati – su Romos imperija sąjunginiais ryšiais susijusių genčių atstovai, tarnavę imperijos kariuomenėje.

    Du žirgų kapai ir laidojimo tradicijos

    Vienas įspūdingiausių atradimo aspektų – du žirgų palaidojimai to paties kapinyno ribose. Gyvūnai buvo palaidoti kartu su kamanomis, o tai gali rodyti jų ypatingą reikšmę šeimininkams.

    Žirgų kapai šalia karių palaidojimų atskleidžia to laikotarpio laidojimo papročius ir simboliką, susijusią su statusu bei kariniu vaidmeniu. Tokie radiniai laikomi svarbia medžiaga, tiriant germanų genčių kultūrą ir elitų kasdienybę.

    Aptikti ir senesnės gyvenvietės pėdsakai

    Kapinyno teritorijoje rasta ir kitų palaidojimų, kuriuose įkapių pobūdis leidžia spėti, kad jie galėjo priklausyti moterims. Ten aptiktos sidabrinės ir paauksuotos segės, paukščių formos papuošalai, vėriniai iš stiklinių karoliukų, diržų sagtelės bei iš kaulo pagamintos šukos.

    Tačiau radiniai neapsiriboja vien kapais: tame pačiame plote archeologai aptiko ir ankstesnės galų-romėnų gyvenvietės liekanų. Rasti namų, kelių, židinių ir šulinių pėdsakai rodo, kad vietovė buvo gyvenama nuo I iki III amžiaus.

    IV amžiuje gyvenvietės aktyvumas, sprendžiant iš radinių, sumenko, o V amžiaus antroje pusėje dalis teritorijos, panašu, imta naudoti kaip kapinės. Tyrėjams tai suteikia retą galimybę vienoje vietoje matyti, kaip keitėsi kraštovaizdžio paskirtis pereinamuoju laikotarpiu, kai senosios romėniškos struktūros nyko, o regione formavosi naujos bendruomenės.

  • Po 400 metų atvertos „laivo vaiduoklio“ spynos paslaptis: mokslininkai nulaužė kodą ANCE

    Po 400 metų atvertos „laivo vaiduoklio“ spynos paslaptis: mokslininkai nulaužė kodą ANCE

    XVI amžiaus laivo „Ann Francis“ nuolaužose rasta nedidelė žalvarinė spyna, išbuvusi smėlyje daugiau nei 400 metų, galiausiai buvo atverta – mokslininkai nustatė jos keturių raidžių kodą.

    Kaip skelbiama Velso nacionalinio muziejaus „Amgueddfa Cymru“ pranešime, spyną pavyko „išspręsti“ nenaudojant jėgos: tyrėjai pasitelkė kompiuterinę mikrotomografiją ir iš vidaus perprato mechanizmo veikimą.

    „Ann Francis“ sudužo 1583 metų gruodžio 28 dieną, kai, grįždama iš Ispanijos, pateko į audrą. Laivas nukrypo nuo kurso ir sudužo prie Velso krantų – Margamo paplūdimyje netoli Port Talboto, o krovinys nugrimzdo po smėliu.

    Radinių banga į paviršių sugrįžo tik gerokai vėliau: 1996–2017 metais lobių ieškotojas Peteris Hughesas, naudodamas metalo detektorių, identifikavo vis naujų su šia katastrofa siejamų daiktų – tai palengvino audros ir dugno gilinimo darbai.

    Kaip pavyko nustatyti keturias raides

    Tarp aptiktų daiktų buvo daug aukso ir sidabro monetų, įskaitant retas ispaniškas monetas iš Ferdinando ir Izabelės laikų. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė maža žalvarinė spyna su raidiniu šifru.

    Nors praėjo daugiau nei keturi šimtai metų, spynos besisukantys žiedai vis dar veikė. Vis dėlto be teisingos kombinacijos jos atverti nebuvo įmanoma, o bandymas laužti galėjo nepataisomai sugadinti artefaktą.

    Tyrime dalyvavę Velso nacionalinio muziejaus ir Kardifo universiteto specialistai pasirinko mikrotomografiją – technologiją, kuri leidžia sudaryti detalų trimatį objekto vidaus vaizdą iš daugybės rentgeno nuotraukų.

    Išanalizavę skaitmeninį modelį, mokslininkai susiejo vidines įpjovas su raidėmis ant išorinių žiedų ir nustatė teisingą kombinaciją: ANCE. Įvedus šį keturių raidžių kodą, spyna buvo atidaryta.

    Ką galėjo saugoti spyna ir kodėl tai vis dar mįslė

    Nors mechanizmą pavyko perprasti, pačių raidžių reikšmė išlieka neaiški. Manoma, kad spyna galėjo saugoti nedidelę skrynelę su vertingais daiktais.

    Ši prielaida siejama su tuo, kad spyna aptikta netoli ispaniškų sidabrinių monetų ir monetų kaldinimo svarmenų, tad galimas ryšys su prekyba ir gabenamais pinigais.

    Tačiau tyrėjai neatmeta, jog skrynelėje galėjo būti ir dokumentų, audinių ar kitų medžiagų, kurios po laivo katastrofos tiesiog neišliko. Neaišku ir tai, ar ANCE buvo vardo, pavardės, vietovės trumpinys, ar savininkui asmeniškai svarbus kodas.

    Dėl šios priežasties neatmetama, kad įdomiausios „Ann Francis“ istorijos detalės dar gali būti neatrastos – net jei pati spyna jau pakluso mokslui.

  • 6 000 metų senumo kaulinės „rurkos“ Kaukaze: mokslininkai nustatė žaliavą, bet paskirtis – mįslė

    6 000 metų senumo kaulinės „rurkos“ Kaukaze: mokslininkai nustatė žaliavą, bet paskirtis – mįslė

    Kaukazo Pietuose archeologus glumina neįprasti, pailgi ir vamzdelį primenantys kauliniai dirbiniai, kurių amžius siekia maždaug 6 000 metų. Nors jų paskirtis iki šiol neaiški, mokslininkams pavyko bent iš dalies priartėti prie atsakymo – nustatyta, iš kokių gyvūnų kaulų šie objektai buvo pagaminti.

    Radinių rinkinys aptiktas Jeghegis-1 archeologinėje vietovėje – uolinėje slėptuvėje to paties pavadinimo upės slėnyje, maždaug 1 500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaip rašoma žurnale „Archaeological Research in Asia“, radiokarboninis datavimas rodo, kad čia žmonės gyveno tarp 4100 ir 3500 metų prieš mūsų erą.

    Tai buvo chalkolito laikotarpis – metas, kai regione vyko svarbūs technologiniai ir ūkiniai pokyčiai. Nors ankstyvoji metalurgija jau skynėsi kelią, kasdienėje veikloje vis dar plačiai naudotos akmens priemonės, o organinės medžiagos – kaulas ar ragas – išliko svarbia žaliava įrankiams bei kitiems daiktams.

    Iš viso tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo 40 kaulinių artefaktų: nuo žaliavos fragmentų ir gamybos atliekų iki pusgaminių bei baigtų įrankių. Didžiausio dėmesio sulaukė 19 pailgų, „rurkomis“ pavadintų objektų – jų paviršiuje matyti pjovimo, pjūkliavimo, šlifavimo ir mechaninio apdirbimo žymės, o dalis dirbinių, sprendžiant iš pėdsakų, taip ir liko neužbaigti.

    Kam galėjo būti naudojami paslaptingi vamzdeliai?

    Į ką šie dirbiniai labiausiai panašūs – vieno atsakymo kol kas nėra. Tyrėjai neatmeta, kad panašūs objektai galėjo būti naudojami kaip muzikos instrumentai, nedideli indeliai, amuletai ar papuošalai.

    Įdomu tai, kad forma kartojasi, o tai gali reikšti, jog gamyba vyko laikantis tam tikrų nusistovėjusių taisyklių. Taip pat keliama prielaida, kad vamzdeliai galėjo turėti socialinę reikšmę – pavyzdžiui, būti susiję su savininko statusu.

    ZooMS metodas padėjo nustatyti, iš ko pagaminti radiniai

    Svarbiu proveržiu tapo ZooMS metodas – tai gyvūnų rūšių identifikavimas pagal kauluose išlikusių kolageno baltymų „parašus“. Šis būdas ypač naudingas, kai kaulo fragmentai yra taip apdirbti ar sunykę, kad pagal anatominę formą jų atpažinti neįmanoma.

    Tyrėjai pabrėžia, kad mėginiai buvo imami minimaliai invazyviai, siekiant kuo mažiau pažeisti artefaktus. Taip pavyko išsaugoti radinių būklę, kartu gaunant pakankamai duomenų rūšiai nustatyti.

    Nustatyta 39 iš 40 artefaktų kilmė. Paaiškėjo, kad 16 dirbinių pagaminti iš ožkų kaulų, 11 – iš avių, 6 – iš triušių, 1 – iš gazelės, o 2 priskirti kiaulės arba šerno kaului. Dar trijų mėginių pavyko priskirti tik platesnėms gyvūnų grupėms.

    Ką radiniai pasako apie to meto gyvenimą?

    Tyrėjų teigimu, avių ir ožkų dominavimas nėra netikėtas: šie gyvūnai, tikėtina, sudarė vietos ūkio pagrindą, suteikdami mėsą, pieną, vilną ir žaliavas gaminiams. Tai leidžia manyti, kad bendruomenė aktyviai naudojo tai, ką turėjo kasdienėje aplinkoje.

    Artefaktų paviršiuje matomi pėdsakai rodo gana pažangius organinių medžiagų apdirbimo įgūdžius. Pagal žymes daroma prielaida, kad formavimui naudoti akmeniniai įrankiai, o aiškių metalinių įrankių apdirbimo pėdsakų nenustatyta, nors laikotarpis siejamas su ankstyvu metalo naudojimu.

    Rastos gamybos atliekos, pusgaminiai, žaliavos fragmentai ir baigti įrankiai leidžia spėti, kad bent dalis gamybos proceso vyko pačioje Jeghegis-1 slėptuvėje. Tačiau pagrindinis klausimas – kam tiksliai buvo skirti pailgi vamzdeliai – kol kas lieka atviras.

  • Stafordšyro lobis: beveik 4 000 aukso fragmentų pakeitė anglosaksų laikų istoriją

    2009 metais viename Anglijos lauke aptiktas Stafordšyro lobis tapo vienu svarbiausių pastarųjų dešimtmečių radinių: iš žemės iškelta beveik 4 000 aukso ir sidabro fragmentų, kurie privertė iš naujo įvertinti anglosaksų karo elitą.

    Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti tiesiog brangūs papuošalai ar sukauptas turtas, tačiau valant radinius išryškėjo visai kita kryptis – didžioji dalis detalių susijusi su ginklais ir karo įranga. Apie šį radinį pasakoja portalas „The Collector“.

    Įdomiausia tai, kad lobyje beveik nėra kasdienio gyvenimo daiktų: nerasta aiškių papuošalų ar įprastų segių, o taip pat – objektų, kurie būtų siejami su moterų apranga. Vietoj to čia dominuoja kalavijų apkaustai, šalmo detalės ir kiti karybos atributai.

    Toks turinys kelia esminį klausimą: kodėl vienoje vietoje atsidūrė tokia didelė, bet kartu labai specifinė karo grobio kolekcija? Archeologai ir istorikai svarsto, kad tai galėjo būti sąmoningai paslėptas dinastijos turtas, susijęs su politiniu ir kariniu nestabilumu tuo laikotarpiu.

    Kas tiksliai rasta lobyje

    Stafordšyro lobį sudaro daugiau kaip 4 000 fragmentų, kurių didžioji dalis yra auksiniai. Sidabro dalis gerokai mažesnė – minima apie 1,4 kilogramo sidabro, palyginti su maždaug 5,1 kilogramo aukso.

    Be tauriųjų metalų, rasta ir granatais dekoruotų elementų. Skaičiuojama, kad visi fragmentai sudaro apie 700 atskirų objektų, tarp kurių – maždaug 100 su ginklais susijusių radinių, dažniausiai kalavijų detalės.

    Lobyje aptikta ir religinių objektų: kryžių bei puošybos elementų, galėjusių priklausyti knygoms ar relikvijoriams. Šie radiniai rodo, kad šalia karinės simbolikos egzistavo ir krikščioniško pasaulio ženklai.

    Šalmo fragmentai ir datavimas

    Vienas iš išskirtinių radinių – vieno šalmo fragmentai. Aprašoma, kad jis priminė romėnišką šalmą su skruostų apsaugomis ir keterą primenančia detale viršuje, tačiau puošyba buvo gerokai sudėtingesnė – su žmonių ir gyvūnų motyvais.

    Pagal stilių ir medžiagas radiniai priskiriami keliems laikotarpiams: nuo 6 amžiaus iki maždaug 660 metų. Tarp jų išskiriamas etapas, kai paplito ankstyvasis salų (angl. Early Insular) meno stilius – sidabro detalės, papildomai dekoruotos auksu.

    Manoma, kad lobis buvo užkastas vienu metu, maždaug 650–675 metais, o ne kauptas ir slėptas palaipsniui. Toks scenarijus sustiprina prielaidą, kad tai buvo staigus ir apgalvotas sprendimas konkrečiomis aplinkybėmis.

    Mercija, karai ir galimos lobio slėpimo priežastys

    Tuo metu šiandieninio Stafordšyro teritorija priklausė Mersijos (Mercia) karalystei – vienai galingiausių anglosaksų valstybių 7 amžiuje. Tekste minimas valdovas Penda, laikomas paskutiniu dideliu pagonių karaliumi, žuvusiu mūšyje 655 metais.

    Po jo mirties Mersijai teko patirti politinį sukrėtimą ir spaudimą iš Nortumbrijos. Atsižvelgiant į tai, keliama versija, kad lobis galėjo būti paslėptas būtent neramumų laikotarpiu, kai grėsė praradimai ar grobimas.

    Dar viena svarbi detalė – lobyje nerasta ištisų ginklų, tik nuo jų nuimti ir išardyti brangūs apkaustai. Tai leidžia svarstyti, kad tai ne „atsitiktinai sukaupti“ vertingi daiktai, o tiksliai atrinktos prestižinės detalės, galėjusios priklausyti valdovų sluoksniui.

    Kaip viena iš hipotezių aptariama ir idėja, kad tai galėjo būti mūšiuose paimtas grobis, atiduodamas valdovui, o vėliau – paslėptas kaip savotiška auka ar atsarga sunkmečiui. Tačiau galutinio atsakymo, kodėl šie daiktai atsidūrė žemėje, greičiausiai nebebus.

    Vis dėlto pats radinys pakeitė požiūrį į vadinamuosius „tamsiuosius amžius“: sudėtinga filigraninė puošyba ir brangių metalų gausa rodo ne primityvią, o techniškai pažangią ir turtingą visuomenę.

  • Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos archeologai aptiko iki šiol rašytiniuose šaltiniuose neminėtą priešistorinę gyvenvietę – Yaylatepe Höyük. 2024 metais identifikuotoje vietoje rasti radiniai rodo, kad žmonės čia galėjo gyventi labai ilgą laiką – nuo vėlyvojo chalkolito pabaigos iki vėlyvojo bronzos amžiaus pradžios.

    Apie tyrimų rezultatus pranešta žurnale „Arkeoloji Dergisi“. Didžiausio mokslininkų dėmesio sulaukė keramikos šukės su tamsiais, banguotais paviršiaus pėdsakais – tokie ženklai atsiranda glotninant indus specialiu įrankiu.

    Panašūs keramikos dirbiniai anksčiau buvo žinomi iš vidurinio bronzos amžiaus laikotarpio Beycesultan vietovėje vakarų Anatolijos gilumoje. Tačiau iki šiol jų nepavyko aptikti Çanakkale regione, įskaitant pačią Troją ar Maydos vietovę.

    Toks neatitikimas leidžia spėti, kad Yaylatepe gyventojai palaikė kultūrinius ryšius su tolimesniais Anatolijos regionais. Kitaip tariant, ši gyvenvietė galėjo būti platesnių kontaktų tinklo dalis, o ne tik vietinis Trojos apylinkių taškas.

    Ką parodė keramikos analizė

    Tarp radinių aptikta ir Trojos regionui būdingesnių dirbinių. Archeologai mini ankstyvajam bronzos amžiui būdingą indo dugno fragmentą, dubenį su raudonu kryžiumi bei indus, padengtus raudona plokšte.

    Tyrėja išanalizavo 54 diagnostines keramikos šukes, surinktas per paviršinius tyrimus 2024 ir 2026 metais. Maždaug 60 proc. jų buvo pagamintos žiedžiant, o bent 12 fragmentų turi požymių, rodančių greitaeigio puodžiaus rato naudojimą.

    Dalis indų pagaminti iš plonos, vienalytės ir kruopščiai paruoštos molio masės, daugiau nei pusė pavyzdžių – gerai išdegti. Tai rodo gana aukštą amatininkystės specializacijos lygį.

    Gyvenvietės paviršiuje rasta ir kitų kasdienybę atspindinčių dirbinių: terakotinių audimo staklių svarelių, skeltinio akmens įrankių bei kitų akmeninių objektų.

    Strateginė vieta prie Dardanelų

    Ne mažiau įdomi pati Yaylatepe Höyük vieta. Ji yra priešais Asartepe gyvenvietę, esančią europinėje Dardanelų pusėje – abi vietas skiria apie 6,7 kilometro.

    Vertinimai rodo, kad tarp šių taškų nėra natūralių reljefo kliūčių, kurios trukdytų matomumui. Lauko stebėjimai patvirtino, kad esant geram orui iš Yaylatepe galima įžiūrėti Asartepe.

    Toks išsidėstymas būdingas ir kitoms prie sąsiaurio buvusioms priešistorinėms gyvenvietėms – jos dažnai kūrėsi aukštumose prie upių žiočių ar natūralių įlankų. Tai galėjo padėti stebėti apylinkes ir sudaryti sąlygas švartuotis nedidelėms valtims.

    Tyrėjai pažymi, kad Trojos apylinkės, panašu, buvo gerokai sudėtingesnis gyvenviečių tinklas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ateities kasinėjimai turėtų padėti suprasti, kaip gyveno Yaylatepe žmonės, kuo vertėsi jų amatininkai ir kokį vaidmenį ši vieta galėjo atlikti ryšiuose abipus Dardanelų.