Tag: Archeologiniai radiniai

  • Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Vakarų Danijoje, prieš plečiant valstybinį kelią, archeologai aptiko iki šiol nežinotos senovinės gynybinės konstrukcijos pėdsakus. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 500 metų ir gali keisti supratimą apie ankstyvojo geležies amžiaus konfliktus šiame regione.

    Tyrimai vyksta Vakarų Jutlandijoje, ruože tarp Varde ir Korskro, kur planuojama modernizuoti 11-ąjį kelią. Privalomi archeologiniai žvalgymai, atliekami prieš didelius infrastruktūros darbus, čia netikėtai atvėrė tankiai išsidėsčiusių duobių juostą po dirbamos žemės sluoksniu.

    Palisada prie senojo kelio

    Archeologų teigimu, duobių eilė greičiausiai buvo skirta įtvirtinti mediniams stulpams ar pagaląstiems kuolams, sudariusiems palisadą. Tokia užtvara galėjo lėtinti judėjimą, nukreipti srautą į kontroliuojamą vietą arba apsunkinti priešiškų grupių prasiveržimą.

    Radinio vieta laikoma ypač reikšminga, nes netoliese driekėsi istorinė trasa Drivvejen, šimtmečiais buvusi svarbi Vakarų Jutlandijos susisiekimo ašis. Tyrėjai neatmeta, kad šio koridoriaus reikšmė galėjo būti svarbi dar gerokai prieš rašytinę istoriją, todėl gynybinė linija galėjo saugoti būtent judėjimo kelią.

    „Kol kas matome aiškią struktūrą, bet dar per anksti tiksliai pasakyti, kas ją pastatė ir prieš ką ji buvo nukreipta“, – sakė tyrėjai.

    Nors svarstoma, kad vietos bendruomenė galėjo ruoštis grėsmei iš šiaurės, konkrečių įrodymų apie mūšį ar konkrečią puolusią grupę kol kas nėra. Tolesni kasinėjimai turėtų padėti nustatyti, kiek toli tęsėsi įtvirtinimas ir ar tai buvo pavienė užtvara, ar didesnės gynybinės sistemos dalis.

    Dar senesnis radinys netoliese

    Šalia vieno iš saugomų pilkapių archeologai taip pat rado akmeninį kovos kirvį, datuojamą maždaug prieš 4 500 metų, tai yra akmens amžiumi. Tyrėjų vertinimu, toks daiktas galėjo būti tyčia įdėtas į kapą kaip įkapė, siejama su asmens statusu ar karybos simbolika.

    Šiuos du radinius skiria apie du tūkstančius metų, todėl tiesioginio ryšio tarp kirvio ir palisados greičiausiai nėra. Vis dėlto jie abu sustiprina bendrą vaizdą, kad Vakarų Jutlandijos teritorija buvo intensyviai naudojama ir apgyvendinta skirtingais laikotarpiais.

    Infrastruktūros darbai vis dažniau atveria praeitį

    Archeologai pabrėžia, kad tokie atradimai dažnai įmanomi būtent dėl kelių, geležinkelių ar kitų projektų, kai prieš statybas privalomai ištiriami dideli plotai. Šiuo atveju kartu identifikuota ir daugiau žmogaus veiklos pėdsakų: gyvenviečių, ūkių, kapų bei laidojimo urnų fragmentų, rodančių tęstinį teritorijos naudojimą nuo akmens amžiaus iki vikingų laikų.

    Specialistai tikisi, kad papildomi tyrimai leis tiksliau datuoti gynybinės linijos etapus, atsekti jos konstrukciją ir geriau suprasti, kokios grėsmės formavo vietos bendruomenių sprendimus ankstyvajame geležies amžiuje.

  • Norvegijoje rado 5 500 vikingų monetų, bet viena pribloškė archeologus: fenomenas pasauliniu mastu

    Norvegijoje rado 5 500 vikingų monetų, bet viena pribloškė archeologus: fenomenas pasauliniu mastu

    Norvegijos Innlandet regione, netoli Rena gyvenvietės, metalo ieškikliais apsiginklavę radėjai aptiko įspūdingą vikingų laikotarpio monetų lobį. Vadinamajame Mørstad lobyje jau suskaičiuota apie 5 500 sidabrinių monetų, o tyrėjai neatmeta, kad galutinis skaičius gali viršyti 6 000.

    Lobį šiuo metu detaliai analizuoja Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejaus specialistai. Pasak jų, tai didžiausias iki šiol Norvegijoje rastas vikingų epochos monetų lobis, leidžiantis tiksliau suprasti to meto prekybą ir ryšius su Europa.

    Tačiau didžiausią sensaciją sukėlė ne monetų kiekis, o vienas išskirtinis radinys. Jį aptikusi Anne Skogsfjord iš pradžių manė laikanti anglišką numizmatą iš karaliaus Ethelredo II laikų, tačiau įrašas ant monetos pakeitė vertinimą.

    Ant sidabrinės monetos įskaitomas užrašas, siejamas su Norvegijos valdovu Olaf II Haraldssonu, vėliau kanonizuotu ir žinomu kaip šventasis Olafas. Šio tipo monetų pasaulyje anksčiau buvo žinomi vos keli egzemplioriai, o Norvegijoje iki šiol buvo rastas tik vienas.

    Istorikų teigimu, tokie radiniai ypač vertingi, nes išlikę mažiau nei 20 monetų, nukaldintų Olafui valdant. Tai reiškia, kad kiekvienas naujas egzempliorius iš esmės papildo žinias apie ankstyvą Norvegijos monetų kaldinimą ir karališkosios valdžios simboliką.

    Moneta kaip valdžios ir tikėjimo žinutė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į monetos ikonografiją: joje vaizduojamas valdovo profilis su kūginiu koviniu šalmu. Greta matomas kryžius ant trijų pakopų, motyvas, siejamas su Bizantijos monetų kaldinimo tradicija ir ankstyvosios krikščionybės simbolika.

    Kitoje pusėje taip pat įkomponuotas kryžiaus motyvas ir užrašas, kurio prasmė siejama su valdovo autoritetu. Specialistai pabrėžia, kad tokie ženklai nebuvo vien dekoras, o sąmoningas politinis ir religinis pareiškimas.

    Olafas II valdė 1015–1028 metais ir aktyviai rėmė Norvegijos christianizaciją, todėl monetos galėjo būti naudojamos formuojant krikščioniško monarcho įvaizdį. Numizmatikai pažymi, kad tuo laikotarpiu Norvegijoje buvo kaldinami tik keli monetų tipai, o reguliari monetų sistema plačiau įsitvirtino vėliau.

    Įbrėžimai atskleidė, kaip atsiskaitinėjo

    Dar viena svarbi detalė yra smulkūs įpjovimai abiejose monetos pusėse. Tokie pjūviai dažnai būdavo daromi peiliu norint patikrinti, ar moneta tikrai sidabrinė, todėl jie rodo, kad pinigai buvo vertinami ir praktiškai, o ne vien kaip valdžios simbolis.

    Preliminariai manoma, kad ši moneta nukaldinta maždaug 1024–1028 metais. Į žemę lobis, tikėtina, pateko XI amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, vadinasi, moneta galėjo cirkuliuoti apie du dešimtmečius ir ne kartą keisti savininkus.

    Mokslininkams toks radinys svarbus ir dėl platesnio konteksto: Norvegijoje aptinkami lobiai padeda atsekti sidabro srautus, prekybos kryptis ir politinių centrų įtaką Skandinavijoje. Kuo didesnis lobių masyvas ir kuo retesni atskiri vienetai, tuo tiksliau galima atkurti vikingų laikų ekonomikos vaizdą.

  • Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Navaroje aptikti 46 000 metų neandertaliečio kaulai: Abauntz urvas atskleidė Vakarų Pirėnų spragą

    Tarptautinė mokslininkų komanda Navaroje pirmą kartą patvirtino neandertaliečių buvimą, identifikavusi šešis žmogaus kaulų fragmentus Abauntz urve. Tyrėjų teigimu, radiniai priklausė suaugusiam vyrui neandertaliečiui, gyvenusiam maždaug prieš 46 000 metų.

    Kaulų rinkinį sudaro trys plaštakos delnakauliai ir viena vidurinė dešiniojo rankos piršto falanga, taip pat dar du fragmentai, kurių žmogiška kilmė patvirtinta baltymų analize. Vėliau genetiniai tyrimai parodė, kad tai buvo vyras, o amžius nustatytas tiesiogiai taikant radioaktyviosios anglies datavimą.

    Dalis kaulų išliko su plėšrūnų dantų žymėmis. Šios detalės leidžia rekonstruoti, kas galėjo nutikti palaikams po mirties ir kaip fragmentai pateko į urvo sluoksnius, kuriuose jie buvo aptikti per ankstesnes archeologines kampanijas.

    Vieta, jungianti pusiasalį ir Europą

    Abauntz urvas yra natūraliame koridoriuje, jungiančiame Pirėnų pusiasalį su likusia Europa, todėl jis laikomas strategiškai svarbia vieta senųjų žmonių judėjimui tirti. Iki šiol Navaroje trūko tiesioginių fosilinių įrodymų, kurie leistų nedviprasmiškai pasakyti, kad regione lankėsi ar gyveno neandertaliečiai.

    Ši data mokslininkams svarbi ir platesniame Europos kontekste. Maždaug prieš 46 000 metų neandertaliečiai dar gyveno įvairiose žemyno dalyse, o po kelių tūkstantmečių, apie prieš 40 000 metų, jie išnyko, tuo pat metu sparčiai plečiantis Homo sapiens populiacijoms.

    Kaip identifikuoti žmogų iš fragmentų

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio senumo genetinės medžiagos išgavimas nėra dažnas, nes DNR laikui bėgant skyla, o jos išlikimą lemia aplinkos sąlygos. Dėl to Abauntz atvejis išsiskiria tuo, kad pavyko suderinti kelis nepriklausomus metodus ir gauti sutampančius rezultatus.

    Komanda taikė paleoproteomiką, genetines analizes ir radioaktyviosios anglies datavimą, kad tiksliai identifikuotų kaulus, nustatytų lytį ir chronologiją. Tyrimuose dalyvauja ir senosios DNR srityje patirtį turintys Europos mokslo centrai, o genetiniai darbai tęsiami, tikintis išgauti daugiau informacijos apie šių populiacijų kilmę ir tarpusavio ryšius.

    Radiniai aptikti sluoksniuose, kuriuose buvo ir akmens įrankių bei gyvūnų kaulų, kai kurie jų turėjo apdorojimo bei vartojimo pėdsakų. Toks archeologinis kontekstas leidžia ne tik datuoti buvimą, bet ir atsargiai kelti hipotezes apie veiklas, kurios urve vyko: nuo maisto apdorojimo iki trumpalaikių sustojimų kelionėje per kalnų prieigas.

  • Bulgarijoje trakų šventykloje rastas paslaptingas bronzinis mechanizmas: archeologai sutrikę

    Bulgarijoje trakų šventykloje rastas paslaptingas bronzinis mechanizmas: archeologai sutrikę

    Bulgarijoje archeologai trakų laikų šventykloje aptiko neįprastą bronzinį dirbinį, kurio paskirties kol kas nepavyksta aiškiai paaiškinti. Radinys rastas šventyklos prieangyje, vadinamame pronaosu, ir datuojamas maždaug prieš 2 500 metų.

    Objektą sudaro žiedas ir keturi kruopščiai nulieti kabliai, kurių galai turi atgal nukreiptas užkarpas, primenančias žvejybos kabliukų formą. Tyrėjai pabrėžia, kad dirbinys išsiskiria tikslumu ir jų praktikoje neturi artimų analogų.

    Kam jis galėjo būti skirtas?

    Viena labiausiai aptariamų versijų sieja radinį su šventyklos apšvietimu. Spėjama, kad žiedas ir kablių sistema galėjo būti skirta pakabinti keliems šviesos šaltiniams, pavyzdžiui, molinėms, bronzinėms ar stiklinėms lempoms.

    Vis dėlto ši hipotezė susiduria su problema: kasinėjimuose nerasta grandinių ar kitų tvirtinimo detalių, kurios paaiškintų, kaip konstrukcija buvo kabinama. Tyrėjų teigimu, tai neatmeta apšvietimo versijos, bet palieka per daug neatsakytų klausimų.

    Kita interpretacija siejama su žvejyba, nes kablių forma vizualiai artima dideliems meškerių kabliams. Tačiau kablių dydis ir jų išdėstymas žiede daro šią versiją ne mažiau keblią, o pats faktas, kad objektas rastas šventykloje, nebūtinai reiškia ritualinę jo paskirtį.

    Zonos kontekstas: vadinamasis trakų Aukso miestas

    Ši archeologinė vietovė neretai vadinama trakų Aukso miestu dėl įspūdingų radinių ir architektūros. Kompleksas užima daugiau nei 30 hektarų ir apima įtvirtintą citadelę, monumentalius akmens statinius bei sakralinius objektus.

    Pagrindinis gyvenvietės suklestėjimas siejamas su VI–V amžiumi prieš mūsų erą, tačiau šioje vietoje fiksuojamas ir dar ankstesnis trakų šventvietės sluoksnis, datuojamas IX amžiumi prieš mūsų erą. Tyrėjai taip pat pabrėžia ryšius su Egėjo pasauliu, kuriuos liudija importuotos amforos iš Graikijos salų regionų.

    Archeologai neatmeta, kad tolesni laboratoriniai tyrimai, metalo sudėties analizė ir platesnis radinių konteksto vertinimas gali pakeisti dabartines prielaidas. Kol kas paslaptingas bronzinis mechanizmas išlieka vienu reikšmingiausių atradimų šiame komplekse, o jo tikroji funkcija dar tikslinama.

  • Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Stulbinantis radinys prie Jeruzalės: atkastas 21 km akvedukas, veikęs beveik iki mūsų laikų

    Prie Jeruzalės per statyboms parengtus archeologinius tyrimus aptikta įspūdingo senovinio vandentiekio sistemos dalis. Izraelio senienų tarnyba pranešė, kad atidengtas vadinamojo Žemutinio Jeruzalės akveduko fragmentas, kadaise tiekęs vandenį į miestą iš pietinių apylinkių.

    Šis akvedukas laikomas vienu sudėtingiausių regiono inžinerinių projektų iš maždaug prieš 2 000 metų. Jo bendras ilgis siekė apie 21 kilometrą, o vanduo tekėjo vien dėl gravitacijos, be siurblių ar kitų mechaninių įrenginių.

    Didžiausias inžinerinis iššūkis buvo preciziškai išlaikyti itin mažą nuolydį per visą trasą. Archeologų vertinimu, daugelyje atkarpų aukščio skirtumas sudarė maždaug 1 metrą kilometrui, todėl trasą teko tiksliai derinti prie reljefo ir uolienų.

    Pasak tyrėjų, sistemoje buvo numatytos vietos valymui ir priežiūrai, kad būtų galima šalinti sąnašas ir užsikimšimus. Būtent tokia priežiūros logika, kartu su periodiniais remontais, leido akvedukui išlikti naudojamam, nors ir su pertraukomis, iki maždaug prieš 100 metų.

    Kaip akvedukas keitėsi per šimtmečius

    Atidengta atkarpa parodė, kad konstrukcija laikui bėgant buvo ne kartą perdirbta. Ankstyviausiu laikotarpiu vanduo tekėjo tinku išklotu kanalu, kuris buvo suformuotas iš statybinių medžiagų ir pritaikytas ilgalaikiam vandens poveikiui.

    Maždaug prieš 500 metų, Osmanų laikotarpiu, dalyje sistemos originaliame kanale įrengti keramikiniai vamzdžiai. Tyrėjai taip pat fiksuoja pasikeitusią išorinių sienų apdailą, kai į dar neišdžiūvusį tinką buvo įspaudžiami smulkūs akmenukai, sukuriant būdingą faktūrą.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie patobulinimai rodo nuolatinę vandens tiekimo svarbą Jeruzalei. Keičiantis politinėms epochoms ir technologijoms, infrastruktūra buvo pritaikoma, tačiau jos pagrindinė funkcija išliko ta pati.

    Ką planuojama daryti su radiniu

    Skelbiama, kad atidengta atkarpa nebus užpilta ar visiškai izoliuota nuo aplinkos. Pagal dabartinius planus ji turėtų tapti vietos traukos objektu, pritaikytu lankymui ir pažinimui.

    Izraelio senienų tarnyba taip pat svarsto platesnę viziją sukurti vientisą maršrutą, leidžiantį keliauti palei akveduką nuo pietinės Jeruzalės dalies iki Senamiesčio. Tokiu būdu senovinė vandentiekio sistema galėtų tapti ne tik mokslo, bet ir kultūrinio turizmo infrastruktūros dalimi.

  • Peru rastas paslaptingas vaiko kapas: 32 aukos ir keista nelogiškos būtybės atvaizdas

    Peru rastas paslaptingas vaiko kapas: 32 aukos ir keista nelogiškos būtybės atvaizdas

    Peru šiaurinėje pakrantėje, netoli Truchiljo miesto, archeologai Huacas de Moche komplekse aptiko paslaptingą vaiko kapą, siejamą su Moche civilizacija. Palaidojimas rastas šalia monumentalaus Huaca de la Luna šventyklos komplekso, kuris laikomas vienu svarbiausių šio regiono religinių centrų.

    Tyrėjų teigimu, kapo kameros dydis leidžia spėti, kad joje palaidotas labai mažas vaikas. Vis dėlto laidojimo inventorius išsiskiria prabanga: suskaičiuotos 32 įkapės, todėl keliama hipotezė, kad vaikas galėjo priklausyti aukštesnio statuso bendruomenės sluoksniui.

    Tokie radiniai Moche kultūros kontekste ypač svarbūs, nes įkapės ir laidojimo vieta neretai atspindėdavo socialinę padėtį. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vien įkapių skaičiaus nepakanka galutinei išvadai, todėl elito kilmė kol kas vertinama kaip prielaida, kurią dar reikės patikrinti.

    Keista figūra ir belaisvio motyvas

    Didžiausią susidomėjimą kelia vienas iš rastų keramikos dirbinių, vaizduojantis hibridinę, į paukštį panašią būtybę su žmogaus bruožais. Tokie ornitomorfiniai atvaizdai būdingi Moche ikonografijai, kur dievybės ir antgamtinės būtybės dažnai perteikiamos jungiant skirtingų gyvūnų ir žmogaus požymius.

    Kitas radinys vaizduoja belaisvį su ant kaklo užrišta virve. Šis siužetas gerai žinomas iš Huaca de la Luna sienų vaizdinių, kuriuose matomos kariaunų scenos, paimtų belaisvių vedimas bei ritualai, siejami su Moche religine sistema.

    Pasak archeologų, panašumas į šventyklos ikonografiją gali padėti aiškinti radinių simboliką, tačiau kol kas neaišku, ar ant keramikos pavaizduota konkreti istorija, ritualas ar mitas. Tyrėjai taip pat neturi duomenų, kad palaidotas vaikas būtų tiesiogiai susijęs su vaizduojamomis scenomis.

    Ką dar turės atsakyti tyrimai

    Dabar laukia detalus radinių dokumentavimas, keramikos konservavimas ir katalogavimas, o taip pat tikslesnis palaidojimo datavimas. Mokslininkai planuoja lyginti šį kapą su kitais to paties laikotarpio Moche palaidojimais, kad geriau suprastų laidojimo tradicijas ir socialinės hierarchijos ženklus.

    Jei prielaida apie aukštą vaiko statusą pasitvirtintų, tai sustiprintų versiją, kad Moche visuomenėje socialinė padėtis galėjo būti paveldima arba pabrėžiama jau ankstyvoje vaikystėje. Kartu šis atradimas gali suteikti naujos informacijos apie ryšį tarp religinių centrų, bendruomenės hierarchijos ir laidojimo praktikų Peru šiaurinėje pakrantėje.

  • 10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    10 000 metų paslaptis Vokietijos pelkėje: ant kuolo užvertas tauro kaukolės radinys šokiravo

    Šlėzvigo ir Holšteino žemėje, Duvensee durpyne, archeologai aptiko išskirtinį radinį: beveik nepažeistą tauro kaukolę, kadaise užvertą ant medinio kuolo. Tyrėjų teigimu, radinys gali būti senesnis nei 10 000 metų ir sietinas su ankstyvosiomis mezolito bendruomenėmis.

    Duvensee teritorija jau seniai laikoma viena svarbiausių Šiaurės Europos vietų, kur galima tirti medžiotojų ir rinkėjų kasdienybę bei ritualus. Dėl drėgnų durpyno sąlygų čia neretai išlieka organinės medžiagos, kurios kitur per tūkstantmečius suirtų, pavyzdžiui, mediena ar kaulai.

    Kaip paaiškėjo, kad buvo kuolas

    Kaukolė buvo rasta kasinėjimų metu ir iš pradžių neatrodė išskirtinė, nes taurai buvo natūrali to meto faunos dalis. Vis dėlto archeologus suglumino tai, kad kaukolė nebuvo apdorota kaip įprastas medžioklės laimikio likutis: ji nebuvo suskaldyta ir neturėjo būdingų pjaustymo ar ardymo žymių.

    Dėl trapios būklės radinys buvo iškeltas kartu su aplinkiniu nuogulų bloku ir nugabentas į laboratoriją archeologijos muziejuje Gottorfo pilyje. Konservavimo metu kaukolės viduje pastebėtas medienos fragmentas, o kompiuterinės tomografijos tyrimai patvirtino, kad tai nulūžusio kuolo dalis.

    Nustatyta, kad kuolas buvo iš pušies medienos ir ėjo per kaukolės pakaušinę angą. Archeologai mano, kad kuolas vėliau buvo sulaužytas, o dalis liko kaulo viduje, todėl neįprastas radinys išsilaikė iki mūsų dienų.

    Ryšys su vienu seniausių kremavimo kapų

    Radiniui ypatingą svorį suteikia vieta: vos už kelių metrų anksčiau buvo identifikuotas maždaug 10 500 metų senumo kremavimo kapas. Tyrimai parodė, kad sudeginti palaikai buvo supilti į negilią duobę kartu su laužavietės liekanomis.

    Tyrėjai teigia, kad kapo vieta kurį laiką išliko aiškiai matoma, todėl aplink ją galėjo vykti papildomi veiksmai. Šalia rastas tauro kaukolės ir kuolo derinys, pasak mokslininkų, leidžia svarstyti, jog abu objektai galėjo priklausyti tai pačiai ritualinei tradicijai.

    Leibniz archeologijos centro mokslininkas Haraldas Lübke sieja kaukolę su galimomis apsauginėmis ar simbolinėmis praktikomis, kai aplink laidojimo vietą galėjo būti statomi kuolai su gyvūnų kaukolėmis. Tokios interpretacijos dažnai aptariamos kalbant apie animistines ir totemines ankstyvųjų bendruomenių pasaulėžiūras.

    Durpynas išsaugo, bet klimatas naikina

    Duvensee durpynas vertinamas ir dėl to, kad drėgnos sąlygos ilgą laiką stabdė organinių radinių irimą. Tačiau mokslininkai įspėja, kad pelkės ir durpynai visame regione vis dažniau sausėja, o vandens lygio kritimas gali greitai pradėti ardyti tūkstantmečius išsilaikiusius artefaktus.

    Dėl šios priežasties planuojami tolesni kasinėjimai, siekiant kuo daugiau informacijos surinkti dar prieš prastėjant konservuojančioms sąlygoms. Tyrėjai neatmeta, kad aplink kapą galėjo būti ir daugiau panašių konstrukcijų, tačiau jų pėdsakai galėjo sunykti arba vis dar slypėti po durpių sluoksniais.

  • Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Bazelyje archeologai po buvusio Gnadental vienuolyno teritorija aptiko beveik pilnai išlikusią viduramžių šildymo sistemą, paremtą karštu oru. Manoma, kad ši konstrukcija įrengta XIII arba XIV amžiuje ir yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo pavyzdžių Europoje.

    Radinius pavyko užfiksuoti atliekant archeologinius tyrimus prieš statybos ir infrastruktūros darbus Petersgraben gatvėje. Po vėlesnių mūrų ir grindų sluoksniais mokslininkai atsekė, kad sistema veikė po patalpa, kuri kadaise buvo refektoriumas, bendruomenės valgomasis.

    Šildymas veikė per požeminę kamerą, užpildytą lauko akmenimis, kurie kaupdavo šilumą ir ją palaipsniui atiduodavo. Po kamera buvo įrengtas pakūros kanalas iš akmens blokų ir plytų, kuriuo keliaudavo karštas oras ir šiluma.

    Užkūrus ugnį, įkaitęs oras patekdavo į kamerą ir įšildydavo akmenis, o šiluma būdavo nukreipiama į viršuje esantį valgomojo aukštą. Archeologai skliaute suskaičiavo aštuonias angas, kurias buvo galima atidaryti arba uždaryti, taip reguliuojant šilto oro srautą.

    Ypatinga tai, kad sistema buvo suprojektuota taip, jog dūmai būtų pašalinami dar prieš šilumai pasiekiant patalpą. Tai leido vienuolyno gyventojams šildytis be atviros ugnies valgomajame, o toks sprendimas mažino gaisro riziką ir gerino oro kokybę.

    Reta technologija ir išskirtinis išlikimas

    Nors panašūs sprendimai viduramžiais Europoje buvo žinomi, Šveicarijoje tokie šildymo įrenginiai aptinkami itin retai. Bazelio atvejis išsiskiria išlikimo būkle: išlikusios detalės leidžia gana tiksliai rekonstruoti ir konstrukciją, ir jos veikimo principą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik vietos istorijai. Jie padeda geriau suprasti, kaip viduramžių miestai ir vienuolynai sprendė šilumos, higienos ir saugumo klausimus, kai atvira ugnis pastatų viduje kėlė didžiulę grėsmę.

    Kaip dingo vienuolynas

    Gnadental abatija įkurta apie 1231 metais, kai ši vieta dar buvo už Bazelio miesto sienų. Vėliau čia veikė skirtingos religinės bendruomenės, o vienuolynas gyvavo iki Reformacijos laikotarpio, kai buvo panaikintas.

    Po vienuolyno uždarymo jo pastatai palaipsniui nyko: dalis medžiagų panaudota iš naujo, pavyzdžiui, statant sandėlį XVI amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje sandėlis buvo nugriautas, o teritorijoje iškilo profesinė mokykla, todėl viduramžių komplekso pėdsakai beveik pranyko.

    Dokumentuos 3D formatu

    Šiuolaikiniai kasinėjimai leido ne tik atidengti šildymo sistemą, bet ir parengti detalią dokumentaciją bei trimatį modelį. Tai ypač svarbu, nes dalis radinių dėl vykstančių darbų ateityje gali būti vėl uždengta, tačiau tyrėjai turės tikslius duomenis tolesnei analizei.

    Specialistų vertinimu, toks radinys primena, kad technologiniai sprendimai energijos efektyvumui ir šilumos paskirstymui buvo kuriami gerokai anksčiau nei modernios šildymo sistemos. Viduramžių meistrai, naudodami akmenų šilumos inerciją ir oro srautų valdymą, pasiekė rezultatą, kuris šiandien atrodo netikėtai pažangus.

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Irake atverti Asirijos karalienių kapai: aukso lobiai prilygsta Tutanchamono radiniams

    Šiaurės Irake, Nimrude, senovės Asirijos sostinėje Kalchu, archeologai dar praėjusio amžiaus pabaigoje aptiko karališkuosius kapus, kuriuose buvo sukrautos įspūdingos aukso brangenybės. Po rūmų patalpomis slėptose laidojimo kamerose rasti karališkajai šeimai priklausiusių moterų palaikai ir itin turtingas įkapių rinkinys.

    Kaip skelbta apie tyrimus, kapai buvo atidengti 1988 metais, kai Irako archeologai kasinėjo Ašurnasirpalo II rūmus. Radiniai patraukė dėmesį ne tik gausa, bet ir meistryste, kuri neretai lyginama su garsiausiais Egipto karališkųjų kapaviečių atradimais.

    Kape, tyrėjų įvardijamame kaip antrasis, rasta karūnų, diademų, vėrinių, auskarų, apyrankių, žiedų ir drabužių puošmenų iš aukso. Be to, aptikta dirbinių su lazuritu, karneoliu, agatu ir kitomis vertingomis medžiagomis, o ornamentikoje kartojosi rozetės, stilizuoti medžiai ir religinės simbolikos motyvai.

    Dalį įkapių pavyko susieti su konkrečiomis Asirijos valdovių vardais, minimais ir įrašuose ant daiktų. Tarp jų minimos Yabâ, siejama su Tiglatpilesaru III, Banītu, siejama su Salmanasaru V, ir Ataliya, siejama su Sargonu II.

    Vis dėlto laidojimo aplinkybės pasirodė sudėtingesnės, nei tikėtasi iš pradžių. Vienoje kameroje aptikti dviejų moterų palaikai, o ant įkapių iškalti skirtingų karalienių vardai leidžia manyti, kad dalis brangenybių galėjo būti perduodamos iš kartos į kartą ir tik vėliau pateko į tą patį kapą.

    Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė su Yabâ siejama įspėjamoji įrašų formuluotė, skirta apsaugoti kapą nuo išniekinimo ir nuo bandymų jame laidoti kitą asmenį. Tokios detalės, archeologų vertinimu, padeda geriau suprasti neoasirų požiūrį į mirtį, atminimą ir karališkųjų kapų neliečiamumą.

    Palyginimai su Tutanchamono kapu atsiranda ne atsitiktinai, nes aukso kiekis ir juvelyrikos kokybė Nimrude išties išskirtiniai. Tačiau šie radiniai atveria kitą pasaulį: ne faraonų, o imperijos elito moterų, kurių vaidmuo rašytiniuose šaltiniuose dažnai lieka šešėlyje, todėl archeologija čia tampa esminiu žinių šaltiniu.

    Ne mažiau dramatiška ir šių vertybių naujųjų laikų istorija. Pranešta, kad reikšmingiausi dirbiniai buvo saugomi Irako centrinio banko saugyklose ir išliko per karus, taip pat per 2003 metais vykusį Irako muziejaus Bagdade apiplėšimą.

    Pats Nimrudas patyrė didžiulių nuostolių 2015 metais, kai senovės miesto dalis sunaikino Islamo valstybės kovotojai. Vis dėlto Nimrudo karalienių lobiai išliko vienu ryškiausių neoasirų dvaro prabangos, amatų ir simbolikos liudijimų.