CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.

  • Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    X amžiaus pabaigos sidabrinė moneta, siejama su kunigaikščiu Vladimiru, istorikams tapo reta užuomina apie ankstyvosios Rusios valstybės formavimąsi. Tokių ankstyvų vietinės kaldybos pavyzdžių yra išlikę labai mažai, todėl kiekvienas naujas radinys vertinamas kaip reikšmingas šaltinis.

    Monetos datavimas nukelia į laikotarpį, kai Rytų Europoje sparčiai kito politinis žemėlapis, o Kijevo Rusia stiprino valdovo autoritetą ir administracinę struktūrą. Būtent tuo metu Vladimiras, anot istorikų, konsolidavo valdžią ir ėmėsi sprendimų, vėliau nulėmusių Rusios krikštą.

    Moneta kaip valdžios simbolis

    Šis sidabrinis pinigas buvo ne vien atsiskaitymo priemonė, o politinė žinutė apie valdovo pretenzijas ir valstybės savarankiškumą. Nuosava moneta viduramžiais dažnai reiškė siekį įtvirtinti suverenitetą, sustiprinti valdovo įvaizdį ir suvienodinti ekonominę erdvę.

    Radinio ikonografija atspindi Bizantijos tradicijų įtaką: vienoje pusėje vaizduojamas valdovas, kitoje aptinkami krikščioniški motyvai, siejami su Kristaus atvaizdu. Tokia kompozicija tyrėjams leidžia spręsti, kad politinė valdžia ir religija buvo sąmoningai jungiamos formuojant naują legitimumo modelį.

    Netikėta vieta pakeitė vaizdą

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė tai, kur moneta aptikta: Velikajame Naugarde, toli nuo pietinių centrų, tradiciškai siejamų su ankstyvąja Rusios valdžia. Iki šiol Vladimiro laikų sidabriniai pinigai dažniau buvo siejami su pietinėmis teritorijomis, o šiaurėje jų pėdsakų buvo mažiau.

    Toks radinys rodo, kad jau X amžiaus pabaigoje egzistavo intensyvūs ryšiai tarp šiaurės ir pietų: judėjo prekės, žmonės ir idėjos, o Naugardas veikė kaip svarbus prekybos mazgas. Miesto geografinė padėtis siejo Baltijos regiono maršrutus su platesne Rytų Europos erdve, todėl monetos buvimas čia gali reikšti platesnę politinę ir ekonominę integraciją.

    Ką tai reiškia istorikams?

    Specialistams tokie pinigai svarbūs ir dėl to, kad Vladimiro laikų kaldyba, kaip manoma, truko neilgai, todėl išlikusių egzempliorių skaičius itin ribotas. Kiekviena nauja moneta leidžia tikslinti chronologiją, suprasti valdovo ambicijas ir įvertinti, kaip anksti formavosi administracinė kontrolė skirtinguose regionuose.

    Radinys taip pat padeda geriau paaiškinti, kaip Rusios valdovai kūrė autoritetą tarptautinių įtakų kryžkelėje. Nuosava monetų sistema, ikonografija ir jų paplitimo geografija kartu tampa argumentais, kad šiaurinės žemės į bendrą politinę erdvę buvo įtraukiamos anksčiau, nei manyta iki šiol.

  • Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Ispanijoje rado šimtų tūkstančių metų senumo žmogų: vienas dantis sukėlė mįslę mokslui

    Vidurinio pleistoceno laikotarpiu, prieš kelis šimtus tūkstančių metų, Europoje gyveno skirtingos ankstyvųjų žmonių populiacijos. Būtent tada formavosi evoliucinės linijos, vėliau vedusios ir į neandertaliečius, tačiau daugelis to meto etapų iki šiol išlieka neaiškūs.

    Ispanijoje, Ruidera-Los Villares vietovėje, mokslininkai aptiko senovinių žmonių liekanų, kurios gali padėti užpildyti šią spragą. Ši vieta jau seniai domina archeologus, nes praeityje ją supo vandens telkiniai ir turtingi ištekliai, traukę tiek gyvūnus, tiek žmones.

    Vienas dantis atskleidė daugiau

    Tarp radinių minimi žmogaus kaukolės fragmentai ir dantys. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas iš išlikusių dantų suteikė galimybę atlikti neįprastai informatyvią analizę ir nustatyti individo lytį, nors tokio amžiaus palaikams tai dažnai būna beveik neįmanoma.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik dėl smalsumo, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti populiacijų sandarą bei jų tarpusavio ryšius. Kuo daugiau biologinių detalių pavyksta atkurti, tuo patikimiau galima vertinti, kaip žmonės prisitaikė prie kintančios aplinkos ir kokie bruožai plito skirtinguose regionuose.

    Neaišku, kuriai rūšiai priklausė

    Nustatyta, kad šis asmuo priklausė Homo genčiai, tačiau priskirti jį konkrečiai rūšiai kol kas sudėtinga. Vidurinis pleistocenas laikomas vienu mįslingiausių žmogaus evoliucijos etapų, nes to meto fosilijos dažnai pasižymi labai įvairiais požymiais.

    Vieni individai rodo bruožus, artimesnius vėlesniems neandertaliečiams, kiti išlaiko archajiškesnes savybes, o dalis radinių netelpa į aiškias kategorijas. Dėl to Ruidera-Los Villares atradimas tampa dar reikšmingesnis, nes gali padėti tikslinti, kaip ir kada Europoje atsirado skirtingos linijos.

    Kodėl šis regionas ypač svarbus

    Kartu su žmonių palaikais rasta ir gyvūnų kaulų bei senovinės veiklos pėdsakų. Kai kurios kaulų detalės turi apdorojimo žymių, leidžiančių manyti, kad gyvūnai buvo naudojami kaip maisto ar žaliavų šaltinis.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pietinė Pirėnų pusiasalio dalis ilgą laiką buvo palyginti menkai ištirta paleoantropologijos požiūriu, lyginant su kitais Europos regionais. Todėl nauji duomenys iš Ruidera-Los Villares gali reikšmingai papildyti bendrą vaizdą ir paskatinti tolesnes paieškas.

    Tyrėjų vertinimu, aptikti fragmentai gali būti tik pradžia, nes kiekvienas papildomas sluoksnis gali atnešti naujų radinių: daugiau kaulų, akmens įrankių ar kitų kasdienio gyvenimo ženklų. Tokie atradimai dažnai keičia ankstesnes interpretacijas, nes net viena nauja detalė gali perbraižyti visos populiacijos vietą evoliucijos medyje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje Journal of Human Evolution.

  • Archeologai Kazachstane iškėlė sensaciją: 1 000 metų kurhane – beveik sveikas namas ant ratų

    Archeologai Kazachstane iškėlė sensaciją: 1 000 metų kurhane – beveik sveikas namas ant ratų

    Kazachstano Pavlodaro srityje, Baidalos kurhanų komplekse, archeologai aptiko išskirtinį radinį: medinę konstrukciją, kuri, pirminiais vertinimais, yra maždaug 1 000 metų senumo mobilus būstas ant ratų. Tokie objektai Eurazijos stepėse buvo siejami su klajoklių gyvenimo būdu, tačiau šįkart nustebino ne tik pats tipas, bet ir išlikimas.

    Tyrėjų teigimu, mediena įprastai per tokį laiką suirsta, todėl tokio masto išsilaikęs statinys laikomas itin retu. Kurhano viduje susiformavusios specifinės sąlygos, tikėtina, sulėtino irimo procesus ir leido išlikti konstrukcijos dalims, kurios paprastai neišgyvena šimtmečių.

    Kasimo metu rasta sienų elementų, medinio karkaso fragmentų ir ratų dalių. Šios detalės turėtų leisti gerokai tiksliau atkurti, kaip atrodė ir kaip buvo suręstas toks mobilus būstas, o taip pat įvertinti, ar jis labiau priminė gyvenamąjį vežimą, ar sudėtingesnę kelionėms ir buičiai pritaikytą platformą.

    Archeologai kelia prielaidą, kad tai nebuvo paprasta transporto priemonė. Viskas rodo, kad mobilus namas galėjo būti sąmoningai įdėtas į kapą kaip laidotuvių apeigų dalis, o tai sietina su aukštu palaidoto asmens statusu ir turtingu įkapėmis paremtu laidojimo ritualu, būdingu stepės elitui.

    Radinių datavimas siejamas su Kimakų ir Kipčakų laikotarpiu, kai IX–XI amžiuje šios konfederacijos kontroliavo dideles dabartinio Kazachstano ir pietų Sibiro teritorijas. Klajokliškas ūkis, paremtas gyvulininkyste ir sezoninėmis migracijomis, reikalavo sprendimų, leidžiančių greitai perkelti gyvenimą iš vienos vietos į kitą.

    Tolesniame etape planuojami išsamūs medienos ir konstrukcijos tyrimai, įskaitant dendrochronologiją, tikslesnį datavimą bei konservavimą. Mokslininkai tikisi, kad rezultatai padės atkurti statybos technologiją, geriau suprasti viduramžių stepės kasdienybę ir įvertinti, ar įmanoma sukurti pilno dydžio rekonstrukciją muziejinei ekspozicijai.

  • Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Radinių vieta nustebino tyrėjus

    Archeologų dėmesį patraukė iš pažiūros paprasta plyta, rasta kasinėjant netoli Dzeuso šventyklos šventovės Olimpijoje. Ši vieta buvo vienas svarbiausių antikinio pasaulio religinių centrų ir senųjų olimpinių žaidynių lopšys.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Romos imperijos laikotarpiu Olimpija išliko reikšmingu kultūriniu tašku, į kurį atvykdavo piligrimai ir išsilavinę keliautojai. Būtent šiame kontekste aptiktas artefaktas gali padėti geriau suprasti, kaip klasikinė literatūra cirkuliavo kasdienėje aplinkoje.

    Ant plytos išliko Odisėjos eilutės

    Ant plytos paviršiaus išliko keli kruopščiai išraižyti Homero Odisėjos posmai. Odisėja, pasakojanti apie Odisėjo kelionę į Itakę, daugiau nei 2 500 metų laikoma vienu svarbiausių Europos kultūros tekstų.

    Nors Homero epai buvo nuolat perrašinėjami ir naudojami mokymuisi graikų bei romėnų pasaulyje, materialių jų sklaidos pėdsakų išliko nedaug. Įprastai tekstai būdavo rašomi ant papiruso ar pergamento, kurie ypač lengvai suyra, todėl tokie radiniai archeologams yra itin vertingi.

    Kodėl tekstas atsidūrė ant statybinės medžiagos?

    Išskirtinumas slypi ne tik pačiame tekste, bet ir neįprastoje laikmenoje: plytos pirmiausia buvo statybinė medžiaga, o ne rašymo paviršius. Dėl to literatūros fragmentas ant tokio daikto laikomas labai reta ir netikėta užuomina apie raštingumą ir mokymąsi.

    Pasak tyrėjų, plyta nebuvo aptikta monumentaliame pastate ar iškilmingame paminkle, o greičiau įprastos romėniško laikotarpio gyvenvietės aplinkoje. Tai leidžia spėti, kad įrašas galėjo būti ne oficialus, o asmeninis.

    „Tokie užrašai gali parodyti, kaip garsūs tekstai veikė kasdienę žmonių kultūrą ir kaip buvo mokomasi literatūros“, – teigia tyrėjai, aiškindami radinio reikšmę.

    Viena hipotezė sieja įrašą su edukacija: galbūt mokinys treniravosi rašyseną ar atmintinai kartojo žinomus posmus. Kita versija numato, kad tai galėjo būti išsilavinusio žmogaus asmeninis įrašas, rodantis jo tapatybę ir ryšį su klasikine tradicija.

    Taip pat neatmetama ir simbolinė funkcija, nes citatos iš Homero kūrinių graikų ir romėnų pasaulyje buvo plačiai atpažįstamos ir dažnai naudotos erudicijai pabrėžti. Vis dėlto kol kas nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima patikimai patvirtinti vieną interpretaciją.

    Ką dar tikimasi išsiaiškinti?

    Dabar planuojamos detalesnės plytos ir įrašo analizės: tyrėjai sieks tiksliau nustatyti artefakto amžių, įrėžimo techniką ir galimas jo atsiradimo aplinkybes. Papildomų užuominų gali suteikti rašmenų palyginimas su kitomis to laikotarpio inskripcijomis.

    Mokslininkų vertinimu, net keli posmai ant tokio netikėto objekto gali praplėsti žinias apie raštingumo mastą ir klasikinių tekstų vaidmenį Romos valdomoje Graikijoje. Tokie atradimai dažnai tampa pradžia platesnėms diskusijoms apie tai, kur baigiasi oficiali kultūra ir prasideda kasdienė žmogaus patirtis.

  • Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Ispanijoje rasta bažnyčia keičia požiūrį į Al Andalus: kaip sugyveno krikščionys ir musulmonai?

    Pietryčių Ispanijoje, Mursijos regione, archeologai aptiko ankstyvosios krikščionybės laikų bažnyčios liekanas, kurios gali koreguoti nusistovėjusį pasakojimą apie Al Andalus pradžią. Tyrėjų teigimu, objektas Kalasparoje, Cerro de la Virgen kalvoje, išliko naudojamas dar ilgai po musulmonų įsitvirtinimo Iberijos pusiasalyje.

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame žurnale „Salduie“, nurodoma, kad bažnyčia galėjo būti įkurta apie V amžiaus pirmąją pusę ir veikti bent iki IX amžiaus. Tokia chronologija, jei bus galutinai patvirtinta, taptų vienu aiškiausių įrodymų, kad krikščioniškos bendruomenės kai kuriose vietovėse tęsė liturginį gyvenimą jau valdant musulmonų administracijai.

    Kas rasta Cerro de la Virgen?

    Bažnyčia identifikuota remiantis nuo 2021 metų vykdomų žvalgymų ir kasinėjimų duomenimis. Archeologai ją apibūdina kaip vienanavį statinį su tridalės presbiterijos sprendiniu, būdingu daliai vėlyvosios antikos sakralinės architektūros.

    Tyrėjai pabrėžia architektūrines paraleles su visigotų laikotarpio šventovėmis, įskaitant Santa Cristina de Lena Astūrijoje. Kai kurios detalės, siejamos su sakristijomis ir apsidėmis, tyrime lyginamos ir su Rytų Viduržemio regiono bažnyčių tradicijomis, kas rodo, kad tuo metu architektūrinės idėjos keliaudavo tarp skirtingų regionų.

    Radiokarboninis datavimas statybą sieja maždaug su 410–440 metais. Papildomai tai pagrindžia keramikos ir stratigrafinė analizė, leidžianti kalbėti apie ilgalaikį vietovės naudojimą ir veiklos tęstinumą.

    Kodėl radinys svarbus Al Andalus istorijai?

    Didžiausia intriga šiame radinyje yra ne vien amžius, o tai, kad bažnyčia, panašu, neprarado savo funkcijos net po 713 metais prasidėjusio musulmonų valdymo regione. Istoriografijoje ankstyvasis VIII amžius dažnai piešiamas kaip ryškus lūžis, kai visigotų politinės ir religinės struktūros buvo greitai išstumtos, tačiau Kalasparos duomenys leidžia matyti sudėtingesnį vaizdą.

    Tyrėjai nurodo, kad nėra požymių, jog bažnyčia būtų buvusi paversta mečete arba iš karto desakralizuota. Kasinėjimuose aptikta buitinė keramika ir talpos, pasak autorių, nebūtinai reiškia religinės paskirties praradimą, o gali rodyti bendruomenės praktikų tęstinumą, kai šventovės erdvė buvo naudojama ir ūkiniams, ir bendruomeniniams poreikiams.

    „Keramikos tipologijos ir stratigrafijos tyrimas rodo, kad bažnyčios liturginis pobūdis išliko iki pat IX amžiaus“, – sakė tyrimo autoriai Davidas Martínezas ir Rubénas Fernándezas.

    Krikščionys, mokesčiai ir vietos valdysena

    Tyrimas šį atvejį sieja su Tudmyro kūros kontekstu, kuris formavosi po 713 metais sudaryto susitarimo tarp musulmonų valdžios ir visigotų kilmingojo Teodemiro. Tokie susitarimai, istorikų vertinimu, kai kuriose teritorijose leido krikščionių bendruomenėms laikinai išlaikyti dalį religinių ir ekonominių struktūrų mainais į mokesčius.

    Cerro de la Virgen radiniai rodo, kad vietovė galėjo atlikti ir administracinį bei ekonominį vaidmenį. Aptikti svarstyklėms, svareliams ir apskaitai priskiriami objektai leidžia spėti, jog čia vyko su fiskaline kontrole susijusi veikla, o vienas svarelis turi arabišką įrašą, kurio prasmė perteikiama kaip teiginys, kad teisingumas priklauso Dievui.

    Tyrėjų išvada tokia: islamizacija ir valdžios konsolidacija šioje teritorijoje veikiausiai vyko ne vien per staigius sukrėtimus, o per ilgą prisitaikymą ir palaipsnę integraciją. Dalis krikščionių bendruomenių, jų vertinimu, galėjo nykti ne dėl tiesioginio sunaikinimo, bet dėl ekonominių ir socialinių pokyčių, stiprėjančios fiskalinės sistemos bei urbanistinių centrų, ypač Kordobos, traukos.

    Daugiau nei po 1 300 metų Calasparros šlaito liekanos tapo dar vienu priminimu, kad ankstyvasis Al Andalus laikotarpis buvo nevienalytis. Šis radinys stiprina prielaidą, kad kai kuriose Iberijos vietovėse perėjimas nuo visigotų pasaulio prie naujos tvarkos galėjo būti labiau derėtas ir laipsniškas, nei ilgą laiką buvo priimta manyti.

  • Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Kinijoje archeologai tyrinėdami Hanų dinastijos laikotarpio kapavietes aptiko dvi išraižytas stalo žaidimo lentas, kurios, jų teigimu, atitinka senovinį žaidimą liubo. Hanų dinastija valdė nuo 206 metų prieš mūsų erą iki 220 metų, o šis laikotarpis siejamas su stiprėjančia valstybe, prekybos plėtra ir ryškėjančiu elitinės kultūros vaidmeniu.

    Vienas radinys išraižytas ant lygios plytos, kitas – ant plytos su geometriniais ornamentais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne atsitiktiniai brūkšniai: išlikęs laukelių ir linijų išdėstymas sutampa su kitur Kinijoje anksčiau rastais liubo lentų pavyzdžiais, todėl identifikacija laikoma pagrįsta.

    Kas liubo darė ypatingu?

    Faktas, kad lentos rastos kapuose, archeologams leidžia daryti išvadą, jog žaidimas galėjo turėti daugiau nei pramoginę reikšmę. Senovės Kinijoje į kapus neretai buvo dedami daiktai, kurie, tikėta, pravers mirusiajam pomirtiniame gyvenime, tad žaidimo lentos gali rodyti ir simbolinę, ritualinę ar statuso funkciją.

    Istoriniai šaltiniai ir ikonografija liubo mini kaip vieną populiariausių senovės Kinijos stalo žaidimų: jis vaizduotas piešiniuose, reljefuose, minimas tekstuose. Ankstesniuose archeologiniuose radiniuose aptikta ne tik lentų, bet ir žaidimo figūrėlių bei specialių lazdelių, kuriomis, manoma, buvo „metamas“ atsitiktinumo rezultatas vietoj kauliukų.

    Taisyklės išliko, bet žaisti nemokame

    Mokslininkams iki šiol nepavyko patikimai atkurti tikslių liubo taisyklių, nors bendras principas apytikriai žinomas. Remiantis fragmentiškais aprašymais, žaidė du žmonės, kiekvienas turėjo po šešias figūrėles, o ėjimai priklausė nuo lazdelių metimo rezultato.

    Spėjama, kad tikslas buvo rinkti taškus strategiškai judinant figūrėles lentoje, tačiau neaišku, kaip taškai buvo skaičiuojami, kokios buvo pergalės sąlygos ir kokie konkretūs apribojimai galiojo ėjimams. Tyrėjams trūksta vieno esminio dalyko: nėra išlikusio teksto, kuriame žaidimo eiga būtų aprašyta taip detaliai, kad taisykles būtų galima atkurti be prielaidų.

    Kodėl žaidimas dingo iš istorijos?

    Istorikai liubo kilmę sieja su pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą, o vėliau žaidimas išpopuliarėjo imperatorių dvare ir aristokratijoje. Brangūs komplektai, gaminti iš vertingų medžiagų, rodo, kad tai buvo ir prestižo simbolis, ir intelektualios laisvalaikio kultūros dalis.

    Maždaug V amžiuje liubo pamažu ėmė nykti, o jo vietą užėmė weiqi, pasaulyje geriau žinomas kaip go. Keičiantis epochoms nunyko ir praktinė žaidimo tradicija, todėl vėlesnės kartos atpažino tik pavadinimą bei lentų vaizdus, o ne pačią žaidimo logiką.

    Nauji radiniai kapavietėse archeologams suteikia papildomų duomenų apie tai, kaip plačiai žaidimas buvo paplitęs ir kokią vietą užėmė visuomenėje. Tačiau paradoksas išlieka: lentų schema žinoma, žaidimo populiarumas dokumentuotas, o taisyklės vis dar laikomos viena įdomiausių senovės Kinijos kultūros mįslių.

  • Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Netikėtas radinys prie Juodosios jūros

    Rusijoje, netoli Anapos, archeologai aptiko apie 2 200 metų senumo žiedą su ovalia plokštele, kurioje iškaltas moters profilis. Radinys datuojamas Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu ir, tyrėjų teigimu, yra vienas tiksliausiai datuotų tokio tipo papuošalų, rastų už Egipto ribų.

    Žiedas aptiktas kasinėjant vietovę maždaug už pusės kilometro nuo geležinkelio stoties. Antikoje ši teritorija siejama su graikų miestu Gorgipija, priklausiusiu Bosporo karalystei, kuri buvo svarbi Juodosios jūros regiono prekybos ir kultūros jungtis.

    Kas padėjo tiksliai nustatyti amžių

    Artefaktas rastas ūkinės duobės užpilde, greta helenistinio namo liekanų. Kartu archeologai iškėlė daugiau nei šimtą keramikos fragmentų, tarp jų amforų, stalo ir virtuvės indų bei statybinių detalių.

    Skirtingų gamybos centrų keramika leido palyginti sluoksnius ir tiksliau datuoti radinių kontekstą. Būtent šis radinių „rinkinys“ sustiprino išvadą, kad žiedas priklauso III ir II amžių prieš mūsų erą sandūrai.

    Atvaizdas išdavė karalienę

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne pats papuošalas, o jame pavaizduota moteris. Profilis su į kairę nukreiptu žvilgsniu, būdinga šukuosena, dekoratyvine juosta, garbanomis ir tvarkingai susegta kasa leido identifikuoti asmenį kaip Egipto karalienę Arsinoję III.

    Arsinoja III valdė kartu su Ptolemėju IV 220–204 metais prieš mūsų erą. Istorijoje ji minima kaip Ptolemėjų dinastijos atstovė, siejama ir su politiniais lūžiais po Rafijos mūšio, o po vyro mirties, šaltinių teigimu, žuvo per kovas dėl valdžios.

    „Tokie dinastijos atvaizdai helenistiniame pasaulyje veikė kaip prestižo ženklas ir galėjo plisti per prekybą, meistrų dirbtuves ar mados įtaką“, – teigia radinį analizavę archeologai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad karalienė, tikėtina, neturėjo tiesioginio ryšio su dabartinės Anapos apylinkėmis. Tačiau žiedas laikomas dar vienu įrodymu, kad tarp Egipto ir Juodosios jūros regiono vyko intensyvūs prekių, idėjų ir meno motyvų mainai.

    Tokio pobūdžio papuošalai už Egipto ribų aptinkami retai, o išlikę pavyzdžiai dažnai būna prastai datuojami. Šiuo atveju radinio kontekstas, gausi keramika ir aiškūs ikonografiniai bruožai sudaro retai pasitaikantį tikslumo derinį.

  • Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Nekropolis atskleidė senovinį uostą

    Egipto Viduržemio jūros pakrantėje, Marina El Alamein archeologai pranešė aptikę naują nekropolį, kuriame rasta 18 kapaviečių ir gausybė radinių. Dalis požeminių kamerų buvo išlikusios beveik nepaliestos, o įėjimai vis dar uždaryti originaliomis akmens plokštėmis.

    Šis atradimas padidino bendrą žinomų kapų skaičių vietovėje iki 44 ir sustiprino prielaidą, kad Marina El Alamein buvo vienas svarbiausių senovinių gyvenviečių ir laidojimo centrų Egipto šiaurinėje pakrantėje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo reikšmingas uostas, jungęs Egiptą su kitais Viduržemio regionais.

    Auksiniai liežuviai ir Oko Horuso simbolis

    Didžiausio dėmesio sulaukė nedidelės auksinės plokštelės, rastos kai kurių palaikų burnoje. Iš viso identifikuoti 24 tokie dirbiniai, vadinami auksiniais liežuviais, siejami su Ptolemėjų ir romėnų laikotarpių tikėjimu pomirtiniu teismu.

    Manoma, kad tokie įdėklai turėjo simboliškai padėti mirusiajam kalbėti anapusiniame pasaulyje, kai sprendžiamas sielos likimas. Viena iš plokštelių yra Oko Horuso formos, tai vienas svarbiausių Senovės Egipto apsaugos ir globos simbolių.

    Tyrėjai pažymi, kad radiniai rodo kultūrų persipynimą: net stiprėjant helenistinei ir romėniškai įtakai, vietos gyventojai išlaikė ir vietines religines tradicijas. Tokie laidojimo papročiai padeda tiksliau suprasti to meto tapatybės ir tikėjimo kaitą pakrantės miestuose.

    Sarkofagas, skulptūros ir kasdienybės daiktai

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardytas apie 2,5 metro ilgio granitinis sarkofagas, kurio dangtis buvo nepažeistas. Viduje rasti žmogaus palaikai, kuriems planuojami antropologiniai ir genetiniai tyrimai, tikimasi nustatyti amžių, lytį, sveikatos būklę ir kilmę.

    Kapuose aptikta beveik pilnų keramikos indų, amforų, alyvinių lempų, kalkakmenio aukurų, akmeninių dubenų ir architektūrinių kapų elementų. Tarp įdomesnių artefaktų minimas nebaigtas marmurinis kūrinys, siejamas su Afrodite, reljefas su sėdinčiu vyru, laikančiu paukštį, bei gipso skulptūros fragmentai, galimai vaizduojantys sfinksą ar dievą Harpokratesą.

    Taip pat aptikta senovinė šulinio struktūra, vėliau pritaikyta laidojimui, tai rodo ilgalaikį vietos praktikų tęstinumą ir senesnių objektų pernaudojimą. Archeologai teigia, kad netoliese laidota įvairių socialinių sluoksnių žmonių, o tai suteikia papildomų duomenų apie senovinio miesto visuomenės sandarą.

    Marina El Alamein vietovė siejama su antikiniu Leukaspis, minimų graikų geografo Strabono darbuose, o gyvenvietė klestėjo nuo helenistinio laikotarpio iki Bizantijos laikų. Tyrėjų vertinimu, nauji radiniai tampa svarbiu šaltiniu rekonstruojant kasdienybę, prekybinius ryšius ir laidojimo kultūrą šiaurinėje Egipto pakrantėje.

  • Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Bulgarijoje, kasinėjant senovinį Heraklėjos Sintikos miestą, archeologai aptiko nepaprastai retą medicinos instrumentą, datuojamą III amžiumi. Manoma, kad juo romėnų laikų chirurgai atlikdavo sudėtingas akmenų šalinimo iš šlapimo pūslės operacijas, laikytas vienomis rizikingiausių antikoje.

    Mokslininkų teigimu, tai tik antras tokio tipo instrumentas, žinomas pasaulyje: vienintelis artimas analogas anksčiau buvo rastas Italijoje. Tokie radiniai itin reti, nes daugumoje archeologinių kolekcijų dominuoja paprastesni įrankiai, tokie kaip skalpeliai, adatos ar kiretes.

    Kaip atrodė radinys?

    Rastas vadinamasis litulkas, specializuotas įrankis, siejamas su litotomija, procedūra, kurios metu buvo šalinami šlapimo pūslės akmenys. Iki mūsų dienų išliko dekoruota bronzinė rankena su būdingais iškiliais žiedais, tačiau darbinė dalis, lenktos dvigubo kablio formos galūnės, neišliko.

    Nors instrumentas nėra pilnas, išlikę elementai leido archeologams pakankamai tiksliai nustatyti jo paskirtį. Toks identifikavimas svarbus, nes rodo ne tik įrankio formą, bet ir konkrečias medicinos praktikas, kurios buvo taikomos Romos imperijos provincijose.

    Šventykla ir medicina vienoje vietoje?

    Įrankis aptiktas patalpoje greta Herkulio šventyklos, todėl tyrėjai kelia prielaidą, kad kompleksas galėjo turėti ne vien religinę paskirtį. Tikėtina, kad piligrimai, ieškoję dieviško išgijimo, kartu galėjo gauti ir praktinę gydytojų pagalbą.

    Kasinėjimų vadovas Ludmilas Vagalinskis pabrėžia, kad tokio lygio instrumentas reiškia aukštą vietos medikų kvalifikaciją. Tai netiesiogiai leidžia manyti, kad Heraklėjoje Sintikoje buvo dirbama pagal pažangius to meto standartus, įskaitant ir sudėtingas chirurgines intervencijas.

    Ką sako istorija apie litotomiją?

    Šlapimo pūslės akmenys antikos autorių buvo aprašomi kaip viena skausmingiausių būklių, galėjusi sukelti rimtas komplikacijas. Nors procedūra buvo pavojinga ir dažnai baigdavosi infekcijomis ar kraujavimu, kai kuriems pacientams tai galėjo būti vienintelė reali galimybė atsikratyti nepakeliamo skausmo.

    Istoriniuose šaltiniuose litotomijos tradicija siejama su helenistinio pasaulio medicina, o jos metodai vėliau plito Romos imperijoje. Heraklėjos Sintikos radinys stiprina prielaidą, kad sudėtingos operacijos buvo atliekamos ne tik didžiuosiuose imperijos centruose, bet ir provincijų miestuose.

    Heraklėja Sintika buvo svarbus Romos Trakijos provincijos centras, didžiausią klestėjimą pasiekęs pirmaisiais trimis imperijos amžiais. Kasinėjimai vietovėje tęsiami, o archeologai tikisi, kad nauji radiniai padės tiksliau suprasti šventyklos komplekso funkcijas ir medicinos praktikų mastą regione.