CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Vokietijoje, prie Maino upės, statant vandens sulaikymo baseiną netoli Willigis tilto darbininkai netikėtai aptiko didžiules medines konstrukcijos dalis. Iš pradžių radinys neatrodė itin senas, tačiau vėlesni tyrimai atskleidė, kad tai – geležies amžiaus laikų statinys.

    Bavarijos valstybinės paminklų apsaugos tarnybos specialistai ąžuolines sijas datavo dendrochronologijos metodu. Medžių rievės parodė, kad medžiai buvo nukirsti tarp 372 ir 352 metų prieš mūsų erą, laikotarpiu, siejamu su La Tène kultūra, dažnai tapatinama su keltų bendruomenėmis Vidurio Europoje.

    Didžiausią įspūdį mokslininkams daro statinio mastas ir konstrukciniai sprendimai. Kompleksą sudarė masyvios ąžuolinės sijos, sujungtos su sausuoju mūru – be skiedinio sukrautais akmenimis, o kai kurios medinės dalys siekia 3–4 metrų ilgį ir gali sverti iki maždaug 250 kilogramų.

    Radinio iškėlimas tapo atskiru iššūkiu, nes daugiau kaip du tūkstantmečius drėgnoje aplinkoje išsilaikiusi mediena, patekus į orą, ima sparčiai irti. Dėl to sijas archeologai pirmiausia atkasa rankomis, vėliau kelia kranu, o nuvalytas detales perkelia į vandens talpyklas, kad jos neišdžiūtų ir neprarastų struktūros.

    Kartu taikomos ir naujausios dokumentavimo technologijos: elementai skenuojami 3D lazeriniu būdu, kad būtų tiksliai užfiksuota jų forma ir sujungimai. Ant paviršių išlikę įrankių pėdsakai leidžia tikėtis rekonstruoti, kaip keltų amatininkai apdirbo ąžuolą, kokius kirvius ar tašymo įrankius naudojo ir kaip išgaudavo tvirtas jungtis.

    Kokia galėjo būti paskirtis?

    Kol kas didžiausia mįslė – kam šis statinys buvo skirtas. Konstrukcija stovėjo tiesiai prie upės, o prieš pagrindinę dalį buvo įrengta į vandenį orientuota medinė platforma, todėl viena realiausių hipotezių sieja radinį su laivyba.

    Tokio tipo platforma galėjo būti pritaikyta kroviniams iškrauti arba laivams švartuoti, o didesnė ant kranto esanti konstrukcija – kontroliuoti kelią iš upės į netoliese buvusią gyvenvietę. Tyrėjai taip pat neatmeta, kad objektas galėjo atlikti apsaugos, prekybos organizavimo ar net rinkliavų surinkimo funkciją svarbiame vandens kelyje.

    Ką tai pasako apie keltų visuomenę?

    Pats statinys leidžia spręsti apie aukštą organizacinį lygį ir išteklius. Tyrėjai nurodo, kad ąžuolinė mediena greičiausiai buvo atgabenta iš Spessart regiono, o akmenys – transportuojami palei Mainą, tad reikėjo koordinuotos logistikos ir daug darbo jėgos.

    Monumentali konstrukcija šlapioje pakrantės zonoje reiškia, kad bendruomenė turėjo ne tik meistrų, bet ir gebėjo planuoti darbus, paskirstyti resursus ir įgyvendinti sudėtingus inžinerinius sprendimus. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokį vaidmenį geležies amžiuje galėjo vaidinti dabartinio Ašafenburgo apylinkės ir ar ši vieta buvo svarbus regiono prekybos taškas.

  • Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Vakarų Turkijoje, senoviniame Sardžio mieste, archeologai atkasė maždaug 2 500 metų senumo marmurinę jauno vyro statulą, kurios veidas išliko neįprastai geros būklės. Tyrėjų teigimu, šį „stebuklą“ lėmė tai, kad skulptūra šimtmečius gulėjo veidu į žemę ir taip buvo apsaugota nuo oro poveikio bei mechaninių pažeidimų.

    Radavietė pasirinkta neatsitiktinai: Sardis buvo Lidijos karalystės sostinė, vėliau tapo svarbiu Persijos imperijos centru, o krikščionybės tradicijoje minimas kaip vienas iš septynių miestų, kuriems skirtos Apreiškimo Jonui žinios. Dėl šios daugiasluoksnės istorijos vietovė laikoma išskirtine senovės Anatolijos kultūrinių kaitų tyrimų erdve.

    Atrasta romėnų gatvės sluoksnyje

    Skulptūros fragmentai aptikti ten, kur romėnų laikais ėjo kolonuota gatvė. Kaip aiškina archeologai, statula nebestovėjo originalioje vietoje: ji buvo sulaužyta ir panaudota pakartotinai kaip statybinė medžiaga gatvės dangai.

    Būtent toks pakartotinis panaudojimas paradoksaliai tapo svarbiausia išsaugojimo priežastimi. Skulptūrą paguldžius veidu žemyn, subtilios bruožų detalės ilgą laiką buvo „uždarytos“ nuo tiesioginio lietaus, vėjo, temperatūros svyravimų ir trinties.

    Apranga kelia naujų klausimų

    Ekspertai daug dėmesio skiria pavaizduotos figūros aprangai: vyras vilki storą himationą ir ploną chitoną, o po jais matyti dar vienas savitas drabužio sluoksnis, dekoruotas horizontaliomis linijomis. Turkijos archeologų vertinimu, toks vaizdavimo būdas neturi aiškių analogų daugelyje Anatolijoje ir Graikijoje žinomų panašaus laikotarpio skulptūrų.

    Šis neatitikimas gali reikšti ryškesnį vietinį, su Lidijos kultūra susijusį braižą. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas per anksti tiksliai įvardyti, ką skulptūra vaizduoja ir kokią funkciją ji atliko senovės mieste.

    Kas jo rankoje ir ar statula buvo spalvota?

    Dar viena mįslė yra jaunuolio rankoje laikomas objektas, primenantis vaisių. Šiuo metu nėra aišku, ar tai simbolinis atributas, religinė užuomina, ar konkretų asmenį ar dievybę identifikuojantis ženklas, todėl laukiama papildomų analizės etapų.

    Tyrimai nesibaigia vien datavimu ar ikonografija: skulptūrą dengia storas sukietėjusių nuosėdų sluoksnis, kurį konservatoriai turės šalinti itin atsargiai. Specialistai taip pat ketina ieškoti pigmentų pėdsakų, nes daug senovinių marmurinių statulų buvo dažytos, o net mikroskopiniai dažų likučiai gali iš esmės pakeisti supratimą apie pirminę kūrinio išvaizdą.

    Archeologai tikisi, kad radinys papildys žinias apie Sardžio kasdienybę, religinius vaizdinius ir kultūrinius ryšius regione, kuris skirtingais laikotarpiais patyrė lidijų, persų, graikų ir romėnų įtakas. Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, kam skirta ši skulptūra ir kodėl ji galiausiai atsidūrė romėnų gatvės konstrukcijoje.

  • Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Danijoje, Skonager vietovėje, archeologai aptiko neeilinį vikingų laikotarpio vaiko kapą, kuriame išliko tekstilės fragmentų. Tokie radiniai ypač reti, nes organinės medžiagos žemėje paprastai suyra gerokai anksčiau, nei kapas pasiekia tyrėjus.

    Išskirtinumo suteikė dvi būdingos kriauklės formos segės, šalia kurių aptikta vilnos ir lino pluošto. Būtent šie metaliniai papuošalai, kaip aiškina specialistai, galėjo sukurti nedidelę apsauginę zoną, leidusią audiniams išlikti daugiau kaip 1 000 metų.

    Archeologams svarbu ne tik pats faktas, kad naudota vilna ir linas, bet ir tai, kur tiksliai pluoštai išsidėstę segių atžvilgiu. Audinių liekanos aptiktos ir virš segių, ir po jomis, todėl atsiranda reali galimybė atkurti, kaip buvo sluoksniuojami drabužiai ir kaip jie buvo susegami.

    Tyrėjų teigimu, tai gali pakeisti supratimą apie vikingų aprangos rekonstrukcijas, kurios dažnai remdavosi vien segėmis, papuošalais ar pavieniais siūlais. Šiuo atveju išlikusių pluoštų padėtis gali leisti daryti išvadas apie konkretaus žmogaus aprangą, o ne abstraktų laikotarpio modelį.

    Konservavimo darbai vykdomi itin atsargiai Konserveringscenter Vejle centre, kur analizuojamas visas žemės blokas su radiniais. Specialistai siekia išsaugoti ne tik pačius audinius ir seges, bet ir jų tarpusavio padėtį, nes net pavienė gija gali būti svarbi atkuriant aprangos elementus.

    Tekstilės analizę atlieka specialistė Lise Ræder Knudsen, o antropologiniai tyrimai, įskaitant išlikusių dantų analizę, patikėti Pietų Danijos universiteto mokslininkams. Tokie tyrimai gali padėti tiksliau suprasti vaiko amžių, sveikatos būklę bei gyvenimo aplinkybes.

    Viena segė užminė dar vieną mįslę: ant jos matyti senesnio remonto pėdsakai, rodantys, kad papuošalas buvo naudotas dar iki laidotuvių. Tai kelia prielaidą, jog segė galėjo būti perduodama šeimoje kaip vertingas daiktas, tačiau šią hipotezę dar reikės pagrįsti.

    Planuojami radiokarbono tyrimai turėtų padėti palyginti audinių amžių su segės chronologija. Jei paaiškėtų, kad segė gerokai senesnė už drabužius, tai sustiprintų versiją apie ilgą daikto naudojimą ar paveldėjimą.

    Mokslininkai taip pat tikisi nustatyti drabužių spalvas, nes pluoštai gali būti tiriami chemiškai ieškant dažiklių pėdsakų. Žinoma, kad vikingų laikotarpio Skandinavijoje buvo naudojami dažyti audiniai, įskaitant raudonų ir melsvų atspalvių, tačiau konkrečios šio kapo tekstilės spalvos dar nėra patvirtintos.

    Pasak tyrėjų, tokie radiniai yra vieni informatyviausių, kai kalbama apie kasdienį gyvenimą ir socialinius papročius vikingų laikotarpiu. Kuo daugiau pavyksta išsaugoti mikrodetalių, tuo tikslesnį vaizdą galima atkurti apie tai, kaip žmonės rengėsi, kokias medžiagas rinkosi ir kaip dėvėjo papuošalus.

  • Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado kapuose – netikėtas radinys: žmonių pelenus lydėjo 12 lokio nagų

    Kaliningrado srities Zelenogradsko apylinkėse, Sambijos pusiasalyje, archeologai tyrinėja neįprastus laidojimo paminklus, kuriuose greta žmonių palaikų aptikta lokio nagų. Iš viso rasta 12 nagų, o toks skaičius regione laikomas itin retu ir keliančiu daug klausimų.

    Visi septyni kapai, apie kuriuos skelbiama tyrėjų apžvalgose, priskiriami kremaciniams laidojimams. Tai reiškia, kad mirusieji buvo sudeginami ant laužo, o vėliau jų sudeginti kaulai ir pelenai perkelti į kapavietę, todėl tiksliai atkurti apeigų eigą dabar sudėtinga.

    Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad nagai nerodo aiškių tyčinio apdirbimo žymių, tačiau turi degimo pėdsakų. Tokia detalė leidžia svarstyti, jog ant laužo galėjo būti padėta visa lokio letena arba lokio oda, prie kurios nagai buvo pritvirtinti natūraliai, o sudegus minkštiesiems audiniams išliko būtent nagų kaulinės dalys.

    Prabanga ir statusas kapuose

    Kapų įkapių visuma rodo, kad čia laidoti žmonės veikiausiai priklausė privilegijuotai vietos bendruomenės daliai. Vyrų kapuose aptikta ginklų, taip pat aukso ir sidabro papuošalų bei, kaip spėjama, specialiai laidotuvių apeigoms pagamintų dirbinių.

    Ne mažiau iškalbingi ir žirgų palaikai. Atskiruose palaidojimuose identifikuota po du–keturis gyvūnus, rasti balnai bei puošnios kamanų ir pakinktų detalės, kas rodo ritualo mastą ir demonstratyvų turto bei galios akcentavimą.

    Lokio simbolika – ne tik kariams

    Ypatingai išsiskiria moters kapas: jame žirgų nerasta, tačiau aptikta trys segės, sidabrinės apyrankės, karoliukai ir du geriamieji ragai su aukso ir sidabro apkaustais. Šiame kape taip pat buvo lokio nagų, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad lokio simbolika nebuvo skirta vien karių ar raitelių statusui pabrėžti.

    Platesniame Šiaurės ir Rytų Europos kultūrų kontekste lokys dažnai siejamas su jėga, apsauga, prestižu ir ribine, su anapusiniu pasauliu siejama reikšme. Archeologijoje lokio nagai kitose vietovėse kartais interpretuojami kaip amuletai, aprangos detalės ar apsauginę funkciją turėję atributai, todėl ir šis radinys gali rodyti sudėtingą tikėjimų bei socialinio statuso raišką.

    Tyrimai tęsiami, o galutines išvadas lems detalesnės analizės, įskaitant kontekstinius palyginimus su panašiais laidojimais Baltijos regione ir aplinkinėse teritorijose. Kol kas lokio nagai šiuose kapuose išlieka viena įdomiausių užuominų apie ritualus, tapatybę ir valdžios simbolius ankstesnėse vietos bendruomenėse.

  • Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo laukuose aptiko 10 viduramžių monetų: archeologai atskleidė, ką gali reikšti radinys

    Grunvaldo mūšio laukuose Lenkijoje archeologų prižiūrimi ieškotojai su metalo detektoriais aptiko 10 viduramžių monetų. Radiniai aptikti tęsiant sistemingus tyrimus vietovėje, kur 1410 metais liepos 15 dieną vyko vienas svarbiausių Vidurio Europos mūšių.

    Šįkart tyrėjai dėmesį sutelkė ne tik į anksčiau jau tikrintas zonas, bet ir į iki šiol mažiau tirtus plotus į vakarus ir šiaurę nuo pagrindinės kovų teritorijos. Tikslas – patikslinti mūšio geografiją ir geriau suprasti, kaip judėjo kariai bei kur galėjo vykti intensyviausios grumtynės.

    Kas tai per monetos

    Rastos monetos – vadinamieji Prahos grašiai, XV amžiuje plačiai cirkuliavę daugelyje Europos regionų. Dėl to vien iš jų buvimo Grunvaldo laukuose neįmanoma patikimai nustatyti, kuriai pusei jos priklausė.

    Tokios monetos galėjo būti tiek Kryžiuočių ordino karių, tiek Lenkijos ar Lietuvos kariuomenės dalyvių piniginėse. Archeologijoje tai įprasta situacija: plačiai paplitę pinigai gerai datuoja laikotarpį, bet retai leidžia tiksliai identifikuoti savininką.

    Užuomina apie bėgimą?

    Ypatingas dėmesys skiriamas radimo aplinkybėms: monetos aptiktos maždaug 20 centimetrų gylyje ir ne vienoje krūvelėje, o išsibarsčiusios per atstumą. Toks išsidėstymas, anot vietos muziejaus atstovų, gali rodyti, kad jos buvo pamestos judant.

    „Toks monetų išsidėstymas gali reikšti, kad kažkas jas prarado bėgdamas, o piniginė galėjo būti prakirsta ir pinigai išbyrėjo“, – sakė Grunvaldo mūšio muziejaus direktorius Szymonas Dreja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai – hipotezė, o ne galutinė išvada. Archeologiniai radiniai dažnai leidžia suformuluoti tikėtinus scenarijus, tačiau tikslesnė interpretacija priklauso nuo platesnio konteksto: kitų radinių, dirvožemio sluoksnių, radimvietės topografijos.

    Didžioji mįslė – žuvusiųjų kapai

    Grunvaldo vietovėje jau daug metų ieškoma atsakymo į klausimą, kur palaidoti tūkstančiai mūšyje žuvusių žmonių. Ankstesnių tyrimų metu prie pobūtinės koplyčios, pastatytos 1411 metais, buvo aptikti maždaug 250 žmonių palaikai, tačiau tai laikoma tik nedidele visų aukų dalimi.

    Iki šiol nerasti pagrindiniai masiniai kapai išlieka vienu svarbiausių šios vietovės tyrimų klausimų. Dėl to archeologai ir toliau plečia paieškų zonas, derindami profesionalius kasinėjimus su kontroliuojamais detektoriniais žvalgymiais.

    Šių metų darbai yra jau 13-asis nuoseklių paieškų sezonas. Per ankstesnius metus Grunvaldo apylinkėse aptikta beveik 1 500 įvairių artefaktų – nuo strėlių ir arbaleto varžtų antgalių iki ginklų fragmentų, pentinų, balnakilpių ir kitų su kariuomene siejamų radinių, tarp jų ir viduramžių monetų.

    Archeologai akcentuoja, kad nauji radiniai svarbūs ne tik kaip pavieniai daiktai, bet ir kaip dėlionės detalės, leidžiančios tikslinti mūšio eigą. Be to, tyrimai atskleidžia ir dar senesnius regiono istorijos sluoksnius, todėl Grunvaldo apylinkės tebėra vienas įdomiausių tyrimų taškų šiaurinėje Lenkijos dalyje.

  • Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Limoje, Huaca Pucllana komplekse, aptikti ritualinės aukos palaikai: ką jie pasako apie Lima kultūrą

    Atrastas palaikų kompleksas

    Peru sostinėje Limoje archeologai Huaca Pucllana komplekse aptiko suaugusio žmogaus skeletinius palaikus, kurie, kaip manoma, buvo sąmoningai padėti kaip ritualinė auka prieš daugiau nei 1 300 metų. Radinys aptiktas požeminiame ceremoniniame kanale, siejamame su Lima kultūra.

    Archeologų teigimu, palaikai gulėjo ant kairiojo šono, o kaukolė buvo pakreipta į vakarus, jūros pusę. Tokia padėtis, taip pat palaikų vieta komplekso struktūroje leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinis palaidojimas, o ritualinis veiksmas.

    Ką rodo radinio kontekstas

    Kasmet Huaca Pucllana teritorijoje atliekami tyrimai padeda atkurti, kaip veikė ikikolumbinės pakrantės visuomenės, dar iki inkų iškilimo. Šį kartą radinys ypač svarbus dėl tikslios vietos: palaikai rasti kanale, kuris, kaip manoma, buvo naudojamas ceremonijoms ir procesijoms.

    Kartu kasinėjimų metu rasta keramikos fragmentų, rodančių aktyvią veiklą ir galimus ritualinius atributus. Tokie radiniai dažnai padeda datuoti sluoksnius, nustatyti vietos funkciją ir suprasti, kokie simboliai ar gyvūnų atvaizdai buvo svarbūs tuometinėms bendruomenėms.

    „Kalbame apie žmogaus aukos radinį, aptiktą ceremoniniame kanale, priklausančiame Lima kultūrai“, – sakė kasinėjimams vadovaujanti archeologė Gladys Paz.

    Archeologų komanda pabrėžia, kad vien palaikų radimas dar neatsako į svarbiausius klausimus: kas buvo šis žmogus, kokiomis aplinkybėmis jis atsidūrė kanale ir ar auka buvo išskirtinis, ar pakartotinis reiškinys. Į šiuos klausimus tikimasi atsakyti atlikus antropologinius ir laboratorinius tyrimus.

    Miesto viduryje saugoma praeitis

    Huaca Pucllana yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip senovės paveldas egzistuoja šiuolaikinio megapolio centre. Ši ikihispaninė ceremoninė ir administracinė vieta įsiterpusi į gyvenamuosius rajonus, šalia įprastos miesto infrastruktūros, todėl lankytojams kontrastas tarp praeities ir dabarties tampa ypač akivaizdus.

    Toks miesto ir archeologijos sambūvis Limoje nėra išimtis. Oficialiais duomenimis, Peru sostinėje išsibarstę daugiau nei 400 sakralinių ikihispaninių vietų, o tai rodo išskirtinį regiono kultūrinį sluoksniavimąsi ir didžiulį išsaugojimo iššūkį sparčiai urbanizuojamoje aplinkoje.

    Istorikai ir archeologai Lima kultūros klestėjimą dažniausiai sieja su laikotarpiu nuo maždaug 100 iki 700 metų, kai Peru centrinėje pakrantėje formavosi sudėtingi religiniai ir politiniai centrai. Huaca Pucllana laikoma vienu svarbiausių tokių centrų, o naujasis radinys gali suteikti papildomų įžvalgų apie tikėjimus, socialinę hierarchiją ir ceremonijų praktiką apie 650 metus.

    Skelbiama, kad palaikai artimiausiomis dienomis bus perkelti iš kasinėjimų vietos tolesniems tyrimams. Archeologai tikisi, kad analizės padės tiksliau nustatyti asmens amžių, galimas mirties aplinkybes ir jo vietą tuometinėje visuomenėje.

  • Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Egiptologai, tyrinėję kapavietę Tėbų nekropolyje netoli Luksoro, atskleidė neįprastą laidojimo istoriją: viena nedidelė šoninė kamera buvo naudojama mažiausiai tris šimtmečius. Komoroje, pažymėtoje kaip Side Chamber 3, mokslininkai aptiko mažiausiai 20 žmonių palaikų ir dar vieną netikėtą radinį.

    Tyrimai atlikti kape TT 209, o jų rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Environmental Archaeology. Komanda iš La Lagunos universiteto analizavo, kaip buvo išdėliotos mumijos, kokia buvo jų orientacija, galūnių padėtis ir kokie daiktai lydėjo mirusiuosius.

    Kaip kapas keitėsi per kartas

    Archeologai daro išvadą, kad kapavietė pradėta naudoti XXV dinastijos laikotarpiu, siejamu su Kušo valdovais. Vėlesniais šimtmečiais erdvė nebuvo palikta ramybėje: ji buvo nuolat grįžtama ir pritaikoma naujiems palaidojimams.

    Iš viso identifikuoti devyni atskiri palaidojimų „rinkiniai“, kuriuose būta ir pavienių asmenų, ir grupinių laidojimų. Kartu su mirusiaisiais rasta asmeninių daiktų bei religinių artefaktų, rodančių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir ritualų svarbą.

    Tvarka, kuri paneigė mitą

    Ilgą laiką manyta, kad daug kartų naudoti senovės Egipto kapai ilgainiui virsdavo chaotiškomis kaulų ir įkapių sankaupomis. Šiuo atveju matomas priešingas vaizdas: vėlesni palaidojimai buvo derinami prie ankstesnių, tarsi laikantis nerašytų taisyklių.

    Kai komoroje ėmė trūkti vietos, mirusieji vis dažniau buvo dedami vienas virš kito. Beveik du trečdaliai tirtų asmenų palaidoti vertikaliai, tačiau net ir taip išliko kruopščios mumifikacijos bei ritualinės laikysenos požymių, pavyzdžiui, rankų padėtis ant krūtinės.

    Netikėčiausias radinys: šuo

    Didžiausią nuostabą tyrėjams sukėlė momentas, kai ant anksčiau palaidoto vyro ir moters kojų buvo padėtas mumifikuotas šuo. Tiksli tokio sprendimo prasmė kol kas neaiški, tačiau mokslininkai neatmeta, kad gyvūnas galėjo būti susijęs su tais asmenimis ar atlikti ritualinį vaidmenį.

    Šis radinys sustiprino bendrą išvadą, kad vėlesni kapo naudotojai ne elgėsi atsitiktinai, o sąmoningai įkomponuodavo naujus palaidojimus į jau esamą erdvę. Tyrėjai tokį reiškinį apibūdina kaip tam tikrą kapo atmintį, kai ankstesni mirusieji ir jų vieta tapdavo orientyru naujiems laidojimams.

  • Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje archeologai aptiko retą V amžiaus prieš mūsų erą auksinę Sirakūzų monetą, kuri siejama su Kartaginos karine ekspansija saloje. Radinys iškeltas vykdant gelbėjamuosius kasinėjimus nekropolyje netoli senovinio Akrago, šiandien žinomo kaip Agrigentas.

    Nors moneta nedidelė, jos vertė mokslui itin didelė, nes ji datuojama laikotarpiu, kai graikų miestai Sicilijoje kovojo dėl išlikimo. Tokie radiniai padeda tiksliau susieti archeologinį kontekstą su konkrečiais istoriniais įvykiais ir karo ekonomika.

    Ant monetos averso vaizduojama į kairę pasukta Heraklio galva su Nemejo liūto kailiu, o reverse matyti kvadratinė įduba, mažas moters galvos atvaizdas ir įrašas Syra. Ši žyma numizmatams yra svarbus identifikatorius, rodantis Sirakūzus kaip emisijos vietą.

    Specialistų teigimu, moneta priklauso retai Sirakūzų auksinių emisijų serijai, kaldintai karo metu, kai reikėjo finansuoti gynybą ir sąjungininkų veiksmus. Auksas tokiuose konfliktuose tapdavo ne tik turto, bet ir politinės galios bei mobilizacijos įrankiu, leidusiu greitai apmokėti samdinius ir aprūpinimą.

    Pats nekropolis Maddalusa laikomas viena svarbiausių senovinio Akrago kapinių zonų, tirtų dar nuo XIX amžiaus. Tyrimai rodo, kad laidojimo teritorija driekiasi kelis kilometrus pakrante, o joje aptikta įvairių epochų ir tipų kapų: nuo akmeninių laidojimų ir sarkofagų iki palaidojimų, dengtų čerpėmis, kremacijos pėdsakų bei vaikų kapų keraminiuose induose.

    Monetos datavimas siejamas su paskutiniais V amžiaus prieš mūsų erą dešimtmečiais, kai Akragas artėjo prie žlugimo. 406 metais prieš mūsų erą, po ilgos apgulties, miestą užėmė ir nusiaubė Kartagina, o tai tapo lūžio tašku graikų Sicilijos istorijoje.

    Ši aplinkybė radiniui suteikia platesnę prasmę: moneta laikoma materialiu įrodymu, kad regione tvyrojo karo įtampa, o vietos bendruomenės gyveno nuolatinės grėsmės sąlygomis. Monetos buvimas kape gali suteikti papildomų užuominų apie to meto laidojimo papročius, statuso ženklus ir tai, kaip žmonės vertino turtą krizės laikotarpiu.

    Geras išlikimas leidžia detaliai tirti ikonografiją ir įrašus, o tolimesni tyrimai gali patikslinti tiek pačio palaidojimo, tiek viso nekropolio chronologiją. Tuo pačiu tai primena, kad Sicilija išlieka viena turtingiausių Viduržemio regiono archeologinių erdvių, kur skirtingų kultūrų susidūrimai paliko itin tankų materialų pėdsaką.

  • Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Metalo ieškiklių entuziastai netoli Carlisle, šiaurės Anglijoje, į paieškas vyko tikėdamiesi pavienių radinių, tačiau žemė pateikė kur kas daugiau. Per kelias akimirkas po pirmojo aptikto auksinio papuošalo paaiškėjo, kad tai ne vienintelis objektas toje vietoje.

    Radinys užfiksuotas gegužės pabaigoje renginio metu, kai dešimtys dalyvių keturias dienas šukavo apie 190 hektarų teritoriją. Be įvairių epochų monetų ir kitų smulkių istorinių objektų, didžiausią sensaciją sukėlė trys auksiniai torques tipo papuošalai.

    Trys papuošalai vienoje vietoje

    Pirmąjį radinį aptiko Andy Crammond. Iš pradžių jis palaikė daiktą paprastu metaliniu žiedu, tačiau pakėlęs suprato, kad rankose laiko neįprastai sunkų ir vertingą objektą.

    Tuomet jis pasikvietė bičiulį Alaną Danielsą, o abu nusprendė atidžiai patikrinti tą patį plotą. Netrukus aptiktas antras auksinis papuošalas, o dar po akimirkos ir trečias, visi trys išlikę vientisi.

    Kodėl tai svarbu archeologams

    Ekspertams ypač reikšminga, kad visi trys dirbiniai išsilaikė ne fragmentais, o pilnos formos. Bronzo amžiaus auksiniai papuošalai dažnai randami sulankstyti, apgadinti ar dalimis, todėl trijų pilnai išlikusių objektų grupė vienoje vietoje laikoma išskirtine.

    Preliminariai nurodoma, kad papuošalai galėjo būti pagaminti maždaug prieš 3 100 metų, apie 1100 metus prieš Kristų. Bendra jų masė viršija 500 gramų, o vien metalo vertė, konvertuojant į eurus, siekia apie 350 000 eurų, nors mokslinė reikšmė gali būti gerokai didesnė.

    Statuso ženklas ar ritualinė auka?

    Torques tipo papuošalai bronzos amžiaus Britanijoje siejami su prestižu, socialiniu statusu ir galimu vaidmeniu apeigose. Kai kurie analogiški radiniai rodo intensyvaus nešiojimo ir taisymo žymes, todėl neatmetama, kad tokie dirbiniai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą.

    Dabar papuošalai perduoti specialistams, kurie nustatys tikslesnę jų kilmę, technologiją ir kontekstą, taip pat įvertins teisinį statusą pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą radinių registravimo ir paveldo apsaugos tvarką. Archeologai tikisi, kad tolesni tyrimai padės atsakyti, ar tai buvo paslėptas lobis, sąmoninga auka, ar su gyvenviete susijęs radinių kompleksas.

  • Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Romos Celijaus kalvoje po restauracija aptiktas senovinis romėnų namas: mozaikos ir freskos

    Radinių aptikta netikėtai

    Įprastas inžinerinis projektas Romos Celijaus kalvoje virto vienu ryškiausių pastarųjų metų archeologinių atradimų mieste. Tvirtinant senovinę sieną Villa Celimontana teritorijoje netikėtai atsidengė didelio romėnų laikų pastato liekanos.

    Archeologai praneša identifikavę aštuonis kambarius, iš kurių penki jau pilnai ištirti, o dar kelių patalpų sienos tęsiasi už dabartinės kasinėjimų zonos. Pastatas išsiskiria dekoru: aptiktos mozaikos, freskų fragmentai ir tapytos lubos.

    Du laikotarpiai vienoje patalpoje

    Kasinių vadovė Simona Moretta teigė, kad dėl vietos artumo Romos forumui komanda tikėjosi rasti antikos pėdsakų, tačiau ne tokio masto ir išskirtinės būklės objektą. Pasak jos, kai kurių patalpų dekoras liudija ilgą pastato naudojimą ir perplanavimus.

    „Būdami pačioje senovės Romos širdyje, visai šalia Romos forumo, galimybę aptikti antikinių radinių tikrai buvome numatę, bet ne tokio svarbumo. Radome penkias pilnai ištirtas patalpas ir dar kelias, kurių sienos tęsiasi už kasinėjimų ribų“, – sakė S. Moretta.

    Vienoje patalpoje archeologai aptiko dvi viena ant kitos įrengtas mozaikas: viršutinė datuojama trečiuoju amžiumi, o apatinė – antruoju amžiumi. Toks sluoksniavimas rodo, kad interjeras buvo atnaujinamas, prisitaikant prie kintančių skonių ir galimybių.

    Ką atskleidė mozaikos ir lubos

    Kasinėjimų komandos šiuo metu valo ir kataloguoja šimtus artefaktų: marmuro fragmentus, keramiką, mozaikų dalis ir tapyto tinko gabalus. Restauratoriai taip pat dėlioja į didelius fragmentus subyrėjusias lubų dalis, kurios, anot specialistų, išliko geriau, nei tikėtasi.

    „Ant naujausios mozaikos šioje patalpoje radome tapytas lubas dideliais gabalais, kuriuos kartu su puikiais restauratoriais pavyko kruopščiai išrūšiuoti“, – pasakojo S. Moretta.

    Ji pridūrė, kad lubų rekonstrukcijai tikimasi turėti daugiau nei 50 proc. originalo: dominuoja raudonų ir mėlynų apskritimų motyvai bei balto stiuko rėmai. Tokios detalės leidžia manyti, kad patalpos buvo reprezentacinės ir skirtos parodyti savininkų statusą.

    Specialioji Romos archeologijos superintendento tarnybos vadovė Daniela Porro nurodė, kad kompleksas datuojamas antruoju amžiumi, o vėliau, trečiajame amžiuje, buvo pertvarkytas. Vienoje patalpoje užfiksuota geometrinė mozaika su centriniu emblemos vaizdu, kuriame matomas delfinas ir žuvys.

    Domus ar kareivinės?

    Tyrėjai dar nėra nustatę, kokia buvo pirminė pastato paskirtis. Prabangus dekoras leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti domus – turtingos ir įtakingos romėnų šeimos namai, tačiau svarstoma ir kita versija.

    „Tikėtina, kad tai galėjo būti svarbios šeimos domus, kurią išduoda elegantiška puošyba, bet neatmetame ir galimybės, kad tai buvo kareivinės, susijusios su senovės Romos ugniagesių tarnyba. Šiuo klausimu tyrimai dar tęsiasi“, – sakė D. Porro.

    Atradimas pakeitė ir patį projektą: planuota įprasta stabilizacija virto platesniais kasinėjimais, siekiant suprasti, kokio dydžio statinys slypi po žeme. Darbai vykdomi kaip dalis Italijos Nacionalinio atkūrimo ir atsparumo plano finansuojamos restauracijos, o archeologai tikisi, kad tyrimai papildys žinias apie antikinės Romos urbanistinį sluoksnį ir kasdienybę.