CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Irako ir Jungtinių Amerikos Valstijų archeologų komanda, vykdydama bendrus tyrimus Ninivoje, aptiko išskirtinai gerai išlikusią akmeninę stelą, siejamą su vėlyvuoju Asirijos imperijos laikotarpiu. Radinys aptiktas prie vadinamųjų Saulės vartų, vienų iš monumentalių įėjimų į kadaise didžiausiu pasaulio miestu laikytą sostinę.

    Saulės vartai buvo pagrindinis rytinis įvažiavimas į Ninivą, kuria ėjo kelias dabartinio Irbilio kryptimi. Istoriniai šaltiniai rodo, kad vartai ir miesto gynybinė sistema ypač plėsti valdant karaliui Sinacheribui, VIII–VII amžių sandūroje prieš mūsų erą, kai Niniva tapo imperijos administraciniu ir simboliniu centru.

    Kas pavaizduota ant stelos

    Pasak tyrėjų, stela pagaminta iš akmens, siejamo su Mosulo apylinkėmis, o vienoje pusėje matomas bareljefas su asirų valdovu. Kitoje pusėje išlikę dantiraščio įrašai, kuriuos specialistai dar tik ruošiasi pilnai iššifruoti ir interpretuoti.

    Preliminariai manoma, kad monumentas gali būti susijęs su Sargonidų dinastija ir galimai vaizduoja karalių Ašurbanipalą, vieną paskutinių didžiųjų Asirijos valdovų. Jo valdymo laikotarpiu VII amžiuje prieš mūsų erą imperija pasiekė didžiausią teritorinį mastą ir karinį pajėgumą, o karaliaus įvaizdis propagandoje buvo itin svarbus.

    Ką gali atskleisti įrašai

    Iki šiol skelbiama, kad įrašų turinys pirmiausia susijęs su valdovo statybų ir miesto plėtros darbais. Tokie tekstai dažnai fiksuodavo, ką ir kieno nurodymu buvo atstatyta ar pastatyta, taip pat aprašydavo valdovo titulus, religines dedikacijas ir politines žinutes.

    Mokslininkai tikisi, kad detalus epigrafinis tyrimas padės geriau suprasti, kaip buvo organizuojami Ninivos infrastruktūros projektai, kokia buvo vėlyvosios Asirijos administracija ir kaip formuotas valdovo autoritetas. Ne mažiau svarbu tai, kad nauji duomenys gali papildyti žinias apie laikotarpį prieš Ninivos žlugimą, kai 612 metais prieš mūsų erą miestą užėmė ir sunaikino medų bei babiloniečių koalicija.

    Paveldas po karo ir niokojimų

    Radinys išsiskiria ir tuo, kad Ninivos archeologinė zona ilgą laiką buvo pažeidžiama dėl karinių konfliktų ir tyčinio kultūros paveldo naikinimo. Pastaraisiais metais regione vykdomi ne tik kasinėjimai, bet ir išlikusių struktūrų dokumentavimo bei apsaugos darbai, siekiant suvaldyti eroziją ir ankstesnių niokojimų padarinius.

    Artimiausiu metu stela turėtų būti tiriama konservatorių ir dantiraščio specialistų, kad būtų stabilizuota jos būklė ir parengtas tikslus įrašo perskaitymas. Jei hipotezės pasitvirtins, tai gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių, praplečiančių žinias apie vėlyvąją Asirijos imperiją ir jos sostinės istoriją.

    „Tokie radiniai yra reti, nes jie vienu metu suteikia ir ikonografinę, ir tekstinę informaciją, o tai leidžia tiksliau atkurti valdžios komunikaciją bei miesto raidą“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.

  • Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Radiniui – apie 29 tonas

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco karinės jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų metu darbininkai aptiko smėlyje užkastą Antrojo pasaulinio karo šarvuotį. Specialistų teigimu, tai itin retas atvejis, nes dažniausiai randamos tik pavienės detalės ar suirusios nuolaužos.

    Užkasto objekto būklė nustebino net archeologus: išlikęs beveik visas, o kai kuriose vietose dar matyti originalaus maskuojamojo dažymo likučiai. Transporto priemonė, kaip skelbiama, sveria apie 29 tonas ir išsilaikė dėl sausų smėlio sluoksnių.

    Kas yra StuG III?

    Identifikuota, kad tai StuG III šturmo pabūklas – vienas dažniausiai Vokietijos kariuomenėje naudotų vikšrinių šarvuotų kovos mašinų tipų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo fiksuotas į priekį, todėl taikymui tekdavo manevruoti visu korpusu.

    Kukshafeno rajono archeologinio paveldo apsaugai vadovaujantis Andreasas Hüseris pažymi, kad radinys svarbus ne tik dėl komplektiškumo, bet ir dėl galimybės rekonstruoti detales. Pasak jo, išlikimas leidžia tiksliau įvertinti tiek konstrukciją, tiek naudojimo pėdsakus.

    „Išsilaikymas labai geras, todėl galime atkurti daug detalių. Mus domina ne tik pats radinys, bet ir kontekstas: kur tiksliai jis buvo užkastas ir kaip tai padaryta“, – sakė A. Hüseris.

    Įgula, žymėjimai ir neatsakyti klausimai

    StuG III įgulą sudarė keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisėjas. Archeologai teigia, kad atverti šarvuotį pavyko be didesnių kliūčių, o viduje išliko vairuotojo vieta ir pabūklo tvirtinimo konstrukcijos, nors erdvė apibūdinama kaip itin ankšta.

    Ekspertų dėmesį patraukė ir žymėjimai ant pabūklo vamzdžio – nurodoma, kad matyti mažiausiai 17 baltų žymių. Archeologų vertinimu, tokie simboliai galėjo būti žymimi kaip sunaikintos priešo šarvuotos technikos skaičius, tačiau galutinės išvados dar nepateikiamos.

    Kol kas neaišku, ar šis konkretus šturmo pabūklas dalyvavo kovose Prancūzijoje, nors manoma, kad jis priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris buvo siųstas į Vakarų Europą. Tyrėjai neatmeta, kad technika galėjo būti naudota ilgą laiką, o prieš užkasimą galimai buvo ardyta dalims.

    Kur jis keliaus toliau?

    Kasimo vietoje rasta ir smulkesnių karo pėdsakų – amunicijos likučių bei nedidelių skeveldrų fragmentų. Specialistai mano, kad šarvuotis galėjo būti užkastas netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus išgabentas į Miunsterį Liuneburgo šilyje, kur konservavimo specialistai stabilizuos konstrukciją ir sustabdys tolesnį irimą. Vėliau šturmo pabūklas turėtų būti perduotas Bundesvero Karo istorijos muziejui Drezdene, kur būtų eksponuojamas visuomenei.

    A. Hüseris pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ir kaip istorijos liudijimas, primenantis karo technologijų raidą bei su karu susijusią žmonių kančią. Jo teigimu, beveik pilnai išlikę šarvuočiai yra reti, todėl šis atradimas laikomas išskirtiniu.

  • Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijos šiaurės vakaruose, prie Šiaurės jūros esančioje Nordholco karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje, statybų darbai baigėsi netikėtu radiniu. Darbininkai smėlyje aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų šturmo pabūklą StuG III, kuris po žeme išgulėjo apie 80 metų.

    Vokietijos Federalinė nekilnojamojo turto agentūra nurodo, kad tokiose vietose dažniausiai randamos tik pavienės metalo dalys ar transporto priemonių fragmentai. Šį kartą aptiktas beveik visas 29 tonų sveriantis kovos aparatas, todėl radinys laikomas itin retu ir svarbiu karo istorijos liudijimu.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai gamintų Vokietijos vermachto vikšrinių kovos vienetų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, šis šturmo pabūklas neturėjo besisukančio bokštelio, o pabūklas buvo įtvirtintas korpuse ir šaudė į priekį, todėl taikymui reikėdavo manevruoti visu korpusu.

    Istoriniuose šaltiniuose akcentuojama, kad StuG III buvo vertinamas dėl palyginti paprastos konstrukcijos ir efektyvumo kovojant su priešo šarvuota technika. Gamyba tęsėsi iki pat paskutinių karo savaičių ir, kaip nurodoma, galutinai nutrūko 1945 metų balandį.

    Radinyje identifikuotos detalės leidžia manyti, kad jis priklausė Nordholce dislokuotai brigadai, kuri daugiausia buvo siunčiama į operacijas Prancūzijoje. Vis dėlto specialistai kol kas negali galutinai įrodyti, ar būtent šis konkretus vienetas buvo panaudotas kovose ten.

    Įspūdis viduje ir karo pėdsakai

    Archeologas Andreasas Hüseris, apžiūrėjęs techniką, teigė, kad vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų. Pasak jo, išlikusios svarbios vidaus dalys, įskaitant vairuotojo vietą ir pabūklo tvirtinimo elementus.

    „Vaizdas viduje labai įspūdingas. Ten tikrai klaustrofobiškai ankšta“, – sakė Andreasas Hüseris.

    StuG III įgulą sudarydavo keturi kariai: vairuotojas priekyje, pabūklo valdytojas, vadas, koordinuodavęs veiksmus ir duodavęs komandą šaudyti, bei užtaisymo pareigas atlikdavęs ketvirtasis įgulos narys. Toks išdėstymas padėdavo pasiekti greitą šaudymo ritmą, tačiau darbas viduje buvo itin suvaržytas.

    Ekspertai atkreipė dėmesį ir į ant vamzdžio matomas baltas žymes. Archeologų vertinimu, tokie žymėjimai galėjo būti siejami su sunaikintos priešo technikos apskaita, nors vienareikšmiai patvirtinti kiekvienos žymės reikšmę sudėtinga.

    Kodėl išliko taip gerai?

    Vienas svarbiausių šio radinio aspektų – išskirtinė būklė. Skelbiama, kad kovos mašina gulėjo sausesniame smėlyje, ties pylimo pakraščiu, todėl korozija vyko lėčiau nei drėgnoje dirvoje, o kai kurios dalys liko stebėtinai mažai pažeistos.

    Vietomis dar matyti originalių maskuojamųjų dažų pėdsakų, o važiuoklės elementai, anot specialistų, atrodo beveik nesuniokoti, nors technika po žeme praleido kelis dešimtmečius. Kartu kasinėjimų metu aptikta ir amunicijos likučių bei smulkių granatų skeveldrų.

    Archeologai neatmeta, kad po karo technika galėjo būti užkasta sąjungininkų, kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti galimus pavojus. Tokia praktika po karo įvairiose Europos vietose nebuvo reta, ypač buvusiose karinėse bazėse.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus pervežtas į Munsterį Liuneburgo girių regione, kur specialistai imsis stabilizavimo ir restauravimo darbų. Vėliau StuG III turėtų būti perduotas Bundesvero karo istorijos muziejui Drezdene, kur jį ketinama eksponuoti visuomenei.

  • Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų darbų metu aptikta itin reta Antrojo pasaulinio karo relikvija – beveik nepažeista šturmo patranka StuG III. Ji daugiau kaip 80 metų pragulėjo smėlyje, todėl išliko gerokai geriau nei įprasti tokio laikotarpio radiniai.

    Už teritorijos valdymą atsakingos institucijos nurodo, kad dažniausiai panašiose vietose randami tik pavieniai metalo fragmentai ar atskiros transporto priemonių detalės. Šį kartą statybininkai užkliuvo už beveik viso kovos komplekso, kuris, ekspertų vertinimu, siejamas su paskutiniais karo mėnesiais šiaurės vakarų Vokietijoje.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai Vokietijoje gamintų vikšrinių kovos aparatų: šio tipo mašinos pradėtos kurti kaip pėstininkų ugnies parama, vėliau plačiai naudotos ir kaip prieštankinė priemonė. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo įtvirtintas korpuse, todėl taikymui dažnai tekdavo manevruoti visa mašina.

    Gamyba tęsėsi iki pat 1945 metų pavasario, o StuG III reputaciją lėmė paprastesnė konstrukcija ir palyginti mažesni kaštai, lyginant su sunkesniais tankais. Dėl šių priežasčių jie tapo vienu svarbiausių Vermachto šarvuotosios technikos elementų, ypač karo pabaigoje, kai pramonė patyrė žaliavų ir gamybos pajėgumų stygių.

    Kas paaiškėjo apžiūrėjus radinį?

    Specialistai skelbia, kad rasta mašina priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris daugiausia buvo permestas į Prancūziją. Kol kas neįmanoma galutinai patvirtinti, ar būtent šis StuG III dalyvavo koviniuose veiksmuose už Vokietijos ribų, tačiau požymiai leidžia manyti, kad jis buvo naudotas ilgiau.

    Ant pabūklo vamzdžio pastebėta mažiausiai 17 baltų žymėjimų, kuriuos tyrėjai sieja su praktika fiksuoti sunaikintus priešo tankus. Tokie ženklai ne visada reiškia tikslų patvirtintų taikinių skaičių, tačiau jie laikomi svarbia užuomina apie ekipažo patirtį ir technikos panaudojimą.

    Archeologų teigimu, mašinos vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų, o viduje išliko vairuotojo vieta ir dalis pabūklo įrangos tvirtinimų. „Vaizdas viduje palieka labai stiprų įspūdį“, – sakė archeologas Andreasas Hüseris.

    „Erdvė išties slegianti ir labai ankšta“, – pridūrė jis, apibūdindamas, kaip keturių karių ekipažas turėjo dirbti ribotoje šarvuotoje erdvėje.

    Skelbiama, kad šio tipo šturmo patranką aptarnavo keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisymo darbus atlikęs ekipažo narys. Tokia sudėtis buvo kompromisas tarp ugnies galios, taikymo ir šaudymo tempo, bet ankštos sąlygos ilgainiui tapdavo papildomu fiziniu krūviu.

    Tyrėjai mano, kad technika galėjo būti užkasta sąjungininkų netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti pavojus. Kasinėjimų vietoje taip pat aptikta šaudmenų liekanų bei smulkių granatų skeveldrų, todėl darbai vykdomi laikantis saugumo procedūrų.

    Radinio būklę, pasak specialistų, nulėmė geologinės sąlygos: šturmo patranka gulėjo sausesniame smėlyje, šlaito pakraštyje, todėl korozija progresavo lėčiau. Vietomis dar matyti originalūs maskuojamosios dažų dangos fragmentai, o dalis važiuoklės elementų atrodo stebėtinai mažai pažeisti.

    Planuojama, kad rugpjūtį StuG III bus pervežta į Miunsterį Žemutinės Saksonijos regione, kur specialistai stabilizuos konstrukciją ir pradės restauravimo darbus. Vėliau eksponatas turėtų atsidurti Bundesvero Karo istorijos muziejuje Drezdene ir būti pristatytas lankytojams.

  • Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Radinyje – netikėtas kultūrų mišinys

    Nyderlandų Heerlen mieste archeologai aptiko romėnišką prakeiksmų lentelę – nedidelę švino plokštelę, kuri beveik 2 000 metų gulėjo po dabartine miesto aikšte. Radinys siejamas su romėnų laikų gyvenviete ir kariniu centru Coriovallum, buvusiu Žemutinės Germanijos provincijoje.

    Plokštelė yra maždaug 9,3 centimetro ilgio ir 4,8 centimetro pločio, tačiau jos reikšmė gerokai didesnė už matmenis. Tyrėjai pabrėžia, kad šiaurės Europoje randamos prakeiksmų lentelės dažniausiai būna su lotyniškomis įrašų formuluotėmis.

    Šis atvejis išskirtinis tuo, kad tekstas užrašytas graikų kalba ir rodo aiškius Egipto maginės tradicijos bruožus. Toks graikiško rašto ir egiptietiškų elementų derinys tolimame Romos imperijos pakraštyje laikomas itin retu.

    Kaip pavyko perskaityti įrašą

    Įrašą atkurti padėjo šiuolaikinė vaizdinimo technologija RTI, kai objektas fotografuojamas skirtingu apšvietimu, o vaizdai sujungiami į vieną skaitmeninį modelį. Taip galima įžiūrėti net silpnai įrėžtas metalo paviršiaus žymes.

    Pasitelkę šį metodą Heidelbergo universiteto mokslininkai identifikavo simbolius ir interpretavo tekstą. Tokios technikos archeologijoje vis dažniau naudojamos, nes leidžia neardant ir nevalant agresyviomis priemonėmis išgauti maksimaliai daug informacijos.

    Ką reiškia prakeiksmų lentelės

    Radinys priskiriamas vadinamosioms defixiones, tai yra prakeiksmų lentelėms, kurios Romos pasaulyje buvo gaminamos iš plonų švino lakštų. Jose žmonės įrašydavo formuluotes, skirtas pakenkti konkrečiam asmeniui, o vėliau lenteles sulankstydavo ar susukdavo.

    Tokie objektai būdavo slepiami žemėje, šuliniuose, šventyklose ar kapuose, tikint, kad taip antgamtinės jėgos bus paskatintos veikti prieš priešininką. Ši praktika rodo, kad kasdienis konfliktas, teisiniai ginčai ar asmeninės nuoskaudos neretai persikeldavo į ritualinę sritį.

    Heerlen radinyje ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė trys paslaptingi ženklai, vadinami characteres. Antikinėje magijoje jie veikė kaip specialūs simboliai, turėję perduoti žinią dievybėms ar dvasioms ne vien per tekstą, bet ir per vizualinį kodą.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia manyti, kad autorius rėmėsi ne vien standartine prakeiksmo formule, o sudėtingesniu ritualu. Tokie ženklai taip pat padeda atsekti, iš kokių regionų ir tradicijų galėjo būti perimtos maginės praktikos.

    Ką pasakoja apie Romos imperiją

    Šis radinys sustiprina vaizdą apie Romos imperiją kaip plačiai susietą erdvę, kurioje idėjos ir tikėjimai keliavo kartu su kariuomene, prekyba ir migracija. Net provincijose, toli nuo Viduržemio jūros centrų, galėjo susidurti graikų kalba, romėnų administracinė aplinka ir egiptietiški religiniai motyvai.

    Heerlen, buvęs svarbus karinis ir susisiekimo taškas, galėjo pritraukti žmonių iš skirtingų imperijos kraštų, todėl tokios kultūrinės sankirtos tampa labiau suprantamos. Tyrėjai tikisi, kad tolesnė konteksto analizė padės tiksliau nustatyti, kam lentelė buvo skirta ir kokiomis aplinkybėmis ji atsidūrė po miesto aikšte.

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Paslaptingas akmuo Izraelyje: archeologai mano radę svarbų įrodymą apie karaliaus Ezekijo reformas

    Paslaptingas akmuo Izraelyje: archeologai mano radę svarbų įrodymą apie karaliaus Ezekijo reformas

    Izraelyje, Tel Etono archeologinėje vietovėje, mokslininkai aptiko neįprastą kultinį akmenį, galintį papildyti diskusiją apie Biblijoje minimą Judėjos karaliaus Ezekijo vykdytas religines reformas. Radinys aptiktas prabangiame VIII amžiaus prieš mūsų erą pastate, kuris, kaip manoma, priklausė vietos valdžios atstovui arba karališkosios administracijos pareigūnui.

    Viename reprezentatyviausių pastato kambarių archeologai rado masyvų stovintį akmenį, vadinamą masseba. Tokie akmenys senovės Levante buvo siejami su religine praktika ir vietiniais kultais, o jų buvimas gyvenamojoje erdvėje rodo, kad apeigos galėjo vykti ne tik šventyklose, bet ir privačiuose namuose.

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne pats akmuo, o tai, kaip jis buvo „išimtas“ iš naudojimo. Archeologiniai sluoksniai rodo, kad objektas nebuvo sudaužytas ar išniekintas: jis sąmoningai paguldytas ant žemės ir uždengtas specialiai supilta akmenų platforma, tarsi simboliškai palaidotas.

    Toks elgesys primena kitose Judėjos vietovėse fiksuotą praktiką, kai pertvarkant religines erdves altoriai ar kulto įranga būdavo išardomi ir paslepiami, o ne sunaikinami. Šis niuansas svarbus, nes padeda suprasti, kaip galėjo vykti permainos bendruomenėse, kur religinių tradicijų keitimas dažnai susidurdavo su vietiniais papročiais.

    Radinys siejamas su vėlyvo VIII amžiaus prieš mūsų erą įvykiais, kai, remiantis bibliniais pasakojimais, karalius Ezekijas siekė centralizuoti kultą Jeruzalėje ir riboti vietinius kulto taškus. Istorikai ilgai ginčijasi, kiek tokie pasakojimai atspindi realią politiką, o kiek yra vėlesnių laikų idealizacija, todėl kiekvienas naujas archeologinis duomuo čia turi ypatingą svorį.

    Iki šiol ryškesni galimų reformų pėdsakai dažniau buvo siejami su viešais objektais, pavyzdžiui, šventyklomis ar sanktuarijais, kur aptikta sąmoningo altorių ardymo požymių. Tel Etono atvejis išsiskiria tuo, kad kalbama apie gyvenamąją aplinką, tad tai gali reikšti, jog pokyčiai palietė ne vien oficialias institucijas, bet ir kasdienį vietos gyventojų religingumą.

    Tyrėjai taip pat bando nustatyti, kada tiksliai akmuo buvo paslėptas. Pastatas vėliau buvo sugriautas per asirų karines kampanijas VIII amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje, o platforma virš akmens, sprendžiant iš sluoksnių, atsirado dar iki šio sunaikinimo. Tai sustiprina prielaidą, kad akmens „palaidojimas“ galėjo įvykti Ezekijo valdymo laikotarpiu.

    Jei tokia interpretacija pasitvirtins, Tel Etono radinys gali tapti reikšmingu argumentu, jog reformos neapsiribojo vien didžiaisiais religiniais centrais. Archeologijoje tokie atradimai ypač vertingi, nes leidžia apie dideles istorines transformacijas spręsti ne tik iš tekstų, bet ir iš konkrečių, datuojamų veiksmų pėdsakų žmonių aplinkoje.

  • Lenkijos atominei elektrinei tiesiamas kelias atvėrė šokiruojančią paslaptį: rado 2 000 metų senumo pilkapius

    Lenkijos atominei elektrinei tiesiamas kelias atvėrė šokiruojančią paslaptį: rado 2 000 metų senumo pilkapius

    Lenkijoje, Pomorės vaivadijoje, planuojamos Liubiatovo-Kopalino atominės elektrinės link tiesiamo naujo kelio ruože archeologai aptiko netikėtai turtingų senovės pėdsakų. Tyrimai atskleidė, kad šiose vietovėse žmonės gyveno gerokai anksčiau, nei prasidėjo šiuolaikiniai infrastruktūros projektai.

    Radinių daugiausia aptikta ruože tarp Liubiatovo ir regioninio kelio Nr. 213, tyrinėtame kaip archeologinis objektas Jackowo 5. Čia, be kitų struktūrų, rasti du akmeniniai pilkapiai, datuojami ankstyvuoju geležies amžiumi.

    Archeologai nurodo, kad pilkapiai yra dirbtinai supilti akmenų sampilai, istoriškai naudoti laidojimo arba apeiginėms reikmėms. Nors žmonių palaikų pilkapiuose neaptikta, keramikos fragmentai leido juos sieti su Pomeranijos kultūra, gyvavusia maždaug VI–II amžiuje prieš Kristų.

    Be pilkapių, aptikta ir kasdienio gyvenimo bei ūkio pėdsakų: krosnelių vietų, ugniaviečių, akmeninių maisto ruošimo konstrukcijų ir kitų objektų. Tokie radiniai leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip buvo organizuota buitis, kokios veiklos dominavo ir kaip bendruomenės prisitaikė prie pajūrio regiono sąlygų.

    Kas žinoma apie kasinėjimus

    Tyrimus vykdo Archeologinio paveldo fondas, o kasinėjimų teritorija apima apie 832 arus. Darbai suplanuoti iki šių metų trečiojo ketvirčio, o tolesnė apimtis priklausys nuo to, kiek naujų objektų bus identifikuota ir kokių apsaugos priemonių prireiks.

    Pažymima, kad jau 2024 metais žvalgomuosiuose tyrimuose šioje teritorijoje rasta įvairių laikotarpių keramikos šukių. Tokie pirminiai duomenys leido atrinkti kelias vietas, kur reikėjo detalesnių kasinėjimų, ir viena jų galiausiai atvedė prie įspūdingiausių atradimų.

    Kelias į elektrinę ir paveldo apsauga

    Naujasis kelias turėtų sujungti planuojamos atominės elektrinės teritoriją su pagrindiniu Pomorės kelių tinklu. Numatyta apie 26 kilometrų valstybinės reikšmės kelio trasa nuo elektrinės zonos iki Łęczyce mazgo, esančio greitkelyje S6.

    Projektas padalytas į dvi dalis: apie 11 kilometrų ruožą nuo Liubiatovo iki regioninio kelio Nr. 213 ir maždaug 15 kilometrų ruožą nuo šio kelio iki S6. Tokie infrastruktūros darbai dažnai tampa proga atlikti sistemingus archeologinius tyrimus, nes žemės judinimas padeda aptikti iki tol nežinomus objektus.

    Lenkijoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, galioja praktika, kad radus galimai vertingų kultūros paveldo objektų darbai konkrečioje vietoje stabdomi, o apie radinius informuojamos atsakingos tarnybos. Tai leidžia suderinti infrastruktūros plėtrą su kultūros paveldo išsaugojimu ir moksline verte.

  • Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstano Mangystau regione archeologai vis dažniau randa įrodymų, kad čia veikė ne tik klajoklių stovyklos, bet ir išplėtotas senovinis miestas. Karakabako vietovėje aptikti radiniai rodo, kad gyvenvietė galėjo būti svarbus prekybos taškas, jungęs skirtingas Eurazijos erdves.

    Naujausias radinys – keraminis ąsotis, kurį tyrėjai sieja su vietinių amatininkų darbu. Archeologų teigimu, tokie buitiniai indai yra ypač vertingi, nes leidžia spręsti apie kasdienį gyvenimą, mitybą, sandėliavimo įpročius ir gamybos technologijas maždaug prieš 1 400 metų.

    „Net ir paprastas keraminis indas gali tapti raktu į tai, kaip gyveno, kuo prekiavo ir kokias technologijas naudojo šio regiono bendruomenės“, – sakė tyrėjai, apibendrindami pirmines įžvalgas.

    Dar didesnį archeologų susidomėjimą kelia ankstesnių sezonų atradimai, fiksuojami nuo 2017 metų. Skelbiama, kad teritorijoje rasta apie 150 monetų, Bizantijos prekybiniai antspaudai, papuošalai, įvairi keramika, taip pat struktūros, kurios siejamos su senoviniu uostu.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad Karakabakas buvo ne atsitiktinė gyvenvietė, o urbanizuotas centras, dalyvavęs regioninėje ir tolimojoje prekyboje. Monetų kilmės įvairovė ir prekybiniai ženklai rodo kontaktus su Viduržemio jūros regionu, Irano pasauliu bei tolimesnėmis kryptimis į Rytus.

    Kas keičiasi Mangystau istorijoje

    Ilgą laiką Mangystau apylinkės dažnai buvo siejamos pirmiausia su klajoklišku gyvenimo būdu ir gyvulininkyste. Tačiau miesto infrastruktūros pėdsakai, dirbtuvių ir prekybos veiklos ženklai leidžia kalbėti apie mišresnį regiono vaizdą, kuriame greta klajoklių galėjo egzistuoti ir nuolatiniai amatininkų bei pirklių centrai.

    Ypatingą reikšmę turi prielaida apie prekybą Kaspijos jūra. Jei uosto interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad maršrutai čia galėjo remtis ne vien sausumos keliais, bet ir vandens transportu, leidusiu greičiau pervežti krovinius bei palaikyti ryšius tarp skirtingų pakrančių.

    Intriguojanti hipotezė dėl Aspabotos

    Tarp tyrėjų aptarinėjama ir hipotezė, kad Karakabakas gali būti siejamas su Aspabota – senoviniu miestu, minimu antikinėje geografijoje ir siejamu su Klaudijaus Ptolemėjaus laikų žemėlapiais. Tokiu atveju būtų priartėta prie vienos didžiausių Kaspijos regiono istorinių mįslių sprendimo, tačiau tam reikalingi papildomi datavimo ir palyginamieji tyrimai.

    Artimiausiais etapais archeologai tikisi gauti daugiau atsakymų pasitelkdami medžiagų sudėties analizę, keramikos gamybos technologijų tyrimus ir kontekstinį radinių vertinimą. Kuo tiksliau bus nustatyta radinių kilmė ir chronologija, tuo aiškiau bus galima įvertinti Karakabako vietą senųjų prekybos tinklų žemėlapyje.