CP v2

Tag: Archeologiniai radiniai

  • Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Kinijoje archeologai tyrinėdami Hanų dinastijos laikotarpio kapavietes aptiko dvi išraižytas stalo žaidimo lentas, kurios, jų teigimu, atitinka senovinį žaidimą liubo. Hanų dinastija valdė nuo 206 metų prieš mūsų erą iki 220 metų, o šis laikotarpis siejamas su stiprėjančia valstybe, prekybos plėtra ir ryškėjančiu elitinės kultūros vaidmeniu.

    Vienas radinys išraižytas ant lygios plytos, kitas – ant plytos su geometriniais ornamentais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne atsitiktiniai brūkšniai: išlikęs laukelių ir linijų išdėstymas sutampa su kitur Kinijoje anksčiau rastais liubo lentų pavyzdžiais, todėl identifikacija laikoma pagrįsta.

    Kas liubo darė ypatingu?

    Faktas, kad lentos rastos kapuose, archeologams leidžia daryti išvadą, jog žaidimas galėjo turėti daugiau nei pramoginę reikšmę. Senovės Kinijoje į kapus neretai buvo dedami daiktai, kurie, tikėta, pravers mirusiajam pomirtiniame gyvenime, tad žaidimo lentos gali rodyti ir simbolinę, ritualinę ar statuso funkciją.

    Istoriniai šaltiniai ir ikonografija liubo mini kaip vieną populiariausių senovės Kinijos stalo žaidimų: jis vaizduotas piešiniuose, reljefuose, minimas tekstuose. Ankstesniuose archeologiniuose radiniuose aptikta ne tik lentų, bet ir žaidimo figūrėlių bei specialių lazdelių, kuriomis, manoma, buvo „metamas“ atsitiktinumo rezultatas vietoj kauliukų.

    Taisyklės išliko, bet žaisti nemokame

    Mokslininkams iki šiol nepavyko patikimai atkurti tikslių liubo taisyklių, nors bendras principas apytikriai žinomas. Remiantis fragmentiškais aprašymais, žaidė du žmonės, kiekvienas turėjo po šešias figūrėles, o ėjimai priklausė nuo lazdelių metimo rezultato.

    Spėjama, kad tikslas buvo rinkti taškus strategiškai judinant figūrėles lentoje, tačiau neaišku, kaip taškai buvo skaičiuojami, kokios buvo pergalės sąlygos ir kokie konkretūs apribojimai galiojo ėjimams. Tyrėjams trūksta vieno esminio dalyko: nėra išlikusio teksto, kuriame žaidimo eiga būtų aprašyta taip detaliai, kad taisykles būtų galima atkurti be prielaidų.

    Kodėl žaidimas dingo iš istorijos?

    Istorikai liubo kilmę sieja su pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą, o vėliau žaidimas išpopuliarėjo imperatorių dvare ir aristokratijoje. Brangūs komplektai, gaminti iš vertingų medžiagų, rodo, kad tai buvo ir prestižo simbolis, ir intelektualios laisvalaikio kultūros dalis.

    Maždaug V amžiuje liubo pamažu ėmė nykti, o jo vietą užėmė weiqi, pasaulyje geriau žinomas kaip go. Keičiantis epochoms nunyko ir praktinė žaidimo tradicija, todėl vėlesnės kartos atpažino tik pavadinimą bei lentų vaizdus, o ne pačią žaidimo logiką.

    Nauji radiniai kapavietėse archeologams suteikia papildomų duomenų apie tai, kaip plačiai žaidimas buvo paplitęs ir kokią vietą užėmė visuomenėje. Tačiau paradoksas išlieka: lentų schema žinoma, žaidimo populiarumas dokumentuotas, o taisyklės vis dar laikomos viena įdomiausių senovės Kinijos kultūros mįslių.

  • Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Netikėtas radinys prie Juodosios jūros

    Rusijoje, netoli Anapos, archeologai aptiko apie 2 200 metų senumo žiedą su ovalia plokštele, kurioje iškaltas moters profilis. Radinys datuojamas Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu ir, tyrėjų teigimu, yra vienas tiksliausiai datuotų tokio tipo papuošalų, rastų už Egipto ribų.

    Žiedas aptiktas kasinėjant vietovę maždaug už pusės kilometro nuo geležinkelio stoties. Antikoje ši teritorija siejama su graikų miestu Gorgipija, priklausiusiu Bosporo karalystei, kuri buvo svarbi Juodosios jūros regiono prekybos ir kultūros jungtis.

    Kas padėjo tiksliai nustatyti amžių

    Artefaktas rastas ūkinės duobės užpilde, greta helenistinio namo liekanų. Kartu archeologai iškėlė daugiau nei šimtą keramikos fragmentų, tarp jų amforų, stalo ir virtuvės indų bei statybinių detalių.

    Skirtingų gamybos centrų keramika leido palyginti sluoksnius ir tiksliau datuoti radinių kontekstą. Būtent šis radinių „rinkinys“ sustiprino išvadą, kad žiedas priklauso III ir II amžių prieš mūsų erą sandūrai.

    Atvaizdas išdavė karalienę

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne pats papuošalas, o jame pavaizduota moteris. Profilis su į kairę nukreiptu žvilgsniu, būdinga šukuosena, dekoratyvine juosta, garbanomis ir tvarkingai susegta kasa leido identifikuoti asmenį kaip Egipto karalienę Arsinoję III.

    Arsinoja III valdė kartu su Ptolemėju IV 220–204 metais prieš mūsų erą. Istorijoje ji minima kaip Ptolemėjų dinastijos atstovė, siejama ir su politiniais lūžiais po Rafijos mūšio, o po vyro mirties, šaltinių teigimu, žuvo per kovas dėl valdžios.

    „Tokie dinastijos atvaizdai helenistiniame pasaulyje veikė kaip prestižo ženklas ir galėjo plisti per prekybą, meistrų dirbtuves ar mados įtaką“, – teigia radinį analizavę archeologai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad karalienė, tikėtina, neturėjo tiesioginio ryšio su dabartinės Anapos apylinkėmis. Tačiau žiedas laikomas dar vienu įrodymu, kad tarp Egipto ir Juodosios jūros regiono vyko intensyvūs prekių, idėjų ir meno motyvų mainai.

    Tokio pobūdžio papuošalai už Egipto ribų aptinkami retai, o išlikę pavyzdžiai dažnai būna prastai datuojami. Šiuo atveju radinio kontekstas, gausi keramika ir aiškūs ikonografiniai bruožai sudaro retai pasitaikantį tikslumo derinį.

  • Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Nekropolis atskleidė senovinį uostą

    Egipto Viduržemio jūros pakrantėje, Marina El Alamein archeologai pranešė aptikę naują nekropolį, kuriame rasta 18 kapaviečių ir gausybė radinių. Dalis požeminių kamerų buvo išlikusios beveik nepaliestos, o įėjimai vis dar uždaryti originaliomis akmens plokštėmis.

    Šis atradimas padidino bendrą žinomų kapų skaičių vietovėje iki 44 ir sustiprino prielaidą, kad Marina El Alamein buvo vienas svarbiausių senovinių gyvenviečių ir laidojimo centrų Egipto šiaurinėje pakrantėje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo reikšmingas uostas, jungęs Egiptą su kitais Viduržemio regionais.

    Auksiniai liežuviai ir Oko Horuso simbolis

    Didžiausio dėmesio sulaukė nedidelės auksinės plokštelės, rastos kai kurių palaikų burnoje. Iš viso identifikuoti 24 tokie dirbiniai, vadinami auksiniais liežuviais, siejami su Ptolemėjų ir romėnų laikotarpių tikėjimu pomirtiniu teismu.

    Manoma, kad tokie įdėklai turėjo simboliškai padėti mirusiajam kalbėti anapusiniame pasaulyje, kai sprendžiamas sielos likimas. Viena iš plokštelių yra Oko Horuso formos, tai vienas svarbiausių Senovės Egipto apsaugos ir globos simbolių.

    Tyrėjai pažymi, kad radiniai rodo kultūrų persipynimą: net stiprėjant helenistinei ir romėniškai įtakai, vietos gyventojai išlaikė ir vietines religines tradicijas. Tokie laidojimo papročiai padeda tiksliau suprasti to meto tapatybės ir tikėjimo kaitą pakrantės miestuose.

    Sarkofagas, skulptūros ir kasdienybės daiktai

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardytas apie 2,5 metro ilgio granitinis sarkofagas, kurio dangtis buvo nepažeistas. Viduje rasti žmogaus palaikai, kuriems planuojami antropologiniai ir genetiniai tyrimai, tikimasi nustatyti amžių, lytį, sveikatos būklę ir kilmę.

    Kapuose aptikta beveik pilnų keramikos indų, amforų, alyvinių lempų, kalkakmenio aukurų, akmeninių dubenų ir architektūrinių kapų elementų. Tarp įdomesnių artefaktų minimas nebaigtas marmurinis kūrinys, siejamas su Afrodite, reljefas su sėdinčiu vyru, laikančiu paukštį, bei gipso skulptūros fragmentai, galimai vaizduojantys sfinksą ar dievą Harpokratesą.

    Taip pat aptikta senovinė šulinio struktūra, vėliau pritaikyta laidojimui, tai rodo ilgalaikį vietos praktikų tęstinumą ir senesnių objektų pernaudojimą. Archeologai teigia, kad netoliese laidota įvairių socialinių sluoksnių žmonių, o tai suteikia papildomų duomenų apie senovinio miesto visuomenės sandarą.

    Marina El Alamein vietovė siejama su antikiniu Leukaspis, minimų graikų geografo Strabono darbuose, o gyvenvietė klestėjo nuo helenistinio laikotarpio iki Bizantijos laikų. Tyrėjų vertinimu, nauji radiniai tampa svarbiu šaltiniu rekonstruojant kasdienybę, prekybinius ryšius ir laidojimo kultūrą šiaurinėje Egipto pakrantėje.

  • Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Bulgarijoje, kasinėjant senovinį Heraklėjos Sintikos miestą, archeologai aptiko nepaprastai retą medicinos instrumentą, datuojamą III amžiumi. Manoma, kad juo romėnų laikų chirurgai atlikdavo sudėtingas akmenų šalinimo iš šlapimo pūslės operacijas, laikytas vienomis rizikingiausių antikoje.

    Mokslininkų teigimu, tai tik antras tokio tipo instrumentas, žinomas pasaulyje: vienintelis artimas analogas anksčiau buvo rastas Italijoje. Tokie radiniai itin reti, nes daugumoje archeologinių kolekcijų dominuoja paprastesni įrankiai, tokie kaip skalpeliai, adatos ar kiretes.

    Kaip atrodė radinys?

    Rastas vadinamasis litulkas, specializuotas įrankis, siejamas su litotomija, procedūra, kurios metu buvo šalinami šlapimo pūslės akmenys. Iki mūsų dienų išliko dekoruota bronzinė rankena su būdingais iškiliais žiedais, tačiau darbinė dalis, lenktos dvigubo kablio formos galūnės, neišliko.

    Nors instrumentas nėra pilnas, išlikę elementai leido archeologams pakankamai tiksliai nustatyti jo paskirtį. Toks identifikavimas svarbus, nes rodo ne tik įrankio formą, bet ir konkrečias medicinos praktikas, kurios buvo taikomos Romos imperijos provincijose.

    Šventykla ir medicina vienoje vietoje?

    Įrankis aptiktas patalpoje greta Herkulio šventyklos, todėl tyrėjai kelia prielaidą, kad kompleksas galėjo turėti ne vien religinę paskirtį. Tikėtina, kad piligrimai, ieškoję dieviško išgijimo, kartu galėjo gauti ir praktinę gydytojų pagalbą.

    Kasinėjimų vadovas Ludmilas Vagalinskis pabrėžia, kad tokio lygio instrumentas reiškia aukštą vietos medikų kvalifikaciją. Tai netiesiogiai leidžia manyti, kad Heraklėjoje Sintikoje buvo dirbama pagal pažangius to meto standartus, įskaitant ir sudėtingas chirurgines intervencijas.

    Ką sako istorija apie litotomiją?

    Šlapimo pūslės akmenys antikos autorių buvo aprašomi kaip viena skausmingiausių būklių, galėjusi sukelti rimtas komplikacijas. Nors procedūra buvo pavojinga ir dažnai baigdavosi infekcijomis ar kraujavimu, kai kuriems pacientams tai galėjo būti vienintelė reali galimybė atsikratyti nepakeliamo skausmo.

    Istoriniuose šaltiniuose litotomijos tradicija siejama su helenistinio pasaulio medicina, o jos metodai vėliau plito Romos imperijoje. Heraklėjos Sintikos radinys stiprina prielaidą, kad sudėtingos operacijos buvo atliekamos ne tik didžiuosiuose imperijos centruose, bet ir provincijų miestuose.

    Heraklėja Sintika buvo svarbus Romos Trakijos provincijos centras, didžiausią klestėjimą pasiekęs pirmaisiais trimis imperijos amžiais. Kasinėjimai vietovėje tęsiami, o archeologai tikisi, kad nauji radiniai padės tiksliau suprasti šventyklos komplekso funkcijas ir medicinos praktikų mastą regione.

  • Azerbaidžane rado 8 000 metų paslaptį: tobula akmens sfera glumina archeologus

    Azerbaidžane rado 8 000 metų paslaptį: tobula akmens sfera glumina archeologus

    Azerbaidžane, Pashatepe neolito laikotarpio gyvenvietėje, archeologai aptiko kruopščiai nušlifuotą akmeninę sferą, kurios paskirtis kol kas neaiški. Radinys datuojamas maždaug prieš 8 000 metų ir, tyrėjų teigimu, neturi aiškių analogų Pietų Kaukazo regione.

    Sferos skersmuo siekia apie 10 centimetrų, o svoris yra maždaug 1,87 kilogramo. Paviršius atrodo itin lygus ir poliruotas, tačiau nematyti skylių pakabinimui ar žymių, kurios būdingos smūginiams įrankiams.

    Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė tai, kad ant objekto beveik nėra intensyvaus naudojimo pėdsakų. Dėl šios priežasties radinys kol kas nepriskiriamas nei buityje naudotiems įrankiams, nei ginklams ar darbo priemonėms, dažniausiai aptinkamoms to meto gyvenvietėse.

    Paskirtis vis dar mįslė

    Archeologai svarsto kelias versijas: sfera galėjo būti ritualinis ar ceremoninis objektas, svarelis, matavimo priemonės dalis arba komponentas įrenginio, kurio veikimo principo šiandien nebeatkuriame. Kol kas nė viena hipotezė neturi pakankamai įrodymų, nes trūksta aiškaus funkciją rodančio nusidėvėjimo.

    „Kol kas negalime patikimai pasakyti, kam ji buvo skirta, nes trūksta tipinių naudojimo žymių ir aiškaus konteksto, leidžiančio vienareikšmiškai interpretuoti radinį“, – pabrėžia tyrėjai.

    Specialistai planuoja atlikti detalesnius medžiagos ir paviršiaus tyrimus, įskaitant mikroskopinę nusidėvėjimo analizę. Tokie metodai archeologijoje dažnai padeda nustatyti, ar objektas lietėsi su organinėmis medžiagomis, buvo ridenamas, trintas ar veikė kaip įrankio dalis.

    Ką žinome apie Pashatepe

    Pashatepe laikoma viena svarbiausių neolito laikotarpio vietovių Azerbeidžane. Gyvenvietė datuojama pirmąja šeštojo tūkstantmečio prieš mūsų erą puse, kai regione jau plito sėslus gyvenimo būdas, žemdirbystė ir gyvulininkystė.

    Nuo 2022 metais vykdomų kasinėjimų metu čia atidengta didelė gyvenvietė su gyvenamaisiais pastatais, krosnimis, židiniais ir teritorijomis, kurios galėjo būti susijusios su laidojimo ar ritualine praktika. Tokia aplinka rodo sudėtingėjantį bendruomenių gyvenimą ir augantį amatų vaidmenį.

    Kodėl radinys toks išskirtinis?

    Neolito gyvenvietėse dažniausiai randami akmeniniai kirviai, grūstuvai, trintuvai ar girnų akmenys, susiję su maisto ruoša ir ūkio darbais. Pashatepe sfera į šias kategorijas neįsipaišo, nes jos forma beveik idealiai taisyklinga, o paviršius pernelyg lygus, kad būtų buvęs intensyviai naudojamas kaip įrankis.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį regiono kontekstą: Mugano lyguma buvo svarbi ankstyvųjų žemdirbių raidos erdvė, kur vietos bendruomenės perimdavo idėjas iš Anatolijos, Mesopotamijos ir Irano aukštumų, bet kartu kūrė savas tradicijas. Paslaptinga akmens sfera gali būti būtent toks vietinės inovacijos pavyzdys, kurio prasmę dar teks atskleisti.

  • Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Didžiulis radinys prie Orhuso

    Danijos Jutlandijoje, netoli Orhuso esančiame Søften kaime, archeologai atkasė išskirtinai didelę vikingų laikotarpio amatų gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, kompleksas datuojamas maždaug 7–10 amžiais ir užima apie 100 000 kvadratinių metrų plotą.

    Didžiausias atradimo akcentas – net 82 žeminiai pastatai, vadinamosios duobinės trobos. Pagal jų struktūrą ir radinius daroma išvada, kad tai buvo specializuotos tekstilės dirbtuvės, veikę ne pavieniui, o kaip koordinuotas gamybos tinklas.

    Tekstilė – ne tik buitis

    Kasinėjimuose rasta didelis kiekis audimo staklių svarelių, verpstukų ir kitų gamybos įrankių. Tokie radiniai rodo pilną gamybos grandinę: nuo pluošto paruošimo iki audinio pagaminimo, o mastas, anot tyrėjų, gerokai viršijo vietos bendruomenės poreikius.

    Vienodų dirbtuvių gausa leidžia įtarti aiškų darbo pasidalijimą, o galbūt ir centralizuotą veiklos organizavimą. Tai svarbu, nes vikingų ekonomiką dažnai bandoma aiškinti kaip fragmentišką ir paremtą sezoniniais mainais, tačiau šis objektas labiau primena ankstyvą pramoninės gamybos formą.

    Prekybos ryšiai driekėsi toli

    Gyvenvietėje aptikta monetų ir dirbinių, siejamų su skirtingais Europos regionais bei Artimaisiais Rytais. Tokie radiniai liudija, kad vietos gyventojai buvo įtraukti į plačius prekybos tinklus, o pagaminta produkcija tikėtina keliavo toliau nei Danijos ribos.

    Vietovės padėtis taip pat sustiprina šią interpretaciją: ji buvo netoli tuometinio prekybos centro Aros, laikomo Orhuso pirmtaku. Tai galėjo palengvinti produkcijos paskirstymą ir eksportą, o tekstilė vikingų visuomenėje buvo ne tik kasdienė prekė, bet ir statuso ženklas bei mainų vertybė.

    „Tai parodo, kad vikingų laikai nebuvo necivilizuota, barbariška ir atsilikusi epocha, kaip kartais manoma“, – sakė Moesgaard muziejaus istorikas Kasper H. Andersen.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinių analizė dar tik įsibėgėja ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tikimasi, kad dalis eksponatų ateityje bus pristatyta Moesgaard muziejuje, tačiau tiksli viešo demonstravimo data kol kas neskelbiama.

  • Velse vėjo jėgainių parke po keliu aptikta 5 000 metų akmenų linija: kas ją pastatė?

    Velse vėjo jėgainių parke po keliu aptikta 5 000 metų akmenų linija: kas ją pastatė?

    Velse, Karmartensyro regione, Mynydd y Betws kalnų teritorijoje veikiantis vėjo jėgainių parkas pateko į archeologų akiratį dėl netikėto radinio po privažiavimo keliais. Statybų metu durpynuose išryškėjo ilga akmenų virtinė, kuri, kai kurių tyrėjų vertinimu, gali siekti apie 5 000 metų.

    Akmenų linija driekėsi maždaug 700 metrų ir buvo užfiksuota tiesiog ten, kur planuotos pagrindinės technikos judėjimo trasos. Nors prieš darbus buvo atlikti aplinkos ir paveldo vertinimai, šis objektas liko nepastebėtas, nes dalis struktūrų slypėjo po durpių sluoksniu.

    Radinyje įžvelgia dvi istorijas

    Nepriklausomas archeologas Sandy Gerrard teigė, kad akmenų išdėstymas primena priešistorines akmenų eiles, žinomas iš kitų Didžiosios Britanijos vietovių. Jo vertinimu, linija galėjo turėti ritualinę ar ceremoninę paskirtį ir būti susijusi su netoliese esančiais senoviniais laidojimo statiniais.

    Kita išvada pateikta statybų metu dirbusių sutartinių archeologų: kasinėjant kelis akmenis, esą neaptikta aiškių priešistorinių įtvirtinimo žymių, tokių kaip akmenų „lizdai“ ar specialiai paruoštos duobės. Dėl to iškelta versija, kad akmenys galėjo būti gerokai vėlesni ir atlikti praktinę funkciją.

    Kelrodis kalnakasiams ar neolito paminklas?

    Teritorija garsėja antracito anglies klodais, todėl dalis specialistų akmenų eilę sieja su istorine kasyba. Pagal šią hipotezę, akmenys galėjo veikti kaip orientyrai rūkuose ar prastomis oro sąlygomis, padėdavę vietos darbininkams ir keliautojams judėti per aukštapelkės kraštovaizdį.

    Ginčas sustiprėjo dėl to, kad tyrimų metu nebuvo rasta lengvai datuojamų artefaktų, kurie leistų patikimai nustatyti objekto amžių. Neaptikus organinių medžiagų ar kitų radinių, galinčių būti ištirti laboratorijose, abiem pusėms pritrūko įrodymų galutinei išvadai.

    Kol vyko diskusijos, vėjo parko infrastruktūra buvo įrengta, o dalis akmenų linijos, kaip skelbiama, pateko į kelio trasą ir buvo pažeista. Situacija tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip atsinaujinančios energetikos projektai, net laikantis procedūrų, gali susidurti su netikėtais paveldo klausimais.

    Šis atvejis taip pat atkreipia dėmesį į plačiau taikomą praktiką Didžiojoje Britanijoje, kur dideliems infrastruktūros projektams įprastai atliekami išsamūs archeologiniai vertinimai, tačiau durpynai ir kitos sudėtingos geologinės sąlygos kartais slepia objektus iki pat statybų pradžios. Dėl to vis dažniau diskutuojama, kaip suderinti spartų žaliosios energijos plėtimą su geresne ankstyvųjų etapų žvalgyba ir paveldo apsauga.

  • Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Egipte aptikti ankstyvieji kapų statiniai, kuriuos archeologai vertina kaip pereinamąjį etapą tarp paprastų kapaviečių ir vėliau atsiradusių monumentalių piramidžių. Pasak tyrėjų, šie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip per kelis šimtmečius evoliucionavo laidojimo architektūra iki Gizos komplekso masto.

    Egipto turizmo ir senienų ministerija pranešė, kad aptiktos konstrukcijos datuojamos laikotarpiu, buvusiu iki didžiųjų Gizos piramidžių statybų. Nors patys statiniai nėra milžiniški, jų planas ir techniniai sprendimai primena vėliau karališkuosiuose kompleksuose išplėtotas idėjas, pavyzdžiui, sudėtingesnes laidojimo kameras ir kruopščiai apdirbtus akmens elementus.

    „Šie kapai rodo, kad piramidės neatsirado staiga, o buvo ilgo bandymų ir statybos patirties kaupimo rezultatas“, – sakė tyrimus apibendrinę Egipto institucijų atstovai.

    Kasinėjimų metu rasta ir įvairių artefaktų: keramikos indų, laidojimo inventoriaus fragmentų, dekoravimo elementų. Dalis palaidojimų, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti aukšto rango pareigūnams ar elitui iš ankstyvosios faraonų epochos, kai valstybė dar tik stiprino administraciją ir religinius ritualus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai sustiprina vis labiau įsitvirtinančią hipotezę: piramidžių technologija buvo ne vieno staigaus proveržio pasekmė, o nuoseklių eksperimentų ir darbo organizavimo pažangos rezultatas. Tai svarbu ir platesniame kontekste, nes padeda aiškiau sieti architektūrinius pokyčius su visuomenės hierarchijos, religijos bei valdžios reprezentacijos raida.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi neinvaziniai metodai, leidžiantys aptikti paslėptas ertmes ar nežinomas struktūras neardant paminklų. Dėl to tikimasi, kad artimiausiu metu bus identifikuota daugiau ankstyvųjų statybos etapų pėdsakų, kurie papildys piramidžių kilmės istoriją konkrečiais, patikrinamais duomenimis.

  • Vėjo parko statybvietėje Žemutinėje Saksonijoje aptiktas 3 300 metų lobis: 156 gintaro karolių

    Vėjo parko statybvietėje Žemutinėje Saksonijoje aptiktas 3 300 metų lobis: 156 gintaro karolių

    Žaliosios energetikos projektai paprastai orientuoti į ateitį, tačiau vėjo jėgainių parkui ruošta statybvietė Žemutinėje Saksonijoje netikėtai atvėrė langą į priešistorę. Tarp Ahlumo ir Detumo planuoti žemės darbai virto išsamiais archeologiniais tyrimais, kai po viršutiniu dirvožemio sluoksniu aptikta kelių laikotarpių radinių.

    Prieš pradedant tokias statybas Vokietijoje įprastai atliekami privalomi paveldo patikrinimai, o jų metu fiksuojami galimi archeologiniai sluoksniai. Šįkart specialistai rado ne pavienius objektus, o ištisą istorinių laikotarpių „sluoksnių“ mozaiką, leidžiančią naujai vertinti šio regiono apgyvendinimą.

    Nuo neolito iki migracijų laikų

    Pirmieji aiškesni pėdsakai siejami su ankstyvuoju neolitu ir vadinamąja linijinės juostinės keramikos kultūra, datuojama maždaug prieš 7 500 metų. Tyrėjai identifikavo dviejų didelių ilgųjų namų liekanas, kurios rodo organizuotą ir pastovų gyvenimą bei žemdirbystės tradicijas.

    Kitas ryškus sluoksnis nukelia į vėlyvąjį Romos laikotarpį ir Didžiojo tautų kraustymosi epochą, maždaug 4–5 amžius. Čia aptikta ritualinių duobių ir šunų kapų, o taip pat gerai išsilaikęs kaulinis trijų sluoksnių šukos tipo dirbinys, puoštas apskritimų motyvais ir sutvirtintas bronzinėmis kniedėmis.

    Sąmoningai užkastas bronzos amžiaus turtas

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė viduriniame sluoksnyje rastas lobis, kurį archeologai vertina kaip sąmoningai paslėptą ir taip ir neatgautą turtą. Rinkinyje aptikta masyvių bronzinių antkaklių, spiralinių apyrankių ir dekoratyvinė smeigtuko tipo segė drabužiams susegti, būdingi aukšto statuso žmonėms.

    Įspūdingiausias radinys tapo 156 Baltijos gintaro karolių vėrinys, kurio išlikimas laikomas išskirtiniu. Specializuotos Žemutinės Saksonijos paveldo institucijos pranešimuose šis radinys įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių regione, o jo sudėtis leidžia kalbėti apie išskirtinę socialinę padėtį ir ryšius.

    Ką apie regioną pasako gintaras

    Tyrėjams ypač svarbi paties gintaro kilmė ir tai, ką ji signalizuoja apie tuometinius mainų kelius. Baltijos gintaras bronzos amžiuje buvo plačiai vertinama žaliava, o jo paplitimas Europoje siejamas su ilgomis prekybos grandinėmis, jungusiomis šiaurines pakrantes ir Vidurio Europą.

    Ši vietovė tuo laikotarpiu galėjo būti savotiška paribio zona, todėl klausimų kelia pats sprendimas čia užkasti tokio masto turtą ir jo nebesusigrąžinti. Viena iš svarstomų versijų yra ritualinė auka arba turtų slėpimas neramumų metu, kai grįžti tapo nebeįmanoma.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į kraštovaizdžio vaidmenį: vėjo gairinamą aukštumą galėjo žymėti aiškiai matomas reljefo taškas, svarbus tiek orientacijai, tiek simbolinei galios demonstracijai. Paradoksalu, tačiau tas pats atviras kalvagūbris šiandien laikomas itin tinkamu moderniai vėjo energetikos infrastruktūrai.

    Tyrimai teritorijoje tęsiami, o vėjo parko planavimas paprastai derinamas su paveldo apsaugos reikalavimais, kad būtų išsaugoti vertingiausi sluoksniai. Šis atvejis dar kartą parodo, kad dideli infrastruktūros projektai neretai tampa postūmiu papildyti istorijos žemėlapį naujais faktais.

  • Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Saulės elektrinės statybose Italijoje aptiko 2 500 metų nekropolį: kas rasta po žeme Vasto mieste

    Italijoje, Vasto apylinkėse prie Adrijos jūros, planuota saulės elektrinės statyba netikėtai sustojo, kai paruošiamųjų darbų metu technika atsitrenkė į masyvius akmeninius darinius. Teritorijoje buvo pradėti privalomi prevenciniai archeologiniai tyrimai, o aptiktas objektas greitai peraugo į skubią gelbėjimo kasinėjimų operaciją.

    Radinių vieta yra Punta Penna pramoninėje zonoje, kur dominuoja logistika, gamyba ir intensyvus judėjimas. Būtent todėl atradimas nustebino archeologus: po šiuolaikine infrastruktūra slypėjo gerai išlikęs priešromėniškas kompleksas, datuojamas maždaug V–IV amžiais prieš mūsų erą.

    Paaiškėjo, kad statybvietėje aptikta didelė italikų laikotarpio nekropolio dalis su dešimtimis kapų. Istoriniai duomenys rodo, kad tuo metu šią Adrijos pakrantės atkarpą kontroliavo frentanai, o Romos įtaka regione dar nebuvo įsitvirtinusi.

    Archeologai išskyrė ne tik radinių gausą, bet ir neįprastą kapų įrengimą. Žemė buvo giliai iškasta, o duobės sandariai užpildytos akmenimis, kurie, tikėtina, suformavo savotišką apsauginį sluoksnį ir padėjo išsaugoti palaidojimus bei įkapes ilgus šimtmečius.

    Rasta įvairių laidojimo būdų pėdsakų: dalis mirusiųjų buvo paguldyti ant kruopščiai sudėtų čerpių pagrindo, kiti palaidoti čerpėmis suformuotose dėžėse. Tarp įkapių minimi geležies ir bronzos dirbiniai, keramika, taip pat išskirtinai gerai išsilaikęs bronzinis diržas, leidžiantis spręsti apie aukštesnį socialinį statusą ir organizuotą vietos elitą.

    Siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo, kasinėjimų metu buvo laikomasi griežtesnio konfidencialumo, o tikslesnė informacija apie vietą ir radinių pobūdį viešinta etapais. Tokia praktika Italijoje taikoma dažnai, ypač kai aptinkami kapinynai ir vertingos įkapės.

    Tolimesni darbai apima radinių valymą, stabilizavimą ir katalogavimą, nes dalis objektų yra trapūs ir reikalauja restauratorių įsikišimo. Skelbiama, kad radiniai turėtų būti pristatyti vietos muziejinėje ekspozicijoje Vasto mieste, taip išlaikant atradimą regione, kuriame jis ir buvo aptiktas.

    Šis atvejis dar kartą parodė, kaip atsinaujinančios energetikos plėtra susiduria su kultūros paveldo apsauga: prieš didelius infrastruktūros projektus atliekami tyrimai ne tik sumažina rizikas vystytojams, bet ir padeda aptikti iki tol nežinomus istorijos sluoksnius. Vasto radinys papildo žinias apie italikų genčių laidojimo tradicijas ir socialinę struktūrą laikotarpiu, kai Apeninų pusiasalio pakrantėse dar formavosi vėliau Romos suvienytas pasaulis.