Tag: Archeologiniai radiniai

  • Mokslininkai su KT atvėrė 400 metų senumo spyną iš Velso laivo „Ann Francis“ nuolaužos

    Velso pakrantėje rasta nedidelė žalvarinė spyna beveik du dešimtmečius nepasidavė ją atradusiam Peteriui Hughesui, tačiau mokslininkams galiausiai pavyko ją atrakinti pasitelkus kompiuterinę tomografiją (KT). Spyna į krantą pateko iš prekybinio laivo „Ann Francis“, kuris sudužo 1583 metais.

    Kaip rašo „ZME Science“, tyrėjai vietoje bandymo perrinkti visas 1 296 galimas kombinacijas nuskenavo spynos vidų ir taip, nepažeisdami mechanizmo, nustatė teisingą raidžių seką. Kodas pasirodė esantis ANCE.

    Spyna turi keturis besisukančius žiedus, kuriuose išgraviruotos po šešias raides, o galuose – papildomi ženklai, greičiausiai turėję suklaidinti bandančiuosius atspėti kombinaciją. Nors žiedai iki šiol sukinėjosi sklandžiai, dėl viduje susikaupusių smėlio ir nešvarumų per dažni bandymai galėjo sugadinti trapų mechanizmą.

    Atrakinta spyna tapo ne tik technologiniu laimėjimu, bet ir nauju impulsu laivo nuolaužos istorijai – nors kas tiksliai buvo saugoma, vis dar lieka neaišku. Tyrėjai pripažįsta, kad keturios raidės gali turėti asmeninę prasmę, tačiau kol kas paaiškinimo nerasta.

    Kaip padėjo mikro-KT skenavimas

    Sprendimo raktas buvo mikrokompiuterinė tomografija – aukštos raiškos KT metodas, leidžiantis matyti smulkias vidines struktūras. Toks skenavimas dažnai naudojamas biologijoje ar medicinoje, tačiau šiuo atveju pritaikytas archeologiniam radiniui.

    Pirmieji bandymai ne iš karto davė rezultatą: tyrėjams teko koreguoti skenavimo nustatymus, kol pavyko gauti pakankamai detalius vaizdus. Sukūrus 3D modelį, tapo įmanoma pamatyti vidines įpjovas ir jų sutapimą su išorinėmis raidėmis.

    Galiausiai muziejaus specialistai tiksliai sulygiavo žiedus taip, kad susidėliotų ANCE, o mechanizmas atsileido – išslydo raktą primenanti vidinė detalė. Taip po 443 metų spyna buvo atverta ne prievarta, o „pažvelgus“ į jos vidų.

    Laivas, audra ir dingęs krovinys

    „Ann Francis“ priklausė Anglijos pirkliui Francisui Shaxtonui iš King’s Lynn – šaltiniuose jis ir jo šeima siejami su kontrabanda ir prekybinių laivų flotile. 1583 metų spalį laivas išplaukė į Ispaniją gabendamas kviečius, o atgal plukdė atsiskaitymams skirtą auksą ir sidabrą.

    Gruodžio 28 dieną laivą nuo planuoto maršruto nubloškė stipri audra, ir jis užplaukė ant seklumos ties Margam paplūdimiu. Istoriniai teismo įrašai mini, kad netrukus po katastrofos prasidėjo plėšikavimas: vienas žemvaldys esą apkaltino daugiau nei 100 žmonių laivo turto grobstymu.

    Tų laikų inventoriuje minimi pabūklai, inkarai, prieskoniai, pinigai ir trys skrynios sulaužytomis spynomis. Ar dabar atverta spyna buvo iš vienos jų, patvirtinti neįmanoma, tačiau ryšys atrodo tikėtinas.

    Ką dar rado paplūdimyje

    Peteris Hughesas spyną aptiko 1999 metais Margam paplūdimyje, netoli Port Talbot, ieškodamas daiktų metalo detektoriumi. Nuo 1996 metų jis, pasak pasakojimo, net 21 metus grįždavo į paplūdimį po audrų ir kasinėjimų, kai smėlis atidengdavo naujų radinių.

    Jo surinkti artefaktai – apie 870 aukso ir sidabro monetų, navigacijos įranga, buities daiktai ir asmeniniai reikmenys. Tarp monetų buvo kaldintų Vokietijoje ir Portugalijoje, taip pat Meksikoje – įskaitant labai ankstyvus ispaniškos kolonijinės monetų kalbos pavyzdžius.

    Pati spyna rasta tarp ispaniškų sidabrinių monetų, šalia dviejų svarelių, kurie kadaise galėjo būti naudojami tikrinant aukso valiutos vertę. Vis dėlto, nors spyna dabar atverta, klausimas, ką ji saugojo – monetas, dokumentus ar kitus vertingus, per šimtmečius suirusius daiktus, – greičiausiai liks be atsakymo.

    Spyna šiuo metu eksponuojama kartu su kitais „Ann Francis“ lobiais Nacionaliniame krantinės muziejuje Svonsyje.

  • Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Viduramžių miesto Rusokastro tvirtovėje archeologai aptiko iki šiol nežinotą masyvų statinį, kurio sienas dengia neįprastas rožinis, vandeniui atsparus skiedinio sluoksnis. Būtent ši detalė tapo svarbia užuomina, padėjusia svarstyti, kam galėjo būti naudojamas pastatas.

    Kaip skelbia Radio Bulgaria, naujai atrastas objektas yra prie vidinės pietinės gynybinės sienos, centrinėje viduramžių gyvenvietės dalyje. Nustatyta, kad pastato plotis siekia 7,6 metro, tačiau visas jo ilgis kol kas dar nėra aiškus.

    Archeologų dėmesį patraukė ir pati konstrukcija: maždaug 1,1 metro storio sienos sumūrytos iš akmenų, sujungtų dideliu kiekiu mūro skiedinio. Ant sienų paviršių užtepta stora rožinio, drėgmei atsparaus mišinio danga – ne itin dažna detalė įprastuose gyvenamuosiuose pastatuose.

    Remdamiesi šiuo požymiu tyrėjai kelia prielaidą, kad statinys galėjo būti vandens rezervuaras arba sandėlis, skirtas maisto atsargoms laikyti. Tokia paskirtis padėtų paaiškinti, kodėl pastatas išsiskiria itin tvirtomis sienomis ir papildoma apsauga nuo drėgmės.

    Kas rasta šalia pastato

    Kasinėjimų metu taip pat aptikta nemažai radinių, galinčių atskleisti Rusokastro ekonominius ryšius. Tarp jų – sidabrinės monetos, kaldintos Bulgarijos caro Ivano Aleksandro valdymo laikotarpiu.

    Ivanas Aleksandras Bulgarijai vadovavo 1331–1371 metais, todėl tokios monetos yra svarbus orientyras datuojant gyvenvietės aktyviausio laikotarpio sluoksnius. Be jų, rasta ir Venecijos sidabrinių grašių bei varinių monetų.

    Archeologai atkreipia dėmesį, kad bulgariškų ir venecijietiškų pinigų buvimas vienoje vietoje rodo mokėjimo priemonių įvairovę ir galimus prekybinius kontaktus. Venecijos sidabrinės monetos, vadinamos matapanais, viduramžiais buvo vienos iš būdingų šio miesto-valstybės atsiskaitymo priemonių.

    Galėjo būti didesnio statinio dalis

    Tyrėjų vertinimu, aptikti likučiai gali būti apatinis didesnio pastato aukštas. Spėjama, kad statinys galėjo būti dviejų aukštų, o viršuje galėjo būti įrengtos gyvenamosios patalpos.

    Tokia struktūra derėtų su prielaida, kad pirmame aukšte buvo laikomos atsargos ar vanduo, o viršutinės patalpos skirtos žmonėms. Vis dėlto galutinė pastato funkcija bus aiškesnė tik tęsiant kasinėjimus ir tikslinant planą.

    Kuo išskirtinis Rusokastro

    Rusokastro buvo reikšmingas įtvirtintas viduramžių Bulgarijos centras, turėjęs strateginę padėtį regione. Dėl to tvirtovė tapo svarbia politinių ir karinių įvykių scena, o jos tyrinėjimai nuolat papildo žinias apie anuometinį gyvenimą.

    Archeologai pabrėžia, kad tokie radiniai – tiek monumentalūs statiniai, tiek monetos – leidžia tiksliau suprasti kasdienybę ir ekonominius ryšius, kurie formavo šio miesto raidą.

  • Łysa Góra perrašo Gintaro kelio istoriją: rasta šimtai dirbinių ir net retas šalmas

    Łysa Góra perrašo Gintaro kelio istoriją: rasta šimtai dirbinių ir net retas šalmas

    Lenkijos šiaurės rytuose esanti Łysa Góra, ilgai laikyta tik gynybine gyvenviete, pasirodo buvusi kur kas svarbesnė – prekybos, gamybos ir ritualų centras, susijęs su Gintaro keliu. Tai rodo naujausi kasinėjimai, atskleidę netikėtai daug metalinių dirbinių ir su gintaru susijusių radinių.

    Apie šiuos atradimus mokslininkai rašo žurnale „Antiquity“, pabrėždami, kad radiniai leidžia geriau suprasti, kaip pirmoje I tūkstantmečio prieš mūsų erą pusėje šio regiono bendruomenės palaikė ryšius su tolimomis Europos vietovėmis.

    Pats archeologinis objektas įrengtas ant poledyninės kopos, apsuptos pelkėtų teritorijų. Tokia vieta natūraliai saugojo nuo galimų užpuolikų, o VI–IV amžiuje prieš mūsų erą čia gyveno vakarų baltų pilkapių kultūros atstovai, išsiskyrę laidojimo papročiais ir ūkininkavimo būdu.

    Ilgą laiką mokslo pasaulyje vyravo nuomonė, kad šis regionas buvo gana izoliuotas nuo Vidurio Europoje vykusių kultūrinių pokyčių. Dabar Łysos Góros duomenys verčia šį požiūrį iš esmės peržiūrėti – radiniai rodo, kad kontaktų tinklas buvo gerokai platesnis.

    Nauji 2024 metų kasinėjimai

    Łysa Góra buvo identifikuota dar 1957 metais, o kasinėjimai čia vyko 1971–1992 metais. Vis dėlto tik 2024 metais atnaujinti tyrimai leido naujai įvertinti visą vietovę ir jos vaidmenį.

    Archeologai aptiko beveik 350 metalinių objektų – nuo papuošalų iki ginklų. Tarp radinių išsiskyrė ir daiktai, rodantys vietinę metalurgijos gamybą.

    Didelį dėmesį patraukė bronzinių papuošalų fragmentai, kai kur rasti mažomis sankaupomis. Tyrėjai svarsto, kad jie galėjo būti ruošiami pakartotiniam perlydymui, o tai leistų kalbėti apie specializuotą amatinę veiklą.

    Įtvirtinimai ir gintaro pėdsakai

    Tyrimai atskleidė ir dviejų tipų įtvirtinimus. Vieną sistemą sudarė žemių pylimas, medinė palisada ir išorinė griovio linija.

    Kita įtvirtinimų konstrukcija, aptikta šiaurinėje komplekso dalyje, buvo visiškai medinė. Kol kas neaišku, ar abu įtvirtinimų tipai egzistavo tuo pačiu metu.

    Vienu svarbiausių argumentų, kad vietovė buvo įtraukta į tolimų ryšių tinklą, laikomi su gintaru susiję radiniai: aptikti gintariniai karoliai ir nebaigtas žiedas. Kartu su dirbiniais, siejamais su latenų kultūros aplinka, tai rodo kontaktus su teritorijomis į pietus nuo Karpatų.

    Retas šalmas iš latenų pasaulio

    Didelę sensaciją sukėlė Berru tipo šalmas – artefaktas, būdingas latenų kultūros ratui. Tokio radinio pasirodymas Mazovijos regione laikomas svarbiu technologijų ir dirbinių judėjimo tarp nutolusių bendruomenių įrodymu.

    Visa radinių visuma leidžia manyti, kad Łysa Góra buvo reikšmingas taškas mainų tinkle, siejamame su Gintaro keliu. Ji galėjo būti ne vien tranzito vieta, bet ir centras, kuriame gintaras bei metalas buvo apdirbami, o vietos žmonės palaikė ryšius su atvykėliais iš kitų Europos regionų.

  • Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose archeologai aptiko radinį, kuris tarsi „išsaugojo“ kasdienį romėnų gyvenimą: po Vezuvijaus išsiveržimo išliko spintelės turinys – amuletai, kosmetikos reikmenys, indai ir monetos.

    Iš viso rasta mažiausiai 24 nedideli amuletai, įvairūs buities daiktai ir 38 bronzinės monetos. Kaip nurodoma, paradoksalu, tačiau šiuos daiktus išsaugojo būtent 79 metais įvykusi katastrofa.

    Atradimas padarytas pastate, vadinamame Kornelijaus Maksimo namu, esančiame Via dell’Abbondanza – vienoje svarbiausių senovinių Pompėjų gatvių. Tyrimus čia vykdo Pompėjų archeologinis parkas.

    Nors pati medinė spintelė iki mūsų dienų neišliko, išsilaikę jos pėdsakai ir archeologinė medžiaga leido atkurti pirminę konstrukciją bei nustatyti, kas buvo laikoma viduje.

    Amuletai iš romėnų vaikystės

    Daugiausia dėmesio tyrėjų akį patraukė mažiausiai 24 miniatiūrinių papuošalų rinkinys, kuris, tikėtina, kadaise sudarė vėrinį. Jie pagaminti iš skirtingų medžiagų – tarp jų minimas fajansas, kaulas, stiklo masė ir kalnų krištolas.

    Tarp pakabukų įžiūrimi įvairūs motyvai: dievybės, tokios kaip Besas ir Merkurijus, taip pat žmogaus rankos ir pėdos, kankorėžiai ar vynuogių kekės.

    Archeologai šiuos dirbinius priskiria vadinamiesiems crepundia – smulkioms puošmenoms, būdingoms romėnų vaikystei. Jos atliko ir puošybos funkciją, ir, kaip tikėta anuomet, galėjo saugoti vaikus nuo nelaimių.

    Manoma, kad skleidžiami garsai padėdavo suaugusiesiems suprasti, kur yra žaidžiantys vaikai. Įdomu tai, kad tokie amuletai nebūtinai būdavo atsisakomi sulaukus pilnametystės – jie galėjo būti saugomi kaip vaikystės prisiminimas.

    Spintelėje – nuo kosmetikos iki prekybos ženklų

    Spintelėje buvusių daiktų įvairovė rodo, kokie skirtingi reikmenys galėjo atsidurti romėnų namuose. Be amuletų, rasta pincetų, nedidelis įrankis kosmetiniams pigmentams maišyti, stiklinis indelis, galėjęs būti skirtas kvepalams ar tepalams, taip pat smilkytuvas.

    Tarp radinių minimi ir buitiniai daiktai: bronzinė lempa, keraminiai bei stikliniai indai, puodai ir virtuvės reikmenys. Aptikti ir švininiai svareliai, laikyti mažoje medinėje dėžutėje – jie galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Vienas iš iškalbingiausių radinių – 38 bronzinės monetos. Jos buvo sudėtos į nedidelį pintą augalinės kilmės indelį, kurio pėdsakai išliko taip gerai, kad archeologai galėjo įvertinti jo pagaminimo būdą.

    Patalpoje, kurioje stovėjo spintelė, aptikta kruopščiai atliktų sienų tapybos fragmentų, priskiriamų ketvirtajam pompejietiškam stiliui. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad namų gyventojams, panašu, rūpėjo estetika, nors dalis pastato greičiausiai tuo metu buvo remontuojama ar perstatoma.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama, kol kas neaišku, kam priklausė rasti daiktai ir koks likimas ištiko jų savininkus per lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą.

  • Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje archeologai aptiko įspūdingą Romos imperijos laikų radinių rinkinį – trijose vietose rasta mažiausiai 737 romėniškos monetos, taip pat šimtai keramikos fragmentų ir drabužių segių.

    Apie atradimą pranešė Kapošvare įsikūręs Rippl-Rónai muziejus, kurio komanda pastarosiomis savaitėmis vykdė tyrimus Somođo (Somogy) apskrities šiaurinėje ir centrinėje dalyje. Darbai vyko bendruomeninės archeologijos forma, įtraukiant ir ne profesionalus.

    Dauguma monetų siejama su Konstantinų dinastijos valdymo laikotarpiu, tai yra IV amžiumi. Vis dėlto radinių spektras platesnis – tarp jų pasitaikė ir gerokai ankstesnių laikotarpių pinigų, leidžiančių sekti pinigų apyvartos istoriją šiame Europos regione.

    Kartu su monetomis identifikuota ir kitų kasdienybę atspindinčių objektų: keramikos šukių, metalinių segių, taip pat svarstyklių ar svorių liekanų. Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau suprasti vietovių funkciją – nuo prekybos ir buitinių veiklų iki ryšių su platesniais Romos pasaulio tinklais.

    Monetos iš kelių imperatorių laikų

    Tyrėjai išskyrė ir konkrečius, skirtingus laikotarpius reprezentuojančius egzempliorius. Tarp jų – sidabrinė moneta, nukaldinta valdant imperatoriui Antoninui Pijui, kuris Romos imperijai vadovavo 138–161 metais.

    Rasta ir moneta iš Severo Aleksandro laikų (222–235), taip pat emisija, siejama su imperatoriumi Aurelianu (270–275). Pastarosios reversas vaizduoja imperatorių, spaudžiantį ranką deivei Concordiai – santarvės ir harmonijos personifikacijai, turėjusiai propagandinę reikšmę, pabrėžiant valstybės stabilumą.

    Radiniuose aptikta ir monetų, nukaldintų valdant imperatoriui Probusui (276–282). Jų reversuose pasitaiko tokie motyvai kaip Sol Invictus (Nenugalimoji Saulė) ir Pax Augusti – su imperatoriaus taika siejama personifikacija, atspindėjusi vėlyvosios imperijos valdžios ideologiją.

    Vienu neįprasčiausių atradimų įvardijama konsekracinė moneta, kuri galimai susijusi su imperatoriumi Klaudijumi II Gotu (268–270). Tokios emisijos paprastai būdavo leidžiamos po valdovo mirties, siekiant įamžinti oficialų jo sudievinimą.

    Ne tik pinigai: keramika ir segės

    Monetos – tik dalis bendro archeologinio vaizdo. Kasinėjimų metu rasta ir daug keramikos, įskaitant terra sigillata fragmentus – tai romėniški stalo indai, atpažįstami iš blizgaus raudono paviršiaus.

    Terra sigillata laikoma viena ryškiausių romėniškos kasdienės keramikos kategorijų. Tokie gaminiai keliaudavo po įvairias imperijos provincijas, todėl jų radimvietės archeologams tampa svarbiu įrankiu rekonstruojant prekybos maršrutus ir kontaktus tarp nutolusių regionų.

    Tarp aptiktų smulkiųjų radinių minimos ir fibulės – metalinės segės, skirtos susegti drabužius. Tokie daiktai dažnai padeda datuoti sluoksnius ir suprasti, kokio tipo gyventojai ar keliautojai galėjo lankytis konkrečiose vietose.

    Muziejaus archeologai pabrėžia, kad trijų skirtingų vietų radinių visuma dokumentuoja kelių šimtmečių Romos imperijos laikotarpį ir leidžia išsamiau pažvelgti į materialinę kultūrą regione.

  • Kaip vikingų berserkai ruošdavosi mūšiui: ritualai, gyvūnų kailiai ir transo būsena

    Vikingų berserkai sagose aprašomi kaip išskirtinai nuožmūs kariai, prieš mūšį atliekantys ritualus, turėjusius pažadinti „laukinio žvėries“ jėgą. Pasakojimuose jie siejami su meškų, vilkų ar šernų dvasia ir esą kovodavo taip, lyg būtų daugiau nei paprasti žmonės.

    Apie šiuos karius ir jų pasirengimą mūšiui rašoma skandinavų sagose, o kai kurios detalės sutampa ir su archeologiniais radiniais – pavyzdžiui, žinomuose vikingų laikų šachmatų figūrėlių atvaizduose matomi kariai, kandantys skydus.

    Pats „berserko“ įvaizdis siejamas ne tik su įniršiu, bet ir su religine praktika: tekste pabrėžiama, kad tai galėjo būti atskira šamaninė karo tradicija, dedikuota Odinui. Ritualai galėjo būti ne vienkartinis „triukas“, o nuoseklus, bendruomenės normomis apibrėžtas pasirengimo būdas.

    Pasakojimuose kartojasi keli esminiai bruožai: į kovą jie esą eidavo be šarvų (kartais – beveik nuogi, tik su gyvūnų kailiais), mūšyje tapdavo nejautrūs skausmui, o vėliau patirdavo stiprų fizinį „nuopuolį“ – išsekimą, galintį trukti kelias dienas.

    Berserkai, „vilkakailiai“ ir skydų kandimas

    Žodis „berserker“ dažnai aiškinamas kaip „meškos kailis“, tačiau šalia jų minimi ir kiti tipai: ulfhednar – „vilko kailio“ kariai, taip pat jofurr – „šerno kailio“ įvaizdis. Visus juos vienija laukiniai, regione gyvenę gyvūnai, laikyti nuožmumo simboliais.

    Vienas ryškiausių motyvų sagose – prieš mūšį pasiekiama transui artima būsena. „Ynglinga sagoje“ Snorri Sturlusonas rašo, kad kariai elgdavosi kaip laukiniai šunys ar vilkai ir kandžiodavo skydus, tarsi mėgindami suvaldyti kylantį įniršį.

    Pasakojimuose teigiama, kad įsibėgėjus įniršiui kariai tapdavo tarsi „nepažeidžiami“: nejautrūs žaizdoms, o kai kur net minima, jog jų neveikdavo nei ugnis, nei geležis. Kituose šaltiniuose užsimenama apie magiją, esą bukinusią priešo ginklus, todėl priešams tekdavę griebtis ne ašmenų, o kuokų ar kitų bukų smūgių.

    Ritualiniai šokiai, giesmės ir „garsinė“ ekstazė

    Tekste keliama mintis, kad transformacijai galėjo būti svarbūs ritualiniai šokiai. Tai siejama su vadinamosiomis Torslundos plokštelėmis – bronziniais liejiniais iš Vendelio laikotarpio, kuriuose matoma scena: vienakis, raguotą šalmą dėvintis veikėjas šoka greta kario su vilko kailiu ir ietimi. Vienakis veikėjas dažnai tapatinamas su Odinu.

    Panašios ikonografijos aptinkama ir ant Gallehuso auksinių ragų iš Jutlandijos: viename atvaizde du gyvūnų galvas turintys vyrai stovi vienas prieš kitą, ginkluoti pjautuvu ir kirviu. Tai sustiprina interpretaciją, kad „žvėries“ įvaizdis buvo ne vien metafora, o ritualo dalis.

    Prie ritualų aprašymų pridedamas ir Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII liudijimas apie šiauriečius jo asmeninėje Varangų sargyboje: minimas „gotų šokis“, atliekamas vilkint gyvūnų kailius ir dėvint kaukes, taip pat šūksniai bei ginklų daužymas į skydus, kad būtų pasiekta į transą panaši būsena.

    Ar berserkų įniršį galėjo sukelti augalai?

    Šiuolaikiniai tyrinėtojai neretai svarsto, ar berserkų „mūšio įniršis“ galėjo būti susijęs su haliucinogenais. Tarp minimų variantų – musmirės (Amanita muscaria), galinčios sukelti pakitusį suvokimą, euforiją ir skausmo slopinimą, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių grybų vartojimą vikingų laikais nėra.

    Kaip labiau tikėtinas kandidatas minimas juodasis šunvyšninis (Hyoscyamus niger, henbanas) – toksiškas augalas, galintis sukelti kliedesius, agresiją, haliucinacijas, karščio pojūtį ir nejautrą skausmui, o vėliau – fizinį „kritimą“, kuris galėtų paaiškinti sagose aprašomą išsekimą.

    Henbano sėklų aptikta skandinavų archeologiniuose kontekstuose: pavyzdžiui, turtingos moters kape Fyrkate (Danijoje) rasta šimtai sėklų, o kapo inventorius leidžia spėti, kad ji galėjo būti volva – norvegų pasaulyje minima žynė ar burtininkė. Sėklų taip pat rasta ir kape Askoje, Švedijoje.

    Vis dėlto net ir ši versija išlieka hipoteze: tekstas aiškiai nurodo, kad nors randama užuominų apie augalus gėrimuose ir jų galimą vartojimą, berserkų ritualų „recepto“ šaltiniai nepateikia taip, kad būtų galima tai patvirtinti be abejonių.

    Kodėl berserkai galiausiai dingo?

    Nors berserkai sagose išlieka ryškūs personažai, teigiama, kad reali praktika apie 11 amžių sunyko. „Grettiro sagoje“ minima, kad Norvegijos jarlas Eirikas Hakonarsonas 1015 metais uždraudė berserkų kultą, o už dalyvavimą tokioje veikloje grėsė paskelbimas už įstatymo ribų.

    Panašūs draudimai minimi ir Islandijoje. Tekste pabrėžiama, kad tam įtakos turėjo krikščionybės įsitvirtinimas: atviros pagoniškos praktikos galėjo būti vertinamos kaip nepriimtinos ar net siejamos su „apsėdimu“.

    Kita priežastis – besikeičianti karo taktika. Kai pradėtos vertinti labiau disciplinuotos, organizuotos pajėgos, vienas „nevaldomas“ karys, kad ir koks įspūdingas būtų sagose, tapo mažiau naudingas už rikiuotę, kuri vykdo įsakymus ir veikia kaip vienas mechanizmas.

  • Molio lentelė atskleidė seniausią rašytinį bučinį: jam – daugiau nei 4 500 metų

    Seniausias iki šiol žinomas rašytinis bučinio aprašymas yra daugiau nei 4 500 metų senumo ir atkeliauja iš senovės Mesopotamijos molio lentelių. Jose bučinys minimas pasakojime apie dievus, o tai leidžia suprasti, kad intymumo gestai žmonėms buvo pažįstami gerokai anksčiau nei atsirado dauguma rašytinių šaltinių.

    Šie tekstai užrašyti dantiraščiu – rašmenimis, kuriuos Mesopotamijos raštininkai įspausdavo į molį. Tūkstantmečius išlikusiose lentelėse aptinkama ne tik bučinio, bet ir aistringų santykių detalių: nuo erotinės poezijos iki kasdienių, net konfliktinių santykių užuominų.

    Vienas ankstyviausių pavyzdžių siejamas su šumerų mitu apie grūdų deivę Ezinan ir dievą An. Išlikę rankraščiai datuojami maždaug 2600–2500 metais prieš mūsų erą, o pasakojime aiškiai minima, kad dievai turėjo lytinių santykių, bučiavosi ir vėliau susilaukė vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rašytinis paminėjimas nebūtinai reiškia „pirmąjį“ bučinį istorijoje – greičiau tai ankstyviausia iki mūsų dienų išlikusi užuomina. Vis dėlto tokie šaltiniai leidžia palyginti, kaip senovėje suvoktas bučinys ir kokią vietą jis užėmė santykiuose.

    Bučiniai Mesopotamijos tekstuose

    Danijos Kopenhagos universiteto asiriologas Troelsas Pankas Arbøllas, nagrinėjęs dantiraščio šaltinius, 2025 metais publikuotame tyrime aptarė, kad Ezinan mito fragmentai gali būti dar ankstesnė bučinio nuoroda, nei buvo manyta iki šiol. Kitas panašaus laikotarpio pavyzdys – vadinamasis Bartono cilindras (apie 2500–2350 metus prieš mūsų erą), kuriame taip pat aprašomas dievų susitikimas, po kurio seka bučinys.

    Tačiau bučiniai senovės Mesopotamijoje neapsiriboja vien mitologija. Tekstuose aptinkami ir labiau „žmogiški“ jausmų aprašymai, rodantys, kad bučinys buvo suprantamas kaip artumo ir troškimo išraiška, atpažįstama ir šiandien.

    Beveik 4 000 metų senumo „meilės laiškas“

    Maždaug prieš 4 000 metų Mesopotamijos mieste Sipare užfiksuotas ypač emocingas troškimas pabučiuoti mylimą žmogų. Išlikusiame akadų literatūros fragmente aprašomas laukimas ir kūniškos reakcijos, kurios skamba stebėtinai šiuolaikiškai.

    „Mano viršutinė lūpa sudrėksta, o apatinė virpa! Aš jį apkabinsiu, aš jį pabučiuosiu.“

    Šį fragmentą analizavo mokslininkas Nathan Wassermanas, 2016 metais išleidęs knygą apie akadų meilės literatūrą. Nors neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tekstas atspindi realius santykius, ar literatūrinę sceną, jis rodo, kad bučinys buvo siejamas su romantika ir geismu jau prieš kelis tūkstančius metų.

    Be rašytinių šaltinių, išliko ir vizualinių liudijimų: minimas Babilono laikotarpio molinis modelis (apie 1800 metus prieš mūsų erą), kuriame vaizduojama nuoga pora, besibučiuojanti intymaus akto metu. Tokie radiniai leidžia manyti, kad bučinys nebuvo vien literatūrinė metafora.

    Net atsisakymas bučiuotis pateko į dokumentus

    Dar vienas netikėtai „atpažįstamas“ pavyzdys – teisinis dokumentas iš Larsos, datuojamas maždaug 1800 metais prieš mūsų erą. Jame moteris, vardu Shat-Marduk, pareiškia, kad vyras nebegrįš pas ją intymiai.

    „Jis nebegrįš pas mane, jis nebepasiūlys turėti lytinių santykių ir jis nebučiuos mano lūpų.“

    Toks įrašas rodo, kad bučinys buvo ne tik aistros, bet ir santykių ribų, socialinės reikšmės dalis – jis galėjo tapti ir intymumo „matu“, ir aiškiu ženklu, kad ryšys nutrūko.

    Kiek senas iš tiesų gali būti bučinys?

    Anksčiau mokslininkai dažnai kaip ankstyviausią rašytinį bučinio paminėjimą minėjo Pietų Azijos tekstą, apytiksliai datuojamą apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau 2023 metų moksliniame straipsnyje Troelsas Pankas Arbøllas ir biologė Sophie Lund Rasmussen argumentavo, kad Mesopotamijos įrašai stumteli užfiksuotą bučinių istoriją maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjų teigimu, bučinys greičiausiai nebuvo vieno regiono išradimas, vėliau paplitęs į kitur – veikiau tai galėjo būti praktika, įvairiose kultūrose egzistavusi per ilgą laiką. Vis dėlto, kadangi raštas Mesopotamijoje atsirado maždaug prieš 5 200 metų, o iš pradžių daugiausia tarnavo administraciniams tikslams, intymumo aprašymai į rašytinius šaltinius pateko tik vėliau.

    Tekste minima ir daug senesnė užuomina: netoli šiuolaikinio Betliejaus rasta apie 11 000 metų senumo kalcito skulptūrėlė „Ain Sakhri Lovers“, vaizduojanti apsikabinusius žmones. Britų muziejus nurodo, kad jų lūpos gali liestis, tačiau dėl stilizuotos formos mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar tai bučinys, ar tiesiog labai artimas fizinis kontaktas.

    Galutinio atsakymo, kada įvyko pirmasis bučinys, nėra – rašytiniai šaltiniai tik parodo, kada apie jį imta kalbėti raštu. Tačiau lentelėse išlikę žodžiai leidžia suprasti vieną dalyką: kai kurie žmonių intymumo gestai per tūkstantmečius pasikeitė gerokai mažiau, nei galėtume tikėtis.

  • Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje archeologai atvėrė retą kasdienybės „laiko kapsulę“ – spintos turinį namuose, žinomuose kaip Kornelijaus Maksimo namas miesto centre. Spintoje rasti papuošalai, kosmetikos priemonės ir buities daiktai leidžia detaliau pažvelgti į gyvenimą prieš 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko atstovų, radiniai aptikti pastate, žymimame IX 11, 7, kur dalis fasado buvo atkasta dar 1912 metais, tačiau kambariai už jo pradėti nuodugniau tyrinėti tik dabar. Nauji kasinėjimai vykdomi platesnio restauravimo ir pritaikymo lankytojams projekto kontekste greta esančiame kvartale.

    Ką slėpė spinta?

    Tarp aptiktų daiktų – priemonės, skirtos grožio procedūroms: pincetai, mentelė pigmentams maišyti, stiklinis balzamariumas, taip pat kvapų deginimo indas, kuriuo namai galėjo būti prisotinami aromatų. Rasta ir bronzinė lempa bei švino svarmenys, kurie, specialistų vertinimu, galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Be to, aptikta bronzinių, stiklinių ir keraminių indų, tarp jų – dekoruotas mažas ąsotėlis su pušies kankorėžio žvynus primenančiais motyvais. Tokie radiniai svarbūs ne tik kaip buitiniai objektai, bet ir kaip asmeniniai daiktai, iš kurių galima spręsti apie savininkų įpročius, estetiką ir socialinį statusą.

    Amuletai, vaikystės atmintis ir monetų lobis

    Ypatingo dėmesio sulaukė vėrinys, sudarytas mažiausiai iš 24 miniatiūrinių pakabukų, pagamintų iš fajanso, kaulo, stiklo masės ir kalnų krištolo. Tarp jų atpažįstami dievybių atvaizdai, taip pat simbolinės formos, pavyzdžiui, rankos, pėdos, kankorėžiai ir vynuogių kekės.

    Ekspertai aiškina, kad tokie vėriniai Romos laikais dažnai buvo vadinami crepundia – amuletų rinkiniais, kuriuos vaikai nešiodavo apsaugai, o judant jie skambėdavo tarsi barškučiai. Šiuos daiktus neretai pasilikdavo ir suaugusieji, laikydami juos dėžutėse ar maišeliuose kaip vaikystės prisiminimą, ypač pasaulyje, kuriame žmonės dažnai kraustydavosi ir gyvendavo toli nuo giminių.

    Spintoje aptiktas ir nedidelis monetų lobis – 38 bronzinės monetos, saugotos pintame inde iš augalinės medžiagos. Archeologų vertinimu, toks radinys rodo, kad savininkai vertingų ar sentimentalių daiktų pasiimti nespėjo, o tai sustiprina Pompėjos tragedijos kasdieniškumo pojūtį – žmonių planus nutraukė akimirksniu pasikeitusios aplinkybės.

    Radiniai padeda atkurti kasdienybę

    „Pompėja yra ne tik didžių meno kūrinių vieta; čia net patys paprasčiausi daiktai sugrąžina praeities žmogiškąjį matmenį. Šio atradimo vertė yra galimybė kartu perskaityti skirtingus gyvenimo pėdsakus: asmeninius įpročius, darbą, prisiminimus“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Negalime užtikrintai atkurti, kas tiksliai gyveno šiame name, tačiau šie fragmentai priartina prie jų kasdienybės“, – pridūrė jis.

    Tyrimai suteikė ir daugiau konteksto apie patį pastatą. Kambaryje, kuriame rasta spinta, užfiksuotos vadinamojo Ketvirtojo stiliaus sienų tapybos detalės, rodančios tam tikrą gerovę, tačiau kartu matyti, kad išsiveržimo metu name galėjo vykti remonto ar statybos darbai, mažinę gyvenimo patogumą.

    Be radinių spintoje, tyrėjai aptiko ir dviejų pelių griaučių liekanas amforoje ant antresolės. Laboratorinių analizių duomenimis, jos priskirtinos miškinės pelės rūšiai, o toks atradimas papildo žinias apie graužikų paplitimą Vezuvijaus regiono miestuose ir primena, kad net klestinčios romėnų gyvenvietės susidurdavo su visai žemiškomis problemomis.

    Pompėja išlieka vienu svarbiausių archeologinių „langų“ į Romos imperijos kasdienybę, nes Vezuvijaus pelenai ir nuosėdos neįprastai gerai užkonservavo ne tik pastatus, bet ir mažus, asmeniškus daiktus. Būtent tokie radiniai kaip šis spintos turinys leidžia istoriją pasakoti ne per valdovų ar mūšių prizmę, o per vieno namų ūkio gyvenimo detales.

  • Sensacija senovės Kinijoje: karžygės Fu Hao kape rado milžinišką kirvį ir 1 928 lobius

    Sensacija senovės Kinijoje: karžygės Fu Hao kape rado milžinišką kirvį ir 1 928 lobius

    Archeologai Kinijos Henano provincijoje, netoli dabartinio Anyango miesto, iš naujo įvertino vieną garsiausių Šangų dinastijos laikotarpio radinių – karalienės Fu Hao kapą. Šis kapas, atrastas 1976 metais, išsiskyrė tuo, kad nebuvo išplėštas, todėl pateikė itin išsamų to meto elito gyvenimo ir valdžios paveikslą.

    Fu Hao gyveno maždaug 1200 metais prieš mūsų erą ir buvo viena Šangų dinastijos valdovo Wu Dingo žmonų. Tačiau jos statusas peržengė rūmų ceremonijų ribas: vadinamosios orakulų kaulų įrašų tradicijos liudija, kad ji dalyvavo religiniuose ritualuose ir, tikėtina, vadovavo kariniams žygiams.

    Milžiniškas kirvis ir ginklų gausa

    Įspūdingiausias kapo radinys – masyvus bronzinis kovos kirvis yue tipo, svėręs apie 9 kilogramus. Tyrėjai pabrėžia, kad toks ginklas galėjo būti ne tik praktinis, bet ir simbolinis – jis siejamas su teise vadovauti kariuomenei ir duoti įsakymus.

    Kape taip pat rasta apie 130 bronzinių ginkluotės elementų, tarp jų kirviai, peiliai ir kiti ginklai. Ši ginklų koncentracija, lyginama su rašytiniais to meto šaltiniais, stiprina hipotezę, kad Fu Hao vaidmuo karo reikaluose buvo realus, o ne vien legendinis.

    1 928 artefaktai ir aiškūs įrašai

    Iš viso archeologai suskaičiavo 1 928 artefaktus, tarp jų 468 bronzos dirbinius, 755 nefrito objektus ir 564 kaulo gaminius. Kolekciją papildė dramblio kaulo dirbiniai, keramika ir gausybė kauri kriauklių, kurios senovės Kinijoje buvo naudojamos kaip mainų priemonė.

    Ypatingą reikšmę turi ritualiniai indai ir daiktai su įrašais: dalyje bronzinių radinių aptiktas Fu Hao vardas. Tokie žymėjimai leidžia ne tik tiksliai susieti kapo įkapes su konkrečiu asmeniu, bet ir tikrinti pasakojimus, žinomus iš orakulų kaulų įrašų.

    Aukos ir valdžios kaina

    Tyrėjai nurodo, kad kape aptikta 16 žmonių palaikų, kurie, tikėtina, buvo paaukoti laidojimo apeigų metu. Taip pat rasta šešių šunų palaikų, o tai atspindi to meto laidojimo ritualų praktiką ir socialinės hierarchijos griežtumą.

    Pats kapas buvo maždaug 5,6 metro ilgio ir 4 metrų pločio, su medinės kameros bei lakuotų karstų pėdsakais, kurių konstrukcijos per laiką beveik suiro. Mokslininkai pabrėžia, kad pakartotinė radinių analizė leidžia tikslinti žinias apie Šangų dinastijos valdžią, kariuomenę ir religiją, o Fu Hao kapas išlieka vienu svarbiausių šaltinių šiai epochai pažinti.

  • Mįslingas akmuo iš Galisijos: vienoje pusėje triskele, kitoje ženklas, kurio niekas neįmena

    Mįslingas akmuo iš Galisijos: vienoje pusėje triskele, kitoje ženklas, kurio niekas neįmena

    Galisijoje, Baixo Miño regione esančiame Pico da Bandeira archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą akmenį su dviem skirtingais ženklais. Vienoje pusėje matyti kruopščiai iškaltas triskele motyvas, kitoje – gerokai prasčiau įskaitomas, iki šiol neaiškios prasmės ritinys.

    Akmens radinys aptiktas tarp sugriuvusios apvalaus plano konstrukcijos liekanų. Pasak tyrėjų, objektas yra maždaug 25 x 33 centimetrų, o triskele išryškėjo tik tuomet, kai ekspedicijos pabaigoje akmuo buvo apverstas.

    Didžiausia intriga kelia būtent tai, kad abi pusės atrodo tarsi skirtingų laikotarpių ar net skirtingų meistrų darbas. Archeologai svarsto, ar ženklai buvo iškalti tuo pačiu metu, ar akmuo vėliau buvo panaudotas pakartotinai, o antroji pusė paženklinta jau kitos kartos.

    Radiniai atskleidė ir didesnę struktūrą

    Šio sezono tyrimai Pico da Bandeira vietovėje atnešė ir daugiau svarbių rezultatų. Archeologai atkasė beveik apskritą statinį, kurio skersmuo siekia apie 4 metrus, ir kuris yra didesnis už du pernai ištirtus pastatus toje pačioje vietoje.

    Žvalgant konstrukciją pavyko identifikuoti įėjimo zoną, kurioje išliko dalis pirminio išplanavimo. Tai padeda tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojama gyvenamoji ar galbūt specialios paskirties erdvė.

    Netoliese taip pat rasta plokščių akmenų, sudarančių grįstą paviršių, keramikos šukių ir daug amforų fragmentų. Tokie radiniai paprastai siejami su mainais ir ryšiais, tačiau tiksli jų kilmė ir keliai dar turės būti patikrinti laboratoriniais tyrimais.

    Ką galėjo reikšti triskele?

    Triskele – trijų lenktų „rankų“ simbolis, žinomas įvairių Europos senųjų bendruomenių mene, dažnai siejamas su keltų pasauliu. Panašių ornamentų randama ir šiaurės vakarų Iberijoje, kur jie galėjo puošti architektūros detales, pavyzdžiui, įėjimų akmenis ar sąramas.

    Interpretacijų spektras platus: nuo saulės judėjimo ir gamtos cikliškumo iki religinių ar bendruomeninių ženklų. Vis dėlto vieno universalaus paaiškinimo nėra, todėl lemiama tampa radinio aplinka ir tikslus archeologinis kontekstas.

    Gyvenvietės chronologija siejama su laikotarpiu nuo I amžiaus prieš mūsų erą pabaigos iki I amžiaus pradžios. Tuo metu šiaurės vakarų Pirėnų pusiasalio bendruomenės patyrė vis stipresnę Romos įtaką, o didesnis statinys ir įvairūs radiniai gali reikšti ypatingą šios vietos vaidmenį.