Tag: Australija

  • Australijoje migruojančios naktinės kandys kelią randa pagal Žemės magnetinį lauką

    Australijoje migruojančios naktinės kandys kelią randa pagal Žemės magnetinį lauką

    Australijoje kasmet masiškai migruojančios nykstančios bogong kandys gali orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką – net tada, kai dangaus žvaigždės pasislepia už debesų.

    Iki 1 000 kilometrų į pietus skrendančios kandys keliauja tik kartą per savo trumpą gyvenimą, tačiau vis tiek pasiekia tas pačias kelias olas Australijos Alpėse, kur vasarą susitelkia milijonais.

    Naujame „Nature“ publikuotame tyrime komanda, kuriai vadovavo neuroetologas Ericas Warrantas iš Lundo universiteto Švedijoje, parodė, kad šiems vabzdžiams geomagnetinis laukas veikia kaip savotiškas kompasas.

    Tai papildo ankstesnius rezultatus, jog bogong kandys gali naviguoti ir pagal žvaigždėtą dangų, tačiau realybėje debesuotų naktų pasitaiko dažniau nei situacijų, kai būtų sutrikęs pats Žemės magnetinis laukas.

    Kaip buvo tikrinama kandžių navigacija

    Tyrimui mokslininkai pavasario ir rudens migracijų metu pastatė šviesos spąstus prie Mount Selwyn kalno, maždaug 70 kilometrų į šiaurę nuo kandžių vasaros slėptuvių, ir pagavo dalį migruojančių vabzdžių.

    Vėliau kandys buvo perkeltos į specialiai įrengtą, feromagnetinių medžiagų neturintį tamsų laboratorinį laukinį punktą, kur jas pritvirtino ir „skraidino“ skrydžio simuliatoriaus arenoje.

    Arena buvo sukurta taip, kad primintų natūralią aplinką: kandys matė pažįstamus kraštovaizdžio siluetus, o „danguje“ buvo projektuojamas žvaigždėto dangaus vaizdas – kartais tikroviškas, kartais tyčia „sumaišytas“, kad klaidintų.

    Visa sistema buvo patalpinta į 3D Helmholtz ritę – įrenginį, leidžiantį valdomai sukurti ir keisti magnetinį lauką, taip imituojant skirtingas geomagnetines sąlygas.

    Kas nutiko, kai žvaigždės „dingo“, o magnetinis laukas buvo keičiamas

    Rezultatai parodė, kad kai žvaigždžių raštas būdavo chaotiškas, kandys vis tiek gebėdavo išlaikyti teisingą skrydžio kryptį, jeigu magnetinis laukas išlikdavo normalus.

    Tačiau magnetinį lauką panaikinus kandys tapdavo visiškai dezorientuotos. Kitaip tariant, be geomagnetinio signalo jos nebesugebėdavo „susirinkti“ krypties vien iš klaidinančio dangaus vaizdo.

    Mokslininkai taip pat nurodo, kad pasukus geomagnetinį lauką 180 laipsnių arba apvertus jo polinkį, kandys skrisdavo priešinga kryptimi, o inversavus poliariškumą – nebesukdavo.

    Įtariamas šviesai jautrus „cheminis kompasas“

    Tyrime minima, kad kandys dezorientuodavosi ir tada, kai būdavo pridėtas silpnas radijo dažnio triukšmas bei kai iš apšvietimo būdavo pašalinama violetinė-mėlyna šviesos dalis.

    Tokie veiksniai yra žinomi ir iš kitų gyvūnų tyrimų – pavyzdžiui, migruojančių paukščių ar drugelių, kurie taip pat naudoja magnetinį lauką orientacijai.

    Dėl to daroma prielaida, kad bogong kandžių magnetinis pojūtis gali būti susijęs su šviesos sužadinama chemine reakcija (vadinamuoju „radikalų porų“ mechanizmu), nors konkretų biologinį „jutiklį“ dar reikės rasti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žvaigždžių ir geomagnetinio „kompaso“ derinys gali suteikti migracijai patikimumo: jei vienas orientyras (pavyzdžiui, žvaigždės) laikinai pranyksta dėl debesų, kitas leidžia tęsti kelionę.

  • Australijoje startavo „Rio Tinto“ boksitų kasyklos statybos: investuos 1,9 mlrd. dolerių

    Australijos Kvinslando valstijoje pradėtos vienos didžiausių pasaulyje boksitų kasyklos statybos – „Rio Tinto“ įgyvendina Kangwinan projektą, kurio vertė siekia 1,9 mlrd. JAV dolerių.

    Projektas turėtų reikšmingai padidinti bendrovės pajėgumus regione: planuojama, kad metinė boksitų gamyba išaugs 20 mln. tonų, o operacinė galia pasieks 44 mln. tonų per metus.

    Boksitas yra pagrindinė žaliava aliuminio gamybai, todėl investicija vertinama ir per tiekimo grandinių saugumo prizmę. Pastarųjų metų sutrikimai parodė, kad aliuminio rinkoje žaliavos tiekimas gali būti pažeidžiamas.

    Numatoma, kad projektas kompensuos senstančių telkinių, tokių kaip Andoom ir Gove, uždarymą dėl išteklių išsekimo, o vietos ekonomikai tai reiškia ir naujas darbo vietas statybų etape bei esamų darbo vietų išlaikymą.

    Kada planuojama pradėti gavybą

    Kaip nurodoma, boksitų gavybos pradžia Kangwinan projekte planuojama 2029 metais, o pilnas pajėgumų įjungimas numatomas 2032 metais.

    Skaičiuojama, kad statybų laikotarpiu bus sukurta daugiau nei 1 300 darbo vietų, o dar apie 1 500 vietos darbo vietų regione turėtų būti išlaikytos.

    Kvinslando valstijos valdžia viešai pabrėžė, kad remia kasybos sektorių kaip vieną iš investicijas ir regionų užimtumą skatinančių ekonomikos variklių.

    Kuo ši kasykla svarbi aliuminio rinkai

    Portalo WNP cituojamas „Erste Securities Polska“ analitikas Jakubas Szkopekas projektą vadina labiau „gynybiniu“ žingsniu – siekiu palaikyti gamybą regione, kuriame senesni telkiniai palaipsniui išsenka.

    Jo vertinimu, grynasis metinės pasiūlos prieaugis pasauliniu mastu nėra didelis, tačiau reikšmė gali būti didesnė nei rodo vien skaičiai, nes rinka vis labiau priklauso nuo boksito tiekimo iš Gvinėjos.

    Analitikas taip pat atkreipia dėmesį, kad trumpuoju laikotarpiu aliuminio rinka išlieka įtempta, o žaliavos ir metalo prieinamumas yra vienas esminių veiksnių, kuriuos stambios įmonės vertina planuodamos gamybą.

    „Rio Tinto“ atstovai teigia, kad investicija yra ilgalaikio įsipareigojimo Weipa regionui dalis, o boksito verslas čia vystomas jau kelis dešimtmečius.

    Boksituose esantys aliuminio oksidai yra pagrindas aliuminio gamybai, o šis metalas plačiai naudojamas pramonėje – nuo transporto ir statybų iki energetikos sprendimų.

  • Tyrimas: Pietryčių Azijos atogrąžų miškus prieš 50 mln. metų „pasėjo“ Australijos plutos gabalas

    Nedidelis Žemės plutos fragmentas, kadaise atskilęs nuo dabartinės šiaurės vakarų Australijos, galėjo tapti vienu svarbiausių Pietryčių Azijos atogrąžų miškų ištakų veiksnių. Tokią išvadą pateikia naujas tyrimas, paremtas augalų fosilijomis, rastomis Mianmare iškastame gintare.

    Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai teigia, kad vadinamasis Vakarų Birmos blokas (angl. West Burma Block) prieš milijonus metų pernešė į šiaurę šimtus augalų rūšių, o šios vėliau prisidėjo prie šiandieninio regiono biologinės įvairovės. Fosilijos gintare leidžia detaliai atsekti, kokia augalija tuo metu augo šioje teritorijoje.

    Pagal tyrime aprašytą scenarijų, plutos fragmentas nuo Gondvanos superkontinento atsiskyrė maždaug prieš 150 mln. metų ir apie 100 mln. metų slinko šiaurės kryptimi per tuometinį Tetijos vandenyną. Galiausiai, pradėjus maždaug prieš 50 mln. metų, jis susidūrė su Pietryčių Azija ir tapo savotišku „tiltu“ augalams.

    Tyrėjų išvada meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms, kad šis plutos gabalas kilo arčiau dabartinės Pietryčių Azijos, o regiono atogrąžų miškai daugiausia susiformavo tik po dinozaurų išnykimo prieš maždaug 66 mln. metų.

    Kas yra Vakarų Birmos blokas

    Vakarų Birmos bloku vadinamas plutos fragmentas siejamas su teritorija vakarų Mianmare. Tyrime pabrėžiama, kad jis ne tik judėjo į šiaurę, bet ir ilgą laiką išbuvo prie pusiaujo, kur buvo karšta ir drėgna – sąlygos, palankios augalams išlikti ir įvairovei didėti.

    Tuo laikotarpiu plutos fragmentas, anot vieno iš tyrimo autorių Byrono Lamonto, galėjo tapti savotiška „prieglauda“, kur išliko senos augalų linijos. Vėliau, susidūrus su Pietryčių Azija, ši augalija galėjo paplisti ir tapti šiuolaikinių ekosistemų dalimi.

    Sudėtingumo, pasak mokslininkų, pridėjo ir Indijos plokštės judėjimas. Tyrime minima, kad Indijos subkontinentas taip pat sparčiai slinko į šiaurę, o prieš maždaug 80 mln. metų susidūrė su Vakarų Birmos bloku, pakeitė jo orientaciją ir stūmė toliau, kol abi struktūros pasiekė Aziją.

    Ką parodė gintare išlikusios fosilijos

    Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 3 000 augalų fosilijų, išlikusių Mianmare gintare maždaug prieš 100 mln. metų. Jose aptikta ne tik lapų ar sėklų, bet ir žiedų bei vaisių fragmentų, kurie suteikia retesnę galimybę rekonstruoti to meto florą.

    Fosilijos priskirtos bent 392 žiedinių augalų tipams, taip pat aptikta spygliuočių, paparčių, samanų, cikadų ir kepeninių samanų atstovų. Tyrime teigiama, kad dalis šių augalų galėjo pasiekti Pietryčių Aziją būtent „plaukdami“ kartu su Vakarų Birmos bloku.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad šie radiniai nereiškia, jog Australija „neteko“ savo senosios floros: dalies augalų palikuonių esą galima rasti ir dabartinėje šalies šiaurės rytuose, kur vyrauja karštas ir drėgnas klimatas.

    Kodėl gyvūnų istorija lieka neaiški

    Vertinti, kokie gyvūnai galėjo „atkeliauti“ tuo pačiu keliu, mokslininkams gerokai sunkiau. Gintare dažniausiai išlieka tik smulkūs organizmai, todėl tyrime minimi daugiausia maži vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės ar uodai.

    Dėl to didesnių gyvūnų migracijos scenarijų šis fosilijų rinkinys praktiškai nepadeda patikrinti. Vis dėlto augalų duomenys suteikia svarbių užuominų apie tai, kaip geologiniai procesai galėjo formuoti vieną biologiškai turtingiausių pasaulio regionų.

  • Australijoje – 3 valandos nemokamos elektros per dieną: vartojimas šokteli per dvi minutes

    Kai kuriose Australijos valstijose gyventojai kasdien gali gauti tris valandas elektros nemokamai – taip siekiama „sunaudoti“ saulės elektrinių pagaminamą perteklių vidurdienį.

    Programa taikoma ne visoje šalyje: nuo 2026 metų liepos ji veikia Kvinslande, Naujajame Pietų Velse ir Pietų Australijoje, o Viktorijoje įsigalioja nuo 2026 metų spalio 1 dienos.

    Nemokamos valandos parinktos neatsitiktinai – jos sutampa su didžiausia saulės energijos gamyba, kai didmeninės elektros kainos neretai krenta net žemiau nulio. Apie tai kalbėdamas COP31 konferencijoje Turkijoje pabrėžė Australijos energetikos ministras Chrisas Bowenas, kurį citavo naujienų agentūra „Bloomberg“.

    Pasak ministro, siūlymas nėra „visiems“ – tai papildoma galimybė tiems, kurie gali perkelti dalį vartojimo į vidurdienio laiką ir taip mažinti savo sąskaitas bei padėti elektros sistemai.

    Nemokama elektra – skirtingomis valandomis

    Naujajame Pietų Velse, Kvinslande ir Viktorijoje nemokama elektra tiekiama nuo 11 iki 14 valandos, o Pietų Australijoje – nuo 12 iki 15 valandos.

    Australijos atvejis išsiskiria tuo, kad stogo saulės elektrinių gamyba šalyje jau viršija anglimi kūrenamų elektrinių generaciją. Prie to prisideda ir vėjo parkai, didelio masto saulės elektrinės bei hidroenergija – todėl vidurdienį elektros sistemoje susidaro perteklius.

    Vartojimo „šuolis“ vos prasidėjus nemokamoms valandoms

    Ministras teigė, kad programos populiarumas kol kas nėra itin didelis ir neprilygsta namų energijos kaupiklių (baterijų) paklausai. Vis dėlto tie, kurie pasirenka šią galimybę, esą iš tiesų perkelia reikšmingą elektros vartojimo dalį į vidurdienį.

    Įdomiausia detalė – elektros vartojimo duomenyse matomas beveik momentinis efektas: vos prasidėjus nemokamam laikotarpiui, paklausa ryškiai šokteli. Pasak ministro, tinklo statistikoje aiškiai matomas pokytis tarp 10:59 ir 11:01.

    Kam toks sprendimas naudingiausias?

    Programos tikslas – mažinti vadinamąją „anties kreivę“: kai dieną, esant didelei saulės gamybai, vartojimas iš tinklo mažas, o vakare, saulės gamybai krentant, paklausa staigiai išauga.

    Ministro vertinimu, nemokamos valandos kartu su energijos kaupikliais padeda „išlyginti“ šiuos svyravimus. O praktiškai tai patogu tiems, kurie dieną būna namuose: pavyzdžiui, indaplovę galima įjungti vidurdienį, o ne vakarais; taip pat patrauklu elektromobilių savininkams, galintiems krauti automobilį namuose būtent šiomis valandomis.

  • Australijos miškai po kirtimų nustebino mokslininkus: po 30 metų – netikėtas atradimas

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 9-ajame dešimtmetyje vykdytas miškų kirtimo eksperimentas po 30 metų pateikė netikėtų rezultatų – kai kuriose vietose miškas atsigavo taip, lyg jo niekada nebūtų buvę iškirsta.

    Tyrėjai sugrįžo į senąsias bandomąsias teritorijas ir įvertino, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė skirtingais būdais tvarkyti eukaliptų miškai. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.

    Eksperimento esmė buvo rasti alternatyvą plyniesiems kirtimams kalnuotose vietovėse, kur auga eukaliptai. Buvo lyginami keli miškotvarkos metodai – nuo visiško iškirtimo iki dalinio medžių palikimo.

    Gauti duomenys svarbūs ne tik miškininkystei: jie parodė, kad kai kuriais atvejais miškas gali ne tik atsikurti, bet ir sukaupti panašų anglies kiekį kaip ir nekirstos teritorijos.

    Septyni kirtimo būdai ir kontroliniai plotai

    Mokslininkai tyrė ilgalaikį septynių skirtingų kirtimo metodų poveikį dviejuose regionuose. Tarp jų buvo plynieji kirtimai, kirtimai paliekant kelis sėklinius medžius, taip pat kirtimai mažais ir didesniais (0,25–2 hektarų) plotais.

    Be to, buvo analizuotos teritorijos, kuriose palikta 30 arba 50 proc. pradinio medyno – tik aukštesni nei nustatyta riba medžiai. Palyginimui naudoti ir plotai, kuriuose kirtimų visai nebuvo.

    Diskusijose dėl plynųjų kirtimų šalininkai argumentuodavo, kad Australijos miškuose dažni gaisrai kartais sunaikina visus medžius, todėl poveikis gali būti panašus. Vis dėlto pačiame tyrime pabrėžiama, kad šių miškų sąlygos specifinės, tad išvadų negalima mechaniškai taikyti kitoms teritorijoms.

    Plynai iškirstas miškas atsikūrė, bet liko vienas skirtumas

    Viename iš tirtų plotų, kuris dar 1939 metais buvo patyręs gaisrą ir visišką sunaikinimą, vėlesni patikrinimai parodė, kad miškas po plynųjų kirtimų atsikūrė. Po to teritorija ilgą laiką buvo apleista, net kelias į ją apaugo krūmynais.

    Po dar vieno tyrėjų sugrįžimo vaizdas iš esmės pasikartojo: praėjus 30 metų, iškirstoje teritorijoje augalijos sudėtis buvo tokia pati kaip ir iki kirtimų.

    Tiesa, mokslininkai fiksavo ir skirtumų – atsigavusio miško medžiai buvo beveik vienodo amžiaus. Senesniuose miškuose amžiaus įvairovė didesnė, todėl, pavyzdžiui, daugiau drevėtų medžių, kurie gali būti svarbūs daliai gyvūnų.

    Didžiausia staigmena – palikus dalį medžių

    Įdomiausią atradimą mokslininkai padarė plotuose, kur eksperimentų metu buvo palikta tik 30–50 proc. aukštų medžių. Pasirodo, apie 80 metų amžiaus medžiai čia tapo tikrais gigantais.

    Daugelio senųjų medžių skersmuo siekė 1 metrą, o kai kurių – net viršijo 1,5 metro. Tyrėjai tai aiškino tuo, kad praretinus medyną likę medžiai gavo daugiau maisto medžiagų ir erdvės, todėl galėjo augti itin sparčiai.

    Skelbiama, kad šiuose plotuose medžiai buvo maždaug 20 proc. didesni nei kontroliniuose, neliečiamuose miškuose. Dar svarbiau – teritorijose, kuriose atliktas praretinimas, medžiuose sukauptos anglies kiekis sutapo su nekirstų miškų rodikliais.

    Tyrėjų vertinimu, praretinamieji kirtimai gali turėti daugiau privalumų nei vien medienos žaliavos tiekimas: toks būdas gali padėti sugerti anglį ir sudaryti tinkamesnes buveines miškų gyvūnijai.

  • Australijos Nullarboro lygumoje išraižytų griovių paslaptis: juos paliko sugriuvę urvai

    Australijos Nullarboro lygumoje per daugybę kilometrų nusitęsiantys paslaptingi grioviai, panašu, nėra nei senų upių vagos, nei vėjo suformuotos įdubos. Naujas tyrimas rodo, kad tai – paviršiuje matomi milžiniškų, giliai po žeme buvusių urvų griūčių pėdsakai.

    Kaip „Live Science“ teigė vienas tyrimo autorių Matej Lipar, šie grioviai priminė vandens kanalus, tačiau staiga prasideda ir taip pat staiga baigiasi, todėl mokslininkai nusprendė aiškintis jų kilmę. Komanda, pasitelkusi skaitmeninius reljefo modelius, pirmiausia „paryškino“ vietovės formas, kad griovius būtų lengviau identifikuoti.

    Nullarboro lyguma – sausa, lygi, beveik be medžių pietų Australijos teritorija, susiformavusi prieš daugiau nei 14 milijonų metų. Rytiniame jos pakraštyje išskiriami penki panašia šiaurės–pietų kryptimi orientuoti grioviai: jie siekia nuo kelių iki daugiau nei 20 kilometrų ilgio, yra apie 100–500 metrų pločio ir maždaug 1–9 metrų gylio.

    Nors grioviai didžiuliai, būnant vietoje jų ne visada lengva pastebėti – reljefas itin lygus. Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymų, jog šias formas būtų sukūręs vėjas, o vandens versijai prieštarauja tai, kad nėra tarpusavyje susijusių upelių ar kitų požymių, būdingų upių slėniams.

    Kas slypi po grioviais

    Grioviams tirti pasitelkta elektrinės varžos tomografija – metodas, leidžiantis vertinti, kaip elektros srovė sklinda per gruntą, ir taip atskirti uolienas nuo nuosėdų. Rezultatai parodė, kad paviršiuje matomos įdubos yra tarsi viršutinė daug gilesnių struktūrų dalis – jos driekiasi daugiau nei 40 metrų žemyn.

    Šios ertmės užpildytos nuosėdomis: viršuje dominuoja smėlis, o giliau daugėja smulkesnių dalelių – dumblo ir molio. Tokia sandara, tyrėjų vertinimu, dera su urvų griūčių scenarijumi, kai į atsivėrusias erdves pamažu supustomos ar suteka nuosėdos.

    Komanda taip pat sulygino griovių vietą su žinomų urvų duomenų baze ir pastebėjo, kad kai kurios didelės, gilios olos išsidėsčiusios būtent griovių linijoje. Dalis jų pasiekiamos per smegduobes (dolinas), o požeminiai „koridoriai“ gali siekti šimtus metrų.

    Urvai galėjo formuotis prieš dešimtis milijonų metų

    Tyrėjų aiškinimu, urvų sistemos tikėtina formavosi porėtame karstiniame kalkakmenyje, kai požeminis vanduo tekėjo link pakrantės oligoceno (prieš 33,9–23 mln. metų) ir ankstyvojo mioceno (prieš 23–16 mln. metų) laikotarpiu. Ilgainiui urvų lubos silpo ir po truputį griuvo, o virš jų esantis sluoksnis sėdo, palikdamas negilias, bet ilgas įdubas paviršiuje.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad vietose, kur grioviai staiga baigiasi, po žeme gali būti urvų, kurie dar nėra sugriuvę. Tai reiškia, kad panašūs paviršiaus „randai“ gali tapti užuomina, kur ieškoti didelių, žmonių dar nematytų olų.

    Savo hipotezę mokslininkai tikrino ir praktiškai – jie nusileido į Clay Dam Cave urvą, kuris pasiekiamas per smegduobę viename iš griovių. Ten aptikti požymiai – įlinkę uolienų sluoksniai ir smėlingos nuosėdos – atitiko tai, ką rodė geofiziniai matavimai kitose vietose.

    Procesas, panašu, dar nesibaigė

    Pasak M. Liparo, tai, kad kai kurie grioviai yra „fragmentuoti“, leidžia įtarti, jog griūčių procesas gali būti tebevykstantis – ateityje gali pasitaikyti ir daugiau įgriuvų. Tyrimą papildomai įvertino ir nepriklausomi mokslininkai: Milano universiteto Žemės mokslų specialistas Andrea Zerboni pastebėjo, kad duomenys įtikinamai rodo laipsnišką senųjų požeminių ertmių griūtį kaip tikėtiną šių linijinių įdubų paaiškinimą.

    Toks atradimas gali būti naudingas ir kitur – panašių paviršiaus formų esą aptinkama kai kuriose Arabijos pusiasalio dykumose, kur jos siejamos su sugriuvusių urvų tinklais. Be to, mokslininkai svarsto, kad įžvalgos gali būti aktualios ir aiškinant panašias pailgas įdubas Marse, kurios neretai laikomos sugriuvusiais lavos tuneliais.

    Tyrimas paskelbtas 2026 metų rugsėjo 17 dieną žurnale „Communications Earth and Environment“.

  • „Tesla“ atšaukė „Cybertruck“ planus: pikapas nebus parduodamas Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

    „Tesla“ atšaukė „Cybertruck“ planus: pikapas nebus parduodamas Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

    „Tesla Cybertruck“ nepasirodys nei Australijoje, nei Naujojoje Zelandijoje – bendrovė apie tai informavo rezervacijų turėtojus el. paštu.

    Apie tokį laišką viešai prabilta forumuose, o informaciją pirmasis pastebėjo portalas „Electrek“.

    Šis sprendimas užbaigia septynerius metus trukusį laukimą: „Cybertruck“ Australijoje buvo galima iš anksto užsisakyti nuo pat 2019 metų lapkritį įvykusio pristatymo.

    Nors modelis galiausiai startavo JAV ir keliose kitose rinkose, jo pardavimai, kaip teigiama, buvo mažesni nei tikėtasi, o eksportui reikalingas pritaikymas skirtingoms taisyklėms – sudėtingas procesas.

    Septynerių metų laukimas baigėsi

    Iš pradžių „Cybertruck“ gamybą „Tesla“ buvo žadėjusi pradėti 2021 metais, tačiau terminas gerokai nusikėlė. Ilgainiui nerūdijančio plieno pikapas vis dėlto pasiekė pirkėjus JAV.

    Tekste pabrėžiama, kad pikapas turėjo paskatinti spartesnį perėjimą prie elektrinių sunkvežimių, tačiau šis segmentas JAV rinkoje yra itin konkurencingas.

    Taip pat pažymima, kad pirkėjus atbaidė aukšta kaina bei nuogąstavimai dėl nuvažiuojamo atstumo tempiant priekabą.

    Ką siūlo rezervacijų turėtojams

    „Tesla“ rezervavusiems „Cybertruck“ žada grąžinti visą sumokėtą avansą.

    Be to, kaip nurodoma, siūloma ir vienerių metų „Full Self-Driving“ prenumerata, jei vietoje pikapo būtų rezervuojamas „Model 3“ arba „Model Y“.

    Signalas apie „Tesla“ prioritetus

    Tekste sprendimas aiškinamas ir tuo, kad pasaulinė „Cybertruck“ plėtra, vertinant pagal „Tesla“ standartus, nebuvo sėkminga, todėl atsisakyti tolesnių eksporto rinkų – logiška.

    Australija ir Naujoji Zelandija turi skirtingą reguliacinę aplinką nei JAV, o tai reiškia papildomą lokalizavimo darbą ir kaštus.

    Galiausiai atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad abiejose rinkose auga kiniškų elektromobilių dalis, o tai silpnina „Tesla“ pozicijas – brangus didelis pikapas tokioje aplinkoje vargu ar taptų masiniu produktu.

  • Vaiduoklių švyturys virš jūros glumino 89 metus: mokslininkai pagaliau paaiškino, kas vyksta

    Vaiduoklių švyturys virš jūros glumino 89 metus: mokslininkai pagaliau paaiškino, kas vyksta

    Ne vienas keliautojas ir vietos gyventojas skirtingose pasaulio vietose pasakojo matęs keistą šviesą virš vandens, primenančią jūroje stovintį švyturį. Nors stebėtojai būdavo įsitikinę, kad šviesa sklinda nuo objekto virš bangų, realybėje jokio švyturio toje vietoje nėra.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių siejamas su Lady Elliot Island sala Australijoje, netoli Didžiojo barjerinio rifo. Čia pasakojimai buvo tokie atkaklūs, kad fenomenas ilgainiui pateko ir į kai kuriuos vietinius kelionių aprašymus.

    Kas apgauna mūsų regą?

    Naujausią paaiškinimą pateikė mokslininkai Simon Cropper iš Melburno universiteto, Charles Kemp ir Weilun Xu iš Lozanos federalinės politechnikos mokyklos. Jų teigimu, esminė priežastis yra tai, kaip žmogaus regos sistema įvertina atstumą ir judėjimo greitį, kai trūksta orientyrų.

    Naktį, žvelgiant į atvirą jūrą, beveik nelieka detalių, kurios dieną padeda suprasti mastelį: horizonto linija menkai kontrastuoja, nematyti pastatų ar medžių, sunku įvertinti atstumus. Tokiomis sąlygomis smegenys labiau remiasi patirtimi ir lūkesčiais, o tai padidina klaidos tikimybę.

    Kodėl šviesa atrodo esanti ant vandens?

    Mokslininkai aiškina, kad šiuolaikiniai švyturiai dažnai yra aukšti, o jų šviesos šaltiniai labai galingi, todėl šviesos pluoštas matomas iš didelio nuotolio. Stebėtojui tolimesnė pluošto dalis gali atrodyti esanti arčiau, nei yra iš tiesų, todėl kinta ir suvokiamas judėjimo greitis.

    Dėl šio suvokimo „apvertimo“ tolimesnė, realiai greičiau erdvėje slenkanti šviesos pluošto dalis gali atrodyti judanti lėčiau. Tuo pat metu šviesa, praeinanti arčiau stebėtojo, suvokiama tiksliau, ir šių dviejų įspūdžių derinys sukuria iliuziją, kad šviesa sklinda nuo švyturio, esančio tiesiai virš vandens.

    Virtuali realybė padėjo patikrinti hipotezę

    Kad įsitikintų, jog tai ne vien teorinis paaiškinimas, tyrėjai pasitelkė virtualios realybės aplinką, kurioje atkūrė stebėjimo sąlygas. Modeliuodami skirtingus atstumus ir švyturio parametrus, jie įvertino, kada iliuzija turėtų pasireikšti dažniausiai.

    Skaičiavimai parodė, kad, pavyzdžiui, stebėtojui esant daugiau nei maždaug 67 metrų atstumu nuo apie 30 metrų aukščio švyturio, klaidingas įspūdis tampa labiau tikėtinas. Kuo švyturys aukštesnis, tuo didesnis atstumas paprastai reikalingas, kad rega pradėtų „klijuoti“ neteisingą vaizdą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs mechanizmai gali prisidėti ir prie kitų gerai žinomų regos apgaulių. Vienas pavyzdžių yra efektas, kai Mėnulis ties horizontu atrodo didesnis nei aukštai danguje, nors jo kampinis dydis beveik nesikeičia.

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Keli šimtai metrų po vandens paviršiumi, šaltuose ir tamsiuose vandenyse į pietryčius nuo Australijos, kasmet vyksta vienas įspūdingiausių giliavandenės faunos reiškinių. Prie povandeninio kalno, vadinamo Patience Seamount, susitelkia milžiniški ungurių būriai.

    Mokslininkų vertinimu, piko metu jų gali būti iki 2,8 milijono, o bendra biomasė viršyti 3 500 tonų. Tokie skaičiai reiškia, kad palyginti nedidelė jūros dugno vieta trumpam tampa tikru gyvybės židiniu.

    Šie gyvūnai yra krepšiatinkliai unguriai, lotyniškai Diastobranchus capensis. Tyrėjai mano, kad pagrindinė susitelkimo priežastis yra dauginimasis, nes piko metu aptinkami tiek patinai, tiek patelės pažengusios neršto būklės.

    „Vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra tai, kodėl unguriai pasirenka būtent šį povandeninį kalną, nors netoliese jų yra ir daugiau“, – sakė CSIRO jūrų mokslininkas Benas Scouldingas.

    Ką parodė sonarų ir kamerų duomenys

    Patience Seamount yra jūrų parko teritorijoje į pietus nuo Tasmanijos, kur giliavandenės ekosistemos saugomos nuo dalies pramoninės veiklos. Apie neįprastai didelius ungurių kiekius žvejai pranešinėjo dar nuo 1980–1990 metų, o pirmieji aiškūs vaizdai buvo užfiksuoti 2007 metais.

    Naujesni matavimai, atlikti 2023–2025 metais, leido pirmą kartą tiksliau įvertinti mastą. Komanda naudojo hidroakustiką, o duomenis tikslino povandeninių kamerų vaizdais, kad atskirtų skirtingas žuvis, kurios sonare atrodo panašiai.

    Tyrėjai nustatė, kad didžiausias susitelkimas gali driektis maždaug 3 kilometrus į ilgį ir 2 kilometrus į plotį, o į vandens stulpą kilti iki 150 metrų virš dugno. Skaičiuojama, kad nuo kovo iki gegužės ungurių biomasė išauga nuo maždaug 750 iki daugiau nei 3 500 tonų.

    Kodėl būtent šis kalnas

    Nors povandeniniai kalnai dažnai veikia kaip vietos, kuriose žuvys telkiasi dėl srovių ir maisto, tokio masto koncentracija laikoma reta. Patience Seamount plotas siekia apie 2 kvadratinius kilometrus, tačiau būtent čia būriai kartojasi nuosekliai ir tęsiasi mėnesius.

    Vienas iš aiškinimų siejamas su kalno padėtimi netoli žemyninio šelfo, kas gali keisti srovių struktūrą ir gyvūnų migracijos maršrutus. Vis dėlto galutinis atsakymas, kodėl identiško gylio kaimyniniai povandeniniai kalnai nesurenka tokio būrio, kol kas nėra žinomas.

    Svarba giliavandenių buveinių apsaugai

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie susitelkimai rodo, kaip svarbu saugoti atokias giliavandenes teritorijas, kur apie populiacijų būklę dažnai žinoma nedaug. Patience Seamount anksčiau buvo paveiktas dugninės tralavimo žvejybos, tačiau pastaruoju metu fiksuojami atsigavimo požymiai, įskaitant kai kurių rūšių gausėjimą ir koralų sugrįžimą į anksčiau nuniokotas vietas.

    Papildomų klausimų kelia ir patys unguriai: dalis patelių aptinkamos su pažengusiais ikrais, o skrandžiai būna tušti, todėl įtariama, kad prieš nerštą jos gali nustoti maitintis. Tai apsunkina tyrimus, nes nemaitinantys gyvūnai rečiau kimba, o sugauti pavyzdžius analizei tampa sudėtinga.

    Mokslininkai tikisi, kad kartotiniai stebėjimai leis suprasti, kada ir kur tiksliai vyksta nerštas, bei kaip būrio dydis kinta bėgant metams. Tokie duomenys svarbūs ne tik biologijai, bet ir jūrų apsaugos sprendimams, nes giliavandenės ekosistemos atsigauna lėtai ir yra itin jautrios trikdžiams.