CP v2

Tag: Australija

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.

  • Daina pakeitė planus: dėl „The Roop“ australė prabilo lietuviškai ir atskrenda į Lietuvą

    Kartais kelionės kryptį nulemia ne akcija skrydžiams, o viena daina. Taip nutiko australei Maree, kuri pamačiusi grupę „The Roop“ „Eurovizijoje“ susidomėjo Lietuva ir ėmė kryptingai artėti prie svajonės ją aplankyti.

    Per kelerius metus Maree ne tik įsitraukė į lietuviškos muzikos pasaulį, bet ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, domėtis šalies istorija bei kultūra. Šių metų rugpjūtį ji kartu su dviem draugėmis atvyksta į Lietuvą, kur planuoja ir susitikimą su grupės nariais.

    „Muzika neturi sienų – ji gali nuvesti žmogų į vietas, apie kurias jis anksčiau net negalvojo“, – sakė „The Roop“ vokalistas Vaidotas Valiukevičius.

    „Eurovizijoje“ „The Roop“ dalyvavo 2021 metais su daina „Discoteque“. Tais pačiais metais grupė kartu su nacionaline turizmo skatinimo agentūra VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vykdė kampaniją, skirtą Lietuvos žinomumui užsienyje didinti, o jos atgarsiai, kaip rodo ši istorija, išlieka ir po kelių sezonų.

    2024 metais, kai „The Roop“ viešėjo Australijoje, grupės nariai sulaukė netikėto susitikimo: juos pasitiko moteris, sklandžiai kalbanti lietuviškai ir prisistatanti kaip ištikima gerbėja. Tai buvo Maree, o netrukus grupę pasiekė ir jos žinia, kad atostogų maršrutas jau suplanuotas Lietuvoje.

    Kelionės planas, pasak organizatorių, rodo norą pažinti šalį ne vien per koncertą ar sostinę. Viešnios ketina keliauti po skirtingus regionus, ieškoti istorinių patirčių, atrasti gamtą ir vietinę virtuvę, o tarp labiausiai laukiamų objektų mini Kuršių neriją ir Kryžių kalną.

    VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova pabrėžia, kad tokios istorijos išryškina naują turizmo tendenciją: kelionių pasirinkimą vis dažniau lemia emocinis ryšys ir kultūriniai impulsai. Muzika, anot jos, tampa universalia įžanga į šalies pažinimą ir ilgalaikiu tiltu tarp skirtingų bendruomenių.

    Turizmo rinkoje šis reiškinys dažnai siejamas su popkultūros įkvėptu keliavimu, kai sprendimą aplankyti šalį paskatina konkursai, koncertai ar socialiniuose tinkluose išpopuliarėję kūriniai. Lietuvos atvejis rodo, kad tarptautinis matomumas, pasiektas per muziką, gali virsti realiais kelionių planais net ir už keliolikos tūkstančių kilometrų.

  • „Mitsubishi“ imasi netikėto ėjimo: kitą elektromobilį kurti padės „iPhone“ gamintojai

    „Mitsubishi“ imasi netikėto ėjimo: kitą elektromobilį kurti padės „iPhone“ gamintojai

    Japonijos gamintojas „Mitsubishi“ ruošiasi netikėtai partnerystei elektromobilių rinkoje: kuriant naują modelį ASX VR-e, svarbų vaidmenį atliks Taivano „Foxtron“, susijusi su „Foxconn“ – bendrove, plačiai žinoma kaip „iPhone“ surinkėja.

    Naujasis ASX VR-e iš esmės bus paremtas „Foxtron Bria“ platforma. „Foxtron“ yra bendras projektas, kurį vysto Taivano automobilių gamintoja Yulon ir technologijų gamybos milžinė „Foxconn“, pastaraisiais metais aktyviai ieškanti vietos pasaulinėje elektromobilių tiekimo grandinėje.

    Pirmasis žingsnis Australijoje

    Pagal viešai skelbtą informaciją, ASX VR-e pirmiausia turėtų pasirodyti Australijoje, o startas numatomas iki 2026 metų pabaigos. Vėliau modelis turėtų pasiekti ir Naująją Zelandiją, nes „Mitsubishi“ su „Foxconn“ yra pasirašiusi ketinimų memorandumą, apibrėžiantį bendradarbiavimo kryptį.

    Toks pasirinkimas „Mitsubishi“ yra reikšmingas, nes tai būtų pirmasis markės elektromobilis Australijos rinkoje nuo 2016 metais nutraukto i-MiEV modelio. Tuo metu rinka pasikeitė kardinaliai: elektromobilių pasiūla išsiplėtė, o konkurencija, ypač iš Kinijos gamintojų, tapo viena didžiausių pasaulyje.

    Ką žada „Foxtron Bria“ technika

    Nors „Mitsubishi Australia“ kol kas oficialiai neatskleidė ASX VR-e galios ir nuvažiuojamo atstumo, orientyru laikomas „Foxtron Bria“. Bazinė versija turi galinę pavarą su maždaug 229 arklio galiomis ir, gamintojo duomenimis, iki 100 kilometrų per valandą įsibėgėja per 6,8 sekundės.

    Galingesnė visų varančiųjų ratų versija naudoja du elektros variklius, kurių bendra galia siekia apie 400 arklio galių, o įsibėgėjimas iki 100 kilometrų per valandą, „Foxtron“ teigimu, trunka apie 3,9 sekundės. Abiem atvejais minima 57,7 kilovatvalandės baterija, o deklaruojamas nuotolis pateikiamas pagal NEDC metodiką, kuri realiomis sąlygomis dažnai būna optimistiškesnė.

    Kodėl tai svarbu „Foxconn“ ir „Mitsubishi“

    Partnerystė signalizuoja platesnę tendenciją, kai technologijų gamybos gigantai vis aktyviau veržiasi į automobilių sektorių, siūlydami ne tik komponentus, bet ir pilnas platformas, programinę įrangą bei gamybos pajėgumus. „Foxconn“ ilgą laiką siekė įsitvirtinti elektromobilių pramonėje kaip kontraktinės gamybos lyderė, panašiai kaip išmaniuosiuose telefonuose.

    Tiesa, „Foxtron“ tarptautinė plėtra iki šiol buvo atsargi: ambicijos patekti į JAV rinką buvo pristabdytos, viešai įvardijant muitų ir prekybos politikos rizikas. Dėl to tikėtina, kad ASX VR-e pagrindinis dėmesys kurį laiką išliks Australijos ir regioninėse rinkose, kur „Mitsubishi“ turi stipresnes pozicijas.

    Jeigu modelis pasiteisins, „Mitsubishi“ gali gauti greitesnį kelią į elektrifikaciją, o „Foxtron“ – svarbią eksporto vitriną už Taivano ribų. Vis dėlto sėkmę lems ne tik kaina, bet ir realus nuvažiuojamas atstumas, įkrovimo ekosistema bei vartotojų pasitikėjimas nauju gamybos modeliu.

  • Tyrimas Australijoje: laukinės katės naikina daugiau rūšių nei manyta, siūlomos saugomos teritorijos

    Laukinės katės Australijoje daro didesnę žalą vietinei faunai, nei iki šiol rodė dauguma ankstesnių vertinimų. Naujausias Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų darbas, aptartas ir tarptautinėje žiniasklaidoje, rodo, kad kai kurios grėsmės buvo sistemingai neįvertintos dėl ribotų stebėsenos metodų.

    Tyrėjai primena, kad per maždaug 250 metų Australijoje išnyko daugiau nei 40 žinduolių rūšių, o dar apie 700 rūšių yra pavojuje. Nors prie spaudimo prisideda buveinių nykimas, invaziniai plėšrūnai ir ligos, sulaukėjusios katės įvardijamos kaip vienas dažniausiai tiesiogiai prisidedančių veiksnių.

    Ilgą laiką kačių mityba dažniausiai buvo vertinama tiriant skrandžio turinį ar ekskrementus, ieškant matomų liekanų, tokių kaip plaukai, kaulai ar plunksnos. Problema ta, kad smulkus grobis ir minkštieji audiniai suvirškinami greitai, todėl dalis aukų tiesiog nepatenka į apskaitą.

    Naujajame tyrime pritaikytas teismo genetikoje naudojamas metodas, leidžiantis aptikti net menkiausius suėstų gyvūnų DNR pėdsakus. Tokia analizė išplečia identifikavimo galimybes ir leidžia tiksliau nustatyti, kiek ir kokių rūšių tampa plėšrūnų grobiu.

    Tyrėjų vertinimu, Australijoje gyvenančios laukinės katės gali daryti poveikį didesniam žinduolių ir paukščių rūšių skaičiui, nei manyta anksčiau. Tai nereiškia, kad ankstesni skaičiavimai apie sugautų gyvūnų mastą visada buvo neteisingi, tačiau pabrėžia, kad rūšinė įvairovė tarp aukų galėjo būti nuvertinta.

    Genetiniai pėdsakai dažniau nei tikėtasi atskleidė ir smulkių, sunkiau aptinkamų rūšių buvimą plėšrūnų racione. Tai ypač svarbu Australijai, kur daug endeminių rūšių evoliucionavo be panašaus spaudimo ir dėl to yra labiau pažeidžiamos.

    Mokslininkai ragina aktyviau kurti aptvertas saugomas teritorijas, kuriose būtų ribojamas plėšrūnų patekimas į jautriausias buveines. Tokie barjerai gali padėti apsaugoti nykstančias rūšis ne tik nuo kačių, bet ir nuo kitų invazinių gyvūnų, pavyzdžiui, lapių ar triušių.

    Pasak tyrėjų, tikslas nėra vien tik sumažinti plėšrūnų skaičių, o sukurti praktines, ilgalaikes „saugias užuovėjas“ pažeidžiamoms populiacijoms. Tokiose zonose gyvūnai galėtų išlikti sąlygomis, labiau artimomis toms, kurios vyravo iki didelių ekosistemų pokyčių kolonijiniu laikotarpiu.

  • Australijos urvas slėpė paslaptį: mokslininkai rado 25 000 metų trukusių ritualų pėdsakus

    Australijos urvas slėpė paslaptį: mokslininkai rado 25 000 metų trukusių ritualų pėdsakus

    Australijoje ištirtame urve archeologai aptiko įrodymų, kad ši vieta buvo naudojama apeigoms maždaug 25 000 metų. Tokia trukmė išskiria radinį pasauliniame kontekste, nes retai pavyksta užfiksuoti taip ilgai besitęsiančią ir nuosekliai kartotą ritualinę tradiciją.

    Tyrėjai analizavo fitolitus – mikroskopines silicio daleles, susiformuojančias augalų audiniuose ir galinčias išlikti nuosėdose dešimtis tūkstančių metų. Fitolitai buvo rasti daugelyje pelenų sluoksnių urvo dugne, todėl tapo tarsi chronologiniu „parašu“, leidžiančiu atsekti, kaip skirtingos kartos naudojo tą pačią erdvę.

    Rezultatai rodo, kad į urvą sąmoningai buvo nešamos ištisos žolių kupetos su stiebais, lapais, žiedynais ir šaknimis. Augalai būdavo išdėliojami plonais sluoksniais ir padegami, o pasibaigus apeigoms pelenai ilgainiui užsiklodavo naujomis nuosėdomis, taip išsaugodami kartotinių ceremonijų pėdsakus.

    Natūralus žolių patekimas į urvą laikomas mažai tikėtinu: į vidų nepatenka saulės šviesa, todėl augmenija ten neauga. Ypač svarbūs pasirodė apdegimo ir dalinio išsilydymo požymiai fitolituose – jie rodo kontroliuotą ugnies naudojimą, o ne atsitiktinius gaisrus.

    73 pelenų sluoksniai ir ilgesnė istorija

    Archeologiniai pjūviai atskleidė, kad viršutiniuose nuogulų horizontuose yra 73 ploni pelenų lygiai, susidarę maždaug prieš 4 400–1 600 metų. Tačiau datavimo metodai leidžia teigti, kad pati žolių deginimo praktika yra daug senesnė ir tęsiasi per visą, apie 25 000 metų apimantį šios vietos archeologinį įrašą.

    Ankstesni tyrimai urve taip pat fiksavo nedidelį akmeninį monolitą, maždaug 28 centimetrų aukščio, pastatytą prieš maždaug 2 000 metų. Mokslininkų vertinimu, tai sustiprina interpretaciją, jog urvas buvo skirtas apeigoms, o ne kasdieniam gyvenimui.

    Ryšys su vietos bendruomenių tradicijomis

    Įdomu ir tai, kad apeigoms dažniausiai buvo parenkamos žolės, augančios prie urvo įėjimo, o kitų aplinkinių miškų ir krūmynų augalų pėdsakai aptinkami gerokai rečiau. Toks nuoseklus pasirinkimas leidžia kalbėti apie pasikartojantį, apgalvotą ritualų scenarijų, o ne atsitiktinę veiklą.

    Nauji duomenys dera su GunaiKurnai bendruomenės pasakojimais apie regiono urvus kaip dvasinių praktikų vietas. „Šie radiniai rodo, kad ugnies ir augalų naudojimas urve buvo sąmoningas, kartotinis ir nepaprastai ilgalaikis“, – pažymi tyrėjai.

    Tyrimas svarbus ir platesniame mokslo lauke: fitolitų analizė vis dažniau taikoma ten, kur organinės liekanos prastai išsilaiko, o sluoksniuota pelenų seka leidžia atskirti pavienius veiklos epizodus. Tokie metodai padeda tiksliau rekonstruoti žmonių elgseną ir kultūrinių praktikų tęstinumą, ypač tose vietose, kur rašytinių šaltinių nėra.

  • Australijos vandenyse aptikta „vaikščiojanti“ ryklių rūšis: kaip ji juda dugnu ir išgyvena atoslūgį

    Australijos vandenyse gyvenanti dėmėtoji bambukinė katryklė, dar vadinama „vaikščiojančiu“ rykliu, stebina gebėjimu judėti ne tik plaukiant. Ši rūšis dažnai „ropoja“ jūros dugnu, remdamasi pelekiais, kurie veikia tarsi trumpos ir tvirtos atramos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks judėjimo būdas rykliui padeda manevruoti tarp rifų, koralų ir akmenuoto dugno, kur įprastas plaukimas būtų mažiau efektyvus. Nors gyvūnas gali ir staigiai nuplaukti, didžiąją laiko dalį jis juda lėtai, „žingsniuodamas“ dugnu.

    Rūšis prisitaikiusi gyventi sekliose pakrantės zonose, kur sąlygos greitai kinta dėl potvynių ir atoslūgių. Kai vanduo nusenka, rykliui tenka ištverti šiltą, deguonies stokojančią aplinką mažose balose ar tarp rifo įdubų.

    Viena svarbiausių prisitaikymo savybių yra gebėjimas taupyti deguonį: ryklys gali laikinai sumažinti energijos sąnaudas, išlaikydamas budrumą aplinkai. Tokia strategija leidžia išgyventi iki kol vėl pakyla potvynis ir į buveinę grįžta deguonies turtingesnis vanduo.

    Biologai nurodo, kad šie rykliai geba reguliuoti kraujotaką taip, kad kritiniu metu svarbiausi organai gautų daugiau deguonies. Plečiant kraujagysles ir perskirstant kraujo srautą, organizmas geriau prisitaiko prie mažo deguonies kiekio, kuris atoslūgio metu sekliose vietose gali kristi labai sparčiai.

    Toks fiziologinis lankstumas ypač svarbus šiltame vandenyje, nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo mažiau jame gali būti ištirpusio deguonies. Dėl to sekliose lagūnose ir rifuose deguonies stygius tampa ne išimtimi, o pasikartojančia sąlyga.

    Mokslininkams ši rūšis įdomi ir platesniame kontekste: ji rodo, kaip žuvys gali prisitaikyti prie sudėtingų, dinamiškų buveinių, kur reikia ne tik greičio, bet ir „mobilumo“ dugne. Nors tai nėra tikras vaikščiojimas sausuma kaip sausumos gyvūnų, judėjimas pelekais primena tarpines strategijas, leidžiančias išnaudoti seklumas.

    Tokie rykliai dažnai minimi kalbant apie biologinės įvairovės svarbą Australijos rifuose: unikalios rūšys geriausiai išryškina, kiek skirtingų prisitaikymo kelių sukuria evoliucija. Tyrėjai pabrėžia, kad rifų ekosistemų stabilumas tiesiogiai susijęs su tokių nišinių rūšių išlikimu.

  • Australijoje kasdien „išnykstanti“ rafa stebina mokslininkus: vietiniai ją sieja su milžinais

    Australijoje kasdien „išnykstanti“ rafa stebina mokslininkus: vietiniai ją sieja su milžinais

    Vakarų Australijos Kimberley regione, keliolika kilometrų nuo kranto, slypi viena įspūdingiausių pakrančių ekosistemų. Montgomery rafa didžiąją dienos dalį būna visiškai paslėpta po vandeniu, tačiau atoslūgio metu trumpam išnyra ir atveria plačią kalkakmenio platformą.

    Šis reiškinys ypač išsiskiria tuo, kaip greitai keičiasi kraštovaizdis. Vandeniui staigiai nuslūgus, ant rifo paviršiaus likęs vanduo ima veržtis per kraštus, sudarydamas kaskadas, kurios iš tolo primena natūralius krioklius jūroje.

    Kaip rafa „atsiranda“ iš jūros?

    Montgomery rafa užima maždaug 400 kvadratinių kilometrų plotą ir laikoma viena didžiausių tokio tipo pakrančių rifų struktūrų. Atoslūgio metu jos dalys gali iškilti iki maždaug 8 metrų virš vandens, todėl susidaro įspūdis, kad vandenynas atsitraukia atidengdamas akmeninę lygumą.

    Pagrindinė priežastis yra itin dideli potvynių ir atoslūgių svyravimai Kimberley pakrantėje. Kai kur skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio vandens lygio siekia apie 11 metrų, todėl rifas kasdien patiria staigius, cikliškus pokyčius.

    Unikali buveinė, kuriai reikia atsparumo

    Nors vaizdas atrodo lyg geologinis triukas, rafa yra svarbi buveinė daugeliui rūšių. Šioje teritorijoje aptinkami jūrų vėžliai, dugongai, delfinai, rifams būdingos ryklių ir žuvų rūšys, taip pat pakrančių paukščiai.

    Mokslininkams ypatingai įdomu tai, kad čia gyvenantys organizmai prisitaikė prie ekstremalių sąlygų. Kelioms valandoms per dieną jie patiria tiesioginę saulę, šilumą ir kontaktą su oru, tačiau dalis koralų ir dumblių geba išgyventi nuolat kartojantis tokiems stresams.

    Vietinių pasakojimai ir legendos

    Rafa svarbi ne tik gamtos mokslams, bet ir vietos kultūrai. Dambeemangaddee bendruomenei, laikomai tradiciniais šių vandenų globėjais, ši vieta tūkstančius metų siejama su Dvasinio sapno laikotarpio pasakojimais ir kraštovaizdžio kilmės aiškinimais.

    Su Montgomery rafa taip pat siejama viena paslaptingiausių regiono legendų apie tariamą itin aukštus žmones, vadintus milžinais. Archeologai tokias istorijas vertina atsargiai, pabrėždami, kad patikimų įrodymų, patvirtinančių milžinų egzistavimą, nėra, o pasakojimai greičiausiai atspindi vietos atminties ir istorinių sukrėtimų interpretacijas.

  • Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Naujosios Zelandijos aktorius Samas Neillas, geriausiai žinomas dėl dr. Alano Granto vaidmens filmuose „Juros periodo parkas“, mirė sulaukęs 78 metų. Apie netikėtą aktoriaus mirtį pirmadienį, liepos 13 dieną, pranešė jo šeima.

    Pasak artimųjų, Neillas mirė Sidnėjuje, Australijoje, būdamas apsuptas šeimos. Šeima taip pat padėkojo Šv. Vincento privačios ligoninės personalui už suteiktą pagalbą ir rūpestį.

    Šeimos žinia ir sveikatos istorija

    Pastaraisiais metais Neillas viešai pasakojo apie kovą su vėžiu. 2023 metais aktorius atskleidė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma.

    Šių metų pavasarį jis buvo pranešęs, kad liga atsitraukė po CAR-T ląstelių terapijos, laikomos viena pažangiausių šiuolaikinių gydymo krypčių kraujo vėžio atvejais. Ši terapija paremta paciento T limfocitų modifikavimu, kad jie tiksliau atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles.

    Duoklės iš Naujosios Zelandijos ir Australijos

    Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Christopheris Luxonas pagerbė aktoriaus atminimą, pabrėždamas, kad Neillas padėjo šalies kino istorijoms pasiekti pasaulį. Jo teigimu, aktoriaus karjera sutapo su laikotarpiu, kai Naujosios Zelandijos kino industrija išaugo į tarptautiniu mastu matomą kultūros eksporto sritį.

    Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese taip pat išreiškė užuojautą, primindamas, kad Neillas tapo daugelio Australijos istorijų ekrane dalimi. Dėl ilgalaikių ryšių su šalimi jis dažnai buvo laikomas beveik saviškiu ir Australijoje.

    Karjera: nuo kultinių filmų iki televizijos

    Neillas tarptautinį proveržį pasiekė 9-ajame dešimtmetyje, o vėliau įsitvirtino kaip universalus aktorius, gebantis pereiti nuo istorinių dramų prie siaubo ir nuotykių filmų. Jo filmografijoje minimi filmai „The Piano“, „In the Mouth of Madness“ ir „Event Horizon“.

    Didžiausią auditoriją jis pasiekė 1993 metais pasirodžiusiame „Juros periodo parke“, o vėliau sugrįžo ir tęsiniuose. Šis vaidmuo tapo vienu ryškiausių jo karjeroje ir ilgam susiejo aktorių su pasauline kino franšize.

    Vėlesniais metais Neillas pasirodė ir televizijos projektuose, įskaitant serialus „Peaky Blinders“ bei „The Tudors“. Jis taip pat išleido memuarus „Did I Ever Tell You This?“, kuriuose atvirai rašė apie karjerą ir sveikatos išbandymus.

    Skelbiama, kad aktorius buvo baigęs filmuotis dviejuose projektuose, kurie dar yra postprodukcijos stadijoje. Samą Neillą išgyveno keturi vaikai ir aštuoni anūkai.

  • Australijos triušių katastrofos pradžia: 1859 metais į laisvę paleisti 13 gyvūnų pakeitė žemyną

    1859 metais Australijoje į laisvę buvo paleista 13 europinių triušių, atgabentų medžioklei. Tai, kas tuomet atrodė kaip nedidelė pramoga žemvaldžiui ir jo svečiams, per kelis dešimtmečius virto viena didžiausių invazinių rūšių krizių pasaulyje.

    Europiniai triušiai žemyne rado beveik idealias sąlygas plisti: švelnų klimatą daugelyje regionų, atviras erdves ir, svarbiausia, labai mažai natūralių priešų. Dėl didelio vaisingumo populiacija augo eksponentiškai, o triušiai greitai išplito nuo ūkių iki miškų ir sausesnių Australijos vidaus teritorijų.

    Problema tapo ne tik skaičius, bet ir poveikis aplinkai. Intensyvus ganymas naikino vietinę augaliją, didino konkurenciją dėl maisto su vietiniais gyvūnais ir silpnino dirvožemio dangą, todėl daugelyje vietovių didėjo erozijos rizika, o ūkininkams augo nuostoliai.

    Australija bandė stabdyti invaziją mechaninėmis priemonėmis, tarp jų ir didžiulėmis tvoromis, kurios turėjo riboti plitimą. Tačiau kai triušiai jau buvo spėję išsisklaidyti itin plačiai, barjerai tapo tik daliniu sprendimu, o vietomis jų efektyvumą mažino ir tai, kad gyvūnai rasdavo kelių apeiti kliūtis.

    XX amžiaus viduryje buvo imtasi biologinės kontrolės. 1950-aisiais Australijoje pradėtas naudoti miksomatozės virusas, nukreiptas prieš triušius ir laikytas nekenksmingu kitoms rūšims; pradinis efektas buvo ryškus, tačiau ilgainiui dalis populiacijos įgijo atsparumą.

    Vėliau, 1990-aisiais, papildomu įrankiu tapo triušių hemoraginės ligos virusas, kuris kai kuriose vietovėse reikšmingai sumažino populiaciją. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai skyrėsi priklausomai nuo regiono sąlygų, o dalis triušių laikui bėgant įgijo imunitetą.

    Be virusų, kai kur taikytos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, urvų naikinimas, fumigacija ar nuodai, tačiau jos dažniausiai veiksmingos tik lokaliai ir reikalauja nuolatinio darbo. Praėjus daugiau nei 160 metų, Australija vis dar susiduria su istorinio sprendimo pasekmėmis, o triušių kontrolė išlieka brangi ir sudėtinga.

  • Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Virš Australijai priklausančių Tiwi salų jau dešimtmečius kartojasi retas atmosferos reiškinys: beveik kasdien maždaug tuo pačiu metu išauga milžiniškas audros debesis. Jis pramintas „Hector the Convector“ ir laikomas vienu geriausiai pasaulyje atpažįstamų reguliarių perkūnijų židinių.

    Tai galingas kamuolinis lietaus debesis, galintis iškilti iki maždaug 20 kilometrų aukščio ir būti matomas iš didelio atstumo. Kartu jis atneša intensyvius kritulius, stiprius žaibus ir smarkius vėjo gūsius, tačiau labiausiai stebina ne jėga, o beveik laikrodinis pasikartojimas.

    Kas sukuria šią audrą?

    Meteorologai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su Tiwi salų geografija ir kasdieniu įšilimu. Dvi palyginti plokščios salos dieną greitai įkaista, o nuo vandenyno iš skirtingų pusių į jas plūsta drėgni jūros brizai.

    Šiems oro srautams susitikus virš salų vidurio, oras priverstinai kyla aukštyn, vėsdamas ir kondensuodamas vandens garus. Taip susiformuoja galinga konvekcinė sistema, kuri palankiomis sąlygomis išauga į didžiulę perkūnijos audrą.

    Kodėl ji tokia reguliari?

    Reguliarumą sustiprina pasikartojantis dienos ciklas: įšilimas, jūros brizų susidarymas ir susiliejimas, o tada spartus konvekcijos „įsijungimas“ po pietų. Stebėjimai rodo, kad laikotarpiu prieš musoną šis reiškinys gali pasirodyti maždaug 70 proc. dienų.

    Vis dėlto identiškų audrų nebūna: kartais debesis susiformuoja vėliau, o kartais jį pristabdo drėgmės, atmosferos energijos ar vėjo pokyčiai. Paradoksalu, bet būtent kiek uždelstos perkūnijos neretai tampa agresyvesnės ir atneša stipresnes liūtis bei intensyvesnius žaibus.

    Kodėl tai svarbu mokslui?

    „Hector the Convector“ meteorologams yra natūrali laboratorija, nes retai kur pasaulyje audros taip patikimai kartojasi vienoje vietoje. Dėl to Tiwi salos tampa patogia vieta tikslinti perkūnijų prognozavimo modelius ir tikrinti, kaip drėgmė bei oro cirkuliacija lemia ekstremalių reiškinių raidą.

    Tyrėjams aktualu ir tai, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti konvekciją tropikuose, o įžvalgos pritaikomos ir kituose regionuose, kur stiprėjančios liūtys bei perkūnijos tampa vis dažnesnės. Kuo tiksliau aprašomi procesai, tuo geriau galima vertinti staigių audrų riziką aviacijai, infrastruktūrai ir gyventojų saugumui.