CP v2

Tag: Australija

  • Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Naujosios Zelandijos aktorius Samas Neillas, geriausiai žinomas dėl dr. Alano Granto vaidmens filmuose „Juros periodo parkas“, mirė sulaukęs 78 metų. Apie netikėtą aktoriaus mirtį pirmadienį, liepos 13 dieną, pranešė jo šeima.

    Pasak artimųjų, Neillas mirė Sidnėjuje, Australijoje, būdamas apsuptas šeimos. Šeima taip pat padėkojo Šv. Vincento privačios ligoninės personalui už suteiktą pagalbą ir rūpestį.

    Šeimos žinia ir sveikatos istorija

    Pastaraisiais metais Neillas viešai pasakojo apie kovą su vėžiu. 2023 metais aktorius atskleidė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma.

    Šių metų pavasarį jis buvo pranešęs, kad liga atsitraukė po CAR-T ląstelių terapijos, laikomos viena pažangiausių šiuolaikinių gydymo krypčių kraujo vėžio atvejais. Ši terapija paremta paciento T limfocitų modifikavimu, kad jie tiksliau atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles.

    Duoklės iš Naujosios Zelandijos ir Australijos

    Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Christopheris Luxonas pagerbė aktoriaus atminimą, pabrėždamas, kad Neillas padėjo šalies kino istorijoms pasiekti pasaulį. Jo teigimu, aktoriaus karjera sutapo su laikotarpiu, kai Naujosios Zelandijos kino industrija išaugo į tarptautiniu mastu matomą kultūros eksporto sritį.

    Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese taip pat išreiškė užuojautą, primindamas, kad Neillas tapo daugelio Australijos istorijų ekrane dalimi. Dėl ilgalaikių ryšių su šalimi jis dažnai buvo laikomas beveik saviškiu ir Australijoje.

    Karjera: nuo kultinių filmų iki televizijos

    Neillas tarptautinį proveržį pasiekė 9-ajame dešimtmetyje, o vėliau įsitvirtino kaip universalus aktorius, gebantis pereiti nuo istorinių dramų prie siaubo ir nuotykių filmų. Jo filmografijoje minimi filmai „The Piano“, „In the Mouth of Madness“ ir „Event Horizon“.

    Didžiausią auditoriją jis pasiekė 1993 metais pasirodžiusiame „Juros periodo parke“, o vėliau sugrįžo ir tęsiniuose. Šis vaidmuo tapo vienu ryškiausių jo karjeroje ir ilgam susiejo aktorių su pasauline kino franšize.

    Vėlesniais metais Neillas pasirodė ir televizijos projektuose, įskaitant serialus „Peaky Blinders“ bei „The Tudors“. Jis taip pat išleido memuarus „Did I Ever Tell You This?“, kuriuose atvirai rašė apie karjerą ir sveikatos išbandymus.

    Skelbiama, kad aktorius buvo baigęs filmuotis dviejuose projektuose, kurie dar yra postprodukcijos stadijoje. Samą Neillą išgyveno keturi vaikai ir aštuoni anūkai.

  • Australijos triušių katastrofos pradžia: 1859 metais į laisvę paleisti 13 gyvūnų pakeitė žemyną

    1859 metais Australijoje į laisvę buvo paleista 13 europinių triušių, atgabentų medžioklei. Tai, kas tuomet atrodė kaip nedidelė pramoga žemvaldžiui ir jo svečiams, per kelis dešimtmečius virto viena didžiausių invazinių rūšių krizių pasaulyje.

    Europiniai triušiai žemyne rado beveik idealias sąlygas plisti: švelnų klimatą daugelyje regionų, atviras erdves ir, svarbiausia, labai mažai natūralių priešų. Dėl didelio vaisingumo populiacija augo eksponentiškai, o triušiai greitai išplito nuo ūkių iki miškų ir sausesnių Australijos vidaus teritorijų.

    Problema tapo ne tik skaičius, bet ir poveikis aplinkai. Intensyvus ganymas naikino vietinę augaliją, didino konkurenciją dėl maisto su vietiniais gyvūnais ir silpnino dirvožemio dangą, todėl daugelyje vietovių didėjo erozijos rizika, o ūkininkams augo nuostoliai.

    Australija bandė stabdyti invaziją mechaninėmis priemonėmis, tarp jų ir didžiulėmis tvoromis, kurios turėjo riboti plitimą. Tačiau kai triušiai jau buvo spėję išsisklaidyti itin plačiai, barjerai tapo tik daliniu sprendimu, o vietomis jų efektyvumą mažino ir tai, kad gyvūnai rasdavo kelių apeiti kliūtis.

    XX amžiaus viduryje buvo imtasi biologinės kontrolės. 1950-aisiais Australijoje pradėtas naudoti miksomatozės virusas, nukreiptas prieš triušius ir laikytas nekenksmingu kitoms rūšims; pradinis efektas buvo ryškus, tačiau ilgainiui dalis populiacijos įgijo atsparumą.

    Vėliau, 1990-aisiais, papildomu įrankiu tapo triušių hemoraginės ligos virusas, kuris kai kuriose vietovėse reikšmingai sumažino populiaciją. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai skyrėsi priklausomai nuo regiono sąlygų, o dalis triušių laikui bėgant įgijo imunitetą.

    Be virusų, kai kur taikytos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, urvų naikinimas, fumigacija ar nuodai, tačiau jos dažniausiai veiksmingos tik lokaliai ir reikalauja nuolatinio darbo. Praėjus daugiau nei 160 metų, Australija vis dar susiduria su istorinio sprendimo pasekmėmis, o triušių kontrolė išlieka brangi ir sudėtinga.

  • Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Milžiniškas „Hector the Convector“ debesis kasdien pasirodo tuo pačiu metu: mokslininkai aiškinasi kodėl

    Virš Australijai priklausančių Tiwi salų jau dešimtmečius kartojasi retas atmosferos reiškinys: beveik kasdien maždaug tuo pačiu metu išauga milžiniškas audros debesis. Jis pramintas „Hector the Convector“ ir laikomas vienu geriausiai pasaulyje atpažįstamų reguliarių perkūnijų židinių.

    Tai galingas kamuolinis lietaus debesis, galintis iškilti iki maždaug 20 kilometrų aukščio ir būti matomas iš didelio atstumo. Kartu jis atneša intensyvius kritulius, stiprius žaibus ir smarkius vėjo gūsius, tačiau labiausiai stebina ne jėga, o beveik laikrodinis pasikartojimas.

    Kas sukuria šią audrą?

    Meteorologai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su Tiwi salų geografija ir kasdieniu įšilimu. Dvi palyginti plokščios salos dieną greitai įkaista, o nuo vandenyno iš skirtingų pusių į jas plūsta drėgni jūros brizai.

    Šiems oro srautams susitikus virš salų vidurio, oras priverstinai kyla aukštyn, vėsdamas ir kondensuodamas vandens garus. Taip susiformuoja galinga konvekcinė sistema, kuri palankiomis sąlygomis išauga į didžiulę perkūnijos audrą.

    Kodėl ji tokia reguliari?

    Reguliarumą sustiprina pasikartojantis dienos ciklas: įšilimas, jūros brizų susidarymas ir susiliejimas, o tada spartus konvekcijos „įsijungimas“ po pietų. Stebėjimai rodo, kad laikotarpiu prieš musoną šis reiškinys gali pasirodyti maždaug 70 proc. dienų.

    Vis dėlto identiškų audrų nebūna: kartais debesis susiformuoja vėliau, o kartais jį pristabdo drėgmės, atmosferos energijos ar vėjo pokyčiai. Paradoksalu, bet būtent kiek uždelstos perkūnijos neretai tampa agresyvesnės ir atneša stipresnes liūtis bei intensyvesnius žaibus.

    Kodėl tai svarbu mokslui?

    „Hector the Convector“ meteorologams yra natūrali laboratorija, nes retai kur pasaulyje audros taip patikimai kartojasi vienoje vietoje. Dėl to Tiwi salos tampa patogia vieta tikslinti perkūnijų prognozavimo modelius ir tikrinti, kaip drėgmė bei oro cirkuliacija lemia ekstremalių reiškinių raidą.

    Tyrėjams aktualu ir tai, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti konvekciją tropikuose, o įžvalgos pritaikomos ir kituose regionuose, kur stiprėjančios liūtys bei perkūnijos tampa vis dažnesnės. Kuo tiksliau aprašomi procesai, tuo geriau galima vertinti staigių audrų riziką aviacijai, infrastruktūrai ir gyventojų saugumui.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.

  • Australijoje plečiasi plūduriuojančios saulės elektrinės: mažina vandens garavimą ir gamina energiją

    Australijoje vis dažniau diegiamos plūduriuojančios saulės elektrinės, įrengiamos ant užtvankų ir vandens telkinių. Tokia technologija vienu metu sprendžia dvi problemas: padeda gaminti atsinaujinančią elektrą ir mažina vandens netekimą dėl garavimo.

    Šalies vandens ištekliai yra nuolat spaudžiami sausros ciklų, klimato kaitos ir augančio vartojimo, o didžiausia vandens dalis tenka žemės ūkiui. Dėl to sprendimai, leidžiantys išsaugoti rezervuarų atsargas, tampa strategiškai svarbūs tiek ūkiams, tiek miestų vandentvarkai.

    Plūduriuojantys saulės moduliai montuojami ant plūdurų ir sudaro dalinį paviršiaus „stogą“, kuris sumažina tiesioginių saulės spindulių ir vėjo poveikį vandeniui. Mažesnis paviršiaus įkaitimas ir vėdinimas reiškia lėtesnį garavimą, todėl vandens telkiniai gali ilgiau išlaikyti tūrį.

    Tuo pat metu elektrinė tiekia energiją į tinklą panašiai kaip įprastos ant žemės ar stogų montuojamos saulės elektrinės. Papildomas privalumas tas, kad vandens paviršius gali kiek atvėsinti modulius, o žemesnė temperatūra paprastai padeda išlaikyti geresnį fotoelektrinių elementų efektyvumą.

    Skaičiuojama, kad per metus iš Australijos užtvankų ir rezervuarų dėl garavimo prarandami apie 1 400 gigalitrų vandens. Tai labai didelis kiekis, todėl net dalinis garavimo sumažinimas gali turėti apčiuopiamą poveikį regionams, kuriuose vanduo riboja žemės ūkį ir miestų augimą.

    Technologiją vystančios įmonės teigia, kad tinkamai suprojektuotos sistemos kai kuriais atvejais gali sumažinti garavimą daugiau nei perpus. Dėl šios priežasties Australijos atsinaujinančios energijos agentūra yra rėmusi iniciatyvas, kurios skatina plūduriuojančių elektrinių diegimą, ypač ūkiuose, kur vanduo naudojamas drėkinimui.

    Viena didesnių plūduriuojančių saulės elektrinių Australijoje priklauso vandentvarkos bendrovei Wannon Water. Skelbiama, kad sistema per metus pagamina daugiau nei 600 000 kilovatvalandžių elektros, o ją sudaro 1 260 modulių, kurie elektrą generuoja iš tiesioginės ir nuo vandens atsispindėjusios šviesos.

    Taip pat nurodoma, kad tokios elektrinės prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo, nes dalį tinklo elektros pakeičia vietoje pagaminta atsinaujinančia energija. Kitas pavyzdys, siejamas su Gippsland Water, rodo, kad plūduriuojantys moduliai piko metu gali pagaminti tiek energijos, kad jos užtektų kelioms dešimtims namų ūkių.

    Svarbi detalė ta, kad plūduriuojančios saulės elektrinės dažniausiai neuždengia viso telkinio paviršiaus. Paliekant atvirus plotus galima geriau subalansuoti vandens apykaitą ir sumažinti riziką, kad prastės vandens kokybė, pavyzdžiui, dėl per didelio dumblių suvešėjimo.

    Australijos patirtis rodo, kad plūduriuojantys saulės moduliai gali tapti praktišku sprendimu regionams, kuriuose susiduria energijos poreikis ir vandens trūkumas. Tolimesnė plėtra priklausys nuo investicijų, tinklų prijungimo galimybių bei to, kaip projektai bus pritaikomi konkrečių telkinių ekologinėms sąlygoms.

  • Australijos cukrinė skraiduolė atrodo lyg žaislas, bet be vargo sklendžia tarp medžių

    Cukrinė skraiduolė (Petaurus breviceps) – nedidelis Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis sterblinis žinduolis, dažnai vadinamas vienu mieliausių regiono gyvūnų. Iš pirmo žvilgsnio ji primena žaislinį posumą: pilkas švelnus kailis, didelės tamsios akys ir itin judrios ausys padeda orientuotis naktį.

    Šis gyvūnas prisitaikęs gyventi aukštai medžiuose, todėl ant žemės leidžiasi palyginti retai. Skraiduolės yra aktyviausios sutemus, o dieną paprastai slepiasi drevėse ar lapų lizduose, kur laikosi šiluma ir saugumas.

    Pagrindinis cukrinės skraiduolės „triukas“ – skraidymo plėvė, vadinama patagiumu: tai membrana, besitęsianti nuo priekinių iki užpakalinių galūnių. Šokdama ji išskleidžia keturias galūnes, įtempia plėvę ir taip ne tiek skrenda, kiek kontroliuotai sklendžia.

    Ilga uodega veikia kaip stabilizatorius ir „vairas“: padeda išlaikyti kryptį, koreguoti kūno padėtį ore ir tiksliau nusileisti. Tokia sklandymo technika leidžia efektyviai judėti tarp medžių, taupyti energiją ir greičiau pasiekti maisto šaltinius ar pasprukti nuo plėšrūnų.

    Suaugusi cukrinė skraiduolė paprastai sveria apie 100–160 gramų, tad dydžiu ji panaši į žiurkę, nors išskleidusi plėvę atrodo didesnė. Laukinėje gamtoje jos gyvenimo trukmė dažniausiai siekia apie 4–5 metus, tačiau nelaisvėje, esant tinkamai priežiūrai, gali būti ilgesnė.

    Pavadinimas susijęs su mityba: skraiduolės mėgsta saldžius augalų išteklius – nektarą, žiedadulkes, sultis ir kitus cukringus augalų išskyrimus. Vis dėlto jų racionas nėra vien „saldus“: jos taip pat medžioja bestuburius ir gali pasisavinti kitus baltymingus kąsnelius, priklausomai nuo sezono ir aplinkos.

    Didelės akys suteikia pranašumą naktį: geresnis matymas leidžia tiksliau įvertinti atstumą šuoliui ir sklandymui. Ausys gali judėti nepriklausomai viena nuo kitos, todėl skraiduolė lengviau nustato, iš kur sklinda garsas, ir greičiau reaguoja į pavojų.

    Mielas įvaizdis prisidėjo prie to, kad cukrinės skraiduolės kai kuriose šalyse tapo egzotiniu augintiniu. Tačiau gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad patenkinti jų poreikius nelaisvėje sudėtinga: reikia tinkamos mitybos, erdvės judėjimui, socialinio kontakto ir aplinkos, kuri leistų saugiai laipioti bei šokinėti.

    Cukrinės skraiduolės yra socialūs gyvūnai, dažnai gyvenantys grupėmis ir besidalijantys bendru lizdu. Tokios „šeimos“ gali saugoti savo teritoriją, o pasikeitus sąlygoms ar atsiradus stresui elgesys gali kisti, todėl spontaniškas sprendimas įsigyti egzotinį gyvūną neretai baigiasi problemomis.

  • Kanberos miesto šauklys pagerino „Guinness World Records“ rekordą: jo šūksnis siekė 122,4 decibelo

    Kanberos miesto šauklys pagerino „Guinness World Records“ rekordą: jo šūksnis siekė 122,4 decibelo

    Rekordas, matuojamas decibelais

    Australijos sostinės Kanberos oficialus miesto šauklys Josephas McGrail-Bateupas įrašė savo pavardę į „Guinness World Records“ knygą – jis užfiksavo garsiausią žmogaus šūksnį. Rekordo metu jis ištarė vieną žodį dabar, o garsumas pasiekė 122,4 decibelo.

    Toks triukšmo lygis prilyginamas itin garsiems šaltiniams, pavyzdžiui, artimoje aplinkoje veikiančiam grandininiam pjūklui ar greta girdimai sirenai. Rekordas užfiksuotas profesionaliomis sąlygomis, o duomenys pateikti vertinimui pagal „Guinness World Records“ tvarką.

    Kaip pavyko ir kodėl to neįmanoma „ištreniruoti“

    Pats rekordininkas pasakojo, kad pasiruošti tokiam bandymui praktiškai neįmanoma, nes kartojant šūksnį rizikuojama greitai sugadinti balsą. Pasak jo, prireikė septynių bandymų, kol pavyko ištarti vieną žodį taip, kad jis atitiktų rekordo kriterijus.

    „Nėra būdo tai treniruoti – turi pasilikti balsą tai dienai, ypač kai sieki pasaulio rekordo“, – sakė Josephas McGrail-Bateupas.

    Po bandymo, kaip jis teigė, balsas kelioms dienoms tapo užkimęs, o savijauta priminė persitempimą po didelio krūvio. Dėl to tokie bandymai paprastai atliekami retai ir tiksliai suplanuotomis sąlygomis.

    Ankstesnis rekordas ir miesto šauklio kelias

    Ankstesnis pasaulio rekordas siekė 121,7 decibelo ir buvo pasiektas 1994 metais, kai Šiaurės Airijos mokytoja Annalisa Flanagan sušuko žodį tylu. Naujasis rezultatas ją pranoko 0,7 decibelo, todėl rekordų knygoje atsirado naujas įrašas.

    Josephas McGrail-Bateupas pabrėžė, kad jis save laiko garsiausiu vyru, o ankstesnė rekordininkė išlaiko garsiausios moters titulą. „Man smagu, kad ji išsaugo savo rekordą – ji vis dar garsiausia moteris pasaulyje, o aš esu garsiausias vyras“, – sakė jis.

    Miesto šauklio pareigas Kanberoje jis eina nuo 2017 metų – tai garbės ir ne visu etatu atliekamas vaidmuo, dažniausiai susijęs su bendruomenės renginiais, mokyklų šventėmis ir vietos iniciatyvomis. Ši veikla siejama su istorine tradicija, kai miesto šauklys skelbdavo svarbias žinias viešose erdvėse.

    Rekordas buvo įrašytas 2026 metų gegužės 2 dieną Kanberos radijo studijoje, dalyvaujant profesionaliam akustikos inžinieriui ir liudytojams. Įrašai ir matavimų dokumentai buvo perduoti „Guinness World Records“, o rezultatas oficialiai paskelbtas vėliau.

    Rekordininkas nėra naujokas rekordų pasaulyje: anksčiau jis buvo pasiekęs ir kitą rezultatą, susijusį su šaudymu iš lanko, nors tas rekordas vėliau buvo pagerintas. Šįkart jis teigė nesieksiantis bet kokia kaina išlaikyti titulą ir į galimus varžovus žiūri ramiai.

    „Jei kas nors mane pagerins, tai puiku. Rekordai tam ir yra, kad būtų mušami“, – sakė Josephas McGrail-Bateupas.

  • Tasmanijoje planuojamas 900 MW vėjo parkas kelia audrą: turbinų vieta sutampa su nykstančios papūgos keliu

    Tasmanijoje planuojamas 900 MW vėjo parkas kelia audrą: turbinų vieta sutampa su nykstančios papūgos keliu

    Australijos Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas vienas didžiausių regiono atsinaujinančios energetikos projektų – Robbins saloje numatytas apie 900 MW galios vėjo parkas. Planuojama įrengti iki 100 vėjo turbinų, o projekto šalininkai teigia, kad tai padėtų reikšmingai didinti vietinę švarios energijos gamybą.

    Tačiau projektas išprovokavo aštrų konfliktą tarp klimato tikslų ir biologinės įvairovės apsaugos. Aplinkosaugininkai perspėja, kad pasirinkta vieta sutampa su kritiškai nykstančios oranžpilvės papūgos migracijos keliu, o tai gali padidinti susidūrimų su turbinomis riziką.

    Ką žada projektas?

    Vėjo parkas Robbins saloje įvardijamas kaip vienas svarbiausių Tasmanijos „žaliosios“ energetikos plėtros žingsnių. Skaičiuojama, kad 900 MW galios objektas, priklausomai nuo tinklo pajėgumų ir vėjo sąlygų, galėtų prisidėti prie didelio kiekio elektros energijos poreikio padengimo.

    Projekto dokumentuose akcentuojama ir klimato nauda – mažesnės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, jei dalis elektros gamybos būtų pakeista atsinaujinančiais šaltiniais. Vis dėlto praktikoje tokių projektų poveikis priklauso ir nuo to, kaip greitai plečiamas elektros perdavimo tinklas bei kaip sprendžiami sistemos balansavimo klausimai.

    Nykstanti rūšis turbinų kelyje

    Didžiausia įtampa kilo dėl oranžpilvės papūgos – tai viena rečiausių Australijos paukščių rūšių, kurios laukinė populiacija vertinama kaip itin maža ir pažeidžiama. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad net keli susidūrimai per migraciją galėtų turėti neproporcingai didelį poveikį visos rūšies išlikimui.

    Robbins sala geografiškai patenka į maršrutą tarp žemyninės Australijos ir Tasmanijos perėjimo teritorijų. Dėl to ginčas tampa ne tik vietinis: jis iškelia klausimą, ar „žalias“ projektas gali būti laikomas tvariu, jei jis didina kritiškai nykstančios rūšies išnykimo tikimybę.

    Kokios sąlygos keliamos vėjo parkui?

    Federalinio lygmens sprendimai projektui numatė griežtesnes aplinkosaugines sąlygas. Tarp jų – kelių metų išsamūs paukščių stebėsenos tyrimai prieš pradedant statybas, taip pat privalomi valdymo planai, apimantys paukščių ir šikšnosparnių apsaugos priemones.

    Esminė priemonė, aptariama kaip viena iš galimų rizikos mažinimo krypčių, yra turbinų darbo ribojimas arba laikinas stabdymas migracijos laikotarpiais. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokia taktika gali būti per daug reaktyvi, nes paukščių judėjimo prognozės nėra idealios, o sprendimai neretai priimami jau kylant rizikai.

    „Negalima klimato tikslų paversti leidimu naikinti nykstančias rūšis“, – sakė aplinkosaugos organizacijų atstovai, kritikuodami projekto patvirtinimo logiką.

    Ši situacija tampa pavyzdžiu platesnei pasaulinei tendencijai, kai atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau susiduria su poreikiu preciziškai planuoti vietą, sezoninius ribojimus ir poveikio kompensavimo priemones. Kuo labiau plečiasi vėjo energetika, tuo svarbiau tampa iš anksto įvertinti migracijos koridorius ir jautrias buveines, kad klimato sprendimai netaptų nauja grėsme gamtai.

  • Turkija blokuoja Kiprą COP31 pasirengime: ES pirmininkaujanti šalis atsidūrė diplomatiniame akligatvyje

    Turkija blokuoja Kiprą COP31 pasirengime: ES pirmininkaujanti šalis atsidūrė diplomatiniame akligatvyje

    Turkija, šiemet kartu su Australija rengianti Jungtinių Tautų klimato konferenciją COP31, apribojo Kipro dalyvavimą pasirengimo briefinguose ir ignoruoja dvišalių susitikimų prašymus, siunčiamus Nikosijos Europos Sąjungos vardu. Apie tai Briuselyje kalbėjo keli diplomatai ir pareigūnai, situaciją įvardiję kaip netikėtą kliūtį ES koordinacijai prieš lapkritį Antalijoje vyksiantį viršūnių susitikimą.

    Kipras šiuo metu pirmininkauja ES Tarybai, todėl atlieka visų 27 valstybių narių pozicijų derinimo ir atstovavimo funkciją. Dėl to Kipro atstovų neprileidimas prie neformalių pasirengimo susitikimų tampa ne vien dvišaliu Turkijos ir Kipro ginču, bet ir praktiniu iššūkiu visai ES, siekiančiai vieningai koordinuoti darbotvarkę tarptautinėse klimato derybose.

    Kodėl Kipras tapo problema?

    Sala padalyta nuo 1974 metais įvykusių įvykių, kai Turkija įžengė į Kiprą po Graikijos remto perversmo. Tarptautiniu mastu pripažįstama Nikosijoje įsikūrusi Kipro Respublika, tačiau Turkija jos nepripažįsta ir palaiko ryšius su šiaurine salos dalimi, kurią laiko atskira turkų kipriečių administracija.

    Šis nepripažinimas persikelia ir į COP31 pasirengimo procesą. Pasak diplomatų, Turkijos COP31 pirmininkaujanti komanda kelis kartus nesiuntė kvietimų Kiprui į neformalius koordinacinius susitikimus, o kai kuriais atvejais esą prieštaravo, kai Kipro atstovai atvyko kartu su ES delegacija.

    ES reakcija ir spaudimas Ankarai

    Europos Komisija patvirtino, kad dėl Kipro atstūmimo klausimas buvo keliamas Turkijos atstovams, taip pat aptartas su Australija ir Jungtinėmis Tautomis. Briuselis pabrėžia, kad COP procesas turi būti įtraukus, o Jungtinių Tautų renginių šeimininkai privalo užtikrinti, kad nė viena JT narė nebūtų eliminuojama iš pasirengimo.

    „Pabrėžėme Turkijos valdžiai, kad JT valstybės narės pašalinimas iš COP31 pasirengimo proceso yra nepriimtinas“, – sakė Europos Komisijos atstovas spaudai.

    „Turkija patikino, kad Kipras nebus šalinamas iš būsimų COP31 pasirengimo susitikimų, o mes toliau atidžiai stebėsime situaciją“, – pridūrė jis.

    Ką tai reiškia COP31 deryboms?

    Diplomatai pabrėžia, kad kol kas nėra ženklų, jog Kipras negalėtų dalyvauti formaliuose JT susitikimuose ar pačioje COP31 konferencijoje. Vis dėlto neformalūs pasirengimo formatai dažnai lemia, kaip sklandžiai vyksta derybos, kaip suderinamos pozicijos ir kaip anksti išsprendžiami jautrūs klausimai.

    Situaciją komplikuoja ir institucinė rotacija: Kipras ES Tarybai pirmininkauja iki liepos, o COP31 laikotarpiu pirmininkavimą jau bus perėmusi Airija. Dalis pareigūnų tai vertina kaip praktinį palengvėjimą, tačiau pats precedentas, kai ES pirmininkaujanti šalis susiduria su ribojimais dėl šeimininko politinės pozicijos, gali turėti ilgalaikių pasekmių pasitikėjimui COP proceso neutralumu.

    Turkija į žurnalistų užklausas viešai neatsakė. Tuo metu Australijos pusė anksčiau yra akcentavusi siekį, kad COP31 būtų skaidri, įtrauki ir bendradarbiavimu paremta, tačiau diplomatai nenurodo, kad Kanbera būtų prisidėjusi prie Kipro atstūmimo.

  • Australijos hidroelektrinės planus sustabdė radinys: 20 000 metų stovyklavietė ir 38 000 artefaktų

    Australijos hidroelektrinės planus sustabdė radinys: 20 000 metų stovyklavietė ir 38 000 artefaktų

    Netikėtas radinys statybų trasoje

    Australijoje, rengiantis įgyvendinti didelį hidroenergetikos projektą Snowy Hydro 2.0, planuotas darbas iš pradžių atrodė įprastas: maršrutų paruošimas, geologiniai tyrimai ir inžineriniai matavimai. Tačiau vienoje iš numatytų statybų zonų archeologai aptiko tai, kas pakeitė projekto planavimą ir mokslinį šio regiono vertinimą.

    Privalomieji kultūros paveldo tyrimai, atliekami prieš pradedant didesnius kasinėjimus, atvėrė storus nuosėdų sluoksnius, kuriuose slypėjo senoviniai židiniai, anglies pėdsakai ir akmens įrankių gamybos liekanos. Tyrėjai skelbia, kad dalis žmogaus veiklos pėdsakų siekia maždaug 20 000 metų, tai yra paskutinio ledynmečio laikotarpį.

    38 000 artefaktų ir perrašoma Alpių istorija

    Iš viso teritorijoje suskaičiuota daugiau nei 38 000 artefaktų: akmens skeveldrų, grandyklių, šlifavimo akmenų ir kitų kasdienėje veikloje naudotų objektų. Tokia koncentracija leidžia manyti, kad žmonės čia ne tik trumpam užsukdavo, bet ir kartodavo apsistojimus, grįždavo į tas pačias vietas ilgą laiką.

    Radiniai aptikti kalnų aplinkoje, kur, kaip ilgą laiką buvo manyta, per šalčiausius laikotarpius žmonės vengė gyventi dėl ekstremalių sąlygų. Anglies pėdsakai ir daugkartinių laužaviečių sluoksniai rodo ne vienkartinį praeivių sustojimą, o nuoseklų vietos naudojimą.

    Ką tai reiškia projektui ir mokslui

    Šis atradimas turi dvi kryptis: praktinę ir mokslinę. Praktiniu požiūriu, tokio masto archeologiniai radiniai statybų zonoje paprastai reiškia, kad projektas turi būti koreguojamas, o dalis darbų gali būti stabdoma ar perkeliama, kol baigiami tyrimai ir priimami paveldo apsaugos sprendimai.

    Moksliniu požiūriu, įrodymai, siejami su paskutinio ledynmečio piku, verčia iš naujo vertinti žmonių judėjimą ir prisitaikymą Australijos Alpių regione. Jei žmonės čia iš tiesų sistemingai lankėsi prieš 20 000 metų, tai rodo gerokai didesnį prisitaikymo prie šalčio, aukštikalnių ir išteklių sezoniškumo lygį, nei buvo laikyta tikėtinu.

    Vietos bendruomenių vaidmuo

    Skelbiama, kad tyrimuose dalyvavo ir tradiciniai šios žemės šeimininkai, o jų pasakojimai apie keliones į kalnus ir sezoninius maršrutus sutapo su tuo, ką atskleidė kasinėjimai. Tokie bendri tyrimai tampa vis svarbesne šiuolaikinės archeologijos dalimi, nes padeda kontekstualizuoti radinius ir tiksliau suprasti, kaip buvo naudojamas kraštovaizdis.

    Šiuo atveju radinių gausa ir stratigrafija leidžia kalbėti apie ilgalaikį žmonių santykį su kalnų zona. Tai keičia ankstesnį pasakojimą, kad ledynmečio sąlygos aukštikalnes pavertė beveik neįžengiamomis ir netinkamomis ilgesniam apsistojimui.

    Kas bus toliau?

    Artimiausi žingsniai paprastai susiję su detalesniu datavimu, medžiagų kilmės tyrimais ir tiksliu vietos ribų nustatymu. Taip pat sprendžiama, kurios teritorijos turi būti saugomos, kaip organizuoti tolesnius darbus ir ar įmanoma suderinti infrastruktūros plėtrą su kultūros paveldo apsauga.

    Ši istorija parodo, kaip dideli energetikos projektai kartais netikėtai atveria seniausius žmogaus veiklos sluoksnius. Viename statybų koridoriuje aptikta 20 000 metų senumo stovyklavietė ir dešimtys tūkstančių artefaktų tapo priminimu, kad po moderniais planais dažnai slypi dar neatskleista praeitis.