Tag: Ąžuolai

  • Mokslininkai siūlo netikėtą būdą prognozuoti Laimo ligos riziką: suskaičiuoti giles

    Gilių gausa rudenį gali būti ne vien gražus vaizdas po ąžuolais – ji gali padėti nuspėti, ar po beveik dvejų metų bus daugiau erkių ir didesnė Laimo ligos rizika.

    Tokį ryšį po daugiau nei 35 metų stebėjimų Niujorko valstijoje nustatė tyrėjai, analizavę ilgalaikius laukinės gamtos ir ekosistemos duomenis, skelbia „ZME Science“.

    Mechanizmas – grandininė reakcija: vadinamaisiais „derlingais“ ąžuolų metais miškuose pribyra itin daug gilių, todėl geriau išgyvena ir sparčiai gausėja baltakojės pelės.

    Daugiau pelių reiškia daugiau „šeimininkų“ erkių lervoms: jos sėkmingiau prisimaitina, vėliau virsta nimfomis, o būtent nimfos laikomos pagrindiniu Laimo ligos plitimo veiksniu žmonėms.

    Nuo gilių iki erkių bumo

    Ąžuolai kas kelerius metus subrandina neįprastai didelį gilių kiekį – tai miško gyvūnams tampa gausiu maisto šaltiniu. Baltakojėms pelėms toks „bufetas“ gali lemti populiacijos šuolį.

    Erkės tuo metu tarsi laukia savo eilės. Išsiritusios lervos dažniausiai dar nebūna užkrėstos Laimo ligą sukeliančia bakterija, tačiau joms būtinas kraujo maitinimasis, kad galėtų vystytis toliau.

    Baltakojės pelės – itin palankūs šeimininkai: ant jų lervos lengvai prisimaitina, o pačios pelės veiksmingai perduoda bakteriją erkėms. Prisisiurbusios lervos vėliau virsta nimfomis – būtent ši stadija kitais metais dažnai „susitinka“ su žmogumi.

    Dėl to, pasak tyrėjų, susidaro uždelsta reakcija: gilių perteklius vienais metais gali signalizuoti didesnį nimfų skaičių po maždaug dvejų vasarų.

    Ką parodė 1991 metų duomenys

    Naujoje analizėje, publikuotoje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, vertinti nuo 1991 metų Cary ekosistemų tyrimų institute (Dutchess apygarda, Niujorkas) kaupti stebėjimai.

    Pagal geriausiai duomenis atitikusį statistinį modelį, po metų, kai pelių būdavo daug, vėliau fiksuota apie 40 proc. daugiau erkių nimfų. Tuo pačiu nustatyta, kad gilių kiekis padėjo prognozuoti pelių gausą ankstesniais metais.

    Kitaip tariant, galimą erkių „bumą“ tyrėjai matė dar iki tol, kol nimfos realiai pasirodydavo aplinkoje.

    Kodėl elniai nebuvo geras rodiklis

    Ilgą laiką Laimo liga dažnai sieta su elniais, nes suaugusios erkės neretai minta ant jų ir poruojasi. Viena prisimaitinusi patelė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių.

    Vis dėlto ilgalaikiai duomenys tyrimo vietose parodė, kad nors elnių gausa per stebėjimo laikotarpį svyravo daugiau nei šešiskart, statistiškai reikšmingo ryšio su nimfų gausa po dvejų metų nustatyti nepavyko.

    Tyrėjai pabrėžia: elniai erkių gyvavimo cikle svarbūs, tačiau šiose vietovėse jie nebuvo patikimas rodiklis, leidžiantis paaiškinti kasmetinius nimfų skaičiaus svyravimus.

    Ne tik pelių skaičius lemia užkrato dalį

    Iš pradžių manyta, kad daugiau pelių turėtų reikšti ir didesnę dalį užkrėstų erkių. Tačiau stebėjimai tokios tiesioginės priklausomybės nepatvirtino.

    Per ilgą laiką tyrimo vietose maždaug 15–30 proc. nimfų nešiojo Laimo ligos bakteriją, o šis rodiklis išliko gana stabilus net ir kintant pelių gausai.

    Galimas paaiškinimas – platus erkių „meniu“: jos minta ir voverėmis, burundukais, paukščiais bei kitais gyvūnais, kurie bakteriją perduoda prasčiau. Todėl svarbu ne vien pelių kiekis, o tai, kaip erkių kraujo maitinimasis pasiskirsto visoje gyvūnų bendrijoje.

    Vis dėlto, jei tikslas – anksti įvertinti galimą rizikos šuolį, netikėtai naudingas rodiklis pasirodė būtent gilių gausa.

    Ką tokia prognozė gali duoti žmonėms

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien gilių skaičiavimas pats savaime neleidžia tiksliai prognozuoti Laimo ligos protrūkių. Tačiau kartu su duomenimis apie pelių populiacijas, erkių gausą ir platesnę ekosistemą tai gali tapti ankstyvu signalu.

    Toks perspėjimas, jų teigimu, galėtų padėti visuomenės sveikatos specialistams iš anksto planuoti informavimo kampanijas ir prevencijos priemones.

    Nors erkės įkandimas įvyksta per akimirką, sąlygos, dėl kurių jų miškuose ir pievose padaugėja, gali susiformuoti gerokai anksčiau – pradedant tuo, kiek sėklų rudenį pabirėja nuo ąžuolo šakų.

  • Kodėl žiemą ant medžių lieka sausi lapai? Botanikai aiškina marcescencijos reiškinį

    Dauguma medžių rudenį numeta lapus, kad žiemą taupytų energiją ir vandenį bei apsisaugotų nuo šalčio. Tačiau kartais ant šakų iki pat pavasario galima pamatyti kabančius sausus, jau nunykusius lapus.

    Šis reiškinys vadinamas marcescencija. Jis pasireiškia tada, kai nudžiūvę lapai nenukrenta rudenį, o ant šakų išlieka per visą žiemą ir galiausiai nukrenta tik pavasarį.

    Įprastai prieš lapams nukrentant medis „atsiima“ iš jų dalį vertingų medžiagų ir chlorofilą, sukaupia jas kamiene ir šaknyse. Lapų atsikratymas svarbus ir dėl to, kad didelis lapų plotas sulaikytų sniegą bei ledą, o šakos galėtų lūžti nuo svorio.

    Dar viena priežastis – vandens balansas: žiemą, kai dirva įšąla, medžiai beveik negali pasisavinti vandens, o lapai skatintų garavimą. Visgi kai kurių rūšių ar atskirų medžių lapų kritimas vėluoja – ir būtent tada matome marcescenciją.

    Kas vyksta medyje rudenį ir pavasarį?

    Lapų kritimas yra valdomas hormonų. Kai kurioms rūšims rudenį sumažėjęs auksinų kiekis ne visada iškart „paleidžia“ lapą nuo šakelės – vadinamoji atskyrimo zona gali nesusiformuoti taip greitai, kaip įprastai.

    Pavasarį, kai medis vėl pradeda aktyviai cirkuliuoti sultimis ir skleistis nauji pumpurai, situacija pasikeičia. Tuomet audiniai ties lapkočio pagrindu galutinai nunyksta arba senus lapus tiesiog išstumia nauji prieaugiai.

    Kodėl sausi lapai gali būti naudingi?

    Marcescencija dažniau pastebima ant jaunų, žemesnių medžių. Viena aiškinamų priežasčių – apsauga nuo žolėdžių: sausi lapai yra kieti, menkai maistingi, todėl mažiau vilioja gyvūnus, o kartu gali padėti apsaugoti pumpurus ir ūglius nuo nugraužimo.

    Manoma, kad kabančių lapų „šydas“ taip pat gali veikti kaip savotiška izoliacija, pridengianti žieminius pumpurus. Galiausiai pavasarį nukritę lapai tampa paklote – organine medžiaga, kuri augimo sezono pradžioje gali būti naudinga dirvožemiui.

    Kurių rūšių medžiams tai būdingiausia?

    Marcescencija pasitaiko ne vienai medžių rūšiai, tačiau ypač dažnai minima ąžuolų, bukų ir skroblų grupė. Tokiais atvejais sausus lapus ant šakų dažniau pamatysite ant jaunų medelių nei ant didelių, brandžių medžių.

    Nors botanikai šį reiškinį tyrinėja toliau, iki šiol aišku viena: ant medžių per žiemą užsilikę sausi lapai – ne „klaida“, o gamtoje pasitaikanti prisitaikymo forma, kuri skirtingoms rūšims gali turėti skirtingą prasmę.

  • Černobylio zonos kapinėse mokslininkai rado netikėtą lobyną: per 400 augalų rūšių ir šimtamečius ąžuolus

    Apleistos Černobylio atskirties zonos kapinės, pasirodo, slepia ne tik istorijos pėdsakus, bet ir išskirtinę gamtos įvairovę. Tyrėjai jose užfiksavo daugiau kaip 400 augalų rūšių, aptiko šimtamečius ąžuolus ir pušis bei retų, saugomų augalų.

    Apie tokius radinius pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Nurodoma, kad buvo ištirtos daugiau nei dvi dešimtys kapinių, kurios po avarijos ir gyventojų evakuacijos liko be įprastos priežiūros.

    Mokslininkų teigimu, būtent tai ir nulėmė netikėtą efektą: teritorijos, kurios anksčiau buvo bendruomenių gyvenimo dalis, palaipsniui virto savotiškomis „gamtos salomis“. Jose išliko augalai ir medžiai, kurie kitur dėl įvairių pokyčių nyko greičiau.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik botanikams – jie padeda suprasti, kaip apleistos, žmogaus beveik neliestos vietovės ilgainiui gali tapti biologinės įvairovės prieglobsčiu. Kartu tai jautrios, sakralios erdvės, kuriose persipina gamta ir kultūrinė atmintis.

    Įspūdingi medžiai ir retos rūšys

    Tyrimo metu buvo ištirtos 24 Černobylio zonos kapinės. Jose, pasak specialistų, užfiksuota daugiau kaip 400 augalų rūšių, o daugiau nei 350 jų įvardijamos kaip laukinės arba sulaukėjusios.

    Didelį įspūdį paliko ir seni medžiai. Nurodoma, kad rasta ąžuolų, kurių kamieno apimtis viršija 4 metrus, o storiausio gyvo ąžuolo apimtis siekia 446 cm; taip pat minimos pušys, kurių apimtis – iki 259 cm.

    Kapinėse aptikta ir retų, saugomų augalų. Tarp paminėtų radinių – mėlynžiedė galvenė, pavasarinė raktažolė bei paprastasis kadagys.

    Kapinės – ir istorijos liudytojos

    Tyrėjai pažymi, kad šios vietos įdomios ne vien dėl floros. Kapinėse aptikta ir istorinių objektų – nedidelių pilkapių, sampilų bei medinių laidojimo statinių, siejamų su sentikiais.

    Tokie radiniai, pasak mokslininkų, padeda geriau pažinti Polesės regiono praeitį ir senąsias tradicijas. Kapinės išlieka svarbiu kultūriniu sluoksniu net ir ten, kur įprastas gyvenimas buvo staiga nutrauktas.

    Kodėl seni medžiai išliko būtent čia?

    Viena iš priežasčių, kodėl kapinėse išliko dideli, seni medžiai, siejama su vietos papročiais. Dėl sakralaus požiūrio į laidojimo vietas medžiai kapinėse dažnai nebuvo kertami – baimintasi pažeisti kapus.

    Dėl to už kapinių ribų senieji ąžuolai ir pušys pamažu nyko, o kapinėse galėjo augti toliau. Šiandien tai tapo ir moksliškai svarbia užuomina, kaip kultūrinės normos kartais netiesiogiai prisideda prie gamtos išsaugojimo.

    Mokslininkai planuoja tyrimus tęsti skirtingais metų laikais, nes vieno apsilankymo nepakanka visai botaninei įvairovei įvertinti. Daug vilčių siejama su pavasarinėmis ekspedicijomis, kai pražysta ankstyvieji augalai – tuomet tikimasi aptikti ir orchidėjų bei kitų trumpą vegetacijos laikotarpį turinčių rūšių.

  • Chersone vyras 13 metų augina ąžuolus iš gilių ir miestui dovanojo per 100 sodinukų

    Chersone gyvenantis Anatolijus Kariaka jau 13 metų augina ąžuolus iš gilių, o vėliau sodina juos mieste arba perduoda komunalininkams. Vyras pasakoja, kad šis hobis jam teikia džiaugsmą ir, jo manymu, įkvepia aplinkinius prisidėti prie miesto žalinimo.

    Apie jo iniciatyvą pranešama Ukrainos visuomeninio transliuotojo „Suspilne“ reportaže. Anatolijus iš karo paveikto, prie fronto linijos esančio Chersono neišvyko ir, nepaisydamas sudėtingų sąlygų, tęsia pradėtą veiklą.

    Viskas prasidėjo nuo pirmųjų gilių, pasodintų prie pat jo namų. Vyras sako, kad ąžuolus auginti nėra sudėtinga – svarbiausia reguliariai laistyti, o sėkmę, pasak jo, šiemet sustiprino ir gausesni lietūs.

    Jis tikėjosi, kad sudygs tik maždaug kas penkta gilė, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius – sudygo beveik visos. Anatolijus pasakoja, kad prie namų užaugo kone mažas „miškelis“, kuris stebina praeivius ir kaimynus.

    Žalinimas kaip parama miestui

    Anatolijus savo veiklą vadina paprastu pomėgiu: vieni kolekcionuoja pašto ženklus ar monetas, o jam patinka sodinti medžius. Tačiau, jo teigimu, per daugiau nei dešimtmetį mieste pastebimai pasikeitė ir žmonių požiūris.

    Vyras sako, kad 2013 metais norinčių prisidėti prie aplinkos puoselėjimo buvo mažiau, o dabar vis daugiau gyventojų sodina medžius ir gėles prie savo namų. Jo manymu, asmeninis pavyzdys dažnai tampa postūmiu kaimynams.

    Jis pabrėžia ir emocinę šio užsiėmimo pusę: galimybė ką nors užauginti ir padaryti miestą žalesnį, anot jo, gali tapti savotiška psichologine atrama, ypač kai kasdienybė kupina įtampos.

    Komunalininkams perduota daugiau nei 100 ąžuolų

    Užaugintus sodinukus Anatolijus perduoda miesto įmonei „Parkai Chersono“. Neseniai jis tai padarė jau antrą kartą – šįsyk miestui atiteko daugiau nei 100 jaunų medelių.

    Įmonės želdynų sektoriaus vadovė Olha Čupikova tokį indėlį vadina itin vertingu. Pasak jos, gauti nemokamų sodinukų miestui yra ypač svarbu, nes dalis želdinių nukentėjo, o priežiūrai trūksta resursų.

    Perduoti sodinukai – paprastasis ąžuolas (Quercus robur), vietinė rūšis, gerai prisitaikiusi prie pietų Ukrainos klimato. Komunalininkai atkreipia dėmesį, kad mieste tokių ąžuolų nėra daug, nes jie auga lėtai, todėl kiekvienas naujas sodinukas yra investicija į ilgesnę perspektyvą.

    Olha Čupikova pabrėžia, kad ši iniciatyva gimsta iš entuziazmo ir meilės gimtajam miestui. Anot jos, būtent tokios vietos žmonių pastangos padeda atkurti ir išlaikyti miesto žaliąsias erdves, kai oficialių galimybių tam nepakanka.

  • Polesėje auga daugiau nei 1 000 metų senumo „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas: kur jį rasti

    Ukrainos Polesėje auga išskirtinis medis, kurio amžius, kaip teigiama, viršija 1 000 metų – vadinamasis Juzefo (Juzefo) ąžuolas, dar žinomas kaip „kunigaikščio Igorio“ ąžuolas.

    Apie šį gamtos paminklą socialiniuose tinkluose papasakojo tinklaraštininkė Aniuta Horun – ji pasidalijo nuotrauka, kurioje šimtamečio milžino fone žmogus atrodo visai mažas.

    Pasak jos, vietos pasakojimuose šis ąžuolas siejamas su senosios Rusios laikais ir dėl to neretai vadinamas kunigaikščio Igorio vardu. Tokie pasakojimai iš dalies paaiškina, kodėl medis tapo traukos objektu ir simboliniu krašto ženklu.

    Įdomu ir tai, kad medis atlaikė ne tik šimtmečius bei audras, bet ir žaibo smūgius. Aplink jį išlikę ir daugiau senų medžių, taip pat – buvusios dvaro sodybos pėdsakų.

    Kur auga Juzefo ąžuolas

    Skelbiama, kad šis ąžuolas auga Rokitno rajone, Glynne kaimo pakraštyje, visai šalia plento ir netoli Juzefo moterų vienuolyno.

    Medis yra vietinės reikšmės parko–sodininkystės meno paminklo teritorijoje, vadinamoje „Juzefo“ parku.

    Nurodoma, kad ąžuolo aukštis siekia daugiau nei 27 metrus, kamieno apimtis – beveik 8 metrus, o amžius – daugiau nei 1 000 metų.

    Rekordai, žaibo randai ir legenda apie kunigaikštį Igorį

    Šis ąžuolas laikomas vienu iš Ukrainos gamtos stebuklų ir yra įrašytas į Ukrainos rekordų knygą.

    Ant kamieno matyti kelios didelės įtrūkų žymės – teigiama, kad jos atsirado po žaibo smūgių.

    Taip pat minima, kad Juzefo apylinkės nuo XV amžiaus priklausė Lietuvos didikams Radviloms. O pagal legendą, būtent iki šio ąžuolo buvo atėjęs kunigaikštis Igoris – pirmasis iš dinastijos, kurio vardas oficialiai fiksuojamas metraščiuose – prieš žūtį.

  • 1968-aisiais per JAV netikėtai pajudėjo milijonai pilkųjų voverių: mokslininkai pagaliau rado paaiškinimą

    1968 metų rudenį rytinėse JAV užfiksuotas retas ir tuomet sunkiai paaiškinamas reiškinys: didžiuliai pilkųjų voverių būriai pajudėjo iš įprastų teritorijų ir ėmė masiškai migruoti. Gyvūnai kirto greitkelius, patekdavo į pastatus, o kai kur bandė perplaukti ežerus ir tvenkinius.

    Mokslininkų vertinimu, šioje migracijoje galėjo dalyvauti iki 20 milijonų individų. Nors iš pažiūros tai atrodė kaip staigus gamtos „pamišimas“, naujesnė analizė rodo, kad labiausiai tikėtinas paaiškinimas slypi maisto grandinėje ir miškų cikluose.

    Pagrindinis įtariamas veiksnys – gilės, kurios yra vienas svarbiausių pilkųjų voverių maisto šaltinių rudenį ir žiemą. Ąžuolai giles mezga labai netolygiai: vienais metais derlius būna itin gausus, o kitais – smarkiai sumažėja, todėl gyvūnai priversti ieškoti maisto toliau nuo įprastų buveinių.

    Aiškinantis, kas galėjo nutikti prieš 1968 metų migraciją, tyrėjai nagrinėjo kelių ąžuolų rūšių gilių derlingumą Šiaurės Karolinos regione, apimdami 1962–1973 metų laikotarpį. Rezultatai parodė, kad po gausesnio sėklų derliaus sezono neretai seka gerokai skurdesnis, o toks staigus kritimas gali tapti stipriu postūmiu gyvūnams migruoti.

    Analizė taip pat išryškino, kad gilių derlingumas susijęs su orų sąlygomis, tačiau ryšys nėra paprastas. Šiltesnis pavasaris ir vasara kai kurioms tirtoms ąžuolų rūšims buvo siejami su mažesniu gilių kiekiu, bet poveikis skyrėsi priklausomai nuo rūšies ir konkretaus augimo etapo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik viena oro anomalija greičiausiai nebūtų sukėlusi tokio masto migracijos. Labiau tikėtina kelių veiksnių kombinacija: ankstesnis gausesnis derlius, vėlesnis staigus maisto sumažėjimas, padidėjusi konkurencija tarp gyvūnų ir poreikis ieškoti naujų maitinimosi vietų.

    Masinės gyvūnų migracijos, susijusios su maisto svyravimais, yra žinomos ir kitoms rūšims, tačiau miestuose ir tankiai apgyvendintuose regionuose jos tampa ypač pastebimos. Kai trūksta natūralaus maisto, voverės dažniau artėja prie žmonių, ieško atsargų sodybose, parkuose, o migruodamos masiškai patenka į kelius, kur išauga susidūrimų rizika.

    Nors 1968 metų įvykis išlieka išskirtinis mastu, jis laikomas geru pavyzdžiu, kaip miškų sėklų derliaus ciklai gali „perjungti“ gyvūnų elgseną visame regione. Mokslininkai tikisi, kad tokios analizės padeda tiksliau prognozuoti, kada panašūs judėjimai gali kartotis, ypač keičiantis klimatui ir orų režimams.

  • Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Gamtos ženklai, kuriais tikėjo protėviai: ar šermukšniai ir gilės tikrai išduoda žiemą?

    Kaip kaimas skaitė gamtą

    Senajame kaime kasdienybė tiesiogiai priklausė nuo gamtos ritmo: nuo oro sąlygų priklausė derlius, pašarų kiekis, malkų atsargos ir net šeimos saugumas. Todėl žmonės nuolat stebėjo aplinką ir bandė iš jos ženklų nuspėti, ko laukti artimiausiais mėnesiais.

    Ypač svarbus buvo ruduo, kai augalai brandina vaisius, o gyvūnai ruošiasi šalčiui. Ilgainiui tokie stebėjimai virto patarlėmis ir tikėjimais, kurie turėjo padėti planuoti darbus ir sumažinti nežinomybę prieš žiemą.

    Šermukšniai, gilės ir kankorėžiai

    Vienas garsiausių ženklų buvo šermukšnis: jei rudenį šakos linko nuo raudonų uogų, manyta, kad žiema bus ilga ir snieginga. Panašiai aiškinta ir gausi gudobelių ar erškėčių uoga, tarsi gamta pati krautų atsargas paukščiams ir žvėrims.

    Daug gilių po ąžuolais ar išskirtinai gausus lazdynų riešutų derlius taip pat laikytas artėjančios atšiaurios žiemos ženklu. Ūkininkams tai buvo signalas sukaupti daugiau pašaro ir kuro, nes ilgi šalčiai reiškė didesnes išlaidas ir rizikas.

    Stebėti ir spygliuočiai: kankorėžių gausa ant pušų ar eglių žadėjo sunkesnę žiemą, o jų padėtis medyje buvo aiškinama kaip užuomina, kada smogs didžiausi šalčiai. Nors tokie aiškinimai skiriasi pagal regioną, pats principas buvo tas pats: gamta esą iš anksto parodo, kas laukia.

    Lapai ir gyvūnų elgsena: kur daugiau realybės

    Žmonės kreipė dėmesį ir į lapų kritimą: ankstyvas lapų byrėjimas buvo siejamas su šaltu sezonu, o ilgai žaliuojantys medžiai laikyti švelnesnės žiemos pranašu. Beržų lapų geltimas taip pat turėjo savo interpretacijas, kuriomis remiantis spėta apie žiemos trukmę.

    Šiuolaikinis aiškinimas dažnai paprastesnis: gausesnį uogų ar gilių derlių paprastai lemia ankstesnės sąlygos, pavyzdžiui, pavasario ir vasaros temperatūra, drėgmė, apdulkinimo sėkmė bei natūralūs derėjimo ciklai. Panašiai ir su lapų kritimu, nes jį gali spartinti sausra ar vandens stresas, o ne būsimos žiemos scenarijus.

    Vis dėlto dalis senųjų stebėjimų turi apčiuopiamą pagrindą, ypač kalbant apie gyvūnus. Skruzdėlynų aukštis, graužikų traukimasis arčiau sodybų ar suaktyvėjimas prieš permainas gali sietis su slėgio kritimu, drėgmės pokyčiais ir staigiais temperatūros svyravimais, kuriuos gyvūnai pajunta greičiau nei žmonės.

    Paukščių migracija taip pat buvo svarbus rudens ženklas: stebėtas ne tik išskridimo laikas, bet ir skridimo aukštis. Nors tai neleidžia tiksliai prognozuoti kelių mėnesių į priekį, tokie pokyčiai yra vertingi aplinkos būklės indikatoriai, kuriuos šiandien analizuoja fenologija, tirianti ryšius tarp klimato ir augalų bei gyvūnų gyvenimo ciklų.

    Taigi protėvių prietarai ne visada buvo pranašystės, tačiau dažnai atspindėjo taiklią, kasdienę gamtos stebėseną. Šiandien, kai orai vis dažniau pasižymi ekstremaliais svyravais, toks dėmesys aplinkos ženklams išlieka prasmingas, tik išvadas patikimiausia grįsti ir meteorologiniais duomenimis.

  • Tyrimas Černobylio zonoje: apleistose kapinėse suklestėjo ekosistemos ir užaugo rekordiniai ąžuolai

    Kapinės tapo gamtos prieglobsčiu

    Apleistos kapinės aplink Černobylį per keturis dešimtmečius virto netikėtais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai, dirbę Černobylio radiologiniame ir ekologiniame biosferos rezervate, fiksavo, kad be nuolatinės žmogaus veiklos šios teritorijos sparčiai užželia ir tampa saugiomis buveinėmis daugeliui rūšių.

    Tyrėjai apžiūrėjo 24 kapines ir suskaičiavo daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas. Pasak ekspedicijos dalyvių, kapinės, kurios įprastai apauga lėtai, šiuo atveju gavo neįprastą impulsą, kai po 1986 metais įvykusios avarijos žmonės iš didelių teritorijų pasitraukė.

    Rekordiniai medžiai ir saugomos rūšys

    Be gausios augalijos, beveik kiekvienose tirtose kapinėse aptikti įspūdingo skersmens medžiai. Mokslininkai nurodė, kad ne vieno kamieno apimtis viršijo 2 metrus, o dalyje vietų siekė ir daugiau nei 3 metrus.

    Didžiausio užfiksuoto ąžuolo kamieno apimtis sudarė 4,46 metro, o vieno nudžiūvusio medžio kamienas siekė apie 5,1 metro. Tokie rodikliai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad dalis medžių čia augo daugelį dešimtmečių, o žmonių nebuvimas sumažino kirtimus, žemės judinimą ir nuolatinį teritorijų tvarkymą.

    Ekspedicijoje taip pat pabrėžtas keliuose kapinynuose aptiktas augalas Jurinea cyanoides, priklausantis astrinių šeimai. Ši rūšis minima kaip griežtai saugoma pagal Berno konvencijos nuostatas, todėl jos radavietės tokiose vietose laikomos reikšmingu gamtotvarkos ir apsaugos signalu.

    Ką tai sako apie Černobylio zoną šiandien?

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad Černobylio zona yra sudėtingas reiškinys: dalis teritorijų išlieka užterštos ir reikalauja griežtų saugos taisyklių, tačiau kartu tai viena rečiausių vietų Europoje, kur dideli plotai ilgą laiką buvo palikti be intensyvios žmogaus ūkinės veiklos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radiacinė tarša ir ekosistemų atsigavimas nėra priešybės, o greičiau paraleliai egzistuojantys procesai. Vienose vietose biologinė įvairovė gali didėti dėl sumažėjusio žmogaus spaudimo, kitose išlieka rizikos, susijusios su radionuklidų pasiskirstymu dirvožemyje ir augalijoje.

    Tyrimo išvados sustiprina platesnę tendenciją: apleistos, fragmentiškai prižiūrimos ar žmonių ištuštėjusios teritorijos kartais tampa svarbiais koridoriais augalams ir gyvūnams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai neturėtų būti suprasti kaip radiacinės taršos „naudos“ įrodymas, o veikiau kaip priminimas, kokią įtaką kraštovaizdžiui daro kasdienė žmogaus veikla.

  • Po ąžuolais – tikras gilių kilimas: ar tai iš tiesų pranašauja atšiaurią žiemą?

    Po ąžuolais – tikras gilių kilimas: ar tai iš tiesų pranašauja atšiaurią žiemą?

    Rudenį po ąžuolais neretai galima pamatyti ištisą gilių kilimą. Toks vaizdas daugeliui primena seną žmonių įsitikinimą: esą gausus gilių derlius reiškia ilgą, šaltą ir sniegingą žiemą. Vis dėlto šiuolaikinis mokslas į šį ženklą žiūri gerokai skeptiškiau.

    Liaudiški orų spėjimai atsirado tada, kai nebuvo patikimų prognozių, todėl žmonės stebėjo paukščių migraciją, rūkus, šermukšnių uogų ar riešutų gausą. Į šią „gamtos kalbą“ pateko ir ąžuolai, nes jų derėjimas iš tiesų kinta labai ryškiai. Tačiau ryšys su artėjančios žiemos šalčiais nėra tiesioginis.

    Kodėl gilių būna daugiau?

    Gilių kiekį pirmiausia lemia paties medžio biologija ir augimo sąlygos, o ne būsimos žiemos scenarijus. Derliui svarbus pavasarinis žydėjimas, vasaros temperatūra, drėgmės kiekis, dirvožemio būklė ir tai, ar žiedų nepažeidė vėlyvos šalnos. Reikšmės turi ir tai, kiek energijos medis gali skirti vaisiams subrandinti.

    Ąžuolams būdingi vadinamieji derėjimo ciklai, kai po itin derlingų metų neretai seka gerokai skurdesni sezonai. Be to, net ir netoliese augantys ąžuolai gali derėti labai skirtingai, nes skiriasi jų amžius, apšvietimas ir drėgmės režimas. Dėl to vien iš gilių gausos patikimai nuspėti, kokia bus žiema, nepavyksta.

    Ką gilių gausa reiškia gyvūnams?

    Giles minta daugybė laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, voverės, kėkštai, taip pat ir kai kurie kanopiniai. Kai gilių derlius gausus, miškuose ir parkuose padaugėja maisto, o gyvūnai aktyviau kaupia atsargas šaltesniam sezonui. Dėl to žmonėms kartais susidaro įspūdis, kad gamta „ruošiasi“ sunkiai žiemai, nors tai dažniau tėra natūrali mitybos grandinės reakcija į gausesnį maisto šaltinį.

    Surinktas giles dalis gyventojų naudoja kūrybinėms veikloms ar daiginimui, tačiau gamtininkai paprastai ragina didžiąją dalį jų palikti vietoje. Miesto žaliosiose erdvėse giles yra svarbi ekosistemos dalis, o jų masinis šalinimas gali sumažinti gyvūnams prieinamo maisto kiekį. Jei giles renkatės, darykite tai saikingai ir nepažeisdami aplinkos.

    Kada giles geriau surinkti?

    Nors gilių gausa nėra patikimas žiemos pranašas, ji gali kelti labai praktiškų rūpesčių. Po lietaus ant šaligatvių, laiptų ar įvažiavimų giles tampa slidžios, todėl didėja paslydimo rizika. Tokiose vietose jas verta reguliariai nušluoti ir pasirūpinti, kad takai būtų saugūs.

    Surinktas giles dažniausiai galima išmesti su žaliosiomis atliekomis, jei taip numato vietos atliekų tvarkymo taisyklės. Tačiau planuojant pasiruošimą žiemai verčiau remtis meteorologų prognozėmis ir sezoninėmis apžvalgomis, o ne vienu gamtos ženklu. Gilių kilimas po ąžuolu greičiau pasakoja apie šio sezono sąlygas, o ne apie tai, kiek šalčių dar laukia.

  • Šie kiemo medžiai gali pristabdyti gaisrą: ekspertai įspėja, ko vengti prie namo

    Šie kiemo medžiai gali pristabdyti gaisrą: ekspertai įspėja, ko vengti prie namo

    Gaisro sustabdyti vien augalais neįmanoma, tačiau tinkamai suplanuotas kiemas gali tapti papildomu barjeru liepsnai ir karščiui. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vien medžio rūšis, o atstumai, augalų išdėstymas ir nuolatinė priežiūra.

    Praktikoje geriausiai pasiteisina lapuočiai, kurių lapijoje ir audiniuose būna daugiau drėgmės, o šakose bei žievėje mažiau degių sakų. Tokie medžiai dažniau sulėtina ugnies plitimą, sumažina šiluminę spinduliuotę ir padeda sukurti drėgnesnį mikroklimatą.

    Kurie medžiai laikomi palankesniais?

    Kaip palankesni gaisro rizikai mažinti dažnai minimi platanai, įvairios klevų rūšys, kaštonai, beržai ir ąžuolai. Jų tankesnė lapija gali suteikti pavėsį ir sumažinti įkaitusių paviršių temperatūrą, o tai karštomis dienomis tampa svarbiu veiksniu.

    Taip pat kartais pasirenkami dekoratyviniai medžiai ar krūmai, kurie neturi daug dervingų medžiagų ir geba išlaikyti daugiau drėgmės. Vis dėlto, renkantis augalus verta įvertinti vietos sąlygas, nes sausros ir karščio bangos regione dažnėja, o tai didina bendrą gaisringumą.

    Klaida, kuri panaikina naudą

    Net ir tinkamas medis nepadės, jeigu kieme kaupiasi sausa biomasė. Pagrindinė taisyklė yra reguliariai šalinti nudžiūvusias šakas, sugrėbtus lapus ir kitas lengvai užsiliepsnojančias liekanas, ypač šalia pastato sienų ir terasų.

    Svarbu, kad medžių šakos nekabotų virš stogo ir nebūtų pernelyg arti pastato konstrukcijų. Praktikoje riziką didina ir per tankiai susodintos žaliosios juostos, nes ugnis gali lengviau persimesti nuo vieno augalo prie kito.

    Greitai augantys medžiai: privalumai ir rizikos

    Norint greičiau sukurti pavėsį, dažnai vilioja sparčiai augančios rūšys, kurios per sezoną gali paūgėti 1–2 metrus. Tačiau jos neretai reikalauja intensyvesnio genėjimo ir kontrolės, nes neprižiūrėtos greitai priartėja prie stogo, elektros linijų ar medinių pastatų.

    Ekspertai pataria kiemą planuoti taip, kad želdiniai būtų tik viena iš apsaugos grandžių, o ne vienintelis sprendimas. Svarbiausia išlieka bendras priešgaisrinis pasirengimas: švari aplinka prie namo, tvarkingi statinių paviršiai ir atsakinga priežiūra viso sezono metu.