CP v2

Tag: Bakterijos

  • Virtuvinį rankšluostį naudojate kelis kartus? Ekspertai įspėja: bakterijos dauginasi žaibiškai

    Virtuvinis rankšluostis dažnai atrodo švarus, tačiau vos per kelias valandas jis gali tapti bakterijoms palankia terpe. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad rankšluostis nuolat kontaktuoja su drėgme, maisto likučiais ir mūsų rankomis, todėl užterštumas auga greičiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Pagrindinė problema ta, kad šluostant indus, stalviršius ar džiovinant rankas mikroorganizmai ne tik kaupiasi audinyje, bet ir lengvai pernešami ant paviršių. Taip užterštas rankšluostis gali tapti „tiltu“ tarp kriauklės zonos, pjaustymo lentelių, švarių indų ir net jau paruošto maisto.

    Kodėl rankšluostis taip greitai užsiteršia?

    Maisto likučiai, drėgmė ir šiluma sudaro idealias sąlygas bakterijoms daugintis, ypač jei rankšluostis ilgai lieka drėgnas. Net jei audinys vizualiai atrodo švarus, mikrobinė tarša gali būti reikšminga, nes bakterijos plika akimi nematomos.

    Specialistai aiškina, kad kambario temperatūroje bakterijų kiekis gali didėti labai sparčiai, o kuo dažniau rankšluostis naudojamas skirtingiems darbams, tuo didesnė kryžminės taršos rizika. Tai ypač aktualu, kai tuo pačiu rankšluosčiu džiovinamos rankos ir šluostomi paviršiai, ant kurių vėliau dedamas maistas.

    Kada rankšluostį būtina keisti?

    Jei rankšluostis ilgai išlieka drėgnas, tai ženklas, kad jis greičiau taps mikroorganizmų dauginimosi vieta. Dar svarbiau jį nedelsiant pakeisti, jei jis turėjo kontaktą su žalia mėsa, paukštiena, žuvimi ar kiaušiniais, nes tokiais atvejais didėja pavojus pernešti ligas sukeliančius mikrobus.

    Nemalonus kvapas ar matomos dėmės dažnai reiškia, kad tarša jau pažengusi, tačiau vien kvapo laukti nereikėtų. Maisto saugos praktikoje rekomenduojama rankšluosčius keisti bent kartą per dieną, o intensyviai gaminant ar tvarkant virtuvę, ypač šiltuoju sezonu, tai gali tekti daryti ir dažniau.

    Saugesni įpročiai ir skalbimas

    Saugiausia turėti kelis rankšluosčius ir skirti juos skirtingoms užduotims, pavyzdžiui, vieną rankoms, kitą indams ar paviršiams. Taip sumažinama tikimybė, kad bakterijos nuo rankų ar kriauklės zonos bus perneštos ant švarių indų ar maisto ruošimo vietos.

    Prieš metant į skalbinių krepšį rankšluostį verta visiškai išdžiovinti, nes suglamžytas ir drėgnas audinys greičiau pradeda skleisti nemalonų kvapą, o tarša gali didėti. Virtuvinius rankšluosčius rekomenduojama skalbti karštame vandenyje ir reguliariai, o jei audinys tam tinkamas, papildomos dezinfekavimo priemonės gali padėti sumažinti mikroorganizmų kiekį.

    Tvarkant ypač nešvarius, su didesne taršos rizika susijusius išsiliejimus, dažnai praktiškiau naudoti vienkartines popierines servetėles. Tai leidžia greitai pašalinti užterštumą ir išvengti situacijų, kai stipriai užterštas audinys vėliau tampa bakterijų šaltiniu visoje virtuvėje.

  • Tyrimas: rūkas pilnas gyvybės ir gali mažinti oro taršą, bet jo vandens saugumas kelia klausimų

    Rūkas nėra vien sterili vandens lašelių dulksna ore – mokslininkų vertinimu, tai gali būti aktyvi mikroorganizmų terpė, kurioje bakterijos ne tik išlieka, bet ir auga. Nauji stebėjimai rodo, kad dalis rūko mikrobų gali prisidėti prie tam tikrų oro teršalų skaidymo.

    Tyrėjai, analizavę rūko lašelius ir oro mėginius prieš bei po rūko susidarymo, nustatė, kad nors bakterijų aptinkama ne kiekviename lašelyje, bendras jų kiekis visame rūko tūryje gali būti labai didelis. Skaičiuojama, kad viename rūko vandens lašelyje kartais gali būti apie 10 milijonų bakterijų.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė metilobakterijos – mikroorganizmų grupė, galinti maitintis paprastais anglies junginiais. Tarp jų minimas ir formaldehidas – ore pasitaikantis teršalas, siejamas su fotocheminiu smogu ir prastesne oro kokybe.

    Mokslininkai pastebėjo, kad rūko aplinkoje bakterijos gali didėti ir dalytis, o formaldehidą naudoti kaip „kuro“ šaltinį augimui. Kai teršalo koncentracija tampa per didelė ir joms pačioms pavojinga, dalis bakterijų jį suskaido į anglies dioksidą, taip stabilizuodamos savo aplinką.

    Tokiu būdu mikroorganizmai veikia ne dėl „oro valymo“ tikslo, o dėl išlikimo: naudodamos teršalus kaip maisto šaltinį jos keičia cheminių medžiagų sudėtį ore. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog rūkas automatiškai panaikina taršą ar gali pakeisti emisijų mažinimo priemones.

    Ilgą laiką kai kuriose pasaulio vietovėse rūko vandens surinkimas buvo laikomas patraukliu būdu gauti geriamojo vandens regionuose, kur trūksta kritulių. Rūkas dažnai įsivaizduojamas kaip švarus, „natūraliai filtruotas“ vandens šaltinis.

    Tačiau nauji duomenys primena paprastą taisyklę: rūko vanduo nėra sterilus ir gali turėti tiek gyvų bakterijų, tiek ore esančių cheminių priemaišų. Dėl to prieš vartojimą tokį vandenį reikėtų tirti ir, jei planuojama gerti, atitinkamai apdoroti, nes sudėtis gali skirtis priklausomai nuo vietovės, taršos šaltinių ir meteorologinių sąlygų.

    Šie rezultatai stiprina kryptį, kuri vis dažniau akcentuojama atmosferos moksluose: biologiniai procesai ore ir debesų bei rūko lašeliuose gali turėti realų, nors ir ribotą, poveikį cheminių junginių apykaitai. Kitaip tariant, atmosferoje vyksta ne tik fizika ir chemija, bet ir biologija.

    Kartu mokslininkai pabrėžia neapibrėžtumą: dar nėra iki galo aišku, kokių rūšių mikroorganizmų rūke būna skirtinguose regionuose ir kokiomis koncentracijomis jie gali paveikti konkrečius teršalus. Dėl to tolimesni tyrimai sieks tiksliau įvertinti, kada ir kokiomis sąlygomis rūkas tampa reikšmingu „reaktoriumi“ ore vykstantiems procesams.

  • Atrodytų nekaltas įprotis kenkia: daugkartinė vandens gertuvė gali tapti bakterijų židiniu

    Daugkartinės vandens gertuvės ir jų šiaudeliai tapo kasdieniu palydovu, tačiau netinkamai prižiūrimi jie gali virsti palankia terpe bakterijoms. Drėgmė, šiluma ir ant sienelių likę gėrimų likučiai sudaro sąlygas greitam mikroorganizmų dauginimuisi.

    Didžiausia problema dažnai slypi ne pačioje gertuvėje, o detalėse, kurias žmonės pamiršta išplauti kruopščiai. Šiaudeliai, dangtelio tarpinės, sriegiai ir sunkiau pasiekiami kampai greitai pasidengia gleivingu apnašu, vadinamu bioplėvele.

    Bioplėvelė gali sukelti nemalonų kvapą ir pakeisti vandens skonį net tada, kai viduje vizualiai viskas atrodo švaru. Toks sluoksnis veikia kaip apsauginė terpė bakterijoms, todėl vien paviršinis praskalavimas dažnai nepadeda.

    Jei geriate per šiaudelį, į skystį neišvengiamai patenka šiek tiek seilių, o ant gertuvės kaklelio gali likti mikrodalelių. Dėl to didėja rizika, kad bakterijos ims sparčiau daugintis, o dalijantis gertuve gali būti perduodami ir kai kurie virusai.

    Praktikoje tai gali pasireikšti nemaloniu burnos kvapu, skrandžio ar žarnyno sudirginimu, o jautresniems žmonėms ir infekcijomis. Rizika didėja, jei gertuvė ilgai stovi šilta, pavyzdžiui, automobilyje, sporto krepšyje ar darbo vietoje prie šildymo.

    Kad gertuvė būtų saugi, ją verta plauti kasdien, o ne tik retkarčiais. Po kiekvieno naudojimo rekomenduojama išpilti likusį vandenį, perplauti šiltu vandeniu, o vėliau išplauti su indų plovikliu, gerai suplakant ir kruopščiai išskalaujant.

    Dar geriau, jei turite specialų šepetėlį gertuvėms: juo lengviau pasiekti dugną ir sieneles, kur dažniausiai kaupiasi apnašos. Šiaudelį reikėtų plauti atskirai plonu šepetėliu, o jei jo nėra, šiaudelį galima pamirkyti karštame muiluotame vandenyje apie 15–20 minučių ir tuomet gerai perplauti.

    Po plovimo svarbu gertuvę ir jos dalis gerai išdžiovinti, nes nuolatinė drėgmė skatina mikroorganizmų dauginimąsi. Jei dangtelis turi gumines tarpines, jas verta kartkartėmis išimti ir išplauti atskirai, nes būtent ten dažnai lieka nematomų nešvarumų.

  • Štai didžiausia klaida šaldant vištieną: dėl jos gerokai išauga apsinuodijimo rizika

    Iš pirmo žvilgsnio vištienos užšaldymas atrodo paprastas: parsinešei iš parduotuvės ir įdėjai į šaldiklį. Tačiau būtent prieš užšaldymą daromos klaidos dažniausiai lemia ne tik prastesnį skonį, bet ir didesnę apsinuodijimo maistu riziką.

    Maisto saugos specialistai primena, kad šaldymas bakterijų patikimai nesunaikina, jis tik sustabdo jų dauginimąsi. Jei mėsa iki užšaldymo jau spėjo pabūti netinkamomis sąlygomis, po atitirpinimo problema gali sugrįžti su kaupu.

    Dažniausia klaida prieš šaldant

    Viena dažniausių klaidų yra atidėliojimas: šviežią vištieną kelias dienas laikyti šaldytuve ir tik tada šaldyti. Toks įprotis atrodo patogus, bet kuo ilgiau žalia mėsa laikoma, tuo labiau didėja mikrobiologinė rizika ir prastėja kokybė.

    Saugiausia taisyklė paprasta: jei žinote, kad vištienos tą pačią dieną negaminsite, ją geriau užšaldyti kuo greičiau. Taip sumažinama tikimybė, kad iki šaldymo ji spės patekti į sąlygas, palankias bakterijoms.

    Pavojingiausia zona virtuvėje

    Kita svarbi klaida yra šaldyti dar šiltą mėsą arba palikti ją ilgam atvėsti kambario temperatūroje. Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama vadinamoji pavojinga temperatūrų zona, maždaug nuo 5 iki 60 laipsnių, kurioje mikroorganizmai dauginasi greičiausiai.

    Praktiškai tai reiškia, kad vištienos nereikėtų laikyti ant stalviršio valandų valandas vien tam, kad ji atauštų. Kuo ilgiau mėsa būna šioje temperatūrų zonoje, tuo didesnė tikimybė, kad vėlesnis šaldymas tik užkonservuos problemą, o ne ją išspręs.

    Kaip šaldyti teisingai

    Jei vištieną reikia užšaldyti, svarbu pasirūpinti greitu ir higienišku procesu: mėsą verta supakuoti sandariai, kad ji neliestų kitų produktų ir nesusidarytų kryžminė tarša. Taip pat naudinga ją suskirstyti porcijomis, kad vėliau nereikėtų atitirpinti didelio kiekio.

    Gatintą vištieną taip pat galima šaldyti, tačiau ji turi atvėsti saugiai ir pakankamai greitai, o ne būti laikoma kambario temperatūroje. Atitirpintą vištieną saugiausia atšildyti šaldytuve, nes taip lengviau išlaikyti pastovią žemą temperatūrą ir sumažinti bakterijų dauginimosi riziką.

  • Bendra muilo plytelė visiems namuose? Gydytojai įspėja, kada rizika iš tiesų išauga

    Daugelyje namų vonioje vis dar guli viena kieto muilo plytelė, kuria naudojasi visi šeimos nariai. Vieniems tai atrodo praktiška ir įprasta, kitiems kelia klausimų dėl higienos. Pagrindinė baimė paprasta: ar taip galima „pasidalinti“ mikrobais?

    Moksliniai tyrimai rodo, kad ant kieto muilo paviršiaus mikroorganizmų iš tiesų gali būti. Pavyzdžiui, 2006 metais publikuotame tyrime buvo nustatyta, kad kieto muilo gabalėliuose gali aptinkami kelių rūšių mikrobai, tačiau tai dar nereiškia automatinės infekcijos.

    „Muilas nėra savaime apsivalantis, todėl po naudojimo ant jo gali likti bakterijų“, – sakė visuomenės sveikatos specialistė, daktarė Kelly Reynolds.

    Svarbiausia detalė – riziką lemia ne vien pats muilas, o aplinka ir įpročiai. Drėgnoje muilinėje, kur muilas nuolat šlampa ir neapdžiūsta, mikroorganizmams sudaromos palankesnės sąlygos išlikti. Tuo metu gerai nusausinamas muilas ir tekantis vanduo prieš naudojimą gali sumažinti paviršinę taršą.

    Papildomą riziką sukuria situacijos, kai namuose yra sergančių žarnyno infekcijomis ar vėmimu ir viduriavimu pasireiškiančiais virusais, taip pat kai muilu naudojamasi neplautomis, akivaizdžiai nešvariomis rankomis. Tokiais atvejais ant paviršių, įskaitant muilą, gali patekti daugiau patogenų, o vėliau jie lengviau pasklinda per rankas ir bendrus daiktus.

    Norint sumažinti riziką, svarbu rankas plauti pakankamai ilgai, kruopščiai įtrinant visas vietas, o patį muilą laikyti taip, kad jis galėtų išdžiūti. Praktikoje tai reiškia muilinę su skylutėmis ar laikiklį, nuo kurio vanduo nubėga, taip pat reguliarų vonios ir kriauklės zonos valymą.

    Jei namuose daug žmonių, dažnai lankosi svečiai arba yra mažų vaikų, patogesnė alternatyva gali būti skystas muilas su dozatoriumi. Jis paprastai laikomas higieniškesniu, nes produktas talpoje nesiliečia su skirtingų žmonių rankomis, o dozatorius sumažina tiesioginį kontaktą su pačia priemone.

    Kitas pasirinkimas – prausikliai ar dušo geliai, kurie kai kuriais atvejais gali būti švelnesni odai dėl labiau subalansuoto pH ir drėkinamųjų sudedamųjų dalių. Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: svarbiausia yra technika ir reguliarumas, o ne vien priemonės forma.

  • Niekada nepalikite pietų ant stalo: bakterijos dauginasi žaibiškai, įspėja ekspertai

    Paruoštas maistas nėra sterilus net ir po virimo ar kepimo: aukšta temperatūra sunaikina daugumą mikroorganizmų, bet ne visus, o dalis gali patekti vėliau, kai patiekalas vėsta ar yra perkeliamas į indus. Didžiausia rizika prasideda tuomet, kai maistas ilgam paliekamas kambario temperatūroje, nes bakterijos tokiomis sąlygomis dauginasi sparčiausiai.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia vadinamąją dviejų valandų taisyklę: paruoštą maistą reikėtų atšaldyti ir padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per dvi valandas. Jei aplinkos temperatūra aukšta, pavyzdžiui, per karščius ar šalia veikiančios orkaitės, saugus laikas gali sutrumpėti iki maždaug vienos valandos.

    Kas vyksta patiekalui vėstant

    Vėstant patiekalui prasideda procesai, kurių akimis dažnai nepamatysite: aktyvėja bakterijų dauginimasis ir spartėja riebalų oksidacija bei baltymų irimo procesai. Dėl to blogėja skonis, kvapas ir tekstūra, tačiau pavojingiausia tai, kad maistas gali atrodyti normalus, nors jau kelia riziką.

    Šaldytuvas šiuos procesus sulėtina, bet jų nesustabdo. Namų šaldytuve, kuris dažniausiai laikomas apie 4 laipsnių temperatūroje, mikroorganizmų augimas lėtėja, tačiau higiena, pakuotė ir laikas išlieka kritiškai svarbūs.

    Kuriems patiekalams rizika didžiausia

    Greičiausiai genda patiekalai, kuriuose daug drėgmės ir baltymų: mėsa, paukštiena, žuvis, patiekalai su kiaušiniais, taip pat kreminiai padažai, pieno ar grietinėlės pagrindo patiekalai. Sriubos, troškiniai ir padažai neretai atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka temperatūrų zonoje, kur bakterijoms palankiausia daugintis.

    Net iš pažiūros paprasti produktai, pavyzdžiui, virti makaronai ar ryžiai, gali tapti problema, jei ilgai laikomi ant stalo ir vėliau dar kartą pašildomi. Kuo dažniau maistas būna šildomas ir vėl atvėsinamas, tuo labiau nukenčia kokybė ir didėja rizika.

    Kaip saugiai atvėsinti ir laikyti

    Saugus laikymas prasideda iškart po gaminimo: dideles porcijas verta padalyti į mažesnes ir sudėti į negilius indus, kad šiluma pasišalintų greičiau. Atvėsusį maistą reikėtų sandariai uždaryti, kad sumažėtų sąlytis su oru, drėgme ir kitais produktais, o kvapai nesusimaišytų.

    Šaldytuve svarbi ir vieta: didžiausi temperatūros svyravimai paprastai būna durelėse, todėl jautresnius produktus geriau laikyti gilesnėje lentynų dalyje. Pašildant būtina pasiekti, kad patiekalas būtų karštas per visą tūrį, o ne tik paviršiuje.

    Dažnai kartojama 2–3 dienų taisyklė šaldytuve yra bendras orientyras namų sąlygoms, tačiau ji galioja tik tada, kai maistas buvo greitai atvėsintas, laikomas švariuose sandariuose induose ir nebuvo ilgai paliktas kambario temperatūroje. Jei kyla abejonių dėl laikymo ar kvapo, saugiau nerizikuoti.

    Šaldymas gali padėti prailginti laikymą, nes labai žema temperatūra sustabdo daugumos bakterijų dauginimąsi, tačiau jų nesunaikina. Todėl šaldyti reikėtų tik šviežiai paruoštą maistą, o atitirpinus jį patartina iškart gerai pašildyti ir suvalgyti negrąžinant atgal į šaldytuvą.

  • Ne tik vanduo: paprastas būdas nuplauti braškes, kad liktų mažiau pesticidų ir bakterijų

    Ankstyvos braškės pirkėjus vilioja kvapu ir kaina, tačiau būtent šiuo sezonu dažniau kyla klausimų dėl cheminių likučių ir higienos. Specialistai pabrėžia, kad riziką lemia ne vien tai, kuo uogos buvo purkštos, bet ir kaip jos buvo laistomos, skintos, laikytos bei vežtos.

    Uogose gali būti aptinkama nitratų, kurie gamtoje susidaro dirvožemyje ir vandenyje, o jų kiekį gali padidinti intensyvus tręšimas azoto trąšomis. Vis dėlto didesnį susirūpinimą dažniausiai kelia pesticidų likučiai, nes braškių paviršius nelygus, o sėklytės ir įdubimai sudaro sąlygas likučiams bei nešvarumams užsilaikyti.

    Ne mažiau svarbu ir mikrobiologinė tarša. Apsinuodijimai braškėmis dažnai siejami ne su nitratais, o su bakterijomis, kurios gali patekti per užterštą vandenį, dirvą, rankas, tarą ar netinkamas laikymo sąlygas, ypač kai uogos ilgai būna šiltai.

    Kaip plauti, kad būtų saugiau?

    Vien tik nuplovimas po čiaupu ne visada pašalina dalį paviršiuje esančių likučių, todėl galima taikyti mirkymą sodos tirpale. Rekomenduojama braškes 10–15 minučių pamirkyti vandenyje su soda, pavyzdžiui, apie 1 arbatinį šaukštelį sodos į maždaug 500 mililitrų vandens.

    Svarbi detalė – prieš mirkymą geriau nenuskinti žaliosios dalies, nes taip uoga mažiau prisigeria vandens ir nepraranda skonio. Po mirkymo braškes būtina gerai nuplauti po tekančiu vandeniu ir leisti nusivarvėti.

    Taip pat patariama iš karto išrūšiuoti uogas ir atmesti tas, kurios turi pelėsio, yra labai suminkštėjusios ar turi įtartiną kvapą. Net viena sugedusi uoga gali greitai sugadinti likusias, nes pelėsis plinta itin sparčiai.

    Dažniausia klaida – nuplauti per anksti

    Jei braškes planuojate laikyti šaldytuve, jų geriau neplauti iš karto po pirkimo. Drėgmė ant paviršiaus pagreitina pelėsio atsiradimą, todėl plauti verta tik prieš valgant arba prieš pat gaminant.

    Laikymui tinka indas ar dubuo, kurio dugną galima iškloti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų perteklinę drėgmę. Indą geriau uždengti ne visiškai sandariai, kad liktų minimali oro cirkuliacija, o uogas suvalgyti per 2–5 dienas, priklausomai nuo jų šviežumo.

    Mažinti riziką padeda ir sezoniškumas: natūraliai prinokusios birželio–liepos braškės neretai būna mažiau intensyviai „skubinamos“ ir geriau atlaiko laikymą. Vis dėlto net ir sezono metu svarbiausia išlieka higiena, tinkamas plovimas ir laikymas.

  • Kiaušinius šaldytuve laikote neteisingai? Specialistai įvardijo tikslų terminą ir vietą

    Kiaušinius šaldytuve laikote neteisingai? Specialistai įvardijo tikslų terminą ir vietą

    Kiaušiniai daugelyje namų atsiduria šaldytuvo durelėse esančiose įdubose, tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad tai viena prasčiausių vietų laikymui. Durelėse temperatūra dažniau svyruoja dėl nuolatinio atidarinėjimo, o tai trumpina produkto šviežumą ir didina bakterijų dauginimosi riziką.

    Maisto saugos rekomendacijos paprastos: kiaušinius geriausia laikyti stabiliausioje ir vėsiausioje šaldytuvo zonoje. Dažniausiai tai yra vidurinė arba apatinė lentyna arčiau galinės sienelės, kur šaltis pasiskirsto tolygiau ir rečiau kinta.

    Kiek laiko kiaušiniai išsilaiko?

    Parduotuvėje pirkti kiaušiniai, laikomi šaldytuve, paprastai išlieka tinkami vartoti kelias savaites nuo supakavimo datos, jei nepažeistas lukštas ir laikymo sąlygos stabilios. Praktikoje daugelyje šalių dažnai minimas apie 3–5 savaičių laikotarpis, tačiau tiksli trukmė priklauso nuo tiekimo grandinės ir laikymo temperatūros.

    Ūkiuose surinkti, neplauti kiaušiniai gali išsilaikyti ilgiau, nes ant lukšto esanti natūrali apsauginė plėvelė sumažina drėgmės netekimą ir mikroorganizmų patekimą į vidų. Nuplovus kiaušinį ši natūrali apsauga silpnėja, todėl jam ypač svarbus pastovus laikymas šaltai.

    Kodėl skiriasi laikymo įpročiai Europoje?

    Dalis Europos šalių kiaušinių prekyboje nelaiko šaldytuve, nes gamybos grandinėje dažniau vengiamas intensyvus plovimas, kad išliktų natūrali apsauginė plėvelė. Tokiu atveju kiaušiniai trumpesnį laiką gali būti laikomi ir kambario temperatūroje, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: vieną kartą atšaldžius, jų nebereikėtų laikyti šiltai.

    Lietuvoje vartotojams saugiausia laikytis konservatyvaus scenarijaus: kiaušinius laikyti šaldytuve ir vengti temperatūros kaitos. Papildomai rekomenduojama jų neperdėti į dureles, laikyti originalioje dėžutėje, kuri sumažina kvapų įsigėrimą ir apsaugo nuo drėgmės svyravimų.

    Kaip patikrinti, ar kiaušinis dar geras?

    Specialistai primena, kad vien data ant pakuotės ne visada pasako viską, todėl verta įvertinti ir požymius. Sugedusį kiaušinį dažniausiai išduoda nemalonus kvapas, neįprasta konsistencija arba pažeistas, lipnus lukštas.

    Jei kyla abejonių, saugiausia kiaušinį įmušti į atskirą indą ir tik tada naudoti gaminimui. Tai padeda išvengti situacijos, kai dėl vieno sugedusio kiaušinio tenka išmesti visą patiekalą.

  • Kiaušinius dedate į šaldytuvo dureles? Ši klaida gali sutrumpinti jų galiojimą

    Kiaušinius dedate į šaldytuvo dureles? Ši klaida gali sutrumpinti jų galiojimą

    Daugelio šaldytuvų durelėse įrengti specialūs laikikliai kiaušiniams atrodo patogūs, tačiau maisto saugos požiūriu tai nėra geriausia vieta. Durelėse temperatūra svyruoja labiausiai, todėl kiaušiniai gali greičiau prarasti šviežumą.

    Pagrindinė problema yra ne tik vidutinė šiluma, bet ir nuolatiniai temperatūros pokyčiai. Kaskart atidarius šaldytuvą durelių lentynėlės greičiau sušyla, o uždarius vėl atvėsta, todėl ant lukšto gali susidaryti kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto didina riziką, kad mikroorganizmai lengviau pateks per porėtą lukšto paviršių, o tai gali paspartinti gedimo procesus. Dėl to kiaušiniai, laikomi durelėse, neretai greičiau praranda skonines savybes ir gali tapti netinkami vartoti anksčiau nei tikėtasi.

    Kur kiaušiniams geriausia vieta?

    Stabiliausia temperatūra paprastai būna pagrindinėje šaldytuvo kameroje, o ne durelėse. Praktikoje saugesnis pasirinkimas yra vidurinė arba apatinė lentyna, kur šalčio režimas mažiau kinta ir produktai patiria mažiau šilumos šuolių.

    Taip pat rekomenduojama kiaušinius laikyti originalioje pakuotėje. Ji padeda apsaugoti nuo kvapų sugėrimo ir sumažina mechaninių pažeidimų riziką, o pačiame šaldytuve lengviau išlaikyti tvarką ir sekti galiojimo laiką.

    Ką dar verta prisiminti?

    Jei kiaušinius parsinešėte iš parduotuvės, geriausia juos kuo greičiau įdėti į šaldytuvą ir vengti ilgai laikyti kambario temperatūroje. Dažni temperatūros pokyčiai, ypač kai produktas tai sušyla, tai vėl atšąla, trumpina realų šviežumo laiką.

    Be to, kiaušinių nereikėtų plauti prieš dedant į šaldytuvą, nes taip galima pažeisti natūralią apsauginę lukšto plėvelę. Jei reikia, juos saugiau nuvalyti tik prieš pat naudojimą, kad būtų mažesnė užteršimo rizika virtuvėje.

  • Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    JAV mokslininkus nustebino keistas radinys tyrimų laive Blue Heron, plaukiojančiame Didžiųjų ežerų regione. Per įprastą techninę apžiūrą 2024 metais iš vairo veleno ėmė sunktis tiršta, juoda, beveik dervingos konsistencijos masė, kuri iš pradžių atrodė kaip tepalų ar nešvarumų sankaupa.

    Vienas iš darbuotojų, užuot medžiagą tiesiog išvalęs ir išmetęs, paėmė mėginį ir perdavė laboratorijai. Ten tyrėjai tikėjosi patvirtinti įprastą techninę taršą, tačiau genetiniai tyrimai parodė ką kita: masėje buvo gausu gyvų mikroorganizmų ir jų genetinės medžiagos.

    DNR analizė atskleidė, kad dalis aptiktų organizmų neatitinka iki šiol mokslui žinomų grupių. Tyrėjams pavyko atkurti apie 20 genomų ir jie kelia prielaidą, jog juodoje masėje gali slėptis visiškai naujos mikroorganizmų linijos, įskaitant galimai naują archėjų eilę ir naują bakterijų tipą.

    Netikėta buveinė mechanizmo viduje

    Mokslininkus suintrigavo ir pati aplinka, kurioje šie mikroorganizmai galėjo išgyventi. Vairo mechanizmo vidus yra šiltas, prastai aprūpinamas deguonimi ir gana izoliuotas, todėl primena vadinamąsias ekstremalias nišas, kurias biologai dažniau sieja su giliųjų nuosėdų sluoksniais ar uolienų vidaus mikropasauliu.

    Manoma, kad mikrobai į šią vietą galėjo patekti kartu su tepalais ar kitais teršalais, o vėliau prisitaikyti ir suformuoti savotišką uždarą mikroekosistemą. Toks scenarijus išryškina, kad naujų organizmų paieškos nebūtinai turi apsiriboti vien atokiomis ar egzotiškomis vietovėmis.

    Kodėl tai svarbu ne tik biologams

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis aptiktų mikroorganizmų galėtų būti susiję su metano gamyba. Nors tai dar tik hipotezės ir ankstyvos išvados, tokie organizmai ilgainiui gali sudominti ir taikomųjų technologijų kūrėjus, pavyzdžiui, ieškančius efektyvesnių biologinių procesų energijos gamybai.

    Šis atvejis primena, kad Žemės mikropasaulis vis dar menkai pažintas, o net kasdienės, žmogaus sukurtos konstrukcijos gali slėpti netikėtų biologinių staigmenų. Mokslininkai pabrėžia, kad tolimesni tyrimai bus būtini, siekiant tiksliai nustatyti, kas tai per organizmai, kaip jie prisitaikė ir kokį vaidmenį atlieka savo mikroaplinkoje.