Tag: Baltijos jūra

  • Lenkijos pajūris vasarą sulaukė rekordo: 2,2 mln turistų, nakvynių skaičius augo

    Lenkijos Baltijos pajūris šią vasarą fiksavo ypač sėkmingą sezoną: liepą ir rugpjūtį pajūrio apgyvendinimo įstaigose apsistojo 2,2 mln poilsiautojų – daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

    Naujausi Lenkijos statistikos tarnybos (GUS) duomenys rodo, kad augo ne tik atvykstančiųjų skaičius, bet ir nakvynių apimtys. Prie bendro šuolio ryškiai prisidėjo svečiai iš užsienio.

    Per du vasaros mėnesius poilsiautojai Lenkijos pajūryje užsisakė 9,2 mln nakvynių – tai 2,8 proc. daugiau nei prieš metus. Pajūrio apgyvendinimas sudarė 31,3 proc. visų šalyje vasarą suteiktų nakvynių.

    Duomenys atskleidžia ir kitą svarbią tendenciją: atostogos prie jūros dažniau būna ilgesnės nei kitose šalies vietovėse, o užimtumas viešbučiuose ir kituose objektuose vasaros piko metu išlieka itin aukštas.

    Kas labiausiai augino srautus

    Didžiąją dalį poilsiautojų sudarė vietiniai turistai – 80,3 proc. visų atvykusiųjų, arba apie 1,8 mln žmonių. Vis dėlto sparčiausias augimas fiksuotas tarp užsienio svečių.

    Per liepą ir rugpjūtį prie Baltijos atvyko apie 400 tūkst. užsieniečių – 8,8 proc. daugiau nei praėjusį sezoną. Tarp jų aiškiai dominavo vokiečiai: jų buvo 206,4 tūkst., tai sudarė beveik pusę visų užsienio turistų.

    Po vokiečių pagal srautus rikiavosi turistai iš Čekijos, Švedijos ir Norvegijos.

    Kiek laiko ilsėjosi ir koks buvo užimtumas

    Vidutiniškai turistas Lenkijos pajūryje praleido 4,2 nakvynės – gerokai daugiau nei bendras šalies vidurkis, kuris siekė 2,9 nakvynės.

    Didelis buvo ir apgyvendinimo vietų užimtumas: liepą vietų panaudojimo rodiklis sudarė 61,3 proc., o rugpjūtį pakilo iki 62,3 proc. Palyginimui, visos šalies vidurkis tais pačiais mėnesiais buvo atitinkamai 51,6 proc. ir 53,1 proc.

    Populiariausi kurortai: lyderiai ir koncentracija

    Daugiausia turistų pagal pateiktus skaičius sutraukė Kolobžegas – jame apsilankė 185,5 tūkst. žmonių, kuriems suteikta daugiau nei 1 mln nakvynių.

    Antroje vietoje atsidūrė Gdanskas: mieste lankėsi 399,5 tūkst. svečių, o nakvynių skaičius siekė 983,6 tūkst. Stiprius rezultatus rodė ir Revalis, Melnas, Vladislavovas bei Svinouiscė – kiekvienoje iš šių vietovių perkopta 500 tūkst. nakvynių riba.

    Ryški ir srautų koncentracija: dešimt labiausiai lankomų pajūrio savivaldybių sutelkė daugiau nei 65 proc. viso turizmo judėjimo prie Baltijos.

  • Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Po vandeniu slypi prarastos žmonių žemės: mokslininkai aiškinasi, ką slepia „Aquaterra“

    Didžiulės teritorijos, kuriose kadaise gyveno žmonės, šiandien yra atsidūrusios keliolika ar net daugiau nei šimtą metrų po vandeniu. Šiuos „prarastus“ pakrančių plotus mokslininkai vadina „Aquaterra“ – ir teigia, kad jie gali slėpti svarbių užuominų apie ankstyvą žmonijos istoriją.

    Kaip rašoma žurnale „The Atlantic“, geografas Jerome’as E. Dobsonas skaičiuoja, kad bendra tokių dabar jau užlietų teritorijų apimtis galėjo būti panaši į Pietų Amerikos plotą. Tai reiškia, jog kalbama ne apie pavienes įlankas ar salas, o apie milžinišką kadaise virš vandens buvusį pasaulį.

    Svarbu pabrėžti: „Aquaterra“ nėra „dingęs žemynas“ geologine prasme ir nėra dar viena legendinės Atlantidos versija. Tai terminas, apibūdinantis žemynų šelfo zonas, kurios ledynmečiais būdavo sausumoje, nes didelė dalis vandens būdavo „užrakinta“ ledynuose, o vandenynų lygis nukrisdavo keliasdešimčia metrų.

    Klimatui šylant ir ledynams tirpstant, jūrų lygis per paskutinius maždaug 20 tūkst. metų palaipsniui kilo, o iki maždaug prieš 6 tūkst. metų daugelis buvusių pakrančių lygumų jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Būtent todėl nemaža dalis ankstyvųjų žmonių gyvenviečių ar migracijos kelių šiandien gali būti pasiekiami tik povandeninių tyrimų pagalba.

    Kur ieškoma praeities pėdsakų

    „Aquaterrą“ tyrinėjantys mokslininkai primena, kad pirmieji žmonės iš Afrikos pradėjo migruoti mažiausiai prieš 70 tūkst. metų, kai jūros lygis buvo pastebimai žemesnis nei dabar. Tuomet pakrantėse driekėsi plačios žemumos, upių slėniai ir pelkės – vietos, tinkamos gyventi, medžioti ir keliauti.

    Šiandien dalis tų teritorijų yra net iki 120 metrų gylyje, todėl jų archeologinis „žemėlapis“ ilgą laiką tiesiog nebuvo pasiekiamas tradicinei archeologijai. Dėl to didelė žmonių istorijos dalis gali būti likusi „aklojoje zonoje“ – ten, kur įprasti kasinėjimai neįmanomi.

    Konkrečių povandeninių radinių jau esama. Prie Pietų Afrikos krantų minimi akmeniniai įrankiai, kurių amžius siekia nuo šimtų tūkstančių iki daugiau nei milijono metų, o Šiaurės jūros dugne aptikta neandertaliečių veiklos pėdsakų.

    Europoje dėmesį traukia Cosquer urvas netoli Marselio: jo įėjimas šiandien yra maždaug 37 metrai po jūros lygiu, tačiau viduje išliko piešiniai ir raižiniai, datuojami 19–27 tūkst. metų. Kitas įdomus pavyzdys – Baltijos jūros dugne netoli Vokietijos esantis „Blinkerwall“: akmeninė struktūra, kuriai daugiau nei 10 tūkst. metų ir kuri, manoma, galėjo būti naudojama medžiojant elnius.

    Kodėl povandeninė archeologija vėluoja

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad archeologija ilgą laiką koncentravosi į sausumos radimvietes, o užlietos pakrančių teritorijos buvo tarsi nustumtos į šalį. Tačiau būtent jos galėjo būti svarbūs socialinio gyvenimo, technologijų raidos ir kultūrinių mainų centrai.

    Praktikoje tokie tyrimai sudėtingi: trukdo ribotas matomumas, žema vandens temperatūra ir pati logistika. Be to, šiuolaikinė pakrančių erozija ir tolesnis jūros lygio kilimas gali negrįžtamai naikinti archeologines vietas dar prieš jas aptinkant.

    Dėl to „Aquaterrą“ tyrinėti skatinama dabar, kol dalis pėdsakų dar neišnyko. Nors tai nereiškia, kad bus rasta „nauja Atlantida“, tokie atradimai gali reikšmingai papildyti supratimą, kaip iš tiesų gyveno ir judėjo ankstyvosios žmonių bendruomenės.

  • „Baltic Power“ vėjo parkas Baltijoje pasiekė rekordą – per piką pagamino 663,2 MW

    Lenkijos Baltijos jūroje statomas jūrinio vėjo projektas „Baltic Power“ pasiekė iki šiol didžiausią savo generacijos rekordą – per vakarinį elektros paklausos piką galia trumpam šoktelėjo iki 663,2 MW.

    Kaip rašo WNP, tokį rezultatą „Orlen“ ir „Northland Power“ vystomas parkas užfiksavo lapkričio 12 dieną. Tą vakarą elektrinė šešias valandas išlaikė didesnę nei 500 MW galią, o geriausiu momentu per 15 minučių intervalą perkopė 660 MW ribą.

    Šis pasiekimas svarbus ir dėl to, kad rodo artėjančią projekto pabaigą – vėjo parkas vis dar yra techninio paleidimo (bandymų) etape, bet tokia generacija leidžia manyti, jog nemaža dalis turbinų jau turi leidimus eksploatacijai.

    Be to, didžiausia galia pasiekta būtent popietės–vakaro valandomis, kai paprastai kyla elektros poreikis. Tai reiškia, kad papildomi šimtai megavatų į sistemą įsiliejo tuo metu, kai jų labiausiai reikia.

    Ką reiškia 663,2 MW rekordas

    „Baltic Power“ įrengtoji galia siekia 1 140 MW, tad daugiau nei 500 MW generacija jau viršija pusę planuojamo pajėgumo. Rekordiniu ketvirčiu pasiekta 663,2 MW galia yra ryškus šuolis projektui, kuris oficialiai dar nėra pradėjęs komercinės veiklos.

    Tekste pažymima, kad kiekvienos turbinos galia siekia 15 MW. Kad būtų pasiekta 663,2 MW, vienu metu turėjo veikti bent 45 iš 76 pastatytų turbinų, ir tai – artimai jų maksimaliai galiai, ką tą dieną leido palankios sąlygos Baltijoje.

    Vėliau generacija pastebimai krito, tačiau tai siejama ne su projekto problemomis, o su tuo, kad elektrinė dar testuojama, todėl dalis įrenginių gali būti laikinai išjungiami derinimo metu.

    Bandymų etapas – be garantijų pagal CfD

    Kol vyksta techninis paleidimas ir projektas dar neturi koncesijos bei nėra įtrauktas į paramos mechanizmą, vėjo parkas negauna garantuoto atsiskaitymo pagal kontraktų skirtumo sistemą (angl. contract for difference, CfD).

    CfD modelyje pajamos lyginamos su rinkos kaina: jei rinkos kaina mažesnė už sutartyje numatytą, skirtumas kompensuojamas, o jei rinkos kaina didesnė – perviršis grąžinamas atsakingai institucijai. Tačiau iki įėjimo į šią sistemą pajamos priklauso tik nuo rinkos.

    WNP nurodo, kad tokiu laikotarpiu „Baltic Power“ investuotojai uždirbo pagal „grynai rinkos“ taisykles. Taip pat minima, jog jūrinių vėjo projektų iš vadinamosios pirmosios fazės (į kurią įtrauktas ir „Baltic Power“) kontraktuose skaičiuojama maždaug 459 zlotų už MWh kaina po indeksacijos 2026 metams (tai pateikiama kaip supaprastintas skaičiavimas).

    Praktiškai tai reikštų, kad vėliau, jau veikiant įprastu CfD režimu, investuotojams liktų pajamos iki šiame mechanizme numatyto lygio, o viskas, kas virš jo, būtų perskirstoma pagal sistemos taisykles.

  • Lenkijoje pakrikštytas naujas keltas „Bursztyn“: Tuskas žada sugrįžimą į Baltiją

    Lenkijoje, Ščecine, iškilmingai pakrikštytas naujas keltas M/F „Bursztyn“, ceremonijoje dalyvavo ministras pirmininkas Donaldas Tuskas. Tai antras iš trijų tos pačios serijos laivų, kuriuos eksploatuos Lenkijos keltų operatorius „POLSCA“.

    Prieš renginį D. Tuskas sakė, kad balta–raudona Lenkijos vėliava virš šio kelto bus signalas, jog šalis „grįžta į jūrą“ ir į Baltiją didesniu mastu. Jis pabrėžė, kad tai simboliškai siejasi su Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjimu lapkričio 11-ąją.

    Skelbiama, kad po vizito Ščecine „Bursztyn Unity“ turėtų plaukti Švedijos Ystado kryptimi. Planuojama, kad lapkričio 15 dieną laivas išvyks iš Ščecino, o kitą rytą pirmą kartą užsuks į Ystado uostą – tai bus techninis reisas be keleivių ir krovinių.

    Atvykus į Švediją numatyti papildomi techniniai darbai, įrangos montavimas ir bandymai, taip pat pasirengimas kranto elektros tiekimui (OPS), kai laivas uoste gali būti maitinamas iš sausumos. Šie darbai, pasak bendrovės, gali trukti iki dviejų dienų.

    Antra serijos dalis ir planai iki 2029 metų

    Operatorius teigia, kad „Jantar Unity“ ir „Bursztyn Unity“ yra vieni moderniausių keltų Baltijos jūroje. Abu laivai yra „dvyniai“: jų ilgis siekia 195,6 metro, plotis – daugiau nei 32 metrus.

    Nurodoma, kad 4 100 metrų ilgio krovinių linija leidžia gabenti maždaug 250 sunkvežimių. Trečiasis serijos laivas turėtų vadintis „Amber Unity“, o jo eksploatacijos pradžia numatoma 2029 metais.

    Kodėl svarbi Lenkijos vėliava ant kelto?

    Naujasis keltas, kaip ir kiti tokio tipo laivai Baltijoje, plaukios su Lenkijos vėliava. Tekste pabrėžiama, kad tai reikšmingas pokytis – pastaruosius 30 metų Lenkijos keltų operatorių laivai dažnai būdavo registruojami po Kipro ar Bahamų vėliavomis, be kita ko, dėl mokesčių priežasčių.

    Infrastruktūros viceministras Arkadiuszas Marchewka teigė, kad pakeitus dalį taisyklių plaukioti su nacionaline vėliava tapo finansiškai patrauklu. Pasak jo, numatyti sprendimai, leidžiantys taikyti mažą tonažo mokestį vietoj pelno mokesčio (CIT), taip pat palankesnės sąlygos jūrininkams, kurie atleidžiami nuo gyventojų pajamų mokesčio (PIT).

  • Lenkija į Baltiją perkėlė daugiau kaip 9 000 ungurių, kad jų nepagaudytų Rusijos žvejai

    Lenkijoje įvykdyta neįprasta žuvų gelbėjimo operacija: iš Vislos įlankos į atvirą Baltijos jūrą perkelta daugiau kaip 9 000 europinių ungurių, kad jie nepatektų į Rusijos žvejų tinklus.

    Apie tai praneša portalas „Wirtualna Polska“, remdamasis Jūrų žvejybos instituto informacija. Operacija vyko 2026 metų spalio 5–27 dienomis, kai mokslininkai kartu su vietos žvejais gaudė ungurius ir juos gabeno į saugesnę akvatoriją.

    Iš viso iš Vislos įlankos buvo išvežta 9 110 žuvų, kurių bendras svoris siekė 8,8 tonos. Vislos įlanka – sekli Baltijos lagūna, kurią dalijasi Lenkija ir Rusija: šiaurės rytinė dalis priklauso Kaliningrado sričiai.

    Operacijos logika paprasta: perkelti unguriai turėtų išvengti didesnio žvejybos spaudimo Rusijos pusėje ir turėti daugiau šansų sėkmingai migruoti neršti, taip prisidedant prie šios rūšies populiacijos atkūrimo.

    Kaip vyko ungurių perkėlimas

    Gyvi unguriai buvo surenkami iš žvejų penkiuose uosteliuose: Krynica Morska, Konty-Rybackie, Nowa Pasłęka, Frombork ir Suchacz. Daugiausia dėmesio skirta suaugusiems vadinamiesiems sidabriniams unguriams – tiems, kurie jau pasiruošę tolimai migracijai.

    Žuvis gaudė saugiomis gaudyklėmis, po to trumpam laikė talpyklose su deguonimi prisotintu vandeniu. Specialistai įvertindavo jų būklę: jaunus ungurius paleisdavo atgal, o atrinktus – pasverdavo ir perkeldavo į ant sunkvežimių įrengtus baseinus.

    Vėliau kiekviena partija buvo išleidžiama į Gdansko įlanką netoli Nowy Świat uosto, jau atviros jūros pusėje. Ši vieta parinkta taip, kad unguriai galėtų aplenkti rusišką Vislos įlankos dalį ir tęsti kelionę.

    Jūrų žvejybos instituto teigimu, taip perkelti unguriai neturėtų patirti papildomo mirtingumo ir žvejybos spaudimo Rusijos akvatorijoje, o jų galimybės pasiekti neršto vietas – išaugti.

    Kur plauks toliau ir ką stebės mokslininkai

    Mokslininkai primena, kad europiniai unguriai neršia Sargaso jūroje Atlanto vandenyne – tai sritis netoli Bermudų salų, neturinti krantų ir apsupta vandenyno srovių. Dėl to galimybė palikti Vislos įlanką yra itin svarbi rūšies apsaugos programoms.

    Siekiant geriau suprasti migracijos maršrutą, 100 ungurių buvo pritvirtinti akustiniai siųstuvai. Jų signalus planuojama fiksuoti povandeniniais mikrofonais (hidrofonais), įrengtais palei tikėtiną žuvų kelią.

    Tokie įrenginiai turėtų veikti ir Danijos sąsiauriuose, jungiančiuose Baltijos ir Šiaurės jūras. Tai leis stebėti, kur tiksliai unguriai plauks toliau, kai paliks Baltijos regioną.

    Kiek kainavo operacija

    Skelbiama, kad visa operacija kainavo apie 3,6 mln. zlotų (originaliame pranešime suma taip pat pateikta grivinomis). Didžioji dalis finansavimo – 2,5 mln. zlotų – skirta iš Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo.

    ES strateginis tikslas – atkurti šios rūšies populiaciją taip, kad į Sargaso jūrą galėtų migruoti bent 40 proc. sidabrinių ungurių, palyginti su būkle iki padidėjusio žmogaus poveikio ir populiacijos smukimo.

  • Donaldas Tuskas atvyksta į Ščeciną: „Bursztyn Unity“ krikšto metu bus iškelta Lenkijos vėliava

    Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas lapkričio 11 dieną atvyksta į Ščeciną, kur dalyvaus iškilmingame kelto „Bursztyn Unity“ krikšte. Ceremonija vyks prie Chrobrego pylimų (Wały Chrobrego) ir taps vienu ryškiausių Nacionalinės nepriklausomybės dienos akcentų mieste.

    Renginys išskirtinis ne tik dėl premjero dalyvavimo, bet ir dėl simbolikos: per ceremoniją ant kelto pirmą kartą iškilmingai bus pakelta balta–raudona Lenkijos vėliava. Organizatoriai taip pat akcentuoja, kad didelis dėmesys skiriamas dalyvių saugumui.

    Apie D. Tusko dalyvavimą viešai kalbėjo Lenkijos infrastruktūros ministerijos atstovas Arkadiuszas Marchewka. Jo teigimu, tai bus svarbus įvykis ne tik Ščecino gyventojams, bet ir visam Vakarų Pomeranijos regionui.

    Pats premjeras savo dalyvavimą patvirtino dieną prieš tai Vyriausybės posėdyje, pabrėždamas, kad modernus keltas yra pastangų plėtoti lenkišką keltų laivybą rezultatas ir svarbus signalas apie sugrįžimą į Baltijos jūrą didesniu mastu.

    Vėliavos sugrįžimas po 22 metų

    Vyriausybės atstovams ir jūrinei bendruomenei svarbiausias ceremonijos momentas bus Lenkijos vėliavos iškėlimas. Pasak A. Marchewkos, nuo paskutinio atvejo, kai balta–raudona buvo nuleista nuo paskutinio Lenkijos jūrų laivybai priklausiusio laivo, praėjo 22 metai.

    Taip pat pabrėžiama, kad kelto „Bursztyn“ namų uostas bus Ščecinas – miestas, kuriame įsikūręs operatorius. Šį aspektą išskyrė ir Ščecino meras Piotras Krzystekas, sakydamas, jog tokia akimirka miestui ir regionui turi išskirtinę reikšmę.

    D. Tuskas priminė, kad keltą pastatė Gdansko laivų remonto laivų statykla (Gdańska Stocznia Remontowa), o laivą eksploatuos Lenkijos operatorius. Jo žodžiais, naujasis keltas daro didelį įspūdį, o vėliava virš jo bus aiškus simbolis Lenkijai ir pasauliui.

    Nepriklausomybės dienos akcentas Ščecine

    Organizatoriai teigia, kad kelto krikšto sutapimas su lapkričio 11-osios minėjimu nėra atsitiktinis. Ceremoniją lydės karinė atributika, o renginio vietoje dominuos nacionalinės spalvos.

    Vakarų Pomeranijos vaivada Adamas Rudawskis pabrėžė, kad renginys planuotas ilgą laiką ir bus integruotas į valstybinių minėjimų programą. Premjeras šį įvykį taip pat apibūdino kaip simbolinę dovaną lenkams Nepriklausomybės metinių proga.

    Daug dėmesio skiriama saugumui

    Konferencijoje atskirai aptartos saugumo priemonės – ypač atsižvelgiant į neseniai Krokuvoje įvykusius tragiškus įvykius. A. Rudawskis patikino, kad dalyvių saugumą užtikrins sustiprintos policijos ir kitų tarnybų pajėgos.

    Gyventojai ir renginio svečiai raginami būti budrūs ir apie įtartinas situacijas pranešti skubios pagalbos numeriu 112 arba artimiausiam pareigūnui. Vaivada tikino, kad renginys bus saugus, o į jį kviečiami visi norintys.

    Skelbiama, kad „Bursztyn Unity“ jau atplaukė į Ščeciną: beveik 200 metrų ilgio modernus keltas prisišvartavo prie Chrobrego pylimų, kur vyksta paskutiniai pasirengimo ceremonijai darbai. Būtent čia, dalyvaujant premjerui, valdžios atstovams ir miestiečiams, ant laivo pirmą kartą iškilmingai suplazdės Lenkijos vėliava.

  • Rusija Baltijoje testuoja NATO ribas: „pamesti“ dronai ir smūgiai kritinei infrastruktūrai

    Rusija Baltijos jūroje jau dabar vykdo hibridinį karą, kuriuo tikrina NATO valstybių atsparumo ribas. Tam pasitelkiami ne tik dronai, bet ir oro erdvės pažeidimai, veiksmai prieš kritinę infrastruktūrą ar vadinamoji „šešėlinė flotilė“.

    Apie tai rašo Lenkijos „Gazeta Wyborcza“, primindama, kad Maskva hibridines priemones naudoja prieš Vakarų šalis, remiančias Ukrainą, o Baltija tam tapo viena patogiausių erdvių.

    Kaip galimų veiksmų pavyzdžiai minimi „pamesti“ dronai, povandeninės infrastruktūros trikdymas ar jūros dugno žvalgyba. Tokie incidentai dažnai atsiduria pilkojoje zonoje – jie nėra atvira karinė ataka, bet gali kelti riziką laivybai ir strateginiams objektams.

    Reaguodamos į šią grėsmę, NATO šalys stiprina patruliavimą ir teisinį reguliavimą. Lenkijos atvejis išskiriamas kaip vienas griežčiausių aljanse, nes numato aiškesnes galimybes panaudoti jėgą, kai kyla tiesioginis pavojus objektams jūroje.

    Hibridinės priemonės Baltijos jūroje

    Tekste primenama, kad Rusija gali veikti įvairiomis priemonėmis, kurios formaliai ne visada prilygsta karo veiksmams. Tarp jų įvardijami kasdieniai hibridiniai incidentai, oro erdvės pažeidimai, „pamesti“ dronai, kritinės infrastruktūros pažeidimai ir „šešėlinės flotilės“ naudojimas.

    Tokie veiksmai aljansui sukuria dilemą: demokratinės valstybės laikosi teisės normų ir procedūrų, o tai riboja greitą ir griežtą atsaką į provokacijas, kurios specialiai vykdomos ties teisinių apibrėžimų riba.

    Kaip platesnio konteksto detalė minimas ir NATO paviešintas naktinio matymo priemonėmis darytas vaizdas, kuriame matyti sovietinės konstrukcijos Kilo tipo povandeninio laivo fragmentas. Panašūs epizodai naudojami pabrėžti, kad Rusijos karinis aktyvumas stebimas ne tik Baltijoje.

    Lenkija išsiskiria griežtesnėmis taisyklėmis

    Ośrodek Studiów Wschodnich (OSW) analitikai teigia, kad iš NATO šalių Lenkija yra įtvirtinusi toliausiai siekiančias nuostatas, leidžiančias panaudoti jėgą. Tai siejama su pernai priimtu teisės aktu „Bezpieczny Bałtyk“.

    Šios nuostatos numato galimybę atidengti ugnį, jei išskirtinėje ekonominėje zonoje kyla tiesioginis pavojus kritinei infrastruktūrai. Pabrėžiama, kad kitos Baltijos regiono valstybės neturi tokio plataus reguliavimo.

    NATO misija ir planai Gdynėje

    OSW ekspertas Piotras Szymańskis nurodo, kad įgyvendinus NATO misiją „Baltic Sentry“ 2025 metais, hibridiniai išpuoliai Baltijos jūroje pastebimai aprimo. Misija apima nuolatinį akvatorijos patruliavimą aljanso laivais.

    Taip pat pažymima, kad 2028 metais CTF bazė dvejiems metams turėtų būti perkelta į Gdynę. Lenkijos pusė tai sieja su poreikiu stiprinti svarbių jūrinių investicijų ir infrastruktūros apsaugą.

    Tarp objektų, kuriems reikalinga nuolatinė apsauga, minimi „Baltic Pipe“, jūrinio vėjo energetikos projektai, povandeninis kabelis į Švediją ir Naftoportas Gdanske.

  • Rusijos „šešėlinis laivynas“ Baltijoje vis dažniau plaukia su oficialia vėliava – kontrolės dilema

    Rusijos vadinamasis „šešėlinis laivynas“ Baltijos jūroje keičia taktiką: vis daugiau laivų renkasi plaukti atvirai, su oficialia Rusijos vėliava. Paradoksas tas, kad toks žingsnis, užuot palengvinęs, gali apsunkinti jų patikrinimus jūroje.

    Apie tai, remdamasis Danijos laivybos sektoriaus informacija, skelbia danų portalas opdateret.dk. Danijos laivų savininkų asociacija atkreipia dėmesį į augantį Rusijos vėliavą keliančių laivų skaičių ties Skageno pakrante.

    Asociacijos vertinimu, laivų vėliavų kaita gali būti susijusi su baime dėl griežtesnių patikrų Baltijos jūroje. Anksčiau tokie laivai dažniau slėpdavosi po neaiškiomis ar suklastotomis vėliavomis, tačiau dabar vis dažniau renkasi „legalumo“ įspūdį kuriančią schemą.

    Tai svarbu ir regiono valstybėms: Baltijos jūra tapo erdve, kurioje sankcijų vykdymas susiduria su praktiniais jūrinės teisės klausimais. Kuo daugiau laivų plaukia su oficialia valstybės, turinčios priėjimą prie jūros per savo uostus, vėliava, tuo sudėtingiau rasti aiškų pagrindą sustabdymui.

    Danai fiksuoja augimą ties Skagenu

    Danijos laivų savininkų asociacija nurodo, kad vien rugsėjį ties Skagenu užfiksuoti 75 krovininiai laivai su rusiškais atpažinimo ženklais. Skelbiama, kad tai sudaro 46 proc. visų sankcionuotų sąraše esančių laivų.

    Palyginimui, tuo pačiu mėnesiu metais anksčiau po Rusijos vėliava plaukė 18 proc. tokio tipo laivų. Nuo metų pradžios, asociacijos duomenimis, ties Skagenu suskaičiuoti 376 laivai su Rusijos vėliava.

    Taip pat teigiama, kad mažėja laivų, registruotų su suklastotomis vėliavomis (nuo 32 iki 12 proc.), ir tų, kurių vėliavos statusas neaiškus (nuo 16 iki 6 proc.).

    Kodėl oficiali vėliava gali trukdyti patikroms

    Danijos laivybos sektoriaus atstovai pabrėžia, kad laivų, gabenančių sankcionuotą rusišką naftą, skaičius išlieka panašus kaip ir ankstesniais metais. Tačiau vis dažniau keičiasi ne krovinys, o formalus laivo statusas – vėliava.

    Iki šiol dažnas „šešėlinio laivyno“ bruožas buvo plaukiojimas su suklastotomis vėliavomis, neaiškaus statuso registracijomis ar trečiųjų šalių vėliavomis. Dabar, pasak danų, vis daugiau sankcionuotų sąrašuose minimų laivų matomi su oficialia Rusijos vėliava.

    Žiniasklaidoje akcentuojama, kad tai gali suteikti papildomą „apsaugą“: jūroje lengviau sustabdyti laivą, jei kyla įtarimų dėl jo vėliavos teisėtumo, tačiau tokio argumento nelieka, kai vėliava oficiali.

    Norvegijos atvejis parodė, kaip veikia patikros

    Vėliavos klausimas tampa praktišku instrumentu, kai kalbama apie patikrinimą jūroje. Danijos žiniasklaida pažymi, kad Baltijos regiono šalys siekia atidžiau stebėti laivus savo vandenyse, o neidentifikuota ar suklastota vėliava gali būti aiškesnis pagrindas sustabdymui.

    Tai iliustruoja atvejis prie Norvegijos krantų, kai spalį buvo sustabdytas sunkusis Kinijos transporto laivas „Ya Qing Hai Yang“. Laivas minimas kaip esantis sankcijų sąraše dėl sąsajų su rusiškų SGD tiekimu.

    Skelbta, kad tai buvo pirmasis žinomas atvejis, kai norvegai sustabdė ir patikrino laivą dėl suklastotos vėliavos. Ši istorija rodo, kodėl dalis laivų gali rinktis oficialią vėliavą – taip sumažinamas vienas iš akivaizdžiausių patikros „kabliukų“.

  • Netoli Kolobžego žvejys ištraukė įspūdingą 150 g gintarą: vertė gali siekti tūkstančius

    Netoli Kolobžego Baltijos jūroje žvejys Patrykas Rewińskis tinkluose aptiko išskirtinį radinį – maždaug 150 gramų sveriantį, didelio kumščio dydžio gintaro gabalą.

    Tokie laimikiai pasitaiko itin retai: pats žvejys sako, kad per maždaug du dešimtmečius darbo jūroje rankose nėra turėjęs panašaus dydžio gintaro.

    Radiniui iškeltos pirminės vertės prognozės – nuo 2 iki 4 tūkst. zlotų, tačiau galutinė kaina priklausys nuo ekspertų įvertinimo.

    Gintaras į tinklus pateko žvejojant daugiau nei 20 metrų gylyje, o pats laimikis, anot žvejo, buvo tarsi įstrigęs tinklų ir kriauklių gumule.

    Radimas daugiau nei 20 metrų gylyje

    Pasak P. Rewińskio, gintaras buvo pastebėtas tada, kai iš vandens buvo traukiami tinklai su žuvimis ir kriauklėmis. Tarp jų akį patraukė didelė gintaro bryla.

    Žvejys pasakojo, kad mažesnių gintaro gabalėlių tinkluose pasitaiko, tačiau tokio dydžio radinys – išskirtinis net ir patyrusiems jūroje dirbantiems žmonėms.

    „Mano šventasis Gralis“ – parduoti neketina

    Žvejys neslėpė, kad šis radinys jam svarbus ne vien dėl galimos piniginės vertės. Jis tikina ketinantis gintarą pasilikti kaip prisiminimą.

    „Tai mano šventasis Gralis – tikrai pasiliksiu atminčiai. Toks radinys nutinka kartą per gyvenimą“, – sakė P. Rewińskis.

    Kodėl gintaro kaina taip skiriasi?

    Žaliavinio Baltijos gintaro kaina priklauso nuo daugelio dalykų: gabalo dydžio, spalvos, skaidrumo, taip pat nuo vadinamųjų inkliuzų – viduje „įstrigusių“ augalų ar gyvūnų fragmentų.

    Minima, kad kilogramas žaliavinio gintaro gali kainuoti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių zlotų, o ypač vertinami egzemplioriai su viduje matomais vabzdžiais. Taip pat išskiriamas retas baltasis gintaras, kurio vertė gali siekti apie 50 tūkst. zlotų už kilogramą.

    Profesionalūs gintaro ieškotojai atkreipia dėmesį, kad didesni gabalai neretai glūdi didesniuose gyliuose, todėl poilsiautojams paprastai būna nepasiekiami – juos į krantą kartais išmeta tik stiprūs štormai.

    Šįkart „Baltijos auksas“ iki kranto nespėjo – jis atsidūrė žvejų tinkluose ir žvejui tapo, kaip pats sako, gyvenimo laimikiu.

  • Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje prie Švedijos pilies tiriamas daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vrakas

    Baltijos jūroje, netoli Švedijos Häringe pilies, narai ir archeologai tiria išskirtinį radinį – daugiau nei 500 metų senumo karo laivo vraką, kuris, manoma, gali būti vienas ankstyviausių tokio tipo regione.

    Kaip skelbia „CBS News“, nors apie nuskendusio laivo liekanas buvo žinoma dar XIX amžiaus pabaigoje, tik palyginti neseniai pavyko aiškiau įvertinti jo amžių ir istorinę reikšmę.

    Tyrėjai teigia, kad laivas kadaise buvo apie 40–45 metrų ilgio. Remiantis iki šiol turima informacija, jis greičiausiai pastatytas XV amžiaus pabaigoje, galbūt 1480-aisiais, tačiau neatmetama, kad galėjo būti ir dar senesnis – net iš 1460-ųjų.

    Vrakas, žymimas kaip Vrak 5, mokslininkams įdomus ne tik dėl amžiaus. Jis laikomas svarbia „laiko kapsule“, padedančia suprasti viduramžių laivybą Baltijoje ir to meto karinius konfliktus.

    Kuo išsiskiria Vrak 5 konstrukcija

    Pasak projekto vadovo, Švedijos Vrako muziejaus povandeninio archeologo Hakano Altrocko, vienas svarbiausių šio laivo bruožų – statybos technologija. Korpusas buvo konstruotas lentas dėliojant briauna prie briaunos, o ne persidengiant, kaip būdinga senesniems metodams.

    Toks sprendimas leido statyti didesnius ir atsparesnius laivus. Tai buvo ypač svarbu laikotarpiu, kai laivuose ėmė rastis vis sunkesnė artilerija – tvirtesnis korpusas suteikė galimybę gabenti patrankas ir dalyvauti kariniuose veiksmuose.

    Tyrėjų vertinimu, Vrak 5 gali būti ankstyviausias žinomas tokios technologijos pavyzdys Skandinavijos laivų statyboje Baltijos regione, todėl jo dokumentavimas laikomas itin reikšmingu.

    Radiniai nuo virtuvės iki takelažo

    Naujausiuose povandeniniuose tyrimuose archeologai aptiko plytų, kurios, spėjama, galėjo būti naudojamos laivo virtuvėje. Taip pat rasta takelažo fragmentų, padedančių atkurti, kaip buvo įrengta burinė sistema.

    Dabar komanda siekia kuo tiksliau užfiksuoti laivo konstrukciją ir surasti daugiau įrodymų apie kasdienį gyvenimą laive. Narai naudoja specializuotas pompas, kuriomis nuo medinių detalių šalinamos nuosėdos – taip atidengiami konstrukcijos elementai jų nepažeidžiant.

    Pasak tyrimuose dalyvaujančios Matildos Jarl, pagal istorinius duomenis panašiuose laivuose įgulos mityba dažniausiai rėmėsi žuvimi, mėsa ir kruopomis. Maistas neretai būdavo gaminamas puoduose, o patiekalai primindavo tirštas sriubas ar troškinius.

    Įdomi detalė – ką gerdavo jūreiviai. Pagrindinis gėrimas buvo alus, nes tuometinėmis sąlygomis jį buvo paprasčiau laikyti nei vandenį, o aukštesnio statuso įgulos nariai galėjo gauti ir vyno – tai atspindėdavo hierarchiją laive.

    Didžiausia paslaptis – kodėl laivas nuskendo

    Vienas svarbiausių neatsakytų klausimų išlieka laivo žūties priežastis. Vrakas guli netoli Häringe pilies, todėl jo istorija gali būti susijusi su Švedijos ir Danijos konfliktu.

    Pagal vieną iš hipotezių, laivas galėjo nuskęsti 1501 metais, kai danai puolė pilį. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nėra pakankamai aiškių įrodymų, patvirtinančių būtent šią versiją.

    Kita svarstoma galimybė – gaisras laive. Dar XIX amžiuje, kai pradėjo sklisti pirmosios žinios apie šį vraką, buvo pasakojama apie ugnį, galėjusią baigtis katastrofa, todėl archeologai tikrina, ar ant išlikusių konstrukcijų nėra degėsių pėdsakų.