CP v2

Tag: Baltijos jūra

  • Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Kodėl medūzų staiga tiek daug?

    Vasaros pabaigoje Baltijos pakrantėse dažniau pasirodantys medūzų telkiniai dažniausiai nėra joks sensacingas reiškinys, o sezoninė gamtos ciklo dalis. Šiuo metu vanduo paprastai būna šilčiausias per metus, o šiluma spartina medūzų augimą ir jų gyvavimo ciklą.

    Ne mažiau svarbūs ir vėjai bei srovės: vyraujant šiaurės ir šiaurės vakarų krypčių vėjams, lengvi, plūduriuojantys organizmai stumiami arčiau kranto. Tada medūzos patenka į seklumas ir bangų išmetamos ant smėlio, iš kur pačios dažnai nebesugeba grįžti į gilesnį vandenį.

    Kurios Baltijoje pavojingos žmogui?

    Baltijoje dažniausiai sutinkamos kelios medūzų rūšys, tačiau ne visos kelia realią grėsmę poilsiautojams. Dažniau prie krantų pasitaikanti medūza su aiškiai matomais keturiais violetiniais žiedais paprastai laikoma žmogui nepavojinga, nes jos geliančios ląstelės per silpnos, kad pažeistų odą.

    Kita, rečiau pastebima, didesnė ir rusvai vario atspalvio medūza gali sukelti nemalonų odos sudirginimą, panašų į dilgėlių nudegimą. Nors Baltijos vanduo yra mažiau sūrus nei vandenynuose ir tai dažnai susilpnina daugelio rūšių geliamąjį poveikį, atsargumas vis tiek būtinas.

    Ką daryti nudegus medūzai?

    Specialistai pataria neliesti nei gyvų medūzų, nei tų, kurias jūra išmetė ant kranto, nes geliančios ląstelės gali išlikti aktyvios. Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės ir turintieji jautrią odą, taip pat tėvai, prižiūrintys vaikus prie vandens.

    Jei įvyko kontaktas, svarbiausia ramiai ir teisingai suteikti pirmąją pagalbą: pažeistą vietą reikėtų nuplauti jūros vandeniu, o ne gėlu vandeniu, nes jis gali suaktyvinti likusias geliančias ląsteles. Likusias čiuptuvų dalis saugiau pašalinti pincetu ar kietu daiktu, pavyzdžiui, kortele, o skausmą malšinti šaltu kompresu.

    Jei atsiranda stiprus patinimas, dusulys, plinta bėrimas ar pasireiškia kiti alerginės reakcijos požymiai, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus. Tokiais atvejais delsti neverta, net jei pradinis nudegimas atrodė lengvas.

    Ar medūzos rodo prastą jūros būklę?

    Didelis medūzų kiekis krante ne visada reiškia taršą ar ekologinę katastrofą, nes jos yra natūrali Baltijos ekosistemos dalis. Jų gausa gali rodyti, kad vandenyje yra pakankamai maisto, pirmiausia planktono, kuriuo medūzos minta.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad masiškesnius žydėjimus gali sustiprinti ir platesnės tendencijos, įskaitant vandens šiltėjimą bei eutrofikaciją, kai į jūrą patenka per daug maistinių medžiagų. Praktinių problemų tai kartais sukelia žvejams, nes medūzos gali kimšti tinklus ir apsunkinti žvejybą.

  • Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Gdynėje birželio 24 dieną atidengtas paminklas šuniui Balticui, kurio išgelbėjimo istorija 2010 metais apskriejo ne tik Lenkiją, bet ir užsienio žiniasklaidą. Skulptūra pastatyta prie Marina Yacht Parko, kur ją jau lanko turistai ir miestiečiai.

    Balticas išgarsėjo po dramatiško gelbėjimo Baltijos jūroje, kai buvo pastebėtas dreifuojantis ant ledo lyties atviroje jūroje. Tuomet įgula, plaukusi moksliniu laivu r/v „Baltica“, ryžosi operacijai, kuri anuomet buvo apibūdinama kaip itin rizikinga dėl šalčio ir bangavimo.

    Gelbėjimas atviroje jūroje

    2010 metų sausio 25 dieną, apie 15.40 valandą, jūrininkai aptiko šunį maždaug 15 jūrmylių nuo kranto. Tai yra apie 28 kilometrus, o tokioje distancijoje žiemą gresia greita hipotermija net ir žmogui, jau nekalbant apie gyvūną.

    Pasak istorijos dalyvių, šuo kelias dienas laikėsi ant ledo, krito į vandenį ir vėl užlipdavo atgal. Gelbėjime dalyvavęs jūrų gelbėtojas ir gyvūnų globos aktyvistas Adamas Buczyńskis, tuomet dirbęs laive mechaniku, į šunį plaukė pripučiama valtimi.

    „Mačiau, kad jis jau nebeturi jėgų, todėl delsti buvo neįmanoma“, – sakė Adamas Buczyńskis.

    Po kelių dienų Balticas buvo oficialiai įtrauktas į laivo komandą ir tapo savotišku įgulos simboliu. Vėliau, A. Buczyńskiui išėjus į pensiją, šuo apsigyveno kartu su juo ir dar kelerius metus dalyvavo gelbėjimo veiklose kaip tarnybinis šuo.

    Nuo pasaulinės šlovės iki paminklo

    Baltico istoriją anuomet plačiai nušvietė tarptautinė žiniasklaida, o pats šuo tapo atpažįstamas tarp Trijų miestų pakrantės gyventojų ir turistų. Gdynė jam suteikė garbės simbolinį titulą, o gelbėtojai sulaukė šimtų laiškų ir padėkų iš įvairių šalių.

    Šuo mirė 2017 metų spalio 28 dieną, sulaukęs 15 metų. Paminklo idėja siejama su noru įamžinti ne tik neįprastą išsigelbėjimą, bet ir žmonių ryžtą padėti, kai situacija atrodė beveik beviltiška.

    Skulptūroje Balticas pavaizduotas realaus dydžio, pastatytas ant formos, primenančios ledo lytį. Greta pateikiamas trumpas jo istorijos aprašas lenkų ir anglų kalbomis, o sprendiniai pritaikyti taip, kad su informacija galėtų susipažinti ir žmonės su negalia.

    Kodėl ši istorija vis dar traukia žmones?

    Gyvūnų gelbėjimo istorijos dažnai tampa visuomenės dėmesio centru, nes jose susitinka emocija ir konkretus veiksmas, kurį gali suprasti kiekvienas. Baltico atvejis išsiskyrė tuo, kad gelbėjimas vyko atviroje jūroje, esant žiemiškoms sąlygoms, o šuns ištvermė tapo istorijos ašimi.

    Gdynės savivaldybė tikisi, kad paminklas taps nauju traukos tašku prieplaukos zonoje ir kartu primins apie atsakomybę už gyvūnus. Vietos bendruomenė jau dabar jį vadina simboliniu sargu, pasitinkančiu į uostą grįžtančius jūrininkus.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Baltijos jūroje aptikti toksinus gaminantys melsvadumbliai: įspėja, kur geriau nelįsti

    Baltijos jūroje aptikti toksinus gaminantys melsvadumbliai: įspėja, kur geriau nelįsti

    Karščio bangos ir neįprastai šiltas Baltijos jūros vanduo šią vasarą paspartino melsvadumblių, dar vadinamų cianobakterijomis, plitimą. Sveikatos specialistai įspėja, kad kai kuriose pakrantės vietose jau patvirtintos toksinus gaminančios rūšys, galinčios sukelti sveikatos sutrikimų.

    Vokietijos Hanzos miestas Rostokas pranešė, kad į vakarus nuo Varnemiundės pastebėtas tankus dumblių sluoksnis vandens paviršiuje. Iš pradžių buvo įtarta, kad tai melsvadumblių sankaupos, o vėliau laboratoriniai tyrimai patvirtino toksinus galinčių gaminti cianobakterijų buvimą.

    Kur taikomas įspėjimas?

    Rostoko sveikatos tarnyba kol kas neįvedė oficialaus maudynių draudimo, tačiau rekomenduoja šiuose vandenyse nesimaudyti. Įspėjimas taikomas Varnemiundės pakrantės ruožams, pažymėtiems kaip paplūdimio atkarpos nuo 30 iki 36.

    Specialistai pabrėžia, kad melsvadumblių sankaupų judėjimas sunkiai prognozuojamas, nes jis priklauso nuo vėjo ir srovių. Dėl to situacija gali greitai pasikeisti ir paveikti platesnius pakrantės ruožus, nei nurodyta pirminiame įspėjime.

    Kokie pavojai sveikatai?

    Sveikatos tarnybų duomenimis, kontaktas su melsvadumblių sankaupomis gali sukelti odos sudirginimą, niežulį, patinimą ar alergines reakcijas. Jei vandens netyčia praryjama, galimi pykinimas, vėmimas ir virškinamojo trakto sutrikimai, ypač jautresniems žmonėms.

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur susidaro tankūs, matomi žalsvai melsvi sluoksniai ar gniutulai, o vanduo primena tirštą sriubą. Tokiose sankaupų zonose toksinų koncentracija gali būti gerokai didesnė nei aplinkiniuose vandenyse.

    „Patvirtinus toksinus gaminančių cianobakterijų buvimą, rekomenduojame šiose vietose nesimaudyti“, – sakė Rostoko sveikatos tarnybos atstovai.

    Ypatingas atsargumas rekomenduojamas vaikams ir augintiniams. Šunims nerekomenduojama nei maudytis, nei gerti vandens, nes gyvūnams toksinų poveikis gali būti sunkesnis, o literatūroje aprašyti ir mirtini apsinuodijimo atvejai.

    Kodėl melsvadumblių daugėja?

    Melsvadumblių suaktyvėjimą dažniausiai skatina trys veiksniai: aukšta vandens temperatūra, daug saulės ir maistingųjų medžiagų perteklius. Pastarasis dažnai siejamas su į jūrą ir lagūnas patenkančiais azoto bei fosforo junginiais iš žemės ūkio, nuotekų ir paviršinio lietaus nuoplovų.

    Ekspertai pažymi, kad šylantis klimatas Baltijos regione didina ilgesnių karščio periodų tikimybę, o tai sudaro palankesnes sąlygas žydėjimams kartotis dažniau ir trukti ilgiau. Todėl vis daugiau šalių stiprina maudyklų stebėseną ir atnaujina rekomendacijas gyventojams.

    Jeigu vandenyje matote plūduriuojančias sankaupas, žalsvai melsvą plėvelę ar pakrantėje susikaupusias putas, specialistai pataria nesimaudyti, neleisti vaikams žaisti seklumoje ir nevesti augintinių į vandenį. Po atsitiktinio kontakto rekomenduojama nusiprausti švariu vandeniu, o pajutus negalavimus kreiptis į medikus.

    Be melsvadumblių, šiltėjančiame sūrokame vandenyje kai kuriais metais suaktyvėja ir vibrionai, galintys sukelti žaizdų infekcijas ar sunkesnes ligos formas rizikos grupėms. Dėl to sveikatos specialistai ragina ypač atsargiai vertinti maudynes, jei turite atvirų žaizdų ar sergate lėtinėmis ligomis.

  • Baltijos jūroje plinta invazinis šukuotasis želėnys: „jūrinis kanibalas“ kelia grėsmę žuvims

    Baltijos jūroje vis sparčiau fiksuojamas invazinis šukuotasis želėnys Mnemiopsis leidyi, kuris mokslininkų ir žiniasklaidos kartais vadinamas jūriniu kanibalu. Šis iš Atlanto kilęs bestuburis, savo išvaizda primenantis medūzą, gali keisti maisto grandines ir kelti riziką vietinėms rūšims.

    Skirtingai nei tikrosios medūzos, šukuotieji želėniai neturi geliančių ląstelių, tačiau yra itin efektyvūs plėšrūnai. Jie minta zooplanktonu ir žuvų ikrais bei lervomis, todėl didžiausia grėsmė kyla žuvims, kurių ankstyvosios vystymosi stadijos priklauso nuo planktono gausos.

    Didžiausio dėmesio sulaukia poveikis žvejybai, nes šis invazinis organizmas gali naikinti komercinių žuvų ikrus. Tarp rūšių, kurioms tai ypač aktualu, minimi šprotai ir sardinės, o sumažėjęs jauniklių išgyvenamumas ilgainiui gali atsiliepti laimikių stabilumui.

    Mnemiopsis leidyi Europoje išplito dar 1980-aisiais, kai, manoma, buvo pervežtas laivų balastiniu vandeniu. Juodojoje jūroje jo populiacija kadaise buvo išaugusi iki šimtų individų kubiniame metre, o vėliau smuko, kai sumažėjo maisto ištekliai ir ėmė veikti natūralūs ribojantys veiksniai.

    Šis želėnys pasižymi ir neįprasta išgyvenimo strategija: maisto stokos laikotarpiais jis gali maitintis savo lervomis, o suaugėliai išneršia daug kiaušinių, kurie tampa papildomu energijos šaltiniu. Toks elgesys padeda populiacijai išlikti net tada, kai sąlygos ekosistemoje prastėja.

    Invazinėms rūšims naujose buveinėse dažnai padeda tai, kad jos neturi pakankamai efektyvių natūralių priešų. Baltijos jūroje situacija kiek sudėtingesnė, nes dalį šukuotųjų želėnių lervų gali suėsti vietinės žuvys, pavyzdžiui, tridyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus).

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad aplinkos sąlygos gali riboti tokį natūralų „kontrolės mechanizmą“. Deguonies trūkumas, kuris kai kuriose Baltijos jūros zonose tampa vis ryškesne problema, mažina žuvų aktyvumą ir gali sumažinti jų galimybes efektyviai maitintis invazinių organizmų lervomis.

    Baltijos jūros ekosistemai daugėja spaudimo

    Invazinio želėnio plitimas vertinamas kaip vienas iš signalų, rodančių didėjantį Baltijos jūros ekosistemos pažeidžiamumą. Mokslininkai sieja pokyčius su klimato kaitos sukeliamais temperatūros svyravimais, vandens apykaitos ypatumais, eutrofikacija ir periodiškai didėjančiomis mažo deguonies koncentracijos zonomis.

    Tokios sąlygos gali sudaryti pranašumą rūšims, kurios greitai dauginasi ir lengviau prisitaiko prie pakitusios aplinkos. Dėl to invaziniai organizmai neretai įsitvirtina greičiau, o vietinėms rūšims tampa sunkiau konkuruoti dėl maisto ar išgyventi ankstyvosiose vystymosi stadijose.

    Tuo pat metu specialistai pabrėžia, kad ne kiekviena svetimžemė rūšis automatiškai reiškia katastrofą: dalis jų ilgainiui integruojasi į vietines mitybines grandines. Tačiau Mnemiopsis leidyi atvejis vertinamas atsargiai, nes jo poveikis dažniausiai siejamas su planktono mažėjimu ir žuvų reprodukcijos sėkmės kritimu.

  • Lenkijos pakrantėje baigiamas milžiniškas plaukiojantis dokas: 240 metrų projektas keičia laivų remontą

    Lenkijos Ščecino laivų pramonė baigia projektą, kuris, anot jo vykdytojų, bus didžiausias plaukiojantis dokas šiame Europos regione. Trečiasis doko modulio elementas neseniai buvo nuleistas į vandenį Odros upėje, o rudenį planuojama pradėti visų dalių sujungimą ant vandens.

    Dokas statomas Ščecino laivų statykloje „Wulkan“, o užsakovu yra kitoje Odros pusėje veikianti Morska Stocznia Remontowa „Gryfia“, specializuojanti laivų remonte ir modernizacijoje. Skelbiama, kad galutinė konstrukcija sieks daugiau kaip 240 metrų, o jos masė viršys 12 000 tonų.

    Trys moduliai ir sudėtingas sujungimas

    Projektas suskaidytas į tris didelius modulius, kurių kiekvienas yra maždaug 70–80 metrų ilgio, daugiau kaip 46 metrų pločio ir apie 19 metrų aukščio. Du moduliai nuo pavasario buvo prišvartuoti Odroje, o trečiojo nuleidimo operacija truko kelias valandas ir reikalavo itin tikslios logistikos.

    Planuojama, kad sujungimas prasidės nuo povandeninių konstrukcijos dalių paruošimo, o tada moduliai bus suvesti į vieną sistemą. Šis etapas turėtų startuoti rugsėjį, kai dokas bus pervilktas prie didžiausios statyklos krantinės, kad suvirinimo ir sujungimo darbai vyktų saugiau bei stabiliau.

    Ką tai reiškia laivybai?

    Statyklų atstovai akcentuoja, kad naujas dokas leis aptarnauti didžiausius laivus, galinčius įplaukti į Ščecino uostą, o tai gali sustiprinti regiono konkurencingumą Baltijos jūroje. Įvardijama, kad dokas bus pritaikytas laivams, kurių ilgis viršija 230 metrų, o tokio dydžio infrastruktūra yra svarbi augant didesnių laivų segmentui.

    Projekte, pasak įmonių vadovų, skirtingais etapais dirbo daugiau kaip 1 000 žmonių, o darbuotojų skaičius kito priklausomai nuo darbų fazės. Doko gamyba apima ne tik surinkimą, bet ir itin griežtą suvirinimo siūlių kontrolę, įskaitant ultragarsinius ir radiografinius bandymus, kurie reikalingi tokio masto jūrinei konstrukcijai.

    Kaina išaugo, pabaiga numatyta 2027 metais

    Projekto finansinė dalis per kelerius metus keitėsi: ankstesni vertinimai buvo mažesni, tačiau vėliau prireikė koreguoti planus ir finansavimo modelį. Šiuo metu skelbiama, kad galutinė doko gamybos kaina turėtų nesiekti 94 000 000 eurų, o darbų pabaiga ir perdavimas eksploatacijai numatomas 2027 metų liepą.

    Statyklų atstovai pabrėžia, kad tokio doko atsiradimas yra ne tik infrastruktūros objektas, bet ir bandymas atkurti Ščecino laivų statybos kompetencijas bei pritraukti daugiau tarptautinių užsakymų. Praktinėse detalėse net doko spalviniai sprendimai turi reikšmę: kai kurios dalys dažomos taip, kad narams būtų lengviau jas rasti prasto matomumo sąlygomis.

  • Į Gdynę suplauks 21 NATO karo laivas: žadamas istorinis galios demonstravimas

    Į Gdynę suplauks 21 NATO karo laivas: žadamas istorinis galios demonstravimas

    Rugpjūčio 15 dieną, minint Lenkijos kariuomenės dieną ir Varšuvos mūšio 106-ąsias metines, Gdansko įlankoje vyks jūrinis paradas. Jame dalyvaus 21 Lenkijos karinių jūrų pajėgų ir sąjungininkų laivas, o renginys taps antrąja pagrindine nacionalinių iškilmių dalimi.

    Paradas organizuojamas lygiagrečiai su karine eisena Varšuvoje, o šių metų minėjimai rengiami su saugumo temai skirtu šūkiu. Lenkijos gynybos ministerijos skelbiamame scenarijuje pabrėžiama kariuomenės ir sąjungininkų sąveika Baltijos regione.

    Parado priešakyje – fregata

    Skelbiama, kad rikiuotės priekyje plauks raketinė fregata ORP „Gen. T. Kościuszko“, priklausanti „Oliver Hazard Perry“ tipui. Kartu bus galima pamatyti korvetę ORP „Kaszub“, vadovavimo laivą ORP „Kontradmirał Xawery Czernicki“ bei kitas kovines ir pagalbines platformas.

    Į programą įtraukti minų paieškos ir neutralizavimo laivai, traleriai, hidrografinės paskirties vienetai, vilkikai, taip pat transporto ir gelbėjimo laivai. Tokia sudėtis leidžia parodyti ne tik ugnies galią, bet ir jūrinės logistikos bei paieškos ir gelbėjimo pajėgumus.

    Sąjungininkų laivai ir skrydžiai

    Sąjungininkų komponentą sudarys trys priešmininės gynybos laivai: Švedijos „Skaftö“, Estijos „Sakala“ ir Lietuvos „Skalvis“. Ši dalis ypač akcentuoja Baltijos jūros saugumo prioritetus ir regioninių partnerių bendradarbiavimą.

    Virš Gdansko įlankos taip pat planuojami karinės jūrų aviacijos skrydžiai. Tarp numatytų orlaivių minimas ankstyvojo perspėjimo „Saab 340 AEW Erieye“, patrulinis ir žvalgybinis M28 „Bryza“, taip pat sraigtasparniai, skirti paieškos ir gelbėjimo bei povandeninių taikinių paieškos užduotims.

    Kada ir kur geriausia stebėti?

    Organizatorių pateikiama informacija rodo, kad paradas geriausiai matysis Gdynėje, Kosciuškos aikštės prieigose. Daugumoje pranešimų nurodoma pradžia apie 12 valandą, nors kai kuriuose grafikuose minimas startas apie 11.30 valandą.

    Pasirengimas prasidėjo dar rugpjūčio pradžioje, o jūrinio komponento repeticija numatyta rugpjūčio 11 dieną 15.30 valandą Gdansko įlankos rajone. Šalia numatoma ir karinė zona su technikos demonstracijomis, susitikimais su kariais, orkestrų pasirodymais bei lauko virtuve.

    Jūriniai paradai Lenkijoje tampa vis svarbesne kariuomenės dienos dalimi, ypač augant Baltijos jūros strateginei reikšmei. Renginiu siekiama parodyti pasirengimą veikti kartu su sąjungininkais, kai regiono saugumo situaciją veikia Rusijos keliama įtampa ir dažnėjantys karinio atgrasymo signalai.

  • Baltijos jūroje prie Švinoujščės aptiktas didelis naftos ir dujų telkinys: kodėl kyla ginčai su ekologais?

    Ką atrado ir kur?

    Lenkijos Baltijos jūros dalyje, netoli Švinoujščės, koncesijos „Wolin East“ teritorijoje pernai paskelbta apie didelio naftos ir gamtinių dujų telkinio aptikimą. Skelbiama, kad radinyje gali būti apie 22 mln. tonų naftos ir maždaug 5 mlrd. kubinių metrų dujų.

    Atradimas sulaukė dėmesio ne tik Lenkijoje, nes Baltijos jūra yra intensyviai naudojamas ir aplinkosaugos požiūriu jautrus regionas. Nors skaičiai atrodo įspūdingi, iki realios gavybos paprastai dar laukia ilgas kelias: papildomi žvalgybos darbai, poveikio aplinkai vertinimai, leidimai ir investiciniai sprendimai.

    Kas vykdo projektą?

    Apie telkinį pranešta po Kanados bendrovės „Central European Petroleum“ darbų, o įmonė siejama su Norvegijos investuotojais. Būtent koncesiją turinti bendrovė paprastai įgyja teisę organizuoti tolimesnius tyrimus ir, gavusi visus leidimus, planuoti gavybą.

    Tokie projektai Baltijos regione dažnai vertinami per dvi prizmes: energetinio saugumo ir klimato politikos. Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje stiprėja kryptis mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau dalis valstybių siekia užsitikrinti kuo stabilesnius tiekimus pereinamuoju laikotarpiu.

    Kodėl kyla pasipriešinimas?

    Vokietijos aplinkosauginės organizacijos, tarp jų BUND, viešai reiškia nepritarimą galimai gavybai ir telkia koaliciją, siekiančią procesą sustabdyti. Skelbiama, kad po peticija jau surinkta apie 88 000 parašų iš šalių, esančių prie Baltijos jūros.

    Aplinkosaugininkai argumentuoja, kad planuojami darbai galėtų paveikti vertingas jūrines buveines, o rizikos apimtų povandeninį triukšmą, taršą ir galimų išsiliejimų grėsmę. Taip pat pabrėžiama, kad netoli nuo numatomų darbų zonos yra saugomų jūrinių teritorijų.

    „Tai ypač jautri Baltijos jūros ekosistemos dalis, kuri ir taip patiria didelę taršos bei žmogaus veiklos įtaką“, – sakė viena iš BUND atstovių Corinna Cwielag.

    Kartu su BUND į koaliciją įsitraukė ir kitos organizacijos, tarp jų DUH, WWF bei pilietinė iniciatyva „Lebensraum Vorpommern“. Tokios koalicijos dažnai siekia, kad projektai būtų išsamiai įvertinti Europos Komisijos lygmeniu, ypač jei, jų teigimu, gali būti paliesti tarptautiniai vandenys ar regioninės ekosistemos.

    Ką tai gali reikšti toliau?

    Net ir paskelbus apie telkinio aptikimą, gavybos pradžia paprastai užtrunka kelerius ar net daugiau metų, nes reikia patvirtinti išteklių dydį, parengti techninius sprendimus ir užsitikrinti finansavimą. Paraleliai vyksta derinimai su priežiūros institucijomis ir poveikio aplinkai vertinimai, kurie Baltijos jūroje paprastai yra itin griežti.

    Tolimesnė eiga priklausys nuo to, kaip bus įvertintos aplinkosauginės rizikos, kokios sąlygos būtų taikomos projektui ir kaip jis derėtų su Europos Sąjungos klimato tikslais. Dėl to šis telkinys gali tapti ne tik energetikos, bet ir politinių bei teisinių diskusijų objektu visame regione.

  • Lenkijos atominė elektrinė prie Baltijos: vėsinimas jūros vandeniu gali sumažinti karščių riziką

    Karščiai vis dažniau riboja atomines elektrines

    Europą vis dažniau užklumpančios karščio bangos tampa iššūkiu ne tik gyventojams, bet ir energetikai. Branduolinėse elektrinėse problema dažnai kyla dėl aušinimo: kai upės nusenka, o vanduo įkaista, reaktorių galia ribojama, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų.

    Toks scenarijus šią vasarą vėl išryškėjo Vidurio Europoje, kur kai kurios elektrinės trumpam mažino gamybą. Tai primena, kad klimato kaita energetikos infrastruktūrai kelia ne teorines, o vis dažniau pasikartojančias rizikas.

    Slovėnijos Krško pavyzdys: riboja ir temperatūra, ir vandens lygis

    Slovėnijoje vienintelė šalies atominė elektrinė Krško sumažino gamybą iki maždaug 80 proc. nominalios galios. Priežastis – vienu metu kritęs Savos upės vandens lygis ir pakilusi vandens temperatūra, nes ši upė naudojama reaktoriaus aušinimui.

    Elektrinė aušinimo vandenį paima iš upės, praleidžia per kondensatorių ir grąžina atgal, todėl turi laikytis taisyklių, ribojančių, kiek galima sušildyti natūralų vandens telkinį. Kai upėje mažiau vandens, jis įšyla greičiau, o leistinos ribos pasiekiamos anksčiau.

    Krško elektrinė turi vieną reaktorių, kurio grynoji galia siekia 696 megavatus. Ji pagamina reikšmingą dalį Slovėnijos elektros, o dalį produkcijos naudoja ir Kroatija, kuri yra bendras šios elektrinės savininkas.

    Lenkijos planas: aušinimas Baltijos vandeniu

    Lenkijos pirmoji atominė elektrinė planuojama taip, kad reaktoriai būtų aušinami Baltijos jūros vandeniu, o ne upės srautu. Toks sprendimas laikomas svarbiu pranašumu karščių kontekste, nes jūros vandens temperatūra ir tūris paprastai kinta lėčiau nei mažesnių upių, ypač per sausras.

    Nors ir jūrinis aušinimas nėra visiškai atsparus ekstremaliems reiškiniams, jis mažina riziką, kad dėl kritiškai įkaitusio ar nusekusio vandens tektų dažnai riboti reaktorių galią. Tai svarbu ir planuojant elektros sistemos patikimumą, ir vertinant ilgalaikes investicijas į branduolinę energetiką.

    Pastarųjų metų tendencijos Europoje rodo, kad šiluminė tarša ir vandens prieinamumas tampa vis aktualesniais veiksniais elektrinių veikloje. Todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal galią ar kainą, bet ir pagal atsparumą karščiui, sausroms bei griežtėjančioms aplinkosaugos taisyklėms.

  • Karščiai stabdo Europos atomą: Lenkija aušins jėgainę Baltija, bet kyla nauja rizika

    Karščiai stabdo Europos atomą: Lenkija aušins jėgainę Baltija, bet kyla nauja rizika

    Europą vis dažniau užklumpančios karščio bangos tampa rimtu išbandymu atominei energetikai, nes reaktoriams ir kitoms šiluminėms elektrinėms būtini dideli vandens kiekiai aušinimui. Kai upės nuseka, o vanduo įkaista, daliai elektrinių tenka mažinti galią ar net laikinai stabdyti darbą.

    Vanduo elektrinėse atlieka dvi esmines funkcijas: kondensuoja garą turbinos cikle ir užtikrina saugos sistemų darbą. Tipinėje elektrinėje tik apie trečdalis šilumos paverčiama elektra, o likusi dalis turi būti patikimai pašalinta, kad įrenginiai veiktų stabiliai.

    Klimato kaita šį balansą griauna: kylant temperatūrai, mažėja aušinimo efektyvumas, o aplinkosaugos reikalavimai riboja galimybę į vandens telkinius grąžinti per šiltą vandenį. Ekspertų vertinimu, vienu laipsniu pakilusi aušinimo vandens temperatūra gali sumažinti reaktoriaus efektyvumą apie 0,2 proc.

    Pastaraisiais metais tai jau buvo matoma praktikoje skirtingose Europos šalyse. Kai kur reaktorių galia ribota dėl per šilto upių vandens, o kitur problemų kelia ilgos sausros ir sumažėję debitai, ypač ten, kur naudojamos senesnės atviro ciklo aušinimo sistemos.

    Energetikos įmonės ir reguliuotojai vis dažniau ieško sprendimų: diegia uždaresnes aušinimo sistemas, investuoja į tikslesnį hidrologinį prognozavimą ir planuoja naujos kartos reaktorius su didesniu termodinaminiu efektyvumu. Tačiau tokie pokyčiai kainuoja brangiai ir užtrunka, todėl karščiai tampa ne tik techniniu, bet ir elektros tiekimo patikimumo klausimu.

    Šiame kontekste Lenkija planuoja pirmąją atominę elektrinę statyti Kopalino kaime, Choczewo savivaldybėje, Pamario regione, netoli Baltijos jūros. Viešai skelbiamuose planuose minima, kad statybų pradžia siejama su 2028 arba 2029 metais, o teritorija jau ruošiama infrastruktūrai ir statybvietei.

    Svarbiausias projekto akcentas – pasirinktas atviro tipo aušinimas jūros vandeniu, atsisakant aukštų aušinimo bokštų. Toks sprendimas, projekto rengėjų vertinimu, mažina riziką, kad karščių ir sausrų metu pritrūks aušinimo vandens, kaip tai nutinka elektrinėms, priklausomoms nuo upių ar vidaus telkinių.

    Numatoma, kad jūros vanduo neturės tiesioginio kontakto su reaktoriaus zona: šiluma būtų perduodama per šilumokaičius, o vėliau vanduo grąžinamas į jūrą. Skaičiuojama, kad išleidžiamo vandens temperatūra gali būti maždaug 7–10 laipsnių aukštesnė, todėl pagrindinės diskusijos krypsta į vietos ekosistemos apsaugą.

    Dalies specialistų ir vietos bendruomenių nuogąstavimai siejami su tuo, kad šiltesnis vanduo gali prisidėti prie spartesnių biologinių procesų ir bloginti Baltijos būklę jautriose vietose. Daug dėmesio skiriama tam, kaip bus parinkta vandens paėmimo ir išleidimo vieta, kokie bus srautai, kaip bus užtikrinama žuvų apsauga ir kokie monitoringai bus taikomi eksploatacijos metu.

    Bendra Europos tendencija aiški: net ir laikant atominę energetiką vienu svarbiausių mažų emisijų elektros šaltinių, jos priklausomybė nuo vandens resursų tampa vis didesniu planavimo veiksniu. Todėl sprendimai, kur ir kaip aušinti reaktorius, šiandien jau yra ne mažiau svarbūs nei paties bloko galia ar pasirinkta technologija.