CP v2

Tag: Baltijos jūra

  • ARP ir Baltijos jūros vėjas: sutarta su „Orlen“ ir PGE, kiek užsakymų gali atitekti vietos įmonėms

    Lenkijos Pramonės plėtros agentūra (ARP) pasirašė ketinimų protokolus su „Orlen“ grupei priklausančia „Orlen Neptun“ ir „PGE Baltica“ dėl bendradarbiavimo vystant jūrinę vėjo energetiką Baltijos jūroje. Pagrindinis tikslas – didinti vietos įmonių dalį tiekimo grandinėje nuo projektavimo iki statybų, logistikos ir eksploatacijos.

    Šis žingsnis svarbus, nes jūriniai vėjo parkai yra vieni didžiausių energetikos projektų regione, o didelė investicijų dalis virsta užsakymais komponentams, uostų infrastruktūrai, kabeliams, montavimo paslaugoms ir priežiūrai. ARP teigia sieksianti identifikuoti kompetencijų spragas vietos pramonėje ir padėti jas užpildyti, taip pat prisidėti prie finansavimo sprendimų.

    Vietos turinys – pagrindinis taikinys

    Lenkijos energetikos planuose numatoma, kad iki 2040 metų jūrinio vėjo elektrinių įrengtoji galia Baltijos jūroje galėtų pasiekti 17,9 gigavato. Kartu valstybės dokumentuose keliama ambicija didinti vietos turinio dalį jūriniuose projektuose iki 40 proc., kai praktikoje ji dažnai vertinama apie 10–20 proc., priklausomai nuo projekto etapo ir perkamos įrangos.

    Tokie tikslai reiškia didelę konkurenciją tarp tiekėjų ir spaudimą greitai auginti vietos pajėgumus, ypač ten, kur reikalingos sertifikuotos gamybos linijos, aukšti kokybės standartai ir patirtis dirbant su tarptautiniais rangovais. Dėl to ARP pabrėžia, kad bendri veiksmai su projektų vystytojais yra būtini, norint suderinti realius pirkimų planus su pramonės pasirengimu.

    „Mūsų tikslas – kad kuo daugiau kontraktų atitektų vietos gamybos įmonėms, o tai suteiktų galimybę technologiniam ir organizaciniam šuoliui bei ilgalaikiam įsitvirtinimui tarptautinėse tiekimo grandinėse“, – sakė ARP vadovybės atstovas Krzysztofas Telega.

    Ko reikia, kad užsakymai liktų regione

    „Orlen“ atstovai akcentuoja, kad vietos tiekėjų įsitraukimas kai kuriuose projektuose jau yra reikšmingas, tačiau didžiausią vertę kuria gebėjimas dalyvauti pagrindinių komponentų ir kritinių paslaugų pirkimuose. Tai apima ne tik metalo konstrukcijas ar kabelių tiekimą, bet ir specializuotus laivybos, montavimo, inspektavimo bei ilgalaikės priežiūros darbus.

    „Vietos įmonių dalies didinimas jūrinio vėjo tiekimo grandinėje išlieka vienu mūsų prioritetų, o glaudesnis vystytojų bendradarbiavimas gali padėti sparčiau auginti kompetencijas ir konkurencingumą“, – sakė „Orlen“ valdybos narys Sławomiras Staszakas.

    „PGE Baltica“ savo ruožtu pabrėžia tiekėjų parengimo praktikas: susitikimus su gamintojais, kompetencijų vertinimą, dirbtuves ir reguliariai atnaujinamą informaciją apie planuojamus pirkimus. Tokia skaidri paklausos komunikacija tiekėjams leidžia laiku investuoti į įrangą, sertifikavimą ir darbuotojų kvalifikaciją.

    „Stiprios vietos pramoninės bazės sukūrimas jūriniams vėjo parkams reikalauja ilgalaikio viso sektoriaus įsitraukimo – tai istorinė galimybė ekonomikai“, – sakė „PGE Baltica“ vadovybės atstovė Patrycja Kunc–Rozbrój.

    ARP planuoja ir sausumos kryptį

    Be jūrinių projektų, ARP viešai signalizuoja apie norą stiprinti ir sausumos vėjo energetikos pramonę. Agentūra yra pranešusi apie darbus, susijusius su vietinės vėjo turbinos koncepcija sausumos elektrinėms, kuri, jei būtų įgyvendinta, galėtų tapti reikšmingu postūmiu vietos gamybai ir inžinerinėms kompetencijoms.

    Ekspertai pažymi, kad vėjo turbinos kūrimas yra sudėtingas ir kapitalui imlus procesas, reikalaujantis bandymų, sertifikavimo ir patikimumo įrodymų. Vis dėlto net dalinis komponentų lokalizavimas, pavyzdžiui, bokštų, pamatų, kabelių ar valdymo sistemų segmentuose, gali sukurti ilgalaikę grąžą regiono pramonei.

    Artimiausiais mėnesiais rinka stebės, ar ketinimų protokolai virs konkrečiais konkursais, finansavimo instrumentais ir aiškiomis tiekėjų atrankos taisyklėmis. Nuo to priklausys, kiek realių užsakymų ir kompetencijų augimo pavyks užtikrinti vietos įmonėms Baltijos jūros vėjo projektuose.

  • GPS chaosas prie Baltijos pasiekė rekordą: Pomeranijoje signalą dusina Rusijos sistemos

    GPS chaosas prie Baltijos pasiekė rekordą: Pomeranijoje signalą dusina Rusijos sistemos

    Kas vyksta Pomeranijoje

    Lenkijos Pomeranijos regione, įskaitant Trimiestį, 2026 metais fiksuojamas rekordinis palydovinės navigacijos sutrikimų mastas. Gdansko Ryšių instituto (valstybinio tyrimų instituto) stebėsenos stoties duomenimis, vasaros piko metu ilgalaikiai trikdžiai apimdavo visas GNSS juostas iki 70 proc. mėnesio dienų.

    Nors anomalijos regione registruojamos reguliariai nuo 2024 metų sausio, nuo 2026 metų pradžios jų intensyvumas ir dažnis ryškiai šoktelėjo. Gegužę ir birželį visiškų, ilgai trunkančių sutrikimų dienos sudarė apie 70 proc., o visiškai ramių dienų buvo tik 10 proc. gegužę ir 13 proc. birželį.

    Pirmosiomis 19 2026 metų rugpjūčio dienų visiškų sutrikimų dalis siekė 63 proc., tad civilinė navigacija dažnai neveikė vidutiniškai dvi dienas iš trijų. Daliniai, vieną juostą apimantys sutrikimai vasarą taip pat buvo dažni ir kito plačiame diapazone.

    Kaip tai veikia kasdienybę

    Trikdžiai pirmiausia matomi išmaniuosiuose telefonuose: netiksliai rodoma vieta, dingsta signalas, maršrutas prarandamas arba šokinėja. Tai ypač pavojinga vairuotojams, dviratininkams ir turistams, kurie pasikliauja navigacija nepažįstamose vietovėse.

    Problemos paliečia ir miesto bei dalijimosi transporto sistemas, kurios remiasi vietos nustatymu. Dviračių, paspirtukų ar automobilių parkų geolokacija gali būti klaidinama, todėl sunkėja priemonių paieška, atsiranda ginčų dėl nuomos zonų ar maršrutų.

    Didelę riziką patiria dronų naudotojai, nes GNSS signalas yra svarbus stabilizacijai ir grįžimo funkcijoms. Netikslumai ar signalo praradimas gali reikšti ryšio sutrikimus ir kontrolės praradimą, ypač virš vandens ar urbanizuotose teritorijose.

    Kas laikoma šaltiniu ir kokia rizika transportui

    Ryšių institutas teigia, kad reiškinys turi išorinę kilmę ir siejamas su elektroninės kovos sistemų aktyvumu Baltijos jūros baseine. Ekspertai pabrėžia, kad tokie trikdžiai gali tęstis tol, kol regione vyksta operacijos, kurioms reikalinga slopinanti spinduliuotė.

    „Sutrikimai yra nuolatinio pobūdžio ir tęsis tiek, kiek regione bus vykdomos gynybinės ir operacinės užduotys, reikalaujančios slopinančių signalų“, – sakė Ryšių instituto ekspertai.

    Nepriklausomi matavimai taip pat rodo didelį mastą: bendrovė „Blue Dot Solutions“ skelbė, kad 2026 metų liepą Pomeranijos stotys fiksavo trikdžius beveik 90 valandų, daugiausia L1 juostoje, kuri ypač svarbi civiliniams imtuvams. Panašūs dėsningumai buvo stebėti ir ankstesniais mėnesiais.

    GNSS trukdžiai veikia ir jūrų bei oro transportą, nes klaidinama padėtis gali iškreipti laivų ar orlaivių navigacinius sprendimus. Tekste minimi pavyzdžiai rodo, kad laivai realiai būdami prie Helio gali būti atvaizduojami visai kitoje vietoje, kas didina incidentų riziką.

    2026 metų rugpjūčio 21 dieną NATO Jungtinių pajėgų vadavietė Brunssum patvirtino, kad Lenkijos priešmininis laivas ORP Albatros operacijos Baltijos jūroje metu patyrė GPS slopinimą. Regiono akademinės institucijos ir Ryšių institutas kaip tikėtiną šaltinių kryptį dažniausiai nurodo Karaliaučiaus sritį.

    Lietuvai tai aktualu ir dėl geografinio artumo bei bendrų Baltijos jūros saugumo iššūkių: GNSS sutrikimai gali pasireikšti platesnėje erdvėje, o jų poveikis juntamas nuo kasdienės navigacijos iki logistikos ir kritinės infrastruktūros procesų. Specialistai pabrėžia, kad tai yra hibridinio poveikio priemonė, glaudžiai susijusi su geopolitine situacija regione.

    Ryšių institutas ragina nepasikliauti vien telefono žemėlapiais ir turėti alternatyvų. Praktinis patarimas keliaujant ar plaukiant yra iš anksto atsisiųsti žemėlapius naudojimui neprisijungus, o svarbesnėse situacijose remtis ir tradiciniais orientavimosi būdais.

    Ilgesnėje perspektyvoje Lenkija plečia stebėsenos priemones: vystomas RTGMS.pl sprendimas, paremtas ASG-EUPOS tinklu, taip pat planuojama jutiklių infrastruktūra, kurią sieja su Lenkijos kosmoso agentūros iniciatyvomis. Tokia stebėsena padeda greičiau atpažinti trikdžių židinius ir jų pobūdį, tačiau pati savaime problemos neišsprendžia.

  • Tanklaivis iš Turkijos su benzinu plaukia į Rusiją: kas žinoma apie krovinį ir jo kilmę

    Tanklaivis iš Turkijos su benzinu plaukia į Rusiją: kas žinoma apie krovinį ir jo kilmę

    Į Rusiją iš Turkijos išplaukė benzino krovinys, kuris Baltijos jūros uostą gali pasiekti iki rugpjūčio pabaigos. Apie tai skelbia Rusijos leidinys Kommersant, remdamasis S&P Global Commodities at Sea (CAS) laivybos duomenimis.

    Pasak šaltinių, vidutinio dydžio tanklaivis „Wendrix“ išplaukė iš Mersino uosto. Laivo talpa siekia apie 25 000–50 000 tonų, o krovinys vertinamas maždaug 200 000 barelių benzino.

    Kur tiksliai pagamintas į tanklaivį pakrautas benzinas, viešai neatskleidžiama. Tokia informacija paprastai priklauso nuo prekybos grandinės, dokumentų ir galimų perkrovimų jūroje, todėl galutinę kilmę ne visada pavyksta nustatyti operatyviai.

    Penktas krovinys nuo liepos

    Šis reisas būtų jau penktas žinomas importinio benzino pristatymas į Rusiją nuo liepos. CAS ir Kpler duomenimis, praėjusį mėnesį Rusiją pasiekė trys laivai, kurių kroviniai buvo suformuoti perkraunant degalus prie Egipto krantų, o benzinas į perkrovimo vietą atplukdytas iš Vadinaro terminalo Indijoje.

    Dar viena siunta, kurios kilmė neįvardijama, atvyko iš Maroko. Šalis pastarąjį dešimtmetį didžiąja dalimi remiasi importu, nes jos pagrindinė naftos perdirbimo gamykla buvo sustabdyta 2015 metais.

    Analitikų vertinimu, nuo liepos pabaigos jūra į Rusiją pristatyto benzino apimtys jau viršijo 1 000 000 barelių. Tokie srautai rodo bandymus operatyviai papildyti vidaus rinką, kai vietinė gamyba susiduria su sutrikimais.

    Kodėl Rusijai prireikė importo?

    Rusijos vicepremjeras Aleksandras Novakas yra sakęs, kad dalis naftos perdirbimo gamyklų atnaujino darbą ir tiekimas turėtų gerėti. Jo teigimu, didžiausia įtampa jaučiama būtent benzino segmente, o dyzelino ir žibalo atsargų esą pakanka.

    Rusijos pareigūnai benzino trūkumą sieja su Ukrainos dronų atakomis prieš naftos perdirbimo infrastruktūrą. Tokie smūgiai gali laikinai sumažinti perdirbimo apimtis, o tuomet rinkoje atsiradusią spragą paprasčiausia užpildyti importu jūrų keliais.

  • Lenkijoje GPS „apakina“ telefonus ir dronus: ekspertai sieja su elektroniniu karu Baltijoje

    Lenkijoje GPS „apakina“ telefonus ir dronus: ekspertai sieja su elektroniniu karu Baltijoje

    Lenkijoje šią vasarą vis dažniau fiksuojami palydovinės navigacijos, įskaitant GPS, sutrikimai, dėl kurių išmanieji telefonai ir civiliniai imtuvai neretai rodo netikslią vietą arba laikinai praranda signalą. Lenkijos Nacionalinio telekomunikacijų instituto stebėsenos duomenys rodo, kad trikdžiai apima skirtingas pasaulinių navigacijos palydovų sistemų juostas.

    Instituto duomenimis, anomalijos registruojamos nuo 2024 metų sausio, tačiau 2026 metų pradžioje jų dažnis ir intensyvumas smarkiai išaugo. 2026 metų gegužę ir birželį reikšmingi, ilgai trunkantys sutrikimai visose GNSS juostose fiksuoti maždaug 70 proc. mėnesio dienų, o visiškai ramių dienų buvo tik apie dešimtadalį.

    Pirmosiomis 19 2026 metų rugpjūčio dienomis visiško masto sutrikimai užfiksuoti 63 proc. dienų, tai yra vidutiniškai maždaug kas dvi iš trijų dienų. Be to, daliniai trikdžiai, kai paveikiama tik viena signalo juosta, pasitaikydavo nuo keliolikos iki beveik 30 proc. vasaros dienų.

    Kas, kaip įtariama, vyksta?

    Lenkijos Nacionalinis telekomunikacijų institutas teigia, kad trikdžių šaltinis yra išorinis ir siejamas su elektroninės kovos sistemų veikla Baltijos jūros regione. Specialistai pabrėžia, kad tokie trukdžiai gali tęstis tol, kol teritorijoje bus vykdoma karinė veikla, kuriai reikalingas trukdymo signalų siuntimas.

    Nepriklausomi matavimai taip pat rodo panašias tendencijas: 2026 metų liepą Pomeranijos regione stotys fiksavo trikdžius beveik 90 valandų. Nurodoma, kad dažnai paveikiama L1 juosta, kuri itin svarbi civiliniams naudotojams, nes ją plačiai naudoja išmanieji telefonai, automobilinė navigacija ir daugelis vartotojams skirtų GPS imtuvų.

    „Trikdžiai yra pastovūs ir tęsis tiek, kiek regione bus naudojamos elektroninės kovos priemonės“, – teigiama Lenkijos Nacionalinio telekomunikacijų instituto vertinime.

    Pasekmės: ne vien nepatogus maršrutas

    Sutrikimai daro įtaką ne tik vairuotojams ar pėstiesiems, kurie telefone naudoja žemėlapius, nes gali pasitaikyti klaidingas pozicionavimas, maršruto skaičiavimo klaidos ar signalo praradimas. Miestuose tai gali iškraipyti dalijimosi transporto paslaugų veikimą, kai dviračių, paspirtukų ar automobilių buvimo vieta sistemoje rodoma netiksliai.

    Ekspertai atkreipia dėmesį ir į didesnės rizikos sritis: dronų skrydžiai gali tapti sudėtingesni, nes orlaiviai praranda patikimą padėties informaciją. Tai ypač aktualu ten, kur dronai naudojami filmavimui, infrastruktūros apžiūrai ar gelbėjimo darbams, nes klaidos gali lemti nukrypimą nuo maršruto ar priverstinį skrydžio nutraukimą.

    Trikdžiai fiksuojami ir jūroje bei aviacijoje, kur navigacinės klaidos gali reikšti klaidingą laivo padėties rodymą ar papildomą krūvį įguloms. Rugpjūčio 21 dieną Lenkijos minų paieškos laivas ORP Albatros Baltijos jūroje patyrė GPS trukdymą, apie tai viešai skelbė NATO Jungtinių pajėgų vadavietė Brunssum.

    Lenkijos akademinių institucijų ir telekomunikacijų ekspertų vertinimu, reikšminga dalis trukdymo ir signalo klastojimo atvejų gali būti susiję su Kaliningrado sritimi. Dėl geografijos Lenkija laikoma viena labiausiai pažeidžiamų valstybių, nes dalis jos teritorijos patenka į potencialų trukdymo sistemų veikimo nuotolį.

    Ką pataria institucijos ir kaip reaguojama?

    Lenkijos Nacionalinis telekomunikacijų institutas įspėja nesiremti vien tik telefono žemėlapiais ir, kur įmanoma, turėti alternatyvius orientavimosi būdus. Taip pat rekomenduojama iš anksto atsisiųsti žemėlapius naudojimui neprisijungus, kad nutrūkus ryšiui ar sutrikus navigacijai būtų galima tęsti kelionę.

    Ilgalaikėje perspektyvoje Lenkija stiprina stebėseną ir planuoja papildomus sprendimus, įskaitant duomenų portalą, paremtą ASG-EUPOS tinklu, ir naują jutiklių tinklą, kurį numato plėtoti Lenkijos kosmoso agentūra. NATO ir Europos valstybės taip pat vis dažniau akcentuoja poreikį didinti navigacijos atsparumą, diegiant patikimesnes atsargines sistemas ir gerinant trikdžių aptikimą.

    Po 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, panašūs GNSS trikdžių atvejai dažniau fiksuojami Baltijos, Šiaurės Europos ir Juodosios jūros regionuose. Vakarų pareigūnai ir ekspertai ne kartą yra viešai sieję šiuos incidentus su Rusijos veikla, o kaimyninės šalys pabrėžia, kad poveikis dažnai peržengia vienos valstybės ribas ir tampa regioniniu saugumo iššūkiu.

  • Lenkija prieš 100 mln. metų: kur šiandien miestai, tada tyvuliavo jūros ir vaikščiojo dinozaurai

    Lenkija prieš 100 mln. metų: kur šiandien miestai, tada tyvuliavo jūros ir vaikščiojo dinozaurai

    Šiandien Lenkijos kontūrai žemėlapyje atrodo savaime suprantami, tačiau geologiniu masteliu tai tik akimirka. Prieš dešimtis ir šimtus milijonų metų dabartinės upės, kalnai ir pakrantės buvo visai kitokie, o didelę teritorijos dalį periodiškai dengė seklios jūros.

    Žemės pluta šioje Europos dalyje nuolat kito dėl tektoninių judesių ir pasaulinio jūros lygio svyravimų. Dėl vadinamųjų transgresijų jūra įsiverždavo į žemyną, o regresijų metu traukdavosi, palikdama upių, deltų, pelkių ar net dykumų formuotus nuogulų sluoksnius.

    Šventojo Kryžiaus kalnų užrašai

    Vienu ryškiausių praeities liudytojų laikomi Šventojo Kryžiaus kalnai, kurių uolienose išlikę skirtingų epochų „įrašai“. Triaso laikotarpiu, maždaug prieš 240 milijonų metų, čia vyravo sausumos aplinkos, kur upės tekėjo per plačias lygumas, o vėjai vietomis supustė kopas.

    Vėliau į regioną sugrįžo jūra, o sekliose jos vandenyse gyveno moliuskai, brachiopodai ir kiti bestuburiai. Pasikeitus sąlygoms, jūra vėl traukėsi, todėl viename regione persidengė ir sausumos, ir jūrinės kilmės nuogulos.

    Ar Lenkijoje buvo dinozaurų?

    Juros laikotarpiu ši teritorija tapo dar įvairesnė: čia egzistavo upės, ežerai, pelkės, deltos ir pakrančių zonos. Tokiose aplinkose susidarė sąlygos išlikti ne tik kaulams, bet ir pėdsakams, kurie vėliau sukietėjo ir išsilaikė milijonus metų.

    Tyrimai rodo, kad regione palikta įvairių dinozaurų grupių pėdsakų, įskaitant plėšriuosius dvikojus teropodus ir didžiuosius zauropodus. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad pėdsakų interpretacija reikalauja atsargumo, nes vien keli įspaudai gali būti lengvai pervertinti.

    Prieš 100 mln. metų čia buvo jūra

    Maždaug prieš 100 milijonų metų pasaulis buvo gerokai šiltesnis nei dabar, o jūros lygis buvo aukštesnis, todėl seklios jūros užliejo dideles žemynų dalis. Tai palietė ir dabartinės Lenkijos teritoriją, tačiau užliejimas nebuvo vienodas: jūriniai baseinai plėtėsi ir traukėsi, sudarydami salų bei sausumos lopinėlių mozaiką.

    Tokiose jūrose gyveno amonitai, belemnitai, dvigeldžiai moliuskai, jūrų ežiai ir kiti bestuburiai, taip pat žuvys, rykliai ir rajos. Aptinkami ir didžiųjų jūrinių roplių pėdsakai bei liekanos, tarp jų pleziozaurai, kurie tuo metu buvo vieni dominuojančių plėšrūnų.

    Ypač įdomūs radiniai siejami su vietovėmis prie Vyslos, kur uolienose išlikę jūrinio pasaulio fragmentai, įskaitant žuvų, ryklių ir rajų fosilijas. Tokie sluoksniai primena, kad dabartinis sausumos peizažas dažnai nieko nepasako apie tai, jog kadaise čia buvo jūros dugnas.

    Svarbu suprasti ir tai, kad šiandieninis Baltijos jūros baseinas geologiškai yra labai jaunas ir pradėjo formuotis tik per paskutines ledynmečio fazes prieš keliolika tūkstančių metų. Lygiai taip pat dabartinės Karpatų kalnų struktūros susijusios su vėlesniais tektoniniais procesais, todėl prieš 100 milijonų metų nei Baltijos, nei šių kalnų dabartine forma dar nebuvo.

    Vėlyvojoje kreidoje, maždaug prieš 70 milijonų metų, Vidurio Europa priminė archipelagą: šalia seklių jūrų driekėsi salos ir didesni sausumos plotai, kuriais galėjo klajoti dinozaurai. Maždaug prieš 66 milijonus metų įvykęs masinis išnykimas nutraukė jų istoriją, tačiau regiono geologinė raida tęsėsi.

    Vėlesniais laikotarpiais tektoniniai judesiai keitė baseinus ir kėlė kalnus, o ledynmečiai daug kartų pertvarkė šiaurinės ir centrinės Europos reljefą. Būtent ledynai didžiąja dalimi suformavo šiaurinės Lenkijos kraštovaizdį, palikdami morenas, smėlio ir žvyro klodus bei riedulius.

    Šiandienos kraštovaizdis yra ilgos kaitos rezultatas: jūros ateidavo ir pasitraukdavo, sausuma skeldėjo, kilo ir dilo, o gyvybė keitėsi nuo jūrinių bestuburių iki dinozaurų dominavimo. Geologiniai procesai vyksta ir dabar, tik jų mastelis toks, kad kasdienybėje jų beveik nepastebime.

  • Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Baltijos jūra į krantą išmeta šimtus medūzų: ką tai reiškia ir kada jos gali skaudžiai nudeginti

    Kodėl medūzų staiga tiek daug?

    Vasaros pabaigoje Baltijos pakrantėse dažniau pasirodantys medūzų telkiniai dažniausiai nėra joks sensacingas reiškinys, o sezoninė gamtos ciklo dalis. Šiuo metu vanduo paprastai būna šilčiausias per metus, o šiluma spartina medūzų augimą ir jų gyvavimo ciklą.

    Ne mažiau svarbūs ir vėjai bei srovės: vyraujant šiaurės ir šiaurės vakarų krypčių vėjams, lengvi, plūduriuojantys organizmai stumiami arčiau kranto. Tada medūzos patenka į seklumas ir bangų išmetamos ant smėlio, iš kur pačios dažnai nebesugeba grįžti į gilesnį vandenį.

    Kurios Baltijoje pavojingos žmogui?

    Baltijoje dažniausiai sutinkamos kelios medūzų rūšys, tačiau ne visos kelia realią grėsmę poilsiautojams. Dažniau prie krantų pasitaikanti medūza su aiškiai matomais keturiais violetiniais žiedais paprastai laikoma žmogui nepavojinga, nes jos geliančios ląstelės per silpnos, kad pažeistų odą.

    Kita, rečiau pastebima, didesnė ir rusvai vario atspalvio medūza gali sukelti nemalonų odos sudirginimą, panašų į dilgėlių nudegimą. Nors Baltijos vanduo yra mažiau sūrus nei vandenynuose ir tai dažnai susilpnina daugelio rūšių geliamąjį poveikį, atsargumas vis tiek būtinas.

    Ką daryti nudegus medūzai?

    Specialistai pataria neliesti nei gyvų medūzų, nei tų, kurias jūra išmetė ant kranto, nes geliančios ląstelės gali išlikti aktyvios. Ypač atsargūs turėtų būti alergiški žmonės ir turintieji jautrią odą, taip pat tėvai, prižiūrintys vaikus prie vandens.

    Jei įvyko kontaktas, svarbiausia ramiai ir teisingai suteikti pirmąją pagalbą: pažeistą vietą reikėtų nuplauti jūros vandeniu, o ne gėlu vandeniu, nes jis gali suaktyvinti likusias geliančias ląsteles. Likusias čiuptuvų dalis saugiau pašalinti pincetu ar kietu daiktu, pavyzdžiui, kortele, o skausmą malšinti šaltu kompresu.

    Jei atsiranda stiprus patinimas, dusulys, plinta bėrimas ar pasireiškia kiti alerginės reakcijos požymiai, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus. Tokiais atvejais delsti neverta, net jei pradinis nudegimas atrodė lengvas.

    Ar medūzos rodo prastą jūros būklę?

    Didelis medūzų kiekis krante ne visada reiškia taršą ar ekologinę katastrofą, nes jos yra natūrali Baltijos ekosistemos dalis. Jų gausa gali rodyti, kad vandenyje yra pakankamai maisto, pirmiausia planktono, kuriuo medūzos minta.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad masiškesnius žydėjimus gali sustiprinti ir platesnės tendencijos, įskaitant vandens šiltėjimą bei eutrofikaciją, kai į jūrą patenka per daug maistinių medžiagų. Praktinių problemų tai kartais sukelia žvejams, nes medūzos gali kimšti tinklus ir apsunkinti žvejybą.

  • Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Gdynėje birželio 24 dieną atidengtas paminklas šuniui Balticui, kurio išgelbėjimo istorija 2010 metais apskriejo ne tik Lenkiją, bet ir užsienio žiniasklaidą. Skulptūra pastatyta prie Marina Yacht Parko, kur ją jau lanko turistai ir miestiečiai.

    Balticas išgarsėjo po dramatiško gelbėjimo Baltijos jūroje, kai buvo pastebėtas dreifuojantis ant ledo lyties atviroje jūroje. Tuomet įgula, plaukusi moksliniu laivu r/v „Baltica“, ryžosi operacijai, kuri anuomet buvo apibūdinama kaip itin rizikinga dėl šalčio ir bangavimo.

    Gelbėjimas atviroje jūroje

    2010 metų sausio 25 dieną, apie 15.40 valandą, jūrininkai aptiko šunį maždaug 15 jūrmylių nuo kranto. Tai yra apie 28 kilometrus, o tokioje distancijoje žiemą gresia greita hipotermija net ir žmogui, jau nekalbant apie gyvūną.

    Pasak istorijos dalyvių, šuo kelias dienas laikėsi ant ledo, krito į vandenį ir vėl užlipdavo atgal. Gelbėjime dalyvavęs jūrų gelbėtojas ir gyvūnų globos aktyvistas Adamas Buczyńskis, tuomet dirbęs laive mechaniku, į šunį plaukė pripučiama valtimi.

    „Mačiau, kad jis jau nebeturi jėgų, todėl delsti buvo neįmanoma“, – sakė Adamas Buczyńskis.

    Po kelių dienų Balticas buvo oficialiai įtrauktas į laivo komandą ir tapo savotišku įgulos simboliu. Vėliau, A. Buczyńskiui išėjus į pensiją, šuo apsigyveno kartu su juo ir dar kelerius metus dalyvavo gelbėjimo veiklose kaip tarnybinis šuo.

    Nuo pasaulinės šlovės iki paminklo

    Baltico istoriją anuomet plačiai nušvietė tarptautinė žiniasklaida, o pats šuo tapo atpažįstamas tarp Trijų miestų pakrantės gyventojų ir turistų. Gdynė jam suteikė garbės simbolinį titulą, o gelbėtojai sulaukė šimtų laiškų ir padėkų iš įvairių šalių.

    Šuo mirė 2017 metų spalio 28 dieną, sulaukęs 15 metų. Paminklo idėja siejama su noru įamžinti ne tik neįprastą išsigelbėjimą, bet ir žmonių ryžtą padėti, kai situacija atrodė beveik beviltiška.

    Skulptūroje Balticas pavaizduotas realaus dydžio, pastatytas ant formos, primenančios ledo lytį. Greta pateikiamas trumpas jo istorijos aprašas lenkų ir anglų kalbomis, o sprendiniai pritaikyti taip, kad su informacija galėtų susipažinti ir žmonės su negalia.

    Kodėl ši istorija vis dar traukia žmones?

    Gyvūnų gelbėjimo istorijos dažnai tampa visuomenės dėmesio centru, nes jose susitinka emocija ir konkretus veiksmas, kurį gali suprasti kiekvienas. Baltico atvejis išsiskyrė tuo, kad gelbėjimas vyko atviroje jūroje, esant žiemiškoms sąlygoms, o šuns ištvermė tapo istorijos ašimi.

    Gdynės savivaldybė tikisi, kad paminklas taps nauju traukos tašku prieplaukos zonoje ir kartu primins apie atsakomybę už gyvūnus. Vietos bendruomenė jau dabar jį vadina simboliniu sargu, pasitinkančiu į uostą grįžtančius jūrininkus.

  • Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijos Baltijos saloje urve aptiko jaunos nėščiosios kapą: radinys gali perrašyti istoriją

    Švedijai priklausančioje Baltijos jūros saloje Lilla Karlsö archeologai urve aptiko jaunos moters palaikus, o šalia jų ir negimusio kūdikio kaulus. Jei pirminės datavimo prielaidos pasitvirtins, tai gali būti vienas seniausių žinomų nėščios moters palaidojimų Šiaurės Europoje.

    Radinys aptiktas maždaug penkių metrų gylyje, tęsiant kasinėjimų sezoną, kuris šioje vietoje vyksta jau kelerius metus. Tyrėjai iš pradžių rado pavienį kaulą, tačiau vėliau sujungus detales paaiškėjo, kad tai jaunos moters šonkauliai, kryžkaulis ir dubens fragmentai.

    Ypatingą reikšmę mokslininkams turėjo kūdikio kaulų padėtis motinos skeleto atžvilgiu. Aptikta ir vaisiaus kaukolės dalis bei kaklo slankstelio fragmentas, o tai leidžia manyti, kad kūdikis mirties metu vis dar buvo moters įsčiose.

    Preliminariai vertinama, kad moteriai galėjo būti vos keliolika metų, o nėštumas buvo pažengęs, maždaug 32–34 savaitės. Radiokarboninis datavimas ir DNR tyrimai dar neatlikti, tačiau būtent jie turėtų patikslinti palaikų amžių, kilmę ir galimus giminystės ryšius.

    Kas iš tikrųjų įvyko urve?

    Archeologai taip pat siekia tiksliau suprasti patį laidojimo būdą ir ar tai buvo sąmoningas, ritualizuotas palaidojimas. Viena versijų, kad moteris galėjo būti paguldyta ant šono, sulenkus kojas, tačiau kol kas to patvirtinti nepavyksta, nes kasinėjimai urve dar tęsiami.

    Šis atradimas išsiskiria ir platesniu kontekstu: ankstesni tyrimai Karlsö salose yra atskleidę ir kitų žmonių, įskaitant kūdikius, palaikų. Tai gali reikšti, kad regione gyveno ne tik pavieniai medžiotojai ar žvejai, bet ir šeimos, o urvai galėjo turėti ypatingą socialinę ar apeiginę reikšmę.

    Kodėl datavimas gali nustebinti?

    Palaikai, remiantis sluoksnio analizės duomenimis, preliminariai siejami su 8 000–9 500 metų senumo laikotarpiu, kai Šiaurės Europa jau buvo atsigaunanti po ledynmečio. Jeigu šie skaičiai bus patvirtinti radiokarboniniais tyrimais, Lilla Karlsö radinys taps itin svarbiu šaltiniu, leidžiančiu geriau suprasti ankstyvųjų Baltijos regiono bendruomenių gyvenimą, mirtingumą ir laidojimo tradicijas.

    Pats urvas jau anksčiau pateikė netikėtumų: čia rasta ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, įskaitant konstrukcijų liekanas, siejamas su vikingų epocha. Dėl to vietovė laikoma daugiasluoksne, o naujausias atradimas gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių Švedijos archeologijoje.

  • Baltijos jūroje aptikti toksinus gaminantys melsvadumbliai: įspėja, kur geriau nelįsti

    Baltijos jūroje aptikti toksinus gaminantys melsvadumbliai: įspėja, kur geriau nelįsti

    Karščio bangos ir neįprastai šiltas Baltijos jūros vanduo šią vasarą paspartino melsvadumblių, dar vadinamų cianobakterijomis, plitimą. Sveikatos specialistai įspėja, kad kai kuriose pakrantės vietose jau patvirtintos toksinus gaminančios rūšys, galinčios sukelti sveikatos sutrikimų.

    Vokietijos Hanzos miestas Rostokas pranešė, kad į vakarus nuo Varnemiundės pastebėtas tankus dumblių sluoksnis vandens paviršiuje. Iš pradžių buvo įtarta, kad tai melsvadumblių sankaupos, o vėliau laboratoriniai tyrimai patvirtino toksinus galinčių gaminti cianobakterijų buvimą.

    Kur taikomas įspėjimas?

    Rostoko sveikatos tarnyba kol kas neįvedė oficialaus maudynių draudimo, tačiau rekomenduoja šiuose vandenyse nesimaudyti. Įspėjimas taikomas Varnemiundės pakrantės ruožams, pažymėtiems kaip paplūdimio atkarpos nuo 30 iki 36.

    Specialistai pabrėžia, kad melsvadumblių sankaupų judėjimas sunkiai prognozuojamas, nes jis priklauso nuo vėjo ir srovių. Dėl to situacija gali greitai pasikeisti ir paveikti platesnius pakrantės ruožus, nei nurodyta pirminiame įspėjime.

    Kokie pavojai sveikatai?

    Sveikatos tarnybų duomenimis, kontaktas su melsvadumblių sankaupomis gali sukelti odos sudirginimą, niežulį, patinimą ar alergines reakcijas. Jei vandens netyčia praryjama, galimi pykinimas, vėmimas ir virškinamojo trakto sutrikimai, ypač jautresniems žmonėms.

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur susidaro tankūs, matomi žalsvai melsvi sluoksniai ar gniutulai, o vanduo primena tirštą sriubą. Tokiose sankaupų zonose toksinų koncentracija gali būti gerokai didesnė nei aplinkiniuose vandenyse.

    „Patvirtinus toksinus gaminančių cianobakterijų buvimą, rekomenduojame šiose vietose nesimaudyti“, – sakė Rostoko sveikatos tarnybos atstovai.

    Ypatingas atsargumas rekomenduojamas vaikams ir augintiniams. Šunims nerekomenduojama nei maudytis, nei gerti vandens, nes gyvūnams toksinų poveikis gali būti sunkesnis, o literatūroje aprašyti ir mirtini apsinuodijimo atvejai.

    Kodėl melsvadumblių daugėja?

    Melsvadumblių suaktyvėjimą dažniausiai skatina trys veiksniai: aukšta vandens temperatūra, daug saulės ir maistingųjų medžiagų perteklius. Pastarasis dažnai siejamas su į jūrą ir lagūnas patenkančiais azoto bei fosforo junginiais iš žemės ūkio, nuotekų ir paviršinio lietaus nuoplovų.

    Ekspertai pažymi, kad šylantis klimatas Baltijos regione didina ilgesnių karščio periodų tikimybę, o tai sudaro palankesnes sąlygas žydėjimams kartotis dažniau ir trukti ilgiau. Todėl vis daugiau šalių stiprina maudyklų stebėseną ir atnaujina rekomendacijas gyventojams.

    Jeigu vandenyje matote plūduriuojančias sankaupas, žalsvai melsvą plėvelę ar pakrantėje susikaupusias putas, specialistai pataria nesimaudyti, neleisti vaikams žaisti seklumoje ir nevesti augintinių į vandenį. Po atsitiktinio kontakto rekomenduojama nusiprausti švariu vandeniu, o pajutus negalavimus kreiptis į medikus.

    Be melsvadumblių, šiltėjančiame sūrokame vandenyje kai kuriais metais suaktyvėja ir vibrionai, galintys sukelti žaizdų infekcijas ar sunkesnes ligos formas rizikos grupėms. Dėl to sveikatos specialistai ragina ypač atsargiai vertinti maudynes, jei turite atvirų žaizdų ar sergate lėtinėmis ligomis.

  • Baltijos jūroje plinta invazinis šukuotasis želėnys: „jūrinis kanibalas“ kelia grėsmę žuvims

    Baltijos jūroje vis sparčiau fiksuojamas invazinis šukuotasis želėnys Mnemiopsis leidyi, kuris mokslininkų ir žiniasklaidos kartais vadinamas jūriniu kanibalu. Šis iš Atlanto kilęs bestuburis, savo išvaizda primenantis medūzą, gali keisti maisto grandines ir kelti riziką vietinėms rūšims.

    Skirtingai nei tikrosios medūzos, šukuotieji želėniai neturi geliančių ląstelių, tačiau yra itin efektyvūs plėšrūnai. Jie minta zooplanktonu ir žuvų ikrais bei lervomis, todėl didžiausia grėsmė kyla žuvims, kurių ankstyvosios vystymosi stadijos priklauso nuo planktono gausos.

    Didžiausio dėmesio sulaukia poveikis žvejybai, nes šis invazinis organizmas gali naikinti komercinių žuvų ikrus. Tarp rūšių, kurioms tai ypač aktualu, minimi šprotai ir sardinės, o sumažėjęs jauniklių išgyvenamumas ilgainiui gali atsiliepti laimikių stabilumui.

    Mnemiopsis leidyi Europoje išplito dar 1980-aisiais, kai, manoma, buvo pervežtas laivų balastiniu vandeniu. Juodojoje jūroje jo populiacija kadaise buvo išaugusi iki šimtų individų kubiniame metre, o vėliau smuko, kai sumažėjo maisto ištekliai ir ėmė veikti natūralūs ribojantys veiksniai.

    Šis želėnys pasižymi ir neįprasta išgyvenimo strategija: maisto stokos laikotarpiais jis gali maitintis savo lervomis, o suaugėliai išneršia daug kiaušinių, kurie tampa papildomu energijos šaltiniu. Toks elgesys padeda populiacijai išlikti net tada, kai sąlygos ekosistemoje prastėja.

    Invazinėms rūšims naujose buveinėse dažnai padeda tai, kad jos neturi pakankamai efektyvių natūralių priešų. Baltijos jūroje situacija kiek sudėtingesnė, nes dalį šukuotųjų želėnių lervų gali suėsti vietinės žuvys, pavyzdžiui, tridyglė dyglė (Gasterosteus aculeatus).

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad aplinkos sąlygos gali riboti tokį natūralų „kontrolės mechanizmą“. Deguonies trūkumas, kuris kai kuriose Baltijos jūros zonose tampa vis ryškesne problema, mažina žuvų aktyvumą ir gali sumažinti jų galimybes efektyviai maitintis invazinių organizmų lervomis.

    Baltijos jūros ekosistemai daugėja spaudimo

    Invazinio želėnio plitimas vertinamas kaip vienas iš signalų, rodančių didėjantį Baltijos jūros ekosistemos pažeidžiamumą. Mokslininkai sieja pokyčius su klimato kaitos sukeliamais temperatūros svyravimais, vandens apykaitos ypatumais, eutrofikacija ir periodiškai didėjančiomis mažo deguonies koncentracijos zonomis.

    Tokios sąlygos gali sudaryti pranašumą rūšims, kurios greitai dauginasi ir lengviau prisitaiko prie pakitusios aplinkos. Dėl to invaziniai organizmai neretai įsitvirtina greičiau, o vietinėms rūšims tampa sunkiau konkuruoti dėl maisto ar išgyventi ankstyvosiose vystymosi stadijose.

    Tuo pat metu specialistai pabrėžia, kad ne kiekviena svetimžemė rūšis automatiškai reiškia katastrofą: dalis jų ilgainiui integruojasi į vietines mitybines grandines. Tačiau Mnemiopsis leidyi atvejis vertinamas atsargiai, nes jo poveikis dažniausiai siejamas su planktono mažėjimu ir žuvų reprodukcijos sėkmės kritimu.