CP v2

Tag: Baltymai

  • Mity griaunantis jūros produktas: kodėl mitybos specialistai pataria dažniau valgyti midijas?

    Mity griaunantis jūros produktas: kodėl mitybos specialistai pataria dažniau valgyti midijas?

    Midijos, dar vadinamos valgomosiomis geldelėmis, daugelyje pajūrio šalių seniai laikomos kasdieniu maistu, tačiau Lietuvoje jos vis dar retesnis pasirinkimas nei lašiša ar krevetės. Vis dėlto mitybos specialistai vis dažniau jas įvardija kaip vieną maistingiausių jūros produktų, ypač dėl baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių.

    Virtos midijos yra palyginti nekaloringos, bet labai maistingos: 100 gramų porcija dažniausiai suteikia apie 170 kilokalorijų ir maždaug 23–24 gramus baltymų. Toks derinys svarbus norintiems ilgiau jaustis sotiems, siekiantiems mažinti svorį ar tiesiog ieškantiems liesesnių gyvūninės kilmės baltymų šaltinių.

    Midijų baltymai laikomi visaverčiais, nes juose yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, kurių organizmas pats nepasigamina. Dėl to jos tinka fiziškai aktyviems žmonėms, o taip pat vyresniame amžiuje, kai didėja raumenų masės mažėjimo rizika ir svarbu užtikrinti pakankamą baltymų kiekį mityboje.

    Nors omega-3 dažniausiai siejamos su riebiomis jūrinėmis žuvimis, midijos taip pat gali būti jų šaltinis, įskaitant EPA ir DHA. Šios riebalų rūgštys siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijos palaikymu, priešuždeginiu poveikiu ir smegenų veikla, o jų pakankamas kiekis racione laikomas svarbiu ilgalaikei sveikatai.

    Dar viena ryški midijų stiprybė yra vitaminas B12: viena porcija gali suteikti daugiau nei paros normą. B12 reikalingas raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, nervų sistemos veiklai ir DNR sintezei, o jo trūkumas gali pasireikšti nuovargiu, silpnumu, dėmesio sutrikimais ar mažakraujyste.

    Midijos taip pat yra heminės geležies šaltinis, kuri paprastai įsisavinama geriau nei augalinės kilmės geležis. Tai aktualu menstruojančioms moterims, žmonėms, kuriems nustatytas mažas geležies kiekis, taip pat tiems, kurie jaučia energijos stoką ir kartu turi rizikos veiksnių geležies trūkumui.

    Be to, midijose yra cinko, seleno ir vario, kurie prisideda prie imuninės sistemos funkcijos, skydliaukės veiklos ir antioksidacinės apsaugos. Kai kurie šaltiniai taip pat mini taurino kiekį, kuris siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijų palaikymu, nors individualus poveikis priklauso nuo visos mitybos ir sveikatos būklės.

    Vis dėlto midijos tinka ne visiems: jų turėtų vengti žmonės, alergiški vėžiagyviams ir kitiems jūros produktams, nes alerginės reakcijos gali būti staigios ir pavojingos. Atsargumas rekomenduojamas ir sergantiesiems podagra, nes geldelėse yra purinų, galinčių didinti šlapimo rūgšties kiekį kraujyje.

    Didžiausia praktinė taisyklė perkant ir ruošiant yra saugumas bei kokybė. Kadangi midijos filtruoja vandenį, jos turėtų būti perkamos tik iš patikimų tiekėjų, o ruošiant svarbu laikytis higienos, tinkamos laikymo temperatūros ir terminio apdorojimo principų.

    Svarbu ir vizualūs požymiai: nerekomenduojama vartoti midijų, kurios prieš gaminimą yra atsidariusios ir neužsiveria palietus, taip pat tų, kurios po virimo lieka sandariai užsidariusios. Tokiais atvejais didėja rizika, kad produktas nėra tinkamas vartoti.

    Aplinkosaugos požiūriu midijos dažnai įvardijamos kaip tvaresnis jūros produktas, nes jų auginimui paprastai reikia mažiau pašarų ir išteklių nei daugeliui gyvūninės kilmės baltymų alternatyvų. Dėl šių priežasčių jos vis dažniau pristatomos kaip pasirinkimas, galintis suderinti mitybinę vertę ir mažesnį poveikį aplinkai.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.

  • Baltymų ir kalcio bomba: šis tradicinis sūris stiprina kaulus, raumenis ir žarnyną

    Tradicinis avies pieno sūris bundzas pastaraisiais metais vėl atrandamas kaip maistingas, mažiau perdirbtas pasirinkimas kasdienėje mityboje. Jis išsiskiria didele baltymų koncentracija ir kalciu, todėl dažnai minimas tarp produktų, padedančių palaikyti kaulų ir raumenų būklę.

    Kalcio ir baltymų derinys svarbus visais amžiaus tarpsniais, bet ypač vyresniame amžiuje, kai didėja kaulų retėjimo rizika. Pakankamas kalcio kiekis mityboje siejamas su normalios kaulų būklės palaikymu, o baltymai prisideda prie raumenų masės išsaugojimo, kuris svarbus judėjimui ir bendrai savijautai.

    Kodėl vertinamas sportuojančių?

    Bundzas paprastai yra sotus ir patogus baltymų šaltinis, todėl gali būti pasirenkamas po fizinio krūvio ar kaip užkandis dienos eigoje. Lyginant su saldžiais baltyminiais batonėliais ar stipriai perdirbtais užkandžiais, toks produktas dažnai turi trumpesnę sudėtį ir aiškesnę kilmę.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad svarbus bendras dienos baltymų kiekis ir jo pasiskirstymas, o ne vienas konkretus produktas. Jei siekiate didesnio baltymų kiekio, verta derinti pieno produktus su ankštiniais, žuvimi, kiaušiniais ar liesa mėsa.

    Žarnynui ir širdžiai svarbūs niuansai

    Fermentuoti pieno produktai gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės, tačiau tai priklauso nuo gamybos būdo ir to, ar produkte išlieka gyvųjų bakterijų. Dėl to perkant verta atkreipti dėmesį, ar produktas yra fermentuotas ir kaip jis laikomas, nes terminis apdorojimas gali sumažinti gyvų kultūrų kiekį.

    Kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą, svarbiausia yra bendras raciono balansas ir sočiųjų riebalų kiekis. Avies pieno sūriai gali būti riebesni, todėl žmonėms, stebintiems cholesterolį ar kūno svorį, rekomenduojama saikinga porcija ir dažnesnis derinimas su daržovėmis, pilno grūdo produktais.

    Kaip valgyti, kad nepabostų?

    Dėl švelnaus skonio bundzas lengvai pritaikomas tiek pusryčiams, tiek vakarienei. Jis tinka į salotas su žalumynais ir pomidorais, ant pilno grūdo sumuštinio, taip pat gali būti lengvai apkepamas ar kepamas orkaitėje, kai norisi šilto patiekalo.

    Jei renkatės sūrį kasdien, verta atkreipti dėmesį ir į druskos kiekį, ypač jei turite padidėjusį kraujospūdį. Paprasta taisyklė padeda išlaikyti balansą: sūrį derinkite su nesūdytais priedais, o dienos racione palikite vietos ir kitiems kalcio šaltiniams.

    „Kalcis ir baltymai veikia geriausiai tada, kai mityboje yra įvairovės, o pieno produktai derinami su daržovėmis, skaidulomis ir pakankamu fiziniu aktyvumu“, – sako mitybos specialistai.

  • Kiaušiniai be vandens: šis oro gruzdintuvės triukas užkariavo internetą – štai kaip

    Virti kiaušinius puode su vandeniu daugeliui jau atrodo kaip vakarykštė rutina. Pastaruoju metu vis dažniau pasirenkamas kitas būdas – kiaušiniai ruošiami karšto oro gruzdintuvėje, todėl nereikia nei vandens, nei papildomų riebalų.

    Tokį metodą žmonės vertina dėl paprastumo ir mažiau netvarkos virtuvėje. Kartu tai patogu ir tiems, kurie nori tikslesnio rezultato, nes daugelis oro gruzdintuvių leidžia lengvai valdyti laiką ir temperatūrą.

    Kaip paruošti kiaušinius oro gruzdintuvėje?

    Pirmiausia verta pasirūpinti, kad kiaušiniai nebūtų ką tik iš šaldytuvo. Palaikyti juos kambario temperatūroje naudinga dėl vienos paprastos priežasties: staigus temperatūrų skirtumas didina lukšto skilimo riziką.

    Kiaušinius dėkite taip, kad jie nesiliestų tarpusavyje ir karštas oras galėtų cirkuliuoti aplink kiekvieną vienodai. Konkreti temperatūra ir trukmė priklauso nuo įrenginio modelio ir kiaušinių dydžio, todėl saugiausia pradėti nuo gamintojo rekomendacijų.

    Baigus kaitinimą, labai svarbus vienas žingsnis: kiaušinius reikia iš karto perkelti į dubenį su labai šaltu vandeniu maždaug penkioms minutėms. Toks atšaldymas sustabdo tolesnį baltymo kietėjimą ir dažnai palengvina lupimą.

    Kodėl kiaušiniai laikomi vertingu produktu?

    Mitybos specialistai kiaušinius įvardija kaip vieną universaliausių produktų, nes juose gausu visaverčių baltymų. Taip pat kiaušiniai yra svarbus riebaluose tirpių vitaminų, įskaitant A, D, E ir K, bei B grupės vitaminų šaltinis.

    Kiaušiniuose randama ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo bei geležies, o taip pat liuteino, siejamo su regėjimo funkcijomis. Dėl to kiaušiniai dažnai rekomenduojami kaip lengvai pritaikomas kasdienės mitybos elementas.

    Kuriuos kiaušinius rinktis?

    Jei svarbi kilmė ir laikymo sąlygos, ant lukšto esantis ženklinimas gali padėti apsispręsti. Dažniausiai aukštesne alternatyva laikomi kiaušiniai iš laisvo laikymo arba ekologinių ūkių, kurie žymimi atitinkamais kodais.

    O dėl paruošimo būdo dažnai pabrėžiama, kad švelnesnis terminis apdorojimas leidžia geriau išsaugoti dalį jautresnių maistinių medžiagų. Todėl daugelis renkasi kiaušinius su minkštesniu tryniu, jei tik tai atitinka asmeninius mitybos poreikius.

  • Kiaušinienė gali būti dar sveikesnė: klaida su ugnimi ir vienas riebalas, kurį renkasi dietologai

    Kiaušinienė daugeliui yra kasdieniai pusryčiai, tačiau jos maistinę vertę lengva suprastinti netinkamai gaminant. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra pernelyg aukšta kaitra, kai kiaušiniai greitai suverda ir praranda dalį kokybės.

    Vienas didelis kiaušinis vidutiniškai suteikia apie 6 gramus baltymų ir yra svarbus B grupės vitaminų, seleno bei cholino šaltinis. Vis dėlto galutinis patiekalo „sveikumas“ priklauso ne tik nuo kiaušinio, bet ir nuo riebalų, priedų bei kepimo temperatūros.

    Mažesnė kaitra – daugiau naudos

    Gaminant kiaušinienę žema arba vidutine kaitra baltymai kreša tolygiau, o patiekalas išlieka minkštesnis. Taip pat sumažėja rizika riebalus perdeginti, o tai svarbu tiek skoniui, tiek bendrai mitybos kokybei.

    Perkaitinta keptuvė dažnai reiškia, kad kiaušiniai paruduoja, tampa sausesni, o riebalai gali pradėti rūkti. Tai ne tik gadina skonį, bet ir skatina rinktis daugiau riebalų ar padažų, kad patiekalas būtų sultingesnis.

    Riebalai: kodėl svarbus dūmų taškas

    Maistinei vertei svarbu, su kokiais riebalais kepate: geriau rinktis aliejų, kuris turi aukštesnį dūmų tašką. Praktikoje tai dažnai reiškia, kad avokadų ar saulėgrąžų aliejus bus stabilesnis nei sviestas, jei temperatūra kyla per aukštai.

    Sviestas suteikia sodrų skonį, tačiau jis greičiau pradeda svilti, todėl kiaušinienę su juo patikimiausia gaminti lėčiau ir mažesnėje kaitroje. Jei norisi sviesto aromato, saugesnė taktika yra mažas kiekis ir griežta kaitros kontrolė.

    Kaip padidinti baltymus ir skaidulas

    Kiaušinienę galima sustiprinti maistine prasme pridedant daugiau baltymų, bet nepaverčiant jos sunkiai virškinama. Dažnai tam tinka liesesnė varškė ar natūralus graikiškas jogurtas be priedų, kurie suteikia kremiškumo ir padidina baltymų kiekį.

    Dar vienas būdas padaryti patiekalą sotesnį yra ankštiniai, pavyzdžiui, avinžirniai ar juodosios pupelės. Jie papildo lėkštę skaidulomis, todėl sotumas paprastai išlieka ilgiau, o cukraus šuoliai būna mažesni.

    Daržovės padeda subalansuoti patiekalą: špinatai, paprikos, svogūnai ar gerai nuvarvinta salsa prideda vitaminų ir mikroelementų. Žolelės, tokios kaip čiobreliai ar laiškiniai česnakai, sustiprina skonį beveik nepridėdamos kalorijų.

    Galiausiai svarbu nepamiršti bendro konteksto: kiaušinienė tampa ypač maistinga, kai ją lydi daržovės ir pilno grūdo produktai, o riebalai ir druska naudojami saikingai. Taip iš paprasto patiekalo galima padaryti subalansuotus, kasdienai tinkančius pusryčius.

  • Štai kaip kepti vištieną, kad išsaugotumėte daugiausia maistinių medžiagų – klaida kainuoja skonį

    Ruošiant vištieną svarbu ne tik baltymų kiekis, bet ir tai, kaip juos „išsaugome“ gaminant. Specialistai pabrėžia, kad aukšta temperatūra ir svilinimas gali mažinti aminorūgščių kokybę, o kartu didinti nepageidaujamų junginių susidarymo riziką.

    Didžiausia problema dažnai kyla kepant ant labai karštos keptuvės, grilyje ar orkaitėje iki apskrudimo. Tokiais atvejais ant mėsos paviršiaus susidaro apanglėjusių vietų, o mokslinėje literatūroje tai siejama su heterociklinių aminų ir policiklinių aromatinių angliavandenilių susidarymu.

    Todėl vis dažniau rekomenduojami švelnesni, žemesnės temperatūros metodai, kuriems nereikia papildomų riebalų. Garinimas, gaminimas vakuume ir slėginis virimas gali padėti išlaikyti sultingumą bei sumažinti perkeptos mėsos riziką.

    Virimas žemoje temperatūroje

    Vienu praktiškiausių būdų dažnai įvardijamas apvirimas, kai vištiena kaitinama beveik neverdančiame skystyje. Toks metodas paprastai leidžia išvengti apskrudinimo, todėl mažėja ir su stipriu kaitinimu siejamų nepageidaujamų junginių susidarymo tikimybė.

    Apvirti dažniausiai pasirenkama liesa vištienos krūtinėlė be odos, tačiau tinka ir kitos dalys, jei kontroliuojamas laikas. Skysčio reikia tiek, kad mėsa būtų apsemta maždaug keliais centimetrais, o patogiausia palaikyti vos vos verdančią temperatūrą, kai skystis tik lengvai juda.

    Skonis be papildomų riebalų

    Skonį lengva sustiprinti nepridedant sviesto ar padažų: tinka česnakas, svogūnas, imbieras, lauro lapai, pipirai, citrinos sultys, šviežios žolelės. Vietoj vandens galima rinktis mažiau druskos turintį sultinį, taip paprasčiau suvaldyti natrio kiekį.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad žalios vištienos plauti nereikėtų, nes taškomas vanduo gali paskleisti bakterijas ant paviršių. Svarbiausia – švara virtuvėje ir pakankamas terminis apdorojimas, kad mėsa būtų saugi vartoti.

    Apvirta vištiena tampa universaliu pagrindu kasdieniams patiekalams: ją patogu dėti į salotas, sumuštinius, sriubas ar troškinius. Be to, gaminant namuose lengviau kontroliuoti druską, cukrų ir priedus, kurių gali būti dalyje paruoštų parduotuvinių gaminių.

  • Avižinė košė ar kiaušiniai? Gydytoja paaiškino, kas iš tiesų labiau apsimoka pusryčiams

    Avižinė košė ir kiaušiniai dažnai laikomi dviem saugiais pusryčių pasirinkimais, tačiau jų poveikis sotumui ir cukraus kiekiui kraujyje skiriasi. Mitybos medicinos specialistė Constanze Lohse pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pusryčių varianto nėra, nes reakcija į pirmą dienos valgį yra individuali.

    Kiaušiniai paprastai ilgiau suteikia sotumo jausmą, nes turi daugiau baltymų ir beveik nedidina gliukozės kiekio kraujyje. Dvi didesnės porcijos dažnai suteikia apie 12–13 gramų baltymų, todėl tokie pusryčiai kai kuriems žmonėms padeda lengviau išvengti užkandžiavimo vėliau dieną.

    „Organizmo reakcija į pusryčius yra individuali, todėl nėra vieno tinkamo pasirinkimo visiems“, – sakė Constanze Lohse.

    Avižinė košė, palyginti su kiaušiniais, dažniau labiau pakelia gliukozės kiekį, nes joje vyrauja angliavandeniai. Vis dėlto avižos nėra tas pats, kas saldinti dribsniai ar balta bandelė, o pagrindinis pranašumas yra tirpiosios skaidulos beta gliukanas, siejamas su geresne cukraus kontrole ir mažesniu MTL cholesteroliu.

    Didelę reikšmę turi košės sudėtis: vien avižiniai dribsniai su vandeniu dažnai būna mažiau sotūs, todėl naudinga pridėti baltymų ir riebalų šaltinį. Praktikoje tai gali būti natūralus jogurtas, skyras ar varškė, taip pat riešutai, linų sėmenys ar chia sėklos, o saldintos greitos košės su sirupais ir gausiais džiovintais vaisiais paprastai labiau didina glikeminę apkrovą.

    Kiaušinių atveju dažnai keliamas cholesterolio klausimas, nes viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–190 miligramų cholesterolio. Tačiau cholesterolio pokyčius lemia ne vien kiaušiniai, o visas mitybos modelis, genetiniai veiksniai ir sočiųjų riebalų kiekis racione, todėl daugeliui sveikų žmonių saikingas vartojimas nebūtinai blogina bendrą rodiklių santykį.

    Svorio mažinimui svarbiausias išlieka bendras energijos balansas, o ne vien pasirinkimas tarp kiaušinių ir košės. Jei racione trūksta baltymų, praktiškesnis pasirinkimas gali būti kiaušiniai su daržovėmis, o jei trūksta skaidulų, dažniau verta rinktis gerai sukomplektuotą avižinę košę su baltymais ir sveikais riebalais.

  • Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga: iš jų sudaryta didelė dalis ląstelių struktūrų, fermentų, hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Kai baltymų ilgiau gaunama per mažai arba jie prasčiau pasisavinami, organizmas pradeda taupyti išteklius, o tai gali atsispindėti savijautoje ir išvaizdoje.

    Dažniausiai sveikiems žmonėms, valgantiems įvairiai, ryškus baltymų trūkumas pasitaiko retai, tačiau tam tikroms grupėms rizika didesnė. Didesnis baltymų poreikis būdingas augantiems vaikams ir paaugliams, nėščiosioms bei žindančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat aktyviai sportuojantiems ar po ligų atsigaunantiems asmenims.

    Kaip suprasti, kad trūksta baltymų?

    Vienas dažniausių signalų yra ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kai net ir pailsėjus trūksta energijos. Taip pat gali lėčiau gyti žaizdos, dažniau kartotis peršalimai ar kitos infekcijos, nes baltymai reikalingi imuninių ląstelių darbui.

    Kiti požymiai gali būti raumenų masės mažėjimas, jėgos kritimas, prastesnė ištvermė, ypač jei kartu mažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis. Kai kuriems žmonėms pasireiškia plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas ar odos sausumas, nes organizmas pirmiausia „aprūpina“ svarbiausias funkcijas.

    Esant labai ryškiam ir užsitęsusiam baltymų trūkumui, gali atsirasti tinimai, ypač kojose, siejami su mažesne albumino koncentracija kraujyje. Toks scenarijus dažniau susijęs su sunkiu nepakankamu maitinimusi ar rimtomis sveikatos būklėmis, o ne su įprasta, bent kiek subalansuota mityba.

    Kam rizika didžiausia?

    Vyresniame amžiuje didėja rizika suvalgyti per mažai baltymų dėl prastesnio apetito, dantų problemų ar ribojančių dietų, o kartu natūraliai mažėja raumenų masė. Panašiai rizikuoja ir žmonės po operacijų, sergantys lėtinėmis ligomis, ypač tomis, kurios trikdo virškinimą ar maistinių medžiagų pasisavinimą.

    Baltymų trūkumas ne visada reiškia, kad jų nėra lėkštėje: kartais problema yra pasisavinimas ar padidėjęs poreikis. Jei vargina nuolatinis silpnumas, ryškus svorio kritimas, tinimai ar ilgai besitęsiantys simptomai, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir, jei reikia, dietologu.

    Ar augalinė mityba būtinai reiškia trūkumą?

    Augalinė mityba savaime nereiškia baltymų deficito, tačiau reikalauja daugiau planavimo. Gyvūninės kilmės produktai dažniau turi pilną nepakeičiamų aminorūgščių profilį, bet augalinėje mityboje tai galima kompensuoti derinant skirtingus šaltinius.

    Praktikoje padeda ankštinių ir grūdinių produktų deriniai, pavyzdžiui, lęšiai su kruopomis ar pilno grūdo duona su avinžirnių užtepėle. Svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra dienos ir savaitės raciono struktūra, pakankamas kalorijų kiekis ir reguliarumas.

    Suaugusiam žmogui dažnai nurodomas orientyras yra apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, tačiau individualus poreikis gali būti didesnis. Jį lemia amžius, fizinis aktyvumas, nėštumas ar žindymas, sveikatos būklė ir tai, ar siekiama didinti raumenų masę.

  • Dietologas pataria po 50-ies: 2 šaukštai į varškę ryte gali padėti cholesteroliui ir sotumui

    Maža sėkla, didelis maistinis „užtaisas“

    Vyresniame amžiuje mityboje ypač svarbu rinktis produktus, kurie vienu metu suteikia baltymų, skaidulų ir naudingų riebalų. Vienas paprasčiausių ir pigiausių priedų, kurį galima įmaišyti į kasdienį pusryčių patiekalą, yra saulėgrąžų sėklos.

    Jos dažnai priskiriamos maistui, kuriame gausu mikroelementų, o nedidelė porcija gali papildyti racioną be sudėtingų receptų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad toks pasirinkimas ypač patogus žmonėms, kurie nori greitų, bet maistingų pusryčių.

    Kuo jos naudingos širdžiai ir cukraus kontrolei?

    Saulėgrąžų sėklose yra nesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų linolo rūgšties, taip pat fitosterolių. Šios medžiagos siejamos su palankesniu lipidų profiliu, o subalansuotoje mityboje gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio.

    Be riebalų, sėklos suteikia augalinių baltymų ir skaidulų, kurios didina sotumą ir padeda palaikyti tolygesnį gliukozės lygį. Tai aktualu daliai vyresnių žmonių, kurie susiduria su padidėjusiu cholesteroliu ar svorio kontrole.

    „Paprasčiausias būdas yra į varškę ar varškės tipo sūrį įmaišyti porą šaukštų saulėgrąžų sėklų“, – sako dietologas Bartekas Kulczyńskis.

    Vitaminas E ir B grupė: kodėl tai aktualu vyresniems?

    Saulėgrąžų sėklose gausu vitamino E, kuris veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Vyresniame amžiuje tai svarbu ne tik odos būklei, bet ir bendrai organizmo apsaugai.

    Taip pat randama B grupės vitaminų, kurie dalyvauja energijos apykaitoje ir nervų sistemos veikloje, bei mineralinių medžiagų. Dėl šios priežasties sėklos gali būti vertingas priedas, jei mityba nėra pakankamai įvairi.

    Kaip įtraukti į pusryčius ir kitus patiekalus?

    Praktiškiausias variantas yra varškė arba varškės tipo sūris su sėklomis, pagardintas laiškiniais česnakais, druska ir pipirais, o šalia galima valgyti daržovių. Tinka ir saldi versija su vaisiais bei šaukšteliu medaus ar mažiau saldžios uogienės.

    Sėklos taip pat dera su salotomis, kokteiliais, košėmis ir jogurtu, o sutrintos su džiovintais pomidorais, česnaku ir baziliku gali virsti tepamu užtepu. Jos tinka ir kepiniams, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu.

    Saulėgrąžų sėklos yra kaloringos, todėl porcijas verta riboti. 100 gramų gali turėti apie 585 kilokalorijas, tad kasdieniam vartojimui dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, atsižvelgiant į bendrą racioną.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    Cynaderkės, arba gyvūnų inkstai, dar visai neseniai buvo įprasta namų virtuvės dalis: iš jų gamindavo troškinius, guliašus ir padažus. Pastaraisiais dešimtmečiais subproduktai iš kasdienio meniu traukėsi, tačiau dabar vėl sulaukia dėmesio dėl kainos, „nuo nosies iki uodegos“ požiūrio ir noro mažinti maisto švaistymą.

    Mitybos požiūriu inkstai išsiskiria didele maistinių medžiagų koncentracija. USDA maisto sudėties duomenys rodo, kad 100 gramų termiškai apdorotų kiaulienos ar jautienos inkstų gali suteikti apie 150–160 kilokalorijų ir daugiau nei 25 gramus baltymų, todėl tai sotus patiekalo pagrindas.

    Kas juose vertingiausia?

    Didžiausias privalumas dažniausiai siejamas su B grupės vitaminais, ypač vitaminu B12. Šis vitaminas svarbus nervų sistemos veiklai, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir DNR sintezei, todėl jo trūkumas gali turėti reikšmingų pasekmių savijautai.

    Inkstuose taip pat aptinkama riboflavino, niacino ir vitamino B6, o iš mineralų dažniausiai minimi geležis, cinkas, fosforas, varis ir selenas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas produktas „valo organizmą“ ar gali pakeisti subalansuotą mitybą.

    Kodėl svarbus saikas?

    Didelė mineralų koncentracija turi ir kitą pusę. Europos maisto saugos tarnyba nurodo suaugusiesiems nustatytą viršutinę toleruojamą seleno suvartojimo ribą, o kai kuriuose subproduktuose šio mikroelemento gali būti tiek daug, kad gausi porcija priartina prie ribinių kiekių.

    Vienkartinis patiekalas paprastai nėra problema, tačiau dažnas ir dideliais kiekiais vartojamas produktas, ypač kartu su seleno papildais, gali tapti rizikingas. Dėl to inkstus dažniau rekomenduojama laikyti retkarčiais valgomu patiekalu, o ne kasdieniu pasirinkimu.

    Dar vienas aspektas yra didesnis cholesterolio ir purinų kiekis. Dėl to žmonėms, sergantiems podagra, turintiems hiperurikemiją ar laikantiems cholesterolį ribojančios dietos, subproduktų vartojimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip paruošti, kad būtų saugu ir skanu?

    Inkstai turi specifinį kvapą, tačiau jį dažnai pavyksta sumažinti tinkamai paruošus. Įprasta juos perpjauti, kruopščiai pašalinti kietesnes vidines dalis ir plėveles, o tuomet kelias valandas mirkyti šaltame vandenyje, vandenį pakeičiant kelis kartus.

    Vėliau inkstus dažniausiai trumpai apkepa ir troškina su svogūnais, prieskoniais, pavyzdžiui, mairūnu, pipirais, garstyčiomis, arba deda į daržovių troškinį. USDA rekomenduoja, kad subproduktai pasiektų bent 71 laipsnio temperatūrą, todėl svarbu jų nepalikti nepakankamai termiškai apdorotų.

    Gerai paruoštos cynaderkės gali būti įdomus grįžimas prie tradicinės virtuvės: sotus, baltymingas ir maistingas pasirinkimas. Tačiau geriausiai jos tinka kaip retkarčiais įtraukiamas patiekalas, o ne kasdienis „supermaistas“.