Tag: Bijūnai

  • Bijūnai nežydi? Gegužę patikrinkite sodinimo gylį ir patręškite kaliu bei fosforu

    Kodėl bijūnai nesukrauna žiedų?

    Situacija pažįstama daugeliui: bijūnas atrodo sveikas, lapų netrūksta, tačiau žiedpumpurių taip ir nesulaukiama. Dažniausia priežastis yra sutrikdytos augalo sąlygos, o ne liga ar kenkėjai.

    Viena tipinių klaidų – per giliai pasodintas bijūnas. Jei atsinaujinimo pumpurai yra per giliai po žeme, augalas linkęs auginti lapiją, bet neinvestuoja į žydėjimą.

    Ne mažiau svarbi ir šviesa: bijūnams reikia saulėtos vietos, kad sukrautų gausius žiedus. Jei krūmas auga pusiau pavėsyje, ypač po medžiais ar arti tankių gyvatvorių, žydėjimas dažnai tampa menkas arba visai sustoja.

    Įtakos turi ir persodinimas – bijūnai nemėgsta dažnai keisti vietos. Po perkėlimo jiems gali prireikti laiko atsigauti, todėl vieną ar kelis sezonus žydėjimas gali vėluoti.

    Kokios sąlygos skatina žydėjimą?

    Bijūnams palankiausia puri, derlinga ir vandeniui laidi dirva, kurioje šaknys nepermirksta. Užmirkimas ar sunkus molis dažnai silpnina šaknyną, o tai tiesiogiai mažina žydėjimo potencialą.

    Formuojantis pumpurams ypač svarbus tolygus drėkinimas: per sausras bijūnus verta laistyti, kad augalas nepatirtų streso. Dirvos mulčiavimas padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir stabilizuoja temperatūrą šaknų zonoje.

    Dar viena praktinė detalė – apsauga nuo vėjo. Dideli bijūnų žiedai būna sunkūs, todėl atvirose vietose žiedkočiai gali lūžti, o pats krūmas išgula.

    Jei auginate aukštesnes veisles, atramos gali tapti paprastu sprendimu, padedančiu išlaikyti tvarkingą kerą iki pat žydėjimo pabaigos.

    Ką verta berti į dirvą gegužę?

    Norint paskatinti bijūnų žydėjimą, svarbiausia pasirinkti tinkamą tręšimą. Žiedams formuotis labiau reikalingi kalis ir fosforas, o azoto perteklius dažnai skatina vešlią lapiją žydėjimo sąskaita.

    Gegužę galima rinktis trąšas žydintiems augalams, kurių sudėtyje dominuoja kalis ir fosforas. Tręšiant svarbu laikytis normų ir netręšti per dažnai, kad augalas nebūtų „permaitintas“.

    Natūralesnis būdas, kurį dažnai mini sodininkai, – medžio pelenai. Jie gali papildyti dirvą kaliu ir fosforu, o taip pat šiek tiek mažinti dirvos rūgštingumą, kas daugeliui bijūnų būna palanku.

    Pelenus verta berti saikingai ir įmaišyti tik į viršutinį dirvos sluoksnį aplink kerą, nepriartinant prie stiebų. Jei dirva jau ir taip kalkinga, geriau rinktis kitas priemones ir pirmiausia įvertinti dirvos reakciją.

  • Skruzdėlės ant bijūnų gąsdina? Štai ką jos iš tiesų daro ir kada tai jau pavojingas ženklas

    Skruzdėlės ant bijūnų gąsdina? Štai ką jos iš tiesų daro ir kada tai jau pavojingas ženklas

    Pavasarį ir vasaros pradžioje ant bijūnų pumpurų dažnai pasirodo skruzdėlės, todėl dalis sodininkų griebiasi purškalų. Tačiau dažniausiu atveju tai nėra kenkėjai, o natūralios augalo ir vabzdžių sąveikos pasekmė.

    Bijūnų pumpurai ir jų apsauginės dalys išskiria saldžias sultis, kurios vilioja skruzdėles kaip greitas energijos šaltinis. Dėl to jos susirenka ant pumpurų, o žiedams prasiskleidus paprastai greitai dingsta, nes saldžių išskyrų sumažėja.

    Kenkia ar padeda?

    Dažnai kartojamas mitas, kad skruzdėlės graužia pumpurus ar trukdo žydėjimui. Iš tiesų jos daugiausia tiesiog renka saldžias išskyras, o paties žiedo ar lapų paprastai nepažeidžia.

    Kai kuriais atvejais skruzdėlės net gali turėti netiesioginės naudos: gindamos maisto šaltinį jos nuveja dalį kitų smulkių vabzdžių. Vis dėlto tai nėra būtina bijūnų žydėjimo sąlyga, todėl skruzdėlių buvimas savaime nereiškia, kad augalas bus sveikesnis.

    Kada tai signalas apie bėdą?

    Sunerimti verta tada, kai skruzdėlių gausu ne tik ant pumpurų, bet ir ant jaunų ūglių, lapų bei žiedkočių, ypač jau po žydėjimo. Tokiu atveju verta atidžiai apžiūrėti, ar nėra amarų.

    Skruzdėlės dažnai „prižiūri“ amarus, nes minta jų išskiriama lipčiaus medžiaga ir mainais juos saugo nuo plėšrūnų. Amarai augalą jau silpnina realiai: siurbia sultis, gali deformuoti lapus, stabdyti augimą ir bloginti žydėjimą.

    Dar viena retesnė problema kyla, jei skruzdėlės įsikuria prie pat bijūno šaknų ir suformuoja urvus. Tada šaknys gali prasčiau kontaktuoti su dirva, augalas sunkiau pasisavina vandenį ir maisto medžiagas, o krūmas akivaizdžiai skursta.

    Jei ant bijūnų matote tik pavienes skruzdėles ant pumpurų, dažniausiai užtenka stebėti situaciją ir neskubėti naudoti chemijos. Jei kartu aptinkate amarų ar krūmas pradeda silpti, tuomet tikslinga spręsti būtent amarų kontrolę ir gerinti augalo priežiūros sąlygas.

  • Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Kas bijūnams svarbiausia

    Bijūnai vertinami dėl didelių, kvapnių žiedų, tačiau jų žydėjimas dažnai trunka neilgai, o drėgnais metais augalai gali nukentėti nuo grybelinių ligų. Sodinant svarbiausia parinkti saulėtą vietą, laidžią dirvą ir nepertręšti azotu, kad vešlūs lapai „nesuvalgytų“ žiedų.

    Praktikoje bijūnų sėkmę lemia ir kaimynystė, nes kai kurie augalai pagerina apdulkinimą, pritraukia naudingus vabzdžius, o kiti, priešingai, atima vandenį ir maisto medžiagas. Dėl to vis daugiau sodininkų komponuodami gėlynus remiasi ne tik estetika, bet ir augalų tarpusavio suderinamumu.

    Augalas, kuris padeda žydėti

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų kaimynų bijūnams yra šalavijas, ypač šluotelinis ar panašios daugiametės veislės, kurios žydi panašiu metu ir ilgiau išlaiko spalvą gėlyne. Šalavijų žiedynai pritraukia bites, kamanes ir drugius, todėl gėlynas tampa gyvesnis, o apdulkinimo aktyvumas aplink žydinčius augalus didėja.

    Dar viena priežastis, kodėl šalavijas dažnai sodinamas greta bijūnų, yra jo gebėjimas sukurti lengvesnę, vėdinamą gėlyno struktūrą. Kai gėlyne geresnė oro cirkuliacija ir mažiau užsilaiko drėgmė ant lapų, paprastai mažėja rizika susidurti su dažnomis grybelinėmis problemomis, ypač lietingais sezonais.

    Su kuo dar dera, o ko vengti

    Šalia bijūnų gerai atrodo ir dažnai sėkmingai auga vilkdalgiai bei dekoratyviniai česnakai, kurie suteikia vertikalių akcentų ir neužgožia pagrindinių žiedų. Dirvą dengiantys augalai, pavyzdžiui, kai kurios snapučių rūšys, gali padėti sulaikyti drėgmę ir sumažinti piktžolių spaudimą, jei tik neleidžiama jiems per daug išplisti.

    Planuojant gėlyną verta galvoti ir apie laiką po bijūnų žydėjimo, kad lysvė neliktų tuščia. Tam tinka vasarą žydintys daugiamečiai augalai, tokie kaip viendienės, šluotelės ar flioksai, kurie perima estafetę ir išlaiko dekoratyvumą iki sezono pabaigos.

    Vengti reikėtų ypač agresyviai augančių vijoklių ir augalų, kurie greitai dominuoja šaknimis bei antžemine mase, nes jie iš bijūnų atima šviesą ir mitybą. Taip pat nepalanki kaimynystė yra dideli medžiai su plačia laja ir stipria šaknų sistema, o kai kurie augalai gali slopinti augimą dėl išskiriamų medžiagų, todėl bijūnams geriausia palikti erdvės ir stabilias sąlygas.