Kodėl bijūnai nesukrauna žiedų?
Situacija pažįstama daugeliui: bijūnas atrodo sveikas, lapų netrūksta, tačiau žiedpumpurių taip ir nesulaukiama. Dažniausia priežastis yra sutrikdytos augalo sąlygos, o ne liga ar kenkėjai.
Viena tipinių klaidų – per giliai pasodintas bijūnas. Jei atsinaujinimo pumpurai yra per giliai po žeme, augalas linkęs auginti lapiją, bet neinvestuoja į žydėjimą.
Ne mažiau svarbi ir šviesa: bijūnams reikia saulėtos vietos, kad sukrautų gausius žiedus. Jei krūmas auga pusiau pavėsyje, ypač po medžiais ar arti tankių gyvatvorių, žydėjimas dažnai tampa menkas arba visai sustoja.
Įtakos turi ir persodinimas – bijūnai nemėgsta dažnai keisti vietos. Po perkėlimo jiems gali prireikti laiko atsigauti, todėl vieną ar kelis sezonus žydėjimas gali vėluoti.
Kokios sąlygos skatina žydėjimą?
Bijūnams palankiausia puri, derlinga ir vandeniui laidi dirva, kurioje šaknys nepermirksta. Užmirkimas ar sunkus molis dažnai silpnina šaknyną, o tai tiesiogiai mažina žydėjimo potencialą.
Formuojantis pumpurams ypač svarbus tolygus drėkinimas: per sausras bijūnus verta laistyti, kad augalas nepatirtų streso. Dirvos mulčiavimas padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir stabilizuoja temperatūrą šaknų zonoje.
Dar viena praktinė detalė – apsauga nuo vėjo. Dideli bijūnų žiedai būna sunkūs, todėl atvirose vietose žiedkočiai gali lūžti, o pats krūmas išgula.
Jei auginate aukštesnes veisles, atramos gali tapti paprastu sprendimu, padedančiu išlaikyti tvarkingą kerą iki pat žydėjimo pabaigos.
Ką verta berti į dirvą gegužę?
Norint paskatinti bijūnų žydėjimą, svarbiausia pasirinkti tinkamą tręšimą. Žiedams formuotis labiau reikalingi kalis ir fosforas, o azoto perteklius dažnai skatina vešlią lapiją žydėjimo sąskaita.
Gegužę galima rinktis trąšas žydintiems augalams, kurių sudėtyje dominuoja kalis ir fosforas. Tręšiant svarbu laikytis normų ir netręšti per dažnai, kad augalas nebūtų „permaitintas“.
Natūralesnis būdas, kurį dažnai mini sodininkai, – medžio pelenai. Jie gali papildyti dirvą kaliu ir fosforu, o taip pat šiek tiek mažinti dirvos rūgštingumą, kas daugeliui bijūnų būna palanku.
Pelenus verta berti saikingai ir įmaišyti tik į viršutinį dirvos sluoksnį aplink kerą, nepriartinant prie stiebų. Jei dirva jau ir taip kalkinga, geriau rinktis kitas priemones ir pirmiausia įvertinti dirvos reakciją.
