Tag: Bijūnai

  • Rugsėjį padarykite šiuos 2 darbus su bijūnais – kitąmet žiedai bus įspūdingi

    Rugsėjį padarykite šiuos 2 darbus su bijūnais – kitąmet žiedai bus įspūdingi

    Norint, kad bijūnai kitą pavasarį sukrautų daug stambių žiedų, jų priežiūra prasideda dar rudenį. Rugsėjis dažnai laikomas patogiausiu laiku sutvarkyti kerus, nes augalas po žydėjimo kaupia maisto medžiagas šaknims ir kitų metų pumpurams.

    Svarbiausi du darbai šiuo metu yra saikingas tręšimas ir tinkamas genėjimas, tačiau abu reikia atlikti apgalvotai. Per didelis trąšų kiekis arba netinkamai pasirinkta sudėtis gali paskatinti lapijos augimą, bet ne žiedų formavimąsi.

    Kuo tręšti rudenį?

    Rudenį bijūnams dažniausiai rekomenduojama skirti fosforo ir kalio, nes šios medžiagos siejamos su šaknų stiprinimu ir žiedpumpurių formavimusi. Azoto reikėtų vengti arba naudoti labai mažai, nes jis skatina minkštą žaliosios masės augimą, kuris prieš žiemą yra nepageidautinas.

    Naujesni tyrimai su bijūnais rodo, kad gerai subalansuotos kompleksinės NPK trąšos taip pat gali būti naudingos, jei naudojamos saikingai ir pagal gamintojo normas. Praktikoje svarbiausia ne „stipriau patręšti“, o įvertinti dirvos būklę ir augalo augimą per sezoną.

    Jei dirva lengva, smėlinga ar akivaizdžiai skurdi, gali tikti rudeninės trąšos žydintiems augalams arba organinės priemonės, pavyzdžiui, prinokęs kompostas. Vis dėlto silpnas bijūnų augimas ne visada reiškia maisto medžiagų trūkumą, kartais problemą sukelia per didelis pavėsis, per giliai pasodintas keras ar užsitęsusi sausra.

    Kaip genėti, kad nežalotumėte pumpurų?

    Rudeninis genėjimas aktualiausias žoliniams bijūnams, kurių antžeminė dalis prieš žiemą nunyksta. Genėti verta tuomet, kai lapai ima gelsti ir akivaizdžiai baigiasi vegetacija, o iki pirmųjų stipresnių šalnų dar lieka laiko.

    Paprastai pašalinami pažeisti ir nudžiūvę stiebai, o likę sutrumpinami, paliekant saugų atstumą iki kerelio pagrindo. Svarbu nepjauti per arti, nes prie stiebų pagrindo būna pumpurai, iš kurių kitą sezoną formuosis nauji ūgliai ir žiedai.

    Darbus atlikite sausu, šiltesniu oru, naudokite aštrų ir švarų sekatorių. Nupjautas dalis geriau surinkti ir pašalinti, nes ant lapų ir stiebų gali likti ligų sukėlėjų, kurie peržiemotų ir pavasarį vėl užkrėstų augalą.

    Mulčiavimas ir dažnos klaidos

    Po genėjimo bijūnams gali būti naudingas mulčiavimas, ypač jei žiemos būna permainingos ir su mažai sniego. Plonas komposto, žievės ar perpuvusio mėšlo sluoksnis padeda stabilizuoti drėgmę ir saugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.

    Viena dažniausių klaidų yra per storas mulčio sluoksnis ir užpylimas tiesiai ant kerelio, nes tai gali skatinti puvimą. Taip pat nereikėtų persistengti su trąšomis rudenį, nes pertręšimas dažnai kenkia labiau nei saikingas papildymas.

  • Ne tik tulpės: šias svogūnines ir daugiamečių gėles dar verta sodinti vasaros pabaigoje

    Ne tik tulpės: šias svogūnines ir daugiamečių gėles dar verta sodinti vasaros pabaigoje

    Vasaros pabaiga nereiškia, kad gėlyne darbai baigti. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje dar galima sėkmingai sodinti dalį svogūninių, rudenį žydinčių augalų, taip pat daugiamečius ir dvimečius, kurie iki šalčių spėja įsišaknyti.

    Toks laikas dažnai būna palankus dėl šiltesnės dirvos ir dažnesnės drėgmės, o tai padeda šaknims greičiau formuotis. Svarbiausia taisyklė paprasta: naujai pasodintiems augalams reikia kelių savaičių iki pirmųjų rimtesnių šalnų, kad jie sustiprėtų.

    Jei norisi žiedų dar šiemet, verta rinktis rudeninius, iš svogūnėlių ar gumbasvogūnių augančius augalus, pavyzdžiui, rudeninius vėlyvius. Pasodinti rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje, jie dažnai pražysta tą patį sezoną ir džiugina iki spalio.

    Rudenį sodinami ir pavasarį žydėsiantys krokai, tačiau svarbu neapsigauti dėl jų žydėjimo laiko. Pavasarį žydinčios veislės dažniausiai sodinamos rugsėjį ar spalį, o rudenį žydintys krokai į dirvą keliauja vasaros pabaigoje.

    Artėjant rudeniui sodinami ir narcizai, o tinkamas laikas paprastai tęsiasi nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos, kai kuriais atvejais ir iki spalio. Kuo anksčiau jie pasodinami, tuo didesnė tikimybė, kad svogūnėliai gerai įsišaknys dar prieš atšąlant dirvai.

    Rugsėjį ir spalį dažnai sodinami ir kiti klasikiniai pavasario pranašai: tulpės bei hiacintai. Praktikoje orientuojamasi ne tik į kalendorių, bet ir į dirvos temperatūrą, nes per šiltoje žemėje svogūnėliai gali pradėti augti per anksti ir tapti jautresni šalčiui.

    Kaip sodinti, kad nesuklystumėte

    Svarbu pasirinkti vietą, kur vanduo neužsistovi, nes drėgmės perteklius yra viena dažniausių svogūnėlių puvimo priežasčių. Sodinant verta laikytis įprastos taisyklės, kad svogūnėlis įkasamas maždaug į 2–3 kartus didesnį gylį nei jo aukštis, o atstumai paliekami pagal veislės dydį.

    Jei ruduo sausas, pasodintus svogūnėlius naudinga palaistyti, kad šaknys pradėtų augti. Vėliau laistymas paprastai tampa minimalus, o prieš žiemą dirvos paviršių galima pridengti mulčiu, kad sumažėtų temperatūros svyravimai.

    Kas dar tinka sodinti rudenį

    Vasaros pabaigoje verta prisiminti ir daugiamečius bei dvimečius augalus. Daugiamečių grupėje dažnai sodinami bijūnai, o dvimečių pasirinkimas platus: našlaitės, saulutės, neužmirštuolės ar dedešvos, kurios iki žiemos spėja įsitvirtinti ir pavasarį startuoja kur kas stipriau.

    Rudeninį žydėjimą gėlyne ar vazonuose galima sustiprinti ir klasikiniais sezono augalais, tokiais kaip šilokai, astrai ar chrizantemos. Svarbiausia juos pasodinti taip, kad iki pirmųjų šalnų liktų bent 4–6 savaitės, tuomet šaknys spėja prigyti, o augalas lengviau peržiemoja.

  • Rudenį tai pabarstykite po bijūnais: pavasarį jie atsidėkos įspūdingais žiedais

    Rudenį tai pabarstykite po bijūnais: pavasarį jie atsidėkos įspūdingais žiedais

    Spis treści:

    1. Czym nawozić piwonie we wrześniu?
    2. Naturalne, jesienne wzmocnienie dla piwonii

    Czym nawozić piwonie we wrześniu?

    Zobacz również:

    Naturalne, jesienne wzmocnienie dla piwonii

    Wyraziste, intensywnie różowe kwiaty piwonii z soczystozielonymi liśćmi, skupione w gęste kępy na tle roślinności.

    Jesienią piwonie potrzebują przede wszystkim potasu i fosforuViktoriia KuzmenkoCanva Pro

    Zobacz również:

    Czym najlepiej nawozić piwonie?Deccoria.pl
  • Rugsėjį po bijūnais berti verta dabar: šita trąša žiedus užaugina lėkštės dydžio

    Rugsėjį po bijūnais berti verta dabar: šita trąša žiedus užaugina lėkštės dydžio

    Kodėl bijūnus tręšti rudenį?

    Bijūnai trąšų dažniausiai sulaukia pavasarį, tačiau ne mažiau svarbus ir ruduo. Rugsėjį augalas baigia aktyvų vegetacijos etapą, o šaknys toliau kaupia maisto medžiagas, nuo kurių priklauso kito sezono pumpurų formavimasis ir žydėjimo gausa.

    Specialistai pabrėžia, kad rudenį bijūnams ypač aktualios medžiagos, kurios stiprina šaknų sistemą ir audinius prieš šalčius. Dėl to tręšimas rugsėjį, o esant šiltesniam orui ir spalį, laikomas vienu geriausių laikų paruošti augalus žiemai.

    Svarbiausi elementai: kalis ir fosforas

    Rudenį bijūnams pirmiausia reikalingas kalis, nes jis padeda reguliuoti vandens apykaitą, didina audinių atsparumą ir prisideda prie bendros augalo ištvermės. Tai svarbu, kai svyruoja temperatūra ir didėja peršalimo rizika.

    Kitas kertinis elementas yra fosforas, siejamas su šaknų vystymusi ir energijos apykaita augale. Praktikoje fosforo trąšos dažnai rekomenduojamos augalams, kuriems reikia sustiprinti šaknyną ir suformuoti tvirtą pagrindą kitų metų startui.

    Rudenį svarbu nepersistengti su azotu, nes jis skatina žaliosios masės augimą, kai augalas turėtų ruoštis ramybės periodui. Per didelės azoto normos gali lemti vėlyvą, silpną augimą ir mažesnį žydėjimą kitą sezoną.

    Natūralios priemonės: medžio pelenai ir kompostas

    Jei norisi vengti sintetinių trąšų, vienas dažniausių pasirinkimų yra medžio pelenai, kuriuose paprastai gausu kalio. Jie taip pat gali turėti kitų mineralų, tačiau svarbu naudoti tik iš švarios, neimpregnuotos medienos gautus pelenus.

    Pelenai paprastai įterpiami į viršutinį dirvos sluoksnį aplink kerą, o po to dirva palaistoma. Kadangi pelenai gali kelti dirvos pH, jie labiau tinka rūgštesnei žemei, o neutralioje ar šarminėje dirvoje jų kiekį verta riboti.

    Dar viena patikima rudeninė priemonė yra kompostas, kuris ne tik papildo dirvą organinėmis medžiagomis, bet ir gerina jos struktūrą. Plona komposto danga aplink bijūną veikia ir kaip mulčias, padedantis išlaikyti drėgmę bei švelninti temperatūros svyravimus šaknų zonoje.

    Patyrę augintojai dažnai derina pelenus su kompostu, kad augalas gautų ir mineralų, ir organikos. Vis dėlto svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: tręšti saikingai ir vertinti dirvos būklę, nes pernelyg gausus tręšimas gali sutrikdyti maisto medžiagų balansą.

    Jei bijūnai visą sezoną augo sveikai, o dirva yra derlinga, rudenį kartais užtenka tik komposto sluoksnio ir tinkamo laistymo prieš šalčius. Toks ramus pasiruošimas žiemai dažnai duoda geriausią rezultatą pavasarį, kai augalas startuoja stipresnis.

  • Sena bijūno kerą padalinsite per valandą: klaida sodinant gali užblokuoti žydėjimą

    Sena bijūno kerą padalinsite per valandą: klaida sodinant gali užblokuoti žydėjimą

    Bijūnai tame pačiame gėlyne gali augti dešimtmečius, tačiau laikui bėgant keras pradeda senti: vidurys išretėja, o nauji ūgliai formuojasi tik pakraščiuose. Tai vienas aiškiausių ženklų, kad daugiametį bijūną verta atjauninti dalijant kerą, kad augalas vėl būtų vešlus ir gausiai žydėtų.

    Svarbu atskirti, apie ką kalbama: šis būdas tinka žoliniams bijūnams, dažniausiai auginamiems sodybose ir gėlynuose. Medėjantys, krūminės formos bijūnai paprastai dauginami kitaip, todėl jų dalijimas tuo pačiu principu gali pakenkti augalui.

    Kada geriausia dalyti bijūną?

    Praktikoje patikimiausias laikas persodinti ir dalyti žolinius bijūnus yra vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai augalas baigia aktyvų augimą, o dirva dar išlieka šilta. Tokiu metu šaknys spėja pradėti gyti ir formuoti smulkesnes siurbiamąsias šakneles iki vėsesnių orų.

    Pavasarį bijūnai yra jautresni, nes tuo metu jie leidžia ūglius ir ruošiasi žydėjimui. Pažeidus šaknis ankstyvuoju sezonu, augalas neretai visus metus skiria jėgas atsigavimui, o žydėjimas nusikelia ar tampa labai menkas.

    Kaip teisingai iškasti ir padalinti kerą?

    Didelis, senas bijūno keras turi storas, bet trapias šaknis, todėl skubėjimas dažnai baigiasi lūžiais. Patogu augalą apkasti ratu, nuo centro atsitraukus maždaug 20–30 centimetrų, kad kastuvas nekirstų pagrindinių šaknų.

    Tada kerą reikėtų atsargiai pakelti iš apačios ir iškelti kuo vientisesnį, geriausia su dalimi žemių. Iškasus ūglius patariama patrumpinti paliekant kelis centimetrus virš pumpurų, o šaknis nuplauti, kad aiškiai matytųsi pumpurų vietos ir pažeidimai.

    Kerą dalykite aštriu, švariu peiliu arba kastuvo briauna taip, kad kiekviena dalis turėtų kelis sveikus pumpurus ir pakankamą šaknų dalį. Minkštos, pajuodusios, pelėsio pažeistos ar mechaniškai sužalotos vietos pašalinamos, nes jos didina puvinio riziką ir silpnina naują sodinuką.

    Gylis, kuris lemia žydėjimą

    Dažniausia priežastis, kodėl bijūnas po persodinimo ilgai nežydi, yra per gilus sodinimas. Žolinio bijūno pumpurai turėtų būti užpilti tik maždaug 3–5 centimetrų žemės sluoksniu, nes giliau pasodintas augalas dažnai išaugina lapiją, bet žiedų nesukrauna kelis sezonus.

    Per seklus sodinimas taip pat rizikingas: atviri pumpurai lengviau nukenčia nuo šalčių žiemą ir išdžiūsta sausromis vasarą. Todėl sodinimo gylį verta pamatuoti tiksliai dar prieš užpilant duobę, ypač jei dirva vėliau suslūgs.

    Vieta naujiems sodinukams turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta popiet, apsaugota nuo stiprių vėjų ir atokiau nuo medžių šaknų, su kuriomis bijūnai konkuruoja dėl vandens. Dirva geriausia humusinga, laidi vandeniui, o pasodinus rekomenduojama gausiai palaistyti, bet žemės stipriai nesuspausti.

    Pirmą žiemą po padalijimo jauni sodinukai jautresni, todėl juos dažnai pravartu pridengti plonu mulčio sluoksniu. Natūralu, kad po dalijimo bijūnui gali prireikti laiko sustiprėti, tad kuklesnis žydėjimas pradžioje nebūtinai reiškia problemą.

  • Didžiuliai ir kvapnūs bijūnų žiedai: auksinė sodinimo taisyklė, kurią pamiršta daugelis

    Didžiuliai ir kvapnūs bijūnų žiedai: auksinė sodinimo taisyklė, kurią pamiršta daugelis

    Kada geriausia sodinti?

    Norint, kad bijūnai kasmet sukrautų didelius, kvapnius žiedus, svarbiausia neprašauti su sodinimo ir persodinimo laiku. Patyrę sodininkai ir daugelis praktinių rekomendacijų sutaria, kad palankiausias metas dažniausiai yra vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai karščiai atlėgsta, o dirva dar išlieka šilta.

    Tokios sąlygos augalui itin naudingos, nes šaknys spėja atsinaujinti iki pirmųjų šalnų. Pavasarį persodinti bijūnai dažniau skiria energiją vienu metu ir šaknims, ir ūgliams, todėl pirmaisiais metais žiedų galite nesulaukti.

    Dažniausia klaida – per giliai

    Jei bijūnas vešlus, lapija graži, bet žiedų nematote metų metus, dažniausia priežastis būna per giliai pasodinti pumpurai. Bijūnų vegetaciniai pumpurai turėtų būti užžerti tik plonu žemės sluoksniu, nes per didelis gylis skatina augalą auginti žalumą, o ne krauti žiedus.

    Praktikoje dažniausiai taikoma taisyklė – pumpurai turi atsidurti maždaug 3–5 centimetrų gylyje. Jei bijūnas jau auga ir ne žydi, kartais pakanka atsargiai nuimti dalį viršutinio žemės sluoksnio, kad pumpurai būtų arčiau paviršiaus.

    Dirva, vieta ir drenažas

    Bijūnams geriausiai tinka saulėta vieta, kur tiesioginė šviesa pasiekia augalą bent kelias valandas per dieną, o stiprūs vėjai nelaužo žiedynų. Dirva turėtų būti derlinga ir laidi vandeniui, nes ilgai užmirkęs gruntas didina šaknų puvinio riziką.

    Jei dirva sunki ir molinga, ją verta pagerinti kompostu ir stambesniu smėliu, o sodinimo duobės apačioje įrengti drenažo sluoksnį iš žvyro. Tai ypač aktualu po gausių liūčių, kurios pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko ir Lietuvoje.

    Kaip dalyti seną kerą?

    Vienoje vietoje ilgai augantis bijūnas su laiku suformuoja didelį kerą, tačiau žydėjimas gali pradėti silpti. Tokiu atveju kero dalijimas padeda augalą atjauninti ir kartu gauti kelias naujas, gyvybingas sodinukų dalis.

    Kerą patogiausia atkasti šakėmis, stengiantis išsaugoti kuo daugiau šaknų, o nuvalius žemes apžiūrėti, ar nėra pažeidimų ir puvinio. Dalijant svarbu, kad kiekviena dalis turėtų kelis sveikus pumpurus ir pakankamai šaknų, nes per smulkūs gabalai gali žydėti tik po kelių sezonų.

    Priežiūra po pasodinimo

    Po pasodinimo bijūnus būtina gerai palaistyti, kad žemė priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų. Pirmąjį sezoną svarbiausia kontroliuoti piktžoles ir nepadauginti trąšų, nes jaunos šaknys jautresnės ir gali būti pažeistos.

    Rudenį pasodintas bijūnas iki pavasario gali visai nerodyti gyvybės ženklų, todėl vietą verta pasižymėti, kad netyčia neperkastumėte lysvės. Prieš šalčius galima užberti ploną komposto ar mulčio sluoksnį, bet pavasarį jį reikėtų laiku nuimti, kad pumpurai vėl neatsidurtų per giliai.

  • Sodininkai įspėja: rugpjūtį pasodintos bijūnų šaknys prigyja geriau, o pavasarį galite likti be žiedų

    Sodininkai įspėja: rugpjūtį pasodintos bijūnų šaknys prigyja geriau, o pavasarį galite likti be žiedų

    Bijūnai yra ilgaamžės daugiametės gėlės, kurios vienoje vietoje gali augti dešimtmečius, todėl persodinimo jos nemėgsta. Dėl to sodinant svarbiausia iš karto parinkti tinkamą vietą ir nepadaryti kelių dažnų klaidų. Viena jų yra netinkamas sodinimo laikas, kai augalas nespėja suformuoti stiprios šaknų sistemos.

    Daugelis sodininkų geriausiu laiku bijūnams sodinti laiko vasaros pabaigą, ypač rugpjūtį. Tuomet dirva dar būna šilta, bet karščiai paprastai jau mažiau alinantys, todėl augalas daugiau energijos skiria šaknims, o ne antžeminei daliai. Dėl to pavasarį pasodinti bijūnai kartais ilgiau įsitvirtina ir gali vėluoti žydėti.

    „Vasaros pabaigoje pasodintas bijūnas pirmiausia stiprina šaknis, o pavasarį dažnai skuba auginti ūglius, dar neturėdamas tvirto pagrindo“, – sako dekoratyvinių augalų augintojai.

    Prie gero įsitvirtinimo prisideda ir natūralus bijūnų ciklas: rudenį jie rengiasi ramybės laikotarpiui, o žiemą jiems svarbus vėsos periodas. Tyrimuose su bijūnų šakniastiebiais nustatyta, kad ramybės būsenai įveikti gali prireikti kelių savaičių laikymo žemoje, apie 4 laipsnių temperatūroje, priklausomai nuo veislės. Tai padeda paaiškinti, kodėl po šiltos žiemos kai kurių augalų startas pavasarį būna silpnesnis.

    Kur ir kaip sodinti bijūnus

    Bijūnams geriausiai tinka saulėta vieta arba lengvas pusšešėlis, taip pat nuo vėjo kiek apsaugota erdvė. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir laidi vandeniui, nes užmirkimas yra viena dažniausių šaknų problemų priežasčių. Jei sklype vanduo linkęs užsistovėti, verta pasirūpinti drenažu arba rinktis aukštesnę vietą.

    Prieš sodinimą dirvą pravartu pagerinti kompostu ar gerai perpuvusia organine medžiaga. Bijūnams dažniausiai tinka silpnai rūgštus ar artimas neutraliam dirvožemis, o per sunkią molingą žemę naudinga supurenti, įmaišant struktūrą gerinančių priedų. Svarbu nepertręšti azotu, nes jis skatina lapiją, bet nebūtinai žiedus.

    Klaida, dėl kurios nežydi

    Esminė taisyklė sodinant bijūnus yra negilus sodinimas. Pumpurai turi likti vos keli centimetrai po žeme, dažnai rekomenduojama apie 3–5 centimetrų žemės danga. Pasodinus per giliai, augalas gali augti vešliai, tačiau žydėjimas būna menkas arba visai neįvyksta kelis sezonus.

    Įdėjus šaknį į duobę, ją reikia užberti žeme švelniai, stipriai nesuspaudžiant. Bijūnų šaknys yra gana trapios, todėl per didelis mindymas gali jas pažeisti ir pailginti prigijimą. Po pasodinimo augalą būtina palaistyti, o dirvos paviršių galima mulčiuoti, kad ilgiau išlaikytų drėgmę.

    Reikėtų nusiteikti, kad naujai pasodintas bijūnas kitą sezoną gali ir nesužydėti. Dažnai augalui prireikia 2–3 metų, kol jis suformuoja stiprų kerą ir pradeda gausiau žydėti. Dėl to neskubėjimas ir stabilios sąlygos neretai yra geriausia priežiūra.

  • Paskubėjote nugenėti bijūnus vasarą? Sodininkai įspėja: kitąmet žiedų galite nesulaukti

    Paskubėjote nugenėti bijūnus vasarą? Sodininkai įspėja: kitąmet žiedų galite nesulaukti

    Bijūnai laikomi ilgaamžėmis sodo gėlėmis: tinkamai prižiūrimi vienoje vietoje gali augti ir gausiai žydėti dešimtmečiais. Tačiau vienas netinkamas žingsnis, ypač genint per anksti, gali atsiliepti kitų metų žydėjimui.

    Dažna klaida – nupjauti visą antžeminę dalį vos pasibaigus žydėjimui arba vasaros pabaigoje. Nors žiedai jau būna nužydėję, lapai ir stiebai dar kurį laiką aktyviai dirba: augalas kaupia maisto medžiagas šaknyse, kurios būtinos žiemojimui ir pumpurų formavimuisi kitam sezonui.

    Per ankstyvas genėjimas bijūnui reiškia stresą ir energijos stoką. Pasekmės gali būti skirtingos: nuo silpnesnių, smulkesnių žiedų iki situacijos, kai pavasarį bijūnas visai nesukrauna žiedpumpurių ir „atsigavimas“ užtrunka kelis sezonus.

    Kada genėti, kad žydėtų?

    Saugiausia taisyklė paprasta: bijūnus genėti verta tik tada, kai jų lapai ir stiebai ima natūraliai gelsti, vysti ir nunyksta. Dažniausiai tai nutinka rudenį, o konkretus laikas priklauso nuo orų ir pirmųjų šalnų.

    Tuomet visas antžemines dalis galima nupjauti kuo arčiau žemės, paliekant tik kelis centimetrus stiebų. Svarbu dirbti atsargiai, kad nepažeistumėte prie pat žemės esančių pumpurų, iš kurių kitą sezoną formuosis nauji ūgliai.

    Vienintelė išimtis vasarą

    Vasarą genėjimas pateisinamas tik vienu atveju: jei matote aiškius ligų požymius, dėmėtumą, džiūstančius stiebus ar pažeistus lapus. Tokiu atveju sergančias dalis reikėtų šalinti nedelsiant, kad infekcija neplistų.

    Genint ligos pažeistas dalis, naudinga naudoti švarius, dezinfekuotus įrankius ir nupjautas liekanas iš karto išnešti iš gėlyno. Paliktos ant dirvos ar komposte jos gali tapti ligų židiniu kitam sezonui.

    Po genėjimo – svarbi priežiūra

    Rudenį nugenėjus bijūnus, verta kruopščiai surinkti ir pašalinti visas nupjautas liekanas aplink kerą. Taip sumažinama rizika, kad ant augalinių likučių peržiemos ligų sukėlėjai ir pavasarį problema kartosis.

    Dauguma bijūnų yra atsparūs šalčiui, todėl suaugusiems kerams papildomos dangos dažniausiai nereikia. Vis dėlto jaunus, neseniai pasodintus bijūnus pirmus kelerius metus saugiau pridengti lengvu mulčio sluoksniu, pavyzdžiui, žieve ar pjuvenomis, kad šaknys būtų mažiau veikiamos staigių temperatūros svyravimų.

  • Padarykite tai su bijūnais rugpjūtį: viena klaida ir pavasarį žiedų galite nesulaukti

    Bijūnai yra vieni ilgaamžiškiausių sodo daugiamečių augalų: tinkamoje vietoje jie gali augti dešimtmečius ir kasmet suformuoti įspūdingus, kvapnius žiedus. Tačiau gausus žydėjimas dažnai priklauso ne nuo trąšų ar laistymo, o nuo vieno sprendimo, kurį reikia priimti vasaros pabaigoje.

    Sodininkai pabrėžia, kad geriausias laikas bijūnus sodinti ar persodinti yra nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Tuo metu dirva dar šilta, drėgmės režimas paprastai būna stabilesnis, o augalas energiją skiria šaknų sistemos atnaujinimui, o ne antžeminių stiebų auginimui.

    Kodėl rugpjūtis toks svarbus?

    Vasaros pabaigoje bijūnų vegetacija virš žemės pamažu rimsta, tačiau po žeme vyksta itin svarbūs procesai. Būtent šiuo laikotarpiu formuojasi naujos šaknelės ir atsinaujinimo pumpurai, iš kurių kitą pavasarį augs lapai bei žiediniai stiebai.

    Jeigu bijūnai sodinami pavasarį, augalas dažnai „išeikvoja“ jėgas stiebams ir lapijai, o šaknys lieka silpnesnės. Dėl to bijūnas gali prastai prigyti, daugiau sirgti ir 2–3 sezonus nežydėti, nors lapai atrodys vešlūs.

    3–5 cm taisyklė, kuri lemia žydėjimą

    Dažniausia priežastis, kodėl bijūnas metų metais nežydi, yra per giliai pasodinti atsinaujinimo pumpurai. Jie turi būti užkasti tik 3–5 cm gylyje po dirvos paviršiumi, kitaip žiedų formavimasis gali būti sustabdytas ilgam.

    Per giliai pasodintas bijūnas dažnai augina tik lapus, o per sekliai pasodinti pumpurai didina riziką vasarą išdžiūti ir žiemą nušalti, ypač jei ji būna besniegė. Todėl sodinant verta tiksliai sureguliuoti aukštį, o dirvą aplink šaknis suspausti tik lengvai, kad jos nelūžtų.

    Kaip persodinti, kad prigytų?

    Renkantis vietą bijūnams svarbu užtikrinti saulę bent 5–6 valandas per dieną ir laidžią, derlingą dirvą. Stovintis vanduo bijūnams pavojingas, nes storos šaknys greitai pradeda pūti, o augalas silpsta.

    Sodinimo duobė paprastai kasama apie 40 x 40 cm, maždaug 40 cm gylio, o tarp augalų paliekamas bent 50–80 cm atstumas. Tokia erdvė pagerina oro cirkuliaciją ir sumažina grybelinių ligų riziką, ypač drėgnais sezonais.

    Persodinant senesnį kerą, antžeminę dalį įprasta sutrumpinti iki maždaug 10–15 cm. Kerą patogu padalyti taip, kad kiekviena dalis turėtų 3–5 sveikus pumpurus ir tvirtas šaknis, o pasodinus gausiai palaistyti, kad vanduo pats susodintų dirvą aplink šaknis.

    Po sodinimo intensyviai azoto trąšomis skubėti nereikėtų, nes jos gali paskatinti nereikalingą augimą prieš žiemą. Prieš pirmus rimtesnius šalčius naudinga užberti 3–5 cm mulčio sluoksnį iš komposto ar kitos organikos, o pavasarį jį šiek tiek prasklaidyti, kad pumpurai lengvai pasiektų šviesą.

  • Ta viena klaida dalijant bijūnus gali kainuoti žiedus: kada ir kaip persodinti, kad sužydėtų

    Daugiametės žolinės bijūnės gali augti vienoje vietoje 20–30 metų, tačiau laikui bėgant kerelio vidurys pradeda nykti, ūgliai sutankėja, o žydėjimas silpnėja. Sodininkai pastebi, kad po 7–10 metų augalui dažnai prireikia atjauninimo: dalijimo ir persodinimo, kad jis vėl augtų sveikai ir gausiai žydėtų.

    Didžiausia rizika šioje procedūroje slypi detalėse: net ir nedidelis netikslumas dalijant kerą ar parenkant sodinimo gylį gali lemti, kad bijūnas kelerius metus kraus tik lapus. Todėl svarbu laikytis aiškių terminų ir technikos, ypač jei norite žiedų, o ne vien vešlios žalumos.

    Geriausias laikas persodinti

    Tinkamiausias laikotarpis bijūnėms dalyti dažniausiai yra nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo vidurio. Žemė dar būna šilta, o augalas jau baigia aktyvų antžeminės dalies augimą, todėl daugiau energijos skiria šaknų sistemai, kuri iki žiemos spėja įsitvirtinti.

    Praktikoje verta rinktis apsiniaukusią dieną arba vakarą, kad atidengtos šaknys neperdžiūtų. Per vėlai, ypač po rugsėjo vidurio, persodinti bijūnai gali nespėti pakankamai įsišaknyti ir žiemą būti jautresni šalčiui.

    Kaip teisingai dalyti kerą

    Pirmiausia antžeminę dalį patartina patrumpinti, paliekant maždaug 10–15 centimetrų stiebų. Tuomet kerą reikėtų atkasti plačiai, kad kuo mažiau pažeistumėte storas, mėsingas, bet trapias šaknis, ir atsargiai iškelti visą šaknų gumulą.

    Nuplovus žemes ir leidus kerui šiek tiek apdžiūti pavėsyje, jis dalijamas aštriu, švariu peiliu. Geriausias sodinukas paprastai turi 3–5 augimo pumpurus ir kelias tvirtas, sveikas šaknis, o pažeistos, minkštos ar supuvusios dalys pašalinamos.

    Sodinimo gylis, kuris nulemia žydėjimą

    Svarbiausia taisyklė persodinant bijūnus yra sodinimo gylis: augimo pumpurai turi būti maždaug 3–5 centimetrai po dirvos paviršiumi. Pasodinus per giliai, bijūnas dažnai augina vešlius lapus, tačiau žiedų gali tekti laukti ne vieną sezoną, o pasodinus per sekliai pumpurai rizikuoja nušalti.

    Duobė paprastai paruošiama apie 30–40 centimetrų gylio, parenkant saulėtą, nuo vėjų kiek apsaugotą vietą. Dirvai tinka laidus, derlingas substratas, dažnai praturtinamas kompostu, o pasodinus augalą būtina gausiai palaistyti, kad neliktų oro tarpų prie šaknų, ir palikti apie 80–100 centimetrų atstumą iki kaimyninių augalų.

    Dar viena svarbi detalė – bijūnų nereikėtų sodinti į tą pačią duobę nepakeitus žemės, jei ten ilgai augo senas keras. Ilgainiui šaknų išskyros ir nualintas dirvožemis gali slopinti naujų sodinukų augimą, todėl saugiausia yra pakeisti žemę arba parinkti kitą vietą.

    Po persodinimo bijūnas dažnai pirmu sezonu visą energiją skiria šaknims, todėl gali visai nežydėti arba sukrauti tik kelis kuklius pumpurus. Įprastai ryškesnio, stabilaus žydėjimo tikimasi antrais ar trečiais metais, tad šiuo atveju kantrybė yra tokia pat svarbi kaip ir tikslumas.