Tag: Biodujos

  • Pinigai už biometano jėgainę? Ministras Motyka siūlo mokėti gyventojams už sutikimą

    Lenkijoje įsibėgėja diskusija, kaip paspartinti biometano plėtrą ir sumažinti priklausomybę nuo importuojamų dujų. Spalio 28 dieną biometanui skirtoje konferencijoje ministras Miłoszas Motyka pabrėžė, kad technologijos vystymas turi plačią politinę paramą.

    Pasak ministro, didžiausia kliūtis šiandien yra ne technologijos ar kapitalas, o vietos bendruomenių nepritarimas. Todėl svarstoma idėja kurti mechanizmą, pagal kurį gyventojai ar savivaldybės gautų apčiuopiamą finansinę naudą už kaimynystę su nauja biometano ar biodujų gamykla.

    Naujas įstatymas keičia rinką

    Spalio 16 dieną paskelbtas biometanui skirtas įstatymas Lenkijoje įveda aiškesnes taisykles investuotojams, ypač didesniems projektams. Pagrindinis pokytis yra aukcionų sistema įrenginiams, kurių galia viršija 1 MW, kai valstybė nustatytą laiką užtikrina fiksuotą žaliojo dujų produkto kainą.

    Toks modelis mažina pajamų neapibrėžtumą ir palengvina finansavimą, nes bankams ir investuotojams svarbiausia prognozuojamas pinigų srautas. Dėl to rinka, operatorių teigimu, reagavo greitai: dujų skirstymo tinklų valdytojas gavo šimtus užklausų dėl prijungimo sąlygų.

    Kodėl biometanas tampa strateginis

    Biometanas pagal cheminę sudėtį yra labai artimas gamtinėms dujoms, todėl, jį išvalius, galima tiekti į esamus dujų tinklus. Tai reiškia, kad pereinant prie vietinės kilmės kuro nereikia iš esmės perstatyti visos infrastruktūros, kaip dažnai nutinka su kitomis technologijomis.

    Energetiniu požiūriu biometanas laikomas patraukliu ir dėl to, kad gamyba gali vykti ištisus metus, nepriklausomai nuo saulės ar vėjo sąlygų. Žaliava dažniausiai yra žemės ūkio atliekos, mėšlas, srutos ar maisto pramonės likučiai, tad kartu sprendžiami ir atliekų tvarkymo klausimai.

    Mokėjimai už sutikimą ir kitos kliūtys

    Ministras Motyka atvirai įvardijo, kad visuomenės pasipriešinimas yra didžiausia rizika planuojant naujas biometano jėgaines. Siekiant mažinti įtampą, svarstomi bendruomeniniai fondai ir kompensacijos savivaldybėms ar gyventojams, kad nauda būtų juntama ne tik nacionaliniu, bet ir vietos lygmeniu.

    Kartu pažymima, kad vien kompensacijų nepakaks, jei nesutrumpės biurokratinės procedūros. Tarp dažniausiai minimų problemų yra ilgi leidimų derinimai, sudėtingas prijungimas prie tinklų ir poreikis užtikrinti technologinius standartus, kad į tinklą patekęs biometanas atitiktų kokybės reikalavimus.

    Lenkijos tikslas yra ambicingas: pasiekti iki 3 milijardų kubinių metrų biometano per metus gamybą. Tokia apimtis, valdžios argumentu, reikštų ne tik didesnį energetinį saugumą, bet ir naują, stabilesnį pajamų šaltinį ūkiams bei maisto pramonei, kurie galėtų monetizuoti atliekas.

    Ekspertai pabrėžia, kad realus proveržis priklausys nuo to, kaip greitai veiks aukcionų sistema, ar bus pakankamai tinklo pajėgumų ir ar pavyks susitarti su bendruomenėmis. Jei šie elementai suveiks kartu, biometanas gali tapti vienu greičiausių būdų didinti vietinę dujų pasiūlą pereinamuoju energetikos laikotarpiu.

  • „Enea“ ir KGS planuoja biometano gamybą iš cukrinių atliekų: iki 60 MW ir 1,2 TWh per metus

    Energetikos grupė „Enea“ ir valstybinė maisto pramonės grupė KGS pasirašė bendradarbiavimo planą, kuriuo siekiama plėtoti biometano projektus prie cukraus gamyklų. Partneriai numato įvertinti kelias vietas, kuriose būtų galima statyti biometano gamybos įrenginius, o startuoti ketinama nuo didžiausią potencialą turinčių objektų.

    Pagal paskelbtas gaires planuojama rengti galimybių studijas šešioms lokacijoms prie septynių KGS valdomų cukraus gamyklų. Bendras ambicingesnio scenarijaus tikslas siejamas su maždaug 60 MW įrengtąja galia, o pirmenybė teikiama dviem pirmiesiems projektams.

    „Pasirašytas bendradarbiavimo planas nustato veiksmų kryptis ir galimybių studijų rengimą numatytose vietose“, – teigiama šalių komunikacijoje.

    Projekto esmė paprasta: cukraus pramonėje ir žemės ūkyje susidarančios organinės atliekos ir šalutiniai produktai gali tapti žaliava biometanui. Tarp tokių žaliavų dažniausiai minimos cukrinių runkelių išspaudos, kitos organinės likučios, taip pat mėšlas ar maisto pramonės atliekos, kurios tinka biodujų gamybai.

    Iš organinių žaliavų anaerobinio pūdymo būdu pagaminamos biodujos, o jas išvalius iki reikiamų parametrų gaunamas biometanas. Toks kuras savo savybėmis artimas gamtinėms dujoms, todėl gali būti naudojamas šilumai ir elektrai gaminti, pramonėje, o tam tikrais atvejais ir transporto sektoriuje.

    Partneriai skaičiuoja, kad šeši planuojami objektai teoriškai galėtų pasiekti iki 1,2 TWh metinę biometano gamybą. Pirmųjų dviejų projektų apimtys siejamos su maždaug 18,2 mln. kubinių metrų biometano per metus, kas atitiktų apie 200 GWh energijos.

    Praktikoje biometano projektų ekonomika dažnai priklauso nuo dviejų veiksnių: stabilaus žaliavos srauto ir aiškios realizacijos grandinės. Cukraus gamyklos turi pranašumą, nes sezoniškai ir dideliais kiekiais generuoja organinių šalutinių produktų, o pati gamyba reikalauja daug energijos, todėl dalį biometano galima sunaudoti vietoje.

    Kartu tokie projektai atliepia platesnes Europos energetikos kryptis: atsinaujinančių dujų plėtrą, atliekų panaudojimą ir priklausomybės nuo importuojamų iškastinių energijos išteklių mažinimą. Biometanas dažnai įvardijamas kaip vienas realiausių būdų dekarbonizuoti tuos sektorius, kuriuos elektrifikuoti sunkiau, pavyzdžiui, dalį pramonės procesų.

    Dar vienas svarbus aspektas yra likutinio produkto pofermento panaudojimas. Po biodujų gamybos liekanti masė gali būti naudojama kaip organinė trąša, todėl projektas tampa aktualus ne tik energetikai, bet ir žemės ūkiui, ypač regionuose, kur žaliavos gaunamos iš vietinių ūkių.

    Nors paskelbtas dokumentas yra bendradarbiavimo planas, o ne galutinis investicinis sprendimas, jis rodo augantį didžiųjų energetikos įmonių susidomėjimą atsinaujinančiomis dujomis. Jei galimybių studijos patvirtintų ekonominį pagrįstumą, biometano gamyba prie cukraus gamyklų galėtų tapti vienu iš sparčiau įgyvendinamų pramoninės transformacijos scenarijų.

  • Ateities šilumos ūkis? „Veolia“ vis plačiau remiasi atliekine šiluma ir vietiniais ištekliais

    Atliekamos šilumos atgavimas sparčiai tampa vienu svarbiausių sprendimų modernizuojant centralizuotą šilumos tiekimą. Didėjant kuro kainų svyravimo ir tiekimo sutrikimų rizikai, šilumos ūkio bendrovės vis dažniau renkasi diversifikuotą kuro ir technologijų portfelį, kad išlaikytų sistemos stabilumą ir mažintų išmetimus.

    „Veolia“ grupės įmonės Lenkijoje pabrėžia, kad kelių skirtingų energijos šaltinių derinimas padeda mažinti priklausomybę nuo vieno kuro ir geriau prisitaikyti prie vietos sąlygų. Tokia logika taikoma ir šilumos gamyboje, ir projektuose, kuriuose panaudojami pramonės ar energetikos procesuose susidarantys energijos perteklių srautai.

    Atliekamos šilumos projektai miestuose

    Ležaiske įgyvendintas projektas, kai šilumos trasa sujungė biodujų jėgainę su „Veolia“ šilumos tiekimo infrastruktūra, o vartotojams tiekiamas karštas vanduo. Skelbiama, kad 0,9 MW galios sprendimas per metus gali patiekti apie 10 000 GJ energijos ir padengti maždaug 25–30 proc. vietos šilumos sistemos poreikio.

    Miastečke Šlionske bendradarbiaujant su cinko gamykla šilumai gaminti panaudojamos gamybos metu susidarančios dujos. Nurodoma, kad per metus panaudojama apie 6,4 mln. kubinių metrų proceso metu susidarančių dujų, kurios sudeginamos ir taip pagaminama šiluma miesto sistemai.

    Buke, „Wavin Polska“ gamykloje, įdiegta sistema, leidžianti susigrąžinti šilumą iš suslėgto oro kompresorių. Tokiuose įrenginiuose dalis elektros energijos virsta šiluma, kuri, kaip nurodoma, gali siekti iki 80 laipsnių Celsijaus ir būti panaudota karštam vandeniui bei patalpų šildymui.

    Kodėl tai laikoma šilumos ūkio kryptimi?

    Atliekamos šilumos atgavimas leidžia mažinti pirminio kuro poreikį, ypač tais atvejais, kai mieste ar šalia jo veikia pramonės įmonės, biodujų jėgainės ar kiti objektai, kuriuose susidaro šilumos perteklius. Praktikoje tai reiškia mažesnį poreikį deginti dujas ar kitą kurą pikiniais laikotarpiais ir didesnį sistemos efektyvumą, jei šilumos srautai yra pakankamai stabilūs.

    Vis dėlto tokie projektai paprastai yra lokalūs, nes priklauso nuo konkrečios infrastruktūros: atstumo iki vartotojų, šilumos tinklų būklės, šilumos šaltinio darbo režimo ir galimybės užtikrinti pastovų tiekimą. Dėl to šilumos tiekėjai dažnai derina kelis šaltinius ir palieka rezervinius katilus, kad tiekimas būtų patikimas visą sezoną.

    „Esame įsitikinę, kad atliekamos šilumos atgavimas turės didelę reikšmę kuriant efektyvią energetikos sistemą centralizuoto šilumos tiekimo tinkluose“, – sakė Magdalena Bezulska.

    Įmonė taip pat skelbia besirengianti naujiems projektams, kuriuose būtų panaudojama technologinių procesų šiluma ir integruojama į vietos šilumos tinklus. Tokie sprendimai tampa vis aktualesni ir dėl ilgalaikės krypties mažinti emisijas, ir dėl praktinio poreikio apsisaugoti nuo žaliavų rinkų šuolių, didinant vietinių, sunkiau importui pažeidžiamų šaltinių dalį.

  • „EcoNomad“ pritraukė apie 470 000 eurų: biodujų sprendimas taikosi į mažus gyvulininkystės ūkius

    „EcoNomad“ pritraukė apie 470 000 eurų: biodujų sprendimas taikosi į mažus gyvulininkystės ūkius

    Jungtinėje Karalystėje veikiantis startuolis „EcoNomad Solutions“ pritraukė apie 470 000 eurų finansavimą, kad spartintų organinių atliekų pavertimo energija sprendimų diegimą mažuose ir vidutinio dydžio gyvulininkystės ūkiuose. Į raundą įėjo Britų dizaino fondas ir „Innovate UK“ investuotojų partnerystės programa, taip pat prisidėjo esamas investuotojas „Beeches Group“.

    Įmonė akcentuoja, kad mažesni ūkiai vis dažniau susiduria su trimis iššūkiais vienu metu: brangstančia energija ir trąšomis, griežtėjančiais mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimais bei spaudimu mažinti metano emisijas. Metanas laikomas viena reikšmingiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o žemės ūkis yra tarp didžiausių žmogaus veiklos šaltinių.

    Kaip veikia „BioNomad“ sistema

    Pagrindinis „EcoNomad“ produktas „BioNomad“ kuriamas kaip mažesniems ūkiams pritaikyta anaerobinio pūdymo sistema. Ji surenka metaną, kuris kitu atveju patektų į atmosferą, ir paverčia organines atliekas biodujomis, tinkamomis šildymui, maisto gamybai ar elektros gamybai.

    Be energijos, procesas sukuria ir biofertilizatorių, kuris gali sumažinti poreikį naudoti chemines trąšas. Įmonė teigia, kad nedidelis ūkis, pavyzdžiui, laikantis apie 50 karvių, priklausomai nuo vartojimo ir ūkio profilio, gali sutaupyti kelis tūkstančius eurų per metus energijai ir trąšoms.

    Idėja gimė už Europos ribų

    „BioNomad“ koncepcija, pasak bendrovės, pirmiausia susiformavo Lotynų Amerikoje, kur įkūrėjas Ilan Adleris susipažino su decentralizuotais sprendimais, padedančiais kaimo bendruomenėms tvarkyti atliekas ir užsitikrinti energijos šaltinį. Persikėlęs į Jungtinę Karalystę ir tęsdmas mokslinį darbą, jis siekė pritaikyti modelį vėsesniam klimatui ir europinei reguliacinei aplinkai.

    Bendrovė pabrėžia, kad kuriant sprendimą buvo remiamasi ilgamete aplinkos inžinerijos patirtimi, ypač nuotekų tvarkymo, anaerobinio pūdymo ir atsinaujinančios energetikos srityse. Ankstyvąją plėtrą, anot įmonės, palaikė ir inžinerijos stipendijų programa, padėjusi pasiekti komerciškai diegiamą, patentuotą produktą.

    Plėtra ir planai Europoje

    „EcoNomad Solutions“ nurodo, kad jos technologija jau įdiegta daugiau nei 10 ūkių Jungtinėje Karalystėje, taip pat turi diegimų Afrikoje. Be gyvulininkystės, sprendimas bandytas ir kitose srityse, įskaitant maisto atliekų srautus bei integracijas su saulės ir vėjo energetika energijai kaupti baterijose.

    Artimiausiais metais įmonė planuoja „BioNomad“ paversti labiau automatizuota, plug-and-play tipo sistema, kad ūkininkams reikėtų mažiau techninių žinių kasdieniam naudojimui. Pagrindinis komercinis dėmesys nukreipiamas į pienininkystės, mėsinės galvijininkystės, kiaulininkystės ir paukštininkystės ūkius, ypač atokiose vietovėse.

    „Maži ūkiai patiria vis didesnį spaudimą, tačiau dažnai lieka už borto, kai kalbama apie atsinaujinančios energijos sprendimus, prieinamus didiesiems. Mūsų misija yra tai pakeisti“, – sakė „EcoNomad Solutions“ įkūrėjas ir vadovas Ilan Adleris.

    „BioNomad“ sukurtas taip, kad atliekų pavertimas energija būtų prieinamas, įperkamas ir praktiškas net mažiausiems ūkiams, padėtų mažinti emisijas, sąnaudas ir stiprintų atsparumą“, – pridūrė jis.

    „EcoNomad Solutions“ teigia, kad naujas finansavimas bus skirtas produkto vystymui ir diegimų mastelio didinimui Jungtinėje Karalystėje, o vėliau svarstoma plėtra Europoje. Platesniame kontekste tokie sprendimai siejami su pastangomis mažinti žemės ūkio emisijas, gerinti atliekų tvarkymą ir didinti energijos savarankiškumą ūkiuose.

  • „Axpo“ pirmąkart įleido biometaną į Italijos dujų tinklą: iki pilnos galios liko keli mėnesiai

    Šveicarijos energetikos grupė „Axpo“ pranešė pirmą kartą įleidusi į Italijos nacionalinį dujų tinklą biometaną, pagamintą bendrovei priklausančioje gamykloje Grotolėje, Pietų Italijoje. Įmonės teigimu, objektas pradėjo veiklą po to, kai projektas buvo perimtas 2024 metais kaip statybai parengta iniciatyva.

    Pasak „Axpo“, iki visiškos operacinės galios gamyklai gali prireikti iki šešių mėnesių. Pasiekus pilną pajėgumą, įrenginys turėtų pagaminti apie 45 GWh atsinaujinančios energijos per metus, o tai atitinka reikšmingą žaliųjų dujų kiekį regiono rinkoje.

    Kaip gaminamas biometanas?

    Grotolės įrenginys biometaną gamina iš vietos ūkių tiekiamų žemės ūkio šalutinių produktų. Tokia žaliava naudojama biodujoms išgauti, o vėliau jos išvalomos iki gamtinių dujų kokybės standarto biometano, tinkamo tiekti į dujų tinklą.

    „Axpo“ pažymi, kad be mažesnės taršos dujų, procese taip pat susidaro perdirbtos maistinės medžiagos, kurios gali būti naudojamos kaip trąšos. Toks modelis laikomas vienu iš būdų stiprinti žiedinę ekonomiką žemės ūkyje ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Kas pirks pagamintas dujas?

    Bendrovė nurodo, kad dėl biometano tiekimo pasirašyta ilgalaikė dujų supirkimo sutartis su popieriaus pramonės įmone „Cartiere del Garda“. Tokie susitarimai energetikos rinkoje paprastai padeda užtikrinti stabilesnes pajamas gamintojui ir sumažinti kainų svyravimų riziką pirkėjui.

    „Biometanas atlieka esminį vaidmenį Europos energetikos transformacijoje, o Grotolės projektas yra vienas mūsų augimo strategijos ramsčių“, – sakė „Axpo“ atstovas Andy Heiz.

    „Pirmųjų dujų įleidimas į tinklą yra daugiau nei technologinė sėkmė. Tai įrodymas, kad mūsų biometano strategija duoda apčiuopiamų rezultatų, o plėtra Italijoje – tik pradžia“, – sakė „Axpo“ atstovė Véronique Abrate.

    Platesnis kontekstas Europoje

    Biometanas laikomas vienu sparčiausiai augančių atsinaujinančių dujų segmentų Europoje, nes gali būti naudojamas esamoje dujų infrastruktūroje ir pramonėje, kur elektrifikacija vyksta lėčiau. Dėl to daug dėmesio skiriama projektams, kurie leidžia pakeisti dalį iškastinių dujų vietine, iš atliekų ar šalutinių produktų pagaminta alternatyva.

    „Axpo“ akcentuoja, kad tokie projektai kaip Grotolėje padeda derinti energetinio saugumo tikslus su emisijų mažinimu. Įmonė taip pat leidžia suprasti, kad biometano kryptis bus plėtojama ir toliau, plečiant gamybą kitose rinkose.

  • Biometano proveržis Lenkijoje stringa: 4–8 mlrd. kub. m potencialas, bet leidimai trunka iki 8 metų

    Lenkijos biogazo ir biometano sektorius turi didelį augimo potencialą, tačiau reali plėtra išlieka lėta. XVIII Europos ekonomikos kongrese Katovicuose ekspertai kalbėjo apie galimą 4–8 mlrd. kubinių metrų biometano metinę gamybą, bet pabrėžė, kad investicijos vis dar užstringa dėl reguliavimo ir procedūrų.

    Lenkijos Nacionalinio žemės ūkio paramos centro (KOWR) duomenys rodo, kad 2024 metais šalyje atsirado 8 naujos žemės ūkio biodujų jėgainės, 2025 metais – 20. Per pirmuosius 4,5 2026 metų mėnesio užfiksuotos 7 naujos jėgainės, todėl metų pabaigoje skaičius galėtų siekti apie 18–20, tačiau tempas vis dar toli nuo deklaruojamų tikslų.

    Pagal KOWR registrą 2026 metų gegužės 14 dieną Lenkijoje buvo 174 gamintojai ir 208 žemės ūkio biodujų jėgainės, o bendra sektoriaus elektrinė galia siekė 187,7 MW. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad tai rodo susiformavusį pagrindą, tačiau biometano gamybos mastai kol kas neatitinka nei pramonės, nei energetinio saugumo poreikių.

    Reguliavimas ir tinklai

    Sektoriaus atstovai viliasi, kad 2026 metais numatomi energetikos teisės pakeitimai, vadinami tinklų įstatymu, palengvins biodujų projektų integravimą į elektros sistemą. Diskusijose akcentuota, kad biodujų kogeneracija yra valdoma ir stabili generacija, todėl tinklams ji dažnai yra palankesnė nei nepastovieji atsinaujinantys šaltiniai.

    Pasak biometano ir biodujų pramonės organizacijų, naujos taisyklės turėtų supaprastinti prijungimo procesą ir mažinti atvejus, kai reikalaujama ilgų ir brangių poveikio tinklui ekspertizių. Taip pat pabrėžiama, kad valdoma generacija gali turėti pranašumą situacijose, kai sistemoje tenka riboti dalies elektrinių gamybą dėl perteklinės energijos.

    Certifikatai ir eksportas

    Pramonės dalyviai išskiria certifikavimo svarbą: be tarptautiniu mastu pripažįstamų tvarumo sertifikatų biometanui sunkiau konkuruoti kitose Europos Sąjungos rinkose. Kongrese kalbėta, kad sertifikatai tampa ne tik reputacijos, bet ir kainodaros bei pardavimo kanalo klausimu, nes dalis pirkėjų, ypač transporte, reikalauja aiškios kilmės ir emisijų mažinimo įrodymų.

    Diskusijose taip pat aptarta Europos Sąjungos kuriama Union Database sistema – bendras duomenų registras, skirtas sekti biomasės pagrindu pagamintų skystų ir dujinių transporto degalų grandinę. Pabrėžiama, kad tokia sistema veikia kaip atsekamumo mechanizmas, padedantis išvengti dvigubo to paties biometano rėmimo skirtingose šalyse ir mažinti sukčiavimo riziką.

    „Biometano sektoriuje dažnai esame konferencijų čempionai, bet paties biometano vis dar per mažai“, – sakė Katarzyna Konowrocka.

    Didžiausias stabdis – leidimų terminai

    Vienas aštriausių klausimų – projektų įgyvendinimo trukmė. Lenkijos biogazo rinkos dalyviai nurodo, kad tipinis biodujų ar biometano projektas užtrunka apie ketverius metus, tačiau pasitaiko ir iki aštuonerių metų trunkančių procesų, kai procedūros stringa dėl derinimų, vietos bendruomenių pastabų ar skirtingų institucijų reikalavimų.

    Lenkijos Grupa Biogazowa pranešė statanti pirmąją biometano gamyklą, kurios paleidimas siejamas su 2027 metais, o dar vienas projektas taip pat planuojamas 2027 metais. Bendrovė deklaruoja tikslą pasiekti pajėgumą, leidžiantį statyti apie 8 naujas instaliacijas per metus, tačiau pabrėžia, kad be aiškesnės ir greitesnės leidimų sistemos tai bus sunku įgyvendinti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien 1 MW galios biometano ar biodujų projektų masinė plėtra reikštų tūkstančius objektų ir reikšmingą infrastruktūros pokytį. Todėl vis dažniau kalbama apie didesnių įrenginių ekonomiją, taip pat apie poreikį konsoliduoti išskaidytą rinką, kad būtų lengviau finansuoti, valdyti tiekimo grandines ir derėtis dėl prijungimo prie tinklų.

    Žemės ūkio ir maisto pramonės atstovai kongrese pabrėžė, kad biodujos ir biometanas gali tapti ne tik energetikos, bet ir žaliavų panaudojimo sprendimu. Didžiausia vertė matoma tada, kai naudojamos atliekos, mėšlas ar srutos, nes toks biometanas dažniau atitinka griežtesnius tvarumo kriterijus ir yra patrauklesnis transporto sektoriui.

    Maisto pramonės grupės taip pat įvardija biodujų projektus kaip būdą mažinti priklausomybę nuo išorinių energijos tiekėjų ir stabilizuoti gamybos kaštus. Tačiau bendras vardiklis išlieka tas pats: kad 4–8 mlrd. kubinių metrų potencialas virstų realiomis apimtimis, reikės nuoseklių taisyklių, greitesnių leidimų ir pripažįstamų sertifikavimo sprendimų.

  • Lodzėje iš nuotekų valyklos kurs biometaną: dujos į tinklą, šiluma miestui ir skystos trąšos

    Lodzėje prie Grupinės nuotekų valyklos planuojama statyti biodujų ir biometano gamybos įrenginius. Ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo pasirašė miesto vandentvarkos įmonė ZWiK ir „Veolia“ grupės bendrovės Lenkijoje.

    Projektas numato ne tik biodujų gamybą, bet ir jų išvalymą iki biometano kokybės, kad dujos galėtų būti tiekiamos į dujų tinklą. Kartu būtų gaminama elektra ir šiluma, kuri pirmiausia būtų naudojama pačios valyklos poreikiams.

    Biometanas iš nuotekų dumblų

    Planuojama investicija remiasi anaerobinio pūdymo technologija, kai iš organinių atliekų, įskaitant nuotekų dumblą, išgaunamos biodujos. Iš jų pašalinus priemaišas ir padidinus metano koncentraciją, gaunamas biometanas, kurį galima naudoti kaip gamtinių dujų pakaitalą.

    Tokie sprendimai tampa vis svarbesni Europoje, nes biometanas laikomas viena iš priemonių mažinti iškastinio kuro vartojimą ir didinti vietinę energijos gamybą. Praktikoje tai reiškia mažesnį priklausomumą nuo importuojamų energijos išteklių ir stabilesnes sąnaudas infrastruktūros objektams, kurie energiją naudoja nuolat.

    „Tai projektas, rodantis, kad modernus miestas gali būti ir atsakingas aplinkai, ir saugus energetiškai, ir patogus gyventojams“, – sakė Lodzės merė Hanna Zdanowska.

    Elektra, šiluma ir dar vienas produktas

    Pagal skelbiamus planus, dalis pagamintos energijos būtų skirta nuotekų valyklos įrenginiams, o šiluma galėtų prisidėti prie efektyvesnio komunalinių objektų šildymo. Kartu tikimasi mažinti anglies dioksido emisijas, nes dalis energijos būtų pagaminta iš vietinių biogeninių žaliavų.

    Be energijos, proceso šalutiniu produktu įvardijamas skystas tręšiamasis produktas, kurį būtų galima panaudoti žemės ūkyje. Tokia schema atitinka žiedinės ekonomikos principą, kai atliekos paverčiamos žaliavomis ir produktais.

    Kitas žingsnis – šilumos susigrąžinimas

    Partneriai taip pat planuoja atskirą iniciatyvą, susijusią su šilumos susigrąžinimu iš nuotekų. Tokie sprendimai Europoje diegiami ten, kur yra dideli ir stabilūs nuotekų srautai, o išgauta žematemperatūrė šiluma, pasitelkus šilumos siurblius, gali būti panaudota pastatams ar technologiniams procesams.

    Miestas paraleliai vysto ir kitus atsinaujinančios energetikos projektus, įskaitant saulės elektrinių parkus. Tikslas – nuosekliai mažinti anglies vaidmenį vietos energijos balanse ir didinti komunalinių paslaugų atsparumą kainų svyravimams.

  • ES trąšų planas ir mėšlo perdirbimas: kaip Briuselis mėgina sušvelninti kainų šuolio riziką

    ES trąšų planas ir mėšlo perdirbimas: kaip Briuselis mėgina sušvelninti kainų šuolio riziką

    Europos Komisija rengia veiksmų planą, kuriuo siekia stabilizuoti trąšų tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų žaliavų. Viena iš ryškiausių krypčių – didesnis mėšlo ir kitų ūkio atliekų perdirbimas į trąšas, tikintis ilgainiui amortizuoti maisto kainų augimą.

    Sprendimas gimsta brangstant trąšoms ir energijai, o geopolitinė įtampa didina neapibrėžtumą tiekimo grandinėse. Komisijos siūlomas kelias labiau primena struktūrinę reformą nei greitą pagalbą ūkininkams, kurie šį sezoną jau planuoja sąnaudas ir pirkimus.

    Ilgalaikė išeitis, ne skubi pagalba

    Ūkininkų organizacijos ir dalis Europos Parlamento narių kritikuoja planą dėl to, kad jis mažai padeda tada, kai sąskaitas reikia apmokėti dabar. Pasak jų, kelrodžiai ir gairės nekompensuoja brangstančių trąšų, o aiškių trumpalaikių priemonių kol kas trūksta.

    Dalį greičiausiai veikiančių sprendimų Briuselis sąmoningai palieka nuošalyje, nes jie politiškai jautrūs. Tarp jų – diskusijos dėl importo politikos ir anglies dioksido korekcinio mechanizmo taikymo trąšoms, kurio švelninimas sumažintų kainą, bet kirstųsi su klimato tikslais.

    „Renure“ ir digestatai – kas keistųsi?

    Komisija daugiau dėmesio skiria reglamentų korekcijoms, kurios leistų plačiau naudoti iš mėšlo išgautą azotą ir kitas perdirbtas medžiagas. Dokumentuose minimos Nitratais susijusios taisyklės ir vadinamosios „Renure“ nuostatos, kurios kai kuriose teritorijose gali suteikti daugiau lankstumo, kai azotas gaunamas iš perdirbto mėšlo.

    Taip pat numatoma išplėsti taikymą digestatams – biodujų gamybos liekanoms, susidarančioms skaidant mėšlą ir kitas organines atliekas. Idėja paprasta: daugiau vietinių žaliavų trąšoms reiškia mažesnę priklausomybę nuo iškastiniu kuru paremtos gamybos ir importo.

    Kodėl mėšlas nebus stebuklingas pakaitalas

    Žemdirbystės sektoriaus atstovai pabrėžia, kad perdirbtos organinės trąšos gali tapti reikšminga dalimi sprendimo, tačiau jos ne visuomet pakeičia mineralines azotines trąšas. Skiriasi maistinių medžiagų koncentracija, panaudojimo laikas, logistika ir reikalavimai dėl vandens taršos rizikos.

    Kita vertus, Europos institucijos vis dažniau kalba apie sisteminę problemą – priklausomybę nuo iškastiniu kuru paremtų trąšų ir su tuo susijusį kainų nepastovumą. Todėl planas orientuojasi į lėtesnius, bet potencialiai tvaresnius pokyčius: perdirbimą, vietinę gamybą, efektyvesnį maisto medžiagų naudojimą ir investicijas į švaresnes technologijas.

    Komisija taip pat signalizuoja, kad švaresnę gamybą plečiantys trąšų gamintojai gali tikėtis palankesnių sąlygų emisijų prekybos sistemoje po 2034 metų, nors konkretūs sprendimai siejami su atskira peržiūra. Kritikai atkreipia dėmesį, kad be aiškaus finansavimo ir greitesnių instrumentų didžiausias vartotojų kainų spaudimas gali pasijausti tik su kito derliaus ciklu.

  • Čekija startuoja su iki 3,7 mlrd. eurų biometano parama: aukcionai keis dujų rinką

    Čekijos pramonės ir prekybos ministerija kartu su Energetikos reguliavimo tarnyba ERÚ pradėjo didelę biometano rėmimo schemą, kurią sudaro iki 3,7 mlrd. eurų siekiantis finansavimas. Priemonei žalią šviesą uždegė Europos Komisija, o pirmasis veiklos paramos aukcionas startavo 2026 metų gegužės 12 dieną.

    Programa skirta sparčiau integruoti tvarias atsinaujinančias dujas į šalies dujų tinklą ir mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro. Čekijos institucijos pabrėžia, kad biometanas gali prisidėti prie šilumos ir transporto sektorių dekarbonizacijos, o kartu suteikti lankstumo dujų infrastruktūrai.

    Kaip veiks parama?

    Pagal naują modelį parama bus nustatoma konkurenciniu būdu, per aukcionus, kurie turėtų sumažinti riziką permokėti ir skatinti efektyviausius projektus. Kartu numatytas aiškesnis atsekamumas: sertifikavimo ir apskaitos sistema turėtų padėti patikimai įrodyti, kad dujos pagamintos iš tvarių žaliavų ir atitinka reikalavimus.

    Praktiškai tai reiškia, kad biometano gamintojai varžysis dėl paramos dydžio, o valstybė tikisi gauti rinkai artimesnę kainą ir greitesnį pajėgumų augimą. Tokia schema atitinka Europos Sąjungos kryptį remti atsinaujinančias dujas, bet kartu riboti paramos iškraipymus rinkoje.

    Kokia situacija Čekijoje dabar?

    Šiuo metu šalyje veikia 13 biometano gamybos stočių: 11 yra susijusios su žemės ūkiu ar atliekų tvarkymu, dar dvi priklauso nuotekų valykloms. Bendri įrengti pajėgumai siekia apie 28 mln. kubinių metrų per metus, o 2025 metais pagaminta apie 17 mln. kubinių metrų.

    Dauguma šių gamintojų biometaną tiekia į dujų tinklą, tačiau dalis pajėgumų veikia ne tinkle. Nepaisant to, 2023–2025 metais valstybės veiklos paramos schema realiai pasinaudojo tik trys aktyvios biometano stotys, todėl naujasis aukcionų modelis turėtų tapti lūžio tašku sektoriui.

    Energetinis saugumas ir žaliavos

    Čekijos vyriausybė biometaną pristato ne tik kaip klimato politikos, bet ir energetinio saugumo priemonę, paremtą vietine žaliavų baze. Šaliai tai aktualu dėl geopolitinių rizikų ir tiekimo neapibrėžtumo, kurie pastaraisiais metais tapo svarbiausiu energetikos politikos veiksniu visoje Europoje.

    „Biometanas yra strateginė galimybė Čekijai, leidžianti efektyviai panaudoti vietinę žaliavų bazę“, – sakė Čekijos pirmasis vicepremjeras ir pramonės bei prekybos ministras Karel Havlíček.

    „Dabartinis nestabilumas Artimuosiuose Rytuose rodo, kaip svarbu mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro importo. Biometanas yra vienas iš būdų didinti Čekijos energetinį savarankiškumą ir atsparumą išoriniams sukrėtimams“, – pridūrė jis.

  • Budapešto biodujų viršūnių susitikimas: kodėl stabilios taisyklės taps biometano proveržio raktu

    Budapešto biodujų viršūnių susitikimas: kodėl stabilios taisyklės taps biometano proveržio raktu

    Budapešte surengtame antrajame biodujų viršūnių susitikime daugiau kaip 100 organizacijų iš 18 valstybių aptarė, kaip biomethanas ir organinių atliekų energija keičia Europos energetikos sektorių. Dalyviai pabrėžė, kad biodujos jau seniai nebėra nišinė technologija, o tampa vietine, pagal poreikį valdoma energijos ir dujų alternatyva.

    Diskusijų centre buvo vadinamoji energetikos trilema: tiekimo saugumas, dekarbonizacija ir prieinamos kainos. Pranešėjai akcentavo, kad biodujų grandinė vienu metu gali mažinti iškastinių dujų importo poreikį, padėti tvarkyti atliekas ir mažinti metano emisijas, tačiau sektoriui būtina aiški valstybės kryptis.

    Kas stabdo biodujų plėtrą?

    Vienas dažniausiai kartotų argumentų buvo investuotojų neapibrėžtumas dėl taisyklių ir paramos mechanizmų. Nors tikslai Europos lygmeniu keliami ambicingi, praktikoje projekto vystytojams svarbiausia suprasti, kokios bus prijungimo sąlygos, kokie sertifikavimo reikalavimai ir kaip ilgainiui formuosis biometano kaina.

    Europos dujų rinkos atstovai atkreipė dėmesį į atotrūkį tarp strateginių deklaracijų ir antrinių teisės aktų, kurie realiai leidžia pradėti projektus. Pasak jų, kol nėra aiškių, privalomų ir suderintų taisyklių, rinka lieka lėta, o dalis planuojamų projektų tiesiog nepasiekia finansavimo stadijos.

    „Ambicijų netrūksta, bet investuotojams reikia ne šūkių, o bankams suprantamų taisyklių ir veikiančių paramos schemų“, – sakė viena iš renginyje kalbėjusių politikos ekspertų.

    Infrastruktūra yra, bet trūksta paklausos

    Dalis pranešėjų pabrėžė, kad Europos dujų infrastruktūra gali būti pranašumas, nes biomethanas gali būti tiekiamas į esamus tinklus. Vis dėlto rinkai svarbu ne tik techninė galimybė įleisti dujas į sistemą, bet ir realūs pirkėjai, kurie pasiruošę sudaryti ilgalaikes sutartis.

    Diskusijose išryškėjo ir paklausos pusės problema: be aiškių įpareigojimų ar paskatų pramonėje ir šildymo sektoriuje kainos gali stagnuoti, o nauji gamintojai nesiryš investuoti. Dalyviai akcentavo, kad norint spartesnio augimo gali prireikti ne vien pasiūlos skatinimo, bet ir paklausą kuriančių priemonių.

    Regiono pamokos: žaliavos, ūkininkai ir realūs projektai

    Vidurio ir Rytų Europoje biodujų plėtrą stipriai lemia žaliavų bazė ir ryšys su žemės ūkiu. Pranešėjai pabrėžė, kad vienas sudėtingiausių uždavinių yra sujungti žemės ūkio ir energetikos sektorius taip, kad ūkininkams atsirastų aiški ekonominė nauda ir stabilus bendradarbiavimo modelis.

    Kai kurie rinkos dalyviai akcentavo, jog ūkininkus labiausiai įtraukia galimybė geriau kontroliuoti savo energijos sąnaudas ir turėti aiškų ilgalaikį pajamų srautą. Kartu buvo priminta, kad biodujų ir biometano gamyba reikalauja sudėtingos logistikos, nuolatinės priežiūros ir atitikties aplinkosaugos reikalavimams.

    „Norint didinti apimtis, reikia nuspėjamos kainos rinkos ir ilgalaikių sprendimų, kuriuos galima pagrįsti skaičiais“, – sakė vienos bendrovės atstovė, kalbėdama apie investicijų aplinkos stabilumą.

    Susitikimo išvada buvo aiški: technologiniai sprendimai ir žaliavų potencialas daugelyje šalių egzistuoja, tačiau proveržį lems reguliavimo nuoseklumas, harmonizuotos taisyklės ir realiai veikianti rinka. Be šių elementų biodujų sektorius ir toliau liks tarp didelių planų ir lėtai įgyvendinamų projektų.