Europos Komisija rengia veiksmų planą, kuriuo siekia stabilizuoti trąšų tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų žaliavų. Viena iš ryškiausių krypčių – didesnis mėšlo ir kitų ūkio atliekų perdirbimas į trąšas, tikintis ilgainiui amortizuoti maisto kainų augimą.
Sprendimas gimsta brangstant trąšoms ir energijai, o geopolitinė įtampa didina neapibrėžtumą tiekimo grandinėse. Komisijos siūlomas kelias labiau primena struktūrinę reformą nei greitą pagalbą ūkininkams, kurie šį sezoną jau planuoja sąnaudas ir pirkimus.
Ilgalaikė išeitis, ne skubi pagalba
Ūkininkų organizacijos ir dalis Europos Parlamento narių kritikuoja planą dėl to, kad jis mažai padeda tada, kai sąskaitas reikia apmokėti dabar. Pasak jų, kelrodžiai ir gairės nekompensuoja brangstančių trąšų, o aiškių trumpalaikių priemonių kol kas trūksta.
Dalį greičiausiai veikiančių sprendimų Briuselis sąmoningai palieka nuošalyje, nes jie politiškai jautrūs. Tarp jų – diskusijos dėl importo politikos ir anglies dioksido korekcinio mechanizmo taikymo trąšoms, kurio švelninimas sumažintų kainą, bet kirstųsi su klimato tikslais.
„Renure“ ir digestatai – kas keistųsi?
Komisija daugiau dėmesio skiria reglamentų korekcijoms, kurios leistų plačiau naudoti iš mėšlo išgautą azotą ir kitas perdirbtas medžiagas. Dokumentuose minimos Nitratais susijusios taisyklės ir vadinamosios „Renure“ nuostatos, kurios kai kuriose teritorijose gali suteikti daugiau lankstumo, kai azotas gaunamas iš perdirbto mėšlo.
Taip pat numatoma išplėsti taikymą digestatams – biodujų gamybos liekanoms, susidarančioms skaidant mėšlą ir kitas organines atliekas. Idėja paprasta: daugiau vietinių žaliavų trąšoms reiškia mažesnę priklausomybę nuo iškastiniu kuru paremtos gamybos ir importo.
Kodėl mėšlas nebus stebuklingas pakaitalas
Žemdirbystės sektoriaus atstovai pabrėžia, kad perdirbtos organinės trąšos gali tapti reikšminga dalimi sprendimo, tačiau jos ne visuomet pakeičia mineralines azotines trąšas. Skiriasi maistinių medžiagų koncentracija, panaudojimo laikas, logistika ir reikalavimai dėl vandens taršos rizikos.
Kita vertus, Europos institucijos vis dažniau kalba apie sisteminę problemą – priklausomybę nuo iškastiniu kuru paremtų trąšų ir su tuo susijusį kainų nepastovumą. Todėl planas orientuojasi į lėtesnius, bet potencialiai tvaresnius pokyčius: perdirbimą, vietinę gamybą, efektyvesnį maisto medžiagų naudojimą ir investicijas į švaresnes technologijas.
Komisija taip pat signalizuoja, kad švaresnę gamybą plečiantys trąšų gamintojai gali tikėtis palankesnių sąlygų emisijų prekybos sistemoje po 2034 metų, nors konkretūs sprendimai siejami su atskira peržiūra. Kritikai atkreipia dėmesį, kad be aiškaus finansavimo ir greitesnių instrumentų didžiausias vartotojų kainų spaudimas gali pasijausti tik su kito derliaus ciklu.
Leave a Reply