Tag: Biologinė įvairovė

  • JAV po 43 metų vėl aptiko jonvabalį: rūšis nebuvo fiksuota nuo 1983-ųjų

    JAV mokslininkai vėl aptiko jonvabalį, kuris laikytas „dingusiu“ daugiau nei keturis dešimtmečius – rūšis nebuvo dokumentuota nuo 1983 metų. Netikėtas radinys užfiksuotas 2026 metų pavasarį, kai bent trijose vietose pastebėti būdingi šios rūšies švytėjimo signalai.

    Delavero valstijoje entomologas ir ekologas Christopheris Heckscheris vieną iš stebėjimų atliko Brandywine Creek valstybiniame parke: jo dėmesį patraukė gintarinės spalvos blyksniai ir ilgas ritmingas švytėjimo raštas, neatitikęs kitų jam pažįstamų regiono rūšių. Apie šiuos aptikimus rašoma naujame straipsnyje „Journal of Lost Species“.

    Kalbama apie „panašųjį jonvabalį“ (Pyractomena similis). Vienas pirmųjų 2026 metų signalų buvo pastebėtas kaimyninėje Virdžinijoje gegužės 15 dieną, o stebėjimas paskelbtas piliečių mokslo platformoje „iNaturalist“ – netrukus netoliese aptikta ir antra populiacija.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai nebūtinai reiškia staigų rūšies sugrįžimą – neretai tai būna „nepastebėtos“ rūšys, kurioms trūko tikslinių paieškų ir duomenų. Tačiau šie atvejai primena, jog biologinės įvairovės stebėsena gali duoti rezultatų net po labai ilgos pauzės.

    Kur aptiko ir kokios buveinės reikia

    C. Heckscheris jonvabalį rado pievoje, kur gausu krūmų, brūzgynų ir žemų augalų. Ši rūšis siejama su atviromis vietomis netoli vandens, o tokios buveinės, pasak mokslininko, nėra itin dažnos – pievos dažnai naudojamos gyvulininkystei ar periodiškai šienaujamos, todėl jų struktūra kinta.

    Rūšis anksčiau buvo fiksuota Vašingtone (Kolumbijos apygarda), Merilande, Virdžinijoje, Pietų Karolinoje, Alabamoje ir Misisipėje, tačiau, kaip teigiama, ji niekada nebuvo nuodugniai ištirta, todėl apie jos paplitimą bei ekologiją žinoma nedaug.

    Kiek rūšių laikomos „dingusiomis“

    Publikacijoje nurodoma, kad JAV ir Kanadoje 28 jonvabalių rūšys priskiriamos „dingusioms“ – tai reiškia, kad pastarąjį dešimtmetį mokslininkai neturi patvirtintų jų registracijų. Tai sudaro 16 proc. regione žinomų vietinių jonvabalių.

    Tyrime taip pat pažymima, kad nemažai rūšių trūksta vertinimų: 69 rūšys IUCN Raudonajame sąraše įvardijamos kaip turinčios per mažai duomenų (data deficient), dar 48 rūšys apskritai nebuvo įvertintos.

    Kodėl jonvabaliai nyksta ir ko jiems reikia

    Jonvabaliai – ne musės, o vabalai (Lampyridae šeima), aptinkami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šviesą jie skleidžia dėl cheminės reakcijos, kurioje dalyvauja deguonis, luciferinas ir fermentas luciferazė; manoma, kad švytėjimas taip pat perspėja plėšrūnus apie toksiškumą.

    Tarp pagrindinių grėsmių minimi buveinių nykimas, pesticidai, šviesos tarša, vandens tarša, invazinės rūšys ir klimato kaita. Ypač pažeidžiama stadija – lervos: suaugėliai dažnai gyvena trumpiau nei mėnesį, o lervos gali vystytis iki dvejų metų.

    Norint, kad jonvabaliai klestėtų, jiems reikia švaraus vandens, įvairios vietinės augalijos, lapų paklotės, slėptuvių dirvožemyje ir pakankamai grobio, pavyzdžiui, sraigių ar šliužų. Ne mažiau svarbios ir tamsios naktys: dauguma rūšių yra naktinės ir poravimuisi remiasi blyksniais, o kai kurioms būtina beveik visiška tamsa.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dalį „dingusių“ rūšių tikėtina pavyktų rasti skyrus daugiau išteklių tikslinėms paieškoms, o svarbų vaidmenį čia gali atlikti ir gamtą stebintys žmonės, fiksuojantys radinius piliečių mokslo platformose.

  • Rudenį sode neverta visko „iššluoti“: ką palikti, kad padėtumėte gamtai

    Tvarkingas sodas rudenį ne visada reiškia „švarų iki paskutinio lapo“. Būtent vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje paaiškėja, ar erdvė suplanuota taip, kad augalai ir gyvūnai galėtų sėkmingai peržiemoti.

    Nors norisi, kad gėlynai ir takai atrodytų idealiai, šiuo metų laiku verta galvoti ne tik apie estetiką. Rudenį laukiniai gyvūnai kaupia energiją ir ieško slėptuvių nuo šalčio, o sode atliekami darbai gali tiesiogiai nulemti, ar jie ras kur pasislėpti.

    Per kruopštūs rudeniniai tvarkymosi darbai gali panaikinti mažas, bet labai svarbias mikrobuveines. Tai gali silpninti vietinį ekosistemą, skurdinti dirvožemį ir didinti riziką, kad augalai bus jautresni šalčiui.

    Tuo pačiu lapkritį dažnai galvojama ir apie apsaugą nuo šalnų, vėjo bei išdžiūvimo. Dalį šių užduočių galima atlikti taip, kad naudos gautų ir augalai, ir sode žiemojantys paukščiai, vabzdžiai, ežiai ar varliagyviai.

    Ko geriau neskubėti daryti rudenį

    Pirmiausia verta pristabdyti norą išpjauti visas nudžiūvusias daugiametes gėles ir dekoratyvines žoles. Tuščiaviduriai stiebai gali tapti žieminiais „viešbučiais“ laukiniams apdulkintojams ir boružėms, o paliktos kerų liekanos sulaiko sniegą ir natūraliai izoliuoja šaknis.

    Naudinga palikti ir peržydėjusius žiedynus bei vaisynus. Juose esantys sėklų ir uogų likučiai žiemą tampa svarbiu maisto šaltiniu paukščiams.

    Grėbiant lapus nebūtina visko surinkti iki pliko dirvos paviršiaus – dalį lapų galima palikti gėlynuose ir po krūmais. Jie veikia kaip natūralus mulčias: padeda išlaikyti drėgmę, ilgainiui gerina dirvožemį, o kartu tampa vieta, kur žiemoja ežiai, varlės ar naudingi vabalai.

    Dar viena detalė – šakos ir negyvos medienos gabalai. Sukrauti nuošalesniame kampelyje, jie gali tapti saugia slėptuve smulkiems žinduoliams bei varliagyviams.

    Kitaip tariant, pašalinant kiekvieną nukritusį lapą ir sausą stiebą, sodas netenka natūralios apsaugos, o kartu – ir prieglobsčio naudingiems organizmams. Kartais mažiau tvarkos rudenį reiškia sveikesnį sodą pavasarį.

  • Černobylio biosferiniame rezervate užfiksuotas į Raudonąją knygą įrašytas pelėdinis apuokas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferiniame rezervate užfiksuotas pelėdinis apuokas – į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta pelėda ir didžiausia šios šeimos atstovė šalyje.

    Apie fiksuotą retą naktinį plėšrūną pranešė pats rezervatas, pasidalijęs informacija ir nuotraukomis iš stebėjimų.

    Pelėdinis apuokas laikomas ypač gerai prisitaikiusiu medžioti prieblandoje ir naktį. Tam padeda didelės akys, labai gera klausa ir vadinamasis veidinis diskas, padedantis tiksliau „surinkti“ garsus.

    Specialistai pabrėžia, kad ši rūšis svarbi natūralioms ekosistemoms: plėšrūnas padeda reguliuoti kitų gyvūnų gausą, o veisimosi ir perėjimo vietų apsauga yra vienas iš rezervato uždavinių.

    Naktinio plėšrūno medžioklės ypatumai

    Rezervato teigimu, pelėdinio apuoko skrydžiui būdingas beveik negirdimas plasnojimas. Tai siejama su specialia plasnojamųjų plunksnų sandara, kuri leidžia efektyviai orientuotis tamsoje ir prie grobio priartėti tyliai.

    Pasak tyrėjų, pelėdinio apuoko raciono pagrindą sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Daugiausia jis medžioja sutemose ir naktį.

    Kodėl fiksavimas Černobylyje svarbus

    Pelėdinis apuokas yra saugoma rūšis, todėl jo aptikimas laikomas reikšmingu biologinės įvairovės ženklu. Rezervatas akcentuoja, kad tokie stebėjimai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą ir planuoti jų apsaugą.

    Černobylio biosferinis rezervatas pastaraisiais metais ne kartą atsidūrė tyrėjų dėmesio centre dėl įvairių laukinės faunos stebėjimų, rodančių, kad teritorijoje veikia sudėtingos natūralios ekosistemos.

  • Amazonės drumzlinoje gelmėje kamera netikėtai užfiksavo retus upinius delfinus

    Į Amazonės upės drumzliną vandenį nuleista povandeninė kamera netikėtai užfiksavo retus gyvūnus – grupę amazoninių upinių delfinų, dar vadinamų inijomis.

    Įraše matyti, kaip jie išnyra iš tamsos, sukasi ir plaukioja visai šalia objektyvo – tokius kadrus gamtoje pamatyti pavyksta retam, rašo „BBC Wildlife“.

    Pagrindiniai filmavimo herojai – Amazonės baseine gyvenantys upiniai delfinai, kurie gerokai skiriasi nuo jūrinių savo giminaičių, o skirtingos upinių delfinų rūšys tarpusavyje taip pat nėra vienodos.

    WWF iniciatyvos „River Dolphin Rivers Initiative“ pasaulinė vadovė Emily Cunningham pabrėžė, kad upiniai delfinai yra reti ir išskirtiniai, o jų gyvenimo būdas prisitaikęs prie sudėtingų upių sąlygų.

    Kuo išsiskiria Amazonės upiniai delfinai

    Pasak E. Cunningham, kai kurių upinių delfinų snukiai būna ilgi ir ploni, jų akys – labai mažos, o kai kurios rūšys snukio beveik neturi. Minima ir išskirtinė spalva – vieni delfinai gali būti švelniai rožiniai.

    Skirtingai nei jūriniai delfinai, amazoniniai upiniai delfinai turi lankstesnį kaklą – tai leidžia jiems pasukti galvą į šoną. Šis bruožas itin praverčia manevruojant sudėtingoje aplinkoje.

    Dar viena išskirtinė detalė – jie gali irtis taip, kad vienu peleku stumtųsi į priekį, o kitu – atgal. Toks judėjimas padeda laviruoti tarp užlietų miškų medžių, kai upių vanduo smarkiai pakyla.

    Populiacija mažėja, visoms rūšims gresia išnykimas

    Nors jūroje šokančius delfinus matė daugelis, upinį delfiną išvysti kur kas sudėtingiau. Amazonės ir Orinoko baseinuose, kur gyvena inijos (dar vadinamos boto), šių gyvūnų yra likę tik kelios dešimtys tūkstančių.

    WWF atstovė pažymėjo, kad visi upinių delfinų tipai yra nykstantys arba kritiškai nykstantys. Tarp grėsmių įvardijamas priegauda, kai gyvūnai pakliūva į žvejybos tinklus, taip pat upių tėkmės pokyčiai dėl užtvankų ir drėkinimo kanalų, klimato kaita bei tarša.

    Anot jos, upiniai delfinai svarbūs upių ekosistemoms – jie prisideda prie upių „sveikatos“, o tokios vandens sistemos yra gyvybiškai reikšmingos daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje.

  • Mokslininkai perspėja: žmonija jau peržengė 7 iš 9 planetos „saugumo ribų“

    Daugiau nei 60 mokslininkų įvertino Žemės būklę ir pateikė niūrią išvadą: žmonija jau peržengė septynias iš devynių vadinamųjų planetos ribų, kurios padeda išlaikyti sąlygas gyvybei.

    Kaip rašo „Popular Mechanics“, išvados pateikiamos naujausioje metinėje „planetos būklės“ apžvalgoje, kurią parengė organizacija „Planetary Guardians“ kartu su Potsdamo klimato kaitos tyrimų institutu.

    Planetos ribos – tai devyni procesai ir sistemos, nuo kurių priklauso Žemės stabilumas: klimatas, biosferos (biologinės įvairovės) vientisumas, gėlo vandens būklė, vandenynų rūgštėjimas ir kiti. Mokslininkai dar 2009 metais įspėjo, kad bet kurios ribos peržengimas gali sukelti staigius, nelinijinius pokyčius planetos mastu.

    Naujausioje apžvalgoje pabrėžiama, kad spaudimas didėja beveik visose srityse, o rizika patirti plačias, ilgalaikes ir sunkiai grįžtamas pasekmes auga, tuo metu „atsparumo atsargos“ mažėja.

    Kas pasikeitė nuo 2009 metų

    Kai planetos ribų sistema buvo pristatyta pirmą kartą, tyrėjai teigė, kad aiškiai viršytos trys ribos: klimato kaita, biologinės įvairovės nykimo tempai ir pasaulinio azoto ciklo pokyčiai.

    Dabar, remiantis naujuoju vertinimu, peržengtų ribų skaičius išaugo iki septynių. Tai reiškia, kad daugelyje sričių Žemės sistemos jau veikia už vadinamosios „saugios erdvės“.

    Pagrindinis ataskaitos autorius Borisas Sakševskis, cituojamas pranešime spaudai, teigė, kad diagnozė esą vienareikšmė: spaudimas auga visoms riboms, kurios jau peržengtos, o kartu didėja ir didelių bei galimai negrįžtamų pokyčių rizika.

    Vandenynų rūgštėjimas – nauja peržengta riba

    Ataskaitoje nurodoma, kad 2023 metais mokslininkai kalbėjo apie šešias peržengtas ribas, o dabar pridėta ir septintoji – vandenynų rūgštėjimas. Teigiama, kad šios ribos slenkstis buvo peržengtas 2025 metais.

    Tuo pat metu pažymima, jog saugiose ribose dar laikosi du rodikliai: stratosferos ozono sluoksnio būklė ir atmosferos aerozolių tarša.

    Leidinys atkreipia dėmesį, kad raginimai rimtai svarstyti saulės geoinžineriją (pavyzdžiui, aerozolių purškimą į stratosferą, kad būtų atspindėta dalis saulės spindulių ir vėsinama planeta) gali kelti grėsmę būtent vienai iš dar neperžengtų atramų.

    Kodėl rūgštėjantis vandenynas pavojingas

    Ataskaitoje teigiama, kad žmonės yra vienintelė sustiprėjusio vandenynų rūgštėjimo priežastis, nes didėja anglies dioksido išmetimai, o pakrančių ekosistemoms papildomai kenkia maistinių medžiagų nuotėkis.

    Vandenynų rūgštėjimas stebimas vertinant aragonito prisotinimą paviršiniuose vandenyse. Aragonitas yra svarbus mineralas, kurį daugelis jūrų organizmų naudoja kalcio karbonatui formuoti – iš jo „statomi“ koralų, moliuskų ir kitų rūšių kiautai bei struktūros.

    Kuo mažesnis aragonito prisotinimas, tuo vandenynas tampa mažiau palankus šioms rūšims. Tyrime nurodoma, kad saugia riba laikomas 2,86 lygis (apie 80 proc. ikiindustrinio lygio), tačiau pasaulinis vidurkis pirmą kartą nukrito kiek žemiau 2,85.

    Ataskaitoje minimi ir jau fiksuojami požymiai: kai kurių jūrų sraigių (pteropodų) kiautų pažeidimai, mažėjantis tropinių rifų atsistatymo pajėgumas šylant vandenynui ir vis dažniau korozines sąlygas patiriantys giliavandeniai koralai.

    Pokyčiai juntami įvairiuose pasaulio regionuose

    Publikacijoje primenama, kad ekologinių sukrėtimų padarinius patiria ir žmonės. Kaip pavyzdžiai nurodomi 2025 metais didelius nuostolius palikę Pakistano musonai ir uraganas „Melissa“ Karibų regione.

    Taip pat minimos didelės sausros ir karščio bangos, kurios Europą užklupo 2026 metais. Organizacijos „Planetary Guardians“ vadovė Hinda Umaru Ibrahim pranešime spaudai teigė, kad tai ne pavienės krizės, o signalas, jog planeta praranda pusiausvyrą skirtinguose regionuose tuo pačiu metu.

    Mokslininkų vertinimu, kuo daugiau ribų peržengiama, tuo mažiau lieka „erdvės klaidoms“ – sprendimai, mažinantys spaudimą klimatui, vandenynams ir ekosistemoms, tampa vis svarbesni siekiant išvengti staigių ir sunkiai suvaldomų lūžių.

  • Odesos srityje nufilmuotas retas iš Kaukazo atkeliavęs medkandis maldininkas

    Ukrainos Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, vaizdo įraše užfiksuotas retas medkandis maldininkas – Hierodula transcaucasica.

    Apie neįprastą radinį pranešė pats Tuzlų limanų nacionalinis parkas, pasidalijęs filmuota medžiaga iš parko teritorijos.

    Ši rūšis į dabartinės Ukrainos teritoriją, manoma, pateko iš Kaukazo Juodosios jūros pakrantės. Pirmasis jos registruotas aptikimas siekia 1916 metus, kai medkandis maldininkas buvo užfiksuotas Kryme.

    Vėliau vabzdys pradėjo aktyviau plisti ir žemyninėje šalies dalyje. Tuzlų limanų parke, kaip nurodoma, šį „svečią“ pirmą kartą čia užregistravo parko entomologas Jevhenas Chalaimas.

    Kas tai per rūšis

    Užkaukazinis medkandis maldininkas (Hierodula transcaucasica) paplitęs Kaukaze, taip pat Irane, Afganistane ir pietų Ukrainoje. Tai gana stambus maldininkų būrio vabzdys, dažniausiai žalios arba gelsvai rudos spalvos.

    Rūšies atstovų kūnas paprastai siekia 6–8 centimetrus. Aprašymuose minima, kad ant galvos matomas nedidelis gumburėlis tarp antenų pamatų ir akių, o vidurinės bei užpakalinės kojos turi dygį ties „keliu“.

    Kaip ir kiti maldininkai, šis vabzdys medžioja pasaloje: sustingsta, o suglaustos priekinės kojos primena maldos pozą. Būtent dėl tokios laikysenos daugelis rūšių ir įgijo „maldininko“ pavadinimą.

    Kuo skiriasi nuo įprasto maldininko

    Atvirose apžvalgose nurodoma, kad nuo įprastojo maldininko (Mantis religiosa) jis skiriasi keliais požymiais, tarp jų – dėmės nebuvimu priekinės kojos blauzdos vidinėje pusėje ir kvadratiniu kaktos skydeliu.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad šios rūšys tarpusavyje tiesiogiai nekonkuruoja: užkaukazinis medkandis dažniau laikosi viršutiniame krūmų ar medžių aukšte, o įprastasis maldininkas dažniau aptinkamas žolinėje augalijoje.

    Parko darbuotojai primena, kad pakrantės apsauginėje limanų juostoje dar galima sutikti aktyvių vabzdžių, o kartais tarp jų pasitaiko ir įvairių maldininkų.

  • Černobylio zonos kapinėse mokslininkai rado netikėtą lobyną: per 400 augalų rūšių ir šimtamečius ąžuolus

    Apleistos Černobylio atskirties zonos kapinės, pasirodo, slepia ne tik istorijos pėdsakus, bet ir išskirtinę gamtos įvairovę. Tyrėjai jose užfiksavo daugiau kaip 400 augalų rūšių, aptiko šimtamečius ąžuolus ir pušis bei retų, saugomų augalų.

    Apie tokius radinius pranešė Černobylio radiacinis-ekologinis biosferos rezervatas. Nurodoma, kad buvo ištirtos daugiau nei dvi dešimtys kapinių, kurios po avarijos ir gyventojų evakuacijos liko be įprastos priežiūros.

    Mokslininkų teigimu, būtent tai ir nulėmė netikėtą efektą: teritorijos, kurios anksčiau buvo bendruomenių gyvenimo dalis, palaipsniui virto savotiškomis „gamtos salomis“. Jose išliko augalai ir medžiai, kurie kitur dėl įvairių pokyčių nyko greičiau.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik botanikams – jie padeda suprasti, kaip apleistos, žmogaus beveik neliestos vietovės ilgainiui gali tapti biologinės įvairovės prieglobsčiu. Kartu tai jautrios, sakralios erdvės, kuriose persipina gamta ir kultūrinė atmintis.

    Įspūdingi medžiai ir retos rūšys

    Tyrimo metu buvo ištirtos 24 Černobylio zonos kapinės. Jose, pasak specialistų, užfiksuota daugiau kaip 400 augalų rūšių, o daugiau nei 350 jų įvardijamos kaip laukinės arba sulaukėjusios.

    Didelį įspūdį paliko ir seni medžiai. Nurodoma, kad rasta ąžuolų, kurių kamieno apimtis viršija 4 metrus, o storiausio gyvo ąžuolo apimtis siekia 446 cm; taip pat minimos pušys, kurių apimtis – iki 259 cm.

    Kapinėse aptikta ir retų, saugomų augalų. Tarp paminėtų radinių – mėlynžiedė galvenė, pavasarinė raktažolė bei paprastasis kadagys.

    Kapinės – ir istorijos liudytojos

    Tyrėjai pažymi, kad šios vietos įdomios ne vien dėl floros. Kapinėse aptikta ir istorinių objektų – nedidelių pilkapių, sampilų bei medinių laidojimo statinių, siejamų su sentikiais.

    Tokie radiniai, pasak mokslininkų, padeda geriau pažinti Polesės regiono praeitį ir senąsias tradicijas. Kapinės išlieka svarbiu kultūriniu sluoksniu net ir ten, kur įprastas gyvenimas buvo staiga nutrauktas.

    Kodėl seni medžiai išliko būtent čia?

    Viena iš priežasčių, kodėl kapinėse išliko dideli, seni medžiai, siejama su vietos papročiais. Dėl sakralaus požiūrio į laidojimo vietas medžiai kapinėse dažnai nebuvo kertami – baimintasi pažeisti kapus.

    Dėl to už kapinių ribų senieji ąžuolai ir pušys pamažu nyko, o kapinėse galėjo augti toliau. Šiandien tai tapo ir moksliškai svarbia užuomina, kaip kultūrinės normos kartais netiesiogiai prisideda prie gamtos išsaugojimo.

    Mokslininkai planuoja tyrimus tęsti skirtingais metų laikais, nes vieno apsilankymo nepakanka visai botaninei įvairovei įvertinti. Daug vilčių siejama su pavasarinėmis ekspedicijomis, kai pražysta ankstyvieji augalai – tuomet tikimasi aptikti ir orchidėjų bei kitų trumpą vegetacijos laikotarpį turinčių rūšių.

  • Kinija atkūrė mangroves: per 22 metus paukščių rūšių skaičius išaugo iki 397

    Kinijoje vykdytas mangrovių miškų atkūrimas per du dešimtmečius pastebimai atgaivino pakrančių ekosistemas – smarkiai padidėjo tiek mangrovių plotai, tiek jose fiksuojamų paukščių įvairovė.

    Tyrimo laikotarpiu registruotų paukščių rūšių skaičius mangrovėse išaugo nuo 148 iki 397, o pačių mangrovių plotas per 22 metus padidėjo 166 proc.

    Tokias išvadas pateikė Ningbo universiteto mokslininkai, analizavę pokyčius penkiose Kinijos pakrančių provincijose, taip pat Honkonge ir Makao. Vertinimui pasitelkta daugiau nei 13 tūkst. palydovinių vaizdų, apimančių 1998–2020 metų laikotarpį.

    Pasak tyrėjų, lūžis įvyko po intensyvaus mangrovių nykimo – 2000 metais šalis priėmė gamtosaugos planą, kuris leido nukreipti resursus pakrančių ekosistemų apsaugai ir atkūrimui.

    Mangrovių plotai augo sparčiausiai po 2003 metų

    Tyrime nurodoma, kad 1998–2020 metais mangrovių miškų plotas Kinijoje išaugo maždaug iki 28 tūkst. hektarų. Didžiausias šuolis fiksuotas 2003–2008 metais, kai per penkerius metus plotas padidėjo 4 558 hektarais.

    Mangrovės yra svarbios ne tik kaip buveinės – jos stabilizuoja pakrantes, padeda sulaikyti nuosėdas, mažina eroziją ir kuria sąlygas įvairioms rūšims veistis. Todėl jų plėtra dažnai reiškia ir platesnį ekosistemos atsistatymą.

    Kodėl kartu su miškais grįžo paukščiai

    Tyrėjai pabrėžia, kad paukščių įvairovę lėmė ne vien didesnis mangrovių plotas ar tankumas. Reikšmingi pasirodė ir pakrančių vandens aplinkos pokyčiai.

    Plintant mangrovių sąžalynams keitėsi vandens cheminė sudėtis ir maistinių medžiagų pasiskirstymas, o tai sudarė palankesnes sąlygas fitoplanktonui. Šis yra jūrinių mitybos grandinių pagrindas ir svarbus maisto šaltinis kitiems organizmams.

    Dėl tokių pokyčių teigiamą poveikį galėjo pajusti žuvys ir krevetės – būtent jomis minta nemažai pakrančių paukščių. Be to, tankesnės mangrovės suteikė daugiau vietų poilsiui ir perėjimui.

    Tyrimo duomenimis, per stebėjimo laikotarpį vidutinis mangrovių augalijos padengimas padidėjo nuo 31 proc. iki 38 proc. Taip pat beveik dvigubai išaugo ir nykstančių paukščių rūšių, fiksuotų šiose buveinėse, skaičius.

  • Mokslininkus nustebino kapinės Ukrainos pietuose ir Černobylio zonoje: čia klesti šimtai augalų rūšių

    Senos kapinės Ukrainos pietuose ir Černobylio atskirties zonoje mokslininkams atsivėrė kaip netikėti biologinės įvairovės „salynai“ – jose rasta šimtai augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas.

    Kaip skelbia „Ukrinform“, tyrimus vykdantys Biosferos rezervato „Askanija-Nova“ mokslininkai ir Ukrainos gamtosaugos grupė kapines vertina kaip savotiškas ekologines prieglobsčio vietas, kur gamta išsilaiko net ir stipriai žmogaus pakeistame kraštovaizdyje.

    Pietų Ukrainoje kapinės ypač svarbios todėl, kad didelė dalis aplinkinių teritorijų yra suarta, o natūralioms stepėms lieka vis mažiau erdvės. Dėl to nedidelės, mažiau paliestos vietos tampa reikšmingos stepinei augalijai išlikti.

    Tyrėjai pabrėžia ir praktinę pusę: kapinių būklę bei jose taikomą priežiūrą galima laikyti vienu iš veiksnių, lemiančių, ar retos rūšys išliks, ar bus išstumtos.

    Kapinės pietuose tapo stepės prieglobsčiu

    Filosofijos daktarė Nadežda Skobel pasakojo, kad mokslininkai apžiūrėjo 50 kapinių Dešiniojo kranto varpinių žolių stepėje. Jose užfiksuota daugiau kaip 700 augalų rūšių.

    Daugiau nei 60 iš jų turi saugomą statusą. Tarp minimų rūšių – plunksnagrūdė (kovylas), pavasarinis adonis (goricvet) ir plonalapis bijūnas.

    Pasak tyrėjų, viena didžiausių grėsmių augalijai – ne tik pakartotiniai laidojimai ar svetimžemių rūšių plitimas, bet ir pernelyg intensyvi kapų priežiūra.

    Pastebėta, kad apleistuose kapaviečių plotuose stepinė augalija neretai atsikuria geriau nei ten, kur nuolat judinama žemė ir sodinami dekoratyviniai augalai.

    Černobylio zonoje – gamtos atsigavimo laboratorija

    Ne mažiau įdomūs pasirodė Černobylio atskirties zonos kapinių tyrimai. Po gyventojų evakuacijos dalis jų faktiškai nustojo įprastai „funkcionuoti“, todėl mokslininkai gali stebėti gamtos atsikūrimą esant minimaliam žmogaus įsikišimui.

    Biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenko atkreipė dėmesį, kad Černobylio kapinių išskirtinumas – staigus įprasto naudojimo nutrūkimas, sukūręs retą situaciją ilgalaikiams stebėjimams.

    Šiuo metu tyrėjai yra apžiūrėję 24 kapines atskirties zonoje. Jose užfiksuota daugiau kaip 400 augalų rūšių ir daug senų medžių.

    Minima, kad vieno gyvo ąžuolo kamieno apimtis siekia 446 centimetrus, o mirusio – 510 centimetrų. Taip pat aptikta senų pušų, kriaušių ir kelių saugomų augalų rūšių.

    Tyrimus planuojama tęsti – kiekvienas kapines ketinama tirti tris kartus per metus, kad būtų užfiksuoti skirtingais sezonais pasirodantys ar žydintys augalai.

    Ne tik gamta, bet ir istorijos pėdsakai

    Černobylio kapinėse, pasak tyrėjų, išlikę ir kultūros bei istorijos ženklų. Vienose kapinėse aptikta dešimt nedidelių pilkapių, kurie, I. Moisijenko prielaida, gali būti siejami su Kijevo Rusios laikais.

    Taip pat minimi seni mediniai statiniai prie sentikių kapaviečių, liudijantys apie vietos bendruomenių istoriją ir laidojimo tradicijas.

  • Ataskaita: peržengtos 7 iš 9 Žemės „gyvybės palaikymo“ ribų, padėtis toliau blogėja

    Naujoje ataskaitoje įspėjama, kad Žemės „gyvybės palaikymo“ sistemos sparčiai silpsta: peržengtos 7 iš 9 vadinamųjų planetos ribų, nuo kurių priklauso planetos stabilumas.

    „Planetary Health Check 2026“ ataskaitą parengė daugiau nei 60 mokslininkų, vertinusių tarpusavyje susijusias natūralias sistemas. Apie dokumentą skelbia „Live Science“.

    Mokslininkų teigimu, peržengus šias ribas didėja rimtos ir sunkiai atitaisomos žalos rizika. Ataskaitos vyriausiasis redaktorius Niklas Kitzmann šį vertinimą prilygino medicininiam kraujo tyrimui, kurio rezultatai būtų pagrindas pacientą skubiai siųsti į intensyviosios terapijos skyrių.

    Nors tonas niūrus, autoriai pabrėžia, kad galimybių langas dar neužsidarė – tačiau veikti reikia greitai, artimiausiais metais mažinant taršą ir stabdant gamtos nykimą.

    Kurios planetos ribos peržengtos

    Ataskaitoje teigiama, kad jau peržengtos ribos, susijusios su klimato kaita, vandenynų rūgštėjimu ir biosferos vientisumu. Tai – tik dalis rodiklių, kurie apibūdina, ar žmonija dar veikia „saugioje erdvėje“ planetos mastu.

    Tarp peržengtų ribų taip pat nurodomi gėlo vandens pokyčiai, sausumos sistemų kaita, biogeocheminių srautų (ypač azoto ir fosforo) pakeitimai bei vadinamųjų naujų cheminių medžiagų ir kitų „naujųjų reiškinių“ įvedimas į aplinką.

    Pasak ataskaitos, likusios dvi ribos – stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir atmosferos aerozolių kiekio didėjimas – globaliai dar laikomos saugiose ribose.

    „Šviesoforo“ sistema: nuo didėjančios rizikos iki pavojingos zonos

    Mokslininkai vertinimui naudoja „šviesoforo“ principą: žalia spalva reiškia saugią būseną, geltona ir oranžinė – peržengimą ir augančią riziką, o raudona – pavojingą zoną, kur tikėtina rimta, negrįžtama žala.

    Ataskaitoje nurodoma, kad dalis peržengtų ribų (pavyzdžiui, vandenynų rūgštėjimas, gėlo vandens pokyčiai ir sausumos sistemų kaita) priskiriama didėjančios rizikos kategorijai.

    Tuo metu klimato kaita, biogeocheminių srautų pakeitimai, „naujųjų reiškinių“ plitimas ir biosferos vientisumo pokyčiai įvardijami kaip esantys pavojingoje zonoje.

    Kas, pasak ataskaitos, blogėja ir kodėl dar yra vilties

    Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad šiemet didelių „ribų“ statuso pokyčių nefiksuota, tačiau bendra peržengtų ribų būklė toliau blogėja.

    Kaip viena ryškiausių problemų įvardijamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, kurios didina planetos šilumos „apkrovą“. Taip pat akcentuojama, kad perteklinis trąšų naudojimas ir kitos veiklos keičia azoto ir fosforo ciklus, o tai siejama su vandens tarša ir deguonies stokojančiomis „mirties zonomis“.

    Dokumente minimi ir konkretūs pažeidžiamiausi regionai bei procesai – nuo Amazonės atogrąžų miškų, artėjančių prie pavojingo lūžio taško, iki jūros dugno niokojimo dugnine trauka bei galimų giliavandenių kasybos grėsmių.

    Vis dėlto autoriai ragina nelaikyti situacijos beviltiška: jų vertinimu, atsinaujinančios energetikos plėtra, pigėjanti saulės energijos technologija ir augantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai rodo, kad sprendimai egzistuoja – svarbiausia juos įgyvendinti kuo greičiau.