CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Šiaurės jūros vėjo parkai keičia dugną: po turbinomis formuojasi rifai ir grįžta žuvys

    Daugiau nei 50 kilometrų nuo artimiausio kranto Šiaurės jūroje yra zonų, kurias ten dirbantys žmonės ilgai apibūdino vienu žodžiu: tuščia. Atvira, gili ir patogi pramonei jūra atrodė kaip vieta, kur svarbiausia tik techniniai parametrai.

    Tačiau šis įvaizdis keičiasi ne dėl vėjo virš vandens, o dėl to, kas daroma jūros dugne. Vėjo turbinų infrastruktūra ir specialiai pritaikyti sprendimai pradeda kurti naujas buveines ten, kur anksčiau buvo beveik vien smėlis.

    Jūros dugnas, sukurtas stabilumui

    Daugelį metų tokiose vietose jūros dugnas buvo vertinamas kaip pamatas, o ne gyva ekosistema. Rinktis padėdavo gylis, atstumas nuo kranto ir grunto stabilumas, kad plieninės konstrukcijos galėtų stovėti vienoje vietoje kelis dešimtmečius.

    Smėlingas dugnas dažnai likdavo lygus, srovių nuolat permaišomas, beveik be natūralių plyšių ar kietų paviršių. Prie turbinų pamatų papildomai pilamos akmenų sankaupos, vadinamos apsauga nuo išplovimo, kad srovės neišgraužtų grunto.

    Tokia apsauga padeda inžinerijai, bet ilgą laiką ji buvo projektuojama pirmiausia stabilumui, o ne biologinei įvairovei. Kur nėra už ko prisitvirtinti, daugeliui rūšių sunku įsikurti, todėl dugno gyvybė lieka skurdi.

    Kodėl atviroje jūroje reikia struktūros?

    Vien švaraus vandens neužtenka, kad dugnas taptų gyvybingas. Daugeliui organizmų reikia kieto, šiurkštaus paviršiaus, šešėlio, slėptuvių ir vietų, kur srovė sulėtėja, o maistas neužnešamas tolyn.

    Kai dugnas plokščias, maisto dalelės ir lervos dažnai tiesiog praplaukia, neradusios vietos prisitvirtinti. Net ir vienas didesnis akmuo smėlio lygumoje gali tapti mažyte oaze, nes sukuria nelygumą ir prieglobstį.

    Dėl to viršutiniuose vandens sluoksniuose gyvybė gali atrodyti intensyvi, o ties dugnu vaizdas būna priešingas. Būtent šią situaciją vystytojai ir mokslininkai bando keisti, į dugną įnešdami daugiau sudėtingos struktūros.

    Rifų kubai po vėjo turbinomis

    Pastaraisiais metais prie kai kurių projektų atsirado dideli, pilki blokai, kurių paskirtis ne vien inžinerinė. Tai specialiai suprojektuoti rifų elementai, turintys šiurkščius paviršius, ertmes ir briaunas, kurios padeda susiformuoti ramesnėms vandens kišenėms.

    Vienas tokių sprendimų yra ARC Marine kuriami „Reef Cubes“ blokai, gaminami iš mažesnio poveikio medžiagų, į mišinį įtraukiant ir susmulkintų kriauklių. Idėja paprasta: suteikti vietos, kur galėtų įsikurti vietinės austrės ir kiti prie dugno prisirišantys organizmai, o paskui pritraukti platesnę mitybos grandinę.

    Šie blokai planuojami ir „OranjeWind“ projekte, kurį vysto „RWE“ ir „TotalEnergies“ apie 53 kilometrus nuo Nyderlandų krantų. Viešai skelbiama, kad numatoma įrengti 66 blokus, kurie turėtų sukurti daugiau kaip 1 400 kvadratinių metrų papildomos buveinės aplink dalį turbinų pamatų.

    Projektas dar tik planuojamas: pamatų įrengimo darbai numatomi 2026 metais, o rifų elementai būtų nuleidžiami po to, kai turbinos jau stovėtų. Dėl to vystytojai pabrėžia, kad tai pirmiausia ilgalaikė stebėsena ir tyrimai, o ne pažadas iš anksto.

    Vis dėlto lūkesčiai remiasi ankstesniais pavyzdžiais, kai panašūs sprendimai prie jūrinių vėjo parkų padėjo pritraukti daugiau dugno gyvybės. Tokiose vietose dažniau fiksuojami moliuskai, žuvys, o kai kur ir didesni vėžiagyviai, kurie naudojasi atsiradusiomis slėptuvėmis.

    Jei planas pasiteisins, virš vandens esanti infrastruktūra ir po ja įrengtos buveinės atliks dvi skirtingas funkcijas. Vėjo parkai tieks elektrą, o dugne susiformavę rifai gali tapti ilgalaikiu bandymu, kaip energetikos projektus suderinti su biologinės įvairovės atkūrimo tikslais.

  • Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Vėjo jėgainių parkas Kinijoje išbaidė žemines voveres: mokslininkai nustatė netikėtą priežastį

    Šiaurinės Kinijos dykumų stepėse vykdomas tyrimas parodė, kad vėjo jėgainių parkai ne visada veikia laukinius gyvūnus taip, kaip dažniausiai manoma. Mokslininkai tikėjosi, kad pagrindinis trikdis bus triukšmas, vibruojančios konstrukcijos ar nuo menčių krentančios mirgančios šešėlių juostos.

    Tačiau stebėjimai atskleidė kitokį vaizdą: dalyje teritorijos Alashano žeminės voverės elgėsi įprastai ir, regis, prie infrastruktūros prisitaikė. Vis dėlto kai kuriose parko zonose šie graužikai staiga dingo, nors jėgainės ten taip pat veikė.

    Kas iš tiesų jas išgąsdino?

    Tyrėjai, lygindami skirtingas parko vietas, pirmiausia atmetė dažniausiai minimus veiksnius. Duomenys nerodė, kad „tuščiosiose“ zonose būtų išskirtinai didesnis triukšmas ar stipresnės vibracijos, kurios paaiškintų tokį ryškų voverių pasitraukimą.

    Buvo vertinama ir maisto bazė: ar statybos nepakeitė augalijos taip, kad gyvūnams pritrūko pašaro. Vertinimai rodė, kad augalijos pakako, o pačios voverės kitose vietose išliko sveikos ir gyvybingos.

    Dirvožemis tapo per kietas urvams

    Lūžis paaiškinime įvyko įvertinus ne tai, kas vyko virš žemės, o tai, kas pasikeitė po ja. Vėjo jėgainių statybos metu naudojama sunki technika, kasinėjimai ir pamatų įrengimas kai kuriose vietose smarkiai sutankino dirvožemį.

    Žeminių voverių gyvenimas priklauso nuo galimybės greitai ir efektyviai kasti urvus. Urvai joms yra ir slėptuvė nuo plėšrūnų, ir jauniklių auginimo vieta, ir apsauga nuo ekstremalių oro sąlygų, todėl sutankintas, „nepramušamas“ dirvožemis tampa realia kliūtimi išgyventi.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šis mechaninis poveikis gruntui sukūrė tarsi nematomą ribą, kurios voverės vengė. Kitaip tariant, jas iš teritorijos išstūmė ne jėgainių keliamas garsas, o pakitusi dirvos struktūra, kuri nebeleidžia gyventi įprastu būdu.

    Ši išvada svarbi planuojant atsinaujinančios energetikos plėtrą: poveikio gamtai vertinimuose reikšminga ne tik triukšmo ar vizualinio trikdymo analizė, bet ir statybų pėdsakas dirvožemyje. Tokie niuansai gali lemti, ar infrastruktūra taps suderinama su vietos ekosistema, ar sukurs gyvūnams netinkamas „akląsias zonas“.

  • Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje statomas 100 turbinų vėjo parkas atsidūrė kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijos šiaurės vakaruose planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre dėl netikėtos kliūties: iki 100 vėjo turbinų numatyta statyti maršrute, kuriuo migruoja kritiškai nykstanti oranžpilvė papūga.

    Ši rūšis laikoma viena rečiausių pasaulyje, o jos migracija per Boso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos išskirtinė net papūgų giminėje. Būtent todėl bet koks papildomas pavojus kelyje gali turėti neproporcingai didelių pasekmių.

    Rūšis, kuri neturėjo atsargos

    Oranžpilvė papūga peri tik vienoje vietoje pasaulyje, Pietvakarių Tasmanijoje, netoli atokios Melaleucos teritorijos. Tai reiškia, kad vienos buveinės problemos ar nesėkmingas migracijos sezonas gali smarkiai paveikti visą laukinę populiaciją.

    Pastarąjį dešimtmetį šios papūgos būklė buvo pasiekusi kritinį lygį, todėl Australijoje buvo suaktyvintos veisimo nelaisvėje ir paleidimo į gamtą programos. Populiacijos atsigavimas vertinamas kaip realus, bet trapus, nes jauniklių išgyvenamumas migracijos metu išlieka žemas.

    Robbinso salos projektas ir rizika migracijai

    Vėjo parkas planuojamas Robbinso saloje, kuri geografiškai patenka į teritoriją, siejamą su papūgos judėjimu tarp perėjimo vietų Tasmanijoje ir žiemojimo vietų žemyne. Dėl šios priežasties projektas tapo klasikiniu konfliktu tarp žaliosios energetikos plėtros ir biologinės įvairovės apsaugos.

    Projektui keliami reikalavimai numato, kad prieš pradedant statybas turėtų būti atliekami kelių metų stebėjimai, o veiklos metu taikomas privalomas paukščių ir šikšnosparnių apsaugos planas. Esminė priemonė, apie kurią kalbama viešai, yra galimybė stabdyti turbinų darbą migracijos laikotarpiais, jei rizika paukščiams išauga.

    Ar technologijos gali padėti rasti kompromisą?

    Vienas argumentų, kodėl tokio tipo valdymas teoriškai įmanomas, yra pažanga laukinių gyvūnų sekime. Tyrėjai naudoja mažus siųstuvus ir imtuvų tinklus, kad tiksliau nustatytų, kada ir kokiomis kryptimis juda paukščiai, o tai leidžia planuoti tikslines apsaugos priemones.

    Vis dėlto gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien stebėjimas ir reaktyvus turbinų stabdymas negarantuoja saugumo rūšiai, kuri turi itin mažą „klaidos kainą“. Jų vertinimu, net pavieniai susidūrimai ar migracijos sutrikdymas gali nubraukti ilgamečių atkūrimo pastangų rezultatą.

    Ši situacija vis dažniau kartojasi skirtingose šalyse: spartėjant atsinaujinančios energetikos plėtrai, projektai neišvengiamai priartėja prie jautrių buveinių ir migracijos koridorių. Tasmanijos atvejis tampa bandymu, ar įmanoma suderinti klimato tikslus su realia, o ne deklaratyvia nykstančių rūšių apsauga.

    Atsakymas priklausys nuo to, kiek tiksliai bus nustatytos migracijos „langų“ datos, kaip griežtai bus vykdomi stabdymo įsipareigojimai ir ar bus numatytos papildomos priemonės, mažinančios susidūrimų riziką. Oranžpilvei papūgai tai gali tapti vienu svarbiausių išbandymų per visą jos išlikimo istoriją.

  • Mojavos vėžliai po perkėlimo dėl saulės parko: mokslininkus nustebino, kur jie išgyvena geriausiai

    Mojavos vėžliai po perkėlimo dėl saulės parko: mokslininkus nustebino, kur jie išgyvena geriausiai

    Didelio saulės elektrinių projekto plėtra JAV Mojavos dykumoje prieš kelerius metus privertė biologus perkelti daugiau kaip 150 dykumų vėžlių, laikomų viena jautriausių šio regiono rūšių. Tuomet buvo baiminamasi, kad statybos ir priverstinis iškėlimas smarkiai sumažins jų išgyvenamumą, nes vėžliai prisitaikę gyventi labai ribotoje teritorijoje.

    Dykumų vėžlys yra ilgaamžis gyvūnas, galintis gyventi kelis dešimtmečius, o vandens trūkumą atlaikyti itin ilgai. Karščiausiu metu jis slepiasi urvuose, kurie net ir per kaitrą išlieka vėsesni, o aktyvesnis tampa pavasarį, kai pasirodo žoliniai augalai ir laukinės gėlės.

    Didžiausias pažeidžiamumas prasideda ankstyvame amžiuje, kai jaunikliai dar neturi tvirto šarvo. Jiems būtina priedanga nuo plėšrūnų, todėl svarbūs žemi dykumų krūmai ir augalija, suteikianti šešėlį bei galimybę pasislėpti nuo varninių paukščių, kojotų ar barsukų.

    Pastaraisiais metais natūrali priedanga daugelyje dykumos vietų prastėjo dėl sausrų, žmogaus veiklos, ganymo, bekelės transporto bei kelių plėtros. Dėl to net atviros, iš pažiūros nepaliestos teritorijos jaunikliams tapo pavojingesnės dar iki pradedant stambius infrastruktūros projektus.

    Kas pasikeitė saulės parko teritorijoje

    Stebėdami vėžlius ir augaliją veikiančio saulės parko apylinkėse Nevadoje, tyrėjai užfiksavo netikėtą rezultatą: dalyje teritorijų augalai, ypač krūmai, vėžliams suteikiantys priedangą, saulės modulių zonoje augo vešliau nei atviroje dykumoje už tvoros. Tokį efektą kūrė šešėlis ir tai, kaip nuo modulių nubėgantis lietaus vanduo pasiskirstydavo dirvožemyje, formuodamas palankesnį mikroklimatą.

    Kai kuriuose objektuose tvoroje buvo paliktos specialios angos, pritaikytos vėžliams, kad jie galėtų judėti įprastais maršrutais. Tokie sprendimai leido teritorijai veikti ne kaip barjerui, o kaip dalinai prieinamai buveinei, kurioje jaunikliams atsirado daugiau priedangos ir pavėsio.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog saulės parkai savaime yra naudingi laukinei gamtai. Perkėlimas išlieka rizikingas, ypač sausros laikotarpiais, o netinkamai parinktos vietos ar prasta projekto logistika gali baigtis didesniu mirtingumu ir plėšrūnų spaudimu.

    Kodėl lemiamas tampa dizainas

    Ši istorija dažnai įvardijama kaip pavyzdys, kad rezultatą nulemia ne vien pats projektas, o jo įgyvendinimo detalės. Aptvėrimo sprendimai, judėjimo koridoriai, mažesnis žemės paviršiaus ardymas ir buveinių atkūrimas gali padėti sumažinti poveikį, o kai kuriais atvejais net sukurti palankesnes sąlygas augalijai.

    Lygiagrečiai taikomos ir kitos apsaugos priemonės, orientuotos į jauniklių išgyvenamumą. Kai kuriose JAV programose jauni vėžliai laikinai auginami apsaugotuose aptvaruose, kol jų šarvas sutvirtėja, o tuomet jie paleidžiami į natūralią aplinką, taip sumažinant pažeidžiamiausią gyvenimo etapą.

    Augant atsinaujinančios energetikos projektų mastui, tokie tyrimai tampa svarbūs planuojant, kaip suderinti klimato tikslus ir biologinės įvairovės apsaugą. Mojavos vėžlių atvejis rodo, kad kruopščiai suprojektuotos priemonės gali pakeisti scenarijų nuo prognozuotos žalos iki netikėtai geresnių sąlygų daliai buveinės.

  • Kolumbijos didžiausioje saulės elektrinėje kameros užfiksavo retą plėšrią katę su jaunikliais

    Kolumbijos didžiausioje saulės elektrinėje kameros užfiksavo retą plėšrią katę su jaunikliais

    Kolumbijos Césaro regione veikiantis El Paso saulės parkas netikėtai tapo ne tik elektros gamybos, bet ir laukinės gamtos stebėjimų vieta. Naktį įrengtos judesio kameros čia užfiksavo retą laukinę katę, kuri į aptvertą teritoriją atsivedė visą savo šeimą.

    Projektą vystanti bendrovė „Enel Green Power“ skelbia, kad aptverta elektrinės zona suformavo savotišką saugumo perimetrą. Dėl ribotos žmonių veiklos, mažesnės medžioklės rizikos ir stabdomo miškų kirtimo dalis gyvūnų šią teritoriją ėmė naudoti kaip ramesnį prieglobstį.

    Kaip elektrinė tapo prieglobsčiu

    El Paso saulės parkas laikomas vienu didžiausių šalyje: čia įrengta apie 250 000 fotovoltinių modulių, o instaliuota galia siekia 86,2 megavato. Toks mastas reiškia ir didelį uždarą plotą, kuriame aplinka ilgainiui stabilizuojasi, o gyvūnams atsiranda mažiau trikdžių.

    Pagal taikomą aplinkosaugos valdymo planą teritorijoje vykdomas biologinis monitoringas. Stebėjimai rodo, kad po moduliais atsinaujinanti augalija ir vabzdžių gausa pritraukia smulkius žinduolius, driežus bei paukščius, o tai keičia visą mitybos grandinę.

    Kokia tai katė ir kodėl tai svarbu

    Analizuojant įrašus nustatyta, kad parko viduje pasirodė tigrilė, dar vadinama oncile, mažoji dėmėtoji laukinė katė. Tai slapukas plėšrūnas, kuris dažniausiai vengia žmonių ir aktyviausias sutemus, todėl tokie įrašai laikomi itin vertingi vertinant rūšies paplitimą ir elgseną.

    Ypatinga tai, kad kamera užfiksavo ne pavienį gyvūną, o patelę su jaunikliais, kas leidžia manyti, jog teritorija buvo pasirinkta kaip laikina jauniklių auginimo vieta. Specialistai tokį elgesį sieja su mažesne trikdymo rizika, gausesniu grobiu ir papildomu pavėsiu, kurį karštame klimate sukuria saulės modulių konstrukcijos.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai

    El Paso atvejis išryškina platesnę tendenciją: tinkamai suprojektuotos ir prižiūrimos atsinaujinančios energetikos teritorijos gali tapti biologinės įvairovės koridoriais. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad teigiamas poveikis nėra automatinis ir priklauso nuo vietos parinkimo, buveinių apsaugos sprendimų, tvorų, apšvietimo, triukšmo bei nuolatinio monitoringavimo.

    Todėl tokie kamerų duomenys tampa ne vien įdomia istorija, bet ir praktiniu signalu projektų vystytojams bei aplinkosaugininkams. Jie padeda tiksliau suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko prie infrastruktūros, ir kokie sprendimai gali sumažinti rizikas bei sustiprinti naudą gamtai.

  • Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Saulės parkai iš oro primena vandenį

    Kalifornijos dykumose, tokiose kaip Ivanpah slėnis, tūkstančiai hektarų saulės elektrinių iš viršaus blizga lyg vandens telkiniai. Migruojantys paukščiai, ypač vandens paukščiai, gali leistis žemyn ieškodami poilsio ar vandens, tačiau vietoje jo randa įkaitusį stiklą ir metalą.

    Ilgą laiką vyravo vadinamojo ežero efekto hipotezė: esą paukščiai supainioja atspindinčius fotovoltinius modulius su ežeru ir, nerdami žemyn, susiduria su konstrukcijomis. Ši prielaida tapo pagrindu daliai aplinkosauginių rekomendacijų, tačiau naujausi matavimai rodo, kad vaizdas sudėtingesnis.

    Ką rodo nauji stebėjimai?

    Naujesniuose tyrimuose pasitelkiami paukščių radarai, termovizoriai ir sistemingos gaišenų paieškos saulės parkų teritorijose. Surinkti duomenys kai kuriose vietose fiksuoja, kad nemaža dalis paukščių saulės modulių išvis vengia arba praskrenda virš jų nesikeisdami krypties.

    Dar svarbiau, kad žuvusių paukščių radiniuose aptinkama ne vien vandens paukščių. Tarp jų pasitaiko ir vietinių giesmininkų bei kitų dykumų rūšių, o sužalojimai ne visuomet atitinka smūgio į paneles scenarijų.

    Ne tik susidūrimai: plėšrūnai, karštis ir infrastruktūra

    Lauko duomenys rodo, kad dalis radinių yra tik išsklaidytos plunksnos, kas dažnai siejama su natūralia plėšrūnų medžiokle. Tai leidžia manyti, kad saulės parkų aplinka kai kuriais atvejais tampa vieta, kur paukščiai labiau pažeidžiami plėšrūnams, o ne būtinai žūsta nuo tiesioginio smūgio į modulius.

    Kita reikšminga rizika yra ne pačios panelės, o šalia esanti infrastruktūra, pavyzdžiui, laidai ir kiti antžeminiai objektai, į kuriuos paukščiai gali atsitrenkti skrydžio metu. Tokie susidūrimai plačiai žinomi kaip dažna paukščių žūties priežastis įvairiose teritorijose, todėl saulės parkai vertinami kaip platesnio infrastruktūrinio poveikio dalis.

    Vandens paukščiams problema gali kilti ir nusileidus ant žemės. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, kragai, sunkiai pakyla nuo sausumos, nes joms reikia ilgo įsibėgėjimo vandeniu, todėl net ir saugiai nutūpę jos gali likti įstrigusios.

    Kaip keičiasi apsaugos priemonės?

    Kadangi dalis duomenų silpnina paprastą paaiškinimą, jog paukščiai masiškai neria į tariamą ežerą, siūlomos priemonės taip pat keičiasi. Didesnis dėmesys skiriamas tam, kas realiai pritraukia paukščius į teritoriją, ir kas juos ten pražudo.

    Praktikoje tai gali reikšti apšvietimo valdymą tamsiuoju paros metu, nes šviesos traukia vabzdžius, o paskui juos atskrenda vabzdžiais mintantys paukščiai. Taip pat taikomos priemonės plėšrūnams atgrasyti, pavyzdžiui, aptvėrimai ar kiti saugūs atbaidymo sprendimai, bei infrastruktūros korekcijos, mažinančios susidūrimų riziką.

    Saulės energetika išlieka svarbi siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą ir užtikrinti elektros tiekimą, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad plėtra turi būti derinama su realiais, duomenimis grįstais laukinės gyvūnijos apsaugos sprendimais. Kuo tiksliau nustatomos žūties priežastys, tuo efektyviau galima pritaikyti priemones, kurios mažina žalą nepakenkiant švarios energijos tikslams.

  • Kalifornijos saulės parke įsikūrė nykstanti San Chuakino lapė: GPS sekimas atskleidė netikėtą kainą

    Kalifornijos saulės parke įsikūrė nykstanti San Chuakino lapė: GPS sekimas atskleidė netikėtą kainą

    Kalifornijoje viena rečiausių JAV lapių rūšių, San Chuakino mažoji lapė, rado prieglobstį ten, kur jo mažiausiai tikėtasi – didelėje saulės elektrinėje. Iš pirmo žvilgsnio metalo konstrukcijų ir aptvertos teritorijos derinys atrodo visiškai netinkamas laukinei gamtai.

    Vis dėlto mokslininkų stebėjimai parodė, kad dalis lapių ne tik užklysta į tokius objektus, bet ir juose įsikuria: kasa urvus po panelių eilėmis, medžioja graužikus ir augina jauniklius. Tačiau sėkmės istorija nebuvo vien atsitiktinumas – ją nulėmė kryptingi sprendimai.

    Kodėl saulės parkas tapo buveine

    Saulės elektrinės statomos elektros gamybai, o ne gyvūnų apsaugai, tačiau po statybų pabaigos jose dažnai sumažėja žmogaus trikdymas. Ilgą laiką išliekanti tyla, ribotas eismas ir retesnė veikla sudaro sąlygas atsikurti augalijai, o kartu atsiranda ir maisto grandinės pagrindas.

    Po panelėmis susidarančios pavėsio juostos per karščius atvėsina žemę, o žolės ir žemi augalai suteikia priedangą vabzdžiams bei smulkiems žinduoliams. Ten, kur atsiranda graužikų, atsiranda ir plėšrūnų, o nykstančioms lapėms tai reiškia realią galimybę maitintis.

    Ką parodė GPS antkakliai

    Tyrėjai dalį lapių aprūpino GPS antkakliais ir lygino jų elgseną dviejose saulės elektrinėse su lapėmis gretimose natūraliose teritorijose. Duomenys parodė, kad gyvūnai ne vengė infrastruktūros, o aktyviai judėjo į panelių masyvus ir aplink juos.

    Reikšmingiausia dalis buvo jauniklių auginimas: saulės parkuose stebėta reprodukcinė sėkmė buvo panaši į natūralių teritorijų rodiklius ir siekė apie 87 proc. Taip pat fiksuota, kad lapių naudojamos teritorijos dydis iš esmės nesiskyrė, o dalis patinų saulės parke buvo net kiek stambesni.

    Kur slypi sėkmės kaina

    Paviršutiniškai tai gali atrodyti kaip įrodymas, jog saulės elektrinės automatiškai yra palankios laukinei gamtai. Tačiau mokslininkai pabrėžė, kad šis rezultatas pasiektas dėl sąmoningai įdiegtų priemonių, be kurių tokia vieta galėjo tapti spąstais.

    Vienas svarbiausių sprendimų buvo tvora: ji suprojektuota taip, kad mažoji lapė galėtų praslysti pro specialiai paliktus tarpus, o didesni plėšrūnai ar grėsmę keliantys gyvūnai patektų sunkiau. Taip pat buvo įrengiami dirbtiniai pabėgimo urvai, paliekami judėjimo koridoriai ir prižiūrima augalija, kad būtų palaikoma tinkama buveinė grobiui.

    Praktikoje tai reiškia ir nuolatinę tvarką teritorijoje: ribojamas greitis, valdoma tarša, šiukšlinimas, kontroliuojami nuodai bei kiti pavojai. Tyrėjų vertinimu, būtent šios priemonės leido išvengti išmatuojamos žalos ir išlaikyti palankias sąlygas lapių populiacijai.

    Ką tai reiškia energetikai ir gamtosaugai

    Istorija dažnai pateikiama kaip „žalios“ energetikos ir gamtos draugystės pavyzdys, tačiau išvada yra atsargesnė: saulės parkas gali būti suderinamas su gyvūnų poreikiais tik tada, kai tai suplanuojama nuo pradžių. Kitaip tariant, poveikį lemia ne vien technologija, o projektavimo ir eksploatacijos standartai.

    Mokslininkai kartu akcentuoja ir ribą: naujų saulės elektrinių nereikėtų statyti pačiose vertingiausiose likusiose šios rūšies natūraliose buveinėse. Tvarkoma infrastruktūros teritorija gali padėti, bet ji nėra pakaitalas laukinei gamtai, ypač kai populiacija jau praradusi didžiąją dalį istorinio arealo.

    Šis atvejis rodo platesnę tendenciją, su kuria susiduria daugelis šalių sparčiai plečiant atsinaujinančią energetiką: vertinant projektus būtina skaičiuoti ne tik anglies dvideginio mažinimą, bet ir žemės naudojimo kainą. Kai gamtosauga įtraukiama į projektą kaip privaloma dalis, energetikos infrastruktūra gali palikti erdvės gyvybei, o ne ją išstumti.

  • Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūroje po vėjo turbina aptiko dirbtinį rifą: prie „povandeninio dangoraižio“ susitelkė 29 000 žuvų

    Šiaurės jūros dugnas daug kur primena smėlio lygumą, kurioje trūksta kietų paviršių ir slėptuvių. Tačiau prie Belgijos krantų esanti jūrinio vėjo parko infrastruktūra parodė netikėtą efektą: po viena turbina susiformavo tarsi dirbtinis rifas, pritraukęs tūkstančius žuvų.

    Tyrėjai fiksavo, kad aplink povandenines konstrukcijas vienoje vietoje galėjo telktis apie 29 000 žuvų. Dėmesys krypo į tai, kad žuvys ne tik praplaukia pro šalį, bet ir ilgiau laikosi prie kolonų, naudodamos jas kaip pastovų orientyrą, slėptuvę ir maitinimosi vietą.

    Kaip susidaro dirbtinis rifas

    Jūrinės vėjo turbinos remiasi masyviomis atramomis, kurios dugne sukuria tai, ko natūraliai šioje jūros dalyje dažnai stinga, – kietą substratą. Ant jo greitai įsitvirtina moliuskai, kempinės, dumbliai ir kiti organizmai, o tai savo ruožtu pritraukia smulkesnius bestuburius bei žuvis.

    Tokiose vietose susidaro ištisa maisto grandinė, todėl žuvų būriai čia randa ne vien slėptuvę. Tyrimuose akcentuojama, kad vertikalios plieninės konstrukcijos ir jų paviršiai vandenyje veikia kaip „povandeniniai pastatai“, didinantys vietinės gyvybės įvairovę.

    Kodėl žuvys telkiasi būtent čia

    Vienas svarbiausių veiksnių – didesnis maisto kiekis, nes ant konstrukcijų gausiai auga organizmai, kuriuos žuvys lesa tiesiogiai arba medžioja jų pritrauktą grobį. Be to, atramos sukuria srovių užuovėjas, kuriose lengviau taupyti energiją ir saugotis plėšrūnų.

    Kai kurioms rūšims tokios vietos tampa ir laikinu „darželiu“, nes sudėtingesnė aplinka gerina jauniklių išgyvenamumą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien tik didesnė koncentracija nebūtinai reiškia bendrą populiacijos augimą plačiame regione.

    Nauda ir rizikos jūrinėms ekosistemoms

    Jūrinės vėjo energetikos plėtra dažnai vertinama per klimato politikos ir energetinio saugumo prizmę, tačiau jos poveikis gamtai yra dvejopas. Teigiama pusė – dirbtinių rifų efektas ir galimas biologinės įvairovės augimas vietose, kur dugnas anksčiau buvo monotoniškas.

    Kita vertus, statybų metu fiksuojamas triukšmas, dugno drumstimas, o vėliau – laivybos ir priežiūros darbų poveikis. Taip pat svarstoma, ar tokios konstrukcijos nepadeda plisti invazinėms rūšims ir ar žuvų telkimasis nepritraukia intensyvesnės žvejybos šalia objektų, jei nėra aiškių ribojimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad patikimiausi atsakymai gaunami tik ilgalaikiuose stebėjimuose, lyginant skirtingus parkus, dugno tipus ir konstrukcijų sprendimus. Dėl to jūrinio vėjo projektams vis dažniau keliami reikalavimai rinkti ekologinius duomenis prieš statybas, jų metu ir po jų, kad būtų galima atskirti trumpalaikį efektą nuo ilgalaikių pokyčių.

  • Tasmanijoje iškilus 100 vėjo turbinų parkui paaiškėjo: jis stovi kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Tasmanijoje iškilus 100 vėjo turbinų parkui paaiškėjo: jis stovi kritiškai nykstančios papūgos migracijos kelyje

    Australijos Tasmanijos saloje planuojamas didelis vėjo energetikos projektas atsidūrė dėmesio centre po to, kai gamtosaugininkai įspėjo apie riziką vienai rečiausių pasaulio migruojančių papūgų rūšių. Kalbama apie oranžinpilvę papūgą, kurios populiacija ilgą laiką balansavo ties išnykimo riba.

    Ši nedidelė, maždaug 40 gramų sverianti papūga išsiskiria tuo, kad migruoja per atvirą jūrą. Du kartus per metus ji skrenda per Basso sąsiaurį tarp Tasmanijos ir žemyninės Australijos, o ši kelionė laikoma itin sudėtinga dėl vėjų ir audringų oro sąlygų.

    Rūšis, kuri beveik išnyko

    Oranžinpilvė papūga veisiasi tik vienoje vietovėje Tasmanijos pietvakariuose, prie Melaleuca gyvenvietės apylinkių, todėl bet koks trikdis šiame regione gali turėti neproporcingai didelį poveikį. Specialistai pabrėžia, kad tokia siaura buveinė reiškia ir labai mažą atsparumą netikėtiems nuostoliams.

    Pastarąjį dešimtmetį rūšies padėtis buvo kritinė: 2016 metais laukinėje gamtoje buvo fiksuojamas vos keliolikos individų lygio skaičius. Vėliau, taikant veisimo nelaisvėje, jauniklių paleidimo ir papildomo maitinimo priemones, populiaciją pavyko sustiprinti, tačiau ji išlieka trapi.

    Vėjo jėgainių parkas ir migracijos koridorius

    Problema kilo dėl planuojamo vėjo jėgainių parko Robbins salos regione, šiaurės vakarinėje Tasmanijos dalyje. Projektas numato iki 100 turbinų, o teritorija, pasak gamtosaugos organizacijų, sutampa su papūgos migracijos koridoriumi.

    Vėjo energetikos plėtra paprastai pristatoma kaip būtina priemonė mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau šiuo atveju susiduria du tikslai: spartesnė energetikos transformacija ir itin pažeidžiamos rūšies apsauga. Pagrindinė rizika siejama su galimais susidūrimais su besisukančiomis mentėmis ir migracijos elgsenos pokyčiais.

    Kokios priemonės svarstomos

    Federalinio lygmens aplinkosaugos sprendimuose, vertinant tokius projektus, paprastai numatomos privalomos poveikio stebėsenos ir rizikos mažinimo priemonės. Šiuo atveju diskusijų ašimi tapo idėja turėti iš anksto apibrėžtus migracijos laikotarpius, kai dalis ar visos turbinos galėtų būti stabdomos.

    Technologiškai tai vis dažniau siejama su tikslesniu laukinių paukščių sekimu. Oranžinpilvėms papūgoms kai kuriais atvejais tvirtinami lengvi siųstuvai, o skrydžio maršrutuose įrengiamos signalų priėmimo stotys, leidžiančios geriau suprasti realų migracijos laiką ir kryptis.

    „Tai situacija, kai žaliosios energetikos sprendimai turi būti derinami su labai konkrečiais biologinės įvairovės apsaugos poreikiais“, – sakė gamtosaugos srityje dirbantis ekspertas.

    Gamtosaugininkai vis dėlto pabrėžia, kad vien „reaktyvus“ turbinų stabdymas gali būti per didelė rizika rūšiai, kuri neturi saugios paklaidos. Kitas argumentas, dažnai minimas panašiuose projektuose, yra tai, kad svarbiausi migracijos keliai turi būti įvertinti dar ankstyvoje planavimo stadijoje, o ne jau priėmus sprendimus dėl infrastruktūros vietos.

    Ši istorija tapo platesnės tendencijos dalimi: atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau vyksta teritorijose, kuriose yra jautrios ekosistemos. Dėl to visame pasaulyje griežtėja reikalavimai poveikio aplinkai vertinimams, o kai kur taikomos ir papildomos priemonės, pavyzdžiui, turbinų mentės dažymas didesniam matomumui ar automatizuotos sustabdymo sistemos, fiksuojančios paukščių aktyvumą.

    Ar Robbins salos projektui pavyks suderinti energijos gamybą ir kritiškai nykstančios papūgos apsaugą, priklausys nuo realių stebėsenos duomenų ir to, kaip griežtai bus įgyvendinamos numatytos sąlygos. Oranžinpilvės papūgos atvejis primena, kad energetikos transformacija tampa ne tik technologiniu, bet ir biologinės įvairovės išsaugojimo išbandymu.

  • Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Vėjo energetika Europoje sparčiai plečiasi, tačiau kartu auga ir diskusijos dėl poveikio biologinei įvairovei. Viena opiausių problemų – paukščių susidūrimai su vėjo jėgainių mentėmis, ypač ten, kur šalia yra migracijos keliai ar medžiojančių plėšriųjų paukščių buveinės.

    Norvegijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai kuriuose parkuose paprastas vizualinis sprendimas gali duoti apčiuopiamą rezultatą. Vienos mentės nudažymas juodai padidino besisukančio rotoriaus kontrastą ir padėjo paukščiams anksčiau pastebėti kliūtį.

    Kodėl mentės tampa nematomos?

    Dideliu greičiu besisukančios šviesios mentės iš toliau paukščiams gali susilieti į vizualinį foną, ypač šviesiame ar apsiniaukusiame danguje. Toks regimasis efektas sumažina kontrastą ir paukštis kliūtį pastebi per vėlai, kad spėtų pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Rizika didesnė plėšriesiems paukščiams, kurie skrisdami dažnai stebi žemę ieškodami grobio, o ne žiūri tiesiai į priekį. Todėl net ir gerai matomos konstrukcijos tam tikromis sąlygomis gali tapti sunkiai pastebimos.

    Juoda mentė ir apie 70 proc. mažiau žūčių

    Smøla vėjo jėgainių parko Norvegijoje stebėjimai parodė, kad nudažius vieną mentę juodai paukščių žūčių skaičius sumažėjo maždaug 70 proc. Pagrindinis principas paprastas: besisukant rotoriui, kontrastinga mentė sukuria aiškesnį mirgėjimą, kuris paukščiui veikia kaip įspėjimas.

    Inžinierių ir gamtosaugininkų vertinimu, tai vienas retų atvejų, kai sprendimas nereikalauja sudėtingų technologijų ar dažnų jėgainių stabdymų. Svarbu ir tai, kad tokia priemonė neturėtų reikšmingai keisti jėgainės elektros gamybos, jei ji pritaikoma tinkamai ir įvertinus vietos sąlygas.

    Europoje tuo pat metu buvo bandomos ir kitos priemonės – laikini stabdymai migracijos piku, radarų stebėsena ar atbaidymo sistemos. Vis dėlto jos dažnai brangios, reikalauja priežiūros, o kai kuriais atvejais gali mažinti gamybą, todėl paprasti pasyvūs sprendimai sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas sprendimas netiks visur: svarbiausia tinkamai parinkti vietą parkui, įvertinti paukščių gausą ir rūšių jautrumą, o vėliau taikyti riziką mažinančias priemones. Tačiau Norvegijos rezultatai rodo, kad kartais pakanka vieno dažų sluoksnio, kad poveikis gamtai reikšmingai sumažėtų.