CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Karpatų vilkai po padidinamuoju stiklu: trumpauodegio gauja valdo 250 kv. km teritoriją

    Tyrėjai skelbia, kad per naujausią stebėsenos sezoną identifikuoti 24 atskiri vilkai, tarp jų 10 patelių ir 14 patinų. Duomenys gauti taikant genetinį monitoringą ir fotospąstų informaciją, leidžiančią patikslinti gaujų sudėtį bei jų judėjimo kryptis.

    Stebėsenos programa, pradėta 2017 metais, remiasi neinvaziniu biologinių mėginių rinkimu. DNR išgaunama iš plaukų, išmatų ir šlapimo pėdsakų, todėl vilkų nereikia gaudyti ar kitaip trikdyti.

    Per 2024–2025 metų žiemą tyrėjai surinko 259 mėginius, o per septynerius metus jų sukaupta apie 1 100. Genetinė analizė padėjo ne tik suskaičiuoti individus, bet ir atkurti dalį giminystės ryšių tarp atskirų gyvūnų.

    Fotospąstai suteikia papildomą sluoksnį: jie parodo, kur ir kada vilkai pasirodo konkrečiose vietose, o vėliau vaizdai lyginami su DNR rezultatais. Taip mažinamos klaidos, kai tą patį individą būtų galima palaikyti keliais skirtingais vilkais, arba atvirkščiai.

    Tyrėjų vertinimu, anksčiau žinomos šešios šeiminės grupės laikinai persitvarkė į devynias mažesnes gaujas. Be to, aptikti ir pavieniai vilkai, kas dažnai rodo migraciją, partnerio paieškas arba gaujų persigrupavimą.

    Skaičiuojama, kad 2024–2025 metų žiemą populiacijos tankis siekė apie 1,46 vilko 100 kv. km. Palyginimui, 2019–2020 metų žiemą šis rodiklis buvo didesnis ir siekė apie 2,35 vilko 100 kv. km.

    Dar vienas signalas apie pokyčius yra socialinis stabilumas gaujose. Iš anksčiau nustatytų devynių šeimų tik viena išlaikė tą pačią porą, kitur vienas partnerių pasikeitė arba poros nepavyko patikimai patvirtinti pagal turimus duomenis.

    Trumpauodegiu pramintas patinas pirmą kartą stebėsenos medžiagoje pasirodė 2022 metais. Nuo tada jis buvo atpažintas 29 kartus pagal DNR pėdsakus ir dar 20 kartų užfiksuotas fotospąstais.

    Duomenų sugretinimas leido atkurti dalį jo judėjimo maršrutų bei šeimos istorijos. Tyrėjai nurodo, kad jis įsikūrė netoli Pəčinijagu ežero ir nuo 2022 metų sudaro vieną ilgiausiai išsilaikiusių besidauginančių porų visoje stebimoje teritorijoje.

    Skaičiuojama, kad šios šeimos užimama teritorija siekia apie 250 kv. km, o tai rodo ir didelius vilkų poreikius ieškant maisto bei saugių vietų jaunikliams auginti. Tokie plotai gali kisti priklausomai nuo grobio gausos, konkurencijos su kitomis gaujomis ir žmogaus veiklos kaimynystėje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vilkai ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį: jie daro įtaką stambių kanopinių, pavyzdžiui, šernų, elnių ir stirnų, gausai bei elgsenai. Sumažėjęs per didelis žolėdžių spaudimas gali turėti teigiamų pasekmių miškų atsinaujinimui ir biologinei įvairovei.

    Be to, vilkų sumedžioto grobio liekanos tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams. Plėšrūnų buvimas taip pat keičia kitų rūšių pasiskirstymą teritorijoje, nes gyvūnai vengia rizikingų vietų, o tai gali keisti visą vietovės ekologinę dinamiką.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dabartinius socialinės struktūros pokyčius gali lemti skirtingi veiksniai, įskaitant patyrusių suaugusių vilkų praradimą. Vis dėlto, norint atskirti natūralius ciklus nuo žmogaus poveikio, būtina tęsti ilgalaikius stebėjimus dar bent 10–15 metų.

  • Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Brazilijos Amazonijoje mokslininkai aprašė iki šiol nežinomą varlės rūšį, pavadintą Adenomera varcena. Nors iš pirmo žvilgsnio ji labai panaši į artimus giminaičius, rūšies savitumą padėjo atskleisti genetiniai tyrimai ir išskirtinis poravimosi balsas.

    Naujas gyvūnas aptiktas vakarinėje Brazilijos Akro valstijoje, aukštupio Juruá baseino regione, netoli Moa ir Crôa upių. Tyrėjai stebėjo miško plotus prie vandens telkinių, o varlė pasirodė gyvenanti sezoninių potvynių užliejamuose miškuose.

    Tokia buveinė laikoma neįprasta Adenomera genčiai, nes dauguma šios grupės rūšių dažniau siejamos su neužliejamais miškais. Pats rūšies pavadinimas varcena siejamas su Amazonijos užliejamais miškais, pabrėžiant jos ryšį su potvynių ritmu.

    Nustatyti, kad tai atskira rūšis, nebuvo paprasta, nes išorėje ji beveik nesiskiria nuo panašių varlių. Mokslininkai sujungė kelis įrodymų šaltinius: analizavo DNR, kūno sandaros požymius, buveinę, muziejų kolekcijose esančius egzempliorius ir patinų balsų įrašus.

    Vienas iš skiriamųjų bruožų yra tai, kad ant apatinės dilbio pusės nėra tamsios dėmės, būdingos kai kurioms artimoms rūšims. Vis dėlto lemiamas tapo balsas: patinai skleidžia trumpus garsus lėtesniu ritmu, kuris skiriasi nuo giminingų rūšių kvietimų.

    Herpetologijoje tokie akustiniai signalai dažnai yra itin svarbūs, nes padeda atpažinti partnerius ir gali veikti kaip izoliacijos mechanizmas, palaikantis rūšių atsiskyrimą evoliucijos metu. Dėl to vien išvaizda paremti vertinimai neretai neatskleidžia tikrosios tropikų įvairovės.

    Adenomera varcena laikoma vadinamuoju kriptiniu atveju, kai organizmai atrodo beveik identiški, tačiau genetiškai priklauso skirtingoms rūšims. Tyrėjai pažymi, kad toje pačioje gentyje gali būti ir daugiau genetiškai atskirų linijų, kurios dar nėra formaliai aprašytos.

    Artimiausiu metu dėmesys turėtų krypti į šios varlės dauginimosi ypatumus ir tikslius aplinkos poreikius. Kadangi rūšis susieta su sezoniniais potvyniais, bet kokie užliejamų teritorijų režimo pokyčiai gali turėti įtakos jos populiacijai, nors grėsmės mastas dar nėra aiškus.

  • Australijoje aptiktos dvi naujos milžiniškos vabzdžių rūšys: vieną painiojo 50 metų

    Australijoje aptiktos dvi naujos milžiniškos vabzdžių rūšys: vieną painiojo 50 metų

    Australijos mokslininkai Kvinslande aprašė dvi iki šiol mokslui nežinomas dideles lazdelinių vabzdžių rūšis. Viena jų aptikta nykstančiame atogrąžų miške, kita, pasirodo, buvo neteisingai įvardijama dešimtmečius, nors egzempliorių duomenų būta jau nuo praeito amžiaus.

    Nauji atradimai padaryti teritorijose, kurios, atrodytų, jau ne kartą tyrinėtos. Entomologai pabrėžia, kad net gerai dokumentuotuose regionuose biologinė įvairovė vis dar slepia netikėtumų, ypač kai rūšys yra itin panašios išvaizda ir lengvai supainiojamos.

    Atrasta nykstančiame Mabi miške

    Viena naujų rūšių pavadinta Anchiale mabiensis ir, kaip rodo tyrėjų duomenys, gali būti endeminė Mabi atogrąžų miško ekosistemai. Šis miškas Athertono plynaukštėje laikomas kritiškai nykstančiu, o likę plotai yra smarkiai suskaidyti į atskiras saleles žemės ūkio apsuptyje.

    Tyrėjai nurodo, kad tokia fragmentacija didina pažeidžiamumą: į miško pakraščius lengviau patenka invaziniai augalai, o ganykliniai ir sulaukėję gyvūnai keičia buveines. Dėl to net ir dar neseniai nepastebėtos rūšys gali sparčiai priartėti prie išnykimo ribos, jei jų buveinės toliau mažės.

    „Šie atradimai primena, kad būtina saugoti nykstančias ekosistemas ir dokumentuoti Australijos biologinę įvairovę, kol nepraradome rūšių jų net neatradę“, – sakė Sidnėjaus universiteto entomologas Braxtonas Jonesas.

    Rūšis, kuri slėpėsi archyvuose

    Antroji rūšis pavadinta Anchiale robusta, o jos istorija primena detektyvą. Įrašai apie šį didelį vabzdį siekia mažiausiai 1976 metus, tačiau tuomet jo kiaušinių dėklas buvo priskirtas kitai rūšiai, todėl tikroji tapatybė liko paslėpta beveik 50 metų.

    Situaciją pakeitė genetinė analizė ir detali morfologinių požymių peržiūra, leidusi atskirti rūšis, kurios anksčiau atrodė beveik identiškos. Mokslininkai teigia, kad tokie atvejai nėra reti, nes daug vabzdžių grupių pasižymi menkais išoriniais skirtumais, o tikslumą vis dažniau užtikrina DNR tyrimai.

    „Taksonomija dažnai primena detektyvų darbą“, – sakė B. Jonesas.

    Kiaušiniai padėjo atskirti rūšis

    Lazdelinių vabzdžių kiaušiniai neretai būna labai saviti, todėl tampa svarbiu požymiu rūšims atskirti. Tyrėjai aprašė, kad Anchiale mabiensis kiaušiniai yra kavos atspalvio, mažiau blizgūs ir ne tokie pailgi kaip giminingų rūšių, be to, turi vidinius žiedus „dangtelio“ srityje, ko iki šiol kitoms lazdelinių vabzdžių rūšims nebuvo fiksuota.

    Anchiale robusta kiaušiniai yra dar tamsesni, o iš pradžių blizgus paviršius laikui bėgant tampa grublėtesnis ir matinis. Tyrėjų teigimu, būtent tokių detalių derinys, kartu su genetiniais duomenimis, leidžia patikimai atskirti rūšis ir peržiūrėti senesnius muziejų rinkinių įrašus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie atradimai išryškina dvi tendencijas: nykstančių buveinių apsaugos būtinybę ir augantį genetinių metodų vaidmenį taksonomijoje. Pastarieji įrankiai padeda „ištraukti“ naujas rūšis iš senų archyvų ir tiksliau įvertinti, kiek biologinės įvairovės iš tiesų turime.

    Abi rūšys oficialiai aprašytos mokslo žurnale Austral Entomology.

  • Dirbtiniai rifai prie Vakarų Australijos: per trejus metus žuvų rūšių skaičius išaugo penkis kartus

    Projektas buvo įgyvendintas netoli Bunberio ir Dansboro miestų, palyginti nesudėtingose, žvejams mėgėjams pasiekiamose vietose. Tokios iniciatyvos pasaulyje vertinamos kaip vienas iš būdų atkurti buveines, kai natūralūs rifai yra pažeisti arba jų tiesiog nėra.

    Kaip sukonstruoti rifai?

    Dirbtiniams rifams naudoti specialiai sukurti betoniniai moduliai, dažnai vadinami „Fish Boxes“. Kiekvienam rifui buvo panaudota po 30 tokių modulių, o vienas modulis svėrė apie 10 tonų ir buvo maždaug 3 metrų ilgio.

    Konstrukcijos projektuotos taip, kad sudarytų slėptuves, sukurtų vandens cirkuliaciją ir „maitinimosi kišenes“ skirtingoms rūšims. Vienas iš tikslų buvo suformuoti sąlygas vadinamajam apvelingui, kai į viršų pakyla maistingesnis vanduo iš gilesnių sluoksnių.

    Kokie rezultatai fiksuoti?

    Vietos žvejybos ir jūrinių išteklių bendruomenės stebėsena nurodė, kad iki rifų įrengimo teritorijoje aptikta apie 12 žuvų rūšių. Praėjus trejiems metams, rifais naudojosi jau daugiau kaip 60 rūšių.

    Pokyčiai fiksuoti ne iš karto, tačiau gana greitai. Maždaug po pusmečio dalį betoninių paviršių aptraukė dumbliai, o aplink rifus pradėtos matyti dugninės žuvys, vėliau įsikūrė ir kiti organizmai, pavyzdžiui, kempinės bei bryozojai.

    Kodėl rifai veikia?

    Ekspertai pabrėžia, kad dirbtinis rifas nėra vien „betono krūva“: jis tampa pagrindu sudėtingesnei ekosistemai. Dumbliai ir bestuburiai sukuria papildomus maisto šaltinius, o ertmės ir „tuneliai“ suteikia priedangą, todėl didėja tiek mažesnių, tiek plėšriųjų žuvų gausa.

    Tokio tipo sprendimai dažnai taikomi ir rekreacinei žūklei, nes rifai gali koncentruoti žuvis konkrečiose vietose, kartu mažindami spaudimą jautresnėms natūralioms buveinėms. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad ilgalaikis poveikis priklauso nuo vietos parinkimo, medžiagų, priežiūros ir žvejybos reguliavimo.

    Dirbtinių rifų pavyzdys prie Vakarų Australijos rodo, kad tinkamai suprojektuotos povandeninės struktūros gali palyginti greitai padidinti biologinę įvairovę. Tačiau siekiant tvarumo, tokie projektai paprastai vertinami kaip platesnės jūrų apsaugos ir buveinių atkūrimo strategijos dalis, o ne vienintelis sprendimas.

  • 1869 metais į Meksikos Sokroro salą atgabenta 100 avių: kaip tai per 90 metų pakeitė ekosistemą

    1869 metais į atokią Meksikai priklausančią Sokroro salą Ramiajame vandenyne buvo atgabenta apie 100 avių. Jos turėjo tapti patogiu maisto ir ūkio ištekliumi, tačiau izoliuotoje saloje greitai tapo invazine rūšimi, pakeitusia visą vietos kraštovaizdį.

    Sokroro sala priklauso Reviljachedo archipelagui ir yra vulkaninės kilmės, maždaug 132 kvadratinių kilometrų ploto. Dėl izoliacijos čia susiformavo savita augalija, o dalis rūšių yra endeminės, tai yra aptinkamos tik šioje teritorijoje.

    Pagrindinė problema buvo ta, kad saloje nebuvo natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti avių skaičių. Laikui bėgant avys sulaukėjo, o jų populiacija sparčiai augo ir maždaug iki 1960 metų, kaip nurodo tyrėjai, galėjo siekti apie 5 000 gyvūnų.

    Didėjantis bandos dydis sukėlė grandininę reakciją. Intensyvus ganymas naikino žolinę dangą, trypimas ir gulėjimo vietos tankino dirvožemį, o jauni medeliai ir krūmai buvo sistemingai apgraužiami, todėl augmenija nespėdavo atsinaujinti.

    Netekus augalų dangos, salos dirvožemis tapo ypač pažeidžiamas erozijai. Tai sustiprino ir geografinė padėtis, nes sala patenka į tropinių ciklonų ir audrų kelią, o smarkios liūtys lengvai nuplauna atvirą, sutankintą žemę.

    Skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius augalijos danga reikšmingai sunyko, o kai kuriose teritorijose susiformavo gilios erozinės vagos. Tyrimuose minimi ir prarastos natūralios augmenijos plotai, siekę daugiau nei 2 000 hektarų, o tai tokio dydžio salai yra ypač didelis pokytis.

    Poveikis neapsiribojo vien augalais. Keičiantis buveinėms, silpo visa ekosistema, o invaziniai žinduoliai sudarė papildomą spaudimą vietinei gyvūnijai, ypač paukščiams, kuriems svarbios nepažeistos perimvietės ir mitybinė bazė.

    Ilgainiui vien medžioklė problemai spręsti nebepakako, todėl 2009–2012 metais buvo įgyvendinta kryptinga avių išnaikinimo programa. Joje derinti keli metodai, įskaitant medžioklę iš oro ir antžemines operacijas, o galutiniame etape pasitelkti specialiai parinkti gyvūnai su sekimo antkakliais ir šunys, padėję surasti paskutinius individus.

    Po to, kai ganymo spaudimas dingo, mokslininkai galėjo stebėti, ar ekosistema sugebės atsikurti natūraliai. Viename dažniausiai cituojamų vertinimų naudoti palydoviniai duomenys, lyginant 2008 ir 2013 metų vaizdus.

    Analizė parodė, kad dalyje teritorijų augalinė danga padidėjo, o kai kur fiksuotas ryškus atsikūrimas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus ne tik žalumos plotas, bet ir dirvožemio būklės gerėjimas, nes stabilus dirvožemis mažina eroziją ir padeda augalams įsitvirtinti.

    Sokroro salos istorija šiandien dažnai pateikiama kaip pamoka, kaip greitai introdukuota rūšis gali išbalansuoti izoliuotą ekosistemą. Kartu tai rodo, kad nuoseklios gamtosaugos priemonės ir ilgalaikis stebėjimas gali sugrąžinti bent dalį prarastos pusiausvyros.

  • Mokslininkus apgavo dešimtmečius: Madagaskare aptiko naują baobabų rūšį

    Mokslininkus apgavo dešimtmečius: Madagaskare aptiko naują baobabų rūšį

    Madagaskare mokslininkai aprašė naują baobabų rūšį, kuri ilgus metus buvo laikoma kitos rūšies atmaina. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „TAXON“, o naujai identifikuotas medis pavadintas „Adansonia bozy“.

    Iki šiol buvo laikoma, kad pasaulyje yra aštuonios baobabų rūšys: šešios aptinkamos Madagaskare, viena žemyninėje Afrikoje ir viena Australijoje. Naujoji „A. bozy“ rūšis šį skaičių padidina iki devynių, dar kartą pabrėždama salos biologinės įvairovės išskirtinumą.

    Naujoji rūšis iš pirmo žvilgsnio beveik nesiskiria nuo kitos Madagaskaro rūšies „Adansonia za“. Dėl šio panašumo vien išorinių požymių ilgą laiką nepakako patikimai atskirti medžius, todėl „A. bozy“ egzemplioriai buvo priskiriami „A. za“.

    Lūžį atnešė genetiniai tyrimai. University of Wisconsin-Madison mokslininkai kartu su Missouri Botanical Garden ir Iowa State University tyrėjais surinko mėginius iš skirtinguose Madagaskaro regionuose augančių baobabų ir atliko DNR analizę.

    Genetiniai duomenys parodė, kad dalis populiacijų, anksčiau laikytų „A. za“, sudaro atskirą evoliucinę liniją. Be to, „A. bozy“ pasirodė esanti artimesnė šiaurės Madagaskare augantiems baobabams, o ne rūšiai, prie kurios ji buvo priskiriama pagal išvaizdą.

    Lauko darbai buvo sudėtingi ir dėl pačių baobabų biologijos. Rūšies nustatymui neretai reikia stebėti žiedus, nes vien lapai ar kamieno forma gali klaidinti, o žydėjimas trunka apie mėnesį ir dažnai vyksta naktį.

    Dar viena praktinė kliūtis buvo DNR išgavimas: baobabų lapuose gausu polisacharidų, kurie laboratorijoje gali sudaryti lipnią masę ir trukdyti gauti kokybišką genetinę medžiagą. Tyrėjams pritaikius tinkamą metodiką, pavyko ištirti šimtus pasirinktų genų fragmentų ir atkurti populiacijų giminystės ryšius.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad „A. bozy“ gali būti nykstanti rūšis. Atskirta nuo „A. za“, ji gali turėti mažesnį realų paplitimą, o tai svarbu planuojant apsaugos priemones, vertinant grėsmes ir skirstant gamtosaugos išteklius.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šis atvejis parodo, kaip genetiniai metodai vis dažniau keičia biologinės įvairovės vertinimą. Išoriškai labai panašios rūšys gali slėpti skirtingą evoliucinę istoriją, o tikslus jų atskyrimas tampa kertinis siekiant efektyvios apsaugos sparčiai kintančioje aplinkoje.

  • Sodininkai ją dievina, bet Švedija uždraudė: kodėl raukšlėtoji rožė kelia grėsmę gamtai

    Raukšlėtoji rožė (Rosa rugosa) dėl kvapnių žiedų ir ryškių vaisių ilgus metus buvo laikoma puikiu pasirinkimu gyvatvorėms ir pakrančių želdiniams. Ji ypač vertinama dėl atsparumo šalčiui, sausrai ir sūresniam dirvožemiui, todėl plačiai paplito tiek privačiuose soduose, tiek viešose erdvėse.

    Tačiau būtent šis ištvermingumas tapo problema: raukšlėtoji rožė daugelyje Europos vietovių priskiriama invazinėms svetimžemėms rūšims. Tokie augalai gali sparčiai užimti teritorijas, išstumti vietines rūšis ir pakeisti natūralių buveinių struktūrą, ypač jautriose pakrančių ir kopų ekosistemose.

    Kodėl Švedija ėmėsi draudimo?

    Švedija raukšlėtąją rožę įtraukė į invazinių rūšių sąrašus ir nusprendė taikyti griežtesnę kontrolę. Nuo 2026 metų gegužės 15 dienos šalyje įsigalios draudimas ją sodinti ir skleisti aplinkoje, siekiant stabdyti tolimesnį plitimą.

    Švedijos institucijos akcentuoja, kad augalas formuoja tankius sąžalynus ir plinta tiek šaknų atžalomis, tiek sėklomis. Pakrantėse tai reiškia tiesioginę konkurenciją vietinei augalijai, o ilgainiui gali kisti ir vabzdžių, paukščių bei kitų rūšių mitybos grandinės.

    Kuo pavojingos invazinės rūšys?

    Invazinės rūšys Europoje laikomos viena didžiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių, ypač kai jos įsitvirtina saugomose ar jautriose buveinėse. Problema ta, kad įsitvirtinusį augalą pašalinti sudėtinga: dažnai prireikia kelerių metų kontrolės, o darbai kainuoja brangiai ir reikalauja nuoseklumo.

    Raukšlėtoji rožė tuo išsiskiria, kad sudaro beveik neperžengiamas gyvatvores ir tankius krūmynus, kurie užgožia žemesnius vietinius augalus. Dėl to nukenčia natūralus pakrančių kraštovaizdis, o kai kuriose vietovėse mažėja buveinių įvairovė.

    Kokia situacija Lietuvoje ir ką verta žinoti?

    Lietuvoje raukšlėtoji rožė ilgą laiką buvo sodinama kaip praktiškas želdinys, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama invazinių rūšių prevencijai. Aplinkosaugininkai ragina atsakingai vertinti, ką sodiname prie sodybų, ypač šalia miškų, vandens telkinių ar smėlynų, kur plitimas gali būti greitesnis.

    Praktinis patarimas sodininkams paprastas: jei norisi panašaus tipo gyvatvorės ar dekoratyvaus krūmo, verta rinktis vietines arba mažiau agresyviai plintančias alternatyvas. Europos šalių politika rodo aiškią tendenciją: invazinių rūšių kontrolė griežtės, o atsakomybė už jų platinimą vis dažniau perkeliama ir į privačių sklypų savininkų pusę.

  • Karpatų miškuose pražydo itin nuodingas retas žiedas: grožėtis galima, skinti – griežtai draudžiama

    Karpatų miškuose prasidėjo reta ir išskirtinai ryškių žiedų augalo žydėjimas, į kurį gamtininkai ragina žiūrėti atsargiai. Nors augalas atrodo įspūdingai, specialistai pabrėžia, kad tai vienas pavojingiausių laukinėje gamtoje sutinkamų žydinčių augalų regione.

    Pasak vietos gamtos stebėtojų, žydėjimo sezonas paprastai tęsiasi iki spalio pabaigos, o pavienės populiacijos aptinkamos skirtingose vietovėse. Didžiausias šio augalo paplitimas Ukrainoje fiksuojamas būtent Karpatų areale.

    Mokslininkai įspėja, kad augale gausu kolchicino – labai toksiškos medžiagos, kuri kelia rimtą riziką žmogaus sveikatai. Nuodingos yra visos augalo dalys, nuo žiedų iki šaknų, todėl net trumpalaikis kontaktas ar bandymas parsinešti į namus gali baigtis sunkiomis pasekmėmis.

    Didžiausia kolchicino koncentracija paprastai būna požeminėje augalo dalyje, todėl ypač pavojingi mėginimai jį rauti ar persodinti. Dėl to gamtininkai pabrėžia, kad tokie augalai turi likti natūralioje buveinėje, o žmonėms rekomenduojama apsiriboti stebėjimu ir fotografavimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad apsinuodijimo atvejų pasitaiko tada, kai augalas supainiojamas su valgomais pavasariniais augalais. Rizika išauga, jei renkant laukines žoleles trūksta patirties, o išvaizda klaidina, ypač ankstyvose augalo vystymosi stadijose.

    Be sveikatos rizikos, svarbus ir gamtosaugos aspektas: retų rūšių skynimas, kasimas ar prekyba jomis gali pažeisti vietos taisykles bei saugomų teritorijų režimą. Net jei augalas auga ne griežtai saugomoje zonoje, populiacijos dažnai būna nedidelės, todėl vienas neatsakingas veiksmas gali turėti ilgalaikį poveikį.

    Gamtininkai ragina planuojant išvykas į miškus laikytis paprasto principo: nežinomo augalo neliesti ir neragauti. Jei kyla abejonių, geriausia pasitarti su vietos parko specialistais ar botanikais, o radinius fiksuoti nuotraukomis, nenuimant augalo nuo augavietės.

  • Tarnina sklype – slaptas gyvatvorės triukas: pavasarį žydi, rudenį dovanoja vaisių

    Tarnina sklype – slaptas gyvatvorės triukas: pavasarį žydi, rudenį dovanoja vaisių

    Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva (lot. Prunus spinosa), yra Europoje natūraliai paplitęs krūmas, vis dažniau pasirenkamas sklypų riboms žymėti. Pavasarį ji gausiai pražysta baltais žiedais, o rudenį subrandina tamsius, nedidelius vaisius, kurie praverčia ir sode, ir virtuvėje.

    Tankūs, dyglėti ūgliai sudaro tvirtą, sunkiai praeinamą barjerą, todėl tarnina tinka ten, kur norisi daugiau privatumo ir mažiau vėjo. Toks gyvatvorės tipo želdinys taip pat svarbus biologinei įvairovei, nes suteikia slėptuvių paukščiams ir pritraukia apdulkintojus ankstyvą pavasarį.

    Kur tarnina auga geriausiai?

    Nors tarnina laikoma nereiklia, jai svarbu parinkti vietą, įvertinant stipriai plintančią šaknų sistemą ir atžalas. Geriausiai ji auga saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir prastesnes, net akmenuotas ar lengvesnes dirvas, jei jos yra laidžios vandeniui.

    Praktikoje tarnina gerai ištveria sausrą, todėl tinka sklypams, kuriuose laistymas nėra patogus. Vis dėlto pirmus metus po pasodinimo, ypač ilgai užsitęsus sausrai, papildomas laistymas padeda greičiau įsitvirtinti.

    Kaip teisingai sodinti gyvatvorę?

    Atvirų šaknų sodinukus patogiausia sodinti rudenį, o augalus vazonuose galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį. Duobė turėtų būti tokio dydžio, kad šaknys nebūtų suspaustos, o prieš sodinant verta apžiūrėti, ar nėra pažeistų, pūvančių šaknų dalių.

    Sodinant galima įmaišyti organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto, o pasodinus – gerai palieti. Norint greitesnio ir tankesnio efekto, praktikoje dažnai sodinama maždaug po du krūmus vienam metrui, tačiau tikslus atstumas priklauso nuo norimo tankumo ir formavimo plano.

    Priežiūra, genėjimas ir atžalos

    Tarnina nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau gyvatvorei būtinas reguliarus genėjimas. Pagrindinis genėjimas dažniausiai atliekamas prieš vegetacijos pradžią, o vasaros pabaigoje pakoreguojamas naujas prieaugis ir pašalinamos pažeistos šakos.

    Jaunus krūmus po pasodinimo naudinga patrumpinti, kad jie greičiau šakotųsi ir tankėtų. Formuojant gyvatvorę rekomenduojama išlaikyti platesnę apačią nei viršų, o kas kelerius metus atjauninti pašalinant dalį seniausių ūglių.

    Didžiausia praktinė užduotis – kontroliuoti šaknines atžalas, nes neprižiūrima tarnina gali greitai plisti į veją ar daržo zoną. Padeda nuoseklus atžalų šalinimas, reguliariai pjaunama žolė aplink krūmus, o esant poreikiui – šaknų barjerai sodinimo metu.

    Tarninos vaisiai dažniausiai būna aitroki, todėl jie neretai renkami po pirmųjų šalnų arba prieš tai trumpai pašaldomi, kad skonis taptų švelnesnis. Iš jų gaminamos uogienės, sultys ar kiti konservuoti gaminiai, o dalį derliaus noriai lesa paukščiai, ypač rudenį.

  • Prie Černobylio pastebėta reta mėlynsparnė „vorė“ bitė: kodėl ji graužia medį ir „apgauna“ žiedus

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate mokslininkai užfiksavo retą vabzdį – ksilokopą, dar vadinamą dailide bite. Šią rūšį tyrėjai neretai praminė „vore“, nes ji sugeba pasiekti nektarą ne per įprastą žiedo angą.

    Rezervato specialistų teigimu, ksilokopą galima atpažinti iš stambaus tamsaus kūno ir blizgančių melsvai violetinių sparnų. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti grėsminga dėl galingų žandikaulių, tačiau dažniausiai nėra agresyvi, jei nėra trukdoma.

    „Jei pamatysite didelę tamsią bitę su blizgančiais melsvai violetiniais sparnais, greičiausiai tai ksilokopa. Patelė galingais žandikauliais išgraužia landas sausoje ar apmirusiame medyje ir ten įsirengia lizdą“, – sakė rezervato specialistai.

    Patelės lizdus įrengia sausoje, nudžiūvusioje ar jau apmirusiame medienoje, kur išgraužia tunelius ir suformuoja atskiras kameras palikuonims. Tokie „medžio darbai“ svarbūs platesniam ekosistemos paveikslui, nes negyva mediena yra daugelio organizmų buveinė ir palaiko biologinę įvairovę.

    Suaugusios ksilokopos minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl prisideda prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto dalis jų taiko vadinamąją žiedų „vagystę“, kai prasigraužia pro žiedo pagrindą ir pasiekia nektarą aplenkdamos natūralų žiedo „įėjimą“.

    Toks elgesys biologams įdomus tuo, kad jis parodo, kaip vabzdžiai prisitaiko prie skirtingų augalų formų. Ilgi žiedų vamzdeliai kai kurioms rūšims tampa kliūtimi, o „trumpesnis kelias“ leidžia sutaupyti energijos, nors apdulkinimo nauda augalui tokiu atveju gali sumažėti.

    Ukrainoje ksilokopa yra įtraukta į Raudonąją knygą ir laikoma pažeidžiama rūšimi. Tai reiškia, kad jos populiacijoms kenkia buveinių nykimas, ypač senų medžių ir negyvos medienos šalinimas, todėl tokie stebėjimai saugomose teritorijose laikomi svarbiais stebėsenai.