Tag: Biologinė įvairovė

  • Vėjo jėgainės Arkties šiaurėje keičia elnių migraciją: mokslininkai aiškina netikėtą priežastį

    Vėjo elektrinių parkai Arkties regionuose verčia šiaurinių elnių bandas keisti įprastus migracijos kelius ir trauktis į atokesnes, atšiauresnes teritorijas. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias poveikis fiksuojamas pavasarį, kai patelės ieško ramių vietų atsivesti jauniklius.

    Ilgus metus tos pačios vietovės buvo naudojamos kaip veršiavimosi teritorijos, perduodamos tarsi tradicija iš kartos į kartą. Tačiau dabar dalis jų tampa mažiau patrauklios, o nėščios patelės priverstos nukeliauti papildomus kilometrus, kad rastų mažiau trikdomą aplinką.

    Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pagrindinė priežastis yra triukšmas ar vibracija, tačiau stebėjimai rodo kitą vaizdą. Bandos dažnai pasitraukia net tada, kai statybos darbų nevyksta, o vėjo jėgainės veikia automatiniu režimu, beveik be žmonių buvimo.

    Viena iš labiausiai aptariamų hipotezių siejama su elnių rega ir tuo, kaip jie mato aplinką Arkties sąlygomis. Šiauriniai elniai yra prisitaikę prie sniego ir specifinio apšvietimo, todėl tam tikri objektai jiems gali atrodyti ryškesni ir labiau trikdantys nei žmogaus akiai.

    „Stebėjimai rodo, kad elniai sureaguoja į turbinas dar būdami už kelių kilometrų, net kai aplink nėra žmonių“, – sako tyrėjai, analizuojantys bandų elgseną šiauriniuose regionuose.

    Mokslininkų aiškinimu, net jei žmogui vėjo jėgainės atrodo kaip tolimi, lėtai besisukantys statiniai, elniams jos gali kelti nuolatinio judesio ir vizualinio dirgiklio įspūdį. Būtent tai ypač svarbu veršiavimosi laikotarpiu, kai gyvūnai siekia kuo mažiau rizikos ir streso.

    Šiauriniuose regionuose elnių migracija svarbi ne tik ekosistemoms, bet ir vietos bendruomenėms, kurių pragyvenimas susijęs su elnininkyste. Kai bandos pasitraukia į atokesnes vietoves, didėja rizika, kad gyvūnai rinksis mažiau palankius maršrutus, kur daugiau ledo, gilesnio sniego ar mažiau pašaro.

    Praktikoje tai reiškia didesnį gyvūnų energijos sunaudojimą ir didesnę priklausomybę nuo sėkmingai pasirinktų poilsio bei maitinimosi vietų. Kai kuriuose regionuose, pasak vietos pasakojimų ir tyrėjų pastabų, žmonėms tenka padėti gyvūnams įveikti itin sudėtingas sniego atkarpas.

    Vėjo energetika laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau Arkties pavyzdys primena, kad infrastruktūra turi realių pasekmių biologinei įvairovei. Dėl to vis dažniau akcentuojamas atsargesnis teritorijų parinkimas, sezoninių jautrių zonų įvertinimas ir ilgalaikis gyvūnų stebėjimas.

    Tyrėjai pažymi, kad skirtingos rūšys į energetikos objektus reaguoja nevienodai: vienos prisitaiko, kitos keičia elgseną ar vengia teritorijų. Šiaurinių elnių atvejis išsiskiria tuo, kad net vizualinis dirgiklis gali tapti pakankama priežastimi atsitraukti, ypač jautriausiais gyvenimo ciklo momentais.

  • Prie Černobylio pastebėta reta orchidėja „lubka“: legendos apie galią ir mokslininkų perspėjimas

    Rezervato darbuotojai pranešė apie vadinamąją lubką – liaudišku pavadinimu apibūdinamą gegužraibinių (orchidėjų) genties augalą, kuris vasaros pradžioje žydi smulkiais, šviesiais žiedais. Pasak biologų, iš tolo ji gali pasirodyti kukli, tačiau natūraliose buveinėse išsiskiria grakščia žiedyno forma ir, ypač sutemus, ryškiu kvapu.

    „Tarp sodrios miško žalumos vietomis sužimba trapūs balti žiedai, o jų aromatas naktį pasklinda toli, pritraukdamas vabzdžius“, – sakė rezervato atstovai.

    Su lubka siejamos ir senosios legendos: kai kuriose tradicijose jai priskiriama „pritraukimo“ ir „atstūmimo“ galia. Tokie pasakojimai dažniausiai aiškinami augalo sandara, nes po žeme jis turi du gumbus, kurie skirtingais sezonais kinta, o tai žmonėms nuo seno atrodė paslaptinga.

    Mokslininkai pabrėžia, kad folklorinės interpretacijos neturėtų būti painiojamos su įrodytais poveikiais, tačiau lubka iš tiesų yra biologiškai įdomi. Kai kurios giminingos orchidėjos turi istorinį panaudojimą liaudies medicinoje, tačiau šiandien daug svarbiau tai, kad rūšys yra jautrios buveinių pokyčiams, o jų populiacijas mažina miškų fragmentacija, intensyvesnė ūkinė veikla ir neteisėtas rinkimas.

    Rezervatas perspėja, kad lubka beveik neįsitvirtina persodinta į sodą ar vazoną. Orchidėjoms dažnai būtinas specifinis ryšys su dirvožemio grybais, be kurių sėklos ir šaknys tinkamai nesivysto, todėl, iškasta iš miško, gėlė paprastai neprigyja net ir kruopščiai prižiūrima.

    Černobylio rezervato teritorijoje aptinkamos bent dvi lubkos rūšys, kurios įtrauktos į Ukrainos saugomų rūšių sąrašus. Specialistai ragina grožėtis jomis gamtoje, fotografuoti atsakingai ir neardyti augimviečių, nes net nedidelis poveikis dirvožemiui gali turėti pasekmių jautrioms populiacijoms.

    Po Černobylio avarijos dalis teritorijų ilgą laiką buvo beveik nepaliestos intensyvios žmogaus veiklos, todėl čia susiformavo sąlygos atsikurti įvairioms buveinėms. Tai nereiškia, kad zona tapo „idealia“ gamtai, tačiau ji dažnai naudojama ilgalaikiams ekologiniams tyrimams, leidžiantiems stebėti, kaip ekosistemos kinta, kai žmogaus spaudimas sumažėja.

    Retų augalų žydėjimo fiksavimas padeda vertinti buveinių būklę ir planuoti apsaugos priemones. Tokie stebėjimai ypač aktualūs šylant klimatui, kai keičiasi žydėjimo laikas, drėgmės režimas ir vabzdžių, nuo kurių priklauso apdulkinimas, aktyvumas.

  • Šiaurėje elnių bandos ima vengti vėjo jėgainių: veršiuotis traukia kelis kilometrus toliau

    Šiaurėje elnių bandos ima vengti vėjo jėgainių: veršiuotis traukia kelis kilometrus toliau

    Arkties ir Skandinavijos šiaurėje kai kur fiksuojamas netikėtas reiškinys: nėščios šiaurės elnių patelės veršiavimuisi renkasi vis tolimesnes vietas, kai šalia atsiranda vėjo jėgainių parkai. Tyrėjai, remdamiesi gyvūnų sekimo duomenimis, pastebi, kad dalis bandų migruoja kelis kilometrus toliau nuo įprastų veršiavimosi plotų.

    Šie plotai daugelį kartų kartojosi iš kartos į kartą, todėl bet koks jų apleidimas laikomas reikšmingu signalu. Pokyčiai svarbūs ir dėl to, kad veršiavimosi sezonu elniai yra ypač jautrūs trikdžiams: jiems reikia ramesnės aplinkos, pastovaus maisto prieinamumo ir kuo mažiau streso.

    Ko vengia elniai?

    Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad gyvūnus atbaido triukšmas arba žmonių veikla statybų metu. Tačiau stebėjimai rodo, kad vengimas kai kur išlieka ir tada, kai parkai jau veikia įprastu režimu, o žmonių aplink beveik nėra.

    Mokslininkai aprašo vadinamąją vengimo zoną, kuri tam tikrais atvejais gali siekti kelis kilometrus aplink veikiančius vėjo parkus. Įdomu tai, kad elnių elgesys neretai kinta priklausomai nuo reljefo: jei tarp bandos ir jėgainių atsiranda kalvos ar kitos kliūtys, gyvūnai gali elgtis ramiau.

    Regėjimas, kurio žmogus neturi

    Viena iš dažniausiai minimų hipotezių siejama su šiaurės elnių jutimais. Šie gyvūnai turi išskirtinių regos prisitaikymų, leidžiančių geriau orientuotis sniego ir prieblandos sąlygomis, o tyrimuose aptariama ir jų reakcija į šviesos bei kontrasto pokyčius.

    Dėl to besisukančios mentės, jų metami šešėliai ir greitai kintantis vaizdas horizonte elniams gali būti gerokai labiau dirginantis, nei atrodo žmogui. Kartu su infrastruktūra, pavyzdžiui, keliais, kabelių trasomis ar elektros linijomis, tai gali sukurti papildomą barjerą migracijai.

    Kodėl tai svarbu ir ką daro šalys?

    Vėjo energetika laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant iškastinio kuro naudojimą, tačiau šiaurinėse teritorijose ji dažnai plėtojama būtent ten, kur jautrios ekosistemos ir tradiciniai gyvūnų ganymo bei migracijos keliai. Todėl diskusija vis dažniau sukasi ne apie tai, ar vėjo jėgainių reikia, o kaip jas planuoti, kad poveikis biologinei įvairovei būtų kuo mažesnis.

    Praktikoje tai reiškia detalesnį poveikio aplinkai vertinimą, jautriausių teritorijų vengimą, infrastruktūros tankio mažinimą ir sprendimus, kurie padėtų išsaugoti migracijos koridorius. Kai kur svarstomi ir techniniai bei planavimo kompromisai, pavyzdžiui, atstumai iki veršiavimosi vietų ar parko išdėstymas taip, kad būtų mažiau vizualinių trikdžių.

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus atsakymo nėra, nes poveikis priklauso nuo vietovės, bandos įpročių, oro sąlygų ir net konkretaus parko konfigūracijos. Vis dėlto elnių elgesio signalai tampa svarbia informacija planuojant naujus projektus ir vertinant jau veikiančių parkų įtaką gamtai.

  • Saulės parkai buvusiuose laukuose keičia vaizdą: po moduliais plinta žydinčios pievos ir bitės

    Saulės parkai buvusiuose laukuose keičia vaizdą: po moduliais plinta žydinčios pievos ir bitės

    Dideli saulės parkai, įrengti buvusiuose kukurūzų ar sojų laukuose, iš tolo dažnai atrodo kaip pramoninė, gyvybės neturinti teritorija. Tačiau vis dažniau po moduliais vietoj žvyro ar nuolat pjaunamos vejos atsiranda žydinčios pievos, kurios keičia ir pačių parkų reputaciją, ir jų poveikį aplinkai.

    Pirmoji stambių saulės elektrinių banga daug kur buvo įrengiama siekiant kuo paprastesnės priežiūros: pliki plotai, žvyras, trumpa veja, minimalus augalų kiekis. Toks sprendimas mažino apželdinimo kaštus, bet kartu didino dirvos kaitimą, dulkėtumą ir neskatino biologinės įvairovės, todėl kaimynystėje gyvenantiems ūkininkams šalia esantis parkas neretai atrodė kaip prarasta žemė.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Dalies vystytojų požiūris pastaraisiais metais keičiasi: po moduliais ir tarp eilių sėjami vietiniai žoliniai augalai bei laukinės gėlės. Tokie mišiniai dažnai parenkami taip, kad žydėjimas tęstųsi nuo ankstyvo pavasario iki pirmųjų šalnų, o augalai atliktų ne tik estetinę, bet ir aiškią ekologinę funkciją.

    Žydinčios pievos padeda stabilizuoti dirvožemį, mažina eroziją ir geriau sulaiko kritulių vandenį, todėl sumažėja paviršinis nuotėkis. Augalų šaknys gerina dirvos struktūrą, o modulių metamas šešėlis kai kuriose vietose palaiko drėgmę per sausras ir mažina dirvos perkaitimą vasarą.

    Nauda dirvai ir vandeniui

    Tyrimuose, kuriuose vertinta, kaip keičiasi vandens kokybė aplink tokius apželdintus saulės parkus, fiksuojamas mažesnis maistmedžiagių nuplovimas į vandens telkinius. Kai kuriuose projektuose nurodoma, kad giliomis šaknimis pasižymintys augalai gali reikšmingai sumažinti fosforo nuotėkį, o tai ypač aktualu teritorijose, kuriose eutrofikacija kelia grėsmę upeliams ir ežerams.

    Praktinis efektas juntamas ir eksploatacijoje: tankesnė augalija mažina dulkių pakilimą, gali slopinti invazinių piktžolių plitimą, o vietoj nuolatinio pjovimo dažniau pasirenkama tikslingesnė priežiūra. Tokia danga tampa ne „tuščia“ saulės parko zona, o funkcinė ekosistemos dalis.

    Netikėtas laimėtojas – apdulkintojai

    Ryškiausias pokytis – apdulkintojų sugrįžimas. Žydinčios pievos po moduliais pritraukia vietines bites, medunešes bites, drugius ir kitus vabzdžius, kuriems tradicinė intensyvi žemdirbystė dažnai palieka vis mažiau tinkamų buveinių.

    Tokiuose saulės parkuose kai kur pradeda dirbti ir bitininkai, statydami avilius parko pakraščiuose. Tyrimų duomenimis, tinkamai parinkus žydinčius augalus ir užtikrinus nepertraukiamą žydėjimo „sezoną“, medaus produkcija gali reikšmingai išaugti, kartu nedarant įtakos pačios elektrinės gamybai.

    Apdulkintojai neišlieka vien saulės parko ribose: jie skraido į aplinkinius laukus ir pievas, todėl teoriškai gali prisidėti prie apdulkinimo ir gretimuose ūkiuose. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad apdulkintojai yra reikšmingi daugelio žemės ūkio kultūrų derliui, o jų populiacijos daugelyje regionų mažėja dėl buveinių nykimo ir kraštovaizdžio supaprastėjimo.

    Dėl to keičiasi ir senas ginčas „maistas ar energija“. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, kai saulės energijos gamyba derinama su žemės ūkio bei gamtosaugos tikslais, o pati teritorija naudojama ne vien elektrai, bet ir dirvos bei biologinės įvairovės būklei gerinti.

    Galiausiai paradoksas tampa akivaizdus: iš šalies tamsių modulių jūra gali atrodyti kaip negyvas plotas, tačiau po ja kartais formuojasi viena gyviausių vietų apylinkėje. Jei tokia praktika plis, saulės parkai gali tapti ne tik švarios energijos, bet ir apdulkintojų bei žydinčių buveinių infrastruktūra.

  • Dniepre po Kachovkos tvenkinio išnykimo užfiksuotas rožinis pelikanas: ką tai signalizuoja?

    Ukrainoje, Dniepro upės ruože ties Chorticos nacionaliniu draustiniu, gamtininkai užfiksavo rožinį pelikaną. Ši rūšis laikoma reta ir saugoma, todėl toks stebėjimas vietos specialistams tapo svarbiu signalu apie sparčiai kintančias buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijas.

    Apie paukščio pasirodymą pranešė Chorticos draustinio atstovai. Pasak jų, pelikanas šiose vietose nėra visiška naujiena istoriniu požiūriu, tačiau ilgą laiką tokie stebėjimai buvo itin reti dėl pasikeitusių buveinių ir žmogaus veiklos.

    Draustinio specialistai aiškina, kad rožinių pelikanų sugrįžimas siejamas su natūraliu buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijų persitvarkymu. Atsitraukus vandeniui ir atsikuriant upės vagos dinamikai formuojasi seklumos, smėlio salos ir naujos pakrančių juostos.

    Tokiose vietose atsiranda daugiau tinkamų plotų maitintis: seklumose žuvys ir kiti vandens organizmai tampa lengviau pasiekiami stambiems vandens paukščiams. Kartu plečiasi jaunų karklų ir kitų pakrančių augalų sąžalynai, suteikiantys daugiau slėptuvių ir poilsio vietų.

    Chorticos apylinkės istoriškai siejamos su Didžiojo Lugo užliejamomis pievomis ir senvagių tinklu, kuris kadaise buvo itin turtingas paukščių. Draustinio komunikacijoje primenama, kad iki Kachovkos tvenkinio suformavimo šis regionas buvo svarbi buveinė daugeliui vandens paukščių rūšių.

    Vietos gamtininkai pabrėžia, kad dabartiniai pokyčiai nereiškia paprasto grįžimo į praeitį. Atkuriamos ne identiškos istorinės sąlygos, o susidaro nauja, dinamiška ekosistema, kurioje dalis rūšių randa palankesnes nišas nei anksčiau.

    Rožinio pelikano fiksavimas vertinamas kaip indikatorius, kad dalis buveinių, nepaisant ilgalaikio antropogeninio poveikio, gali gana greitai įgyti gamtai palankesnių bruožų. Migracijos metu jauni paukščiai ieško naujų maitinimosi vietų, o atsiradus seklumoms ir žuvų gausai tokios teritorijos tampa patrauklios.

    Vis dėlto ekologai pabrėžia, kad vienas įspūdingas stebėjimas savaime nereiškia stabilaus populiacijos atsigavimo konkrečioje vietoje. Tam reikalingi ilgalaikiai duomenys, reguliarūs stebėjimai ir aiškesnis supratimas, kaip keičiasi vandens režimas, augalija ir žuvų ištekliai.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad buvusio tvenkinio teritorijose vyksta natūrali sukcesija: atvirose vietose sparčiai kuriasi krūmynai ir jauni medynai. Tai gali didinti biologinę įvairovę, bet kartu keisti sąlygas toms rūšims, kurioms reikalingos atviros seklumos ar specifiniai vandens lygio svyravimai.

    Chorticos draustinis ragina gyventojus atsakingai elgtis jautriose pakrančių zonose ir netrikdyti paukščių, ypač perėjimo ir poilsio metu. Toks elgesys padeda išsaugoti retų rūšių galimybes įsitvirtinti atsinaujinančiose buveinėse.

    „Šios rūšies sugrįžimas siejasi su natūraliu buvusios Kachovkos teritorijos atsigavimu ir naujų seklumų formavimusi“, – sakė Chorticos draustinio atstovai.

    Pastaraisiais metais Ukrainos mokslininkai viešai svarsto, kad buvusi Kachovkos tvenkinio zona neatsistatys į ankstesnę būseną, o transformuosis į kitokį gamtinį kompleksą. Tokie pokyčiai reiškia ir naujus iššūkius, ir galimybes: dalis buveinių prarastos, tačiau kai kur atsiveria erdvė naujam ekologiniam balansui.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.

  • Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinė Indijoje netikėtai tapo kiškių prieglobsčiu: jų viduje dabar daugiau nei aplink

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su triukšmu, tvora ir žmogaus veiklos įtaka aplinkai, todėl įprasta manyti, kad laukiniai gyvūnai tokias teritorijas apeina. Tačiau Indijoje užfiksuotas priešingas reiškinys: juodsprandžių indinių kiškių (Lepus nigricollis) populiacija persikėlė į saulės jėgainės vidų, kur jų aptinkama daugiau nei gretimose natūraliose buveinėse.

    Tai aprašyta moksliniame tyrime, publikuotame Journal of Threatened Taxa, kuriame lyginti kiškių stebėjimų duomenys jėgainės perimetre ir už jo ribų. Tyrėjai pabrėžia, kad toks sinantropinis prisitaikymas, kai laukinė rūšis ima naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra, šiuo atveju gali būti susijęs ne su atsitiktinumu, o su aiškiomis išlikimo naudomis.

    Kas kiškius traukia į jėgainę?

    Juodsprandžiai indiniai kiškiai natūraliai gyvena atvirose lygumose, pievose ir krūmynuose, kur jų saugumas priklauso nuo maskuotės ir greičio. Kadangi jie nerausia urvų, dieną dažnai guli negiliose įdubose, pasislėpę žolėje, tačiau tokia strategija neužtikrina visiškos apsaugos nuo plėšrūnų.

    Saulės jėgainės infrastruktūra netikėtai sukuria sąlygas, kurios kai kuriais aspektais pranašesnės už natūralią aplinką. Pirmiausia, tvora aplink teritoriją riboja didesnių plėšrūnų ir benamių šunų patekimą, o kiškiai, būdami mažesni, gali prasprūsti pro tarpelius ir atsidurti erdvėje, kur rizika sumažėja.

    Antra, saulės moduliai formuoja šešėlio juostas ir vietinį mikroklimatą. Karštuose regionuose, kur temperatūra dienomis dažnai tampa ekstremali, pavėsis po moduliais gali tapti praktiška vieta poilsiui ir slėptuvei, mažinančia šilumos stresą. Tokie mikroklimato pokyčiai gali turėti realų poveikį gyvūnų aktyvumui, vandens poreikiui ir išgyvenamumui.

    Trečia, po moduliais ir šalia jų neretai išlieka daugiau drėgmės, todėl suveši žolės, dygsta sėklos, atsiranda daugiau šviežio augalinio maisto. Kadangi į aptvertą teritoriją nepatenka stambesni žolėdžiai, mažėja konkurencija dėl pašaro, o tai kiškiams sukuria savotišką maisto nišą.

    Ką tai reiškia gamtai ir energetikai?

    Ši istorija svarbi todėl, kad ji parodo ne tik galimą žalą, bet ir netikėtas sąveikas tarp atsinaujinančios energetikos infrastruktūros ir biologinės įvairovės. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienos rūšies sėkmė dar nereiškia, jog saulės parkai automatiškai yra palankūs visai ekosistemai: skirtingos rūšys skirtingai reaguoja į buveinių fragmentaciją, triukšmą, apšvietimą ar augalijos pokyčius.

    Praktikoje tai stiprina argumentą, kad saulės elektrinių planavimas turėtų remtis poveikio aplinkai vertinimu, vietos biologine stebėsena ir pritaikytais sprendimais. Aptvarai, želdinių priežiūra, vandens nuvedimo sprendimai ir natūralių koridorių išlaikymas gali nulemti, ar tokios teritorijos taps barjeru gyvūnams, ar, kaip šiuo atveju, netikėtu prieglobsčiu.

    Juodsprandžių indinių kiškių atvejis rodo, kad žmogaus sukurta infrastruktūra kartais suformuoja saugesnes, vėsesnes ir maistingesnes mikrobūveines nei aplinkinė atvira gamta. Tačiau tam, kad atsinaujinanti energetika būtų išties tvari, tokie pavyzdžiai turėtų virsti ne atsitiktine sėkme, o sąmoningai planuojamomis gamtai palankiomis praktikomis.

  • Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    Saulės elektrinės užėmė laukus, bet po panelėmis netikėtai suklestėjo vabzdžiai ir bitės

    For years, one worry has shadowed the rise of solar power. To make serious amounts of electricity, you need serious amounts of land.

    And the critics have a point. Large scale solar farms swallow real space, and the fear is simple: cover enough open fields with panels and you smother whatever used to live there.

    But on a handful of farms, something strange has been happening in the dirt between the rows. It started slowly, almost invisibly, in the strips of earth the panels were supposed to shade into uselessness. Something the engineers never designed, and at first did not even notice.

    The fear that solar power comes at nature’s cost

    The concern is not baseless. A field of panels can look, at first glance, like a field that has simply been paved over.

    To hit the clean energy targets the world keeps setting, developers have to build fast and build big. That means more land, and more of those vast, silent arrays stretching off toward the horizon.

    So an assumption took hold: every solar farm is a small piece of nature lost. It seemed like plain common sense. Panels go up, the living world goes down. For a long time, almost nobody bothered to question it.

    But a growing pile of research has started pointing the other way.

    An experiment on two farms in Minnesota

    To find out what really happens to the land under the panels, researchers at the US Department of Energy’s Argonne National Laboratory and the National Renewable Energy Laboratory turned to two solar farms in southern Minnesota and tracked them carefully across a five year study. What they found there has been rewriting the rulebook ever since.

    These two sites were different by design. Instead of bare gravel or closely mown grass, the panels were raised higher off the ground, leaving room underneath for something to grow.

    Then the builders did something unusual. They carefully chose native grasses and wildflowers and planted them right under and around the rows, hoping to rebuild the habitat that used to be there and to hold the soil and water in place. It was a small, almost gardener like decision, the sort of thing that rarely survives an engineering plan.

    And then they waited, and watched, year after year.

    Then the count began to climb

    Each season, the researchers came back to tally what was living on the two sites. And season after season, the numbers kept rising.

    By the end of the study, the abundance of insects had tripled at both farms, and the variety of flowering plants had jumped about sevenfold. Where there had once been little more than gravel and stubble, the ground now hummed with life right through the warm months.

    Among them were the ones that matter most: bees. Bees have been collapsing for years, squeezed out by vanishing meadows and the steady loss of the wild corners they depend on. Yet the very pollinators in trouble across the country were not merely hanging on beneath the panels. The number of native bees climbed around twentyfold over the five years. They were not surviving. They were flourishing.

    A structure built to capture sunlight had become a refuge for the insects that a paved over, warming world has been pushing toward the brink. And it turns out this was not the only gift these sites handed back.

    The bees did not stay on the farm

    Here is the part almost nobody saw coming. The life the panels sheltered did not stay penned inside the fence.

    The researchers found that pollinators raised in the solar meadow fanned out into the land around it, visiting the soybean flowers in the cropland next door. Their visits to those crops held up against the bee traffic around land set aside purely for conservation, and ran far busier than inside the bean fields themselves.

    In plain terms, the bees living under the panels were quietly going to work for the farm next door, pollinating the very crops that feed people. A site built to make power was also helping grow food on the land around it.

    Why this could change how we build solar

    Here is the part that should make developers sit up straight. Going pollinator friendly is not only kind to the bees. It can be kind to the budget too.

    Land planted with hardy native species needs far less mowing and maintenance than a closely cropped lawn. Those savings can be enough to offset the extra cost of raising the panels in the first place. In plain terms, the version that helps wildlife does not have to be the expensive one.

    According to Johanna Neumann of the Environment America Research and Policy Center, with bees in serious trouble and the world racing to switch to clean energy as fast as it can, designing solar farms to feed and shelter native pollinators is close to an obvious move.

    And the timing could hardly matter more. As solar spreads across millions of acres in the years ahead, each new site becomes a choice between bare, lifeless ground and a living meadow that happens to make electricity.

    And that is the revelation hiding out in those Minnesota fields. A solar farm does not have to be a hole punched in the living world. Built with a little thought, it can answer several of our hardest problems at once, powering our lives, feeding the crops next door, and giving the bees somewhere to come home to.

  • Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos vėjo jėgainėse rado paprastą sprendimą: nudažius vieną mentę paukščių žūtys krito 70 proc.

    Norvegijos pakrantėje esančioje Smolos saloje vėjo jėgainės jau seniai gamina elektrą iš stiprių jūros vėjų. Tačiau kartu jos tapo rimtu pavojumi čia gyvenantiems jūriniams ereliams, kurie salą laiko viena svarbiausių savo medžioklės teritorijų.

    Įjungus vėjo parką 2000-ųjų pradžioje, netrukus pradėta fiksuoti vis daugiau po turbinais randamų paukščių gaišenų. Tarp jų pasitaikė ir jūriniai ereliai, kurių sparnų mostas gali siekti daugiau nei žmogaus ūgį.

    Kodėl paukščiai nepastebi menčių?

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė paradoksalu: ereliai garsėja itin aštria rega ir gali įžiūrėti grobį iš didelio atstumo. Vis dėlto, artėjant prie besisukančių menčių, suveikia regos efektas, vadinamas judesio suliejimu.

    Kai mentės galas juda labai dideliu greičiu, akiai jis ima atrodyti ne kaip aiškus objektas, o kaip permatoma, neryški juosta. Plėšrus paukštis, dažniau žiūrintis žemyn ir į šonus, gali klaidingai įvertinti, kad priešais nėra kliūties.

    Sprendimas pasirodė netikėtai pigus

    Vienas akivaizdžiausių būdų mažinti susidūrimus buvo stabdyti turbinas, kai netoliese pasirodo paukščiai, tačiau tai reiškia prarastą elektros gamybą. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, radarai ar kameros, kainuoja brangiai, o jų veikimą gali apsunkinti oro sąlygos.

    Tuomet tyrėjai atsigręžė į senesnę mokslinę literatūrą ir idėją, kuri ilgą laiką buvo menkai išbandyta realiomis sąlygomis: pakeisti ne turbinos konstrukciją, o jos matomumą. Sprendimas buvo paprastas: nudažyti juodai vieną iš trijų menčių.

    Smolos bandymas ir 70 proc. mažesni nuostoliai

    2013 metais Norvegijos gamtos tyrimų instituto mokslininkai Smolos vėjo parke juodai nudažė po vieną mentę keturiose turbinosse. Vėliau dar kelerius metus buvo tęsiama sisteminga stebėsena, lyginant rezultatus su šalia esančiomis, neperdažytomis turbinosmis.

    Per stebėjimo laikotarpį susidūrimų skaičius prie perdažytų turbinų sumažėjo maždaug 70 proc. Tyrėjai akcentavo, kad ryškus kontrastas padeda paukščiams „užfiksuoti“ besisukančią konstrukciją ir laiku pakeisti skrydžio kryptį.

    Kodėl šis metodas dar nėra visur taikomas?

    Nors rezultatai skamba įtikinamai, mokslininkai pabrėžia, kad vieno projekto duomenų nepakanka universalioms išvadoms. Smolos bandyme dalyvavo palyginti nedaug turbinų, o kitose šalyse gauti rezultatai ne visada buvo tokie aiškūs.

    Dėl to šiuo metu įvairiose vietovėse vykdomi platesnio masto bandymai, siekiant suprasti, kada vienos mentės dažymas veikia geriausiai, o kada poveikį sumažina vietos reljefas, apšvietimas, paukščių rūšys ar skrydžių aukščiai.

    Vis dėlto vėjo energetikai plečiantis, sprendimai, kurie kainuoja palyginti mažai ir nedaro įtakos elektros gamybai, tampa itin patrauklūs. Smolos pavyzdys rodo, kad kartais didžiausią poveikį gali duoti ne sudėtinga technologija, o paprastas būdas padaryti pavojų aiškiau matomą.