Tag: Biologinė įvairovė

  • Tyrimas: po Juodosios mirties Europoje rūšių įvairovė smuko – apleista dirbama žemė turėjo kainą

    Naujas tyrimas rodo, kad per Juodosios mirties epidemiją Europoje nukentėjo ne tik žmonės – smarkiai smuko ir biologinė įvairovė. Mokslininkai daro išvadą, kad kai dėl masinių mirčių buvo apleisti dideli dirbamos žemės plotai, daugelyje vietovių sumažėjo augalų rūšių įvairovė.

    Kaip skelbia „Live Science“, tyrėjai pabrėžia: žmonių veikla viduramžių kraštovaizdyje neretai kūrė įvairias buveines, o staigus šios veiklos nutrūkimas kai kurias ekosistemas padarė skurdesnes. Tai meta iššūkį paprastam įsitikinimui, kad kuo mažiau žmogaus – tuo gamtai visada geriau.

    XIV amžiaus Europoje suirutę didino ne vien maras. Straipsnyje primenama, kad amžiaus pradžioje vyravo šaltas ir drėgnas klimatas, o 1315–1317 metais žemyną ištiko Didysis badas, lydėtas žemės ūkio nesėkmių.

    Vėliau sekusi Juodoji mirtis – buboninio maro epidemija, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis – pražudė daugiau nei trečdalį Europos gyventojų. Dėl demografinio smūgio ir socialinių pokyčių buvo apleista daug žemės ūkio paskirties žemių, o populiacijos, kaip nurodoma, pradėjo reikšmingiau atsigauti tik XVI amžiuje.

    Žiedadulkių „archyvas“: ką parodė daugiau nei 100 vietovių

    Tyrime, publikuotame kovo 4 dieną žurnale „Ecology Letters“, mokslininkai analizavo daugiau nei 100 žiedadulkių įrašų iš Europos. Iš viso buvo vertinama apie 4 600 mėginių, surinktų iš labai skirtingų regionų – nuo Prancūzijos žemumų ir pietvakarių Jungtinės Karalystės aukštumų iki Šveicarijos Alpių.

    Žiedadulkių duomenys leidžia spręsti, kokie augalai dominavo praeities kraštovaizdžiuose, o kartu – ir kaip buvo naudojama žemė. Pavyzdžiui, javų (kviečių, miežių, rugių) žiedadulkių dalis gali rodyti, ar teritorijoje intensyviai ūkininkauta.

    Tyrėjai vietoves suskirstė į tris grupes: tas, kuriose žemės ūkio gamyba didėjo, tas, kuriose ji mažėjo, ir tas, kuriose nerasta javų auginimo požymių. Būtent toks palyginimas leido įvertinti, kaip žemės ūkio pokyčiai siejosi su augalų įvairove.

    Kur apleista, ten skurdesnė įvairovė

    Pasak tyrimo autorių, bendra biologinės įvairovės tendencija buvo neigiama, tačiau bendrą kritimą labiausiai lėmė būtent tos vietovės, kuriose po epidemijos smuko žemės ūkio gamyba. Ten, kur ūkinė veikla traukėsi, fiksuotas maždaug 40 proc. biologinės įvairovės sumažėjimas.

    Tačiau tyrimas rodo ir kitą pusę: maždaug po 150 metų, kai gyventojų skaičius pradėjo atsistatyti ir kraštovaizdyje vėl daugėjo trikdžių bei ūkinės veiklos, biologinė įvairovė ėmė augti – net šiek tiek viršydama prieš epidemiją buvusį lygį.

    Tyrėjai šiuos pokyčius sieja su tuo, kad viduramžių kraštovaizdis dažnai buvo margas: šalia dirbamų laukų išlikdavo miško plotai, viržynai, tvenkiniai, antrinis miškas. Toks „mozaikinis“ žemėnaudos modelis sudarydavo daugiau skirtingų buveinių, todėl įvairioms augalų rūšims būdavo lengviau įsitvirtinti.

    Kuo tai siejasi su šiandienos žemės ūkiu

    Straipsnyje pažymima, kad šiandien žemės ūkyje dažnai vyrauja monokultūros – kai dideliuose plotuose auginama viena kultūra. Tai paprastai mažina biologinę įvairovę, nes kraštovaizdis tampa vienodesnis ir palieka mažiau vietos skirtingoms buveinėms.

    Tyrime pateikiama mintis, jog istorinis pavyzdys gali padėti geriau suprasti, kaip galima ūkininkauti išlaikant įvairesnį kraštovaizdį. Kitaip tariant, ne vien „kiek ūkininkaujame“, bet ir „kaip“ – gali turėti didelę reikšmę rūšių įvairovei.

    Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad vien rūšių skaičiaus nepakanka: svarbi ir vadinamoji funkcinė įvairovė – ką skirtingos rūšys „daro“ ekosistemoje. Nuo jos gali priklausyti, kiek ekosistemos yra atsparios klimato pokyčiams ir kitiems sukrėtimams, o tai aktualu ir galvojant apie ateities žemės ūkio tvarumą.

  • Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Gamtos atkūrimas stringa: COP17 finišuoja įtampoje, o pinigų planas skęsta ginčuose

    Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija COP17 Armėnijoje baigiama po dviejų savaičių įtemptų derybų, tačiau pagrindiniai sprendimai vis dar kabantys ore. Susitikimas Jerevane tapo tarpine patikra, kaip pasaulis vykdo 2022 metais priimtą Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės programą iki 2030 metų.

    Šios programos tikslai dažnai lyginami su Paryžiaus susitarimu klimato srityje, tačiau reali pažanga vertinama kaip per lėta. Derybininkai siekia užbaigti vadinamąjį Jerevano veiksmų paketą, kuris turėtų pagreitinti atsilikusių įsipareigojimų įgyvendinimą ir sustiprinti šalių atskaitomybę.

    „Iš derybų turime pamatyti konkrečius prioritetus, bet kol kas to nematome“, – sakė Greenpeace International atstovė Irene Wabiwa.

    Kiek pasaulis jau padarė?

    Iki 2030 metų šalys yra įsipareigojusios saugoti bent 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šiuo metu saugoma maždaug 19 proc. sausumos ir vidaus vandenų bei apie 10 proc. vandenynų, todėl tikslas lieka toli.

    Kartu numatyta atkurti bent 30 proc. degradavusių ekosistemų, tačiau čia vaizdas nevienodas. Sausumoje pasiekta beveik pusė siekiamo tempo, o jūrų ir pakrančių ekosistemose pažanga sudaro apie 23 proc., kai gėlavandenių ekosistemų atkūrimas vertinamas vos apie 5 proc., nors pabrėžiama, kad stebėsenos spragos gali iškraipyti skaičius.

    Vienas svarbiausių COP17 rezultatų turėtų būti pasaulinė pažangos peržiūra su aiškiomis rekomendacijomis, kaip atsilikimą paversti darbais. Vis dėlto šis dokumentas iki paskutinių valandų išlieka nepatvirtintas, o dalis delegacijų ragina keisti pačią konsensuso taisyklę, kai kelių šalių nepritarimas gali sustabdyti sprendimus.

    Didžiausia kliūtis – finansai

    Jerevane ryškiausiai atsiskleidė pinigų problema: be didesnio ir stabilesnio finansavimo 2030 metų tikslai gali likti popieriniai. Šalys yra sutarusios iki 2030 metų mobilizuoti bent apie 180 mlrd. eurų per metus biologinei įvairovei, tačiau bendras metinis trūkumas vertinamas maždaug 628 mlrd. eurų.

    Vien ekosistemų atkūrimui, vertinant dabartines kryptis, investicijas tektų didinti daugiau nei keturis kartus: nuo maždaug 57,5 mlrd. eurų iki apie 266 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų. Kaip viena kliūčių įvardijama tai, kad ekonominė grąža, pavyzdžiui, potvynių rizikos mažėjimas, švaresnis vanduo ar didesnis anglies kaupimas, dažnai pasimato tik po kelerių metų.

    Konferencijos organizatoriai skelbė, kad per derybas paskelbta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų naujų įsipareigojimų, tačiau tai tėra nedidelė reikalingų sumų dalis. Be to, ginčai verda dėl to, kas turėtų mokėti daugiau: Europos Sąjunga ragina prisidėti ir turtingas kylančios ekonomikos šalis, o dalis Persijos įlankos valstybių tokiam požiūriui priešinasi.

    Klimatas, gamta ir invazinės rūšys

    COP17 darbotvarkėje akcentuojama, kad biologinės įvairovės nykimas ir klimato kaita vienas kitą spartina, todėl vis dažniau raginama derinti gamtos ir klimato planus. Tai apima ir vadinamųjų trijų Rio konvencijų, skirtų biologinei įvairovei, klimatui ir dykumėjimui, veiksmų suderinimą nacionaliniu lygmeniu.

    Kita ryški tema – invazinės rūšys, kurių plitimą skatina šylantis klimatas ir globali prekyba. COP17 jau priėmė sprendimus, kuriais raginama stiprinti ankstyvą invazinių rūšių aptikimą, greito reagavimo sistemas, gerinti duomenų dalijimąsi ir palengvinti finansavimo bei technologijų prieigą šalims, kovojančioms su šia grėsme.

    Konferencijai baigiantis dar laukiama galutinių sprendimų dėl Jerevano veiksmų paketo ir kitų dokumentų, o taip pat dėl kitos biologinės įvairovės konferencijos šeimininkės 2028 metais. Derybų baigtis parodys, ar pasaulis sugebės pereiti nuo deklaracijų prie realių, finansais paremtų įsipareigojimų.

  • Šveicarijoje pirmą kartą per 1 000 metų gimė stumbras: kuo tai svarbu ekologams ir ūkiams

    Šveicarijos Alpėse užfiksuotas retas įvykis: šalyje gimė europinio stumbro jauniklis, o tai laikoma pirmuoju tokiu atveju maždaug per 1 000 metų. Šis faktas siejamas su stumbrų grąžinimo programa, kurią gamtosaugininkai vertina kaip reikšmingą žingsnį atkuriant kadaise dėl žmogaus veiklos išnykusią rūšį.

    Europiniai stumbrai Šveicarijoje išnyko pirmiausia dėl intensyvios medžioklės ir buveinių nykimo. Daugelyje Europos vietų miškų kirtimas, žemdirbystės plėtra ir infrastruktūra sumažino laukinių didžiųjų žolėdžių erdves, todėl iki XX amžiaus ši rūšis buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos.

    Šiuolaikinės populiacijos atkūrimas Europoje remiasi ilgalaikėmis veisimo programomis ir griežtu genetinės įvairovės valdymu. Specialistai pabrėžia, kad šiandien gyvenantys stumbrai kilę iš labai nedidelio skaičiaus individų, todėl bet koks naujas, sėkmingas bandos plėtros etapas yra svarbus ir demografiškai, ir genetiškai.

    Šveicarijoje vykdomas projektas, kuriuo siekiama suformuoti stabilią stumbrų bandą ir įvertinti, ar gyvūnai gali ilgainiui gyventi šioje teritorijoje. Pirmoji nedidelė banda į kalnų regioną buvo perkelta 2022 metais, o per kelis sezonus jos dydis išaugo iki keliolikos individų.

    Po kelerius metus trukusių stebėjimų ekologai vertino gyvūnų sveikatą, judėjimą ir poveikį aplinkai. Duomenys rodė, kad stumbrai naudojasi ir miško masyvais, ir atviromis erdvėmis, o jų elgsena atitinka tipinę laukinių bandų dinamiką.

    Buvo vertinama ir tai, ar stumbrai nedaro reikšmingos žalos jaunuolynams. Stebėjimuose fiksuota, kad masinio jaunų medžių naikinimo nepastebėta, o žievės pažeidimai aptikti tik palyginti nedidelėje dalyje tirtų medžių.

    Didieji žolėdžiai ekosistemose atlieka svarbų vaidmenį: ganydamiesi jie keičia augalijos struktūrą, padeda formuotis atviroms buveinėms ir didina kraštovaizdžio įvairovę. Tokie pokyčiai gali būti naudingi daliai vabzdžių, paukščių ir augalų rūšių, kurioms reikalingos mozaikiškos, nevienodos buveinės.

    Kita vertus, stumbrų sugrįžimas kelia ir praktinių klausimų vietos bendruomenėms. Tyrėjai stebėjo, kad pievose, kur ganėsi gyvūnai, derlingumas kai kur galėjo mažėti maždaug penktadaliu, todėl ūkininkams aktualus kompensacijų ir prevencijos priemonių klausimas.

    Gamtosaugininkai taip pat vertino, ar įprastos elektrinės tvoros gali apsaugoti žemės ūkio plotus. Pirminės išvados rodė, kad tinkamai įrengtos priemonės veiksmingai mažina konfliktų riziką, nors ilgalaikių duomenų vis dar trūksta.

    Projekto autoriai akcentuoja, kad vienas gimęs jauniklis dar nereiškia galutinės sėkmės: norint tvirtų išvadų reikia ilgesnio laikotarpio, didesnės bandos ir nuoseklaus poveikio vertinimo. Vis dėlto pats gimimas laikomas signalu, jog parinkta teritorija gali būti tinkama stumbro sugrįžimui ir sugyvenimui su žmogaus veikla.

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • Gyvatgalvė žuvis: kvėpuoja oru, trumpam vaikšto sausuma ir viena patelė padeda iki 50 000 ikrų

    Gyvatgalvės žuvys yra gėlavandeniai plėšrūnai, išsiskiriantys neįprastu prisitaikymu: jos gali kurį laiką kvėpuoti atmosferos oru ir trumpais atstumais judėti sausuma. Dėl šių savybių jos geba išgyventi sudėtingomis sąlygomis, kai vandens telkiniai nusenka ar pritrūksta deguonies.

    Šios žuvys paplitusios dalyje Pietų ir Pietryčių Azijos, Naujojoje Gvinėjoje, taip pat kai kuriuose Afrikos regionuose, įskaitant Madagaskarą. Dažniausiai jos aptinkamos sekliose, šiltose, lėtai tekančiose ar stovinčiose vandens ekosistemose, kur deguonies kiekis vandenyje gali smarkiai svyruoti.

    Gyvatgalvių kūnas pailgas, primenantis ungurį ar lydeką, o galva didelė ir tvirta, su aštriais dantimis. Būtent dėl galvos formos panašumo į roplius jos ir gavo tokį pavadinimą, o medžioklėje jos nėra išrankios: puola žuvis, varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.

    Jų kvėpavimo „triukas“ siejamas su papildomais viršžiauniniais organais, leidžiančiais pasisavinti deguonį iš oro. Tai padeda ištverti laikotarpius, kai vandens telkinyje trūksta deguonies, o kartais ir persikelti į kitą, gilesnį ar palankesnį telkinį.

    Judėti sausuma gyvatgalvėms padeda stiprūs pelekų raumenys ir gebėjimas trumpai išlaikyti drėgmę, tačiau tai nėra ilgos kelionės. Dažniausiai tai kelių ar keliolikos metrų „žygiai“ per šlapią žolę, dumblą ar negilius griovius, kai netoliese yra vandens.

    Dar viena priežastis, kodėl šios žuvys kelia nerimą biologams, yra jų produktyvumas. Skelbiama, kad viena patelė per nerštą gali padėti iki 50 000 ikrų, o jauniklių apsauga dažnai tampa abiejų tėvų „darbu“.

    „Abu tėvai saugo jauniklius, puldami kiekvieną, kuris priartėja“, – teigiama publikacijoje.

    Invazinių rūšių problema išryškėjo ten, kur gyvatgalvės pateko ne natūraliai, o per žmogaus veiklą. Kai kuriose šalyse jos buvo laikomos akvariumuose, o vėliau, žuvims užaugus per didelėms, paleistos į vietinius vandens telkinius, kur galėjo įsitvirtinti.

    Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose gyvatgalvių plitimas fiksuojamas nuo 2002 metų, kai jos pastebėtos Merilendo valstijoje. Vėliau pranešimų daugėjo ir kitose valstijose, o institucijos akcentavo, kad šie plėšrūnai gali daryti spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir keisti ekosistemų pusiausvyrą.

    Tokia rūšis ypač pavojinga dėl kelių veiksnių derinio: plėšrumo, gebėjimo ištverti deguonies stygių, greito dauginimosi ir tėvų globos. Dėl to gyvatgalvės, patekusios į naujas ekosistemas, gali sparčiai plisti ir kelti grėsmę tiek biologinei įvairovei, tiek žvejybos ištekliams.

  • Kinija uždraudė komercinę žvejybą Jangdzėje: per trejus metus žuvų biomasė šoktelėjo

    Kinija prieš kelerius metus įvedė griežtą komercinės žvejybos draudimą Jangdzės upės baseine, siekdama sustabdyti ilgai trukusį žuvų išteklių nykimą. Mokslininkų vertinimu, per pirmuosius trejus draudimo metus upėje užfiksuotas ryškus žuvų populiacijų atsigavimas.

    Jangdzė, ilgiausia Azijos upė, dešimtmečius patyrė perteklinę žvejybą, taršą, intensyvią išteklių gavybą ir didelį hidrotechnikos statinių spaudimą. Dėl to daugelio rūšių gausa krito, o dalis anksčiau upėje gyvenusių žuvų rūšių buvo prarastos.

    Draudimas buvo pradėtas taikyti 2021 metais ir numatytas dešimčiai metų, o jo įgyvendinimas pareikalavo didelių valstybės išteklių. Skelbiama, kad programa kainavo apie 2,6 mlrd. eurų, buvo išimta iš eksploatacijos apie 111 000 žvejybos laivų, o daugiau kaip 231 000 žmonių, pragyvenusių iš žvejybos, teko persikvalifikuoti.

    Kinijos mokslų akademijos tyrėjai lygino žuvų populiacijų būklę 57 upės vietose iki draudimo ir per pirmuosius trejus jo metus. Rezultatai parodė, kad didesnių žuvų rūšių bendra biomasė išaugo daugiau kaip 232 proc., o rūšinė įvairovė padidėjo maždaug 13 proc.

    Pasak tyrėjų, atsigavimo ženklų fiksuota ir tarp retų rūšių, tačiau ilgalaikės grėsmės niekur nedingo. Tarp svarbiausių iššūkių minimos užtvankos, kurios tebetrukdo žuvims pasiekti nerštavietes, taip pat buveinių kokybės blogėjimas kai kuriose baseino vietose.

    Tyrime pažymima, kad teigiami pokyčiai siejami ir su Jangdzės bekiaule jūrų kiaule, kuri laikoma vieninteliu gėlavandeniu jūrų kiaulių tipu pasaulyje. Mokslininkų vertinimu, jos populiacija padidėjo nuo 445 individų 2017 metais iki 595 individų 2022 metais.

    „Išliekame atsargiai optimistiški, kad šis trumpalaikis biologinės įvairovės atsigavimas gali tapti ilgalaikis“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad progresą galima greitai prarasti, jei pramoninė žvejyba būtų atnaujinta arba jei toliau blogėtų upės ekosistemų būklė. Dėl to mokslininkai ragina tęsti ilgalaikę stebėseną ir paraleliai spręsti taršos, buveinių fragmentacijos bei migracijos barjerų problemas.

  • Černobylio zonoje aptiktas itin retas grybas sparasis: primena žiedinį kopūstą ir sveria kelis kilogramus

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai pietinėje uždarosios zonos dalyje aptiko retą grybą – garbanotąjį sparasį (Sparassis crispa). Šis įspūdingos išvaizdos grybas Ukrainoje laikomas nykstančiu ir yra įtrauktas į šalies Raudonąją knygą.

    Rezervato teigimu, radinys užfiksuotas Rossokhivkos gamtosauginiame mokslinių tyrimų padalinyje. Tokie aptikimai mokslininkams svarbūs ne vien kaip įdomi detalė, bet ir kaip signalas apie realią rūšies būklę, paplitimą bei buveinių kaitą.

    „Šis radinys – ne tik įdomus pastebėjimas. Jis dar kartą primena, kodėl būtinas nuoseklus mokslinis darbas: kiekvienas patvirtintas retų rūšių aptikimas papildo žinias apie biologinę įvairovę ir sudaro pagrindą tolesniems tyrimams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Garbanotasis sparasis dažnai vadinamas grybų kopūstu dėl neįprastos formos. Vietoje įprastos kepurėlės jis suformuoja didelį, banguotų ir šakotų skiaučių gumulą, kuris iš tolo gali priminti nėrinius ar žiedinį kopūstą.

    Specialistai nurodo, kad šio grybo vaisiakūnis gali užaugti iki maždaug 30–40 centimetrų skersmens, o stambesni egzemplioriai sveria kelis kilogramus. Dažniausiai jis aptinkamas prie senų pušų pagrindo, vystosi ant šaknų ir gali sukelti šaknų puvinį, todėl svarbus ir miškų sveikatos stebėsenai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis Ukrainoje aptinkama retai ir netolygiai, o tokios vietos kaip Polesė tradiciškai laikomos palankesnėmis buveinėmis. Ilgalaikė stebėsena leidžia tiksliau suprasti, kaip kinta retų rūšių arealas, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla ribota, o gamta atsikuria savaime.

    Rezervatas ragina lankytojus retų rūšių neniokoti: pastebėjus garbanotąjį sparasį, jo neskinti ir neardyti augimvietės. Geriausia išeitis – nufotografuoti ir palikti grybą augti toliau, nes tokie radiniai turi reikšmę tiek gamtosaugai, tiek moksliniams tyrimams.

  • Auditoriai perspėja: ES iki 2030-ųjų gali nepasiekti jūrų apsaugos tikslų – kur stringa pažadai

    Auditoriai perspėja: ES iki 2030-ųjų gali nepasiekti jūrų apsaugos tikslų – kur stringa pažadai

    Dideli tikslai, menka reali apsauga

    Europos Sąjunga, auditoriams vertinant pažangą, rizikuoja nepasiekti iki 2030 metų numatytų jūrų biologinės įvairovės apsaugos tikslų. Europos Audito Rūmai įspėja, kad dalis jūrų saugomų teritorijų šiandien labiau egzistuoja dokumentuose nei realioje praktikoje.

    Šiuo metu maždaug 14 proc. ES vandenų yra priskirta jūrų saugomoms teritorijoms, tačiau griežtai saugomų zonų dalis nesiekia 1 proc. Auditoriai pabrėžia, kad toks skirtumas rodo atotrūkį tarp deklaruojamų ambicijų ir faktinio poveikio ekosistemoms.

    „ES padarė tam tikrą pažangą skirdama jūrų saugomas teritorijas, tačiau tikrasis iššūkis yra paversti statusą realia apsauga“, – sakė už auditą atsakinga Europos Audito Rūmų narė Iliana Ivanova.

    Kodėl statuso neužtenka?

    ES tikslas iki 2030 metų yra apsaugoti 30 proc. jūrų teritorijų, o 10 proc. jų taikyti griežtą apsaugą. Auditoriai teigia, kad vien teritorijų tinklo plėtimas nebus veiksmingas, jei neatsiras aiškesnių ribojimų veikloms, kurios kenkia dugnui ir buveinėms.

    Kaip viena didžiausių problemų įvardijamos žvejybos praktikos, kurios gali ardyti jūrų dugną ir silpninti ekosistemų atsparumą. Dėl to, auditorių vertinimu, saugomose teritorijose dažnai pritrūksta realiai veikiančių žvejybos ribojimų.

    Trūksta žmonių, lėšų ir bendrų taisyklių

    Audito išvadose taip pat akcentuojamas struktūrinis įgyvendinimo trūkumas: stinga darbuotojų, finansavimo, o administracinės procedūros užsitęsia. Net kai žalinga ar neteisėta veikla nustatoma, institucijoms ne visada pakanka resursų ar teisinių galių ją sustabdyti.

    Finansavimas, pasak auditorių, yra fragmentuotas: jūrų saugomų teritorijų priežiūra remiasi nacionaliniais biudžetais ir skirtingomis ES finansavimo priemonėmis. Dėl to sunkiau užtikrinti nuoseklius ilgalaikius planus ir stabilų priežiūros pajėgumą.

    „Politines ambicijas paversti apčiuopiamais rezultatais jūrų ekosistemoms reikės greitesnių veiksmų, taikomų apsaugos priemonių ir darnesnio tinklo visose ES jūrose“, – teigė Iliana Ivanova.

    Vietos bendruomenės ir tarpvalstybiniai interesai

    Griežtesni ribojimai gali kelti politinių ginčų, nes poveikį pajustų pakrančių bendruomenės ir žvejybos sektorius. Auditoriai pažymi, kad priemonės, paliečiančios kelių valstybių laivynus, dažnai įstringa derybose, o sprendimų priėmimas gali trukti metus.

    Kaip pavyzdžiai minimos šalys, kuriose pažanga siejama su bendruomenių įtraukimu ir konkrečiais draudimais, tačiau kitur kliūtimi tampa duomenų spragos ar teisiniai procesai. Audito žinutė aiški: norint pasiekti 2030 metų tikslus, reikės ne tik naujų žemėlapiuose pažymėtų zonų, bet ir vieningesnių, įgyvendinamų taisyklių bei realios kontrolės.

    „Kai priemonės įgyvendinamos nuosekliai ir pakankamu mastu, gamta atsigauna. Tačiau atsigavimas visos Europos mastu vis dar nevyksta, o dar vieno dešimtmečio su ambicingais tikslais ir silpnu įgyvendinimu negalime sau leisti“, – sakė nevyriausybinės organizacijos Seas At Risk vadovė Monica Verbeek.

  • Prie Černobylio užfiksuotas Prževalskio arklių tabūnas: retas vaizdas uždaroje zonoje

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervate pastebėtas Prževalskio arklių tabūnas. Tyrėjas Oleksandras Muzyčenka užfiksavo mažiausiai aštuonis gyvūnus, besiganančius rudenėjančiose pievose šalia miško.

    Rezervato atstovai pranešė, kad nuotraukose matomas ne pavienis gyvūnas, o laikantis būrio tabūnas. Tokie stebėjimai svarbūs vertinant, kaip laukiniai arkliai prisitaiko prie sąlygų teritorijoje, kur žmogaus veikla griežtai ribojama.

    „Tarp pageltusios žolės ir tylaus rudens dangaus Prževalskio arkliai gyvena savo ritmu: ganosi, juda drauge ir tyrinėja pažįstamas erdves“, – teigiama rezervato pranešime.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminio arklio gimine, išlikusia iki šių dienų. Tarptautinėje gamtos apsaugos praktikoje ši rūšis ilgą laiką buvo priskiriama prie itin nykstančių, o dabartinės populiacijos daugiausia atkurtos iš nelaisvėje laikytų individų, todėl jų apsauga ir stebėsena išlieka aktuali.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad Prževalskio arkliai paprastai laikosi vadinamosiose haremų grupėse: vienas eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai. Toks būdas padeda užtikrinti apsaugą, lengviau rasti ganyklas ir išgyventi sezoniškai prastėjančiomis sąlygomis, kai žolė rudenį tampa mažiau maistinga.

    Černobylio zona, nors ir siejama su 1986 metais įvykusia avarija, per kelis dešimtmečius tapo savotišku didelės apimties laukinės gamtos prieglobsčiu. Ribota ūkinė veikla ir mažesnis žmonių trikdymas sudaro sąlygas gyvūnams plėsti buveines, o tokie fiksavimai padeda mokslininkams sekti populiacijų dinamiką, migraciją ir bandos struktūrą.

  • Miške sutiktas spalvingas „mini drakonas“: miškininkai paaiškino, ką daryti jį radus

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau išplinta miško gyventojų nuotraukos ir vaizdo įrašai, o didžiausio dėmesio sulaukia reti ar neįprastai atrodantys vabzdžiai. Vienas toks radinys užfiksuotas Belovežo girios apylinkėse, kur miškininkai parodė ryškiaspalvį, stambų vikšrą.

    Jį pastebėję specialistai atkreipė dėmesį, kad tai ne pavojingas gyvūnas, o naudingas ir palyginti retai sutinkamas drugio vikšras. Kalbama apie lipikinių sfinksą Hyles gallii, priklausantį sfinksinių drugių šeimai, kurios atstovai garsėja stipriu skrydžiu ir gebėjimu siurbti nektarą kybant ore.

    Kaip atpažinti šį vikšrą?

    Vikšras dažniausiai išsiskiria ryškiomis spalvomis ir kontrastingais raštais. Jo kūno gale esantis raudonas ragelis gali atrodyti grėsmingai, tačiau jis nėra geluonis ir nereiškia nuodingumo.

    Dar vienas būdingas bruožas yra ryškios dėmės šonuose, primenančios akis. Tokia išvaizda gamtoje veikia kaip gynybinė mimikrija, padedanti atbaidyti paukščius ir kitus plėšrūnus.

    Kodėl jis rudenį keliauja miško takais?

    Miškininkai paaiškina, kad rudenį vikšrai dažniau pastebimi ne todėl, kad jų staiga padaugėja, o todėl, kad jie pradeda aktyviai migruoti. Pasibaigus maitinimuisi, vikšras ieško tinkamos vietos žiemojimui ir lėliukės stadijai.

    Tam jis neretai leidžiasi nuo augalų ir keliauja žeme, todėl pasitaiko atsiduriantis ant miško takų, keliukų ar atviresnių vietų. Tokiu metu didžiausia grėsmė jam yra žmonių batai, dviračiai ar automobiliai.

    Ką daryti sutikus miške?

    Specialistų patarimas paprastas: jei vikšras atsidūrė ant tako, jį verta labai atsargiai perkelti į pakraštį, į tankesnę žolę ar po lapų sluoksniu. Taip jis galės saugiau tęsti kelionę ir susirasti vietą, kur įsiraus į dirvožemį arba pasislėps miško paklotėje.

    Miškininkai pabrėžia, kad tokių vabzdžių geriau neimti į namus ir nebandyti laikyti terariumuose be žinių, nes netinkamos sąlygos dažnai baigiasi žūtimis. Geriausia pagalba yra minimali intervencija ir saugus perkėlimas nuo pavojingos vietos.

    Pavasarį iš vikšro išsivysto stambus, įspūdingas drugys, galintis skristi dideliais atstumais. Sfinksai yra svarbūs ekosistemoms, nes prisideda prie augalų apdulkinimo, o jų buvimas rodo gana gerą buveinių būklę.