CP v2

Tag: Branduolinė energetika

  • Karščio banga sausina Reiną ir Dunojų: pramonė stoja, auga rizika kainoms ir tiekimui

    Karščio banga sausina Reiną ir Dunojų: pramonė stoja, auga rizika kainoms ir tiekimui

    Upės seklėja, logistika stringa

    Pastaraisiais metais Europoje vis dažnėjančios karščio bangos vis labiau veikia ne tik gyventojus, bet ir ekonomiką. Ilgai trunkanti kaitra didina sausrų ir miškų gaisrų riziką, o kartu mažina kritulių kiekį ir upių debitą.

    Dėl to svarbios žemyninės arterijos, ypač Reinas ir Dunojus, kai kuriose atkarpose pasiekė išskirtinai žemus lygius. Tai reiškia, kad krovininė laivyba priversta mažinti krovinius, o dalyje maršrutų judėjimas sulėtėja iki kritinės ribos.

    Smūgis chemijai, naftai ir plienui

    Vienas didžiausių padarinių pramonei kyla tada, kai baržos nebegali plaukti pilnai pakrautos. Krovinius tenka skaidyti į kelis reisus arba perkelti į geležinkelius ir kelius, tačiau šie pajėgumai daugelyje regionų yra riboti.

    Reino atkarpose ties Vokietija kritiniais momentais susidaro vadinamieji „butelio kakleliai“, kai laivams tampa per seklu saugiai gabenti žaliavas. Dėl to brangsta frachtas ir didėja rizika, kad vėluos naftos produktų, chemijos žaliavų ir kitų masinių krovinių tiekimas į vidaus gamyklas.

    Cheminės pramonės grandinėje ypač jautrios yra žaliavų, tokių kaip nafta chemijai skirta frakcija ar suskystintos dujos, tiekimo grandys iš Šiaurės jūros uostų į Reino baseino gamybos centrus. Įmonės prastovas ir galimus produkcijos trūkumus sieja būtent su sutrikusiu upiniu transportu.

    Vokietijos sunkioji pramonė taip pat susiduria su apribojimais: seklumos trukdo baržoms atgabenti rūdą, anglį ir kitas žaliavas, todėl kai kurie gamintojai mažina atskirų įrenginių apkrovas. Verslas priverstas ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, samdyti mažesnės grimzlės laivus arba kaupti didesnes atsargas.

    Energetika: problema ne tik kuras

    Karštis veikia ir elektrą: kylant upių vandens temperatūrai prastėja pramoninių aušinimo sistemų efektyvumas. Tai ypač svarbu branduolinėms ir šiluminėms elektrinėms, kurios priklauso nuo stabilaus vandens kiekio ir tinkamos jo temperatūros.

    Vidurio ir Rytų Europoje, kur svarbi Dunojumi paremta logistika, seklumos reiškia papildomas išlaidas dyzelino, naftos produktų bei kitų krovinių gabenimui prieš srovę. Tuo pat metu kai kuriose vietose fiksuojami atvejai, kai laivai gali plukdyti tik 10–20 proc. įprasto krovinio, o dalis reisų apskritai atšaukiama.

    Energetikos sektoriui spaudimą didina ir tai, kad žemas vanduo gali priversti laikinai riboti atskirų elektrinių darbą. Kai sumažėja vietinė gamyba, šalys dažniau remiasi importu ir dujinėmis elektrinėmis, o tai gali kelti didmenines elektros kainas regione.

    Ką daro valdžios ir verslas

    Ilgalaikės išeitys dažniausiai apima infrastruktūros ir logistikos pertvarkas. Kai kur planuojama gilinti navigacijos kanalus problematiškiausiose vietose, tačiau tai ne visada paprasta, nes dalyje atkarpų dugnas akmenuotas ir techniniai darbai riboti.

    Verslas paraleliai investuoja į mažesnės grimzlės laivus ir sprendimus, leidžiančius gabenti daugiau krovinio esant žemam vandeniui. Taip pat didinama sandėliavimo infrastruktūra vidaus uostuose, kad žaliavos būtų sukaupiamos dar prieš prasidedant sausringiems periodams.

    Ekspertai pabrėžia, kad klimato šiltėjant ekstremalūs karščiai ir hidrologiniai svyravimai Europoje tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu rizikos veiksniu. Tai reiškia, kad pramonei ir valstybėms teks planuoti ne vien trumpalaikes priemones, bet ir nuoseklų prisitaikymą, kad tiekimo grandinės išliktų atsparios.

  • Slovakijos Mochovcų AE ruošiasi 4-ojo bloko startui: 471 MW reaktorius VVER-440 ir rekordinė branduolinės energijos dalis

    4-asis Mochovcų blokas artėja prie paleidimo

    Slovakijos energetikos bendrovė „Slovenské elektrárne“ pranešė užbaigusi branduolinio kuro įkrovimą į ketvirtąjį Mochovcų atominės elektrinės bloką. Tai vienas paskutinių žingsnių prieš fizinius bandymus, kurie turėtų atvesti iki pirmosios kontroliuojamos skilimo reakcijos.

    Įkrovus kurą, taip pat baigtas reaktoriaus surinkimas ir sandarinimas, todėl blokas laikomas parengtu pereiti į kitą etapą. Projekto eiga atidžiai stebima, nes naujas pajėgumas reikšmingai keis Slovakijos elektros balansą regione.

    Kada elektra pasieks tinklą?

    Ketvirtojo bloko įrengto turbogeneratoriaus paleidimas planuojamas 2026 metų vasaros pabaigoje, tuomet į tinklą turėtų būti patiektos pirmosios kilovatvalandės. Vėliau galia bus keliama palaipsniui, kiekviename lygyje atliekant patikras ir bandymus.

    Galutinis etapas numatytas kaip 144 valandų bandymas dirbant visu pajėgumu. Skelbiama, kad pilną 471 MW galią blokas turėtų pasiekti 2027 metų pradžioje.

    Ką tai reikš Slovakijos energetikai?

    Pasiekus projektinę galią, ketvirtasis blokas, kaip nurodo operatorius, galėtų sudaryti apie 13 proc. Slovakijoje pagaminamos elektros. Toks šuolis svarbus ne tik tiekimo saugumui, bet ir kainų stabilumui, ypač kai regionas stiprina nepriklausomybę nuo iškastinio kuro.

    „Slovenské elektrárne“ skaičiavimu, bendra branduolinės energijos dalis Slovakijos elektros suvartojime po ketvirtojo bloko paleidimo gali siekti 77,5 proc. Tai būtų vienas didžiausių rodiklių pasaulyje, lenkiantis ir tradiciškai branduoline energija besiremiančią Prancūziją.

    Ilga statybų istorija ir investicijų mastas

    Trečiojo ir ketvirtojo Mochovcų blokų statybos pradėtos dar 1987 metais, tačiau projektas ilgus metus buvo sustabdytas. Sprendimas grįžti prie užbaigimo priimtas 2006 metais, o realūs darbai atnaujinti 2008 metais.

    Trečiasis blokas prie elektros tinklo prijungtas 2023 metais, jo galia taip pat siekia 471 MW. Nurodoma, kad trečiojo ir ketvirtojo blokų užbaigimo bendra kaina turėtų sudaryti apie 6,7 mlrd. eurų.

    VVER-440: technologija, pažįstama ir Lietuvai svarbiame regione

    Ketvirtajame Mochovcų bloke naudojamas VVER-440 tipo reaktorius, sukurtas Sovietų Sąjungoje, tačiau per pastaruosius dešimtmečius daugelyje šalių modernizuotas pagal šiuolaikinius saugos reikalavimus. Tokie reaktoriai veikia ne tik Slovakijoje, bet ir Čekijoje, Vengrijoje, Ukrainoje bei Suomijoje.

    Šio tipo reaktoriai istoriškai siejami ir su Lenkijos Žarnovieco atomine elektrine, kurios projektas buvo nutrauktas dar XX amžiaus pabaigoje. Dabar VVER-440 reaktoriai išlieka svarbia kelių Europos valstybių energetikos sistemos dalimi, o branduolinį kurą jiems tiekia ir Vakarų gamintojai, įskaitant „Westinghouse“ bei „Framatome“.

    Valstybė svarsto didinti įtaką bendrovėje

    Slovakijos premjeras Robertas Fico viešai pareiškė norintis pasinaudoti galimybe išpirkti papildomą 17 proc. „Slovenské elektrárne“ akcijų paketą. Tokia teisė, kaip skelbiama, atsirastų per šešis mėnesius nuo ketvirtojo bloko prijungimo prie tinklo.

    Šiuo metu Slovakijos valstybei priklauso 34 proc. bendrovės akcijų, o likusi dalis yra privačiose struktūrose per Slovak Power Holding. Kiek kainuotų papildomas paketas ir iš kokių šaltinių būtų finansuojamas sandoris, kol kas neatskleidžiama.

    „Prie šio klausimo grįšime, kai jis taps aktualus“, – sakė Robertas Fico.

  • JAV Robinson atominė elektrinė pratęsė veiklą iki 2050 metų: aušinimo ežeras tapo laukinės gamtos prieglobsčiu

    JAV Robinson atominė elektrinė pratęsė veiklą iki 2050 metų: aušinimo ežeras tapo laukinės gamtos prieglobsčiu

    Pietų Karolinoje, netoli Hartsvilio, veikianti H.B. Robinson atominė elektrinė gavo leidimą dirbti dar 20 metų ir veiklą tęsti iki 2050 metų. Tai reiškia, kad vienas seniausių JAV pietryčių branduolinės energetikos objektų artėja prie 80 metų eksploatacijos ribos.

    Elektrinė komercinę veiklą pradėjo 1971 metų kovo mėnesį ir tapo pirmąja komercine atomine elektrine JAV pietryčiuose. Čia veikia vienas slėginio vandens reaktorius, kurio elektrinė galia siekia apie 759 megavatus.

    Toks pajėgumas, priklausomai nuo vartojimo ir tinklo sąlygų, gali padėti aprūpinti elektra šimtus tūkstančių namų ūkių. JAV sprendimas pratęsti seno reaktoriaus darbą siejamas su platesne tendencija išlaikyti stabilų bazinį elektros gamybos pajėgumą ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Leidimas pratęstas iki 2050

    Sprendimą dėl antrojo licencijos pratęsimo priėmė JAV Branduolinės reguliavimo komisija. Skelbiama, kad vertinimas buvo atliktas sparčiau nei įprasta, taikant atnaujintus terminus, kuriais siekiama greitinti su branduoline energetika susijusių sprendimų priėmimą.

    Anksčiau elektrinės veiklos leidimas jau buvo pratęstas, o naujasis sprendimas galiojimą nukelia iki 2050 metų. Praktikoje tai reiškia ilgalaikius įsipareigojimus dėl saugos programų, įrangos būklės stebėsenos, senėjimo valdymo ir periodinių patikrų.

    Aušinimo ežeras, kurio nemato pravažiuojantys

    Šalia elektrinės įrengtas Robinson ežeras buvo sukurtas pirmiausia kaip aušinimo vandens telkinys, reikalingas reaktoriaus šilumos nuvedimui. Jo plotas siekia apie 2 250 akrų, tai yra maždaug 9,1 kvadratinio kilometro.

    Dalis infrastruktūros aplink ežerą yra prieinama lankytojams, tačiau didelę pakrantės dalį supa apsaugos zona ir ribojamas patekimas. Tokia tvarka nuo pat elektrinės veiklos pradžios mažino žmonių trikdymą ir apribojo plėtrą aplinkinėse teritorijose.

    Netikėtas poveikis gamtai

    Per kelis dešimtmečius ribotos prieigos teritorija virto savotišku netyčiniu laukinės gamtos prieglobsčiu. Vietos stebėjimai ir energetikos bendrovių viešinama informacija rodo, kad čia aptinkami elniai, lapės, laukiniai kalakutai, o virš vandens medžioja plikagalviai ereliai.

    Ežere taip pat gausu žuvų, todėl jis traukia žvejus, o pakrantėse pastebimi garniai ir kiti vandens paukščiai. Energetikos bendrovės, valdančios tokius objektus, paprastai taiko paukščių apsaugos priemones ir bendradarbiauja su agentūromis, siekdamos mažinti infrastruktūros poveikį gyvūnijai.

    Pratęsus elektrinės veiklą, iki 2050 metų išlieka ir apsaugos zonos režimas, kuris netiesiogiai saugo šią buveinę nuo intensyvesnės urbanizacijos. Toks paradoksas vis dažniau minimas ir kitų energetikos objektų kontekste, kai griežta apsauga bei ribotas žmonių srautas sudaro sąlygas gamtai atsikurti.

    Vis dėlto licencijos pratęsimas pirmiausia yra apie energetinį patikimumą ir saugą, o ne apie gamtosaugą. Būtent todėl Robinson atvejis išsiskiria: infrastruktūra, sukurta techniniam tikslui, per laiką tapo ir neplanuotu biologinės įvairovės buferiu.

  • Karščio banga smogia Prancūzijai: „EDF“ stabdo reaktorius, dar 7 gali mažinti galią

    Karščio banga smogia Prancūzijai: „EDF“ stabdo reaktorius, dar 7 gali mažinti galią

    Prancūzijos valstybinė energetikos grupė „EDF“ karščio bangos įkarštyje laikinai sustabdė trijų atominių elektrinių reaktorių darbą ir perspėjo, kad dar septyniems gali tekti mažinti gamybą. Bendrovė teigia, kad sprendimas priimtas vykdant aplinkosaugos reikalavimus, o ne dėl branduolinės saugos problemų.

    Atominės elektrinės dalį šilumos pašalina naudodamos upių vandenį, kuris po aušinimo grąžinamas atgal į vandens telkinius. Per karščius upės ir taip įšyla, todėl papildomai pašildytas vanduo gali dar labiau pabloginti sąlygas vandens ekosistemoms.

    „Nėra jokios branduolinės saugos rizikos. Reaktoriai gali veikti aukštos temperatūros sąlygomis, o ribojimai skirti apsaugoti vandens augaliją ir gyvūniją“, – sakė „EDF“ atstovas.

    „EDF“ nurodo, kad šiuo metu sustabdyti Golfech antrojo bloko, Bugey trečiojo bloko ir Chooz antrojo bloko reaktoriai. Bendra jų galia siekia 3 650 megavatų, tai sudaro apie 6 proc. maždaug 61 gigavato Prancūzijos įdiegtos branduolinės generacijos pajėgumų.

    Pagal naujausias prognozes Bugey trečiasis blokas turėtų likti sustabdytas iki liepos 19 dienos, Golfech antrasis blokas iki liepos 22 dienos, o Chooz antrasis blokas iki liepos 25 dienos. Bendrovė pabrėžia, kad grafikas gali keistis priklausomai nuo orų ir upių temperatūros.

    Be to, „EDF“ teigimu, dar septynioms branduolinėms jėgainėms gali tekti prisitaikyti ir lanksčiau reguliuoti galią dienos metu. Toks režimas paprastai pasirenkamas tada, kai būtina suderinti elektros sistemos poreikius su aplinkosauginiais išmetamo aušinimo vandens temperatūros limitais.

    Šalyje tai jau ne pirmas toks atvejis šią vasarą: karščio bangos kartojasi, o jų poveikis energetikai tampa vis dažnesne rizika. Dėl ilgalaikių karščių didėja elektros paklausa, nes auga vėsinimo poreikis, o tuo pat metu daliai elektrinių sudėtingiau išlaikyti įprastą darbo režimą.

    Prancūzijos ekonomikos ministerija savaitgalį buvo suteikusi laikiną išimtį Ronos upės šildymo ribojimams ties Bugey elektrine, argumentuodama tinklo saugumu. Tokios išimtys rodo, kad karščio metu tenka ieškoti balanso tarp aplinkosaugos reikalavimų ir elektros sistemos patikimumo.

    Kaip ruošiamasi ateičiai

    „EDF“ teigia, kad ilguoju laikotarpiu karščių ir sausrų įtaka branduolinei generacijai išlieka ribota, tačiau pripažįsta, kad prisitaikymo priemonių reikia. Bendrovė yra paskelbusi prisitaikymo prie klimato kaitos planą, apimantį branduolinę, hidroenergetikos ir salų energetikos infrastruktūrą.

    Skelbiama, kad per 15 metų planui numatoma skirti apie 8,7 milijardo eurų. Viena iš svarstomų priemonių branduolinėse elektrinėse yra papildomas technologinis sprendimas, leidžiantis atvėsinti vandenį prieš jį išleidžiant į aplinką, kad būtų lengviau laikytis ribų karščio piko metu.

    Hidroenergetikoje akcentuojamas pasirengimas ir potvyniams, ir mažesniems upių debitams, kad būtų galima išlaikyti gamybą sausros laikotarpiais. Tuo metu salų energetikos sistemose daugiau dėmesio skiriama tinklų atsparumui ir pasirengimui ekstremaliems vėjams, kurie taip pat gali sukelti sutrikimų.

    Prancūzija išlieka viena labiausiai nuo branduolinės energetikos priklausomų Europos valstybių, todėl laikini ribojimai per karščius tampa jautriu klausimu ir rinkoms, ir vartotojams. Artimiausiomis dienomis situaciją lems karščio bangos trukmė, upių temperatūra ir tai, ar pavyks išlaikyti reikiamą elektros sistemos rezervą.

  • Lenkijos atominės elektrinės tiekimo grandinė plečiasi: „ZBUD“ taikosi į kranų kontraktą ir investuoja

    Lenkijoje įsibėgėjant pasirengimui pirmajai atominei elektrinei, vis daugiau vietos pramonės bendrovių bando įsitvirtinti branduolinės energetikos tiekimo grandinėje. Į šį ratą neseniai įsiliejo Mažosios Lenkijos regione veikianti įmonė „ZBUD“, siekianti tapti specializuotų kranų tiekėja vadinamojoje branduolinėje saloje.

    Įmonė gamina kėlimo įrangą, įvairias pramonines konstrukcijas ir kranus, o dabar orientuojasi į ypač aukštų reikalavimų segmentą. Pagal planą „ZBUD“ galėtų tiekti du kritinės paskirties kranus, naudojamus reaktoriaus zonoje ir panaudoto branduolinio kuro konteinerių krovai bei pervežimui elektrinės viduje.

    Didžiausias barjeras – kokybė

    Kelias į oficialaus branduolinės pramonės tiekėjo statusą Lenkijoje nėra trumpas: svarbiausia dalis yra kokybės užtikrinimo sistemos ir procesų sertifikavimas. „ZBUD“ diegia programą, kuri turi atitikti JAV branduolinės tiekimo grandinės reikalavimus, įskaitant NQA-1 standartą, taikomą branduolinės paskirties komponentų gamybai ir kontrolei.

    Praktiškai tai reiškia gerokai daugiau nei gamybos „tvarką“: reikalinga detali atsekamumo dokumentacija, griežti bandymų protokolai, kvalifikuoti auditoriai ir patikrinta subrangovų grandinė. Augančioje rinkoje papildomu iššūkiu tampa sertifikuotų branduolinės srities auditorių trūkumas.

    „Didžiausias iššūkis yra dokumentacijos apimtis ir NQA-1 reikalavimų įgyvendinimas, taip pat sertifikuotų branduolinių auditorių stygius besiformuojančioje Lenkijos rinkoje“, – sakė „ZBUD“ vadovybės atstovas Andrzejus Wilkas.

    Kodėl svarbi vietinė grandinė?

    Branduolinėje energetikoje tiekėjai tikrinami itin detaliai, todėl pranašumu tampa gebėjimas daug procesų atlikti savo jėgomis ir mažinti riziką, susijusią su išorinių rangovų kontrole. „ZBUD“ pabrėžia, kad didžiąją dalį gamybos operacijų vykdo savo gamykloje, o išorėje palieka tik ribotą dalį paslaugų, pavyzdžiui, kai kurias paviršiaus apdorojimo ar neardomuosius bandymus.

    Toks modelis atitinka ir plačiau Europoje stiprėjančią tendenciją branduolinės pramonės projektuose didinti vietinę pridėtinę vertę. Tai svarbu ne tik ekonomikai, bet ir tiekimo saugumui: kuo mažiau grandžių, tuo lengviau valdyti terminus, kokybę ir rizikas.

    „Siekiame kuo didesnio savarankiškumo – nuo žmonių ir projektavimo iki gamybos pajėgumų ir dirbtuvių bazės. Beveik visus gamybos procesus atliekame patys, o išorėje perkame tik siaurai apibrėžtas paslaugas“, – sakė Andrzejus Wilkas.

    Milijoninės investicijos, bet be garantijų

    Norėdama realiai varžytis dėl branduolinės energetikos užsakymų, „ZBUD“ planuoja reikšmingai plėsti pajėgumus. Skelbiama, kad 2025–2027 metais įmonė į gamybos bazę ketina investuoti daugiau kaip 11 milijonų eurų, didžiausią dalį skirdama dviejų naujų cechų statybai: gamybos ir surinkimo.

    Vis dėlto net ir įgyvendinus sertifikavimo reikalavimus, automatinės sėkmės nėra: galutiniai tiekėjai parenkami konkurencinėje aplinkoje, o užsakovai vertina kainą, terminus, patikimumą, patirtį ir gebėjimą užtikrinti kokybę viso projekto metu. Rizika išlieka, tačiau sėkmės atveju tokie kontraktai paprastai suteikia kelių metų užsakymų portfelį ir galimybę dalyvauti kituose Europos projektuose.

    Esminiu atskaitos tašku taps pagrindinės projekto rangos sutartys, po kurių įprastai prasideda masinis komponentų pirkimas ir realus tiekėjų kontraktavimas. Iki tol įmonėms tenka investuoti į kompetencijas ir atitiktį, iš anksto ruošiantis momentui, kai pirkimai pereis į praktinę stadiją.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • OSGE prašo valstybės paramos mažiesiems branduoliniams reaktoriams: Energetikos ministerija žada analizes

    Ko siekia OSGE?

    Orlen Synthos Green Energy (OSGE) pateikė Energetikos ministerijai prašymą pradėti darbus dėl valstybės pagalbos modelio mažiesiems moduliniams branduoliniams reaktoriams. Bendrovė siekia, kad būsimos elektrinės galėtų gauti finansinį stabilumą per kontraktą dėl skirtumo.

    Pagal viešai aptariamą OSGE planą, Lenkijoje būtų vystoma iki 14 BWRX-300 tipo reaktorių programa keliuose miestuose. Tokiam mastui reikalingas aiškus reguliavimas, ilgalaikė energetikos strategija ir suderintas finansavimo mechanizmas.

    Kas yra kontraktas dėl skirtumo?

    Kontraktas dėl skirtumo yra schema, kai gamintojui nustatoma orientacinė elektros kaina, o vėliau skirtumai tarp rinkos ir sutartos kainos perskirstomi. Jei rinkos kaina viršija sutartą, gamintojas grąžina skirtumą, o jei būna mažesnė, kompensuojama gamintojui.

    Tokia sistema Europoje taikoma įvairiems mažai anglies dvideginio išskiriantiems projektams, tačiau branduolinėje energetikoje ji vertinama ypač jautriai dėl didelių pradinių investicijų ir ilgo projektų ciklo. Kadangi tai laikoma valstybės pagalba, paprastai reikia Europos Komisijos pritarimo.

    Ministerija vėsina lūkesčius

    Energetikos ministerija, reaguodama į OSGE iniciatyvą, kol kas neskuba žadėti konkrečių sprendimų. Ministerija pabrėžia, kad pateiktas prašymas yra platus, todėl jį teks vertinti teisiniu, ekonominiu ir poveikio rinkai aspektais.

    Resortas taip pat primena, kad mažiesiems moduliniams reaktoriams dar nėra iki galo suformuotų procedūrų ir aiškaus nacionalinio rėmo, kaip tokie projektai galėtų būti remiami. Dėl to procesas, net ir pradėjus nagrinėjimą, greičiausiai užtruks.

    Kodėl tai svarbu rinkai?

    OSGE prašymas išryškina didesnę problemą, su kuria susiduria ne tik Lenkija: SMR projektai sparčiai reklamuojami kaip lankstesnė branduolinės energetikos forma, tačiau jų ekonominiai modeliai ir reguliavimo praktika Europoje dar tik formuojasi. Investuotojams svarbiausia yra kainų prognozuojamumas, o valstybei ir vartotojams tai reiškia klausimą, kas prisiima riziką.

    Kol kas aišku viena: be politinio sprendimo dėl SMR vietos energetikos strategijoje ir be Europos Komisijai priimtino valstybės pagalbos modelio, didelio masto mažųjų reaktorių programa gali likti planų stadijoje. Todėl artimiausiu metu rinkos dėmesys kryps ne į pažadus, o į tai, ar valstybė apskritai pasirinks kurti paramos schemą.

  • Tuskas apie OAE Lenkijoje: atsinaujinanti energija dažnai pigiausia, dėl antros jėgainės varžosi Koninas ir Belchatovas

    Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, apsilankęs Klečevo saulės ir vėjo elektrinių komplekse, pabrėžė, kad atsinaujinantys energijos ištekliai yra ne tik klimato kaitos mažinimo priemonė, bet daugeliu atvejų ir pigiausias elektros gamybos būdas. Pasak jo, šio tipo projektai leidžia didinti vietinę generaciją ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų iškastinių išteklių.

    Klečevo projektas pristatomas kaip vienas didžiausių atsinaujinančios energetikos objektų Vidurio ir Rytų Europoje, o taip pat – didžiausia fotovoltinė elektrinė „Orlen“ grupės portfelyje. Tuskas akcentavo, kad sprendimai dėl energetikos turi būti paremti racionaliais skaičiavimais, o ne ideologija, ypač kai rinkoje svarbiausi tampa kaina ir tiekimo saugumas.

    „Tai nėra vien klimato apsauga. Daugeliu atvejų tai tiesiog pigiausia energija“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Premjeras taip pat pranešė, kad artimiausiu metu turi būti pristatyta vieta, iš kurios į tinklą pirmą kartą Lenkijos istorijoje bus tiekiama elektra iš jūrinių vėjo parkų. Jūrinė vėjo energetika Baltijos jūroje laikoma vienu svarbiausių šalies planų stabiliai didinti generaciją ir mažinti anglies elektrinių vaidmenį.

    Žurnalistams paklausus apie antrosios atominės elektrinės statybos vietą, Tuskas teigė, kad Koninas ir Belchatovas yra panašiai tinkami variantai. Jo vertinimu, abiejose vietovėse svarbūs ne tik geografiniai ir geologiniai kriterijai, bet ir tai, kad regione vyksta perėjimas nuo tradicinės, taršios energetikos.

    „Dėl vietos turi apsispręsti ekspertai, o sprendimas bus maksimaliai skaidrus, kad nekiltų abejonių dėl politinių motyvų“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Energetikos planuose numatyta, kad antrosios atominės elektrinės partneris ir technologija turėtų būti pasirinkti 2027 metais, o galutinė vieta – 2028 metais. Pagal viešai skelbtus grafikus, statybų pradžia planuojama 2032 metais, o pirmojo bloko eksploatacijos startas – 2040 metais.

    Lenkijai tai būtų svarbus žingsnis diversifikuojant gamybos portfelį: atsinaujinantys ištekliai sparčiai plečiami, tačiau branduolinė energetika vertinama kaip priemonė užtikrinti didelės apimties pastovią generaciją, ypač kai sistemoje daugėja nepastovių šaltinių, tokių kaip saulė ir vėjas. Tokį derinį vis dažniau renkasi Europos šalys, siekiančios suderinti kainą, patikimumą ir klimato tikslus.

  • Uzbekistanas skuba plėsti elektros gamybą: milijardai saulės parkams, tinklams ir atomui

    Uzbekistanas skuba plėsti elektros gamybą: milijardai saulės parkams, tinklams ir atomui

    Uzbekistanas per artimiausius penkerius metus siekia padidinti elektros gamybą nuo 82 mlrd. kilovatvalandžių iki daugiau kaip 120 mlrd. kilovatvalandžių. Toks šuolis paverčia energetiką vienu didžiausių šalies investicinių išbandymų, nes paklausa auga kartu su pramone ir gyventojų skaičiumi.

    Elektrai vis daugiau reikia ir naujiems sektoriams, įskaitant skaitmeninę infrastruktūrą bei duomenų centrus. Kartu valdžia deklaruoja tikslą mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir greičiau didinti atsinaujinančių išteklių dalį.

    Atsinaujinančios energijos planas

    Taškento tarptautiniame investicijų forume prezidentas Šavkatas Mirzijojevas teigė, kad iki 2030 metų atsinaujinantys ištekliai turėtų sudaryti 54 proc. elektros gamybos. Pasak jo, į žaliąją energetiką jau pritraukta beveik 5,3 mlrd. eurų užsienio investicijų.

    Prezidentas taip pat įvardijo dar vieną prioritetą – elektros perdavimo tinklų modernizavimą. Tam, jo teigimu, planuojama nukreipti apie 3,5 mlrd. eurų, nes be tinklų stiprinimo naujų elektrinių pajėgumai pilnai neveiks.

    Šalies vadovas ragino investuoti į saulės ir vėjo elektrines, energijos kaupimą, tinklų skaitmeninimą ir žaliąja energija maitinamus duomenų centrus. Taip energetikos plėtra susiejama su platesne pramonės ir skaitmenizacijos darbotvarke.

    Kas finansuoja plėtrą?

    Tarptautinės finansų institucijos jau dabar aktyviai dalyvauja šiame augimo etape. 2025 metais Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas Centrinei Azijai ir Mongolijai skyrė beveik 1,8 mlrd. eurų, iš kurių daugiau kaip 880 mln. eurų teko projektams Uzbekistane.

    Daugiau nei pusė šio banko investicijų regione buvo priskirtos žaliajai krypčiai, o maždaug trečdalis – tvariai infrastruktūrai. Uzbekistane banko pinigai vis dažniau keliauja ne tik į naujas elektrines, bet ir į energijos kaupimą, kuris leidžia stabiliau integruoti saulės ir vėjo generaciją.

    Vienas didžiausių paketo pavyzdžių – apie 125 mln. eurų finansavimas 1 GW saulės fotovoltinės elektrinės ir 1 336 MWh baterijų kaupimo kompleksui, vystomam kartu su „ACWA Power“. Kitas sandoris – iki maždaug 171 mln. eurų finansavimas 300 MW saulės elektrinei ir 75 MWh baterijų kaupimo sistemai Kaškadarjos regione, vystomai su „Masdar“.

    Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vadovas Centrinei Azijai ir Mongolijai Huseyinas Ozhanas pabrėžė, kad vien pinigų nepakanka. Jo teigimu, pajėgumų didinimas turi remtis ir reguliavimo pokyčiais, kad privatus kapitalas galėtų ateiti į projektus greičiau ir pigiau.

    „Reikia žiūrėti iš dviejų pusių: pirma – investicijos, antra – politikos ir reguliavimo sprendimai“, – sakė Huseyinas Ozhanas.

    Jo teigimu, dauguma regiono valstybių jau yra priėmusios ilgalaikes dekarbonizacijos strategijas, o tarptautinės institucijos padeda rengti veiksmų planus. Uzbekistane tai reiškia ne tik naujų atsinaujinančių pajėgumų konkursus, bet ir aiškesnes taisykles tinklams, kaupimui bei prijungimui.

    Į miksą įtraukiama branduolinė energetika

    Nors atsinaujinantys ištekliai tampa pagrindine kryptimi, Uzbekistanas paraleliai diegia ir kitą žemos anglies technologiją. Birželį Džizacho regione pažymėta pirmojo šalies branduolinės energetikos projekto statybų pradžia.

    Planuojama, kad jėgainę sudarys du dideli, maždaug 1 000 MW galios reaktoriai ir du mažieji moduliniai reaktoriai, kurių kiekvieno galia apie 55 MW. Tokia kombinacija turėtų suteikti stabilios bazinės generacijos ir padėti sumažinti natūralių dujų vaidmenį elektros gamyboje.

    Pasaulio branduolinės asociacijos vadovė Sama Bilbao y León teigė, kad augančios ekonomikos vis dažniau ieško patikimų energijos šaltinių, kad galėtų plėsti pramonę. Jos vertinimu, Uzbekistano pasirinkimas atspindi norą diversifikuoti energetikos sistemą, kai elektros poreikis didėja sparčiau nei tradicinių pajėgumų galimybės.

    „Tai šalys, turinčios daug išteklių, bet norinčios augti ir vystytis. Tam prireiks energijos“, – sakė Sama Bilbao y León.

    Pasak jos, branduolinė energetika gali padėti išlaisvinti gamtines dujas kitoms reikmėms, kai šalis siekia mažinti dujų dalį elektros gamyboje. Investuotojams tai reiškia, kad Uzbekistano energetikos planas tampa ne vien apie naujas elektrines, bet ir apie visą grandinę – nuo tinklų iki reguliavimo ir technologijų derinimo.

  • JAV branduolinės energetikos planas iki 2050 metų: 4 kartus daugiau galios ir milijardų investicijų

    Jungtinės Valstijos svarsto vieną ambicingiausių pastarųjų dešimtmečių energetikos krypčių: iki 2050 metų ketinama keturis kartus padidinti branduolinių reaktorių įrengtąją galią. Toks tikslas siejamas su augančiu elektros poreikiu, kurį vis labiau kelia duomenų centrai ir dirbtinis intelektas.

    Šiuo metu JAV branduolinė energetika turi apie 97 gigavatų įrengtąją galią, o plane minima riba siekia apie 400 gigavatų. Jeigu plėtra pavyktų, branduolinės elektrinės 2050 metais galėtų pagaminti beveik pusę šalies elektros, kai pastaraisiais metais jų dalis siekė maždaug penktadalį.

    Kas stumia JAV į atomą

    Pagrindinis pokytis yra paklausos šuolis: pramonei, elektrifikuojamam transportui ir ypač duomenų centrams reikia daugiau stabilios, visą parą tiekiamos elektros. Branduolinė energetika Vašingtone vis dažniau pristatoma kaip vienas iš būdų užtikrinti patikimą bazinę generaciją ir mažinti iškastinio kuro dalį.

    JAV Energetikos departamentas šią kryptį sieja ir su tiekimo saugumu: didesnis vietinės gamybos portfelis turėtų mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei pažeidžiamų tiekimo grandinių. Tačiau kartu pripažįstama, kad plėtra neįvyks be didelių kapitalo srautų ir greitesnių projektų įgyvendinimo terminų.

    Kiek kainuotų toks šuolis

    Skaičiuojama, kad tam, kad iki 2050 metų būtų pasiekta 400 gigavatų riba, reikėtų kasmetinių investicijų, kurios prilygtų dešimtims milijardų eurų. Įvairūs vertinimai rodo didelę amplitudę, nes galutinė suma priklausys nuo statybų tempų, finansavimo kainos, leidimų trukmės ir to, kiek projektų bus vystoma kaip dideli reaktoriai, o kiek kaip mažieji moduliniai reaktoriai.

    Federalinė parama kol kas daugiausia remiasi ne tiesioginėmis išmokomis, o kreditų garantijomis ir rizikos mažinimu ankstyvuose projektuose. Viena iš krypčių yra skatinti įsigyti ilgai gaminamus pagrindinius komponentus, kad statybos galėtų prasidėti greičiau, kai tik bus gauti visi leidimai.

    10 naujų reaktorių ir AP1000 kryptis

    Artimiausių metų planuose minima kelių aikštelių plėtra ir iki 10 naujų reaktorių, tarp jų ir AP1000 tipo. Idėja paprasta: kuo daugiau standartizuotų projektų, tuo mažesnė rizika dėl projektavimo pakeitimų, o tuo pačiu lengviau suvaldyti terminus ir biudžetus.

    Skaičiuojama, kad išankstinis kritinių komponentų užsakymas galėtų sutrumpinti projektų įgyvendinimą keleriais metais. Energetikos sektoriuje tai svarbu dėl dviejų priežasčių: sparčiai augančios paklausos ir to, kad finansavimo kaštai dideliuose infrastruktūros projektuose dažnai tampa lemiamu veiksniu.

    Didžiausi iššūkiai: senstantys reaktoriai ir kuro grandinė

    Net ir skelbiant plėtros planus, JAV susiduria su realybe: esamas reaktorių parkas sensta. Vidutinis amerikietiškų reaktorių amžius siekia apie 45 metus, o daugeliui jų artėja laikas, kai reikės arba brangių modernizacijų ir licencijų pratęsimų, arba uždarymo.

    Ne mažiau jautrus klausimas yra branduolinio kuro tiekimo grandinė ir urano sodrinimo pajėgumai. JAV siekia mažinti priklausomybę nuo geopolitinių rizikų, todėl lygiagrečiai su naujų elektrinių statyba gali tekti didinti investicijas į sodrinimą, kuro gamybą ir susijusią pramonę.

    „Be stipresnės kuro tiekimo grandinės ir sparčiau priimamų investicinių sprendimų ambicingi tikslai gali likti popieriuje“, – teigiama JAV branduolinės plėtros vertinimuose.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad branduolinės energetikos plėtra JAV taps ne vien technologiniu, bet ir administraciniu projektu: leidimų procesai, statybos pajėgumai, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir tiekimo grandinių pralaidumas gali tapti tokie pat svarbūs kaip ir pačios reaktorių technologijos.

    Jeigu planas pavyktų, JAV energetikos struktūra iki 2050 metų pasikeistų iš esmės, o branduolinė energetika būtų įtvirtinta kaip viena pagrindinių stabilios generacijos ašių. Tačiau tam reikės ilgalaikės politinės valios, finansavimo stabilumo ir sprendimų, kurie apimtų ne tik statybas, bet ir visą kuro bei komponentų ekosistemą.