Tag: Britų virtuvė

  • Itališkos ar britiškos dešrelės: skirtumas nustebins – lemia ne tik mėsa, bet ir tradicijos

    Itališkos ir britiškos dešrelės dažnai atrodo panašiai, tačiau jų skirtumus labiausiai atskleidžia sudėtis, prieskoniai ir tai, ką skirtingos virtuvės laiko „tikra“ dešrele. Italijoje dominuoja regioninė įvairovė ir ryškūs aromatai, o Jungtinėje Karalystėje – savitas skonis ir kartais didesnė papildomų ingredientų dalis.

    Italijoje dešrelių kultūra glaudžiai susijusi su vietos tradicijomis, klimatu ir istoriniu ūkininkavimu, todėl viename regione vyrauja pankoliais kvepianti kiauliena, kitame – mišiniai su aviena ar net arkliena. Kai kur naudojami ir neįprasti priedai, pavyzdžiui, apelsinų žievelė ar subproduktai, kurie suteikia intensyvesnį, gilesnį skonį.

    Šiaurėje dažnai sutinkama pasagos formos luganega, kurios prieskonių profilis paprastai siejamas su anyžiumi ir laukiniu pankoliu. Pietuose, įskaitant Siciliją, pasitaiko receptų, kuriuose maišoma kiauliena ir aviena, o Sardinijoje galima rasti dešrelių, kuriose įprastesnę kiaulieną kartais keičia jautiena.

    Kas skiria britišką receptą?

    Jungtinėje Karalystėje dešrelės dažniau siejamos su pusryčių tradicija ir patogiu paruošimu, tačiau receptuose neretai naudojami užpildai, pavyzdžiui, džiūvėsėliai ar avižos. Tai gali keisti tekstūrą, padaryti masę puresnę, o kai kuriais atvejais ir sumažinti mėsos dalį, jei kalbame apie pigesnius gaminius.

    Vis dėlto britų regioniniai variantai turi aiškų charakterį: pavyzdžiui, Kamberlendo dešrelės dažnai formuojamos spirale ir gardinamos šalaviju, o Linkolnšyro tradiciškai pasižymi ryškesniu pipiriškumu. Pasitaiko ir receptų su citrina, imbieru ar muskatu, ypač vietos mėsininkų gaminiuose.

    Juodoji ir baltoji pudinga

    Kalbant apie britiškas tradicijas, neįmanoma apeiti juodosios ir baltosios pudingos, kurios kai kada priskiriamos dešrelių kategorijai. Juodoji pudinga paprastai gaminama iš gyvulių kraujo, riebalų, avižų ir prieskonių, o baltoji – labai panaši, tik be kraujo, todėl skonis švelnesnis.

    Mitybos ir kokybės požiūriu esminė taisyklė abiem atvejais ta pati: verta vertinti etiketę, mėsos dalį ir žaliavų aiškumą. Jei sudėtyje nurodoma konkreti mėsa ir jos kilmė, o priedų sąrašas trumpas, dažniausiai tai patikimesnis pasirinkimas tiek itališkame, tiek britiškame stiliuje.

  • Britų delikatesas iš žalių graikinių riešutų: lenkai juos atranda tik subrendusius

    Graikiniai riešutai Lietuvoje ir Lenkijoje dažniausiai valgomi jau subrendę, kai lengva išlukštenti branduolį ir panaudoti jį kepiniams, salotoms ar užpilams. Tačiau Jungtinėje Karalystėje nuo seno paplitęs visai kitoks būdas: dar žali riešutai uždaromi į stiklainius su saldžiarūgšte, prieskoniais kvepiančia marinate.

    Šis gaminys dažniausiai vadinamas marinuotais žaliais graikiniais riešutais. Jis priskiriamas prie aštrių užkandžių, panašių į piklius ar čatnį, ir dažnai patiekiamas su brandintais sūriais, šalta mėsa ar paštetu.

    Kada rinkti ir kodėl svarbu

    Pagrindinė taisyklė paprasta: žali riešutai turi būti tokie minkšti, kad juos be pastangų būtų galima perverti dantų krapštuku. Paprastai tam tinkamas laikas būna birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, kai kietas kevalas dar nespėjęs susiformuoti.

    Jei riešutai peraugę, marinatui sunkiau tolygiai prasiskverbti į vidų, o galutinis skonis būna nevienodas. Būtent todėl britiškose receptūrose pabrėžiama kuo tikslesnė žalių riešutų brandos stadija.

    Koks skonis ir kaip patiekti

    Po marinavimo riešutai patamsėja, tampa beveik juodi, minkšti ir švelniai blizgūs. Skonyje dominuoja rūgštis ir prieskoniai, o ne desertinis saldumas, todėl tai labiau užkandis nei saldumynas.

    Dažniausiai jie patiekiami plonais griežinėliais ant sūrių lentos, ypač šalia čederio ar ožkos pieno sūrių. Taip pat jie dera su brandintomis dešromis, šaltai kepta mėsa ar sumuštiniais su sodraus skonio sūriais.

    Kaip paruošti namuose

    Ruošiant šį konservą svarbiausia neskubėti su mirkymu: žali riešutai kurį laiką laikomi sūryme, kad sumažėtų kartumas ir vėliau geriau įsigertų prieskonių skonis. Praktinis patarimas paprastas: verta mūvėti pirštines, nes žalių riešutų sultys stipriai dažo odą.

    Marinatui įprastai naudojamas actas, vanduo, cukrus ir prieskoniai, tokie kaip gvazdikėliai, lauro lapai, juodieji pipirai bei cinamonas. Stiklainiai sandariai uždaromi ir trumpai kaitinami, o ragauti rekomenduojama ne iš karto, bet tik po kelių savaičių, kai skonis subręsta.

    Marinato skystis dažnai nenaudojamas vien tik laikymui: jį galima įmaišyti į salotų padažą, sumaišius su aliejumi ir trupučiu garstyčių. Taip išnaudojamas visas aromatas, o padažas įgauna ryškų, prieskoninį saldžiarūgštį balansą.