CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Kalamansi: citrusinis vaisius, siejamas su mažesniu LDL cholesteroliu ir lengvesne svorio kontrole

    Kas yra kalamansi?

    Kalamansi – nedidelis citrusinis vaisius, dažnai vadinamas filipinietiška laime. Jis paplitęs Pietryčių Azijoje, o kulinarijoje vertinamas dėl intensyvaus rūgštaus, kiek aitroko skonio ir aromato.

    Dažniausiai kalamansi skinamas dar žalsvas, kai sultyse būna daugiau rūgšties ir ryškesnis kvapas. Paliktas sunokti jis nusidažo oranžine spalva ir tampa panašus į mažytį mandariną.

    Ką sako mokslas apie naudą?

    Citrusiniai vaisiai mityboje siejami su širdies ir kraujagyslių rizikos mažinimu pirmiausia dėl skaidulų ir antioksidantų. Svarbiausia čia tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie gali prisidėti prie mažesnio LDL cholesterolio, nes padeda surišti tulžies rūgštis žarnyne.

    Kalamansi sultys pačios savaime nėra stebuklinga priemonė, tačiau kaip rūgštus priedas jos gali padėti sumažinti bendrą suvartojamo cukraus kiekį, jei jomis pakeičiami saldūs gėrimai. Be to, citrusai yra vitamino C šaltinis, o jų augaliniai junginiai, tokie kaip flavonoidai, tiriami dėl galimo poveikio uždegimo ir oksidacinio streso mažinimui.

    Kalbant apie svorio kontrolę, didžiausią praktinę naudą paprastai duoda ne „metabolizmo pagreitinimas“, o paprastesnė energijos balanso logika. Jei vanduo su kalamansi pakeičia saldžius gėrimus arba tampa pagalba laikytis reguliaraus valgymo, tai gali prisidėti prie lėtesnio svorio augimo ar lengvesnio jo mažinimo.

    Kaip vartoti saugiai ir praktiškai?

    Dažniausiai vartojamos kalamansi sultys: jos spaudžiamos į vandenį, arbatą, naudojamos padažams ir marinatams. Dėl ryškios rūgšties jos gerai tinka žuviai ir jūros gėrybėms, taip pat salotoms, kai norisi gilesnio citrusinio skonio nei įprastos citrinos.

    Renkantis produktus parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į sudėtį: geriau rinktis sultis be pridėtinio cukraus. Jei vargina refliuksas, skrandžio rūgštingumas ar jautrūs dantys, rūgščius gėrimus patariama vartoti saikingai, praskiesti vandeniu ir po jų praskalauti burną vandeniu.

    Galiausiai, cholesterolio mažinimui ir svorio kontrolei didžiausią efektą duoda visuma: daugiau tirpių skaidulų iš ankštinių, avižų, daržovių, pakankamas baltymų kiekis, mažiau itin perdirbtų produktų ir reguliarus fizinis aktyvumas. Kalamansi gali būti skanus įprotį palaikantis priedas, bet ne vienintelis sprendimas.

  • PRL laikų kava grįžta į madą: štai ką mokslas sako apie jos poveikį žarnynui ir cholesterolį

    PRL laikų kava grįžta į madą: štai ką mokslas sako apie jos poveikį žarnynui ir cholesterolį

    Kodėl vėl prisiminta miežinė kava

    Miežinė kava ilgus metus daugeliui siejosi su sovietmečiu ir laikais, kai tikra kava buvo deficitas. Tačiau pastaraisiais metais šis gėrimas grįžta kitu kampu: kaip švelni, dažniausiai be kofeino alternatyva norintiems mažinti kofeino kiekį.

    Tokį sugrįžimą stiprina ir platesnė mitybos kryptis, kai daugiau dėmesio skiriama žarnyno mikrobiotai, skaiduloms bei mažiau dirgiklių turintiems gėrimams. Dėl to skrudintų grūdų gėrimai vėl atsiduria kasdieniuose ritualuose, ypač vakare.

    Kas joje yra ir kuo ji įdomi mokslui

    Miežinė kava gaminama iš skrudintų miežių grūdų, todėl turi tamsesnę spalvą ir riešutus primenantį aromatą. Skrudinant vyksta Maillardo reakcijos, o jų metu susidaro melanoidinai, kurie tiriami dėl galimo antioksidacinio ir prebiotinio poveikio.

    Mokslinėje literatūroje aptariama, kad dalis skrudintų miežių junginių nėra suvirškinami viršutiniame virškinamojo trakto ruože. Dėl to jie gali pasiekti storąją žarną ir tapti substratu žarnyno bakterijoms, o tai siejama su mikrobiotos pokyčiais.

    Gyvūnų tyrimuose vertintas miežių salyklo melanoidinų poveikis parodė mikrobiotos sudėties pokyčius ir kai kurių laikomų naudingomis bakterijų grupių gausėjimą. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas puodelis miežinės kavos žmogui veiks kaip probiotikas, o poveikis priklausys nuo visos mitybos.

    Fermentuojant skaidulų ir augalinių junginių dalį, mikrobiota gali gaminti trumpos grandinės riebalų rūgštis, tarp jų sviesto rūgštį. Ji laikoma svarbiu energijos šaltiniu storosios žarnos epitelio ląstelėms ir siejama su žarnyno barjero palaikymu.

    Cholesterolis, sotumas ir svarbus niuansas

    Miežiai yra beta gliukanų šaltinis, o šie tirpieji skaidulų junginiai yra vieni geriausiai ištirtų miežių ir avižų komponentų. Europos Sąjungos leidžiamos sveikatingumo nuorodos sieja beta gliukanus su normalaus cholesterolio kiekio palaikymu, tačiau nurodoma, kad naudingas poveikis siejamas su 3 gramais per dieną.

    Čia svarbu atskirti gėrimą nuo viso grūdo. Vien miežinė kava paprastai nesuteiks tiek skaidulų ar beta gliukanų, kiek jų gautumėte su miežinėmis kruopomis, dribsniais ar pilno grūdo produktais, todėl realistiškiau ją vertinti kaip dalį bendro raciono.

    Panašiai ir su sotumu: pilno grūdo miežių produktai dėl skaidulų dažnai siejami su geresne apetito kontrole, tačiau šio efekto nereikėtų automatiškai priskirti kiekvienam puodeliui grūdinės kavos. Daug lemia porcija, bendras skaidulų kiekis per dieną ir tai, ar gėrimas saldinamas.

    Vienas didžiausių miežinės kavos privalumų yra tai, kad ji dažniausiai neturi kofeino, todėl gali tikti žmonėms, kurie po įprastos kavos jaučia širdies plakimą, nervingumą ar miego sutrikimus. Ji gali būti geriama ir vakare, su pienu ar augaliniu gėrimu, kaip švelnesnė kasdienio ritualo versija.

    Tačiau svarbu stebėti priedus: įdėjus cukraus, sirupų ar riebių pagardų, „lengvas“ gėrimas greitai tampa kaloringas. Norint išlaikyti naudą, dažniausiai rekomenduojama rinktis nesaldintą variantą ir skaityti etiketes, nes „kava iš grūdų“ ne visada būna vien iš miežių.

    Pagrindinė kontraindikacija susijusi su glitimu, nes miežiai yra glitimo turintis grūdas. Todėl miežinė kava netinka žmonėms, sergantiems celiakija, ar tiems, kuriems dėl medicininių priežasčių būtina griežtai vengti glitimo.

    Jautresnį virškinamąjį traktą turintiems žmonėms grūdiniai produktai kartais gali didinti pūtimą ar diskomfortą, ypač jei vartojami staiga ir didesniais kiekiais. Tokiais atvejais saugiau pradėti nuo mažesnės porcijos ir įsivertinti savijautą.

    Miežinė kava nepakeis subalansuotos mitybos, bet gali būti paprastas būdas sumažinti kofeino kiekį ir pakeisti saldžius desertinius gėrimus. Žvelgiant šiuolaikiškai, tai ne nostalgijos simbolis, o dar vienas pasirinkimas tiems, kurie ieško švelnesnio gėrimo ir rūpinasi žarnyno sveikata.

  • Kiek kiaušinių per savaitę yra saugu: rekomendacijos sveikiems ir kada verta pasitikrinti cholesterolį

    Klausimas, kiek kiaušinių galima suvalgyti per savaitę, nuolat grįžta dėl vienos priežasties: tryniuose esantis cholesterolis ilgai buvo laikomas tiesioginiu keliu į širdies ligas. Naujesni tyrimai ir mitybos gairės rodo, kad daugumai žmonių ryšys nėra toks paprastas, nes organizmas geba iš dalies prisitaikyti ir reguliuoti cholesterolio gamybą kepenyse.

    Vis dėlto kiaušiniai nėra vienodi pagal tai, kaip juos valgome. Kiaušinienė, kepta dideliame kiekyje riebalų, arba kiaušiniai su riebiomis mėsomis, majonezu ir daug druskos dažniau didina bendrą patiekalo kaloringumą ir sočiųjų riebalų kiekį, o tai jau turi aiškesnę sąsają su širdies ir kraujagyslių rizika.

    Kas yra viename kiaušinyje?

    Vidutinis kiaušinis paprastai sveria apie 55–60 gramų ir turi maždaug 70–80 kilokalorijų. Jame yra visavertis baltymas, o tai reiškia, kad gaunamos visos būtinos aminorūgštys tinkamomis proporcijomis.

    Kiaušinyje įprastai būna apie 6–7 gramus baltymų, daugiausia baltyme, o trynyje taip pat yra riebalų, iš kurių nemaža dalis yra nesočiosios. Trynyje taip pat randama cholino, svarbaus nervų sistemai, taip pat vitaminų D, B12, A ir regėjimui naudingų junginių liuteino bei zeaksantino.

    Cholesterolis yra pagrindinis ginčų taškas: viename trynyje jo gali būti apie 180–200 miligramų. Tačiau mitybos cholesterolio poveikis kraujo rodikliams dažnai yra mažesnis, nei manyta anksčiau, ir stipriai priklauso nuo individualios medžiagų apykaitos bei bendros mitybos.

    Kiek kiaušinių per savaitę laikoma protinga riba?

    Daugelyje mitybos rekomendacijų akcentuojama, kad sveikam žmogui kiaušiniai gali būti kasdienės mitybos dalis, o praktiškai dažnai minimas intervalas yra apie 7–14 kiaušinių per savaitę. Tai nėra griežta norma, nes vieniems 1–2 kiaušiniai per dieną neturi pastebimos įtakos lipidų rodikliams, o kitiems pokytis gali būti ryškesnis.

    Jei norisi aiškumo, patikimiausias kelias yra stebėti ne vien lėkštę, o kraujo tyrimus. Dažniausiai vertinama lipidograma, kurioje matomas bendras cholesterolis, MTL (LDL), DTL (HDL) ir trigliceridai, nes būtent šie rodikliai padeda spręsti, ar kiaušinių kiekis ir bendra mityba jums tinka.

    Kada kiaušinius verta riboti ir į ką atkreipti dėmesį?

    Atsargesnis požiūris dažniau rekomenduojamas, jei jau nustatytas padidėjęs MTL (LDL) cholesterolis, yra širdies ir kraujagyslių ligų rizika ar lipidų apykaitos sutrikimų. Tokiais atvejais daliai žmonių organizmas jautriau reaguoja į cholesterolį maiste, todėl rodikliai gali kilti greičiau.

    Daug reikšmės turi ir gretutinės būklės, pavyzdžiui, atsparumas insulinui, nutukimas ar kiti metaboliniai sutrikimai, kurie neretai siejami su prastesniu lipidų profiliu. Įtaką gali turėti ir genetika, todėl universalus skaičius ne visada tinka visiems.

    Praktikoje dažnai svarbiau ne vien kiaušinių skaičius, o bendras mitybos paveikslas. Kiaušiniai su daržovėmis, pilno grūdo produktais ir nedideliu kiekiu kokybiškų riebalų paprastai geriau dera su širdžiai palankia mityba nei kiaušiniai su perdirbta mėsa, sočiaisiais riebalais ir dideliu druskos kiekiu.

    Jei kiaušinius valgote dažnai, verta rinktis švelnesnius paruošimo būdus, pavyzdžiui, virtus minkštai ar kietai, arba keptus su minimaliu riebalų kiekiu. Taip pat svarbi maisto sauga: žali ar nepakankamai termiškai apdoroti kiaušiniai gali didinti salmoneliozės riziką, todėl ypač jautrioms grupėms pravartu laikytis atsargumo.

    Galiausiai, kiaušiniai gali būti vertinga raciono dalis, jei jų kiekis pritaikomas pagal individualius tyrimų rezultatus ir savijautą. Aiškiausia taisyklė paprasta: jei lipidograma gera, o mityba subalansuota, dažniausiai nėra pagrindo kiaušinių bijoti, tačiau esant rizikos veiksniams sprendimą verta derinti su gydytoju ar dietologu.

  • Mažiau kalorijų nei kiauliena ar jautiena: kuo išsiskiria triušiena ir kam ji tinka?

    Ieškant liesesnės mėsos alternatyvų dažniausiai pasirenkama paukštiena, tačiau mitybos specialistai vis dažniau mini ir triušieną. Ji vertinama dėl palyginti mažo riebalų kiekio, geros baltymų sudėties ir to, kad daugeliui žmonių yra lengviau virškinama nei kai kurios kitos mėsos rūšys.

    Triušienos maistinė vertė skiriasi priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir mėsos dalies, tačiau bendra kryptis aiški: tai liesesnė mėsa, kuri gali turėti mažesnį kaloringumą nei įprasti kiaulienos ar riebesni jautienos gabalai. Dėl to ji dažnai minima kaip pasirinkimas norintiems kontroliuoti bendrą energijos kiekį racione.

    Triušiena išsiskiria tuo, kad joje dažniausiai yra mažiau riebalų, o baltymų kiekis išlieka didelis. Praktikoje tai reiškia, kad patiekalas gali būti sotesnis, bet „lengvesnis“ pagal bendrą kalorijų kiekį, ypač jei renkamasi troškinimas ar virimas, o ne kepimas riebaluose.

    Maistinėje sudėtyje svarbi ne tik riebalų suma, bet ir jų tipas. Triušienoje paprastai būna mažiau sočiųjų riebalų rūgščių nei daugelyje riebesnių mėsos produktų, todėl tokia mėsa dažnai įtraukiama į saikingesnius, širdžiai palankesnius mitybos planus.

    Triušiena paprastai yra geras visaverčių baltymų šaltinis, nes baltymuose yra organizmui reikalingų aminorūgščių. Tai aktualu tiek fiziškai aktyviems žmonėms, tiek vyresniems, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę ir atsigavimą po krūvio.

    Be baltymų, triušiena siejama su B grupės vitaminais, įskaitant vitaminą B12, kuris svarbus nervų sistemai ir kraujodarai. Jo trūkumas dažniau pasitaiko tuomet, kai racione mažai gyvūninės kilmės produktų.

    Mineralų prasme dažniausiai minimi geležis ir fosforas. Geležis aktuali hemoglobino gamybai ir deguonies pernešimui, o fosforas svarbus kaulams ir dantims, ypač jei mityba vienoda ir stokoja įvairių šaltinių.

    Triušiena neretai apibūdinama kaip švelni ir lengviau virškinama mėsa. Tai siejama su plonesnėmis raumenų skaidulomis ir mažesniu jungiamojo audinio kiekiu, kuris kai kurių rūšių mėsoje gali apsunkinti virškinimą.

    Dėl tokios tekstūros ji gali būti patogesnė žmonėms, kurie turi jautresnį virškinamąjį traktą ar sunkiau kramto. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad individuali tolerancija skiriasi, o bendrą savijautą dažnai lemia visas racionas, ne vienas produktas.

    Triušiena taip pat gali būti pasirenkama, kai norima riboti riebesnės mėsos vartojimą dėl padidėjusio cholesterolio ar bendro kalorijų pertekliaus. Tačiau mitybos pokyčiai efektyviausi tuomet, kai kartu didinamas daržovių, ankštinių, pilno grūdo produktų kiekis ir mažinamas itin perdirbtų produktų vartojimas.

    Perkant triušieną verta vertinti šviežumą: mėsa paprastai būna šviesiai rausva, kvapas neutralus. Pilkšvi atspalviai ar ryškus rūgštus kvapas gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Saugumui svarbi pakankama terminė apdorojimo temperatūra: mėsa turi būti gerai iškepusi ar išvirusi, kad būtų sumažinta su maistu plintančių infekcijų rizika. Jei siekiama „liesesnio“ rezultato, dažniausiai palankesni metodai yra troškinimas, virimas arba kepimas orkaitėje be didelio riebalų kiekio.

    Didelę įtaką galutinei patiekalo maistinei vertei daro priedai: riebūs padažai, gausus aliejaus kiekis ar kepimas giliose riebaluose gali panaikinti dalį triušienos, kaip liesesnės mėsos, pranašumo.

    Jei turite podagrą ar kitų būklių, kurioms svarbūs purinai, mėsos pasirinkimą ir porcijų dydį verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tokiais atvejais lemia ne vienas produktas, o bendras purinų kiekis visame racione.

  • Hibisko arbata prieš miegą: dietologai aiškina, kaip ji gali padėti mažinti LDL cholesterolį

    Hibisko, arba kinrožės (Hibiscus sabdariffa), arbata vis dažniau minima kaip vakaro gėrimas, galintis prisidėti prie širdies sveikatos. Dietologai pabrėžia, kad joje gausu augalinių antioksidantų, o kofeino nėra, todėl kai kuriems žmonėms ji tinka prieš miegą.

    Specialistai aiškina, kad šios arbatos poveikis lipidams siejamas su polifenoliais, ypač antocianinais, kurie hibiskui suteikia intensyvią spalvą. Tyrimų apžvalgos rodo, kad reguliariai vartojamas hibiskas gali būti susijęs su kukliais pokyčiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliuose, nors rezultatai nevienodi ir priklauso nuo dozės bei mitybos įpročių.

    Viena iš aiškinamų priežasčių yra tai, kad antioksidantai gali mažinti LDL dalelių oksidaciją, kuri laikoma vienu iš aterosklerozės procesų veiksnių. Kartu pabrėžiama, kad didžiausią įtaką cholesterolio kontrolei vis tiek daro bendra mityba, kūno svoris, fizinis aktyvumas ir, kai reikia, gydytojo skiriami vaistai.

    Hibisko arbata taip pat dažnai siejama su kraujagyslių atsipalaidavimu ir kraujospūdžio mažėjimu. Dalies klinikinių tyrimų duomenimis, ji gali prisidėti prie nedidelio sistolinio kraujospūdžio sumažėjimo, o tai svarbu, nes padidėjęs kraujospūdis dažnai keliauja kartu su blogėjančiais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais.

    Kalbant apie miegą, dietologai išskiria du praktinius aspektus: šiltas gėrimas vakare kai kuriems žmonėms veikia raminamai, o hibiskas neturi kofeino, kuris gali trukdyti užmigti. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnis skysčių kiekis prieš pat miegą gali didinti prabudimų tikimybę dėl noro šlapintis.

    Ekspertai taip pat primena, kad cholesterolio mažinimas paprastai reikalauja kelių priemonių derinio. Dažniausiai rekomenduojama dažniau rinktis tirpiąsias skaidulas, pavyzdžiui, avižas ar psiliumo luobeles, daugiau ankštinių ir daržovių, o sočiuosius riebalus keisti nesočiaisiais.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas: suaugusiesiems paprastai rekomenduojama per savaitę sukaupti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo. Jei cholesterolio rodikliai ar širdies ir kraujagyslių rizika didelė, dėl tinkamiausio plano, tyrimų ir gydymo taktikos reikėtų tartis su šeimos gydytoju ar kardiologu.

  • Ką gerti prieš miegą? Linų sėmenų gėrimas žarnynui: nauda, kaip paruošti ir kada atsargiai

    Linų sėmenys: kuo jie vertingi?

    Žmonės, siekiantys lengvesnio virškinimo ir stabilesnės savijautos, vis dažniau renkasi paprastus, moksliškai paaiškinamus sprendimus. Vienas dažniausiai minimų produktų yra linų sėmenys, kuriuose gausu skaidulų, augalinių omega-3 riebalų rūgščių ir mineralų.

    Linų sėmenų pagrindinė „žarnynui“ siejama nauda dažniausiai kyla iš skaidulų ir gleivių, kurios susidaro sėkloms kontaktuojant su vandeniu. Tai gali padėti minkštinti išmatas, didinti jų tūrį ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi, ypač jei racione trūksta skaidulų.

    Kaip veikia žarnyną ir sotumą?

    Linų sėmenyse yra tiek tirpiųjų, tiek netirpiųjų skaidulų. Netirpiosios skaidulos padeda „judėti“ žarnyno turiniui, o tirpiosios, išbrinkusios vandenyje, sudaro tirštesnę masę, kuri gali prisidėti prie ilgesnio sotumo jausmo.

    Dėl šios priežasties linų sėmenų gėrimas neretai pasirenkamas vakare, kai norisi lengvesnio režimo iki ryto. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra „detoksas“ ar „valymas“ medicinine prasme, o greičiau skaidulų šaltinis, kuris padeda virškinimo procesams.

    Kaip pasigaminti gėrimą namuose?

    Paprastam gėrimui dažniausiai pakanka dviejų ingredientų: maltų linų sėmenų ir karšto vandens. Įprastas būdas yra vieną valgomąjį šaukštą maltų sėmenų užpilti karštu vandeniu ir palikti pastovėti 1–2 valandas, kol masė sutirštės.

    Tokį gėrimą žmonės paprastai geria vieną kartą per dieną, o dalis renkasi jį vartoti prieš miegą. Jei tikslas yra didesnis skaidulų kiekis mityboje, svarbu vertinti visą dienos racioną, o ne vieną produktą.

    „Skaidulos yra vienas svarbiausių linų sėmenų privalumų: jos gali prisidėti prie regulesnio tuštinimosi ir ilgesnio sotumo, ypač kai geriamas pakankamas kiekis vandens“, – pabrėžia mitybos specialistai, kalbėdami apie skaidulų vaidmenį kasdienėje mityboje.

    Be skaidulų, linų sėmenys vertinami ir dėl alfa-linoleno rūgšties, kuri priskiriama omega-3 riebalų rūgštims. Taip pat juose yra baltymų ir mikroelementų, todėl tai gali būti patogus priedas prie košių, jogurto ar glotnučių.

    Tačiau gėrimą ar sėklas verta vartoti atsakingai: staiga padidinus skaidulų kiekį, daliai žmonių pasireiškia pilvo pūtimas ar diskomfortas. Tokiais atvejais patariama pradėti nuo mažesnių kiekių ir didinti palaipsniui, kartu didinant skysčių vartojimą.

    Per dideli skaidulų kiekiai, ypač jei geriama per mažai vandens, gali sukelti vidurių užkietėjimą, pilvo skausmą, pykinimą ar dujų kaupimąsi. Dažnai minima orientacinė riba suaugusiesiems yra apie 20–30 gramų linų sėmenų per dieną, nors individualus toleravimas gali skirtis.

    Jei turite virškinimo sistemos ligų, vartojate receptinius vaistus, laukiatės ar žindote, prieš reguliariai vartodami didesnius kiekius skaidulinių papildų ar linų sėmenų pasitarkite su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei vargina nuolatiniai virškinimo sutrikimai ar staigūs simptomų pokyčiai.

  • Avokadas ir miegas: tyrimas rodo ryšį su geresne poilsio kokybe ir širdies rodikliais

    Vis dažniau kalbama apie tai, kad miego kokybę lemia ne tik režimas, bet ir kasdienė mityba. Tarp produktų, kuriems skiriama daugiau dėmesio, atsiduria avokadas, turintis širdžiai palankių riebalų, skaidulų, kalio ir antioksidantų.

    Įžvalgos siejamos su JAV Pensilvanijos universiteto tyrėjų darbu, publikuotu Amerikos širdies asociacijos žurnale. Tyrime dalyvavo 969 suaugusieji, daugiausia turintys antsvorio, o dalis jų šešis mėnesius kasdien į racioną įtraukė avokadą.

    Dalyviai, kurie avokadą valgė kasdien, dažniau nurodė miegantys ilgiau ir geriau, palyginti su kontroline grupe, kuri avokadą rinkdavosi retai. Tyrėjai taip pat fiksavo palankesnius kai kuriuos širdies ir kraujagyslių sveikatos rodiklius, įskaitant cholesterolio pokyčius.

    „Nė vienas maisto produktas nėra stebuklinga priemonė, tačiau avokadas yra kompleksinis maistinių medžiagų šaltinis, todėl poveikis gali pasireikšti keliose srityse iš karto“, – sakė tyrimo autorė Kristina Petersen.

    Ekspertai aiškina, kad teoriškai miegui gali būti svarbūs keli avokado komponentai. Kalis ir magnis siejami su nervų sistemos veikla ir raumenų atsipalaidavimu, o skaidulos ir nesočiosios riebalų rūgštys padeda subalansuoti sotumą bei cukraus kiekio svyravimus.

    Kartu pabrėžiama, kad ryšys nereiškia, jog vien avokadas išspręs nemigos ar širdies ligų rizikos problemas. Didžiausia nauda tikėtina tuomet, kai jis pakeičia itin perdirbtus, daug druskos ar sočiųjų riebalų turinčius produktus, o mityba dera su fiziniu aktyvumu ir pastoviu miego režimu.

    Specialistai primena ir praktinę taisyklę: jei avokadas tampa kasdieniu įpročiu, svarbu stebėti bendrą energinę raciono vertę. Nors tai maistingas vaisius, jis gana kaloringas, todėl dažniausiai rekomenduojama orientuotis į saiką, pavyzdžiui, dalį vaisiaus per dieną.

  • Šį aliejų vadina skystu auksu: dietologai pataria, kodėl senjorams verta laikyti šaldytuve

    Kas yra linų sėmenų aliejus

    Linų sėmenų aliejus spaudžiamas iš linų sėklų ir vertinamas dėl didelės omega-3 riebalų rūgščių, ypač alfa linoleno rūgšties, koncentracijos. Pastaraisiais metais jis dažniau atsiduria dietologų rekomendacijose, nes žmonės ieško paprastų būdų gerinti mitybos riebalų kokybę.

    Svarbiausia rinktis šalto spaudimo, nerafinuotą aliejų, supilstytą į tamsaus stiklo butelius. Šviesa, oras ir šiluma greitai oksiduoja polinesočiuosius riebalus, todėl produktas greičiau apkarsta ir praranda dalį maistinės vertės.

    Kuo jis naudingas vyresniame amžiuje

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, o augalinės kilmės ALA padeda užtikrinti, kad omega-3 racione netrūktų ir tiems, kurie retai valgo žuvį. Vyresniame amžiuje tai aktualu dėl dažnesnių lipidų apykaitos ir kraujospūdžio svyravimų.

    Linų sėmenų aliejus taip pat gali būti naudingas virškinimui, nes riebalai maiste padeda žarnynui dirbti tolygiau, o daliai žmonių palengvina tuštinimąsi. Be to, aliejus yra energiškai kaloringas, tačiau mažas kiekis patiekaluose gali didinti sotumą ir padėti suvaldyti užkandžiavimą.

    Svarbu suprasti, kad ALA organizme tik iš dalies virsta aktyviomis formomis, tokiomis kaip EPA ir DHA, todėl linų sėmenų aliejus nėra tiesioginis žuvų taukų pakaitalas. Jei mityboje trūksta žuvies, verta su gydytoju ar dietologu aptarti, ar reikalingi papildomi omega-3 šaltiniai.

    Kaip vartoti ir kada pasitarti su gydytoju

    Šis aliejus netinka kepimui, nes kaitinant polinesočiosios riebalų rūgštys greičiau skyla, o maistinė vertė mažėja. Geriausia jį naudoti šaltuose patiekaluose, pavyzdžiui, salotoms, košėms, varškei, jogurtui ar jau išvirtoms ir kiek atvėsintoms daržovėms pagardinti.

    Dažniausiai patariama pradėti nuo mažų kiekių ir vertinti individualią savijautą. Praktikoje daug žmonių renkasi apie 1 valgomąjį šaukštą per dieną, o didesnius kiekius verta aptarti su specialistu, ypač jei yra jautrus virškinimas.

    „Jeigu vartojate kraują skystinančius vaistus, turite tulžies pūslės ar kasos sutrikimų arba planuojate operaciją, prieš reguliariai vartodami linų sėmenų aliejų pasitarkite su gydytoju“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Dar vienas praktinis niuansas – laikymas. Atidarytą butelį reikėtų laikyti šaldytuve, sandariai užsukti ir sunaudoti per kelias savaites, nes tai vienas greičiau gendančių aliejų.

  • Dietologė įvardijo baltymų lyderį lieknėjant: kodėl pupelės gali pranokti mėsą ir kiaušinius

    Lieknėjant dažnai kalbama apie baltymų kiekį, tačiau dėmesys neretai nukrypsta į brangius baltymų miltelius. Dietologai primena, kad panašų efektą gali duoti ir kasdieniai produktai, ypač ankštinės daržovės. Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų – pupelės.

    Specialistų teigimu, pupelės patrauklios tuo, kad viename produkte derina du sotumui svarbius dalykus – baltymus ir skaidulas. Toks derinys gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir rečiau užkandžiauti tarp valgymų, o tai svarbu kontroliuojant bendrą kalorijų kiekį.

    „Pupelės yra ne tik nebrangus ir universalus ingredientas, bet ir geras skaidulų bei mikroelementų, tokių kaip kalis, folatai ir magnis, šaltinis“, – teigiama dietologės Deborah Murphy įžvalgose, publikuotose „EatingWell“.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad pupelėse paprastai būna mažai sočiųjų riebalų, o cholesterolio jos neturi, todėl jos dažnai įvardijamos kaip palankesnis pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai nei dalis gyvūninės kilmės baltymų. Be to, pupelių patiekalus paprasta derinti su daržovėmis ir pilno grūdo produktais.

    Duomenų bazėse, kuriose kaupiama informacija apie maistinių medžiagų sudėtį, nurodoma, kad vienas puodelis virtų pupelių gali suteikti apie 15 gramų baltymų ir apie 15 gramų skaidulų. Būtent skaidulos yra viena priežasčių, kodėl sotumas po ankštinių dažnai išlieka ilgiau.

    Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad reguliarus ankštinių vartojimas siejamas su palankesniais kūno svorio pokyčiais ilgesnėje perspektyvoje. Viename 2023 metais publikuotame darbe pastebėta, kad žmonės, dažniau įtraukiantys ankštinius į racioną, per daugelį metų vidutiniškai priaugo mažiau svorio nei tie, kurie jų beveik nevalgė.

    Kitas argumentas – širdies sveikata. 2021 metais publikuotame tyrime dalyviams kasdien vartojant pupeles, fiksuoti pagerėję bendrojo cholesterolio ir MTL cholesterolio rodikliai, nors mitybos rezultatai visada priklauso nuo viso raciono ir gyvenimo būdo.

    Baltymai lieknėjant reikalingi ne vien dėl sotumo. Mitybos specialistai akcentuoja, kad pakankamas baltymų kiekis padeda išsaugoti raumenų masę, kuri mažinant svorį gali kristi kartu su riebalų mase, ypač jei trūksta jėgos treniruočių ir baltymų racione.

    2020 metais apžvalginiame straipsnyje nurodyta, kad raumenų masei išlaikyti lieknėjimo laikotarpiu kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojama apie 1,3 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną. Vis dėlto individualus poreikis priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, sveikatos būklės ir bendro kalorijų deficito.

    Praktiškai pupeles patariama įtraukti kelis kartus per savaitę, keičiant jų rūšis ir paruošimo būdus. Žmonėms, turintiems virškinimo jautrumą ar specifinių sveikatos būklių, verta didinti ankštinių kiekį palaipsniui ir prireikus pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Kokosų aliejus ar alyvuogių: kuris iš tiesų geresnis širdžiai ir ką rodo naujausi tyrimai

    Kokosų ir alyvuogių aliejai pagal bendrą riebalų kiekį porcijoje yra panašūs, tačiau jų poveikis sveikatai skiriasi iš esmės. Skirtumą lemia ne kalorijos, o riebalų sudėtis ir tai, kaip ji veikia cholesterolį bei kraujagysles.

    Viename valgomajame šaukšte kokosų aliejaus yra apie 13,5 gramo riebalų, iš jų maždaug 11,2 gramo sudaro sotieji riebalai. Toks kiekis dažnai prilyginamas didelei sočiųjų riebalų dozei kasdienėje mityboje.

    Tuo pačiu kiekiu alyvuogių aliejaus taip pat gaunama apie 13,5 gramo riebalų, tačiau sotieji sudaro tik apie 1,86 gramo, o didžioji dalis yra mononesotieji riebalai, apie 9,86 gramo. Būtent ši riebalų rūšis dažniausiai siejama su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Kas svarbiausia širdžiai?

    Mokslinėje literatūroje nuosekliai kartojama taisyklė: kai sotieji riebalai mityboje keičiami nesočiaisiais, dažniausiai mažėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamojo blogojo cholesterolio, kiekis. Šis rodiklis laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės ir širdies įvykių rizikos veiksnių.

    Kokosų aliejus, nors ir populiarus, yra vienas iš daugiausia sočiųjų riebalų turinčių riebalų šaltinių. Reguliarus didelis sočiųjų riebalų kiekis gali didinti blogojo cholesterolio lygį, o ilgainiui tai siejama su didesne širdies ligų ir insulto rizika.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės, paprastai laikomas geresniu pasirinkimu širdžiai, nes jame dominuoja mononesotieji riebalai. Taip pat jame yra polinesočiųjų riebalų, įskaitant omega-3 ir omega-6, kurie prisideda prie normalios organizmo funkcijų pusiausvyros.

    Ne tik riebalai: kuo dar skiriasi?

    Kokosų aliejuje aptinkama antioksidacinių junginių, įskaitant vitaminą E ir fenolinius junginius, o dažniausiai minimas komponentas yra lauro rūgštis. Antioksidantai svarbūs dėl jų vaidmens mažinant oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų vystymusi.

    Alyvuogių aliejaus nauda dažnai siejama ne tik su riebalų profiliu, bet ir su polifenoliais. Šios medžiagos tyrimuose siejamos su uždegimo mažėjimu ir antioksidaciniu poveikiu, o tai laikoma viena iš priežasčių, kodėl Viduržemio jūros regiono mitybos modelis siejamas su geresniais širdies sveikatos rodikliais.

    Kalbant apie svorio kontrolę, vienas produktas savaime stebuklo nepadaro, nes aliejai išlieka kaloringi. Tačiau praktikoje širdžiai palankesnis pasirinkimas dažniausiai yra tas, kai kasdieniuose patiekaluose sotieji riebalai pakeičiami nesočiaisiais, o bendra energijos pusiausvyra išlieka kontroliuojama.

    Ką rinktis kasdienėje virtuvėje?

    Jei prioritetas yra širdies ir kraujagyslių sveikata, alyvuogių aliejus dažniausiai laikomas saugesniu ir labiau pagrįstu pasirinkimu kasdieniam vartojimui. Kokosų aliejus gali tikti tam tikriems patiekalams ar skoniui, tačiau jį verta vertinti kaip produktą, kurį reikėtų vartoti saikingai dėl didelio sočiųjų riebalų kiekio.

    Galiausiai svarbiausia yra ne vienas ingredientas, o bendras mitybos paveikslas: daugiau nesočiųjų riebalų, mažiau sočiųjų, pakankamai skaidulų ir kuo mažiau itin perdirbtų produktų. Tokie pasirinkimai paprastai duoda didžiausią naudą širdžiai ilguoju laikotarpiu.