CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Na kuo kepti kiaušinį: vienas riebalas išryškina skonį, kito geriau vengti

    Kiaušinis keptuvėje atrodo paprastas patiekalas, tačiau galutinį skonį ir patiekalo „lengvumą“ dažnai lemia pasirinkti riebalai. Net ir tas pats kiaušinis, keptas ant skirtingų riebalų, gali skirtis kvapu, traškumu ir tuo, kaip jaučiasi po pusryčių.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra riebalų atsparumas kaitinimui ir jų kiekis. Kai riebalai perkaista, jie gali pradėti rūkti, o tuomet keičiasi skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kas kiaušinyje iš tiesų yra?

    Kiaušiniai vertinami dėl visavertės baltymų sudėties ir riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, D, E ir K, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant B12. Juose yra ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, cinko, kalio bei magnio.

    Nors kiaušinyje yra cholesterolio, naujesnės mitybos gairės akcentuoja bendrą racioną, o ne vieną produktą. Daugumai žmonių saikingas kiaušinių vartojimas savaime nereiškia blogesnių kraujo lipidų rodiklių, ypač jei bendras mitybos modelis subalansuotas.

    Geriausi riebalai kepti kiaušinį

    Keptam kiaušiniui labiausiai tinka riebalai, kurie yra stabilesni kaitinant ir neturi ryškaus polinkio greitai oksiduotis. Praktikoje tai reiškia, kad keptuvėje saugiau rinktis neutralesnius, aukštesnę kaitrą atlaikančius riebalus.

    Dažniausiai rekomenduojami rapsų aliejus, rafinuotas alyvuogių aliejus ir nedidelis kiekis lydyto sviesto. Rapsų aliejus laikomas universaliu pasirinkimu, o rafinuotas alyvuogių aliejus gali suteikti švelnų, labiau Viduržemio jūros virtuvei būdingą poskonį.

    Svarbi taisyklė paprasta: riebalų turi būti minimaliai, tik plonas sluoksnis, kad kiaušinis nepriliptų. Jei keptuvėje riebalai pradeda rūkti, kaitrą verta mažinti, nes tai ženklas, kad temperatūra per aukšta.

    Kurių riebalų geriau vengti?

    Dažna klaida yra kepti ant riebalų, kurie greičiau pridega arba kurių sudėtis kasdieniam vartojimui nėra palankiausia. Pavyzdžiui, įprastas sviestas turi žemesnį dūmimo tašką, todėl greičiau svyla, o tai suprastina patiekalo kokybę.

    Taip pat dažnai minimi taukai ir kokosų aliejus, nes juose daugiau sočiųjų riebalų. Jei tokie riebalai vartojami dažnai ir dideliais kiekiais, jie gali nepalankiai veikti kraujo lipidų profilį, ypač jei mityboje trūksta nesočiųjų riebalų šaltinių.

    Jei sviesto skonis labai patinka, išeitis gali būti lydytas sviestas, nes jis stabilesnis kaitinant. Vis dėlto kasdieniams pusryčiams geriausiai pasiteisina saikas ir pastovi, ne per aukšta kepimo temperatūra.

  • Šefai atskleidė geriausią riebalą maltiniams: traškiau, mažiau dūmų ir daugiau skonio

    Nors daug kas maltinius vis dar kepa aliejuje, vis dažniau virtuvėse sugrįžta tradicinis kiaulienos taukas. Šefai teigia, kad jis ypač tinka kepimui keptuvėje, nes aukštoje temperatūroje išlieka stabilesnis ir padeda išgauti ryškesnį, sodresnį skonį.

    Vienas svarbiausių taukų privalumų – jų elgsena karštyje. Kai riebalai yra termiškai stabilesni, jie lėčiau skyla ir rečiau svyla, todėl kepant būna mažiau dūmų, o keptuvėje susidaro mažiau pridegusių likučių, kurie gadina skonį ir kvapą.

    Taukai taip pat gerai perduoda šilumą, todėl maltinių paviršius greičiau apskrunda ir susiformuoja traški plutelė. Tai padeda „užrakinti“ mėsos sultis viduje, tad vidus išlieka minkštesnis ir sultingesnis, ypač jei kepama ne per plonai ir neperdžiovinama.

    Norint dar švelnesnio aromato, kulinarai pataria kepimo pabaigoje į keptuvę įdėti šaukštą lydyto sviesto. Tuomet trumpai pavartyti maltinius riebaluose ir leisti jiems kelias minutes „pailsėti“, kad skonis pasiskirstytų, o plutelė neprarastų traškumo.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad taukai yra sotųjų riebalų šaltinis, todėl svarbus saikas. Jei padidėjęs MTL cholesterolio kiekis ar yra širdies ir kraujagyslių ligų rizika, dažną kepimą taukuose verta riboti ir dažniau rinktis švelnesnius gaminimo būdus.

    Reikia įvertinti ir tai, kad pats kepimas padidina patiekalo kaloringumą, ypač jei riebalai įsigeria į paniruotę ar garnyrą. Subalansuoti padeda lengvesni priedai, pavyzdžiui, virtos bulvės ir šviežios daržovės ar rauginti produktai, o ne dar viena kepta garnyro porcija.

  • Daug baltymų ir mažiau riebalų: kodėl kalakutiena vis dažniau siūloma vyresnių žmonių racionui

    Kasdienėje virtuvėje dažniausiai renkamės vištieną ar kiaulieną, nes jos lengvai prieinamos ir įprastos. Tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena ir apie mažiau nuvertinamus pasirinkimus, kurie gali būti ypač naudingi vyresniame amžiuje.

    Vienas tokių variantų yra kalakutiena. Ji vertinama dėl didelio baltymų kiekio ir palyginti liesos sudėties, todėl gali būti patogus pasirinkimas žmonėms, norintiems gauti daugiau kokybiškų maistinių medžiagų neapsunkinant raciono pertekliniais riebalais.

    Senstant natūraliai mažėja raumenų masė ir jėga, o šį procesą gali paspartinti nepakankamas baltymų kiekis maiste ir mažesnis fizinis aktyvumas. Dėl to vyresniems žmonėms dažnai rekomenduojama atidžiau sekti, ar baltymų racione pakanka, ypač jei krenta svoris arba mažėja jėgos.

    Kalakutiena čia patogi tuo, kad vienoje porcijoje gali suteikti daug baltymų, o liesesni gabalai dažnai turi mažiau sočiųjų riebalų nei dalis kitų mėsos rūšių. Tai aktualu tiems, kurie siekia palaikyti palankesnį cholesterolio profilį ir bendrą širdies bei kraujagyslių sistemos būklę.

    100 gramų kalakutienos (ypač krūtinėlės) paprastai siejama su labai dideliu baltymų kiekiu, dažnai apie 29 gramus. Palyginimui, vištienoje to paties kiekio baltymų dažnai būna šiek tiek mažiau, nors konkretūs skaičiai priklauso nuo gabalo, paruošimo ir to, ar mėsa su oda.

    Dar vienas pliusas yra virškinamumas. Liesa, minimaliai apdorota mėsa dažnai būna lengviau toleruojama jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms, ypač jei ji ruošiama be sunkių padažų ir perteklinių riebalų.

    Kalakutiena yra liesesnė, todėl ją lengviau perkepti ir išsausinti. Praktikoje geriausiai pasiteisina trumpesnis gaminimas aukštesnėje temperatūroje arba švelnesni metodai, kai tiksliau kontroliuojama šiluma.

    Greitas apkepimas keptuvėje ar trumpas kepimas orkaitėje padeda išlaikyti sultingumą, ypač jei mėsa prieš tai lengvai pamarinuojama ar pagardinama ir neperlaikoma ant karščio. Ruošiant maltą kalakutieną kotletams ar kukuliams, sultingumą gali pagerinti nedidelis kiekis vandens ar kito drėgmę suteikiančio priedo.

    Norint išlaikyti kalakutienos privalumus, dažniausiai rekomenduojama rinktis liesesnes dalis be odos ir vengti stipriai apdorotų gaminių. Rūkyti, labai sūrūs ar gausiai pagardinti produktai gali turėti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų, todėl jų „sveikumo“ įspūdis ne visada pagrįstas.

    Jei žmogus turi lėtinių ligų, pavyzdžiui, inkstų funkcijos sutrikimų, baltymų kiekį racione verta derinti individualiai su gydytoju ar dietologu. Vis dėlto daugeliui vyresnių žmonių kalakutiena gali būti praktiškas būdas padidinti baltymų kiekį kasdienėje mityboje ir išlaikyti sotumą.

  • Šį gėrimą geria vietoj kavos: paprastas būdas žarnynui ir stabilesniam cukrui

    Pastaruoju metu vis daugiau žmonių rytais renkasi ne kavą, o vandenį su babkos sėklomis. Dažniausiai kalbama apie babką gyslotį, dar vadinamą psyllium, kurios luobelės ir sėklos vertinamos dėl tirpių skaidulų.

    Šios skaidulos kontaktuodamos su vandeniu brinksta ir suformuoja gelį. Dėl to mišinys gali padėti suminkštinti išmatas, palengvinti tuštinimąsi ir palaikyti reguliarų žarnyno darbą, ypač jei maiste trūksta skaidulų.

    Kaip veikia žarnyną ir cukrų?

    Gelį formuojančios tirpios skaidulos lėtina maisto slinkimą ir angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po valgio gali būti lengviau išvengti staigių gliukozės šuolių, o sotumo jausmas dažnai išlieka ilgiau.

    Tas pats mechanizmas siejamas ir su cholesterolio rodikliais: tirpios skaidulos gali prisidėti prie mažesnio MTL cholesterolio, nes dalis tulžies rūgščių žarnyne surišama ir pašalinama. Vis dėlto poveikis priklauso nuo visos mitybos, fizinio aktyvumo ir individualių veiksnių.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažos dozės, pavyzdžiui, 1 arbatinio šaukštelio, ir stebėti savijautą. Sėklos ar luobelės užpilamos stikline vandens, paliekamos keliolikai minučių, tuomet išgeriama kartu su išbrinkusiomis dalelėmis.

    Labai svarbu gerti pakankamai skysčių, nes skaidulos intensyviai suriša vandenį. Jei skysčių trūksta, gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ar atsirasti pilvo diskomfortas, ypač pradėjus nuo per didelės dozės.

    Kada reikėtų pasitarti su gydytoju?

    Jei vartojate vaistus, skaidulas verta gerti atskirai nuo jų, nes gelis gali mažinti kai kurių preparatų pasisavinimą. Taip pat atsargumo reikia, jei yra rijimo sutrikimų, žarnyno susiaurėjimų, stiprūs pilvo skausmai ar kraujavimas.

    Žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar gydomiems dėl cholesterolio, tokie pokyčiai mityboje turėtų būti derinami su sveikatos priežiūros specialistu. Skaidulos gali būti naudinga pagalba, tačiau jos nepakeičia gydymo ir nėra greitas sprendimas be bendrų įpročių korekcijų.

  • Rabarbaras – ne vaisius, o supermaistas: dietologai paaiškino, kam jis tinka ir kam ne

    Rabarbaras botaniškai yra daržovė, nors virtuvėje dažnai naudojamas kaip vaisius dėl ryškaus, rūgštaus skonio. Dažniausiai valgomi mėsingi lapkočiai, o sezonas įprastai trunka nuo balandžio iki birželio, kai stiebai būna švelniausi ir aromatingiausi.

    Svarbiausia taisyklė – valgyti tinka tik lapkočiai. Rabarbarų lapuose susikaupia gerokai daugiau oksalatų, todėl jų vartojimas gali sukelti apsinuodijimo simptomus ir papildomai apkrauti inkstus.

    Kaloringumas nedidelis: 100 gramų rabarbarų turi apie 15 kilokalorijų, o didžiausias privalumas yra skaidulos, ypač pektinai. Dėl to rabarbaras gali padėti didinti patiekalo tūrį ir sotumą, tačiau nauda greitai išnyksta, jei rūgštumas kompensuojamas dideliais cukraus kiekiais.

    Rabarbaruose taip pat aptinkama polifenolių ir kitų bioaktyvių junginių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tyrimuose dažniau nagrinėjami koncentruoti ekstraktai, todėl rabarbarą verta vertinti kaip sezoninį maisto produktą, o ne kaip vaistą.

    Kai kurie duomenys rodo galimą poveikį cholesterolio rodikliams, kai rabarbarų skaidulos vartojamos tikslingai ir pakankamu kiekiu. Vis dėlto tai nėra pagrindas rabarbarą laikyti natūraliu vaistu nuo padidėjusio cholesterolio, ypač jei mityba apskritai nesubalansuota.

    Kas gali sukelti problemų?

    Rabarbaruose yra oksalatų, todėl jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą. Jei vargina dažnas viduriavimas, yra žarnyno uždegiminių ligų ar inkstų akmenligės rizika, rabarbarus verta vartoti saikingai ir stebėti savijautą.

    Rabarbaruose aptinkami antrachinonai siejami su laisvinamuoju poveikiu, nes gali skatinti žarnyno peristaltiką. Dėl to kai kuriems žmonėms rabarbarai tinka kaip lengvas skaidulų šaltinis, o kitiems gali sukelti diskomfortą, ypač suvalgius daugiau.

    Kaip paruošti, kad būtų švelniau?

    Praktiškiausia rabarbarus trumpai troškinti, virti ar kepti, nes taip jie tampa švelnesni ir mažiau rūgštūs. Jei rabarbarai verdami vandenyje, dalis nepageidaujamų junginių pereina į nuovirą, todėl jį galima nupilti, ypač gaminant tyrę ar padažą.

    Kompotas reikalauja daugiau saiko, nes nuoviras išgeriamas kartu su tuo, kas išsiskyrė virimo metu. Tokį gėrimą geriau laikyti proga, o ne kasdieniu vandens pakaitalu, ypač jei į jį dedama daug cukraus.

    Subalansuotas pasirinkimas – rabarbarus derinti su kalcio turinčiais produktais, pavyzdžiui, jogurtu, kefyru, pienu ar varške. Kalcis gali surišti dalį oksalatų virškinamajame trakte, todėl rabarbarai su natūraliu jogurtu ar koše dažnai yra praktiškesnis variantas nei itin saldūs desertai.

    Virtuvėje rabarbarai tinka ne tik pyragams ar trupiniuočiams: iš jų gaminami padažai, čatniai, kurie dera su paukštiena, kiauliena, paštetais ir sūriais. Rūgštelė padeda subalansuoti riebesnius patiekalus ir suteikia gaivumo, todėl rabarbarų sezonu verta išbandyti ne vien saldžius receptus.

  • Žalioji arbata ir širdies sveikata: dietologai įvardijo, kuo ji išsiskiria iš kitų gėrimų

    Gėrimai su pridėtiniu cukrumi siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl mitybos specialistai dažnai ragina dažniau rinktis nesaldintas alternatyvas. Tarp jų išskiriama žalioji arbata, kurios poveikis širdies sveikatai yra vienas dažniausiai tiriamų, palyginti su kitomis arbatų rūšimis.

    Dietologai pabrėžia, kad žalioji arbata nėra stebuklinga priemonė, tačiau ji gali prisidėti prie palankesnių sveikatos rodiklių, kai vartojama kaip bendros širdžiai palankios mitybos dalis. Didelėse apžvalgose ir stebėjimo tyrimuose reguliarus žaliosios arbatos vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų rizika, nors tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio kiekvienu atveju.

    Kaip žalioji arbata gali veikti kraujospūdį?

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra galimas poveikis arteriniam kraujospūdžiui. Kai kurių klinikinių tyrimų ir jų metaanalizių duomenimis, žaliosios arbatos vartojimas ar jos ekstraktai gali lemti nedidelį, bet statistiškai reikšmingą sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimą, ypač žmonėms, kurių rodikliai yra padidėję.

    Šis poveikis siejamas su žaliojoje arbatoje esančiais polifenoliais, ypač katechinais, tarp kurių dažniausiai minimas epigalokatechino galatas. Manoma, kad šios medžiagos gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, mažesnio uždegimo ir palankesnės endotelio veiklos, o tai svarbu normaliai kraujotakai.

    Ką rodo duomenys apie cholesterolį?

    Kita sritis, kurioje žalioji arbata minima dažniausiai, yra lipidų profilis. Mokslinėse apžvalgose aprašoma, kad reguliarus žaliosios arbatos vartojimas gali būti siejamas su nedideliu bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio sumažėjimu, o poveikis didelio tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliams dažniausiai būna kuklesnis ir nevienodas.

    Aiškinama, kad katechinai gali veikti lipidų apykaitos procesus, taip pat sumažinti tam tikrų riebalų pasisavinimą žarnyne. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro bendras mitybos modelis, kūno masė, fizinis aktyvumas ir genetiniai veiksniai.

    Antioksidantai, uždegimas ir žarnynas

    Žalioji arbata vertinama ir dėl antioksidacinių savybių, kurios gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl mityboje esančios antioksidacinės medžiagos laikomos viena iš grandžių, galinčių prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos apsaugos.

    Naujesnėse publikacijose vis dažniau aptariamas ir žarnyno vaidmuo širdies sveikatai. Kai kurie nedideli tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos polifenoliai gali turėti įtakos žarnyno barjero funkcijai ir mikrobiotos sudėčiai, o tai teoriškai gali būti susiję su palankesniais metaboliniais rodikliais.

    Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad tyrimų rezultatai priklauso nuo suvartojamo kiekio, žmogaus įpročių ir bendros sveikatos būklės. Jei žalioji arbata sukelia nemigą, nerimą ar skrandžio dirginimą, verta mažinti kiekį, rinktis silpnesnę arbatą arba gerti ją anksčiau dieną.

    Norint realios naudos širdžiai, žalioji arbata turėtų būti tik viena iš kelių nuoseklių pasirinkimų: mažiau pridėtinio cukraus, daugiau daržovių ir ankštinių, pakankamas judėjimas, nerūkymas ir kraujospūdžio bei cholesterolio kontrolė pagal gydytojo rekomendacijas.

  • Kauno rajono gyventojams – nemokami širdies rizikos tyrimai: kas įeina ir kaip registruotis

    Kauno rajono gyventojai kviečiami nemokamai atlikti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos vertinimo tyrimus. Tai galimybė anksčiau pastebėti padidėjusią riziką ir su šeimos gydytoju aptarti prevencijos planą, kol dar nėra simptomų.

    Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje išlieka viena dažniausių mirties priežasčių, todėl profilaktiniai patikrinimai laikomi vienu veiksmingiausių būdų sumažinti komplikacijų tikimybę. Riziką dažniausiai didina padidėjęs cholesterolio kiekis, aukštas kraujospūdis, rūkymas, cukrinis diabetas, antsvoris ir mažas fizinis aktyvumas.

    Tyrimų pakete numatyti homocisteino, ApoB, Lp(a) ir didelio jautrumo CRB tyrimai, taip pat šeimos gydytojo konsultacija. Šie rodikliai padeda tiksliau įvertinti uždegiminius procesus, aterosklerozės riziką ir individualius lipidų apykaitos ypatumus, kurių ne visada pakanka įprastam cholesterolio tyrimui.

    Norint pasinaudoti paslauga, būtina išankstinė registracija. Registruotis galima VšĮ Garliavos PSPC telefonu +370 698 04 140, VšĮ Pakaunės PSCP telefonu +370 633 11 282 arba VšĮ Vilkijos PSPC telefonu +370 375 56 203.

    Paslauga skirta gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą Kauno rajone, o vietų skaičius ribotas. Prieš atvykstant verta pasitikslinti pasiruošimo tyrimams sąlygas, nes kai kuriems kraujo tyrimams gali būti reikalingas nevalgymas ar laikinas tam tikrų papildų nevartojimas.

  • Šaukštelis medaus kasdien: mokslas aiškina, kuo tai gali padėti širdžiai ir žarnynui

    Šaukštelis medaus per dieną daugeliui atrodo nekaltas įprotis, tačiau šis produktas dažnai pristatomas ir kaip natūralesnė cukraus alternatyva. Maždaug 7–10 gramų porcija suteikia greitos energijos, nes meduje vyrauja gliukozė ir fruktozė, tačiau kartu randama ir biologiškai aktyvių junginių, tokių kaip fenolinės rūgštys, flavonoidai, antioksidantai bei fermentai.

    Naujesnėse apžvalgose medus siejamas su keliomis sritimis: kosulio palengvinimu, žaizdų gijimu ir kai kurių metabolinių rodiklių pokyčiais. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad efektai priklauso nuo medaus rūšies, vartojamo kiekio ir bendros mitybos, todėl medaus nereikėtų laikyti gydomuoju produktu.

    Kas žinoma apie žarnyną?

    Vienas įdomiausių medaus aspektų siejamas su žarnyno mikrobiota. Meduje yra oligosacharidų, kurie gali veikti kaip maistas kai kurioms naudingoms bakterijoms, todėl tiriama, ar medus gali padėti palaikyti palankesnį mikrobiotos balansą.

    Laboratoriniai ir ankstyvieji klinikiniai duomenys rodo potencialą skatinti kai kurių gerųjų bakterijų, pavyzdžiui, Lactobacillus ir Bifidobacterium, augimą. Kartu akcentuojama, kad žmogaus žarnyno ekosistema yra sudėtinga, o poveikis gali skirtis priklausomai nuo mitybos skaidulų kiekio, streso, miego ir vartojamų vaistų.

    Širdis, cukraus apykaita ir ribos

    Metaanalizėse, kur vertinti kontroliuojami tyrimai, medaus vartojimas kai kuriais atvejais siejamas su palankesniais rodikliais, tokiais kaip nevalgiusio gliukozė, bendras cholesterolis, LDL ir trigliceridai, o HDL gali didėti. Tačiau autoriai pabrėžia nevienodą tyrimų kokybę ir tai, kad dalį rezultatų būtina patvirtinti didesnėmis, gerai suprojektuotomis studijomis.

    Praktinė išvada paprasta: medų verta vertinti kaip saldiklį, kuris gali turėti papildomų bioaktyvių medžiagų, bet tai vis tiek yra laisvieji cukrūs. Keli šaukštai per dieną greitai virsta dideliu cukraus kiekiu, todėl daugeliui suaugusiųjų racionalus pasirinkimas yra nedidelė porcija, pavyzdžiui, vienas šaukštelis.

    Kaip vartoti, kad nepakenktumėte kokybei?

    Medaus vertingosios medžiagos, ypač fermentai, yra jautresnės karščiui, todėl jo nerekomenduojama dėti į ką tik užvirtą ar labai karštą arbatą. Palankiau palaukti, kol gėrimas atvės iki šilto, malonaus gerti, tada įmaišyti medų.

    Sukietėjęs, susikristalizavęs medus dažniausiai nėra sugedęs, tai natūralus procesas, susijęs su gliukozės ir fruktozės santykiu. Jei norisi jį suskystinti, geriau rinktis šiltą vandens vonelę ir kantrybę, o ne mikrobangų krosnelę ar kaitinimą ant radiatoriaus, nes taip prastėja kokybė.

    Specialistai primena ir saugumo taisykles: medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių dėl botulizmo rizikos. Atsargumo turėtų laikytis žmonės, turintys cukrinį diabetą, ryškią insulinorezistenciją, padidėjusius trigliceridus ar alergiją bičių produktams, nes net ir mažos porcijos prisideda prie bendro cukrų kiekio racione.

  • Gydytojai: vienas granatų sulčių stiklinė per dieną gali padėti mažinti kraujospūdį

    Vienas stiklinė granatų sulčių per dieną kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos būklės gerinimo, teigia gydytojai ir mitybos specialistai. Daugiausia dėmesio skiriama gėrimo antioksidantams, kurie siejami su palankesniais kraujagyslių funkcijos rodikliais.

    Kalbama apie 100 proc. tiesioginio spaudimo granatų sultis be pridėtinio cukraus. Specialistai pabrėžia, kad saldinti gėrimai ar „gėrimai su granatų skoniu“ gali turėti gerokai mažiau naudingų junginių ir daugiau cukraus, todėl poveikis sveikatai gali būti priešingas.

    Granatuose gausu polifenolių, įskaitant punikalaginus ir antocianinus, kurie laikomi stipriais antioksidantais. Mokslinėje literatūroje šie junginiai dažnai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegimo žymenimis, o tai svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Tyrimai rodo, kad granatų sulčių vartojimas kai kuriais atvejais gali padėti sumažinti sistolinį kraujospūdį, nors poveikio dydis skiriasi priklausomai nuo žmogaus būklės, mitybos ir bendro gyvenimo būdo. Ekspertai pabrėžia, kad tai nėra greitas ar universalus sprendimas, o viena iš galimų kasdienės mitybos priemonių.

    Granatų sultys dažnai aptariamos ir dėl galimo poveikio vadinamajam blogajam cholesteroliui, ypač jo oksidacijai. Oksiduotas MTL cholesterolis laikomas vienu iš veiksnių, prisidedančių prie aterosklerozės, todėl antioksidantų gausa teoriškai gali būti naudinga kraujagyslių apsaugai.

    Vis dėlto gydytojai atkreipia dėmesį, kad vienas produktas nepakeičia gydymo ar profilaktikos pagrindų: kraujospūdžio kontrolei itin svarbūs kūno masės valdymas, pakankamas fizinis aktyvumas, druskos ribojimas, kokybiškas miegas ir nuoseklus paskirtų vaistų vartojimas.

    Granatų sultys kai kuriems žmonėms gali sąveikauti su vaistais, ypač vartojant kraujospūdį mažinančius preparatus ar cholesterolį mažinančius vaistus. Jei jau gydotės dėl hipertenzijos, širdies ligų ar vartojate kelis receptinius vaistus, prieš įtraukiant sultis į kasdienį racioną verta pasitarti su šeimos gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat svarbu įvertinti cukraus kiekį: net ir be pridėtinio cukraus sultyse natūraliai yra angliavandenių, todėl sergant diabetu ar turint gliukozės apykaitos sutrikimų reikėtų pasirinkti tinkamą kiekį. Dažniausiai minimas orientyras yra vienas nedidelis stiklinė per dieną, o geriausia alternatyva dažnai lieka visas vaisius, nes jame daugiau skaidulų.

    „Jei vartojate vaistus nuo kraujospūdžio ar cholesterolio, prieš reguliariai gerdami granatų sultis pasitarkite su gydytoju“, – sako specialistai.

  • Avižinė ar sorų košė: mokslas paaiškina, kuri pusryčiams naudingesnė širdžiai ir cukrui

    Avižinė košė daugeliui yra įprastas pusryčių pasirinkimas, siejamas su nauda širdžiai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau sorų košė, nors Lietuvoje retesnė, gali būti ne mažiau vertinga, ypač jei norisi įvairovės ir kitokio maistinių medžiagų profilio.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad abi kruopos priskiriamos pilno grūdo produktams, o jų nauda labiausiai priklauso nuo bendro raciono, porcijų dydžio ir to, su kuo košė valgoma. Jei košė gardinama daug cukraus, sirupų ar saldžių priedų, sveikatingumo efektas gali sumažėti.

    Virtos avižinės košės porcija paprastai turi mažiau kalorijų nei tokio pat dydžio virtų sorų porcija, o baltymų kiekis dažniausiai panašus. Ryškiausias skirtumas yra skaidulose: avižose jų daugiau, ypač tirpiųjų, kurios yra siejamos su palankesniais cholesterolio rodikliais.

    Avižose ypač išskiriamas beta gliukanas, tirpi skaidulinė medžiaga, kuri gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio ir stabilesnės gliukozės kontrolės. Tuo metu soros dažnai vertinamos dėl kitų mikroelementų profilio ir antioksidacinių junginių, kurie gali padėti mažinti oksidacinį stresą.

    Praktikoje tai reiškia, kad avižinė košė dažniau pasirenkama tada, kai prioritetas yra didesnis sotumas ir daugiau skaidulų. Sorų košė gali būti naudinga, kai norisi įvairesnių grūdinių produktų, o pusryčiuose siekiama subalansuoti energiją su baltymais ir riebalais iš kitų šaltinių.

    Tyrimai rodo, kad avižos ypač naudingos širdies ir kraujagyslių sistemai, nes tirpios skaidulos gali padėti mažinti blogojo cholesterolio kiekį ir prisidėti prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje. Tai aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar siekiantiems sumažinti kardiometabolinę riziką.

    Soros mokslinėje literatūroje dažnai aptariamos kaip grūdas, galintis padėti geriau valdyti gliukozės šuolius ir ilgiau išlaikyti sotumą, nes jose esančios krakmolo struktūros gali virškintis lėčiau. Kai kuriuose tyrimuose soros siejamos ir su palankesniais 2 tipo diabeto rizikos veiksniais, nors poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir gyvenimo būdo.

    „Apskritai šie grūdai pagal maistinę vertę nėra taip jau stipriai nutolę vienas nuo kito: abu yra pilno grūdo produktai, turintys skaidulų ir vertingų maistinių medžiagų“, – sakė dietologė.

    Jei tikslas yra daugiau tirpių skaidulų ir aiškiai dokumentuota nauda cholesterolio rodikliams, dažniau rekomenduojamos avižos. Jei norisi paįvairinti racioną, sorų košė gali būti gera alternatyva, ypač kai ji derinama su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške ar riešutais.

    Svarbu atkreipti dėmesį į paruošimą: kuo mažiau pridėtinio cukraus ir kuo daugiau natūralių priedų, tuo palankesnis pasirinkimas. Uogos, sėklos, cinamonas ar nedidelis kiekis nesaldinto riešutų sviesto dažniausiai pagerina sotumą ir padeda išvengti staigių energijos svyravimų.

    Abiem atvejais geriausias sprendimas dažnai yra rotacija: avižos vienomis dienomis, soros kitomis, o kartais ir kiti pilno grūdo produktai. Taip lengviau surinkti platesnį mikroelementų spektrą ir išlaikyti tvarų, nenuobodų mitybos režimą.