CP v2

Tag: Cholesterolis

  • Kava ir cholesterolis: šis virimo būdas gali kelti LDL – štai ką rodo tyrimai

    Kava ir cholesterolis: šis virimo būdas gali kelti LDL – štai ką rodo tyrimai

    Kavos poveikis cholesteroliui priklauso ne tik nuo išgertų puodelių skaičiaus, bet ir nuo to, kaip ji paruošiama. Tyrimai rodo, kad kava, perleista per popierinį filtrą, paprastai turi mažesnį poveikį LDL, palyginti su nefiltruotais gėrimais.

    Skirtumą lemia kavos pupelėse esantys diterpenai kafestolis ir kahveolis. Tai riebios medžiagos, kurios gali didinti LDL, nes veikia cholesterolio apykaitos mechanizmus kepenyse. Svarbu tai, kad jų yra ir be kofeino paruoštoje kavoje.

    Popierinis filtras sulaiko aliejus

    Popierinis filtras sulaiko didelę dalį kavos aliejų, kuriuose ir kaupiasi kafestolis bei kahveolis. Dėl to filtruota kava dažniausiai laikoma palankesniu pasirinkimu žmonėms, kurių lipidograma prastesnė arba kurie turi didesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Priešingai, ruošimo būdai, kai maltos kavos dalelės ilgiau kontaktuoja su vandeniu, o gėrimas neperleidžiamas per popierių, dažniau palieka daugiau šių medžiagų puodelyje. Tai gali būti french press, turkiška kava, virta kava ar kai kurie kavinuko tipo ruošimo būdai.

    Kiekis ir įpročiai keičia rezultatą

    Net ir filtruota kava nėra visiškai neutrali, jeigu jos geriama daug ir ji labai stipri. Tyrimų apžvalgos rodo, kad bendras poveikis kraujo lipidams dažniausiai ryškėja tada, kai reguliariai geriami dideli kiekiai nefiltruotos kavos, ypač jei cholesterolio rodikliai jau buvo padidėję.

    Kita vertus, poveikis nėra vienodas visiems: skiriasi individuali reakcija, mityba, kūno masė, vartojami vaistai ir gretutinės ligos. Dėl to vienam žmogui lipidogramoje pokyčiai gali būti akivaizdūs, o kitam beveik nepastebimi.

    Ką daryti, jei LDL padidėjęs?

    Jeigu cholesterolio rodikliai padidėję, dažnai nebūtina visiškai atsisakyti kavos. Paprastas pirmas žingsnis gali būti perėjimas prie kavos, ruošiamos su popieriniu filtru, ir kelių savaičių stebėjimas, o vėliau, pasitarus su gydytoju, pakartotinis lipidogramos tyrimas.

    Reikšmės turi ir priedai: riebi grietinėlė, daug riebaus pieno, sviestas ar kokosų aliejus padidina sočiųjų riebalų kiekį racione, o jų perteklius siejamas su didesniu LDL. Cukrus ir sirupai cholesterolio neturi, tačiau didina kaloringumą ir ilgainiui gali bloginti kitus metabolinius rodiklius.

    Specialistai pabrėžia, kad kava savaime cholesterolio negydo ir nepakeičia gydymo ar mitybos korekcijų. Tačiau pasirinkus filtravimo būdą ir suvaldžius kiekį, kavos įprotis daugeliui gali tapti mažesnės rizikos kasdieniu ritualu.

  • Mity apie bananus griūva: šie vaisiai gali geriau padėti žarnynui, širdžiai ir atminčiai

    Bananas dažnai laikomas patogiausiu ir sveikiausiu užkandžiu, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena: kasdienėje mityboje verta dažniau rinktis ir kriaušes. Jos turi mažiau kalorijų, o dėl skaidulų bei augalinių junginių gali palankiau veikti virškinimą ir širdies sveikatą.

    Maistine verte kriaušės nėra išskirtinai saldžios ar sunkios. 100 gramų kriaušių paprastai turi apie 55–60 kilokalorijų, kai 100 gramų banano dažniausiai siekia apie 90 kilokalorijų, todėl siekiantiems mažesnio kaloringumo užkandžių kriaušės gali būti paprastesnis pasirinkimas.

    Kas kriaušėse svarbiausia?

    Didžiausias kriaušių privalumas – skaidulos, ypač jei vaisius valgomas su žievele. Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi, palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir ilgesnį sotumą, o tai svarbu ir svorio kontrolei, ir kasdieniam virškinimo komfortui.

    Kriaušėse esančios tirpios skaidulos, pavyzdžiui, pektinai, siejamos su palankesniu cholesterolio profiliu, nes gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio. Šis aspektas ypač aktualus, nes širdies ir kraujagyslių ligų riziką stipriai veikia kasdieniai mitybos įpročiai.

    Kriaušės taip pat suteikia vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K ir B grupės vitaminų, dalyvaujančių energijos apykaitoje. Be to, jose yra kalio, kuris svarbus normaliai širdies veiklai ir kraujospūdžio kontrolei, ypač kai mityboje netrūksta druskos.

    Atmintis, akys ir antioksidantai

    Kriaušėse yra antioksidantų, ypač žievelėje, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, kad antioksidantais turtinga mityba siejama su lėtesniais su amžiumi susijusiais nervų sistemos pokyčiais, todėl tokie vaisiai gali būti vertinga kasdienio raciono dalis.

    Kai kuriuose vaisiuose aptinkami augaliniai pigmentai, siejami su akių sveikata, o mitybos rekomendacijose akcentuojama įvairovė. Praktinis principas paprastas: kuo dažniau kaitaliojami vaisiai ir daržovės, tuo lengviau surinkti platesnį biologiškai aktyvių medžiagų spektrą.

    Kada kriaušės gali netikti?

    Nors kriaušės daugeliui yra lengvas užkandis, didesnis skaidulų kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Daugiausia atsargumo prireikia turintiems dirgliosios žarnos sindromą arba besilaikantiems mažai FODMAP turinčios mitybos.

    Taip pat svarbu saikas: vaisiuose esantys natūralūs cukrūs išlieka cukrumi, todėl geriausia juos derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutais. Toks derinys dažnai padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių alkio bangų.

    Bananas išlieka vertingas, ypač kai reikia greitesnės energijos, todėl jis dažnai minimas sportuojančiųjų mityboje. Tačiau kasdieniam užkandžiui, kai norisi daugiau skaidulų ir mažesnio kaloringumo, kriaušės daugeliu atvejų gali būti dar palankesnis pasirinkimas.

    Didžiausią naudą kriaušės paprastai duoda valgomos šviežios ir, jei kilmė patikima, su žievele, nes būtent joje susitelkia dalis skaidulų ir antioksidantų. Jos tinka ir keptos ar troškintos, tačiau verta vengti perteklinio pridėtinio cukraus, kad užkandis išliktų išties palankus sveikatai.

  • Gydytojas įspėja: 2 dienų avižų detoksas žada mažesnį cholesterolį, bet tinka ne visiems

    Socialiniuose tinkluose plinta patarimai apie vadinamąjį dviejų dienų avižų detoksą, kai trumpą laiką valgoma beveik vien avižinė košė. Idėja paprasta: daugiau tirpių skaidulų, lengvesnė virškinamojo trakto savijauta ir geresni kraujo lipidų rodikliai.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad žodis detoksas dažnai vartojamas netiksliai. Organizmo detoksikacija pirmiausia vyksta per kepenis ir inkstus, o trumpalaikės griežtos dietos dažniausiai reiškia ne stebuklingą valymą, o staigų raciono pakeitimą.

    Avižos ir cholesterolis: kas pagrįsta?

    Avižose gausu beta gliukanų – tirpių skaidulų, kurios gali padėti mažinti MTL, vadinamąjį blogąjį, cholesterolį. Europos maisto saugos institucijos vertinimu, teigiamas poveikis siejamas su maždaug 3 gramais avižų beta gliukanų per dieną, kaip subalansuotos mitybos dalimi.

    Mechanizmas aiškinamas paprastai: tirpios skaidulos žarnyne sudaro klampų gelį, mažina cholesterolio įsisavinimą ir skatina tulžies rūgščių pasišalinimą. Dėl to organizmas dalį cholesterolio naudoja naujoms tulžies rūgštims sintetinti, o kraujo rodikliai ilgainiui gali gerėti.

    Trumpas, dviejų dienų raciono pakeitimas kai kuriems žmonėms gali atnešti subjektyvų palengvėjimą, ypač jei iki tol mityboje trūko skaidulų. Tačiau ilgalaikiam poveikiui cholesterolio rodikliams dažniausiai reikia nuoseklaus įpročių keitimo, o ne trumpų eksperimentų.

    Kodėl žarnynas gali jaustis geriau?

    Avižos suteikia skaidulų, kurios didina sotumą ir gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi. Skaidulos taip pat tampa maistu žarnyno mikrobiotai, o fermentacijos metu susidarančios trumpųjų grandinių riebalų rūgštys siejamos su geresne žarnyno barjero funkcija.

    Kita vertus, staigus skaidulų kiekio šuolis kai kuriems sukelia pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tai ypač tikėtina, jei per trumpą laiką skaidulų kiekis padidinamas kelis kartus ir nepakanka skysčių.

    Kas turėtų būti atsargūs?

    Griežtas dviejų dienų meniu, kai valgoma beveik vien avižinė košė, nėra visavertė mityba: trūksta baltymų įvairovės, dalies riebalų, gali stigti kai kurių mikroelementų. Sergantiems cukriniu diabetu, turintiems virškinamojo trakto ligų, taip pat nėščiosioms ar žindymo laikotarpiu prieš tokius bandymus verta pasitarti su gydytoju.

    Jei tikslas yra mažinti cholesterolį, patikimiausia strategija paprastai siejama su Viduržemio jūros tipo mityba, daugiau ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, riešutų, žuvies, mažiau sočiųjų riebalų ir pakankamu fiziniu aktyvumu. Avižos gali būti šios schemos dalis, tačiau stebuklingu sprendimu vienos netaps.

    „Avižos gali padėti cholesterolio rodikliams, bet trumpi detoksai dažniau sukuria iliuziją, o ne tvarų rezultatą“, – sako mitybos konsultantai, ragindami rinktis ilgalaikius įpročius.

  • Geriate šį gėrimą rytais tuščiu skrandžiu? Specialistai paaiškino, kas vyksta žarnyne

    Avižų ir maltų linų sėmenų gėrimas pastaruoju metu dažnai pristatomas kaip paprastas būdas pagerinti virškinimą ir lengviau kontroliuoti svorį. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia jo vertė siejama ne su stebuklingu riebalų deginimu, o su tirpios ir netirpios skaidulos kiekiu.

    Avižose gausu beta gliukanų, o linų sėmenyse – gleivių tipo skaidulų ir omega 3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos gali padėti ilgiau jaustis sotiems, švelniau reguliuoti žarnyno veiklą ir prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio.

    Kaip tai veikia virškinimą?

    Skaidulos sugeria vandenį, didina turinio tūrį žarnyne ir gali palengvinti tuštinimąsi, ypač jei racione skaidulų trūko. Kartu jos tampa maistu žarnyno bakterijoms, todėl didėja trumpųjų grandinių riebalų rūgščių gamyba, o tai siejama su geresne žarnyno barjero funkcija.

    Vis dėlto staigus skaidulų kiekio didinimas kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą ar diskomfortą. Dėl to patariama pradėti nuo mažesnės porcijos ir nepamiršti skysčių, nes skaidulos veikia geriausiai, kai organizmas gauna pakankamai vandens.

    Ar tai padeda mesti svorį?

    Gėrimas gali būti naudingas kaip pusryčių dalis ar užkandžių alternatyva, nes skaidulos ir baltymai iš avižų padeda ilgiau išlikti sotiems. Tačiau svorio pokyčius lemia bendras energijos balansas, miego režimas, judėjimas ir visos mitybos kokybė, o ne vienas produktas.

    Žadėti, kad pilvo riebalai pradės nykti vien nuo rytinio gėrimo, būtų netikslu. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami, kai skaidulų turintys produktai pakeičia itin perdirbtus, daug cukraus ir sočiųjų riebalų turinčius pasirinkimus.

    Kam reikėtų pasisaugoti?

    Linų sėmenys pasižymi dideliu skaidulų kiekiu, todėl sergant kai kuriomis virškinamojo trakto ligomis ar turint rijimo sutrikimų verta pasitarti su gydytoju. Taip pat svarbu nepamiršti, kad sėmenys gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, nes skaidulos gali keisti jų pasisavinimą, todėl vaistus geriau vartoti kitu metu.

    Praktiškai šis gėrimas dažniausiai ruošiamas užpylus avižas ir maltus linų sėmenis vandeniu, palaikius kelias valandas ar per naktį, o ryte išplakus ir, jei norisi, perkošus. Skoniui galima dėti cinamono, o saldinti rekomenduojama saikingai.

  • Avižinė košė ar kiaušiniai? Gydytoja paaiškino, kas iš tiesų labiau apsimoka pusryčiams

    Avižinė košė ir kiaušiniai dažnai laikomi dviem saugiais pusryčių pasirinkimais, tačiau jų poveikis sotumui ir cukraus kiekiui kraujyje skiriasi. Mitybos medicinos specialistė Constanze Lohse pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pusryčių varianto nėra, nes reakcija į pirmą dienos valgį yra individuali.

    Kiaušiniai paprastai ilgiau suteikia sotumo jausmą, nes turi daugiau baltymų ir beveik nedidina gliukozės kiekio kraujyje. Dvi didesnės porcijos dažnai suteikia apie 12–13 gramų baltymų, todėl tokie pusryčiai kai kuriems žmonėms padeda lengviau išvengti užkandžiavimo vėliau dieną.

    „Organizmo reakcija į pusryčius yra individuali, todėl nėra vieno tinkamo pasirinkimo visiems“, – sakė Constanze Lohse.

    Avižinė košė, palyginti su kiaušiniais, dažniau labiau pakelia gliukozės kiekį, nes joje vyrauja angliavandeniai. Vis dėlto avižos nėra tas pats, kas saldinti dribsniai ar balta bandelė, o pagrindinis pranašumas yra tirpiosios skaidulos beta gliukanas, siejamas su geresne cukraus kontrole ir mažesniu MTL cholesteroliu.

    Didelę reikšmę turi košės sudėtis: vien avižiniai dribsniai su vandeniu dažnai būna mažiau sotūs, todėl naudinga pridėti baltymų ir riebalų šaltinį. Praktikoje tai gali būti natūralus jogurtas, skyras ar varškė, taip pat riešutai, linų sėmenys ar chia sėklos, o saldintos greitos košės su sirupais ir gausiais džiovintais vaisiais paprastai labiau didina glikeminę apkrovą.

    Kiaušinių atveju dažnai keliamas cholesterolio klausimas, nes viename didesniame kiaušinyje gali būti apie 180–190 miligramų cholesterolio. Tačiau cholesterolio pokyčius lemia ne vien kiaušiniai, o visas mitybos modelis, genetiniai veiksniai ir sočiųjų riebalų kiekis racione, todėl daugeliui sveikų žmonių saikingas vartojimas nebūtinai blogina bendrą rodiklių santykį.

    Svorio mažinimui svarbiausias išlieka bendras energijos balansas, o ne vien pasirinkimas tarp kiaušinių ir košės. Jei racione trūksta baltymų, praktiškesnis pasirinkimas gali būti kiaušiniai su daržovėmis, o jei trūksta skaidulų, dažniau verta rinktis gerai sukomplektuotą avižinę košę su baltymais ir sveikais riebalais.

  • Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Valgote sūrį kasdien? Gydytojai įspėja: šių požymių neignoruokite ir žinokite ribą

    Sūris nebūtinai yra produktas, kurį reikėtų išbraukti vien todėl, kad jis riebus. Pieno produktai yra svarbus baltymų šaltinis, o brandinti sūriai dažnai išsiskiria didesniu kalcio kiekiu, kuris būtinas kaulams ir dantims. Tačiau kasdienis vartojimas gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei nesekama porcija ir sudėtis.

    Kalcis ir baltymai yra pagrindinės priežastys, kodėl sūris daugeliui atrodo geras pasirinkimas. Pavyzdžiui, 100 gramų goudos gali turėti apie 807 miligramus kalcio, parmezano apie 1 380 miligramų, o pusiau riebaus varškės sūrio apie 94 miligramus. Be to, sūris gali būti vitamino B12 šaltinis, svarbus nervų sistemai ir kraujodarai.

    Kasdienė nedidelė sūrio porcija gali prisidėti prie sotumo, nes derina baltymus ir riebalus. Vis dėlto tai nereiškia, kad sūrį galima valgyti be ribų, ypač jei jis tampa kelių dienos patiekalų pagrindu. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra bendras dienos racionas, o ne vienas produktas.

    Kada sūris pradeda kenkti?

    Kietieji, pelėsiniai ir ilgai brandinti sūriai yra labiau koncentruoti nei varškė, rikota ar grūdėta varškė, todėl net nedidelis gabalėlis gali turėti daug energijos. Tokiuose sūriuose dažnai būna daugiau sočiųjų riebalų ir druskos. Per didelis sočiųjų riebalų kiekis mityboje siejamas su didesniu MTL cholesterolio kiekiu kraujyje.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sotieji riebalai sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos. Ne mažiau aktuali ir druska, nes jos perteklius didina padidėjusio kraujospūdžio riziką. Dėl to sūrį patariama vertinti kaip priedą, o ne pagrindinį kelių valgymų ingredientą.

    Jei ryte renkatės geltoną sūrį, pietums valgote sūrio padažą, o vakare picą, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis gali greitai tapti per didelis. Net jei kiekviena porcija atskirai atrodo nedidelė, suminis poveikis per dieną dažnai būna lemiamas.

    Kokia porcija laikoma saikinga?

    Praktiškai dažnai minima kietojo sūrio porcija yra apie 30 gramų, tai yra gabalėlis maždaug degtukų dėžutės dydžio. Vis dėlto tai nėra universali norma, nes poreikiai priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, bendro kalorijų kiekio ir kitų raciono produktų. Didesnio atsargumo paprastai reikia žmonėms, turintiems padidėjusį cholesterolį ar aukštą kraujospūdį.

    Norint sumažinti rizikas, verta kaitalioti sūrio rūšis. Vietoj kasdienio čederio, goudos ar pelėsinių sūrių dažniau galima rinktis liesesnes alternatyvas, pavyzdžiui, varškę, rikotą, mažiau riebų mocarelos sūrį ar grūdėtą varškę. Lydytus sūrius geriau palikti retesnėms progoms, nes jų sudėtyje neretai būna daugiau druskos ir sočiųjų riebalų.

    Virškinimo signalai ir netoleravimas

    Kai kuriems žmonėms po sūrio gali pasireikšti pilvo pūtimas, skausmas, dujos ar viduriavimas, ypač jei yra laktozės netoleravimas. Tačiau ne visi sūriai veikia vienodai: kietieji ir ilgai brandinti, tokie kaip parmezanas, paprastai turi labai mažai laktozės ir gali būti geriau toleruojami. Tuo tarpu minkštesni, švieži pieno produktai daliai žmonių sukelia daugiau simptomų.

    Svarbu nepainioti laktozės netoleravimo su alergija pieno baltymams. Netoleravimas dažniausiai sukelia virškinimo sistemos simptomus, o alergija yra imuninės sistemos reakcija, kuri gali būti pavojinga ir reikalauti griežto vengimo. Jei simptomai kartojasi, saugiausia sprendimą dėl mitybos korekcijų aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kasdienis sūrio vartojimas nebūtinai kenkia, jei laikomasi saiko ir renkamasi tinkama sudėtis. Kuo sūris riebesnis ir sūresnis, tuo mažesnė turėtų būti porcija, o etiketėje verta tikrinti druskos ir sočiųjų riebalų kiekį. Ilgainiui geriausiai veikia ne vieno produkto sureikšminimas, o įvairi ir subalansuota mityba.

  • Gydytojai įspėja: aukštą cholesterolį išduoda oda ir akys – štai kaip atpažinti

    Gydytojai įspėja: aukštą cholesterolį išduoda oda ir akys – štai kaip atpažinti

    Cholesterolis yra riebalinė medžiaga, būtina ląstelių membranoms, hormonų gamybai ir vitamino D apykaitai. Problema prasideda tada, kai kraujyje per daug vadinamojo MTL (LDL) cholesterolio, kuris siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Perteklinis MTL cholesterolis gali kauptis kraujagyslių sienelėse ir ilgainiui sudaryti aterosklerozines plokšteles. Dėl to siaurėja arterijos, blogėja kraujotaka ir didėja krūtinės anginos, miokardo infarkto ar insulto tikimybė.

    Svarbu tai, kad padidėjęs cholesterolis dažnai ilgai nesukelia jokių aiškių pojūčių. Todėl gydytojai pabrėžia profilaktinių tyrimų svarbą net ir tuomet, kai žmogus jaučiasi gerai.

    Požymiai, kuriuos galima pastebėti

    Vienas būdingiausių odos požymių yra ksantelazmos, dar vadinamos gelsvomis plokštelėmis ant vokų. Tai minkšti gelsvi ar gelsvai oranžiniai dariniai, dažniausiai atsirandantys viršutiniuose ar apatiniuose vokuose, arčiau vidinių akių kampų.

    Šios plokštelės susidaro dėl cholesterolio sankaupų odoje, jos paprastai neskauda ir niežti. Ksantelazmos ne visada reiškia padidėjusį cholesterolį, tačiau jos yra pakankamai svarbus signalas, kad verta pasitikrinti lipidų rodiklius.

    Kitas galimas ženklas – vadinamasis ragenos lankas, kai aplink rainelę matomas pilkšvas ar balkšvai gelsvas žiedas. Vyresniame amžiuje tai gali būti su amžiumi susijęs pokytis, tačiau jaunesniems žmonėms toks radinys gali sietis su lipidų apykaitos sutrikimais.

    Rečiau pasitaiko kiti xantomų tipai, kai ant odos ar sausgyslių atsiranda kietesni gelsvi mazgeliai. Tokie pakitimai gali būti būdingesni šeiminei hipercholesterolemijai – genetinei būklei, kai MTL cholesterolis būna labai aukštas nuo jauno amžiaus.

    Ką daryti pastebėjus pakitimus?

    Odos ar akių pakitimai patys savaime nėra diagnozė, tačiau gali padėti laiku įtarti problemą. Pastebėjus tokius ženklus, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti kraujo tyrimus.

    Pagrindinis tyrimas yra lipidograma, kuri parodo bendrą cholesterolį, MTL (LDL), DTL (HDL) ir trigliceridus. Rezultatai vertinami atsižvelgiant į amžių, gretutines ligas ir bendrą širdies bei kraujagyslių įvykių riziką.

    Jei rodikliai prasti, gydymas dažniausiai pradedamas nuo gyvenimo būdo korekcijų. Paprastai rekomenduojama mažinti sočiųjų riebalų ir transriebalų kiekį, dažniau rinktis daržoves, vaisius, ankštinius ir pilno grūdo produktus.

    Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas – dažnai minimas orientyras yra bent 150 minučių vidutinio intensyvumo per savaitę. Taip pat reikšminga mesti rūkyti, koreguoti kūno svorį ir suvaldyti kraujospūdį bei gliukozės kiekį kraujyje.

    Kada prireikia vaistų?

    Jeigu vien mitybos ir aktyvumo nepakanka arba žmogaus rizika yra didelė, gydytojas gali skirti vaistų. Dažniausiai pirmo pasirinkimo vaistai yra statinai, o kai kuriais atvejais taikomi ir kiti cholesterolį mažinantys preparatai.

    Gelsvos plokštelės ant vokų ar baltas žiedas aplink rainelę nebūtinai reiškia pavojų, tačiau tai nėra ir kosmetinė smulkmena, kurią verta ignoruoti. Paprastas lipidogramos tyrimas gali padėti problemą aptikti anksčiau, nei atsiranda rimtos komplikacijos.

  • Du paprasti superproduktai, kurie gali padėti širdžiai: gydytojas pataria įtraukti kasdien

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių ankstyvos mirties priežasčių Europoje, tačiau riziką galima mažinti ir kasdieniais įpročiais. Šeimos gydytojas Lukas Pratsaidisas pabrėžia, kad nebūtina pradėti nuo brangių papildų, jei mityboje trūksta bazinių, moksliškai pagrįstų produktų.

    Pirmasis pasirinkimas, pasak gydytojo, yra riebi žuvis, ypač lašiša, skumbrė, sardinės ar upėtakis. Šiose žuvyse esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su mažesniu trigliceridų kiekiu, palankesniais kraujospūdžio rodikliais ir mažesne trombų susidarymo tikimybe.

    „Riebi žuvis yra vienas praktiškiausių būdų padidinti omega-3 kiekį, o tai siejama su geresniais širdies rodikliais“, – sakė Lukas Pratsaidisas.

    Jei žuvis ant stalo atsiranda retai, antras paprastas pasirinkimas yra avižos ir avižinė košė. Avižose gausu beta gliukano, tai yra tirpios skaidulos, kuri virškinamajame trakte sudaro gelį ir gali prisidėti prie mažesnio cholesterolio pasisavinimo.

    „Avižose esantis beta gliukanas gali surišti dalį cholesterolio žarnyne ir taip sumažinti jo patekimą į kraują“, – sakė Lukas Pratsaidisas.

    Specialistai pabrėžia, kad vien dviejų produktų nepakanka, jei likusi gyvensena išlieka nepalanki. Širdžiai svarbiausia visuma: daugiau daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų, mažiau itin perdirbto maisto, pakankamas fizinis aktyvumas ir kokybiškas miegas.

    Taip pat didelę reikšmę turi rūkymo atsisakymas, alkoholio vartojimo ribojimas ir kūno masės kontrolė, ypač jei kraujospūdis ar cholesterolio rodikliai jau dabar yra padidėję. Gydytojai primena, kad esant simptomams ar turint šeiminę riziką, svarbu ne atidėlioti, o pasitikrinti ir laikytis individualaus gydymo plano.

  • Dietologas pataria po 50-ies: 2 šaukštai į varškę ryte gali padėti cholesteroliui ir sotumui

    Maža sėkla, didelis maistinis „užtaisas“

    Vyresniame amžiuje mityboje ypač svarbu rinktis produktus, kurie vienu metu suteikia baltymų, skaidulų ir naudingų riebalų. Vienas paprasčiausių ir pigiausių priedų, kurį galima įmaišyti į kasdienį pusryčių patiekalą, yra saulėgrąžų sėklos.

    Jos dažnai priskiriamos maistui, kuriame gausu mikroelementų, o nedidelė porcija gali papildyti racioną be sudėtingų receptų. Mitybos specialistai pabrėžia, kad toks pasirinkimas ypač patogus žmonėms, kurie nori greitų, bet maistingų pusryčių.

    Kuo jos naudingos širdžiai ir cukraus kontrolei?

    Saulėgrąžų sėklose yra nesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų linolo rūgšties, taip pat fitosterolių. Šios medžiagos siejamos su palankesniu lipidų profiliu, o subalansuotoje mityboje gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio.

    Be riebalų, sėklos suteikia augalinių baltymų ir skaidulų, kurios didina sotumą ir padeda palaikyti tolygesnį gliukozės lygį. Tai aktualu daliai vyresnių žmonių, kurie susiduria su padidėjusiu cholesteroliu ar svorio kontrole.

    „Paprasčiausias būdas yra į varškę ar varškės tipo sūrį įmaišyti porą šaukštų saulėgrąžų sėklų“, – sako dietologas Bartekas Kulczyńskis.

    Vitaminas E ir B grupė: kodėl tai aktualu vyresniems?

    Saulėgrąžų sėklose gausu vitamino E, kuris veikia kaip antioksidantas ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Vyresniame amžiuje tai svarbu ne tik odos būklei, bet ir bendrai organizmo apsaugai.

    Taip pat randama B grupės vitaminų, kurie dalyvauja energijos apykaitoje ir nervų sistemos veikloje, bei mineralinių medžiagų. Dėl šios priežasties sėklos gali būti vertingas priedas, jei mityba nėra pakankamai įvairi.

    Kaip įtraukti į pusryčius ir kitus patiekalus?

    Praktiškiausias variantas yra varškė arba varškės tipo sūris su sėklomis, pagardintas laiškiniais česnakais, druska ir pipirais, o šalia galima valgyti daržovių. Tinka ir saldi versija su vaisiais bei šaukšteliu medaus ar mažiau saldžios uogienės.

    Sėklos taip pat dera su salotomis, kokteiliais, košėmis ir jogurtu, o sutrintos su džiovintais pomidorais, česnaku ir baziliku gali virsti tepamu užtepu. Jos tinka ir kepiniams, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu.

    Saulėgrąžų sėklos yra kaloringos, todėl porcijas verta riboti. 100 gramų gali turėti apie 585 kilokalorijas, tad kasdieniam vartojimui dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, atsižvelgiant į bendrą racioną.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.