CP v2

Tag: Čilė

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.

  • Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Giliavandenių tyrimų komanda prie Čilės krantų užfiksavo neįprastą elgesį: ant milžiniško jūrų voro kojų tarsi keleiviai laikėsi keli maži vėžiagyviai. Vaizdai nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu povandeniniu aparatu „SuBastian“, priklausančiu Schmidt Ocean Institute.

    Pirmasis stebėjimas įvyko 2024 metų lapkričio 24 dieną maždaug 3 155 metrų gylyje. Tyrėjai pamatė jūrų vorą Colossendeis colossea, o ant jo galūnių buvo įsitaisę trys obunogiai vėžiagyviai Mesopleustes abyssorum.

    Po keturių dienų panaši situacija pasikartojo maždaug 225 kilometrų atstumu, apie 2 698 metrų gylyje. Tuomet ant kito jūrų voro jau laikėsi du obunogiai, o tai sustiprino įtarimą, kad tai ne atsitiktinumas, o pasikartojanti strategija.

    Kas tie paslaptingi „keleiviai“?

    Obunogiai yra maži vėžiagyviai, paplitę įvairiuose vandenynų gelmių regionuose. Tačiau Mesopleustes abyssorum išsiskiria tuo, kad nėra geras plaukikas ir neturi planktoninės lervos stadijos, kuri daugeliui jūrų gyvūnų padeda išplisti srovėmis.

    Nepaisant to, šios rūšies atstovai aptinkami skirtingose pasaulio vietose, nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynų. Jie fiksuoti maždaug nuo 690 iki 3 500 metrų gylyje, todėl kyla klausimas, kaip jie įveikia tokius atstumus.

    Jūrų vorai kaip transportas

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad atsakymas gali slypėti jūrų voruose. Nors pavadinimas primena sausumos vorus, jūrų vorai priklauso kitai nariuotakojų grupei, o jų kūnas mažas, palyginti su itin ilgomis kojomis, į kurias gali nusidriekti dalis vidaus organų.

    Svarbiausia tai, kad didelės kikutnės ne tik ropoja dugnu. Jos gali judėti vandens stulpelyje ir pasinaudoti srovėmis, todėl mažiems vėžiagyviams toks „šeimininkas“ gali tapti natūralia transporto priemone.

    Toks ryšys biologijoje vadinamas forezija, kai vienas organizmas kitą naudoja pirmiausia judėjimui. Vaizduose matyti, kad obunogiai laikėsi tvirtai, kabindamiesi į jūrų voro kojas struktūromis, primenančiomis kabliukus ar nagus.

    Kodėl tai gali būti svarbu gelmėse?

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka galutinei išvadai, tačiau detalės intriguoja. Abiem atvejais didesni obunogiai, panašu, sudarė suaugusio patino ir patelės porą, todėl neatmetama, kad jūrų vorai gali būti ir mobilios susitikimų vietos partneriui rasti.

    Gelmėse, kelių kilometrų gylyje, vyrauja visiška tamsa, žema temperatūra ir milžiniškas slėgis, o maistas pasirodo nereguliariai. Tokiomis sąlygomis galimybė greičiau judėti ir plačiau išsisklaidyti gali smarkiai padidinti išgyvenimo ir dauginimosi šansus.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology, o tolesni stebėjimai turėtų padėti atsakyti, ar šie „pasivažinėjimai“ yra paplitęs reiškinys, ar tik reta, atsitiktinai užfiksuota gelmių istorija.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.

  • Neįprasta žiema Pietų pusrutulyje: sniegas užklojo Atakamos dykumą, fiksuoja NASA

    Šiaurės Čilėje esanti Atakamos dykuma, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, rugpjūtį netikėtai pasidengė sniegu. NASA palydoviniai vaizdai parodė, kad sniego danga iš Andų nuslinko į dykumos teritorijas ir kai kur pasiekė net arčiau Ramiojo vandenyno pakrantės.

    Tokie reiškiniai Atakamoje yra itin reti, nes regioną paprastai saugo stabilus, labai sausas klimatas ir šaltas Humboldto srovės poveikis pakrantėje. Vis dėlto meteorologai pabrėžia, kad pavieniai sniego epizodai yra fiksuoti ir anksčiau, tačiau 2026 metų rugpjūčio atvejis išsiskyrė mastu.

    Pagrindine priežastimi įvardijama reta atmosferos situacija, susijusi su vadinamuoju atskirtuoju ciklonu, kai žemo slėgio sritis atsiskiria nuo reaktyvinės srovės. Tokios sistemos gali atnešti drėgmę į vietoves, kuriose įprastai kritulių beveik nebūna, ypač jei drėgnas oras nuo pakrantės įstumiamas į žemyno gilumą.

    Čilės meteorologai yra atkreipę dėmesį, kad panašūs cirkuliacijos tipai anksčiau jau buvo siejami su neįprastais krituliais šiaurės Čilėje. Šįkart drėgmė ir šaltesnė oro masė sutapo taip, kad krituliai krito sniego pavidalu ir išplito didesniame plote.

    Neįprasti krituliai paveikė ir astronominių observatorijų darbą, nes ši Čilės dalis pasaulyje vertinama dėl itin stabilios, sausos atmosferos. Dėl sniego ir vėjo kai kurios aukštikalnėse esančios aikštelės laikinai ribojo operacijas, nes įranga ir logistika tokiomis sąlygomis tampa rizikinga.

    Vietomis krituliai krito ne tik kaip sniegas aukštumose, bet ir kaip intensyvus lietus ar šlapdriba žemesnėse teritorijose. Čilės civilinės saugos tarnybos pranešimuose tokie epizodai paprastai siejami su staigių poplūdžių ir nuošliaužų rizika, kai vanduo greitai nuteka sausais slėniais.

    Pietų pusrutulyje 2026 metų žiemos sezonas išsiskyrė ryškesniais temperatūrų kontrastais: kai dalis Europos kentė karščius, Pietų Amerikoje kai kur vyravo neįprastai šaltos oro masės. Klimatologai pabrėžia, kad atskiri ekstremalūs reiškiniai patys savaime nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas, tačiau ilgalaikės tendencijos rodo didėjantį orų nepastovumą.

    Atakamos sniegas ypač patraukė dėmesį todėl, kad šis regionas dažnai naudojamas kaip vienas ryškiausių sausros etalonų pasaulyje. Kai tokiose vietose staiga pasirodo sniego danga, tai tampa aiškiu signalu, kaip stipriai vienas atmosferos modelis gali per trumpą laiką pakeisti įprastą kraštovaizdį.

    NASA palydoviniai stebėjimai leidžia tiksliai sekti, kaip greitai kinta sniego riba ir kaip toli drėgmė prasiskverbia nuo Andų iki dykumos žemumų. Tokie duomenys vėliau naudojami tiek orų analizėms, tiek vertinant, kaip ekstremalūs krituliai gali paveikti vandens apytaką, infrastruktūrą ir vietos ekosistemas.

  • Čilė ir Argentina derasi dėl Andų metalų: ką keičia nauji protokolai ir investuotojų medžioklė

    Čilė ir Argentina pradėjo naują derybų etapą dėl bendro Andų pasienyje esančių metalų telkinių vystymo. Tikslas aiškus: sudaryti patrauklesnes sąlygas užsienio investuotojams ir pagreitinti projektus, kurie ilgus metus strigo dėl politikos ir ekonomikos rizikų.

    Pasienio zona tarp Čilės Atakamos regiono ir Argentinos San Chuano provincijos laikoma viena perspektyviausių vario ir tauriųjų metalų kryptžių Pietų Amerikoje. Šiame regione jau seniai veikia kasybos pramonė Čilės pusėje, o Argentinos teritorijos iki šiol išliko gerokai mažiau išvystytos.

    Kas pasikeitė dabar?

    Abi šalys dar 1997 metais buvo pasirašiusios susitarimą dėl kasybos integracijos ir bendradarbiavimo, tačiau reali pažanga buvo ribota. Priežastys dažniausiai siejamos su politiniu cikliškumu, skirtingomis vyriausybių kryptimis ir sudėtingu tarpvalstybiniu projektų koordinavimu.

    Papildomą spaudimą darė ir Argentinos ekonominiai iššūkiai, įskaitant užsitęsusią infliaciją bei investicinio stabilumo stoką. Dėl to brangūs infrastruktūros sprendimai atokiuose Andų regionuose ilgą laiką buvo atidėliojami.

    Lūžiu tapo tai, kad pastaruoju metu suaktyvėjo politinė valia atnaujinti praktinį bendradarbiavimą ir greitinti procedūras. Derybose akcentuojama, kad be koordinuoto veikimo sunku išnaudoti pasienyje esančių telkinių mastą ir pritraukti didelius tarptautinius žaidėjus.

    Telkiniai įspūdingi, bet kliūčių netrūksta

    Pastarosiomis savaitėmis buvo patvirtinti operaciniai protokolai keliems pasienio projektams, tarp jų Vicuña, NexoAndino ir Filo Sur. Telkiniai driekiasi per sieną, todėl licencijavimas, logistika, aplinkosaugos reikalavimai ir infrastruktūros planavimas neišvengiamai tampa abiejų valstybių bendru klausimu.

    Geologiniai vertinimai rodo labai didelį potencialą: minima apie 32 mln. tonų vario, taip pat reikšmingi aukso ir sidabro kiekiai. Tokie skaičiai pasauliniame kontekste svarbūs, nes varis laikomas vienu kritinių metalų energetikos pertvarkai, tinklų plėtrai ir elektrifikacijai.

    Didžiausia problema išlieka ne telkinių buvimas, o jų įveiklinimas. Andų reljefas ir atstumas iki infrastruktūros reiškia, kad vien žvalgybos ir kasybos sprendimų nepakanka, reikia kelių, elektros, ryšio ir patikimų tiekimo grandinių.

    Logistika ir vanduo gali nulemti sėkmę

    Transporto kryptis čia turi kritinę reikšmę: nors telkiniai yra Argentinoje ir Čilėje, geografiškai patogiausias išvežimas dažnai veda į Ramiojo vandenyno pusę. Palyginti nedidelis atstumas iki Čilės uostų kontrastuoja su gerokai ilgesniais maršrutais iki Argentinos pagrindinių logistikos mazgų.

    Kita kertinė sąlyga yra vanduo, būtinas rūdos apdorojimui ir koncentravimui. Sausose Andų zonose vandens trūkumas yra struktūrinė problema, todėl investuotojams tenka vertinti brangius sprendinius, įskaitant vamzdynus, gėlinimo infrastruktūrą ar kitus tiekimo modelius.

    Ekspertai pabrėžia, kad bendra programa galėtų duoti daugiau nei vien kasybos pajamas: pagerėję keliai, ryšio tinklai ir energetikos infrastruktūra skatintų platesnę regiono plėtrą. Tačiau šių projektų sėkmę lems tai, ar pavyks sumažinti reguliacinę riziką ir užtikrinti aiškias taisykles investuotojams abiejose sienos pusėse.

  • KGHM svarsto antrą kasyklą Čilėje: prie Sierra Gorda gali prisidėti nauja atodanga

    Lenkijos vario gamintoja KGHM, jau daugiau nei dešimtmetį veikianti Čilėje, svarsto galimybes išplėsti projektą šalia Sierra Gorda kasyklos. Vis garsiau kalbama apie gretimų vario telkinių įsisavinimą, kuris praktiškai galėtų reikšti naujos atviros kasybos aikštelės atsiradimą.

    Sierra Gorda yra vienas svarbiausių KGHM užsienio aktyvų, todėl bendrovė ieško būdų maksimaliai išnaudoti esamą infrastruktūrą ir perdirbimo pajėgumus. Kasyklos eksploatavimo laikotarpis šiuo metu siejamas maždaug su 2045 metais, tad sprendimų langas platus, tačiau pasirengimas dažnai pradedamas gerokai anksčiau.

    Gręžiniai rodo tęstinumą

    Projektas grindžiamas keliais geologinės žvalgybos darbų paketais, kurie vertina, ar mineralizacija tęsiasi po dabartine planuojama atodanga ir už jos ribų. Tokie tyrimai kasybos pramonėje yra įprasti: patvirtinus tęstinumą, galima pailginti kasyklos gyvavimo laiką arba suformuoti naują gavybos etapą.

    Bendrovė nurodo, kad giliųjų gręžinių rezultatai rodo stabilų vario ir molibdeno kiekį, o tai atveria galimybes vidutiniu laikotarpiu papildyti išteklių bazę. Kartu vertinamos ir teritorijos už dabartinio karjero ribų, kur žvalgoma, ar verta planuoti atskirą naują atodangą.

    „Iki šiol giliųjų gręžinių rezultatai rodo nuoseklius vario ir molibdeno kiekius, todėl atsiranda galimybė vidutiniu laikotarpiu įtraukti naujus išteklius“, – teigia KGHM.

    Galimas bendradarbiavimas su BHP

    Situaciją dar labiau įdomina tai, kad netoli Sierra Gorda veikia ir kita didelė vario kasykla Spence, priklausanti Australijos grupei BHP. Atstumas tarp objektų yra mažesnis nei 10 kilometrų, todėl pramonėje natūraliai kyla klausimų dėl galimos operacinės partnerystės, ypač perdirbimo grandyje.

    KGHM patvirtina, kad kalbasi su BHP apie galimą bendradarbiavimą būtent dėl Spence kasyklos ir rūdos perdirbimo sprendimų. Pastaraisiais metais kasybos sektoriuje ryškėja tendencija dalintis infrastruktūra ar derinti procesus, kad būtų mažinamos sąnaudos ir gerinamas efektyvumas, ypač tuomet, kai naujų projektų plėtra brangsta.

    „Norime labiau koncentruotis į vario gamybinių pajėgumų kūrimą, o ne jų pirkimą“, – yra viešai signalavusi BHP vadovybė.

    Kodėl dabar tai tampa aktualu

    Vario rinka pastaraisiais metais išlieka jautri pasiūlos rizikoms: naujų telkinių įvedimas užtrunka, o investicijų kaštai kyla dėl energijos, logistikos ir aplinkosauginių reikalavimų. Dėl to dalis bendrovių dažniau renkasi esamų kasyklų plėtrą, o ne brangius įsigijimus ar visiškai naujų projektų vystymą nuo nulio.

    KGHM atveju papildoma logika slypi jau veikiančio komplekso masto ekonomijoje: jei šalia esami telkiniai pasitvirtintų, būtų siekiama kuo daugiau pasinaudoti esamais perdirbimo pajėgumais ir logistika. Pirmieji aiškesni sprendimai dėl tolesnės plėtros krypčių gali paaiškėti dar šiais metais, kai bus apibendrinti naujausių žvalgybos darbų rezultatai.

    Kartu bendrovė vertina ir kitas tarptautines galimybes, todėl Čilė nėra vienintelė kryptis, tačiau Sierra Gorda plėtra išlieka vienu realiausių ir greičiausiai įgyvendinamų scenarijų, jei geologiniai duomenys patvirtins ekonominį potencialą.

  • KGHM chilietiška „Sierra Gorda“ atneša rekordines įplaukas: planuojama nauja plėtra iki 2030 metų

    KGHM paskelbė 2026 metų pirmojo pusmečio finansinius rezultatus, kuriuose ryškiai matoma užsienio aktyvų įtaka. Nors didžioji dalis grupės kasybos veiklos sutelkta Lenkijoje, pastarąjį dešimtmetį vis svarbesnę dalį sudaro projektai kituose žemynuose.

    Didžiausias užsienio portfelio turtas – Chileje veikianti atviro tipo vario kasykla Sierra Gorda. Bendrovės duomenimis, būtent šis aktyvas tapo vienu svarbiausių pinigų srautų šaltinių ir leido pasiekti rekordinius pervedimus į grupę.

    Rekordiniai pinigų srautai

    KGHM skelbia, kad per 2026 metų pirmąjį pusmetį iš Sierra Gordos į grupę įplaukė daugiau kaip 270 milijonų JAV dolerių. Pagal nustatytą reikalavimą sumas konvertuojant į eurus, tai sudaro apie 250 milijonų eurų.

    Bendra užsienio aktyvų išmoka per tą patį laikotarpį viršijo 290 milijonų JAV dolerių, arba maždaug 270 milijonų eurų. KGHM taip pat nurodo, kad užsienio aktyvų indėlis į pakoreguotą grupės EBITDA siekė 25 proc.

    „Užfiksavome rekordinę pinigų srautų sumą iš Sierra Gordos. Per 2026 metų pirmąjį pusmetį į KGHM iš šio projekto įplaukė daugiau kaip 270 milijonų JAV dolerių, daugiau nei dukart daugiau nei prieš metus“, – sakė KGHM viceprezidentė Anna Sobieraj-Kozakiewicz.

    Kodėl Sierra Gorda tampa vis svarbesnė

    Sierra Gorda rezultatus KGHM sieja su palyginti žemais gamybos kaštais, būdingais atviro tipo kasykloms. Nors tokiose kasyklose rūdos metalo koncentracija dažnai būna mažesnė nei giliųjų šachtų atveju, kaštų struktūra gali suteikti reikšmingą pranašumą svyruojant žaliavų kainoms.

    KGHM pripažįsta, kad pirmąsias veiklos užsienyje fazes dalis investuotojų vertino skeptiškai, tačiau projektų grąža dažnai atsiskleidžia tik po kelių metų. Dabartiniai rodikliai rodo, kad bent daliai užsienio portfelio šis lūžis jau įvyko.

    Plėtra už maždaug 670 mln. eurų

    Geri rezultatai paskatino sprendimą plėsti Sierra Gordos pajėgumus – numatoma įrengti ketvirtąją gamybos liniją. Projekto vertė siekia 725 milijonus JAV dolerių, tai yra apie 670 milijonų eurų.

    Plėtros plane numatoma papildoma įranga: žiauninis trupintuvas, HPGR malūnas, rutulinis malūnas, flotacijos linija ir pagalbinė infrastruktūra, įskaitant konvejerius, vamzdynus ir valdymo sistemas. KGHM pabrėžia, kad investicijos turėtų būti dengiamos Sierra Gordos skolintais instrumentais ir operaciniais pinigų srautais, todėl nereikėtų tiesioginio finansavimo iš motininės bendrovės.

    Bendrovės vertinimu, projektas turėtų dar labiau sumažinti vienetinius kaštus ir padidinti metinę metalo gamybą maždaug 20 proc. Kita vertus, nurodoma ir galima neigiama pusė – dabartinio eksploatuojamo telkinio kasybos laikotarpis gali sutrumpėti apie 3 metais.

    Vis dėlto KGHM užsimena, kad koncesijos teritorijoje gali būti papildomų išteklių, kurie ateityje leistų pratęsti veiklą ir išplėsti gavybą naujomis zonomis. Pilnos naujos linijos galios pasiekimas planuojamas 2030 metų antrąjį pusmetį.

  • Atakamos dykumoje – 60 000 tonų drabužių kalnas: kaip pasaulinė prekyba sukūrė atliekų krizę

    Čilės Atakamos dykumoje, laikomoje viena sausiausių vietų pasaulyje, per pastaruosius metus susiformavo milžiniška neparduotų ir išmestų drabužių sankaupa. Skaičiuojama, kad regione gali būti sukaupta apie 60 000 tonų tekstilės atliekų, o jų mastas toks didelis, kad matomas palydoviniuose vaizduose.

    Ši problema siejama su tarptautine naudotų drabužių prekyba ir sparčiai augančiu greitosios mados vartojimu. Drabužiai keliauja per ilgą grandinę: nuo gamybos ir mažmeninės prekybos iki antrinės rinkos, o tai, kas neparduodama, galiausiai tampa atliekomis, kurioms trūksta tvaraus tvarkymo.

    Didelė dalis naudotų ir naujų, bet neparduotų drabužių į šiaurinę Čilę patenka per Iquique uostą ir laisvosios prekybos zoną. Čia siuntos rūšiuojamos, o tinkami dėvėti gaminiai keliauja į įvairias Lotynų Amerikos šalis, kur paklausa pigesniems drabužiams išlieka didelė.

    Vis dėlto nemaža dalis siuntų pirkėjų nepasiekia: dalis drabužių būna prastesnės kokybės, sugadinti, pasenusių modelių arba paprasčiausiai neįperkami utilizuoti legaliai. Tokios atliekos, pasak vietos stebėtojų ir tarptautinės žiniasklaidos, neretai nelegaliai išvežamos į Alto Hospicio apylinkes, kur paliekamos atvirose teritorijose arba deginamos.

    Didžiausią aplinkosauginę riziką kelia sintetiniai audiniai, ypač poliesteris ir kiti iš naftos gaminami pluoštai. Skirtingai nei natūralios medžiagos, jie suyra itin lėtai, o deginant gali išsiskirti sveikatai pavojingi teršalai, bloginantys oro kokybę ir keliantys riziką šalia gyvenantiems žmonėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir drabužių perdavimas labdarai ne visuomet reiškia, jog daiktai bus panaudoti pakartotinai. Rūšiavimo procesas tarptautinėje grandinėje atrenka tik dalį produkcijos, o likusi tampa komercinėmis atliekomis, kurioms reikia infrastruktūros, aiškių taisyklių ir finansavimo.

    Čilės institucijos ir kai kurios įmonės ieško būdų mažinti žalą: svarstomi tekstilės perdirbimo sprendimai, pavyzdžiui, jos panaudojimas izoliacinėms medžiagoms ar statybinėms plokštėms gaminti. Taip pat diegiami ar plečiami gamintojų atsakomybės mechanizmai, kuriais siekiama, kad į rinką tiekiančios bendrovės prisidėtų prie tekstilės atliekų surinkimo ir tvarkymo.

    Tačiau Atakamos drabužių sąvartynas vertinamas kaip platesnio reiškinio simptomas: kai gaminama daugiau, nei realiai sunaudojama, o atliekų tvarkymo sistema nespėja paskui vartojimą. Kol nebus sprendžiama visoje grandinėje, nuo dizaino ir medžiagų pasirinkimo iki pakartotinio naudojimo ir perdirbimo, dykumoje augantis tekstilės kalnas gali tik didėti.

  • Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Netikėtas radinys kasyklos atliekose

    Čilės Atakamos dykumoje, apleistos San Francisco kasyklos atliekų krūvose netoli Sierra Gorda, mokslininkai aptiko natūraliai susiformavusių herbertsmito kristalų, kurių grynumas pranoksta laboratorijoje užaugintas medžiagas. Radinį aprašė Stenfordo universitete dirbęs fizikas Aaronas Breidenbachas, bendradarbiavęs su Čilės tyrėjais iš Universidad de Chile ir Universidad Católica del Norte.

    Pasak autoriaus, per kelias paieškas pavyko surinkti bent apie 100 gramų žalių, šešiakampės formos kristalų. Tai mažiausiai dešimt kartų daugiau, nei jam buvo pavykę užauginti laboratorijoje per šešerius metus bandymų.

    Kodėl šie kristalai taip svarbūs?

    Herbertsmitas laikomas vienu perspektyviausių kandidatų vadinamajai kvantinei sukinio skysčio būsenai tirti. Tai egzotiška medžiagos būsena, kai elektronų sukiniai išlieka stipriai susieti tarpusavyje net labai žemoje temperatūroje, tačiau nesusiformuoja įprasta magnetinė tvarka.

    Tokia fizika domina kvantinių technologijų kūrėjus, nes gerai kontroliuojami kvantiniai laisvės laipsniai gali padėti kurti stabilesnius ir geriau skaitomus kvantinius elementus. Dėl to herbertsmitas kartais vaizdžiai lyginamas su potencialiu pagrindu, ant kurio būtų galima statyti ateities kvantinius įrenginius.

    Grynumas, kurio trūksta laboratorijoms

    Kristalai identifikuoti rentgeno spindulių difrakcijos metodu, o mėginiuose be herbertsmito aptikta ir kitų giminingų mineralų priemaišų, tarp jų atacamito bei cinko paratakamitų. Esminis skirtumas tas, kad natūraliuose kristaluose vario ir cinko santykis, remiantis anksčiau iš tos pačios kasyklos tirtų mėginių duomenimis, yra artimesnis idealiai herbertsmitui būdingai sudėčiai nei daugelyje laboratorinių sintetinių kristalų.

    Praktikoje tai reiškia mažiau struktūrinių defektų, kurie laboratorijoje dažnai atsiranda dėl nepageidaujamo vario „įsiterpimo“ į sluoksnius, trikdančius dvimatį magnetizmą. Tyrėjai pabrėžia, kad toks grynumas gali padėti aiškiau atskirti tikrą kvantinį signalą nuo triukšmo, kuris prastesniuose kristaluose kartais nustelbia norimą efektą.

    „Natūralių mėginių švara gali būti raktas, leidžiantis daug tiksliau pamatyti, kas iš tiesų vyksta kagomės gardelės magnetizme“, – sakė A. Breidenbachas, apibendrindamas, kodėl šie kristalai gali tapti lūžiu tyrimuose.

    Ką tai gali pakeisti kvantinių technologijų lenktynėse?

    Laboratorinė herbertsmito auginimo eiga yra ilga ir brangi: vienam gramui gali prireikti savaičių pasirengimo, o pats kristalų augimas gali trukti apie devynis mėnesius. Be to, procesas dažnai nėra efektyvus, todėl didelių, vienalyčių kristalų gauti sudėtinga net pažangiuose universitetų centruose.

    Natūralūs Atakamos kristalai, kaip teigiama, gali siekti iki maždaug 20 x 10 milimetrų, o tai svarbu bandant kurti kontaktus su metalais ar puslaidininkiais, reikalingus kvantinių būsenų nuskaitymui ir valdymui. Jei tokie kristalai bus prieinami tyrimams stabiliai ir pakankamais kiekiais, tai gali paspartinti eksperimentus, kurie šiandien stringa dėl medžiagų trūkumo ir nepakankamos kokybės.

    „Jei šią medžiagą pavyktų gauti švariai ir pakankamai, ji galėtų tapti kvantinių kompiuterių silicis“, – sakė tyrėjas, aiškindamas metaforą, kurią mėgsta naudoti kalbėdamas apie herbertsmito potencialą.

    Ir dar viena istorijos pusė

    Kartu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys kelia ir aplinkosauginių klausimų. A. Breidenbachas užsimena, jog dalis unikalių mineralinių darinių Atakamoje gali būti naikinami vykdant kasybos darbus, todėl ateityje gali prireikti aiškesnių taisyklių, kaip suderinti pramonę ir mokslui svarbių geologinių objektų apsaugą.

    Artimiausi žingsniai, tikėtina, bus išsamesnė kristalų kilmės, jų susidarymo sąlygų ir pakartojamumo analizė, taip pat nepriklausomų laboratorijų matavimai. Nuo jų priklausys, ar Atakamos radinys taps vienkartine sensacija, ar realiu impulsu kvantinių medžiagų tyrimams.