Radimas, kurio nesitikėjo
Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.
Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.
„Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.
Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai
Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.
Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.
„Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.
Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.
Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?
Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.
Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.
Kodėl tai svarbu šiandien
Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.
Leave a Reply