CP v2

Tag: CSIRO

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Mįslė prie Tasmanijos: prie vieno povandeninio kalno susitelkė iki 2,8 mln. ungurių

    Keli šimtai metrų po vandens paviršiumi, šaltuose ir tamsiuose vandenyse į pietryčius nuo Australijos, kasmet vyksta vienas įspūdingiausių giliavandenės faunos reiškinių. Prie povandeninio kalno, vadinamo Patience Seamount, susitelkia milžiniški ungurių būriai.

    Mokslininkų vertinimu, piko metu jų gali būti iki 2,8 milijono, o bendra biomasė viršyti 3 500 tonų. Tokie skaičiai reiškia, kad palyginti nedidelė jūros dugno vieta trumpam tampa tikru gyvybės židiniu.

    Šie gyvūnai yra krepšiatinkliai unguriai, lotyniškai Diastobranchus capensis. Tyrėjai mano, kad pagrindinė susitelkimo priežastis yra dauginimasis, nes piko metu aptinkami tiek patinai, tiek patelės pažengusios neršto būklės.

    „Vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra tai, kodėl unguriai pasirenka būtent šį povandeninį kalną, nors netoliese jų yra ir daugiau“, – sakė CSIRO jūrų mokslininkas Benas Scouldingas.

    Ką parodė sonarų ir kamerų duomenys

    Patience Seamount yra jūrų parko teritorijoje į pietus nuo Tasmanijos, kur giliavandenės ekosistemos saugomos nuo dalies pramoninės veiklos. Apie neįprastai didelius ungurių kiekius žvejai pranešinėjo dar nuo 1980–1990 metų, o pirmieji aiškūs vaizdai buvo užfiksuoti 2007 metais.

    Naujesni matavimai, atlikti 2023–2025 metais, leido pirmą kartą tiksliau įvertinti mastą. Komanda naudojo hidroakustiką, o duomenis tikslino povandeninių kamerų vaizdais, kad atskirtų skirtingas žuvis, kurios sonare atrodo panašiai.

    Tyrėjai nustatė, kad didžiausias susitelkimas gali driektis maždaug 3 kilometrus į ilgį ir 2 kilometrus į plotį, o į vandens stulpą kilti iki 150 metrų virš dugno. Skaičiuojama, kad nuo kovo iki gegužės ungurių biomasė išauga nuo maždaug 750 iki daugiau nei 3 500 tonų.

    Kodėl būtent šis kalnas

    Nors povandeniniai kalnai dažnai veikia kaip vietos, kuriose žuvys telkiasi dėl srovių ir maisto, tokio masto koncentracija laikoma reta. Patience Seamount plotas siekia apie 2 kvadratinius kilometrus, tačiau būtent čia būriai kartojasi nuosekliai ir tęsiasi mėnesius.

    Vienas iš aiškinimų siejamas su kalno padėtimi netoli žemyninio šelfo, kas gali keisti srovių struktūrą ir gyvūnų migracijos maršrutus. Vis dėlto galutinis atsakymas, kodėl identiško gylio kaimyniniai povandeniniai kalnai nesurenka tokio būrio, kol kas nėra žinomas.

    Svarba giliavandenių buveinių apsaugai

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie susitelkimai rodo, kaip svarbu saugoti atokias giliavandenes teritorijas, kur apie populiacijų būklę dažnai žinoma nedaug. Patience Seamount anksčiau buvo paveiktas dugninės tralavimo žvejybos, tačiau pastaruoju metu fiksuojami atsigavimo požymiai, įskaitant kai kurių rūšių gausėjimą ir koralų sugrįžimą į anksčiau nuniokotas vietas.

    Papildomų klausimų kelia ir patys unguriai: dalis patelių aptinkamos su pažengusiais ikrais, o skrandžiai būna tušti, todėl įtariama, kad prieš nerštą jos gali nustoti maitintis. Tai apsunkina tyrimus, nes nemaitinantys gyvūnai rečiau kimba, o sugauti pavyzdžius analizei tampa sudėtinga.

    Mokslininkai tikisi, kad kartotiniai stebėjimai leis suprasti, kada ir kur tiksliai vyksta nerštas, bei kaip būrio dydis kinta bėgant metams. Tokie duomenys svarbūs ne tik biologijai, bet ir jūrų apsaugos sprendimams, nes giliavandenės ekosistemos atsigauna lėtai ir yra itin jautrios trikdžiams.

  • Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Atradimas šimtų metrų gylyje

    Mokslininkai Indijos vandenyno dugne, šalia Christmas salos ir Kokosų (Kylingo) salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomą jūrinių kirmėlių gentį. Naujoji gentis pavadinta Terebellosuctoria ir priskiriama vadinamosioms spagečių kirmėlėms, gyvenančioms jūros dugno nuosėdose.

    Egzemplioriai surinkti nuo povandeninių kalnų 467–674 metrų gylyje, kai tyrimų metu buvo tiriamos menkai pažintos giluminės ekosistemos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios ekspedicijos dažnai atneša ne vieną netikėtumą, nes giliavandenių rūšių įvairovė iki šiol išlieka prastai ištirta.

    Kuo ši gentis išskirtinė

    Naująją gentį iš kitų spagečių kirmėlių labiausiai išskiria neįprastos siurbtukus primenančios struktūros. Jos susiformavusios kirmėlės pilvinėje pusėje iš pakitusių kūno „pagalvėlių“ ir iki šiol nebuvo aprašytos jokiai kitai žinomai šios grupės genčiai.

    Spagečių kirmėlės paprastai gyvena apsauginiame vamzdelyje, o į aplinką iškiša daugybę čiuptuvų, kuriais surenka organines daleles iš nuosėdų. Naujoji gentis, sprendžiant iš sandaros, gali būti prisitaikiusi geriau įsitvirtinti vamzdelyje ar specifiniame substrate, tačiau siurbtukų funkcija dar nėra galutinai paaiškinta.

    „Siurbtukus primenanti struktūra yra tai, kas šią naują gentį daro ypač įdomią ir unikalią“, – sakė jūrų zoologė Elena Kupriyanova.

    Trys rūšys ir svarbus „perkėlimas“

    Mokslininkai aprašė dvi naujas rūšis: Terebellosuctoria jimii ir Terebellosuctoria keelingensis. Jų priskyrimą naujai genčiai sustiprino ne tik anatomijos požymiai, bet ir DNR analizė, vis dažniau tampanti būtina šiuolaikinės taksonomijos dalimi.

    Trečioji rūšis, vėliau priskirta tai pačiai genčiai, buvo aptikta anksčiau prie Japonijos krantų 843 metrų gylyje. Iš pradžių ji buvo laikinai priskirta kitai genčiai dėl neaiškių giminystės ryšių, tačiau palyginus DNR ir sandarą su naujais radiniais, ji perkelta ir dabar vadinama Terebellosuctoria spongicola.

    Ankstesni stebėjimai Japonijos vandenyse leido manyti, kad siurbtukus primenanti struktūra gali padėti kirmėlei prisitvirtinti vamzdelio viduje, ypač kai šis būna sujungtas su kietesniais pagrindais, pavyzdžiui, giliavandenėmis kempinėmis. Ar taip pat elgiasi ir Indijos vandenyne aptiktos rūšys, dar turės parodyti tolesni tyrimai.

    Šis darbas publikuotas mokslo leidinyje Records of the Australian Museum. Tyrėjai pažymi, kad ekspedicijos metu surinkti šimtai ar net tūkstančiai egzempliorių, o jų identifikavimas ir aprašymas neretai užtrunka metus, nes mėginiai patenka į muziejų kolekcijas ir vėliau nuosekliai tiriami.

  • NASA parodė stulbinamą virsmą: Vakarų Australijos dykuma iš kosmoso sužydo gėlėmis

    NASA parodė stulbinamą virsmą: Vakarų Australijos dykuma iš kosmoso sužydo gėlėmis

    NASA paskelbė palydovines nuotraukas, atskleidžiančias įspūdingą pokytį Vakarų Australijoje: paprastai sausas Murchison regionas per trumpą laiką virto plačiais žydinčių laukinių gėlių plotais. Vaizdai rodo, kaip dykumos peizažą pakeitė neįprastai palankus kritulių ir temperatūrų derinys.

    Šį reiškinį užfiksavo „Landsat 8“ palydovai, leidžiantys lyginti kraštovaizdį skirtingais metais. NASA duomenimis, palyginus kadrus, darytus rugpjūčio pabaigoje su maždaug metų skirtumu, matyti, kad anksčiau vyraujančias rusvas, plikas teritorijas pakeitė žalumos ir spalvotų žiedų mozaika.

    Kaip dykuma staiga sužydi

    Murchison regionas paprastai pasižymi sausringu klimatu ir augalija, prisitaikiusia prie ilgų laikotarpių be lietaus. Čia vyrauja žolės, krūmynai, druskingų dirvožemių augalai ir akacijos, o dalis laukinių gėlių rūšių evoliuciškai prisitaikė laukti retų, bet intensyvesnių kritulių epizodų.

    Esminis mechanizmas paprastas: daugelio rūšių sėklos dirvoje gali išbūti ramybės būsenoje ilgą laiką. Kai dirvožemis pakankamai sudrėksta, prasideda masinis dygimas, o augalai per trumpą sezoną spėja užaugti, pražysti ir subrandinti naujas sėklas, kurios vėl laukia kito palankaus ciklo.

    Orai, nulėmę rekordinį efektą

    Nurodoma, kad šįkart lemiamą vaidmenį suvaidino drėgmę į vakarinę Australijos dalį atnešę orų procesai. Australijos meteorologijos tarnybos vertinimu, birželį kritulių kiekis kai kuriose teritorijose viršijo daugiametį vidurkį, o rugpjūtis buvo gerokai drėgnesnis nei įprastai.

    Toks kritulių pasiskirstymas ypač svarbus dykumų ekosistemoms, nes svarbu ne vien bendra lietaus suma, bet ir tai, ar drėgmė išsilaiko pakankamai ilgai. Jei dirvožemis sudrėksta keliomis bangomis, augalai turi daugiau laiko įsitvirtinti, o žydėjimas apima didesnius plotus.

    Žiedai ir mokslo infrastruktūra vienoje vietoje

    Žydėjimas užfiksuotas ir netoli Inyarrimanha Ilgari Bundara Murchison radijo astronomijos observatorijos, kurią prižiūri Australijos mokslo agentūra CSIRO. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai: ji yra radijo tylos zonoje, kur ribojami signalai, galintys trikdyti itin silpnų kosminių radijo bangų registravimą.

    Nurodoma, kad šį sezoną laukinės gėlės sužydo ir aplink mokslinius instrumentus, o tarp augalų fiksuojamos ir jautresnės, saugotinos rūšys. Tokios situacijos mokslininkams suteikia progą stebėti, kaip greitai ekosistemos reaguoja į drėgmės pokyčius ir kaip kinta rūšių paplitimas anksčiau intensyviau naudotose teritorijose.

  • Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai paskelbė sukūrę iki šiol didžiausią ir detaliausią „paslėptų“ Visatos magnetinių laukų žemėlapį. Šie laukai nematomi plika akimi, tačiau daro įtaką tam, kaip kosmose juda dalelės ir kaip vystosi galaktikos.

    Nors magnetiniai laukai aptinkami visur, nuo Žemės iki tolimiausių kosmoso struktūrų, jų kilmė ir raida vis dar išlieka viena didžiųjų astrofizikos mįslių. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent dėl to tokie dideli duomenų rinkiniai tampa kritiškai svarbūs naujiems atsakymams.

    Kaip pamatyti nematomą?

    Magnetinių laukų tiesiogiai nepamatysime, todėl astronomai remiasi šviesa, atkeliaujančia iš tolimų galaktikų. Keliaudama per įmagnetintą terpę ji patiria poliarizacijos pokyčius, o šį efektą ypač patogu fiksuoti radijo bangų ruože.

    Tokiu principu sudaromas žemėlapis, kuriame kiekvienas taškas atitinka konkretų danguje aptiktą objektą, o jo spinduliuotė „apšviečia“ magnetinę informaciją tarp šaltinio ir mūsų. Kuo daugiau tokių objektų, tuo smulkesnė ir patikimesnė bendro vaizdo struktūra.

    Australijos teleskopas ir milijonai galaktikų

    Naujas žemėlapis sukurtas pasitelkus Australijoje veikiantį ASKAP radijo teleskopą, priklausantį CSIRO infrastruktūrai. Šį teleskopą sudaro 36 lėkštės, kurių kiekviena yra 12 metrų skersmens, todėl sistema gali greitai aprėpti labai didelę dangaus dalį.

    Tyrėjai rėmėsi plataus masto radijo dangaus apžvalgomis, kuriose identifikuota beveik 4 milijonai tolimų galaktikų. Magnetinių laukų analizei atrinkta apie 350 000 šaltinių, kurių duomenys leido sudaryti rekordiškai tankų „magnetinį“ dangaus vaizdą.

    Mokslininkų teigimu, naujoji šaltinių imtis yra beveik dešimt kartų didesnė nei ankstesniuose didžiausiuose panašiuose darbuose, o bendras duomenų kiekis viršija visų iki šiol sukauptų stebėjimų sumą kelis kartus. Dėl to žemėlapis laikomas detaliausiu savo kategorijoje.

    Ką rodo spalvos ir kodėl tai svarbu?

    Žemėlapyje spalvos atspindi kryptį: viena jų rodo magnetinius laukus, nukreiptus į mus, kita – nuo mūsų. Didelė dalis ryškiausių sūkurių ir „burbulų“ struktūrų siejama su Paukščių Tako magnetine aplinka, tačiau smulkesnėse detalėse matyti ir daug tolimesnių sričių pėdsakai.

    Magnetiniai laukai, nors dažnai itin silpni, gali veikti kaip energijos „rezervuarai“ ir keisti, kaip greitai galaktikose formuojasi naujos žvaigždės. Dėl to tikslesni žemėlapiai padeda tikslinti modelius apie galaktikų evoliuciją, kosminių spindulių sklidimą ir medžiagos pasiskirstymą dideliais masteliais.

    Projektas laikomas svarbiu žingsniu ir dėl ateities planų: radijo astronomijoje sparčiai vystomos naujos kartos infrastruktūros, įskaitant SKA observatoriją Pietų Afrikoje ir Australijoje. Tikimasi, kad iki 2030 metų užbaigtos papildomos apžvalgos leis sudaryti dar aštresnį ir dar gilesnį Visatos magnetinių laukų vaizdą.