Tag: Daržovės

  • Dedate pirkinius kur papuola? Ši klaida šaldytuve trumpina maisto galiojimą ir didina riziką

    Dedate pirkinius kur papuola? Ši klaida šaldytuve trumpina maisto galiojimą ir didina riziką

    Įdėjus pirkinius į šaldytuvą ten, kur atsirado laisvos vietos, patogu sutaupyti kelias minutes, tačiau toks įprotis dažnai kainuoja ilgiau. Skirtingose šaldytuvo zonose temperatūra ir drėgmė nevienodos, todėl netinkamai sudėtas maistas greičiau praranda kokybę ir gali tapti nesaugus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pagrindinis tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti pastovią žemą temperatūrą greitai gendančiuose produktuose ir vengti kryžminės taršos. Tai ypač aktualu vasarą, kai pirkinių kelias iš parduotuvės iki namų dažniau užtrunka, o produktai greičiau atšyla.

    Kur dėti paruoštą maistą?

    Viršutinės ir vidurinės lentynos dažniausiai tinka produktams, kuriuos valgote be papildomo terminio apdorojimo. Čia patogu laikyti uždarus gaminius, užkandžius ar atidarytus, bet sandariai uždarytus produktus.

    Vidurinėse lentynose verta laikyti ir jau paruoštus patiekalus, pavyzdžiui, vakarienės likučius ar sriubą. Svarbiausia juos sudėti į sandarius indus, kad kvapai nesusimaišytų, o maistas neturėtų atsitiktinio kontakto su kitais produktais.

    Žalia mėsa ir žuvis turi taisyklę

    Žalia mėsa ir žuvis turėtų keliauti į pačią šalčiausią ir saugiausią vietą, dažniausiai apatinę lentyną. Taip sumažinama rizika, kad iš pakuotės ištekėję skysčiai užterš kitą maistą, ypač tą, kurį valgote be kaitinimo.

    Jei pakuotė jau atidaryta arba atrodo nesandari, verta produktą perkelti į švarų, sandariai uždaromą indą. Tai paprastas žingsnis, kuris padeda išvengti kvapų sklidimo ir sumažina kryžminės taršos tikimybę.

    Daržovėms ir vaisiams skirta stalčių zona

    Apatiniai stalčiai daugelyje šaldytuvų sukurti daržovėms ir vaisiams, nes ten dažnai išlaikoma didesnė drėgmė. Tokios sąlygos padeda ilgiau išsaugoti traškumą ir sulėtina vystymąsi.

    Vis dėlto ne visus vaisius ir daržoves verta laikyti kartu. Kai kurie vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai ar kriaušės, išskiria etileną, kuris gali paspartinti šalia esančių produktų nokimą ir gedimą, todėl praktiška juos atskirti dėžutėmis ar maišeliais.

    Praverčia ir reguliarus stalčių patikrinimas, nes vienas sugedęs ar pažeistas vaisius gali greitai „užkrėsti“ kitus. Kuo anksčiau pastebėsite minkštėjančius ar pradėjusius pūti produktus, tuo mažiau maisto teks išmesti.

  • Cukinija – lengvas vitaminų šaltinis: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip paruošti

    Cukinija – lengvas vitaminų šaltinis: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip paruošti

    Cukinija daugiau kaip 90 proc. sudaryta iš vandens, todėl tai viena mažiausiai kaloringų daržovių. 100 gramų cukinijos paprastai turi apie 17–20 kilokalorijų, o didelis vandens kiekis padeda jaustis sočiau neapsunkinant raciono.

    Ši daržovė taip pat suteikia maistinių skaidulų, kurios svarbios normaliai žarnyno veiklai ir ilgesniam sotumui. Daugiau skaidulų turinti mityba siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo cukrinio diabeto ir nutukimo rizika, todėl cukinija gali būti patogus kasdienis pasirinkimas.

    Kas vertingo cukinijoje?

    Nors cukinija nėra vitaminų rekordininkė, ji prisideda prie kasdienio vitaminų ir antioksidantų kiekio racione. Joje aptinkama vitamino C, dalies B grupės vitaminų, taip pat karotenoidų, kurių kiekis gali būti didesnis tamsesnės spalvos cukinijose.

    Dalis naudingų medžiagų yra arčiau odelės, todėl jaunų cukinijų dažnai neverta lupti, jei jos gerai nuplautos. Verta prisiminti, kad virimo ar ilgo kaitinimo metu dalis vitamino C mažėja, todėl trumpesnis paruošimas padeda išlaikyti daugiau vertingų junginių.

    Mineralai ir poveikis savijautai

    Iš mineralų išsiskiria kalis, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, raumenų funkcijai ir širdies veiklai. Cukinijoje taip pat yra magnio, fosforo, kalcio, geležies ir mangano, nors jų kiekiai nėra labai dideli.

    Cukinija laikoma lengvai virškinama, todėl dažnai tinka jautresnį virškinimą turintiems žmonėms. Be to, ji turi žemą glikeminį indeksą, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, tačiau galutinei patiekalo vertei daug įtakos turi gaminimo būdas.

    Kaip gaminti ir išsisaugoti sezonui

    Didžiausia klaida – cukiniją paversti kaloringu patiekalu kepant daug riebalų. Jei tikslas – lengvesnis meniu, dažniau tinka kepimas orkaitėje, troškinimas, grilinimas ar trumpas apkepimas su nedideliu kiekiu aliejaus.

    Sezono pabaigoje, kai cukinijų būna gausu ir jos pigesnės, dalį derliaus galima išsisaugoti. Konservuota cukinija, nors dėl pasterizacijos praranda dalį vitamino C, paprastai išlaiko mineralus ir skaidulas, todėl išlieka vertingu priedu prie patiekalų.

    Cukinija virtuvėje universali: iš jos gaminamos trintos sriubos, troškiniai, blynai, apkepai, įdarytos „valtelės“ ar daržoviniai makaronai. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir kepiniai su tarkuota cukinija, nes ji suteikia drėgnumo ir švelniai „paslepia“ daržovę deserte.

  • Mityba pagal mokslą: šis daržovių gaminimo būdas geriausiai saugo vitaminus ir mineralus

    The Best Way To Cook Vegetables For Maximum Nutritional Value

    Every generation of children faces a plate of limp, soggy vegetables and, with every miserable forkful, is told to eat them up because they will “make you big and strong.” Those who grew up into dedicated foodies know there is truth in that nutritional argument, but there are also many ways to make eating veggies a far more pleasant experience. We’re up to our elbows in different cooking methods, thanks to evolving kitchen kit, but to help our veggies hang on to their vitamins and minerals, there’s one method that rules supreme: you need to steam ’em.

    For instance, broccoli is a vitamin C powerhouse, packing in more than an orange, and steaming helps to retain as much of that nutrient as possible. Scientists found that boiling broccoli eliminated 54.6% of that essential vitamin, way more than the 14.3% lost during steaming, per Nutrition & Food Science. It’s a similar story for spinach, which saw 50.5% of its vitamin C leach into the cooking water, compared to just over 11% when it was steamed. Another study suggested steaming veggies such as cabbage, broccoli, and cauliflower, also allowed them to keep more immune system-boosting phytochemicals and glucosinolates, which have antioxidant and anti-inflammatory benefits (via Journal of the Science of Food and Agriculture). Of course, not every vegetable that we plant in our garden or buy in the supermarkets can be steamed, so where does that leave home cooks looking for more vitamins and minerals in their dishes?

    Microwaving will also help retain lots of nutrients

    There’s no right or wrong way to cook vegetables (you should always do you), but it’s worth favoring certain methods to maximize nutritional value. Steaming is great for many veggies, but microwaving them comes a close second, with samples hanging on to more than 90% of their vitamin K, according to a study published in Food Science and Biotechnology. Steaming and microwaving enable this because neither method subjects foods to prolonged high heat. However, beyond the taste of the vegetable itself, it’s also fair to say both methods can result in bland flavor, unless you decide to amp it up cowboy style.

    That’s where roasted and pan-fried vegetables come in. While both high heat methods can negatively affect vitamins that don’t do well in heat, roasting and sautéeing can also enhance other goodies. Take the humble tomato, for instance. Cooking them allows us to absorb more of the antioxidant lycopene in the fruit (yes, technically they’re a fruit), while heating spinach cuts oxalate levels so we can take in more of the leafy green’s iron and calcium. 

    Some people prefer eating raw veggies to ensure they absorb all their nutrients. While that works for bell peppers, lettuce, and many other common salad ingredients, the same can’t be said for potatoes. If you want the best the tasty tuber has to offer (all that fiber under the skin, for instance), you have to cook them. Precisely “how” is all down to you and part of the fun.

  • Daugelis bijo šio derinio salotose: dietistė paaiškino, ar pomidoras su agurku kenkia

    Internete nuolat atgimsta perspėjimas, esą pomidorų ir agurkų derinys vienoje lėkštėje gali būti žalingas. Dėl šio mito kai kurie ima abejoti net klasikinių salotų, pavyzdžiui, graikiškų, verte.

    Specialistai pabrėžia, kad toks derinys nėra toksiškas ir nesukelia jokių pavojingų reakcijų organizme. Tikroji istorijos priežastis siejama ne su nuodais, o su vienos maistinės medžiagos pokyčiais.

    Mitas kilo dėl vitamino C

    Agurkuose yra fermentas askorbinazė, kuris suaktyvėja pažeidus daržovės ląsteles, pavyzdžiui, ją supjausčius. Tuomet šis fermentas gali spartinti vitamino C irimą šalia esančiuose produktuose.

    Praktikoje tai reiškia, kad sumaišius pjaustytą agurką su pjaustytu pomidoru ir palikus salotas pastovėti, vitamino C kiekis gali sumažėti greičiau nei laikant vien pomidorus. Skaičiai įvairiuose šaltiniuose skiriasi, tačiau bendra kryptis aiški: kuo ilgiau laikoma, tuo daugiau prarandama.

    „Pomidorų ir agurkų derinys nėra nei toksiškas, nei pavojingas, tačiau laikant salotas ilgiau gali mažėti vitamino C kiekis“, – sako dietistė.

    Ar tai išvis svarbu kasdienybėje?

    Svarbiausias kontekstas tas, kad pomidorai nėra vienas turtingiausių vitamino C šaltinių. Daug didesnius šio vitamino kiekius suteikia, pavyzdžiui, raudonosios paprikos, brokoliai ar špinatai.

    Todėl net jei dalis vitamino C salotose sumažėja, tai retai tampa reikšminga problema bendrai mitybai, jei žmogus kasdien valgo įvairių daržovių ir vaisių. Didesnę reikšmę sveikatai turi bendras racionas, o ne vienas konkretus derinys.

    Kaip sumažinti nuostolius

    Jei norisi išlaikyti kuo daugiau vitamino C, paprasčiausia taisyklė yra salotas ruošti prieš pat valgymą. Kuo trumpiau pjaustytos daržovės stovi, tuo mažesnė tikimybė, kad maistinės medžiagos spės reikšmingai suirti.

    Taip pat padeda rūgštesnis užpilas, nes žemesnis pH gali slopinti fermentų aktyvumą. Praktinis sprendimas virtuvėje paprastas: į salotas įpilti citrinų sulčių arba acto ir laikyti jas vėsiai, jei vis dėlto reikia trumpam atidėti.

    Galiausiai dietistai ragina nepulti į kraštutinumus: pomidorų ir agurkų salotos gali likti kasdienio stalo dalimi, ypač jei jos suvalgomos iškart po paruošimo. Kur kas svarbiau valgyti daugiau sezoninių daržovių ir įvairinti lėkštę.

  • Česnakų derlius: šios klaidos kainuoja galvutes – kada kasti ir kaip laikyti, kad išliktų

    Česnakų derlius: šios klaidos kainuoja galvutes – kada kasti ir kaip laikyti, kad išliktų

    Česnakų derliaus sėkmę dažniausiai lemia ne kalendorius, o pats augalas. Daržininkai ir agronomai pabrėžia, kad tinkamas kasimo laikas tiesiogiai susijęs su tuo, ar galvutės išliks tvirtos, nepradės pelyti ir nesudygs sandėliuojant.

    Patikimiausias ženklas, kad česnakas subrendo, yra lapų būklė. Įprastai kasimui tinkamas metas ateina tada, kai maždaug pusė, apie 50–60 proc., lapų pagelsta ir pradeda džiūti, o iškasta bandomoji galvutė turi sausas, prie skiltelių prigludusias lukštines.

    Kaip nepavėluoti su kasimu

    Žieminiai česnakai daugelyje regionų dažniausiai subręsta vasaros viduryje, o vasariniai gali vėluoti iki vasaros pabaigos ar net ankstyvo rudens. Tikslų laiką keičia sodinimo data, veislė, dirvos drėgmė ir šilumos režimas, todėl verta stebėti lysvę, o ne tik įprastas datas.

    Pavėlavus kasti, galvutės dirvoje dažnai ima irti, skiltelės atsiskiria, o toks derlius gerokai prasčiau laikosi. Išardytas česnakas lengviau pažeidžiamas, greičiau išdžiūsta, pradeda pelyti arba dygti, ypač jei vėliau patenka į per šiltą ar drėgną patalpą.

    Ką daryti kasimo dieną

    Derlių geriausia imti sausu, giedru oru, kai dirva nėra permirkusi. Prieš kasimą pravartu bent maždaug dvi savaites nebeintensyviai laistyti, nes papildoma drėgmė didina puvinio riziką džiovinant ir sandėliuojant.

    Kasant svarbiausia nepažeisti galvučių, nes net nedideli įtrūkimai smarkiai sutrumpina laikymo trukmę. Saugiausia iš pradžių atsargiai supurenti dirvą šakėmis, galvutes švelniai pakelti ir tik tuomet traukti augalą, suėmus ties stiebo pagrindu, o ne už lapų viršūnių.

    Nuo iškasto česnako reikia tik nukratyti žemes, bet jo neplauti vandeniu. Tuomet derlių būtina džiovinti po stogu, pavėsyje ir gerai vėdinamoje vietoje kelias dienas ar ilgiau, kol lukštai tampa sausi, o kaklelis aiškiai apdžiūsta.

    Senieji laikymo būdai veikia ir šiandien

    Po džiovinimo galima rinktis du kelius: palikti lapus ir pinti kasas arba lapus nukirpti. Kasinis laikymas išlieka populiarus todėl, kad galvutės gauna oro iš visų pusių, o pati ryšulė lengvai pakabinama sausoje, vėsioje vietoje.

    Jei kasų pinti neplanuojate, lapus galima nukirpti paliekant trumpą, kelių centimetrų stiebo dalį. Tokį česnaką patogiausia laikyti dėžėse ar tinklinėse talpose, kur cirkuliuoja oras, o svarbiausia sąlyga išlieka pastovi vėsa ir sausas mikroklimatas.

    Tradiciniuose ūkiuose vis dar sutinkami ir sausi birūs užpildai, kurie padeda sugerti drėgmės perteklių. Tam kartais naudojama druska, medžio pelenai ar miltai, tačiau svarbu, kad galvutės prieš tai būtų gerai išdžiovintos, o laikymo vieta būtų švari ir neperšiltų.

    Norint kuo ilgiau išlaikyti kokybę, verta periodiškai perrinkti atsargas ir pašalinti minkštėjančias ar pažeistas galvutes. Taip sustabdoma gedimo plitimo rizika, o tinkamai paruoštas česnakas gali išsilaikyti kelis mėnesius ir ilgiau.

  • Valgote per mažai daržovių? Tyrimai rodo, kad 400 g per dieną širdies riziką mažina iki 20 proc.

    Valgote per mažai daržovių? Tyrimai rodo, kad 400 g per dieną širdies riziką mažina iki 20 proc.

    Kasdienė daržovių porcija gali apčiuopiamai prisidėti prie širdies sveikatos – tai rodo daugelio metų epidemiologiniai tyrimai ir mitybos gairės. Didžiausia nauda dažniausiai siejama su maždaug 400 gramų daržovių per dieną, kai išeminės širdies ligos įvykių rizika gali būti mažesnė iki 20 proc.

    Išeminė širdies liga išlieka viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje ir Europoje. Ji paprastai vystosi ilgai, dažniausiai dėl aterosklerozės, kai kraujagyslių sienelėse kaupiasi apnašos, mažėja kraujo pritekėjimas į širdį, didėja infarkto ir kitų komplikacijų tikimybė.

    Riziką lemia ir nekintami veiksniai, tokie kaip amžius ar genetika, tačiau didelė dalis priklauso nuo gyvenimo būdo. Tarp svarbiausių koreguojamų veiksnių įvardijami mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas, rūkymas, miegas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė.

    Daržovės laikomos vienu patikimiausių mitybos ramsčių, nes jose gausu skaidulų, vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių junginių. Tyrimų apžvalgos rodo, kad daugiau daržovių valgantys žmonės rečiau patiria su išemine širdies liga susijusius įvykius, o ryškiausia nauda matoma didinant suvartojimą iki maždaug 400 gramų per dieną.

    Svarbiausias mechanizmas siejamas su skaidulomis, kurios gali padėti mažinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją, ilgiau suteikia sotumo jausmą ir palengvina kūno masės kontrolę. Antsvoris ir nutukimas yra reikšmingi širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, todėl mažesnė energijos ir didesnė skaidulų dalis racione dažnai veikia keliomis kryptimis vienu metu.

    Ne mažiau svarbūs antioksidantai ir fitocheminės medžiagos, pavyzdžiui, karotenoidai ir polifenoliai, padedantys mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus. Būtent šie procesai siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl įvairių spalvų daržovių įtraukimas į racioną laikomas praktišku būdu gauti platesnį naudingų junginių spektrą.

    Daržovėse taip pat gausu kalio, kuris svarbus kraujospūdžio reguliacijai, o padidėjęs kraujospūdis yra vienas reikšmingiausių infarkto ir insulto rizikos veiksnių. Kartu daržovių gausesnė mityba neretai reiškia mažiau itin perdirbtų produktų, druskos ir sočiųjų riebalų, todėl pagerėja bendras raciono profilis.

    400 gramų daugeliui skamba kaip didelis kiekis, tačiau praktiškai tai gali būti kelios daržovių porcijos per dieną. Dalį galima suvalgyti pusryčiams ar pietums, dalį įtraukti į vakarienę, o likusį kiekį pasiekti užkandžiais, sriubomis, troškiniais ar šaldytomis daržovėmis, kurios mitybine verte dažnai prilygsta šviežioms.

    Svarbu tai, kad nauda paprastai siejama ne su vienkartiniu daržovių „šuoliu“, o su ilgalaikiu įpročiu. Dar geresni rezultatai pasiekiami, kai daržovių vartojimas derinamas su reguliariu fiziniu aktyvumu, nerūkymu, pakankamu miegu, normaliu kūno svoriu ir gydytojo rekomenduojama kraujospūdžio bei lipidų kontrole.

    Nors daržovės nėra „garantija“ nuo ligų, tai vienas paprasčiausių ir geriausiai pagrįstų žingsnių širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje. Jei tikslas – mažinti riziką, pradėti galima nuo kasdienio įpročio į lėkštę įsidėti papildomą daržovių porciją ir palaipsniui artėti prie maždaug 400 gramų per dieną.

  • Daugelis taip daro šaldytuve: laikote agurkus su pomidorais? Jie greičiau suminkštėja

    Daugelis taip daro šaldytuve: laikote agurkus su pomidorais? Jie greičiau suminkštėja

    Norint, kad daržovės ilgiau išliktų šviežios, svarbu ne tik šaldytuvo temperatūra, bet ir tai, ką laikome greta. Viena dažniausių klaidų – agurkus sudėti šalia pomidorų. Toks derinys gali lemti, kad agurkai greičiau suminkštėja ir pradeda geltonuoti.

    Pagrindinė priežastis – etilenas. Tai natūralios dujos, kurias išskiria kai kurie vaisiai ir daržovės, o jos skatina nokimą ir spartina senėjimo procesus. Pomidorai yra vieni iš produktų, kurie etileno išskiria daugiau, todėl šalia laikomi agurkai greičiau praranda tvirtumą.

    Panašus poveikis pasireiškia ir tada, kai agurkai laikomi greta etileną išskiriančių vaisių, pavyzdžiui, obuolių, bananų, kriaušių, avokadų ar melionų. Kuo mažiau erdvės ir kuo silpnesnė oro cirkuliacija, tuo procesas dažnai vyksta intensyviau. Dėl to ankšti plastikiniai maišeliai ar sandariai uždaryti indai agurkams gali pakenkti.

    Geriausia agurkus laikyti atskirai, daržovių stalčiuje, kur temperatūra stabilesnė, o drėgmė labiau subalansuota. Praktinis būdas – agurkus įvynioti į popierinį rankšluostį, kad sugertų perteklinę drėgmę, ir tik tuomet dėti į šaldytuvą. Taip sumažinama kondensacijos rizika, kuri skatina gedimą.

    Taip pat patariama agurkų neplauti prieš dedant į šaldytuvą. Nuplovus ir palikus drėgmę ant žievelės, mikroorganizmai gali daugintis greičiau, o pats produktas trumpiau išlieka traškus. Jei agurkus vis dėlto norite nuplauti, geriausia tai daryti prieš pat vartojimą.

    Jei agurkų prisipirkote daugiau ir akivaizdu, kad per kelias dienas nesunaudosite, verta pagalvoti apie konservavimą. Populiariausi sprendimai – rauginti, silpnai sūdyti ar marinuoti agurkai, taip pat įvairios salotos. Tai ne tik prailgina galiojimą, bet ir padeda išvengti maisto švaistymo.

  • Atrodo kaip brokolis, skonis riešutinis: italų dievinamas rapinis, o Lietuvoje jis beveik pamirštas

    Rapinis, dar vadinamas brokolių rape arba brokoline ropė, iš pirmo žvilgsnio primena mažus brokolius, tačiau botaniškai yra artimesnis ropei. Jo skonis ryškesnis: jaučiamas lengvas kartumas, pikantiškumas ir riešutinė nata. Valgoma visa augalo dalis – lapai, stiebai ir smulkūs žiedpumpuriai.

    Italijoje rapinis šimtmečius laikomas kasdienės virtuvės daržove, ypač šalies pietuose, kur jis dažnai derinamas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir aitriosiomis paprikomis. Lietuvoje ši daržovė vis dar reta, nors savo maistingumu gali sėkmingai konkuruoti su įprastais brokoliais ar lapiniais kopūstais.

    Kaip ir kitos bastutinių šeimos daržovės, rapinis yra mažai kaloringas, turi daug skaidulų, todėl gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Mitybos požiūriu jis vertinamas dėl vitaminų A, C ir K, taip pat dėl folio rūgšties ir mineralų, tarp kurių dažniausiai minimi kalcis, kalis ir geležis.

    Vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o vitaminas A siejamas su regėjimu ir odos būkle. Vitaminas K prisideda prie normalios kraujo krešėjimo funkcijos ir kaulų būklės palaikymo. Dėl folatų rapinis dažnai rekomenduojamas subalansuotoje mityboje, ypač planuojant nėštumą ar jo metu.

    Ši daržovė turi žemą glikeminį indeksą, o skaidulos gali padėti stabilesniam gliukozės pasisavinimui ir virškinimo veiklai. Vis dėlto žmonėms, vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, svarbu atkreipti dėmesį į vitamino K kiekį racione ir mitybos pokyčius aptarti su gydytoju.

    Ruošiant rapinį dažniausiai rekomenduojama nupjauti kietesnes stiebų dalis, o daržovę trumpai apvirti arba nuplikyti apie 2 minutes. Tai sušvelnina natūralų kartumą, o perplovus labai šaltu vandeniu išlaikoma ryški spalva ir maloni tekstūra.

    Virtuvėje rapinis ypač tinka su makaronais, kai į padažą įmaišomas alyvuogių aliejus, česnakas, čili ir kietasis sūris. Jį galima greitai apkepinti keptuvėje ir patiekti prie mėsos ar žuvies, dėti į rizotą, apkepus, tartas ar naudoti vietoj špinatų. Lietuviškuose patiekaluose rapinis gali tapti įdomiu priedu prie daržovių sriubų, bulvių ar kiaušinių patiekalų.

  • Ne visas saldžiosios paprikos vienodai naudingos: dietologai įvardijo, kuri spalva geriausia

    Saldžiosios paprikos spalva dažnai siejama tik su skoniu, tačiau ji daug pasako ir apie maistinę vertę. Dietologai pabrėžia, kad paprikos nokimo stadija lemia, kiek joje susikaupia antioksidantų, vitaminų ir natūralių augalinių pigmentų.

    Žalioji paprika paprastai skinama dar nevisiškai prinokusi, todėl jos skonis ryškesnis, kartesnis, o cukraus joje mažiau. Ji išlieka geru vitamino C ir skaidulų šaltiniu, kurie siejami su imuninės sistemos, širdies ir žarnyno veiklos palaikymu.

    Vis dėlto, palyginti su vėliau sunokstančiomis spalvomis, žaliojoje paprikoje dažniausiai būna mažiau antioksidantų. Kita vertus, ji gali turėti daugiau liuteino ir zeaksantino, kurie siejami su regėjimo ir smegenų sveikatos apsauga.

    Geltona ir oranžinė

    Geltonos paprikos, bręsdamos ilgiau, įgauna saldesnį skonį ir paprastai sukaupia daugiau augalinių junginių. Jose aptinkamas kvercetinas, kuris moksliniuose tyrimuose siejamas su uždegiminių procesų mažinimu ir galimu teigiamu poveikiu fiziniam pajėgumui.

    Geltonose paprikose, kaip ir kitose, yra skaidulų bei vitamino C, o taip pat dažnai randama kalio ir vitamino K. Šios medžiagos svarbios normaliai širdies veiklai, kraujo krešėjimui, kaulų ir raumenų funkcijai.

    Oranžinės paprikos išsiskiria karotinoidais ir beta karotinu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A siejamas su normalia rega, odos būkle ir imunine funkcija, todėl oranžinė paprika dažnai pristatoma kaip gera kasdienio raciono dalis.

    Kodėl raudona laikoma naudingiausia

    Raudona paprika yra labiausiai prinokusi, todėl dažniausiai turi didžiausią dalį naudingų junginių. Specialistai teigia, kad kuo ilgiau paprika bręsta nuo žalios iki raudonos, tuo daugiau joje susikaupia vitaminų ir antioksidantų.

    Raudonoji paprika ypač vertinama dėl didelio vitamino C kiekio, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Vitaminas C taip pat svarbus kolageno sintezei, žaizdų gijimui ir geležies pasisavinimui iš maisto.

    Be to, raudonoje paprikoje dažnai būna daugiau beta karotino ir likopeno, kurie priskiriami stipriems antioksidantams. Dėl ilgesnio sunokimo laiko raudona paprika paprastai būna ir saldesnė, tad ją lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus.

    Nors raudona dažnai įvardijama kaip maistingiausias pasirinkimas, dietologai pabrėžia, kad visų spalvų paprikos turi savų privalumų. Praktinis patarimas paprastas: rinktis skirtingų spalvų paprikas ir taip praplėsti gaunamų maistinių medžiagų spektrą.

  • Lenkai jo vengia, bet italai dievina: anyžiumi kvepianti daržovė po orkaitės nustebina skoniu

    Prekybos centruose Lietuvoje vis dažniau galima rasti pankolį, dar vadinamą itališku krapu, tačiau daugelio pirkėjų krepšeliuose jis vis dar reta viešnia. Viduržemio jūros regione tai kasdienės virtuvės daržovė, vertinama dėl aromato, universalumo ir maistinės sudėties.

    Žalias pankolis kai kuriuos atbaido anyžių primenančiu kvapu, bet termiškai apdorotas jis pastebimai pasikeičia. Kepant ar troškinant skonis tampa švelnesnis, atsiranda lengvas saldumas, o tekstūra tampa sultinga, todėl daržovė gerai dera su pomidorais, svogūnais, sūriais, žuvimi ir alyvuogių aliejumi.

    Kas iš tiesų yra pankolis?

    Pankolis priklauso salierinių šeimai ir yra artimas daugelio pažįstamoms prieskoninėms žolelėms. Valgoma ne tik šviesi, mėsingesnė gūžė, bet ir stiebai bei lapeliai, kurie tinka kaip prieskonis salotoms ar patiekalų pabaigai.

    Viduržemio jūros šalyse jis dažnai valgomas žalias plonais griežinėliais su citrina ir alyvuogių aliejumi arba kepamas orkaitėje. Šiauriau Europoje pankolis dažniau „pralaimi“ brokoliams ar cukinijoms, nes vartotojai ne visada žino, kaip jį paruošti, kad skonis atsiskleistų.

    Maistinė vertė ir nauda

    Pankolis laikomas mažo kaloringumo daržove: 100 gramų suteikia apie 31 kilokaloriją. Jame yra skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir gali padėti reguliuoti virškinimą, ypač kai mityboje trūksta daržovių.

    Ši daržovė taip pat yra mikroelementų ir vitaminų šaltinis, o jai būdingi eteriniai aliejai lemia specifinį aromatą. Mokslinėje literatūroje aptariamas pankolio junginių antioksidacinis ir galimas priešuždegiminis potencialas, tačiau jis nėra vaistas ir neturėtų būti laikomas gydymo alternatyva.

    Paprastas būdas prisijaukinti skonį

    Vienas lengviausių startų virtuvėje – keptas pankolis su pomidorais, svogūnais ir sūriu. Kepant verta gūžę supjaustyti skiltelėmis, apšlakstyti aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir žolelėmis, o tuomet kepti, kol kraštai lengvai apskrus.

    Jei anyžių natos vis tiek atrodo per ryškios, gali padėti citrina, pomidorai ar parmezano tipo sūriai – rūgštis ir umamis sušvelnina aromatą. Taip pankolis dažnai tampa daržove, kuri iš „keisto kvapo“ lentynos persikelia į nuolatinių pirkinių sąrašą.