Tag: Depresija

  • Psilocibinas žadėjo proveržį, bet penkios laboratorijos nepakartojo svarbiausių rezultatų

    Psilocibinas, dažnai minimas kaip perspektyvus junginys psichikos sveikatos gydymui, naujame kelių laboratorijų tyrime pelėms parodė nevienareikšmius rezultatus. Nors trumpalaikis poveikis buvo gana nuoseklus, ilgiau trunkančių „terapinių“ efektų tyrėjams patikimai atkartoti nepavyko.

    Kaip rašo „ZME Science“, bendrą darbą atliko Stanfordo universitetas, Kalifornijos universitetas Berklyje (UC Berkeley) ir Kalifornijos universitetas San Fransiske (UC San Francisco). Penkios nepriklausomos laboratorijos lygiagrečiai testavo, ar anksčiau aprašyti psilocibino poveikiai pelėms išlieka, kai eksperimentai kartojami skirtingose vietose.

    Tyrimas svarbus todėl, kad psilocibinas sulaukia didelio dėmesio po klinikinių tyrimų, kuriuose žmonėms, gavusiems psilocibino dozę kartu su psichologine pagalba, fiksuotas depresijos simptomų sumažėjimas. Tačiau mokslui vien „viltingų“ rezultatų neužtenka – būtina, kad efektai būtų prognozuojami ir pakartojami.

    Šį kartą daugiausia dėmesio skirta būtent pelėms – plačiai naudojamam modeliui ankstyvuose psichiatrijos ir neurologijos tyrimuose. Tyrėjai siekė patikrinti, kurie psilocibino sukelti elgesio pokyčiai yra stabilūs, o kurie gali priklausyti nuo laboratorijos sąlygų ar statistinių atsitiktinumų.

    Penkios laboratorijos ir vienoda dozė

    Visose penkiose laboratorijose patinams ir patelėms pelėms buvo skiriama tokia pati psilocibino dozė – 2 miligramai kilogramui kūno masės. Esminės procedūros buvo standartizuotos, nors leista ir nedidelių skirtumų, kurie natūraliai atsiranda skirtingose laboratorijose.

    Vienas bandymų ciklas apėmė maždaug 200 pelių, paskirstytų per visas laboratorijas. Tyrėjai vertino ir greitą poveikį po suleidimo, ir tai, ar elgesio pokyčiai išlieka praėjus laikui, kai tiesioginis vaisto poveikis turėtų būti pasibaigęs.

    Trumpalaikis poveikis matėsi, ilgalaikis – ne

    Tyrėjai skelbia, kad psilocibinas aiškiai darė poveikį čia ir dabar. Pavyzdžiui, pelės nuosekliai vengė atvirų erdvių – mažiau laiko praleido atvirose zonose, kas dažnai interpretuojama kaip su nerimu susijęs elgesys.

    Nors tai gali skambėti paradoksaliai, kai kalbama apie medžiagą, tiriamą kaip galimai padedanti nerimo sutrikimams, psichodelikai žmonėms taip pat gali sukelti nerimo padidėjimą jų ūmaus poveikio metu.

    Kitas pakankamai nuoseklus efektas – laikinas sąlygoto baimės atsako sumažėjimas. Pelės, kurios buvo išmokytos susieti tam tikrą signalą su nemaloniu dirgikliu, gavusios psilocibino rodė mažiau „sustingimo“ elgesio, tačiau tai savaime dar nėra įrodymas apie ilgalaikį poveikį tokioms būklėms kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Vis dėlto, kai vertinta, kas vyksta praėjus 24 valandoms, nuoseklumo pritrūko: nebuvo patikimo ir visose laboratorijose pasikartojančio nerimą primenančio elgesio sumažėjimo. Panašiai ir su testais, kurie dažnai naudojami vertinant „antidepresinį“ poveikį pelėms – rezultatai nebuvo stabiliai atkartojami.

    Ką rodo „nepavykę“ pakartojimai

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas ryškiausių aspektų – kaip lengvai atskira laboratorija, atlikdama daug bandymų, gali „rasti“ statistiškai reikšmingą efektą, kurio kitos laboratorijos nemato. Per beveik 100 atskirų elgesio eksperimentų identifikuoti keli pavieniai reikšmingi rezultatai, kurie kitur nepasikartojo.

    Tai siejama ir su platesne mokslo problema: teigiami rezultatai dažniau pasiekia publikacijas, o neigiami ar „nieko neradę“ bandymai neretai lieka stalčiuje. Tokiu būdu literatūroje gali susidaryti pernelyg optimistiškas vaizdas, jei nesimato, kiek kartų efektų atkartoti nepavyko.

    Autoriai kartu akcentuoja, kad šis darbas nevertino žmogaus depresijos gydymo – jis analizavo pelių elgesį. Todėl išvados nepaneigia klinikinių tyrimų, kuriuose psilocibinas su psichologine pagalba kai kuriems pacientams siejosi su simptomų pagerėjimu.

    Kita vertus, tyrimas primena, kad pelėms taikomi testai nėra tiesioginis žmogaus psichikos būklių atitikmuo, o psilocibino poveikio mechanizmai dar nėra iki galo suprasti. Tyrėjai įspėja, kad per didelis entuziazmas, aplenkiantis griežtus įrodymus, gali pakenkti visai sričiai.

    Studija publikuota žurnale „Nature Neuroscience“.

  • Olimpinė čempionė Justyna Święty-Ersetic apie depresiją sporte: „Keldavausi ir užmigdavau verkdama“

    Lenkijos olimpinė čempionė ir viena tituluočiausių šalies lengvaatlečių Justyna Święty-Ersetic atvirai prabilo apie laikotarpį, kai sportas jai tapo ne džiaugsmu, o kasdiene kančia. Sprinterė prisipažino, kad buvo dienų, kai keldavosi su ašaromis ir taip pat verkdama jas užbaigdavo.

    Savo patirtimis atletė pasidalijo „Super Express Sport“ „YouTube“ kanalo laidoje „Sportowy Flesz Przemka Ofiary“. Pokalbyje ji kalbėjo ne tik apie psichologinį spaudimą siekti rezultatų, bet ir apie depresiją bei viešą kritiką, su kuria susiduria profesionalūs sportininkai.

    Pasak J. Święty-Ersetic, santykis su sportu neretai primena „meilės ir neapykantos“ ryšį. Viena vertus, tai aistra, be kurios ji neįsivaizduoja savo gyvenimo, kita vertus – nuolatinė kova su nuovargiu, abejonėmis ir ribas tikrinančiu krūviu.

    Sportininkė pabrėžė, kad spaudimas gali tapti ypač sunkiai pakeliamas, kai susideda keli veiksniai: dideli lūkesčiai, sveikatos problemos ir nuolatinis vertinimas. Tuomet, anot jos, ateina momentas, kai žmogus supranta – vien valios neužtenka, reikia pagalbos.

    „Meilės ir neapykantos“ santykis su sportu

    J. Święty-Ersetic teigė, kad daugelis bėgikių puikiai atpažįsta šią būseną: ilgus metus treniruotės ir varžybos tampa gyvenimo dalimi, tačiau pasitaiko etapų, kai norisi viską mesti. Ji neslėpė, kad kartais sportininkai jaučia, jog yra pasiekę ribą, o motyvacija dingsta.

    Kalbėdama apie vaikystę, sprinterė pasakojo visada buvusi itin energinga. Ji juokavo, kad bėgimas praversdavo ir kasdienybėje – esą tėvas iki šiol šmaikštauja, jog dukros greitis padėdavo nepavėluoti į mokyklą.

    „Sportas traukė į juodą bedugnę“

    Didžiausi pasiekimai, anot sportininkės, atneša ne tik šlovę, bet ir kainą. Ji atviravo, kad vienu metu nuolatinės lenktynės dėl rezultato, vidiniai ir išoriniai lūkesčiai tapo pernelyg slegiantys.

    J. Święty-Ersetic pasakojo, jog treniruodavosi, tačiau tai nebekėlė pasitenkinimo: emocinis nuovargis, ašaros po treniruočių ir jausmas, kad sportas vietoje džiaugsmo stumia į „tamsą“, buvo ženklai, kad kažkas negerai.

    Ji pripažino, kad tai buvo vienas sunkiausių etapų gyvenime, kai pajuto, jog nebeatpažįsta savęs tokios, kokia buvo anksčiau. Kiekviena diena virsdavo kova, o mintis, kad būtina ieškoti pagalbos, tapo lūžio tašku.

    Heitas internete ir sprendimas tęsti karjerą

    Dar vienu išbandymu sportininkė įvardijo heitą socialiniuose tinkluose. Pasak jos, anoniminiai komentarai dažnai negailestingi, ypač po prastesnio pasirodymo, nors komentatoriai dažniausiai nemato, kiek pastangų pareikalauja kasdienis darbas.

    Sprinterė teigė ne kartą girdėjusi kaltinimus, kad ji „jau baigėsi“, kad yra „per sena“ ir turėtų užleisti vietą jaunesnėms. Vis dėlto atletė pabrėžė ir toliau iškovojanti medalius nacionaliniuose čempionatuose bei pelnanti vietą estafetėje.

    J. Święty-Ersetic sakė išmokusi į tokius vertinimus žiūrėti su distancija, o karjeros pabaigą laikanti išimtinai savo sprendimu. Jos teigimu, niekas neturi teisės versti sportininko trauktis – svarbiausia, ar pats žmogus dar jaučia prasmę ir džiaugsmą.

    Apie ką sprinterė galvoja bėgdama?

    Sportininkė paaiškino, kad trumpame, keliasdešimt sekundžių trunkančiame sprinte mintims „apie pašalinius dalykus“ vietos praktiškai nėra. Daugiausia dėmesio skiriama ritmui ir taktikai – svarbu neiššauti per greitai, bet ir nepradėti per lėtai.

    Ji pridūrė, kad geriausių bėgimų metu sportininkai dažnai net neatsimena detalių, o starto akimirką tarsi atsijungia nuo aplinkos: net tūkstančių sirgalių triukšmas tampa beveik negirdimas.

    Pasak J. Święty-Ersetic, tuo metu galvoje lieka tik ji pati ir keli esminiai techniniai akcentai, kurie padeda išlaikyti kontrolę ir atlikti darbą maksimaliai tiksliai.

  • 4 papildai, kurie, anot mokslo, gali padėti nuotaikai: nuo L-teanino iki jonažolės

    Nuotaiką gerinantys maisto papildai populiarėja, tačiau moksliniai įrodymai apie jų naudą skiriasi – vieniems jie gali padėti, kitiems neturėti apčiuopiamo efekto.

    Portale „EatingWell“ apžvelgiami keturi papildai, kurie siejami su geresne savijauta ar mažesniu stresu: L-teaninas, vitaminas D, vitaminas B12 ir jonažolė.

    Svarbu pabrėžti: nė vienas papildas nepakeičia psichikos sveikatos gydymo ar terapijos, ypač jei simptomai užsitęsę ar trikdo kasdienį gyvenimą.

    Be to, prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku – ypač dėl galimų sąveikų su vaistais ir saugios dozės.

    L-teaninas: ramybės siejamas junginys

    L-teaninas – aminorūgštis, kurios gausu žaliojoje arbatoje. Dėl jos ši arbata neretai siejama su raminamuoju poveikiu.

    Apžvalgoje nurodoma, kad L-teaninas gali veikti neuromediatorių sistemas, susijusias su nuotaikos ir streso reguliavimu. Vis dėlto pažymima, kad tyrimų dar nėra tiek, kad būtų galima tvirtai vertinti poveikį klinikinei depresijai.

    Vitaminai D ir B12: didžiausia nauda – esant trūkumui

    Vitaminas D dažnai minimas kalbant apie sezoninį nuotaikos svyravimą. Apžvalgoje pabrėžiama, kad mažas vitamino D kiekis siejamas su didesne depresijos rizika.

    Kadangi vitaminas D tirpsta riebaluose ir gali kauptis organizme, prieš didesnes dozes ar ilgalaikį vartojimą verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, ar reikalingi tyrimai ir kokia schema tinkamiausia.

    Vitaminas B12 nuotaikai ir energijai gali būti ypač svarbus, jei nustatytas jo trūkumas. Šis vitaminas natūraliai randamas gyvūninės kilmės produktuose, todėl vegetarams ir veganams trūkumo rizika gali būti didesnė.

    Apžvalgoje taip pat minimos kitos rizikos grupės – vyresni žmonės ir vartojantys tam tikrus vaistus, įskaitant metforminą ar kai kuriuos rūgštingumą mažinančius preparatus. B12 trūkumas gali būti susijęs su nuovargiu, neurologiniais simptomais ir nuotaikos pokyčiais.

    Jonažolė: gali veikti, bet sąveikų – daug

    Jonažolė išskiriama kaip vienas iš nedaugelio papildų, kurio poveikis lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai kai kuriuose tyrimuose lyginamas su kai kurių antidepresantų efektyvumu.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: jonažolė netinka visiems ir gali turėti daug reikšmingų sąveikų su vaistais. Dėl to prieš ją vartojant rekomenduojama būtinai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Saugumas ir kasdieniai įpročiai – svarbiausia

    Apžvalgoje primenama, kad papildus verta rinktis pagal individualų poreikį ir turimus įrodymus, o ne vien dėl to, kad jie madingi socialiniuose tinkluose.

    Saugumui svarbu įsivertinti galimus trūkumus (prireikus atlikti tyrimus), patikrinti sąveikas su vartojamais vaistais ir rinktis patikimų gamintojų produktus.

    Taip pat akcentuojama, kad nuotaikai didelę įtaką daro kasdieniai įpročiai – fizinis aktyvumas, buvimas lauke, subalansuota mityba ir socialiniai ryšiai. O jei prasta nuotaika ar nerimas užsitęsia, verta kreiptis profesionalios pagalbos.

  • Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Depresija ir tamsus sezonas: mokslininkai rodo į terapiją šviesa – ką verta žinoti dabar

    Kaip šviesa veikia nuotaiką?

    Ryški dienos šviesa padeda sinchronizuoti vidinį biologinį laikrodį, kuris reguliuoja miegą, budrumą ir kai kurių hormonų išsiskyrimą. Šviesos signalai, patekę į akis, perduodami smegenų sritims, atsakingoms už paros ritmo derinimą prie dienos ir nakties ciklo.

    Kai natūralios šviesos trūksta, ypač rudenį ir žiemą, paros ritmas daliai žmonių išsibalansuoja. Tai gali pasireikšti prastesne nuotaika, energijos stoka, mieguistumu dieną ir miego kokybės suprastėjimu naktį.

    Specialistai pabrėžia, kad nuotaikos pokyčius dažnai sustiprina ir gyvenimo būdas: mažesnis fizinis aktyvumas, daugiau laiko patalpose, netaisyklingas miego režimas. Dėl to kai kuriems žmonėms vien pasistengti daugiau būti lauke nepakanka.

    Kas yra šviesos terapija?

    Šviesos terapija, dar vadinama fototerapija, yra metodas, kai žmogus reguliariai būna veikiamas intensyvios šviesos, siekiant stabilizuoti biologinį laikrodį. Manoma, kad tai gali turėti įtakos su miegu ir nuotaika susijusiems procesams, įskaitant melatonino ritmą ir serotonino sistemos aktyvumą.

    Dažniausiai šis metodas taikomas sezoniniam afektiniam sutrikimui, kai depresijos simptomai kartojasi šaltuoju metų laiku ir palengvėja pavasarį. Klinikinė praktika rodo, kad daliai žmonių jis gali būti naudingas ir esant nesezoninei depresijai, tačiau rezultatai nėra vienodi.

    Tipinis režimas dažnai siejamas su 10 000 liuksų šviesos šaltiniu ir maždaug 20–30 minučių trukmės seansais ryte, geriausia per pirmą valandą po pabudimo. Tiesiai į lempą žiūrėti nereikia, svarbu, kad šviesa pasiektų atmerktas akis iš rekomenduojamo atstumo.

    Ką rodo tyrimai ir kam reikia atsargumo?

    Mokslinėje literatūroje geriausiai pagrįstas šviesos terapijos efektyvumas sezoninės depresijos atvejais. Tyrimai rodo, kad reguliari ryški šviesa gali sumažinti simptomų intensyvumą, pagerinti savijautą ir padidinti energijos lygį, nors poveikio stiprumas skiriasi.

    Naujesnėse apžvalgose pabrėžiama, kad nesezoninės depresijos atvejais šviesos terapija kai kuriems pacientams gali būti veiksminga kaip papildoma priemonė, ypač derinant ją su antidepresantais. Vis dėlto tyrimų rezultatai nevienalyčiai, o metodika skiriasi, todėl šviesos terapija ne visada laikoma universaliu sprendimu.

    Šalutiniai poveikiai dažniausiai būna lengvi ir trumpalaikiai: galvos skausmas, akių nuovargis, dirglumas, pykinimas ar miego sutrikimai. Jei simptomai kartojasi, paprastai rekomenduojama koreguoti seanso trukmę, laiką arba intensyvumą.

    Ypač atsargiai šviesos terapija vertinama žmonėms, turintiems akių ligų, pavyzdžiui, tinklainės pažeidimų, glaukomą ar diabetinę retinopatiją. Tokiais atvejais prieš pradedant kursą pravartu pasitarti su gydytoju ir, jei reikia, su oftalmologu.

    Gydytojo konsultacija svarbi ir vartojantiems vaistus, didinančius jautrumą šviesai, nes gali padidėti nepageidaujamų reakcijų rizika. Taip pat akcentuojama, kad sergant bipoliniu sutrikimu reikalinga psichiatro priežiūra, nes netinkamai parinktas režimas gali išprovokuoti hipomanijos ar manijos simptomus.

    Specialistai pabrėžia, kad šviesos terapija neturėtų būti laikoma savarankišku psichoterapijos ar paskirtų vaistų pakaitalu. Jei depresijos simptomai ryškėja, atsiranda minčių apie savižalą ar prastėja kasdienis funkcionavimas, būtina kreiptis profesionalios pagalbos.

  • Mokslininkai įspėja: ne tik miego trukmė – ši fazė siejama su net 83 ligų rizika

    Mokslininkai įspėja: ne tik miego trukmė – ši fazė siejama su net 83 ligų rizika

    Ką parodė UK Biobank analizė

    Apie miego svarbą sveikatai kalbama seniai, tačiau daugelis tyrimų daugiausia vertino miego trukmę. Naujesnės analizės vis dažniau rodo, kad reikšmę gali turėti ir miego struktūra, tai yra, kaip per naktį pasiskirsto skirtingos miego fazės.

    Didelio masto tyrime buvo analizuojami 95 559 UK Biobank dalyvių duomenys. Savaitę jie ant riešo nešiojo aktyvumą fiksuojantį įrenginį, o vėliau beveik devynerius metus buvo stebima jų sveikatos būklė ir naujai diagnozuojamos ligos.

    Remiantis surinktais rodmenimis ir algoritmu, buvo įvertintas miego fazių pasiskirstymas, miego reguliarumas ir naktinių prabudimų trukmė. Tyrimo rezultatai 2026 metų rugsėjo 17 dieną paskelbti moksliniame žurnale PLOS Medicine.

    REM fazė ir ryšys su ligų rizika

    Ryškiausios sąsajos nustatytos vertinant REM fazę, kuri pasižymi greitais akių judesiais ir didesniu smegenų aktyvumu. Ši miego dalis siejama su emocijų apdorojimu ir atminties įtvirtinimu, o intensyviausi sapnai dažniausiai pasireiškia būtent tada.

    Tyrėjai pastebėjo, kad ilgesnis laikas REM fazėje statistiškai siejosi su mažesne net 83 ligų rizika. Pabrėžiama, kad tai yra asociacija, o ne įrodymas, kad ilgesnė REM fazė tiesiogiai apsaugo nuo ligų.

    Analizėje nurodoma, jog maždaug 47,6 minutės skirtumas REM fazėje tarp lyginamų grupių siejosi su 26 proc. mažesne širdies nepakankamumo rizika, 46 proc. mažesne demencijos rizika ir iki 80 proc. mažesne parkinsonizmo rizika.

    Parkinsonizmas reiškia judesių simptomų rinkinį, kuris gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, įskaitant Parkinsono ligą. Mokslininkai pabrėžia, kad iš šių duomenų negalima daryti išvados, jog pakanka prailginti REM miegą ir rizika automatiškai sumažės.

    Gilus miegas, reguliarumas ir praktiški signalai

    Nors daugiausia dėmesio sulaukė REM fazė, tyrime reikšmingas buvo ir gilus miegas, per kurį organizmas intensyviai atsistato. Didesnė gilaus miego dalis siejosi su mažesne kelių ligų, įskaitant 2 tipo diabetą, depresiją ir Parkinsono ligą, rizika.

    Ne mažiau svarbus pasirodė miego reguliarumas. Žmonės, kurių miego trukmė ryškiai svyravo skirtingomis naktimis, vėliau dažniau susidurdavo su sveikatos problemomis, tarp jų ir nerimo bei depresijos simptomais.

    Vertinant bendrą miego trukmę, mažiausia rizika daugeliui stebėtų būklių dažniau fiksuota miegantiems apie 6–8 valandas. Ypač nepalankiai išsiskyrė miegas trumpesnis nei 5 valandos, siejęsis su didesne 37 ligų rizika.

    Vis dėlto šešios valandos nėra universali norma. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai daugumai suaugusiųjų rekomenduoja miegoti bent 7 valandas, nes individualus poreikis gali skirtis dėl amžiaus, sveikatos ir gyvenimo būdo.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į ribotumus: miego fazės buvo vertinamos pagal ant riešo nešiojamus įrenginius, o ne pagal išsamų polisomnografijos tyrimą. Dėl to rezultatus reikėtų vertinti kaip svarbų signalą, kad sveikatai reikšminga ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei reguliarumas.

    Praktikoje specialistai dažniausiai pataria laikytis pastovaus užmigimo ir kėlimosi ritmo, vakare riboti kofeiną ir alkoholį bei pasirūpinti vėsiu, tamsiu ir tyliu miegamuoju. Jei vargina nuolatinis mieguistumas dieną, garsus knarkimas ar dažni prabudimai, verta pasitarti su gydytoju.

  • ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD suaugusiems: specialistai perspėja apie rizikas, bet dauguma vis dar lieka be diagnozės

    ADHD vis dar dažnai klaidingai laikomas tik vaikystės sutrikimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad jis neretai tęsiasi ir suaugus. Nors pastaraisiais metais daugėjo besikreipiančių dėl įvertinimo, reali diagnozė dažnai nustatoma tik nedidelei daliai žmonių, kuriems ji būtų reikalinga.

    Psichiatrai atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų ADHD paplitimas dažniausiai vertinamas apie 3–3,5 proc. populiacijos. Tai reiškia, kad didelėje šalyje tokių žmonių gali būti šimtai tūkstančių, o diagnostikos ir gydymo paslaugų poreikis auga greičiau nei sistemos pajėgumai.

    „Kalbėti apie medicinines diagnozes kaip apie madą yra rizikinga, nes taip nuvertinamos realios žmonių kovos“, – sakė psichiatrė Anna Szczegielniak.

    Kartu specialistai pripažįsta, kad didesnis viešumas padėjo daliai žmonių suprasti, jog nuolatiniai sunkumai nebūtinai yra tinginystė ar valios stoka. Vis dažniau į gydytojus kreipiasi suaugusieji, kuriems ilgą laiką buvo gydomi nerimo ar depresijos simptomai, nors pagrindinė problema galėjo būti neatpažintas ADHD.

    Vienas ryškiausių pokyčių yra tai, kad daugėja vėlyvų diagnozių, ypač tarp moterų. Vaikystėje jų simptomai neretai būna mažiau pastebimi: dominuoja neatidumas, išsiblaškymas, vidinė įtampa, o ne išorinis hiperaktyvumas, todėl pagalba nepasiekiama dešimtmečiais.

    Suaugusiesiems ADHD dažnai pasireiškia kitaip nei vaikams: vietoje atviro judrumo labiau matomas lėtinis chaosas, minčių šuoliavimas, prokrastinacija, laiko planavimo sunkumai ir emocijų reguliavimo problemos. Specialistai pabrėžia, kad sutrikimo vaizdas gali kisti skirtingais gyvenimo etapais, ypač didėjant atsakomybėms.

    Dažnas kelias iki įvertinimo prasideda tuomet, kai ankstesnės kompensavimo strategijos nebeveikia. Tai gali būti paaukštinimas darbe, perėjimas prie savarankiško darbo, nuosavo verslo kūrimas ar vaiko gimimas, kai staiga prireikia daugiau struktūros ir nuoseklaus planavimo.

    „Gyvenimo lūžiai neretai atskleidžia, kad žmogus ilgus metus funkcionavo milžiniškų pastangų kaina“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai pabrėžia, kad negydomas ADHD gali reikšmingai didinti gretutinių problemų riziką: depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, impulsyvių sprendimų ir nelaimingų atsitikimų. Mokslinėje literatūroje aptariamas ir didesnis traumų bei sužeidimų dažnis, ypač paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, kai impulsyvumas bei rizikos elgsena dažniausiai ryškiausi.

    „Tyrimai rodo, kad tinkamas gydymas gali mažinti nelaimingų atsitikimų riziką ir padėti saugiau funkcionuoti kasdienybėje“, – sakė psichiatras Tomasz M. Gondek.

    Gydymas paprastai apima kelias kryptis: psichoedukaciją, elgesio strategijas, psichoterapiją, o daliai pacientų ir medikamentinį gydymą, kai jis skiriamas pagal indikacijas. Specialistai akcentuoja, kad tikslas nėra pakeisti asmenybę, bet sumažinti simptomų įtaką mokslui, darbui, santykiams ir sveikatai.

    Kita auganti problema, anot psichiatrų, yra greitų diagnozių rinka. Trumpi, keliolikos ar keliasdešimties minučių įvertinimai, neįsigilinant į vaikystės anamnezę ir neatliekant diagnostikos skirtumų analizės, gali lemti klaidas ir netinkamą gydymą.

    „ADHD yra neuroraidos sutrikimas, todėl požymiai turi būti pasireiškę iki 12 metų. Jei simptomai atsiranda epizodiškai ar aiškiai priklauso nuo miego, perdegimo ar laikino streso, būtina plėsti diagnostiką“, – sakė A. Szczegielniak.

    Specialistai ragina nesiremti vien socialiniuose tinkluose plintančiais simptomų sąrašais ir vengti savidiagnostikos. Patikimas įvertinimas paprastai reikalauja laiko, išsamaus pokalbio, gyvenimo istorijos analizės bei gretutinių sutrikimų atmetimo, nes suaugusiesiems jie dažnai ne tik lydi, bet ir užmaskuoja ADHD.

  • Pamirškite 10 tūkst. žingsnių: mokslininkai įvardijo paprastą tikslą, mažinantį mirties riziką

    Noras daugiau judėti dažnai prasideda nuo garsaus tikslo nueiti 10 tūkst. žingsnių per dieną. Tačiau naujesni moksliniai vertinimai rodo, kad sveikatai reikšminga nauda gali pasirodyti ir anksčiau, o realistiškesnis orientyras daugeliui žmonių yra apie 7 000 žingsnių.

    Didelės apimties sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje buvo apibendrinti 57 tyrimų duomenys iš 35 kohortų, apėmusių dalyvius iš daugiau nei dešimties šalių. Lyginant su maždaug 2 000 žingsnių per dieną, apie 7 000 žingsnių siejosi su 47 proc. mažesne mirties nuo bet kurios priežasties rizika ir 25 proc. mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tyrimų apžvalga taip pat siejo didesnį kasdienį žingsnių skaičių su mažesne kai kurių būklių tikimybe. Tarp jų minimi demencijos rizikos mažėjimas, retesni depresijos simptomai, mažesnė 2 tipo diabeto tikimybė, retesni griuvimai, taip pat mažesnė mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią detalę: dauguma tokių duomenų yra stebėjimo pobūdžio. Tai reiškia, kad tyrimai parodo ryšį tarp žingsnių skaičiaus ir sveikatos rodiklių, tačiau neįrodo, kad būtent papildomi žingsniai tiesiogiai sukėlė kiekvieną pagerėjimą.

    Kodėl 10 tūkst. nėra riba?

    Gydytojai primena, kad 10 tūkst. žingsnių nėra stebuklingas slenkstis, skiriantis sėkmę nuo nesėkmės. Svarbiausia yra nuoseklumas ir palaipsnis krūvio didinimas, ypač jei iki šiol žmogus per dieną nueina tik 2 000–3 000 žingsnių.

    „10 tūkst. žingsnių tapo tarsi aktyvios dienos standartu, bet tai nėra riba, kuri automatiškai nulemia rezultatą“, – sakė vidaus ligų gydytoja Asiya Maula.

    Praktiškas kelias dažnai paprastesnis: pradėti nuo papildomų 500–1 000 žingsnių per dieną. Tam gali pakakti trumpos 10 minučių pertraukos pasivaikščiojimui po pietų, išlipimo viena stotele anksčiau ar vaikščiojimo telefonu kalbant koridoriuje ar lauke.

    Trumpi pasivaikščiojimai veikia

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad aktyvumą verta skaidyti į trumpus epizodus. Tris kartus po 10 minučių pasivaikščioti daugeliui lengviau nei iškart planuoti vieną ilgą išėjimą, o toks modelis kartu padeda dažniau pertraukti ilgą sėdėjimą.

    Dar viena svarbi detalė yra ta, kad vien žingsnių skaičius neapima visų judėjimo formų. Plaukimas, važiavimas dviračiu ar dalis jėgos pratimų gali gerinti fizinę būklę, nors žingsniamatyje tai ir neatsispindi.

    Ekspertai taip pat primena bendrąsias rekomendacijas suaugusiesiems: siekti reguliaraus vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę ir įtraukti raumenų stiprinimo pratimus. Tokia kombinacija dažnai yra efektyvesnė nei vien tik susitelkimas į žingsnių skaičių.

    „Vertingiausias tikslas nėra įspūdingiausias skaičius ekrane. Vertingiausias yra tas, kuris padeda judėti reguliariai, be skausmo, išsekimo ar kaltės jausmo“, – pridūrė A. Maula.

  • Diabetas smogia ne tik kūnui: mokslininkai atskleidė pavojingas pasekmes psichikai

    Diabetas daugeliui žmonių reiškia ne tik nuolatinę gliukozės kontrolę, vaistų vartojimą ir mitybos planavimą, bet ir ilgalaikę emocinę įtampą. Vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvenimas su šia lėtine liga susijęs su didesne depresijos, nerimo ir emocinio išsekimo rizika.

    Kasdieniai sprendimai dėl maisto, fizinio aktyvumo, vaistų dozių ar gliukozės matavimų gali tapti nuolatiniu stresoriumi. Papildomą įtampą kelia baimė dėl galimų komplikacijų, staigių cukraus svyravimų ir gydymo kaštų, kurie daliai pacientų tampa rimta našta.

    Kas yra diabetinis distresas?

    Specialistai vis dažniau vartoja terminą diabetinis distresas, apibūdinantį emocinę būseną, kai žmogų slegia kasdienė ligos priežiūros našta. Tai nėra tas pats, kas klinikinė depresija, tačiau distresas gali pabloginti savijautą ir paskatinti atsitraukimą nuo gydymo režimo.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2021 metais apie 24 proc. suaugusiųjų, gyvenančių su diabetu, patyrė vidutinį, o 6,6 proc. – sunkų distresą. Tai rodo, kad emociniai sunkumai yra dažni ir gali paliesti reikšmingą dalį sergančiųjų.

    Uždaras ratas: emocijos ir gliukozė

    Psichologiniai iššūkiai neretai sukuria uždarą ratą: emocinis nuovargis mažina motyvaciją reguliariai matuoti gliukozę, laikytis mitybos plano ar vartoti vaistus. Tuo metu prastesnė diabeto kontrolė gali dar labiau didinti stresą, nerimą ir kaltės jausmą.

    Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su fiziologiniais pokyčiais, galinčiais daryti įtaką gliukozės svyravimams, ypač kai sutrinka miegas, didėja uždegiminiai procesai ar keičiasi hormonų pusiausvyra. Dėl to psichikos sveikata tampa ne šalutiniu, o esminiu diabeto valdymo elementu.

    Kada verta kreiptis pagalbos?

    Medikai pabrėžia, kad prislėgta nuotaika, nuolatinis nerimas, dirglumas ar jausmas, kad ligos priežiūra tapo nepakeliama, neturėtų būti ignoruojami. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei šie simptomai tęsiasi kelias savaites, blogina miegą, darbą ar santykius ir trukdo laikytis gydymo plano.

    Pagalba gali būti įvairi: nuo diabeto slaugytojo ar endokrinologo konsultacijų dėl režimo supaprastinimo iki psichologo ar psichiatro įvertinimo, jei įtariama depresija ar nerimo sutrikimas. Ankstyvas įsikišimas dažnai padeda sumažinti distresą ir kartu pagerinti diabeto kontrolę.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.

  • Per 3 min. pasitikrink perdegimą: ką išduoda simptomai ir kada būtina kreiptis į specialistą

    Perdegimas dažnai supainiojamas su paprastu nuovargiu, tačiau tai ne trumpalaikė būsena, kuri praeina po savaitgalio ar atostogų. Paprastai jis kaupiasi mėnesiais ir pasireiškia emociniu, fiziniu bei psichologiniu išsekimu. Rizika didesnė tiems, kurie ilgai dirba viršydami savo galimybes, vengia ribų ir nuolat bando išlaikyti kontrolę.

    Dažniausi signalai yra nuolatinis nuovargis net po miego, sumažėjusi motyvacija ir prarastas interesas veikloms, kurios anksčiau džiugino. Taip pat gali atsirasti dirglumas dėl smulkmenų, sunkumas pradėti net paprastas užduotis ir noras atsiriboti nuo žmonių. Jei tokie požymiai kartojasi nuolat ir trunka kelias savaites, tai gali būti ne įprastas nuovargis, o perdegimo pradžia.

    Kaip atskirti nuo nuovargio?

    Vienas svarbiausių skirtumų yra tai, kad poilsis perdegimo priežasties neišsprendžia. Žmogus gali grįžti po atostogų, tačiau po kelių dienų vėl jaustis taip pat, nes problema slypi ilgalaikiame krūvyje, nuolatinėje įtampoje, prasmės praradime ar neadekvačiuose lūkesčiuose sau. Tokiais atvejais vien miego ar laisvų dienų neužtenka.

    Perdegimas dažnai siejamas su darbu, bet gali kilti ir dėl ilgalaikės globos, tėvystės ar emocinės atsakomybės šeimoje. Kai žmogus ilgai duoda daugiau, nei atgauna, atsiranda tuštumos jausmas ir cinizmas, o kartu gali kristi pasitikėjimas savimi. Tai nėra tinginystė, o signalas, kad vidiniai resursai išseko.

    Perdegimas ar depresija?

    Simptomai gali būti panašūs, tačiau depresija paprastai apima platesnį gyvenimo spektrą. Perdegimo atveju neretai labiausiai nukenčia konkreti sritis, pavyzdžiui, darbas, o kitur dar išlieka bent dalis džiaugsmo ir susidomėjimo. Depresijai būdingas ilgalaikis prislėgtumas, beviltiškumas ir interesų praradimas beveik visose srityse.

    Jei džiaugsmas dingsta visur, ateitis atrodo tamsi, o kasdieniai veiksmai tampa sunkiai įveikiami, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais svarbu kuo greičiau kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, nes ankstyva pagalba trumpina kelią į stabilizaciją. Perdegimas ir depresija taip pat gali sutapti, todėl savidiagnozė ne visada patikima.

    Kada kreiptis pagalbos?

    Pagalbos verta ieškoti tada, kai simptomai kartojasi nuolat, trukdo darbui, santykiams ir miegui, o bandymai pailsėti neduoda apčiuopiamo efekto. Praktikoje dažnai padeda psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos, kurios leidžia identifikuoti pagrindinius stresorius, atkurti ribas ir susigrąžinti veiksmingus įpročius. Jei vyrauja sunkūs depresijos požymiai, gali prireikti ir gydytojo įvertinimo.

    Kasdienybėje naudinga pradėti nuo labai mažų, bet pastovių veiksmų, kurie grąžina ryšį su savijauta. Padeda trumpas saviklausos stabtelėjimas kelis kartus per dieną, kvėpavimo pratimai, kai iškvėpimas ilgesnis už įkvėpimą, ir minčių išrašymas vakare. Tokios priemonės nepakeičia gydymo, bet gali sumažinti įtampą ir padėti greičiau pastebėti ribų peržengimą.

    Perdegimas paprastai nesibaigia savaime, jei nekeičiamas gyvenimo ritmas ir krūvis. Kuo anksčiau atpažįstami ženklai ir imamasi veiksmų, tuo mažesnė rizika, kad išsekimas taps ilgalaikis ir paveiks sveikatą. Svarbiausia yra ne kaltinti save, o įvardyti problemą ir pasirinkti tinkamą pagalbos kelią.