CP v2

Tag: Depresija

  • Pamirškite 10 tūkst. žingsnių: mokslininkai įvardijo paprastą tikslą, mažinantį mirties riziką

    Noras daugiau judėti dažnai prasideda nuo garsaus tikslo nueiti 10 tūkst. žingsnių per dieną. Tačiau naujesni moksliniai vertinimai rodo, kad sveikatai reikšminga nauda gali pasirodyti ir anksčiau, o realistiškesnis orientyras daugeliui žmonių yra apie 7 000 žingsnių.

    Didelės apimties sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje buvo apibendrinti 57 tyrimų duomenys iš 35 kohortų, apėmusių dalyvius iš daugiau nei dešimties šalių. Lyginant su maždaug 2 000 žingsnių per dieną, apie 7 000 žingsnių siejosi su 47 proc. mažesne mirties nuo bet kurios priežasties rizika ir 25 proc. mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tyrimų apžvalga taip pat siejo didesnį kasdienį žingsnių skaičių su mažesne kai kurių būklių tikimybe. Tarp jų minimi demencijos rizikos mažėjimas, retesni depresijos simptomai, mažesnė 2 tipo diabeto tikimybė, retesni griuvimai, taip pat mažesnė mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią detalę: dauguma tokių duomenų yra stebėjimo pobūdžio. Tai reiškia, kad tyrimai parodo ryšį tarp žingsnių skaičiaus ir sveikatos rodiklių, tačiau neįrodo, kad būtent papildomi žingsniai tiesiogiai sukėlė kiekvieną pagerėjimą.

    Kodėl 10 tūkst. nėra riba?

    Gydytojai primena, kad 10 tūkst. žingsnių nėra stebuklingas slenkstis, skiriantis sėkmę nuo nesėkmės. Svarbiausia yra nuoseklumas ir palaipsnis krūvio didinimas, ypač jei iki šiol žmogus per dieną nueina tik 2 000–3 000 žingsnių.

    „10 tūkst. žingsnių tapo tarsi aktyvios dienos standartu, bet tai nėra riba, kuri automatiškai nulemia rezultatą“, – sakė vidaus ligų gydytoja Asiya Maula.

    Praktiškas kelias dažnai paprastesnis: pradėti nuo papildomų 500–1 000 žingsnių per dieną. Tam gali pakakti trumpos 10 minučių pertraukos pasivaikščiojimui po pietų, išlipimo viena stotele anksčiau ar vaikščiojimo telefonu kalbant koridoriuje ar lauke.

    Trumpi pasivaikščiojimai veikia

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad aktyvumą verta skaidyti į trumpus epizodus. Tris kartus po 10 minučių pasivaikščioti daugeliui lengviau nei iškart planuoti vieną ilgą išėjimą, o toks modelis kartu padeda dažniau pertraukti ilgą sėdėjimą.

    Dar viena svarbi detalė yra ta, kad vien žingsnių skaičius neapima visų judėjimo formų. Plaukimas, važiavimas dviračiu ar dalis jėgos pratimų gali gerinti fizinę būklę, nors žingsniamatyje tai ir neatsispindi.

    Ekspertai taip pat primena bendrąsias rekomendacijas suaugusiesiems: siekti reguliaraus vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę ir įtraukti raumenų stiprinimo pratimus. Tokia kombinacija dažnai yra efektyvesnė nei vien tik susitelkimas į žingsnių skaičių.

    „Vertingiausias tikslas nėra įspūdingiausias skaičius ekrane. Vertingiausias yra tas, kuris padeda judėti reguliariai, be skausmo, išsekimo ar kaltės jausmo“, – pridūrė A. Maula.

  • Diabetas smogia ne tik kūnui: mokslininkai atskleidė pavojingas pasekmes psichikai

    Diabetas daugeliui žmonių reiškia ne tik nuolatinę gliukozės kontrolę, vaistų vartojimą ir mitybos planavimą, bet ir ilgalaikę emocinę įtampą. Vis daugiau tyrimų rodo, kad gyvenimas su šia lėtine liga susijęs su didesne depresijos, nerimo ir emocinio išsekimo rizika.

    Kasdieniai sprendimai dėl maisto, fizinio aktyvumo, vaistų dozių ar gliukozės matavimų gali tapti nuolatiniu stresoriumi. Papildomą įtampą kelia baimė dėl galimų komplikacijų, staigių cukraus svyravimų ir gydymo kaštų, kurie daliai pacientų tampa rimta našta.

    Kas yra diabetinis distresas?

    Specialistai vis dažniau vartoja terminą diabetinis distresas, apibūdinantį emocinę būseną, kai žmogų slegia kasdienė ligos priežiūros našta. Tai nėra tas pats, kas klinikinė depresija, tačiau distresas gali pabloginti savijautą ir paskatinti atsitraukimą nuo gydymo režimo.

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2021 metais apie 24 proc. suaugusiųjų, gyvenančių su diabetu, patyrė vidutinį, o 6,6 proc. – sunkų distresą. Tai rodo, kad emociniai sunkumai yra dažni ir gali paliesti reikšmingą dalį sergančiųjų.

    Uždaras ratas: emocijos ir gliukozė

    Psichologiniai iššūkiai neretai sukuria uždarą ratą: emocinis nuovargis mažina motyvaciją reguliariai matuoti gliukozę, laikytis mitybos plano ar vartoti vaistus. Tuo metu prastesnė diabeto kontrolė gali dar labiau didinti stresą, nerimą ir kaltės jausmą.

    Ilgalaikis stresas taip pat siejamas su fiziologiniais pokyčiais, galinčiais daryti įtaką gliukozės svyravimams, ypač kai sutrinka miegas, didėja uždegiminiai procesai ar keičiasi hormonų pusiausvyra. Dėl to psichikos sveikata tampa ne šalutiniu, o esminiu diabeto valdymo elementu.

    Kada verta kreiptis pagalbos?

    Medikai pabrėžia, kad prislėgta nuotaika, nuolatinis nerimas, dirglumas ar jausmas, kad ligos priežiūra tapo nepakeliama, neturėtų būti ignoruojami. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei šie simptomai tęsiasi kelias savaites, blogina miegą, darbą ar santykius ir trukdo laikytis gydymo plano.

    Pagalba gali būti įvairi: nuo diabeto slaugytojo ar endokrinologo konsultacijų dėl režimo supaprastinimo iki psichologo ar psichiatro įvertinimo, jei įtariama depresija ar nerimo sutrikimas. Ankstyvas įsikišimas dažnai padeda sumažinti distresą ir kartu pagerinti diabeto kontrolę.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.

  • Per 3 min. pasitikrink perdegimą: ką išduoda simptomai ir kada būtina kreiptis į specialistą

    Perdegimas dažnai supainiojamas su paprastu nuovargiu, tačiau tai ne trumpalaikė būsena, kuri praeina po savaitgalio ar atostogų. Paprastai jis kaupiasi mėnesiais ir pasireiškia emociniu, fiziniu bei psichologiniu išsekimu. Rizika didesnė tiems, kurie ilgai dirba viršydami savo galimybes, vengia ribų ir nuolat bando išlaikyti kontrolę.

    Dažniausi signalai yra nuolatinis nuovargis net po miego, sumažėjusi motyvacija ir prarastas interesas veikloms, kurios anksčiau džiugino. Taip pat gali atsirasti dirglumas dėl smulkmenų, sunkumas pradėti net paprastas užduotis ir noras atsiriboti nuo žmonių. Jei tokie požymiai kartojasi nuolat ir trunka kelias savaites, tai gali būti ne įprastas nuovargis, o perdegimo pradžia.

    Kaip atskirti nuo nuovargio?

    Vienas svarbiausių skirtumų yra tai, kad poilsis perdegimo priežasties neišsprendžia. Žmogus gali grįžti po atostogų, tačiau po kelių dienų vėl jaustis taip pat, nes problema slypi ilgalaikiame krūvyje, nuolatinėje įtampoje, prasmės praradime ar neadekvačiuose lūkesčiuose sau. Tokiais atvejais vien miego ar laisvų dienų neužtenka.

    Perdegimas dažnai siejamas su darbu, bet gali kilti ir dėl ilgalaikės globos, tėvystės ar emocinės atsakomybės šeimoje. Kai žmogus ilgai duoda daugiau, nei atgauna, atsiranda tuštumos jausmas ir cinizmas, o kartu gali kristi pasitikėjimas savimi. Tai nėra tinginystė, o signalas, kad vidiniai resursai išseko.

    Perdegimas ar depresija?

    Simptomai gali būti panašūs, tačiau depresija paprastai apima platesnį gyvenimo spektrą. Perdegimo atveju neretai labiausiai nukenčia konkreti sritis, pavyzdžiui, darbas, o kitur dar išlieka bent dalis džiaugsmo ir susidomėjimo. Depresijai būdingas ilgalaikis prislėgtumas, beviltiškumas ir interesų praradimas beveik visose srityse.

    Jei džiaugsmas dingsta visur, ateitis atrodo tamsi, o kasdieniai veiksmai tampa sunkiai įveikiami, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais svarbu kuo greičiau kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, nes ankstyva pagalba trumpina kelią į stabilizaciją. Perdegimas ir depresija taip pat gali sutapti, todėl savidiagnozė ne visada patikima.

    Kada kreiptis pagalbos?

    Pagalbos verta ieškoti tada, kai simptomai kartojasi nuolat, trukdo darbui, santykiams ir miegui, o bandymai pailsėti neduoda apčiuopiamo efekto. Praktikoje dažnai padeda psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos, kurios leidžia identifikuoti pagrindinius stresorius, atkurti ribas ir susigrąžinti veiksmingus įpročius. Jei vyrauja sunkūs depresijos požymiai, gali prireikti ir gydytojo įvertinimo.

    Kasdienybėje naudinga pradėti nuo labai mažų, bet pastovių veiksmų, kurie grąžina ryšį su savijauta. Padeda trumpas saviklausos stabtelėjimas kelis kartus per dieną, kvėpavimo pratimai, kai iškvėpimas ilgesnis už įkvėpimą, ir minčių išrašymas vakare. Tokios priemonės nepakeičia gydymo, bet gali sumažinti įtampą ir padėti greičiau pastebėti ribų peržengimą.

    Perdegimas paprastai nesibaigia savaime, jei nekeičiamas gyvenimo ritmas ir krūvis. Kuo anksčiau atpažįstami ženklai ir imamasi veiksmų, tuo mažesnė rizika, kad išsekimas taps ilgalaikis ir paveiks sveikatą. Svarbiausia yra ne kaltinti save, o įvardyti problemą ir pasirinkti tinkamą pagalbos kelią.

  • Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Kas vyksta kūne patiriant stresą?

    Stresinėje situacijoje organizmas įjungia vadinamąją kovok arba bėk reakciją: antinksčiai išskiria adrenaliną ir kortizolį. Šie hormonai trumpam padidina kraujospūdį, pagreitina širdies ritmą ir pakelia gliukozės kiekį kraujyje, kad kūnas būtų pasiruošęs veikti.

    Problema prasideda tada, kai įtampa tampa kasdienybe ir streso hormonų lygis išlieka padidėjęs savaites ar mėnesius. Tuomet gali sutrikti širdies ir kraujagyslių, virškinimo, imuninės bei nervų sistemų veikla, o simptomai ima priminti įvairias ligas.

    Dažniausi lėtinio streso signalai

    Vieni dažniausių požymių yra įtampos tipo galvos skausmai ir nuolatinis raumenų susikaustymas. Skausmas neretai juntamas tarsi spaudimas kaktos ar pakaušio srityje, o kartu atsiranda kaklo, pečių, nugaros sustingimas, kartais ir dantų griežimas miegant.

    Širdis taip pat reaguoja į ilgalaikę įtampą: gali pasireikšti širdies plakimas, permušimai, epizodiškai padidėjęs kraujospūdis. Tokie pojūčiai gąsdina, nes gali būti panašūs į širdies ligų simptomus, todėl jų nereikėtų automatiškai priskirti vien stresui.

    Ne mažiau būdingi ir virškinimo sutrikimai, nes smegenys ir žarnynas nuolat „bendrauja“ vadinamąja smegenų ir žarnyno ašimi. Dėl to įtampa gali išprovokuoti pilvo skausmus, pykinimą, rėmenį, viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, o sergant dirgliosios žarnos sindromu simptomai dažnai sustiprėja.

    Lėtinis stresas dažnai pirmiausia smogia miegui: sunku užmigti, naktį dažnai prabundama arba atsikeliama pernelyg anksti. Miego trūkumas palaiko užburtą ratą, nes prastesnė savijauta didina dirglumą, blogina atmintį, dėmesio koncentraciją ir mažina darbingumą.

    Nuolatinis nuovargis, net ir išmiegojus pakankamai valandų, taip pat yra tipiškas signalas. Organizmas ilgai veikiamas įtampos režimu prasčiau atsistato, todėl kasdieniai darbai tampa sunkesni, o jėgos atsinaujina lėčiau.

    Ilgalaikė įtampa gali slopinti imuninę sistemą, todėl žmonės dažniau serga infekcijomis, ilgiau sveiksta ir pastebi lėtesnį žaizdų gijimą. Kai kuriems prisideda odos problemos, pavyzdžiui, paūmėja aknė, atopinis dermatitas, žvynelinė ar dilgėlinė, o po kelių mėnesių nuo stipraus streso epizodo gali sustiprėti plaukų slinkimas.

    Stresas paveikia ne tik kūną, bet ir psichiką: didėja irzlumas, nerimas, atsiranda sunkumų priimant sprendimus, krenta nuotaika. Jei tokia būsena užsitęsia, gali didėti nerimo sutrikimų ar depresijos rizika.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Net jei simptomai sutampa su stresui būdingais požymiais, savidiagnostika gali būti pavojinga. Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei negalavimai atsirado pirmą kartą, stiprėja, tęsiasi ilgą laiką arba trukdo kasdieniam gyvenimui.

    Ypač skubiai pagalbos reikia, jei kartu pasireiškia krūtinės skausmas, dusulys, alpimas, gausus kraujavimas, aukšta temperatūra, neaiškus staigus svorio kritimas ar intensyvus, naujas skausmas. Tokiais atvejais pirmiausia būtina atmesti būkles, kurioms reikalingas gydymas, o tik tada ieškoti ryšio su stresu.

    „Stresas gali imituoti daugelį ligų, todėl svarbiausia ne nurašyti visko nervams, o įvertinti, ar nėra pavojingų signalų“, – sako gydytojai, pabrėžiantys, kad tyrimai ir objektyvus įvertinimas padeda pasirinkti tinkamą kelią.

    Visiškai pašalinti stresą iš gyvenimo sunku, tačiau jo poveikį galima sumažinti. Geriausiai veikia reguliarus fizinis aktyvumas, miego režimo stabilizavimas, subalansuota mityba, mažesnis alkoholio ir nikotino vartojimas, taip pat kvėpavimo pratimai, meditacija, atsipalaidavimo technikos ir socialinis palaikymas.

    Jei įtampa trunka mėnesius ir pradeda riboti kasdienį funkcionavimą, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti ir medikamentinį gydymą, ypač jei ryškūs nerimo ar depresijos simptomai.

  • 3 paprasti produktai, kurie, gydytojo teigimu, gali mažinti demencijos ir depresijos riziką

    Kasdienė mityba siejama ne tik su kūno savijauta, bet ir su smegenų veikla, atmintimi bei nuotaika. Vis daugiau tyrimų rodo, kad tam tikri produktai, ypač turintys omega-3 riebalų rūgščių, antioksidantų ir folatų, gali prisidėti prie geresnės kognityvinės sveikatos ir mažesnės depresijos simptomų rizikos.

    Didelė dalis žmonių, pajutę atminties suprastėjimą ar emocinį nuovargį, pirmiausia ieško papildų. Tačiau gydytojai ir visuomenės sveikatos rekomendacijos dažniau akcentuoja maistą kaip bazę, nes naudą lemia ne viena medžiaga, o visas mitybos modelis.

    Viena svarbiausių produktų grupių, siejamų su smegenų sveikata, yra riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša, silkė, sardinės ar skumbrė. Jose gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios yra svarbios nervinių ląstelių membranoms ir siejamos su uždegiminių procesų mažėjimu, o tai aktualu ir senėjant smegenims.

    Ne mažiau svarbios yra lapinės daržovės ir žalumynai, tokie kaip špinatai, brokoliai ar lapiniai kopūstai. Šie produktai paprastai turi daug folatų, vitamino K ir antioksidantų, o folatų stoka kai kuriuose tyrimuose siejama su prastesne nuotaikos reguliacija ir didesne depresijos simptomų tikimybe.

    Trečioji grupė, kuri dažnai minima kalbant apie atmintį ir kognityvines funkcijas, yra uogos, ypač mėlynės, šilauogės ir braškės. Jose esantys flavonoidai ir kiti antioksidantai siejami su geresniais kai kurių pažintinių testų rezultatais bei kraujagyslių funkcija, o tai svarbu smegenų aprūpinimui krauju.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas demencijos ar depresijos neapsaugo, tačiau nuoseklūs mitybos įpročiai gali turėti reikšmingą įtaką. Geriausi rezultatai paprastai siejami su Viduržemio jūros ar MIND tipo mityba, kurioje dominuoja daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis, riešutai ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Jei atminties sutrikimai ar depresijos simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ir neatidėlioti įvertinimo. Mityba gali būti svarbi prevencijos dalis, tačiau ji nepakeičia diagnostikos ir gydymo, kai jų reikia.

  • Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Narcystyczne zaburzenia osobowości charakteryzuje potrzeba bycia podziwianym, przekonanie o ważności własnej osoby i brak empatii. Widnieją w klasyfikacji Amerykańskiego Towarzystwa Psychiatrycznego (DSM-5), która dzieli zaburzenia osobowości na osobne wiązki, oznaczone literami A, B i C. Narcyzm, wraz z osobowością borderline i antyspołeczną, zaliczamy do wiązki B. Ich wspólnym mianownikiem są: chęć zwrócenia na siebie uwagi, łatwość wdawania się w konflikty, chwiejność emocjonalna i teatralne zachowania.

    Osobowość narcystyczna najczęściej ujawnia się u młodzieży lub młodych dorosłych, których świat wewnętrzny buzuje od nadmiaru emocji i które stoją przed niespodziewanym wyzwaniem wartościowania swoich działań. Niejednokrotnie pojawia się u nich myśl: “Jestem stworzony/a do czegoś więcej” albo “Jestem ponadprzeciętny/a”. U większości, wraz z wiekiem, te przekonania ustępują, jeśli jednak zaburzają codzienne funkcjonowanie i są bardzo nasilone, warto zgłosić się do specjalisty.

    Osoby dotknięte tym zaburzeniem zdecydowanie wyróżniają się z tłumu, bardzo często irytując swoje otoczenie. Prowadzą do napięć. Po pierwsze – wyolbrzymiają swoje osiągnięcia i talenty, uważają się za lepsze i oczekują podziwu. Nie dość, że nie są w stanie zaakceptować sukcesów innych, są aroganckie i zazdrosne, to jeszcze potrafią wykorzystać nawet bliskich, by osiągnąć własne cele.

    Oto kilka cech narcyzów:

    Bycie w relacji z narcyzem jest niezmiernie trudne. Partner osoby zaburzonej bywa wpędzany w poczucie winy, czuje się kimś gorszym, doświadcza poniżania i izolowania od ludzi. Jeśli sądzisz, że żyjesz z narcyzem, zasugeruj mu wizytę u specjalisty, ale co najważniejsze – nie bój się samemu szukać dla siebie pomocy.

    W przebiegu zaburzenia mogą pojawiać się krótkie epizody psychotyczne, sprowokowane przede wszystkim różnicami między własnym przekonaniem wielkościowym a tym, jak rzeczywiście jest się odbieranym przez społeczeństwo, a także stany depresyjne, gdy potrzeba znaczenia jest niezaspokojona. Poza omawianym już narcyzmem wielkościowym, odznaczającym się brakiem zrozumienia innych, wykorzystywaniem ludzi i antagonizowaniem ich, wyszczególnia się również narcyzm wrażliwy. W tej postaci zaburzenia pacjenci co prawda wykazują klasyczne zachowania narcystyczne, ale są również wycofani, nieufni i zamknięci w sobie – takie osoby o wiele chętniej sięgają po pomoc.

    Trendy narcystyczne mogą pojawiać się w normalnym rozwoju osobowości, ale w dorosłości większość osób redukuje je w sobie na tyle, że nie są traktowane jako zaburzenie, a jedynie cecha charakteru.

    Według DSM-5 osobowość narcystyczną można zdiagnozować u osoby dorosłej, u której występuje co najmniej kilka cech narcystycznych i:

    Narcystyczne zaburzenie osobowości występuje według niektórych źródeł nawet u ok. 6 proc. populacji. Ich rozpoznaniem zajmuje się lekarz, a konkretnie psychiatra. Czynnikami ryzyka pojawienia się tej patologii są: rodzinne zaniedbania wychowawcze, zwłaszcza brak empatii u matki, dawanie do zrozumienia dziecku, że zasługuje na miłość, kiedy coś osiągnie, naprzemienne idealizowanie i ujmowanie wartości dziecka przez opiekunów.

    Osoby zgłaszające się po specjalistyczną pomoc zwykle kierowane są do psychoterapeuty, gdzie uczą się prawidłowych wzorców zachowań i relacji.

    Źródła:

  • Mikrodozavimas ar maisto papildai? Ekspertė įspėja: internete siūlo pavojingą klastotę

    Socialiniuose tinkluose ir interneto parduotuvėse vis dažniau reklamuojamas vadinamasis mikrodozavimas, tačiau po šiuo terminu neretai slepiami visiškai skirtingi dalykai. Vienu atveju tai gali būti legalūs maisto papildai iš vaistinių grybų, pavyzdžiui, liūto karčių ar reishi, kitu – neteisėtai platinami psilocibino turintys produktai, galintys veikti sąmonę.

    Specialistai pabrėžia, kad tikrasis mikrodozavimas siejamas būtent su psilocibinu, tai yra psichiką veikiančia medžiaga, kuri tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą. Tokios medžiagos vartojimas be medicininės priežiūros gali sukelti ne tik trumpalaikius pojūčių pokyčius, bet ir rimtesnius psichikos sutrikimus, ypač jei žmogus turi polinkį į nerimo ar nuotaikos sutrikimus.

    Kodėl rinka yra nekontroliuojama?

    Didžiausia problema ta, kad daugelyje šalių, taip pat ir Ukrainoje, nėra registruotų receptinių ar nereceptinių vaistų su psilocibinu, skirtų laisvam pardavimui. Tai reiškia, kad viskas, kas internete pateikiama kaip psilocibino mikrodozės kapsulės ar lašai, realiai patenka į šešėlinę rinką ir nėra prižiūrima pagal įprastus vaistų kokybės reikalavimus.

    Dėl šios priežasties pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai gauna. Produktas gali būti pristatomas kaip papildas, tačiau sudėtis, žaliavos kilmė ir realus veikliųjų medžiagų kiekis dažniausiai nėra patikrinami nepriklausomose laboratorijose.

    Didžiausios rizikos: nuo nulio iki kritinės dozės

    Nelegaliuose produktuose pavojingiausia yra standartų nebuvimas. Nėra patikimų dozavimo gairių ir kokybės kontrolės, todėl vienoje kapsulėje veikliosios medžiagos gali nebūti visai, o kitoje jos gali būti tiek, kad vietoj žadėto susikaupimo ar energijos pasireikštų ryškios haliucinacijos ir panikos reakcijos.

    Dar viena rizika yra užterštumas: netinkamai apdorota žaliava gali turėti pelėsių, sunkiųjų metalų ar kitų priemaišų. Tokios priemaišos ypač pavojingos, jei produktai vartojami reguliariai ir ilgą laiką, nes poveikis gali kauptis.

    Ką rodo mokslas ir kuo skiriasi klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai tyrimai pasaulyje iš tiesų vertina psilocibino potencialą gydant gydymui atsparią depresiją ar potrauminio streso sutrikimą, tačiau tokie bandymai vyksta griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai atrenkami pagal aiškius kriterijus, o procesą prižiūri gydytojai specialistai, užtikrinantys saugumo protokolus.

    Esminis skirtumas tas, kad klinikiniuose tyrimuose naudojami tiksliai dozuoti, medicininės kokybės preparatai, o ne anoniminiai mišiniai iš interneto. Todėl bandymai, kuriuos žmonės atlieka savarankiškai, siekdami greitesnio darbo tempo, nemigos nugalėjimo ar tariamo produktyvumo šuolio, mediciniškai laikomi ne atsargiu eksperimentu, o didelės rizikos elgesiu.

    „Pirkdamas internete tokius produktus žmogus iš esmės žaidžia rusišką ruletę su savo sveikata“, – teigė ekspertė.

    Gydytojai primena, kad jei žmogus patiria nuotaikos svyravimus, nemigą ar nerimą, saugiausias kelias yra kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Savarankiškas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, ypač nežinant sudėties ir dozės, gali baigtis ne geresne savijauta, o ilgalaikėmis psichikos ir nervų sistemos problemomis.

  • Red Lipstick Monster prabilo apie lekooporną depresiją: 3 gydymo metodai ir kiek tai kainuoja

    Red Lipstick Monster prabilo apie lekooporną depresiją: 3 gydymo metodai ir kiek tai kainuoja

    Ewa Grzelakowska-Kostoglu, socialiniuose tinkluose žinoma kaip „Red Lipstick Monster“, pranešė serganti lekooporne depresija ir atvirai papasakojo apie gydymo kelią. Ji pabrėžė, kad psichikos sveikatos tema jai svarbi ne vienerius metus, todėl nusprendė kalbėti viešai.

    Lekooporne depresija vadinama būklė, kai simptomai išlieka nepaisant tinkamai parinkto ir pakankamai ilgai taikyto gydymo antidepresantais. Dažnai šis terminas vartojamas tuomet, kai nepasiekiama aiškios pagerėjimo po bent dviejų skirtingų antidepresantų kursų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad simptomai paprastai nesiskiria nuo kitų depresijos formų, tačiau užsitęsia ir sunkiai pasiduoda gydymui. Tai gali reikšti ilgalaikį prislėgtumą, energijos stoką, miego sutrikimus, nerimą, prasmės praradimą ar minčių sulėtėjimą.

    Influencerė savo įraše išskyrė tris metodus, kurie taikomi tuomet, kai įprastos priemonės nepadeda. Šios kryptys medicinoje vertinamos kaip labiau specializuotos ir dažniausiai pasirenkamos psichiatrui įvertinus ligos eigą, rizikas ir ankstesnio gydymo rezultatus.

    Elektros impulsų terapija

    Viena iš minimų priemonių yra elektros impulsų terapija, kuri klinikinėje praktikoje naudojama sunkioms depresijos formoms, taip pat kai būtinas greitesnis efektas arba kai kitos priemonės nepadeda. Procedūra atliekama taikant bendrąją nejautrą ir naudojant raumenis atpalaiduojančius vaistus, todėl pacientas skausmo nejaučia.

    Gydymo kursas dažniausiai apima kelias procedūras, o prieš jas atliekami būtini sveikatos patikrinimai ir įvertinamos kontraindikacijos. Nors visuomenėje šis metodas neretai apipintas mitais, medicinoje jis laikomas vienu veiksmingiausių, kai depresija yra atspari vaistams.

    Transkranijinė magnetinė stimuliacija

    Kita priemonė – transkranijinė magnetinė stimuliacija, neinvazinis gydymas, kai magnetiniais impulsais veikiamos su nuotaikos reguliavimu siejamos smegenų sritys. Dažniausiai taikomasi į prefrontalinę žievę, kurios aktyvumas depresijos atvejais neretai būna pakitęs.

    Procedūros paprastai atliekamos kursu, o poveikis siejamas su smegenų tinklų veiklos moduliavimu ir neuroplastiškumo skatinimu. Lenkijoje šis gydymas, kaip nurodoma influencerės pasakojime, dažniausiai prieinamas privačiai ir gali kainuoti apie 1 400 eurų už visą kursą.

    Ketamino ir esketamino terapija

    Trečioji kryptis – ketamino terapija, kai vaistas skiriamas intraveninėmis infuzijomis gydymo įstaigoje, prižiūrint medikams. Pastaraisiais metais ketaminas ir jo darinys esketaminas aptariami kaip reikšminga pažanga lekooporės depresijos gydyme, nes kai kuriems pacientams poveikis gali pasireikšti greičiau nei vartojant įprastus antidepresantus.

    Infuzijų kursas dažniausiai sudaromas iš kelių procedūrų per kelias savaites, o konkretus planas priklauso nuo paciento būklės ir gydytojo sprendimo. Pasak E. Grzelakowskos-Kostoglu, ketamino protokolo kaina gali siekti apie 3 000 eurų, o esketamino gydymas – iki maždaug 4 600 eurų.

    Psichiatrai pabrėžia, kad lekooporės depresijos atvejais ypač svarbus individualus planas, nes dažnai prireikia derinti medikamentus, psichoterapiją ir papildomas biologines intervencijas. Taip pat akcentuojama, kad bet koks gydymas turi būti parenkamas tik gydytojui įvertinus rizikas, gretutines ligas ir galimą savižalos pavojų.

    Viešas žinomų žmonių kalbėjimas apie depresiją, anot specialistų, gali mažinti stigmatizaciją ir skatinti kreiptis pagalbos anksčiau. Vis dėlto pabrėžiama, kad socialinių tinklų pasakojimai negali pakeisti profesionalios diagnostikos, o gydymo sprendimai turi būti priimami konsultuojantis su gydytoju psichiatru.

  • Žuvis du kartus per savaitę: 9 priežastys, kodėl šis įprotis gali prailginti gyvenimą

    Reguliarus žuvies vartojimas siejamas su ilgesne gyvenimo trukme ir mažesne lėtinių ligų rizika. Mitybos specialistai dažniausiai rekomenduoja žuvį valgyti bent du kartus per savaitę, pirmenybę teikiant riebiai jūrinei žuviai.

    Riebi žuvis yra vienas patikimiausių ilgos grandinės omega-3 riebalų rūgščių, kokybiškų baltymų, vitamino D, jodo ir seleno šaltinių. Šios medžiagos svarbios širdžiai, smegenims, regėjimui ir imuninei sistemai, o jų stoka ypač dažna šaltuoju metų laiku.

    Kuo žuvis išsiskiria mityboje

    Žuvyje esantys EPA ir DHA tipo omega-3 riebalai yra siejami su geresniais kraujagyslių rodikliais ir mažesne širdies bei kraujotakos ligų rizika. Skirtingai nei augaliniai omega-3 šaltiniai, žuvis suteikia būtent tas formas, kurias organizmas naudoja tiesiogiai.

    Ne mažiau svarbus ir baltymų profilis: žuvis dažnai būna lengviau virškinama, o joje esantys mikroelementai prisideda prie normalios skydliaukės funkcijos. Jei jūrinės žuvies racionas retas, dalį naudos gali suteikti ir gėlavandenė žuvis, nors omega-3 kiekis joje paprastai mažesnis.

    Nauda širdžiai, smegenims ir nuotaikai

    Mokslinių apžvalgų duomenys rodo, kad žuvies vartojimas siejamas su mažesne miokardo infarkto ir insulto rizika. Didžiausia nauda dažniausiai fiksuojama tuomet, kai žuvis keičia perdirbtą mėsą ar produktus, kuriuose gausu sočiųjų riebalų.

    Omega-3 riebalų rūgštys taip pat siejamos su geresne smegenų funkcija ir lėtesniu pažintinių gebėjimų silpnėjimu vyresniame amžiuje. Tyrimuose aptariama ir galima sąsaja su nuotaika, nes omega-3 dalyvauja nervų sistemos veikloje ir uždegiminių procesų reguliavime.

    Vitaminas D, regėjimas ir miegas

    Vitamino D trūkumas daugelyje šalių išlieka aktuali problema, o riebi žuvis yra vienas natūralių jo šaltinių mityboje. Šis vitaminas svarbus kaulams, raumenų funkcijai ir imuninei sistemai, todėl ypač vertingas, kai saulės spinduliuotės mažai.

    Žuvies vartojimas siejamas ir su mažesne su amžiumi susijusios geltonosios dėmės degeneracijos rizika, kuri yra viena dažniausių regėjimo prastėjimo priežasčių vyresniame amžiuje. Kai kuriuose tyrimuose aptariamas ir ryšys su geresne miego kokybe, nors individualūs rezultatai gali skirtis.

    Nėštumo laikotarpiu žuvis gali būti naudinga vaisiaus smegenų ir regos vystymuisi, tačiau svarbu rinktis mažai gyvsidabrio turinčias rūšis. Praktinė taisyklė paprasta: įvairinti žuvį, rinktis patikimą kilmę ir vengti itin didelių plėšrių žuvų, kurios dažniau sukaupia teršalus.

    Jei žuvies nevalgote, verta su šeimos gydytoju ar dietologu aptarti, kaip kompensuoti omega-3 ir vitamino D poreikį. Vis dėlto daugeliui žmonių paprastas įprotis įtraukti žuvį į meniu du kartus per savaitę yra vienas lengviausių žingsnių geresnės savijautos link.