CP v2

Tag: Depresija

  • Apklausa: daugiau nei 60 proc. psichikos sveikatos patarimų ieško per DI, bet beveik pusė nusivilia

    Apklausa: daugiau nei 60 proc. psichikos sveikatos patarimų ieško per DI, bet beveik pusė nusivilia

    Daugiau nei šeši iš dešimties žmonių psichikos sveikatos klausimais patarimų ieško pasitelkdami dirbtinis intelektas, tačiau beveik kas antras lieka nepatenkintas gautais atsakymais. Tai rodo draudimo bendrovės AXA ir tyrimų įmonės IPSOS atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 19 000 suaugusiųjų 18–75 metų iš 18 šalių.

    Tyrimas atliktas 2026 metų sausio 12–vasario 16 dienomis, vertinant, kaip žmonės jaučiasi ir kokių pagalbos priemonių imasi. Apklausos duomenimis, 68 proc. respondentų gali būti paveikti nerimo, streso ar depresijos, net jei simptomai yra lengvi, o 18–24 metų grupėje šis rodiklis išauga iki 85 proc.

    Jauniausiems tenka didžiausia našta

    Didžiausias sunkumas fiksuotas būtent 18–24 metų amžiaus grupėje: apie 43 proc. jų galimai patiria stiprius ar itin stiprius depresijos, nerimo ar streso simptomus. Tai beveik dvigubai daugiau nei pasaulinis vidurkis, siekiantis 26 proc.

    Tyrimo autoriai taip pat nurodo, kad 46 proc. apklaustųjų priskiria save „sunkiai besitvarkantiems“ arba „stingstantiems“ būsenose. Dažniausiai įvardytas jausmas buvo prislėgta nuotaika, kurią nurodė 65 proc. respondentų.

    Ekranai ir priklausomybė nuo technologijų

    Viena ryškiausių blogėjančios savijautos priežasčių įvardijamas ekranų ir technologijų naudojimas. Vidutiniškai žmonės, neskaičiuodami darbo, mokslų ir savaitgalio veiklų, prie ekranų praleidžia 5,1 valandos per dieną.

    Skirtingose šalyse šis laikas smarkiai skiriasi: nuo 6,4 valandos Tailande ir Filipinuose iki 4,2 valandos Japonijoje ir 4,1 valandos Šveicarijoje. 66 proc. respondentų teigė, kad ekranai bent vidutiniškai blogina miegą, koncentraciją ar fizinio aktyvumo įpročius, o 39 proc. poveikį apibūdino kaip itin stiprų.

    Kodėl žmonės kreipiasi į DI?

    Apklausoje pabrėžiama, kad daliai žmonių profesionali pagalba išlieka sunkiai pasiekiama dėl kainos ir laiko trūkumo. Tarp tų, kurie jaučiasi prasčiau, 43 proc. per pastaruosius 12 mėnesių nesulaukė jokios profesionalios pagalbos, o dalis jų teigė netikintys, kad medicininė pagalba apskritai reikalinga.

    Šiame kontekste DI įrankiai tampa savipagalbos alternatyva, kuri visada po ranka. 63 proc. apklaustųjų nurodė naudoję DI valdomus pokalbių įrankius, tokius kaip „ChatGPT“ ar „Gemini“, psichikos sveikatos klausimams, o 38 proc. teigė jais pasitikintys labiau nei psichikos sveikatos specialistais.

    „Turime būti labai atsargūs, kad DI neapibūdintume kaip vien blogio psichikos sveikatai“, – sakė AXA sveikatos ir prevencijos vadovas Khaled El Shaarany.

    „DI yra prieinamas visą parą, dažnai nemokamas, ir jis tavo telefone būtent tada, kai esi vienas vėlų vakarą ir jautiesi prastai“, – sakė Khaled El Shaarany.

    „Tačiau bendro pobūdžio modeliai, tokie kaip „ChatGPT“ ar „Gemini“, nėra sukurti kaip medicininės pagalbos priemonė, tai labiau panašu į pokalbį su draugu, o ne su gydytoju“, – sakė Khaled El Shaarany.

    Apklausos rezultatai rodo ir paradoksą: nors DI naudojimas plinta, 45 proc. DI pasitelkusių žmonių liko nepatenkinti patarimų kokybe. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad DI atsakymai gali būti informatyvūs, bet psichikos sveikatos situacijose svarbūs kontekstas, rizikų atpažinimas ir aiškūs veiksmai, o ne platus galimų priežasčių sąrašas.

    Todėl vis dažniau pabrėžiama apsauginių mechanizmų būtinybė: DI sistemos turėtų gebėti atpažinti įspėjamuosius ženklus, nukreipti žmogų į tinkamą pagalbą ir, kai reikia, skatinti kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Tuo pat metu ekspertai ragina DI vertinti kaip papildomą priemonę, o ne pakaitalą diagnostikai ar gydymui.

  • Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Prancūzijos psichiatrijos ligoninėje pacientams skiriami asilai: rezultatai stebina net medikus

    Asilai kaip terapijos dalis

    Rytinėje Paryžiaus dalyje esančiame Ville-Evrard ligoninės komplekse psichikos sveikatos pacientų terapijoje vis dažniau pasitelkiami asilai. Čia veikiantis gyvūnų asistuojamos terapijos padalinys laikomas išskirtiniu Prancūzijoje, o pacientai sako, kad tokios sesijos padeda nusiraminti ir lengviau ištverti gydymo rutiną.

    Programoje dalyvauja penki asilai, su kuriais pacientai mokosi užmegzti ryšį per paprastus, bet struktūruotus veiksmus: vedžiojimą, kanopų priežiūrą, šėrimą ir kontaktą po užsiėmimų. Ligoninė pabrėžia, kad tai nėra pramoga, o apgalvota intervencija greta įprasto psichiatrijos gydymo.

    Kaip vyksta užsiėmimai?

    Užsiėmimų metu pacientai su darbuotojų priežiūra vedžioja asilus po ligoninės teritoriją, atlieka priežiūros darbus ir palaipsniui prisiima atsakomybę už konkretų gyvūną. Ilgainiui siekiama, kad žmogus turėtų nuolatinį „porininką“: pažįstamas asilas mažina įtampą ir padeda lengviau įsitraukti.

    Viena iš programos dalyvių Nathalie sako, kad kontaktas su gyvūnu veikia panašiai kaip raminamieji vaistai, tik be „atsiribojimo“ jausmo.

    „Kai išgeri vaistus, kurie padeda atsipalaiduoti, poveikis labai panašus. Aš tai vadinčiau gyvūnų medicina: palengvėja ir nustoji galvoti apie visa kita“, – sakė Nathalie.

    Slaugytoja Audrey Seffar pasakoja, kad pradžioje pacientė nedrįso išlipti iš specialaus vežimėlio, tačiau nuosekliai dirbant su gyvūnu situacija keitėsi. Pasak jos, asilas tampa tarpininku, kuris padeda žengti mažus, bet svarbius žingsnius.

    „Po truputį, su padrąsinimu, ji tai padarė. Gyvūnas čia yra mediatorius, ir šiandien ji jau galėjo išlipti iš vežimėlio ir stovėti šalia savo asilo“, – sakė Audrey Seffar.

    Kodėl pasirinkti būtent asilai

    Programos iniciatoriai teigia, kad asilai išsiskiria ramiu temperamentu, socialumu ir gebėjimu „sulaikyti“ žmogaus emocijas, nereikalaujant daug žodinio bendravimo. Dėl to jie ypač tinkami pacientams, kuriems sunku dalyvauti grupinėse veiklose, palaikyti pokalbį ar reguliuoti nerimą.

    François Hadey, prisidedantis prie gyvūnų paruošimo terapijai, sako, kad asilams reikia kantraus, nuoseklaus darbo, tačiau jų reakcijos į žmogų būna labai aiškios. Jo teigimu, dalis gyvūnų į ligoninę atkeliauja iš prieglaudų, patyrę nepriežiūrą, todėl ir jų istorijos pacientams neretai tampa atpažįstamos.

    „Asilas yra labai protingas: jis greitai supranta, bet jam reikia aiškinti lėtai. Jie ramūs, paprastai artimi žmonėms, o įsitraukę į šias sąveikas labai gerai užmezga ryšį su pacientais. Jie tarsi emocijų kempinės“, – sakė François Hadey.

    Specialistai pabrėžia, kad gyvūnų asistuojama terapija neturi pakeisti gydytojo ar vaistų, tačiau gali padėti ten, kur vien medikamentai ne visada atkuria motyvaciją. Psichiatrijoje tai ypač aktualu pacientams, vartojantiems antipsichozinius vaistus ar raminamuosius, kurie kai kuriems žmonėms sumažina energiją ir norą veikti.

    Pasak programos kūrėjų, rūpinimasis gyvūnu veikia „veidrodžio principu“: mokantis šerti ir prižiūrėti asilą, lengviau grįžti prie savęs priežiūros įpročių. Ligoninėje taip pat pasitelkiami ir kiti gyvūnai, o mažesni kartais atnešami į palatas tiems, kurie negali išeiti į lauką.

    Ville-Evrard komanda siekia, kad tokios praktikos būtų plačiau pripažįstamos ir moksliškai įvertintos. Nors kasdienė patirtis ir pacientų liudijimai rodo naudą, specialistai pabrėžia, kad reikalingi nuoseklūs tyrimai, kurie padėtų aiškiau įvardyti, kam ir kokiomis sąlygomis gyvūnų asistuojama terapija veiksmingiausia.

  • Nereguliarus valgymas siejamas su didesne depresijos rizika: ką parodė 21 568 žmonių tyrimas

    Nereguliarus valgymas siejamas su didesne depresijos rizika: ką parodė 21 568 žmonių tyrimas

    Nereguliarus valgymo režimas, kai pagrindiniai valgiai vyksta skirtingu metu arba dažnai praleidžiami, gali būti susijęs su didesne depresijos simptomų rizika. Tokias sąsajas nustatė Pietų Korėjos mokslininkų analizė, publikuota Journal of Affective Disorders.

    Tyrėjai rėmėsi 21 568 suaugusiųjų duomenimis iš 2014–2022 metais vykdytos Korėjos nacionalinės sveikatos ir mitybos apklausos. Vertinta, kaip nuosekliai žmonės laikėsi pagrindinių valgymų ir kaip tai siejosi su savijauta bei depresijos simptomais.

    Rezultatai parodė, kad asmenys, kurių pagrindiniai valgiai buvo mažiau reguliarūs, turėjo apie 55 proc. didesnę tikimybę patirti depresijos simptomus nei tie, kurie valgė pastovesniu grafiku. Autoriai pabrėžė, kad ryšys išliko reikšmingas įvertinus ir kitus mitybos bei gyvenimo būdo veiksnius.

    „Šie rezultatai rodo, kad mažesnis pagrindinių valgymų reguliarumas gali būti nepriklausomas depresijos simptomų rizikos veiksnys, nepaisant kitų mitybos ar gyvenimo būdo veiksnių“, – rašė tyrimo autoriai.

    Mokslininkai aiškina, kad netvarkingi valgymo laikai gali trikdyti cirkadinius ritmus, dar vadinamus vidiniu organizmo laikrodžiu. Sutrikus dienos ritmui, gali keistis nuotaikos reguliavimui svarbūs biologiniai procesai, įskaitant melatonino ir kortizolio išsiskyrimo dinamiką.

    Be biologinių mechanizmų, nereguliarus valgymas dažnai reiškia ir prastesnę mitybos kokybę. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad tokiu atveju žmonės neretai gauna mažiau medžiagų, siejamų su emocine pusiausvyra, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, skaidulų ir antioksidantų.

    Analizėje taip pat pastebėta, kad didesnė mitybos įvairovė gali silpninti neigiamas nereguliaraus valgymo sąsajas su savijauta. Tuo metu pusryčių praleidimas, priešingai, buvo siejamas su stipresniais nepalankiais ryšiais.

    Ryškiausios sąsajos nustatytos tarp vyrų, rūkančiųjų ir tų, kurie dažniau valgo vėlai vakare. Tai nereiškia, kad šios grupės neišvengiamai susidurs su depresija, tačiau gali rodyti, kad tam tikri įpročių deriniai sustiprina riziką.

    Tyrimo autoriai pabrėžė svarbų apribojimą: tai momentinė, vienu laikotarpiu atlikta analizė, todėl ji neleidžia tvirtai pasakyti, kas yra priežastis, o kas pasekmė. Gali būti, kad nereguliarus valgymas didina depresijos simptomų tikimybę, bet taip pat įmanoma, kad prastėjanti emocinė būklė pati išbalansuoja dienotvarkę ir apetitą.

    Vis dėlto išvados papildo augantį tyrimų lauką, kuriame vis daugiau dėmesio skiriama keičiamiems gyvenimo būdo veiksniams. Tyrėjų teigimu, nuoseklesnis valgymo grafikas, įvairesnė mityba ir įprotis neatsisakyti pusryčių gali tapti praktiška, nefarmakologine kryptimi, padedančia mažinti depresijos simptomų riziką populiacijos mastu.

  • Mokslininkai rado ryšį: ankstyvas lytinis debiutas siejamas su prastesne sveika senatve

    Naujas genetinis tyrimas rodo, kad amžius, kada žmogus patiria pirmąjį lytinį kontaktą, gali būti susijęs su vėlesniais sveikatos rodikliais senatvėje. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia lemties, tačiau ankstyvas debiutas dažniau siejamas su rizikos veiksniais, kurie ilgainiui gali kauptis.

    Kas nustatyta genetiniame tyrime?

    Kinijos Šandongo universiteto tyrėjai analizavo didelės apimties genetinius duomenis ir ieškojo DNR variantų, susijusių su pirmojo lytinio kontakto amžiumi. Tuomet jie vertino, ar genetinė polinkio kryptis siejasi su vadinamuoju sveiku senėjimu, kai žmogus ilgiau išlieka fiziškai ir psichologiškai funkcionalus.

    Analizė parodė statistinį ryšį: su ankstesniu lytiniu debiutu siejami genetiniai žymenys dažniau koreliavo su prastesniais sveikatos rodikliais vyresniame amžiuje. Tyrimo autoriai akcentuoja, kad genetika čia greičiausiai veikia per elgesio ir psichologinių veiksnių visumą, o ne per vieną konkretų mechanizmą.

    „Pirmojo lytinio kontakto laikas su senėjimu susijęs per labai sudėtingą psichologinių ir elgesio veiksnių sistemą“, – sakė vienas iš tyrimo autorių.

    Keturi dažniau sutinkami rizikos signalai

    Siekdami paaiškinti galimą ryšio logiką, mokslininkai įvertino daugybę galimų tarpininkaujančių veiksnių ir išskyrė kelias sritis, kurios, jų teigimu, dažniau lydi ankstyvesnį debiutą. Tarp jų minimi senatvinio trapumo požymiai, lėtinės depresijos simptomai, obstrukcinės plaučių ligos rizika, taip pat dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo bruožai.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie ryšiai nebūtinai reiškia, jog ankstyvas lytinis gyvenimas tiesiogiai sukelia šias problemas. Kur kas dažniau kalbama apie bendrą foną: impulsyvumą, polinkį į rizikingą elgesį, žalingus įpročius, prastesnį miegą, didesnį stresą ar mažesnį psichologinį saugumą paauglystėje.

    Kodėl jaunimas vis dažniau neskuba?

    Tuo pat metu Vakarų šalyse vis dažniau fiksuojama priešinga tendencija: dalis jaunų žmonių lytinį gyvenimą pradeda vėliau arba jo neskuba pradėti apskritai. Šis reiškinys viešojoje erdvėje neretai vadinamas seksualine recesija ir siejamas su pasikeitusia pažinčių kultūra, ilgesniu laiku prie ekranų, pandemijos poveikiu bei augančiu nerimo lygiu.

    Ekspertai pažymi, kad vien amžius savaime neapibrėžia nei žmogaus sveikatos, nei gyvenimo kokybės. Daug svarbiau, kokiomis aplinkybėmis bręstama, ar paauglys turi emocinę paramą, ar gauna patikimą lytinį švietimą, ir ar anksti neįsitvirtina rizikingi įpročiai, kurie vėliau didina lėtinių ligų tikimybę.

  • Mokslininkai įspėja: viena nakties funkcija gali sieti stresą, širdį ir demenciją

    Mokslininkai įspėja: viena nakties funkcija gali sieti stresą, širdį ir demenciją

    Demencijos riziką didinantys veiksniai dažnai atrodo kaip atskiri galvosūkiai: lėtinis stresas, depresija, širdies ir kraujagyslių ligos, senėjimas. Tačiau nauja mokslinių tyrimų apžvalga siūlo bendrą giją, galinčią paaiškinti, kodėl šie dalykai taip dažnai eina kartu.

    Pasak neuromokslininkų, svarbiausias jungiamasis elementas gali būti miegas, tiksliau, tai, kas per miegą vyksta smegenyse. Tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria smegenų gebėjimui naktį šalinti medžiagų apykaitos atliekas, kurios kaupiasi dieną.

    Miegas ir smegenų valymo hipotezė

    Pastarąjį dešimtmetį daug diskusijų kelia glinfatinė sistema – smegenų skysčių apytakos ir šalinimo tinklas, pirmiausia aprašytas gyvūnų modeliuose, o vėliau tiriamas ir žmonėms. Hipotezė teigia, kad ši sistema padeda išplauti medžiagas, siejamas su neurodegeneraciniais procesais.

    Vis dėlto mokslinis vaizdas nėra vienareikšmis: dalis darbų rodo didesnį aktyvumą miego metu, o kai kurie naujesni eksperimentai kelia klausimų, ar visada miegas reiškia intensyvesnį toksinų šalinimą. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne vien miego trukmė, o jo kokybė ir miego architektūra.

    Kas vyksta per ne REM miegą?

    Apžvalgoje pabrėžiama, kad ne REM miego metu smegenyse veikia suderinti neuromoduliatorių, tokių kaip noradrenalinas, serotoninas, dopaminas ir acetilcholinas, ritmai. Jie siejami ne tik su nuotaika ar dėmesiu, bet ir su kraujagyslių tonuso pokyčiais.

    Idėja tokia: reguliarūs cheminių signalų svyravimai gali skatinti švelnų kraujagyslių išsiplėtimą ir susitraukimą, o tai padeda judėti smegenų skysčiui ir palaiko vadinamąsias naktines smegenų tvarkos funkcijas. Kai miegas fragmentuotas, nepakankamas ar paveiktas tam tikrų vaistų, šie ritmai gali išsiderinti.

    „Daugelis sutrikimų, didinančių demencijos riziką, kartu ardo ir smegenų miego ritmus“, – sakė Ročesterio universiteto neuromokslininkė Maiken Nedergaard.

    „Mūsų darbai leidžia manyti, kad tai gali būti ne atskiri reiškiniai, o susiję per smegenų gebėjimą per miegą pašalinti atliekas“, – pridūrė ji.

    Kodėl tai svarbu kasdienybei?

    Ši kryptis padeda paaiškinti, kodėl lėtinis stresas, depresija ar širdies ir kraujagyslių ligos neretai siejasi su prastesniu miegu, o ilgainiui ir su didesne pažinimo sutrikimų rizika. Tai nereiškia, kad miegas vienas sukelia demenciją, tačiau jis gali būti svarbi grandis bendrame rizikos mechanizme.

    Ekspertai pabrėžia, kad miego ir demencijos ryšį dar reikia tiksliai patvirtinti priežastiniais tyrimais, ypač su žmonėmis. Vis dėlto praktinė žinutė aiški: nuoseklus miego režimas, kokybiškas nakties poilsis ir miego sutrikimų diagnostika gali būti reikšminga prevencijos dalis, greta fizinio aktyvumo, širdies sveikatos kontrolės ir psichikos sveikatos priežiūros.

    Apžvalga publikuota žurnale Science, o jos autoriai ragina miegą vertinti ne kaip pasyvų poilsį, bet kaip aktyvų, koordinuotą smegenų palaikymo procesą, galintį turėti reikšmę senėjimo ir neurodegeneracijos eigai.

  • Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Mokslininkai: viena psilocibino dozė per kelias dienas sumažino depresiją – poveikis truko mėnesius

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė, suteikiant psichologinį palaikymą, daliai žmonių su pasikartojančia depresija galėjo greitai sumažinti simptomus. Pagerėjimas buvo fiksuojamas per kelias dienas, o daliai dalyvių išliko kelis mėnesius.

    Tyrimas publikuotas „JAMA Network Open“ ir jame dalyvavo 35 asmenys, turintys pasikartojančios depresijos diagnozę. Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į psilocibino ir placebo grupes, o abi grupės gavo paruošiamąjį ir vėlesnį psichologinį palaikymą.

    Placebui pasirinktas vitaminas B3, kuris gali sukelti kai kuriuos laikinius fizinius pojūčius, pavyzdžiui, odos paraudimą, taip bandant priartėti prie tikrojo preparato sukeliamos patirties. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad psilocibinas dažnai sukelia ryškią pakitusią būseną, todėl dalyviai neretai atspėja, kurią priemonę gavo.

    Praėjus 8 dienoms, psilocibino grupėje nuotaikos ir depresijos simptomų rodikliai vidutiniškai gerėjo labiau nei placebo grupėje. Pasibaigus 6 savaičių stebėsenai, daugiau nei pusei psilocibino grupės dalyvių nebeatitiko depresijos diagnostiniai kriterijai, o placebo grupėje panašų pagerėjimą pasiekė vienas žmogus.

    Tyrėjai dalyvius stebėjo vienerius metus, siekdami įvertinti, kiek trunka efektas. Savarankiškai vertinamuose rodikliuose ryškesnis skirtumas tarp grupių išliko kiek ilgiau nei 3 mėnesius, vėliau jis mažėjo, nes dalis placebo grupės dalyvių taip pat ėmė jaustis geriau.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad depresijos simptomai daliai žmonių natūraliai kinta bangomis, todėl vien tik laiko faktorius gali turėti įtakos savijautai. Per stebėseną šiek tiek daugiau nei trečdalis dalyvių abiejose grupėse pradėjo vartoti antidepresantus, vidutiniškai praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo tyrimo pradžios.

    Didžiausia problema – aklinimas

    Vienas svarbiausių psilocibino tyrimų iššūkių yra vadinamasis aklinimas, kai dalyviai neturėtų žinoti, ar gavo aktyvią medžiagą, ar placebą. Šiame tyrime, nepaisant vienodų kapsulių ir aktyvaus placebo, beveik visi dalyviai teisingai atspėjo savo grupę.

    Tokiose studijose tai ypač svarbu, nes lūkesčiai gali keisti savijautos vertinimą ir simptomų reportavimą. Jei žmogus patiria aiškiai atpažįstamą psilocibino poveikį, gali sustiprėti tikėjimas, kad gydymas padės, o placebo grupėje nusivylimas gali veikti priešingai.

    Tyrime gydymas apskritai buvo toleruojamas, tačiau du dalyviai patyrė nerimą, kuris tęsėsi kelias savaites. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios intervencijos klinikinėje praktikoje vertinamos tik kaip mediciniškai griežtai kontroliuojamos, su atranka, saugumo protokolais ir psichologiniu palaikymu.

    Ką tai reiškia gydymui?

    Iki šiol nemažai psilocibino tyrimų buvo orientuoti į gydymui atsparią depresiją, kai įprasti metodai nepadeda. Šis darbas papildo duomenis, kad galimas poveikis pasireiškia ir esant dažnesnėms, pasikartojančioms depresijos formoms, tačiau išvados dėl masto ir ilgalaikės naudos dar reikalauja didesnių imčių.

    Autorių teigimu, svarbiausias ateities uždavinys yra tiksliau atskirti biologinį psilocibino poveikį nuo patirties, terapinio konteksto ir lūkesčių įtakos. Nuo to priklausys, kur tokie metodai galėtų atsirasti būsimose psichikos sveikatos paslaugose ir kokie standartai būtų taikomi.

  • Vaistas nuo artrito netikėtai padėjo, kai antidepresantai neveikia: kas paaiškėjo tyrime?

    Vaistas nuo artrito netikėtai padėjo, kai antidepresantai neveikia: kas paaiškėjo tyrime?

    Maždaug trečdalis žmonių, sergančių didžiuoju depresijos sutrikimu, nepatiria pakankamo pagerėjimo vartodami įprastus antidepresantus, todėl mokslininkai vis aktyviau ieško kitų biologinių mechanizmų. Nauji duomenys rodo, kad daliai pacientų svarbi gali būti ne vien smegenų chemija, bet ir uždegiminiai procesai organizme.

    2026 metais žurnale JAMA Psychiatry paskelbto bandomojo klinikinio tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad artritui ir kitoms imuninėms ligoms gydyti naudojamas tocilizumabas gali sumažinti depresijos simptomus tiems žmonėms, kurių būklė nereaguoja į standartinius vaistus ir kurių kraujyje nustatomi uždegimo požymiai.

    Kas buvo tiriama?

    Tyrime dalyvavo 30 žmonių, turinčių vidutinio sunkumo ar sunkią depresiją ir anksčiau nepakankamai reagavusių į antidepresantus. Atrankoje taip pat buvo vertinami kraujo žymenys, rodantys galimą žemo lygio uždegimą.

    Dalyviai keturias savaites atsitiktine tvarka gavo arba tocilizumabą, arba placebą, o tyrėjai vertino depresijos sunkumo pokyčius, nerimą, nuovargį ir gyvenimo kokybę. Pastebėta, kad tocilizumabą gavusioje grupėje simptomai mažėjo labiau nei placebo grupėje.

    Ketvirtos savaitės pabaigoje 54 proc. tocilizumabo grupės dalyvių buvo vertinami kaip pasiekę depresijos remisiją, palyginti su 31 proc. placebo grupėje. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo koncepcijos patikrinimo tyrimas, todėl jis nebuvo skirtas galutiniams statistiškai tvirtiems įrodymams pateikti.

    Kodėl čia svarbus uždegimas?

    Tocilizumabas slopina interleukino 6 receptorių, susijusį su uždegimo grandine. Šis kelias seniai siejamas su kai kurių autoimuninių ligų eiga, o pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų nagrinėja ryšį tarp žemo lygio uždegimo ir depresijos simptomų daliai pacientų.

    Tyrime išryškėjo tendencija, kad geriausiai reagavo tie dalyviai, kurių pradiniai uždegimo rodikliai buvo aukštesni. Tai sustiprina idėją, kad depresija nėra vienalytė būklė ir kad ateityje gydymas gali būti parenkamas tiksliau, įvertinus biologinius požymius, o ne vien simptomų aprašą.

    Ką tai reiškia pacientams dabar?

    Šie rezultatai dar nereiškia, kad tocilizumabas taps įprastu depresijos gydymu artimiausiu metu. Reikalingi didesni, ilgiau trunkantys ir įvairesnių pacientų grupes apimantys atsitiktinių imčių tyrimai, kurie patvirtintų efektyvumą, įvertintų rizikas ir padėtų atsakyti, kam toks gydymas būtų tinkamiausias.

    Be to, imuninę sistemą veikiantys vaistai paprastai turi aiškias skyrimo indikacijas, stebėsenos reikalavimus ir galimus šalutinius poveikius, todėl savarankiškai ar be psichiatro ir kitų specialistų priežiūros jų taikyti negalima. Praktinis šios krypties pažadas yra kitas: depresijos gydymas gali judėti link labiau individualizuotos medicinos, kai tinkamas metodas parenkamas pagal žmogaus biologiją.

    „Mūsų darbas yra svarbus žingsnis kuriant naujus depresijos gydymo būdus, ypač tiems, kurių liga sunkiai pasiduoda gydymui“, – sakė Bristolio universiteto mokslininkas Golamas Khandakaras.

    „Artėjame prie labiau pritaikytos depresijos priežiūros, kai gydymas parenkamas taip, kad geriau atitiktų žmogaus biologiją ir būtų skiriamas tinkamu laiku“, – sakė Bristolio universiteto mokslininkė Éimear Foley.

  • Žarnynas ir nerimas: mokslininkai atskleidžia, kaip bakterijos gali keisti nuotaiką

    Žarnynas ir nerimas: mokslininkai atskleidžia, kaip bakterijos gali keisti nuotaiką

    Dar visai neseniai virškinimo bėdos ir nuotaikos sutrikimai dažnai buvo laikomi dviem nesusijusiomis problemomis. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad juos sieja vadinamoji žarnyno ir smegenų ašis – sudėtingas ryšys tarp virškinamojo trakto, nervų sistemos ir imuniteto.

    Ši komunikacija vyksta per klajoklį nervą, streso hormonus, uždegiminius signalus ir žarnyno mikrobiotą. Dėl to organizmo reakcija į stresą ar uždegimą gali atsispindėti ne tik pilvo simptomais, bet ir nerimu, prastesniu miegu, nuovargiu bei nuotaikos kritimu.

    Kas yra žarnyno ir smegenų ašis?

    Žarnyne gyvena trilijonai mikroorganizmų, kurie dalyvauja virškinime, vitaminų sintezėje ir imuninėje gynyboje. Jie taip pat gamina medžiagas, galinčias veikti nervų sistemą, o jų disbalansas siejamas su padidėjusiu organizmo jautrumu stresui.

    Svarbi ir serotonino tema: didelė dalis šios medžiagos pirmtakų bei reguliavimo mechanizmų yra susiję su žarnynu. Nors serotoninas dažniausiai siejamas su emocijomis, jis taip pat reguliuoja žarnyno motoriką, todėl virškinimo sutrikimai ir emocinė savijauta neretai keičiasi kartu.

    Kodėl IBS dažnai eina kartu su nerimu?

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – dirgliosios žarnos sindromas, dažnai trumpinamas IBS. Tai funkcinis žarnyno sutrikimas, kai pasireiškia pilvo skausmas, pūtimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas arba jų kaita.

    Tyrimai rodo, kad IBS turintys žmonės reikšmingai dažniau patiria nerimo ir depresijos simptomus nei bendroji populiacija. Praktikoje ryšys dažnai būna dvikryptis: įtampa gali sustiprinti pilvo simptomus, o nuolat kartojantis diskomfortas didina nerimą, blogina miegą ir mažina darbingumą.

    Uždegiminės žarnyno ligos ir psichikos sveikata

    Panašios tendencijos matomos ir sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis, tokiomis kaip Krono liga ar opinis kolitas. Tai lėtinės būklės, kurioms būdingi paūmėjimai ir remisijos, o simptomai dažnai paveikia kasdienį gyvenimą bei emocinį stabilumą.

    Duomenys rodo, kad aktyvaus uždegimo laikotarpiais nerimo ir depresijos simptomai gali stiprėti. Mokslininkai tai aiškina ne tik psichologiniu lėtinės ligos krūviu, bet ir pačiu uždegimu: uždegiminiai mediatoriai gali veikti nervų sistemą, keisti streso reakciją ir sąveikauti su mikrobiota.

    „Vis daugiau įrodymų rodo, kad žarnyno būklė ir emocinė savijauta gali paveikti viena kitą, o stresas kai kuriems žmonėms tampa aiškiu simptomų paūmėjimo veiksniu“, – pabrėžia mokslinę literatūrą apibendrinantys gydytojai ir tyrėjai.

    Specialistai akcentuoja, kad žarnyno simptomų ir emocinės savijautos ryšys nereiškia, jog problema yra vien psichologinė. Dažniausiai tai kompleksinė būklė, todėl pagalba gali apimti mitybos korekcijas, simptomų kontrolę, miego ir streso valdymą bei, prireikus, psichologo ar psichiatro įsitraukimą.

    Jei žarnyno sutrikimai tęsiasi ilgai, kartojasi, atsiranda kraujo išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, karščiavimas ar naktiniai simptomai, gydytojai rekomenduoja neatidėlioti ir kreiptis į šeimos gydytoją arba gastroenterologą. Ankstyvas ištyrimas padeda atskirti funkcinius sutrikimus nuo uždegiminių ligų ir parinkti tinkamiausią gydymo planą.

  • Nerimo ir depresijos banga: tyrimas rodo, kad psichikos sutrikimų turi apie 1,2 mlrd. žmonių

    Nerimo ir depresijos banga: tyrimas rodo, kad psichikos sutrikimų turi apie 1,2 mlrd. žmonių

    Nerimo ir depresijos paplitimas per pastaruosius tris dešimtmečius sparčiai augo, o bendras žmonių, gyvenančių su psichikos sveikatos sutrikimais, skaičius pasaulyje pasiekė apie 1,2 mlrd. Tai rodo medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbta Global Burden of Disease 2023 tyrimo analizė, apžvelgusi duomenis iki 2023 metų.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 1990 metų bendras psichikos sutrikimų paplitimas išaugo apie 95 proc. Labiausiai išsiskyrė didžiojo depresinio sutrikimo ir nerimo sutrikimų šuolis: atitinkamai apie 131 proc. ir 158 proc., todėl šios būklės tapo dažniausiai registruojamais psichikos sveikatos sutrikimais pasaulyje.

    „Atsiliepti į pasaulio gyventojų psichikos sveikatos poreikius, ypač pažeidžiamiausių, yra pareiga, o ne pasirinkimas“, – rašė tyrimo autoriai.

    Kas patiria didžiausią naštą?

    Analizė pabrėžia, kad sutrikimų našta pasiskirsto netolygiai: moterims priskiriama apie 620 mln. atvejų, vyrams – apie 552 mln. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad lyčių skirtumus lemiančių priežasčių įrodymai vis dar nevienodi, o kai kurios sritys išlieka nepakankamai ištirtos.

    Publikacijoje minimi galimi paaiškinimai apima tiek socialinius veiksnius, pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje ir seksualinės prievartos riziką, tiek struktūrines nelygybes, įskaitant diskriminaciją. Taip pat išskiriami biologiniai pokyčiai, susiję su nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu, bei didėjantis vaidmenų ir atsakomybių krūvis.

    Tarp moterų dažniausiai fiksuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, o taip pat dažniau minimi tam tikri valgymo sutrikimai ir bipolinis sutrikimas. Vyrų grupėje dažniau pasitaiko neurovystymosi ir elgesio sutrikimai, tokie kaip dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas, elgesio sutrikimai ar autizmo spektro sutrikimas.

    Didžiausia psichikos sveikatos sutrikimų našta pasauliniu mastu nustatyta 15–19 metų paauglių grupėje. Tai sustiprina signalą, kad prevencija ir ankstyva pagalba mokyklose bei pirminėje sveikatos priežiūroje gali būti kritiškai svarbūs.

    Kodėl atvejų daugėja?

    Tyrimo autoriai išskiria kelis reikšmingus rizikos veiksnius: vaikystėje patirtą seksualinį smurtą, smurtą artimoje aplinkoje ir patyčias. Šie veiksniai siejami su įvairiais sutrikimais, tarp jų depresija, nerimo sutrikimais, bipoliniu sutrikimu ir kai kuriomis elgesio problemomis.

    Vis dėlto pažymima, kad vien šie veiksniai nepaaiškina viso šuolio. Tyrime nurodoma, kad rizikos veiksnių paplitimas laikui bėgant ne visada didėjo, o jų paaiškinama dalis 2023 metais sudarė apie 18 proc. psichikos sutrikimų DALY rodiklio, kuris parodo dėl ligos ar negalios prarastus sveiko gyvenimo metus.

    Todėl augimas siejamas su platesniu kontekstu: genetinių ir biologinių veiksnių sąveika, skurdu, didėjančia nelygybe, taip pat didelėmis krizėmis, tokiomis kaip karai, pandemijos, stichinės nelaimės ir klimato kaitos padariniai. Šie sukrėtimai veikia tiek tiesiogiai, didindami stresą ir netektis, tiek netiesiogiai, silpnindami bendruomenių atsparumą ir paslaugų prieinamumą.

    Sveikatos sistemos nespėja paskui poreikį

    Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad psichikos sutrikimai yra vienos svarbiausių negalios priežasčių pasaulyje, o jų keliama žmogiškoji ir ekonominė našta didėja. Tai atsiliepia šeimoms, darbdaviams ir valstybėms per mažesnį produktyvumą, mažesnį dalyvavimą darbo rinkoje ir augantį spaudimą sveikatos bei socialinės apsaugos sistemoms.

    Autoriai įspėja, kad paslaugų plėtra daugelyje šalių neauga proporcingai poreikiui. Kitaip tariant, žmonių, kuriems reikia pagalbos, daugėja greičiau nei didėja galimybės laiku gauti diagnostiką, psichoterapiją, vaistus ar tęstinę psichosocialinę paramą.

    Ekspertai akcentuoja, kad efektyviausios priemonės dažnai yra kompleksinės: ankstyvas atpažinimas, pagalba vaikams ir paaugliams, smurto prevencija, patyčių mažinimas, priklausomybių gydymas, taip pat lengviau pasiekiamos psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėse. Kartu vis didesnis dėmesys skiriamas ir darbo vietų politikai, kuri mažintų perdegimą bei padėtų laiku nukreipti pagalbai.

  • Kontaktiniai lęšiai siunčia impulsus į smegenis: pelėms palengvino depresijos požymius

    Kontaktiniai lęšiai siunčia impulsus į smegenis: pelėms palengvino depresijos požymius

    Pietų Korėjos mokslininkai sukūrė eksperimentinius kontaktinius lęšius su mikroskopiniais elektrodais, kurie silpnais elektriniais impulsais veikia tinklainę ir taip gali pasiekti nuotaiką reguliuojančius smegenų tinklus. Tyrimas su pelėmis parodė, kad toks poveikis susilpnino depresijai būdingą elgesį, tačiau iki taikymo žmonėms dar labai toli.

    Akis jau seniai laikoma patogia prieiga medicinos technologijoms, nes tinklainė šviesą paverčia elektriniais signalais, kurie regos nervu keliauja į smegenis. Dėl to kuriami išmanieji lęšiai, skirti stebėti akispūdį sergant glaukoma, vertinti vyzdžio reakcijas ar ieškoti biomarkerių ašarų skystyje.

    Naujausiame darbe pasirinktas kitas tikslas: ne stebėti, o stimuliuoti. Lęšiuose integruoti elektrodai generuoja dvi panašias, bet šiek tiek besiskiriančias dažnio sroves, o jų persidengimas leidžia koncentruoti poveikį giliau esančiuose audiniuose ir tiksliau nukreipti signalą į tam tikrus nervinius kelius.

    „Idėja patraukli, bet šiuo metu tai tik ankstyvas bandymas su pelėmis, o ne paruoštas gydymo metodas žmonėms“, – sakė tyrimą komentavę mokslininkai.

    Eksperimentuose depresiją primenantys požymiai buvo sukelti laboratorinėms pelėms, pasitelkiant streso hormonų modelį. Patys tyrėjai pabrėžia, kad toks modelis neatspindi viso žmonių depresijos sudėtingumo, nes ši būklė gali turėti skirtingas priežastis, simptomus ir eigą.

    Dar vienas svarbus ribojimas yra tai, kad lęšiai buvo uždėti pelėms su pažeistais fotoreceptoriais, tai yra sutrikusia rega. To reikėjo todėl, kad įprasta regos veikla gali „užgožti“ ar iškraipyti stimuliacijos signalus, todėl dabartinė metodika, kaip ji išbandyta, netiktų gyvūnams ar žmonėms su sveika tinklaine.

    Kas trukdo pritaikyti žmonėms

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į biomechaninius skirtumus: žmogaus akis nuolat fokusuoja vaizdą keisdama lęšiuko formą, o toks judėjimas gali trukdyti stabiliai perduoti impulsus per ant ragenos esantį kontaktinį lęšį. Be to, realiame gyvenime reikėtų užtikrinti patikimą pritaikymą, sterilumą ir infekcijų prevenciją.

    Praktinių kliūčių kelia ir gamyba: išmanieji lęšiai turi būti itin tiksliai pagaminti, biologiškai suderinami, atsparūs drėgmei ir mechaniniam dėvėjimuisi, o integruota elektronika turi veikti saugiai. Tyrėjai nurodo, kad kol kas tokia technologija būtų brangi ir nepasirengusi masinei komercinei gamybai.

    Neinvazinė smegenų stimuliacija medicinoje tiriama ir taikoma jau seniai, tačiau kontaktiniai lęšiai kaip „kelias“ į smegenis būtų visiškai nauja kryptis. Šis darbas papildo paieškas, kaip sukurti tikslesnius ir patogesnius metodus, bet kol kas tai veikiau koncepcijos įrodymas, o ne artimiausio meto gydymo alternatyva.

    Artimiausi žingsniai, kurių tikisi mokslininkai, būtų bandymai su kitais, į žmones labiau panašiais modeliais, saugumo vertinimas ir sprendimai, kaip stimuliaciją suderinti su normalia regos veikla. Tik tada būtų galima kalbėti apie klinikinių tyrimų perspektyvas.