CP v2

Tag: Drambliai

  • Eksperimentas Kenijos savanoje: 18 metų be dramblių ir žirafų parodė, kaip greitai keičiasi medžiai

    Kenijos savanoje mokslininkai beveik du dešimtmečius taikė retą ilgalaikį eksperimentą: aptvertais plotais neleido vaikščioti stambiems žolėdžiams, tokiems kaip drambliai ir žirafos. Taip siekta suprasti, kas nutinka medžiams ir visai savanos struktūrai, kai nelieka gyvūnų, kurie įprastai nuolat formuoja augaliją.

    Per 18 metų aptvertuose plotuose medžių laja pastebimai sutankėjo, o patys medžiai tapo aukštesni. Tyrėjai fiksavo, kad medžių danga tokiose teritorijose augo ypač sparčiai pirmąjį dešimtmetį ir vėliau stabilizavosi ties aukštu lygiu.

    Tvora buvo pašalinta 2017 metais, ir drambliai, žirafos bei kiti stambūs žolėdžiai vėl pasiekė anksčiau saugotas teritorijas. Netrukus mokslininkai užfiksavo ryškų „atvirkštinį“ efektą: medžių lajos danga pradėjo mažėti, o kai kurių medžių augimas tapo neigiamas.

    Per kelerius metus išnyko skirtumai tarp anksčiau aptvertų ir kontrolinių plotų pagal vidutinį medžių aukštį. Tai siejama su intensyviu suaugusių medžių nugraužimu ir laužymu, ypač dramblių, taip pat sugrįžusiu mažesnių žolėdžių spaudimu jaunoms atžaloms.

    Tyrime aprašyta, kad kontroliniuose, niekada neaptvertuose plotuose medžių laja visą laiką laikėsi maždaug 21–32 proc. ribose. Tuo metu aptvertuose plotuose medžių laja per pirmuosius 10 metų išaugo iki daugiau nei 60 proc. ir laikėsi panašiame lygyje iki 2016 metų.

    Medžių tankis taip pat smarkiai didėjo: nuo maždaug 1 544 medžių hektare 1999 metais iki 3 285 medžių hektare 2009 metais. Kai gyvūnai sugrįžo, medžių danga pradėjo trauktis, o iki 2025 metų priartėjo prie pradinių matavimų, nors kai kurie rodikliai dar išliko aukštesni nei kontroliniuose plotuose.

    Nors lajos danga su laiku grįžo link ankstesnių lygių, medžių bendrija neatsistatė „vienu mygtuko paspaudimu“. Tyrėjai pabrėžė, kad kai kurie pokyčiai gali būti atsparesni vadinamajam pakartotiniam sulaukėjimui, nes per ilgą laiką pasikeičia augalų amžiaus struktūra ir rūšių pusiausvyra.

    Vienas ryškiausių signalų buvo išaugęs medžių mirtingumas po gyvūnų sugrįžimo. Tai rodo, kad savanos augalijai svarbu ne tik tai, ar žolėdžiai yra, bet ir kaip greitai bei kokiu intensyvumu jie sugrįžta į ilgai nuo jų apsaugotas teritorijas.

    Tokie duomenys aktualūs ne vien Afrikai: jie padeda geriau prognozuoti, kaip ekosistemos reaguoja į didžiųjų žolėdžių nykimą ar grąžinimą, taip pat į žemėnaudos pokyčius. Ilgalaikiai lauko eksperimentai, trunkantys dešimtmečius, ekologijoje laikomi itin vertingais, nes leidžia pamatyti lėtus, bet esminius kraštovaizdžio virsmus.

  • Mokslininkai įrengė sekiklius dramblių straubluose: paaiškėjo, kad laukinėje gamtoje jie miega itin mažai

    Laukiniai drambliai gali miegoti gerokai trumpiau, nei manyta iki šiol: tai parodė Botsvanos Čobės nacionaliniame parke atliktas tyrimas, kuriame dviem dramblių patelėms buvo įtaisyti judesio sekikliai straubliuose. Surinkti duomenys atskleidė, kad per parą jos vidutiniškai miegojo apie 2 valandas.

    Toks rezultatas išsiskiria net tarp žinduolių: ankstesni stebėjimai nelaisvėje laikomų dramblių zoologijos soduose ar cirkuose rodė 3–7 valandų miego trukmę. Tyrėjai pabrėžė, kad laisvėje gyvenančių gyvūnų rutina, grėsmės ir nuolatinis judėjimas miego laiką gali trumpinti.

    Tyrime panaudotas aktigrafas, dažnai taikomas ir miego klinikose žmonėms, fiksavo menkiausius judesius. Prielaida buvo paprasta: jei straublys nejudrus bent 5 minutes, tai laikoma tikėtinu miego epizodu.

    Kartu patelės nešiojo GPS antkaklius su judesio jutikliais, kurie padėjo atskirti, ar gyvūnas stovi, ar guli. Šis derinys leido tiksliau susieti poilsį su realia kūno padėtimi ir judėjimu.

    Duomenys parodė, kad miegas retai būdavo vientisas: per parą jis dažniausiai susidėdavo iš kelių trumpų epizodų. Didžiausia miego dalis fiksuota paryčiais, dažniausiai tarp 2 ir 6 valandos.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad pabudimą geriau nei saulėtekis paaiškino aplinkos sąlygos, ypač karščio ir drėgmės derinys. Kitaip tariant, drambliai galėjo keltis anksčiau ne dėl šviesos, o dėl didėjančio šiluminio diskomforto.

    Nors drambliai gali snūduriuoti stovėdami, gulėjimas fiksuotas tik dalį naktų. Per stebėjimo laikotarpį kiekviena patelė gulėsi miegoti maždaug 10 iš 35 naktų, ir šios naktys nesutapo.

    Dar įspūdingiau tai, kad keliais atvejais iš viso neužfiksuota jokių miego požymių. Vienas ryškiausių epizodų siejamas su staigiai išaugusiu judėjimu: gyvūnas ilgą laiką intensyviai keliavo, o miego pertraukos nebuvo matyti beveik iki ryto.

    Autoriai aptarė kelias priežastis, kodėl drambliai tam tikromis naktimis galėjo nemiegoti. Viena jų yra plėšrūnų keliama grėsmė, ypač vietovėse, kur liūtai gali taikytis į jauniklius ir išprovokuoti bandos judėjimą.

    Kitos galimos priežastys yra žmonių keliamas trikdymas, įskaitant brakonieriavimą, arba patinų elgsena rujojimo laikotarpiu, kai bandoma sekti pateles. Tokiais atvejais banda gali ilgai judėti, keisti kryptį ir vengti sustojimų.

    Tyrėjai pabrėžė, kad išvados remiasi nedidele imtimi: stebėtos tik dvi suaugusios patelės, viena jų buvo su jaunikliu, o stebėjimas truko 35 dienas. Tai reiškia, kad rezultatų negalima automatiškai priskirti visai rūšiai skirtingais sezonais ar kitose buveinėse.

    Svarbu ir tai, kad aktigrafai fiksuoja judesius, o ne smegenų aktyvumą, todėl visiško tikslumo dėl miego fazių nėra. Vis dėlto tyrimas suteikė retą, realiomis sąlygomis gautą vaizdą apie tai, kaip laukiniai drambliai derina poilsį su išlikimo poreikiais.

    Galiausiai šie duomenys kelia platesnį klausimą: jei bandos vedlė gali būti nemiegojusi beveik dvi paras, kaip tai veikia sprendimų priėmimą, atmintį ir grupės elgesį. Atsakymų tikimasi iš platesnių projektų, kurie apimtų daugiau gyvūnų, skirtingas vietoves ir sezonus.

  • Tyrimas Kenijoje: drambliai ieško gydomųjų augalų ir ruošia „vaistus“ jaunikliams

    Apie išvadas pranešta po kelių metų stebėjimų Elgono regione, kur gyvena vadinamieji Elgono urvų drambliai. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dalis bandos narių ligos ar nusilpimo požymių metu tikslingai ieško specifinių šaknų, lapų ir žievės.

    Pasak tyrime cituojamų specialistų, šalia įprasto pašaro drambliai naudoja dešimtis augalų rūšių, siejamų su priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ar antiparazitinėmis savybėmis. Kai kuriais atvejais buvo matyta, kaip patelės sukramto pasirinktus augalus ir gautą masę sumaišo su pienu, kad jaunikliui būtų lengviau ją praryti.

    „Anksčiau buvo gerai žinoma, kad gyvūnai gali gydytis patys, tačiau įrodymų, jog jie paruošia priemonę ir ją duoda kitam savo rūšies atstovui, turėjome labai mažai“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama stebėjimų reikšmę.

    Gyvūnų savigyda gamtoje nėra naujiena: primatai yra stebėti renkantys karčius ar šiurkščius augalus, kurie padeda šalinti parazitus, o paukščiai kartais naudoja vabzdžius, galinčius sumažinti plunksnų parazitų kiekį. Vis dėlto Elgono dramblių atvejis išsiskiria tuo, kad elgsena atrodo kryptinga ir susijusi su jauniklių priežiūra.

    Elgono kalno drambliai jau seniai žinomi dėl neįprastų mitybos įpročių: jie leidžiasi į urvus ir iltimis kasa mineralais prisotintą uolieną bei dirvožemį, taip papildydami racioną mikroelementais. Nauji stebėjimai papildo šį vaizdą ir leidžia kalbėti apie gerokai platesnį išteklių „rinkinį“, kurį gyvūnai pasitelkia sveikatai palaikyti.

    Tyrėjai taip pat fiksavo, kad drambliai naudoja ne vien augalus. Aprašomi atvejai, kai pasirenkamos skirtingos dirvožemio, molio ar mineralinių nuosėdų rūšys, kurios gali veikti kaip natūralūs sorbentai ar padėti virškinimui, ypač suėdus dirginančių augalų.

    Vienas iš argumentų, stiprinančių hipotezę apie gydomąją paskirtį, yra paralelės su vietos bendruomenių tradicine medicina. Dalis tų pačių augalų regione nuo seno vartojami arbatoms, nuovirams ar kompresams, siekiant palengvinti uždegimus, žarnyno sutrikimus ar po gimdymo pasireiškiančius simptomus.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia elgsena turi ir apsaugos nuo nykstančių buveinių aspektą. Jei miškų kirtimas ar žemės naudojimo pokyčiai sumažina prieinamų augalų įvairovę, bandos gali netekti svarbių natūralių „vaistinių“ šaltinių, o tai ilgainiui gali paveikti jauniklių išgyvenamumą.

    Tęsiamuose darbuose planuojama laboratorijose tikslinti, kurios augalų medžiagos galėtų turėti farmakologinį poveikį ir ar drambliai jas renkasi pagal konkretų negalavimą. Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar žinios apie tokius augalus perduodamos socialiai, mokantis iš vyresnių bandos narių.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama „zoofarmakognozijai“, mokslui apie tai, kaip gyvūnai naudojasi gamtinėmis medžiagomis sveikatai gerinti. Tokie duomenys padeda geriau suprasti gyvūnų pažintinius gebėjimus, jų elgesio kultūrą ir buveinių apsaugos svarbą, ypač sparčiai besikeičiančiose Afrikos ekosistemose.

  • Gyvūnų gedulas: mokslininkai aiškina, kodėl drambliai, beždžionės ir varniniai „atsisveikina“

    Žmonės nėra vieninteliai, kurie reaguoja į mirtį: vis daugiau stebėjimų rodo, kad dalis gyvūnų elgiasi taip, lyg gedėtų, atsisveikintų ar net atliktų savotiškus „ritualus“. Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog panašumas į žmogaus gedulą dar nereiškia identiškų išgyvenimų.

    Tyrėjams sudėtingiausia atsakyti į klausimą, ar gyvūnai patiria mirtį kaip emocinę netektį, ar jų elgesį labiau paaiškina biologinės ir socialinės priežastys. Viena iš pagrindinių hipotezių teigia, kad dėmesys žuvusiam gentainiui gali padėti įvertinti grėsmę ir išmokti jos vengti ateityje.

    Dažniausiai aprašomi keli pasikartojantys požymiai: ilgas buvimas šalia kūno, prisilietimai, kūno „stebėjimas“, bandymas jį saugoti ar perkelti, grupės narių susibūrimas. Kai kuriais atvejais fiksuojamas ir akivaizdus socialinių ryšių vaidmuo, kai labiausiai reaguoja artimiausi individai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogui lengva tokį elgesį interpretuoti per emocijų prizmę, tačiau moksle svarbu vengti tiesioginių prielaidų. Net ir labai „žmogiškai“ atrodantis atsisveikinimas gali turėti praktinį tikslą, pavyzdžiui, informuoti grupę apie pavojingą vietą.

    Drambliai dažnai minimi kaip vienas ryškiausių pavyzdžių: bandos gali ilgai pasilikti prie žuvusio, liesti kūną straubliais, o kartais vėliau sugrįžti į vietas, kur aptinkami palaikai. Tokie sugrįžimai tyrėjams leidžia kalbėti apie išskirtinę atmintį ir socialinių ryšių svarbą.

    Didžiosios beždžionės taip pat demonstruoja elgesį, primenantį atsisveikinimą. Šimpanzės gali valandų valandas ar net ilgiau likti šalia mirusio gentainio, jį liesti, tvarkyti kailį, o grupė kartais kurį laiką išlaiko įprastą socialinę struktūrą aplink kūną.

    Gorilų grupėse fiksuota, kad individai apžiūri mirusį narį ir išlieka netoliese, ypač kai ryšiai grupėje yra glaudūs. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais reakcija gali būti susijusi ir su socialiniu mokymusi, ir su bandymu „suprasti“ situaciją.

    Dalies delfinų rūšių atveju aprašyta praktika palaikyti mirusį grupės narį vandens paviršiuje. Tokie epizodai kartais tęsiasi valandas, o grupė išlieka greta, tarsi lydėdama individą.

    Varniniai paukščiai, ypač varnos, pastebėję žuvusį gentainį, gali susirinkti aplink ir garsiai šaukti. Nors visuomenėje tai neretai vadinama „varnų laidotuvėmis“, tyrimai dažnai rodo kitą paaiškinimą: toks susibūrimas padeda atpažinti rizikos signalus ir įsiminti vietas, kur grėsmė buvo reali.

    Analogiškas elgesys fiksuotas ir šarkų atvejais, kai paukščiai trumpam telkiasi prie žuvusio, o kartais šalia pastebimos šakelės ar žolė. Vis dėlto mokslininkai atsargiai vertina bandymus tai laikyti simboliniu laidojimo „ritualu“, nes įrodymų apie sąmoningą prasmės suteikimą kol kas nepakanka.

    „Gyvūnų reakcijos į mirtį gali būti sudėtingos, tačiau dar per anksti jas tiesiogiai prilyginti žmogaus gedului“, – teigia tyrėjai, analizuojantys socialinio elgesio ir grėsmių vengimo sąsajas.

    Apibendrinant, daugelio rūšių elgesys rodo stiprių socialinių ryšių svarbą ir gebėjimą mokytis iš pavojingų situacijų. Ar tai visada reiškia emocinę netektį žmogaus prasme, mokslas dar aiškinasi, tačiau tokie stebėjimai vis labiau keičia požiūrį į gyvūnų socialinį intelektą.

  • Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Kas vyksta Hambantotoje?

    Šri Lankos Hambantotos regione fiksuojamas didelės, maždaug 450 dramblių bandos judėjimas atgal link teritorijos, kurioje įrengta saulės elektrinė. Vietos bendruomenės ir gamtosaugininkai teigia, kad gyvūnai grįžta į seniai naudotą buveinę, nes aplinkiniuose plotuose mažėja maisto ir saugių kelių judėti.

    Šis atvejis išryškina vis dažniau pasaulyje aptariamą dilemą: kaip sparčiai plečiant atsinaujinančios energijos projektus išvengti konflikto su laukinės gamtos poreikiais. Nors saulės energetika laikoma viena mažiausiai taršių, netinkamai parinkta vieta gali sukelti ilgalaikių pasekmių ekosistemoms.

    Migracijos koridorius ir prarasta buveinė

    Pasak vietos aplinkosaugos organizacijų, elektrinė buvo įrengta teritorijoje, kuri ilgą laiką veikė kaip dramblių migracijos koridoriaus dalis. Tokie koridoriai drambliais naudojami tam, kad bandos galėtų pasiekti ganyklas, vandens telkinius ir sezonines maitinimosi vietas.

    Įrengiant saulės parką dalis augalijos buvo pašalinta, o atviros ganyklos pakeistos infrastruktūra ir aptvėrimais. Dėl to gyvūnai, užuot radę žolę ir krūmynus, susiduria su tvoromis bei modulių masyvais, o bandos judėjimas tampa labiau nuspėjamas ir rizikingas žmonėms.

    Kodėl drambliai grįžta?

    Dramblių elgsena šioje situacijoje aiškinama paprastai: kai tradicinėse maitinimosi vietose mažėja augalijos, banda ieško alternatyvų, dažnai grįždama į anksčiau naudotas teritorijas. Tai nėra atsitiktinis klaidžiojimas, o prisitaikymas prie pakitusios aplinkos, kai saugūs maršrutai ir maisto šaltiniai tampa fragmentuoti.

    Žmonių veikla šiose vietovėse paprastai didina ir konfliktų riziką. Kai stambūs žinduoliai yra priversti judėti siauresniais koridoriais ar apeiti aptvertas zonas, dažniau pasitaiko susidūrimų su transportu, žemės ūkiu ir gyvenvietėmis.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai?

    Šri Lankos istorija rodo, kad net ir švarios energijos projektai privalo būti planuojami atsižvelgiant į biologinę įvairovę. Tarptautinėje praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra vietos parinkimas, poveikio aplinkai vertinimas ir migracijos koridorių apsauga, o ne vien technologijos pasirinkimas.

    Sprendimai paprastai apima alternatyvių teritorijų parinkimą, ekologinių praėjimų išsaugojimą, tvorų sprendinius, kurie nemažina laukinių gyvūnų judėjimo galimybių, bei nuolatinę stebėseną. Be tokių priemonių, konfliktai tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos gali dažnėti, net jei projektų tikslas yra mažinti klimato kaitą.

    „Drambliai neįžengia į naujas žemes, jie tiesiog grįžta į vietas, nuo kurių buvo atskirti, kai pasikeitė kraštovaizdis“, – teigia vietos aplinkosaugos organizacijų atstovai.

    Kol kas pagrindinis klausimas Hambantotoje yra praktinis: kaip suderinti energetikos plėtrą su vienos svarbiausių Šri Lankos laukinės gamtos rūšių apsauga. Jei maisto bazė ir judėjimo keliai toliau trauksis, bandos spaudimas grįžti į buvusias buveines tik didės.