CP v2

Tag: Druska

  • Šie žirnių traškučiai išstumia bulvių: daugiau baltymų, mažiau riebalų, bet yra niuansas

    Žirnių traškučiai vis dažniau atsiranda parduotuvių lentynose kaip alternatyva tradiciniams bulvių traškučiams. Žirniai natūraliai turi daugiau augalinių baltymų ir skaidulų, o kai kuriuose produktuose riebalų būna mažiau, ypač jei jie kepti, o ne gruzdinti. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokią užkandą galima valgyti be ribų.

    Palyginti su įprastais bulvių traškučiais, žirnių pagrindu pagaminti gaminiai dažnai suteikia daugiau sotumo. Baltymai ir skaidulos lėtina virškinimą, todėl po užkandžio rečiau kyla noras greitai suvalgyti dar vieną porciją. Tačiau realus poveikis priklauso nuo sudėties ir to, kiek užkandžio suvalgoma.

    Žirniai taip pat yra įvairių mineralų ir B grupės vitaminų šaltinis, o jų maistinė vertė paprastai pranašesnė už labai riebų ir sūrų užkandį iš bulvių. Vis dėlto pakuotėje esantys skaičiai gali nustebinti: net ir baltymingesni traškučiai dažnai turi nemažai druskos, o kalorijų kiekis gali būti panašus į įprastų, jei gaminyje gausu aliejaus.

    Renkantis verta atidžiai perskaityti etiketę. Geresnis pasirinkimas paprastai yra trumpa ir aiški sudėtis, kai dominuoja ankštinių žaliava, nedidelis kiekis aliejaus, prieskoniai ir druska, be gausių skonio stipriklių ar pridėtinio cukraus. Taip pat svarbu įvertinti porcijos dydį, nes didžiausia problema dažnai būna ne produktas, o suvalgomas kiekis.

    Žirnių traškučiai gali tikti kaip greitas užkandis ar traškus priedas prie lengvų patiekalų, pavyzdžiui, jogurtinių ar daržovių užtepėlių. Kad užkandis būtų sotesnis ir subalansuotesnis, juos verta derinti su daržovėmis ar baltymingu padažu. Kasdieniam užkandžiavimui dažniau rekomenduojami mažiau apdoroti produktai, pavyzdžiui, švieži vaisiai, daržovės ar natūralūs riešutai saikingomis porcijomis.

    Taip pat svarbu atsižvelgti į individualias organizmo reakcijas. Ankštiniai kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, o turintiems jautrumą druskai aktualus natrio kiekis. Todėl žirnių traškučius geriausia vertinti kaip protingesnį pakaitalą, o ne kaip automatiškai sveiką produktą.

  • Burgeris ar hotdogas: dietologė atskleidė, kuris pasirinkimas mažiau kenkia širdžiai

    Renkantis greitą maistą daugelis svarsto, kas būtų mažesnė blogybė širdžiai – burgeris ar hotdogas. Dietologai pabrėžia, kad svarbiausi veiksniai yra produkto apdorojimas, druskos ir sočiųjų riebalų kiekis, taip pat porcijos dydis.

    Hotdogai dažniausiai priskiriami itin apdorotų produktų grupei, nes gaminami iš perdirbtos mėsos mišinių, o stabiliai spalvai ir skoniui išlaikyti neretai naudojami konservantai. Tipinis jautienos hotdogas gali turėti apie 150 kilokalorijų ir apie 425 miligramus natrio, o tai sudaro reikšmingą dienos normos dalį.

    Reguliariai vartojant daug druskos, didėja padidėjusio kraujospūdžio rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali nepalankiai veikti cholesterolio rodiklius. Be to, perdirbtoje mėsoje dažnai aptinkami nitratai ir nitritai – junginiai, kurie naudojami produktų saugai ir spalvai, tačiau jų perteklius mityboje vertinamas atsargiai.

    Burgeriai, palyginti su hotdogais, dažnai būna mažiau apdoroti, ypač jei paplotėlis gaminamas iš vientisos maltos mėsos ar augalinių baltymų. Dietologai akcentuoja, kad raudona mėsa gali būti kokybiškas baltymų šaltinis, tačiau širdies sveikatai svarbu laikytis saiko ir rinktis liesesnius variantus.

    Baltymai padeda palaikyti raumenų masę, įskaitant ir širdies raumenį, taip pat gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio ir ilgesnio sotumo jausmo. Vis dėlto bendras racionas lemia daugiau nei vienas patiekalas, todėl svarbu, ką prie burgerio ar hotdogo pridedate.

    „Jei tenka rinktis tarp šių dviejų, burgeris dažniausiai yra palankesnis variantas, nes jis mažiau apdorotas ir gali turėti daugiau naudingų maistinių medžiagų“, – sakė dietologė.

    Norint sumažinti žalą širdžiai, specialistai rekomenduoja rinktis mažiau sūrius produktus, vengti papildomo sūrio, riebių padažų ir didelių porcijų. Daugiau naudos suteikia daržovių priedai, pilno grūdo bandelė, o gėrimui geriausia rinktis vandenį vietoje saldintų gėrimų.

  • Perki czubrycą kaip žolele? Šios „prieskonio“ sudėties detalės gali nemaloniai nustebinti

    Czubryca daugeliui asocijuojasi su žolelių prieskoniu, kuris akimirksniu suteikia patiekalams Balkanų virtuvei būdingą aromatą. Tačiau pirkėjai dažnai nustemba sužinoję, kad skirtingose šalyse šis pavadinimas reiškia ne tą patį.

    Bulgarijoje „čubrica“ paprastai yra tiesiog kalninis čiobrelis giminaitis – kalninis dašis, dažniausiai parduodamas kaip viena žolelė. Tuo metu Lietuvoje ir kitose regiono rinkose po tuo pačiu pavadinimu dažnai slepiasi jau paruoštas mišinys, kuriame žolelės sudaro tik dalį, o skonis ir paskirtis gali smarkiai skirtis.

    Kodėl skonis toks intensyvus?

    Pagrindinį aromatą mišiniui suteikia dašis: jo eteriniuose aliejuose dažniausiai minimi karvakrolis ir timolis, randami ir raudonėlyje bei čiobrelyje. Šie junginiai siejami su ryškiu, šiek tiek aštriu ir šildančiu prieskonių profiliu, todėl net maža žiupsnelis gali pakeisti visą patiekalą.

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad tokie junginiai gali slopinti kai kurių mikroorganizmų augimą, todėl istoriškai panašūs prieskoniai buvo vertinami ir dėl praktinių savybių virtuvėje. Vis dėlto kasdienėje mityboje didžiausią reikšmę turi ne pažadai, o reali sudėtis ir kiekiai.

    Žalia ar raudona: kur skirtumas?

    Dažniausiai prekyboje pasitaiko dvi mišinio kryptys. Žalioji versija paprastai būna švelnesnė: be žolelių joje dažnai yra česnako, svogūno, džiovintų žalumynų, todėl ji labiau tinka kiaušiniams, varškei, salotoms ar sumuštiniams.

    Raudonoji versija dažniausiai turi saldžiosios ar aštriosios paprikos, kartais ir aitriosios paprikos, todėl skonis tampa intensyvesnis, aštresnis. Tokia čubryca dažniau derinama prie mėsos, troškinių, pomidorinių patiekalų, o kai kurie gamintojai sudėtyje naudoja ir šiek tiek kukurūzų miltų, kad mišinys mažiau sukibtų.

    Didžiausia rizika slypi ne žolelėse

    Didžiausias skirtumas, kuris lemia ir sveikatos aspektus, dažnai yra druska. Jei etiketėje druska nurodyta pirmuoju numeriu, tai reiškia, kad jos mišinyje yra daugiausia pagal svorį, o žolelės ir kiti priedai sudaro mažesnę dalį.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug lygus arbatinis šaukštelis. Prieskonių mišinį, kuriame druskos daug, lengva perdozuoti net nepastebint, ypač jei patiekalas dar papildomai pasūdomas.

    Kita dažna mišinio sudedamoji dalis yra ožragė, suteikianti atpažįstamą, šiek tiek riešutinį ir kartoką poskonį. Tyrimuose ožragė siejama su tam tikrais poveikiais cholesterolio ir trigliceridų rodikliams, bet prieskonių mišinyje jos kiekiai paprastai yra per maži, kad būtų galima tikėtis analogiško efekto.

    Kaip vartoti, kad nenusiviltumėte?

    Praktinė taisyklė paprasta: čubrycą verta vertinti kaip prieskonių mišinį su druska, o ne kaip gryną žolelę. Jei ją naudojate, patiekalo atskirai dažnai nebereikia sūdyti, o vienai porcijai paprastai pakanka nedidelio kiekio.

    Norint tikslesnio skonio ir mažiau druskos, verta rinktis gryną, maltą dašį ar kitą pagrindinę žolelę be priedų ir mišinį susikurti namuose. Aromatą taip pat lemia laikymas: sandarus indas, tamsa ir sausuma padeda ilgiau išsaugoti eterinius aliejus, o atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius.

    Czubryca gali tapti puikiu būdu paįvairinti kasdienius patiekalus, ypač ankštinius ar troškinius. Tačiau prieš perkant verta perskaityti etiketę ir įsitikinti, ar tai žolelė, ar druskingas mišinys, kurio sudėtis skirtingų gamintojų gali gerokai skirtis.

  • Pusė stiklinės ryte ir pajusite lengvumą: kuo naudingos raugintų kopūstų sultys

    Raugintų kopūstų sultys dažnai tiesiog nupilamos, tačiau mitybos specialistai primena: nepasterizuotos fermentuotų daržovių sultys gali būti vertingas raciono priedas. Jose yra pieno rūgšties fermentacijos produktų, kurie siejami su žarnyno mikrobiotos palaikymu ir virškinimo komfortu.

    Rauginimas – tai natūrali pieno rūgšties fermentacija, kai daržovėse esantys cukrūs paverčiami pieno rūgštimi. Būtent ji padeda išsaugoti produktą, suteikia rūgštumo ir sukuria terpę, palankią naudingoms bakterijoms.

    Nepasterizuotose raugintų kopūstų sultyse gali būti gyvų pieno rūgšties bakterijų, taip pat organinių rūgščių ir biologiškai aktyvių junginių. Tokie fermentuoti produktai dažnai siejami su geresne virškinamojo trakto funkcija ir bendra mitybos įvairove, nors poveikis skirtingiems žmonėms gali būti nevienodas.

    Rauginti kopūstai ir jų sultys taip pat prisideda prie skaidulų ir mikroelementų suvartojimo, o pati porcija paprastai yra mažai kaloringa. Vis dėlto svarbu nepainioti pažadų apie stebuklingai pagreitintą metabolizmą su realybe: svorio pokyčius lemia bendra mityba, judėjimas, miegas ir ilgalaikiai įpročiai.

    Kiek ir kada gerti?

    Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą, nes fermentuoti gėrimai kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą. Praktinis intervalas – nuo pusės iki vienos stiklinės per dieną, ypač jei iki tol raugintų produktų vartojote retai.

    Jei sultis toleruojate gerai, jas galima gerti prieš valgį ar su maistu, tačiau vieno universalaus laiko nėra. Jautresniems žmonėms patogiau rinktis mažesnę porciją dienos eigoje, o ne išgerti visą kiekį iš karto.

    Kada verta pasisaugoti?

    Raugintuose produktuose paprastai būna nemažai druskos, todėl per didelis jų kiekis gali padidinti bendrą natrio suvartojimą. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie turi padidėjusį kraujospūdį, inkstų sutrikimų ar gydytojo nurodymą riboti druską.

    Rūgštūs gėrimai ne visiems tinka ir dėl virškinamojo trakto jautrumo: sergant refliuksu ar dažnai jaučiant rėmenį, sultys gali paūminti simptomus. Jei vartojant atsiranda ryškus diskomfortas, verta sumažinti kiekį arba pasitarti su gydytoju.

  • PRL laikų prieskonių hitas grįžta: šis mišinys padeda mažinti druską ir lengvina virškinimą

    Į virtuves grįžta vadinamasis žolelių pipiras – prieskonių mišinys, daug kam keliantis nostalgiją iš PRL laikų. Nors pavadinime minimi pipirai, dažnai tai nėra juodųjų pipirų rūšis, o švelnesnio skonio žolelių ir sėklų derinys.

    Toks mišinys vertinamas dėl dviejų priežasčių: jis sustiprina patiekalų aromatą ir leidžia sumažinti druskos kiekį. Tai aktualu, nes per didelis druskos vartojimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas sudėtyje ir kodėl tai svarbu

    Žolelių pipiro pagrindą dažnai sudaro baltosios garstyčios, suteikiančios švelnų riešutinį aštrumą. Prieskonių mišiniuose neretai būna ir kmynų, kurie tradiciškai naudojami patiekalams, galintiems sukelti pilvo pūtimą, taip pat kalendrų bei mairūnų.

    Šie priedai prieskoniui suteikia citrusinių ir žolelinių natų, todėl patiekalas atrodo sodresnis net ir su mažiau druskos. Kai kuriuose variantuose pasitaiko aitriosios paprikos ar čili, o taip pat česnako, krienų ar kitų prieskoninių žolelių.

    Kaip realiai padeda mažinti druską

    Dažna praktinė klaida – druska naudojama ne tik sūrumui, bet ir skoniui „pakelti“. Aromatingi prieskoniai, tokie kaip žolelių mišiniai, gali atlikti šią funkciją be papildomo natrio, nes skonį sustiprina kvapiosios medžiagos.

    Svarbu atkreipti dėmesį į etiketę: dalis mišinių gali turėti pridėtinės druskos. Jei tikslas – mažinti druskos kiekį, verta rinktis variantą be druskos arba su kuo mažesniu jos kiekiu, o intensyvumą reguliuoti pačiu prieskoniu.

    Kur naudoti virtuvėje

    Žolelių pipiras dažniausiai tinka sunkesniems, riebesniems patiekalams, kai norisi daugiau aromato. Jis praverčia mėsos patiekalams, kepiniams, marinatams, taip pat padažams ir salotų užpilams, kur paprastai dedama druskos ir pipirų.

    Dėl kmynų ir kitų žolelių jis ypač dažnai naudojamas ankštinių ir kopūstinių patiekalų gardinimui, pavyzdžiui, sriuboms ar troškiniams. Visgi geriausia pradėti nuo mažesnio kiekio ir ragauti, nes skirtingų gamintojų mišiniai gali smarkiai skirtis.

    Jei turite aukštą kraujospūdį ar gydytojas rekomendavo riboti druską, prieskonių mišiniai gali būti paprastas žingsnis, padedantis priprasti prie mažiau sūraus skonio. Mitybos specialistai paprastai pabrėžia, kad ilgainiui receptoriai prisitaiko, o natūralus produktų skonis atsiskleidžia labiau.

  • Dietologė paaiškino, kuri druska išties naudingesnė: svarbu ne tik rūšis, bet ir kada berti

    Ne visa druska yra vienoda, o pasirinkimas gali turėti įtakos jodo kiekiui racione ir bendram suvartojamam natrio kiekiui. Specialistai primena, kad dauguma žmonių druskos suvalgo per daug, todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į skonį, bet ir į sudėtį bei vartojimo įpročius.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną neviršyti 5 gramų druskos, tai yra maždaug arbatinis šaukštelis. Praktikoje nemaža dalis druskos gaunama ne iš sūdymo namuose, o iš perdirbtų produktų, duonos, sūrių, mėsos gaminių ir užkandžių.

    Kodėl verta rinktis joduotą druską

    Dietologai dažnai pataria kasdieniam naudojimui rinktis joduotą druską, nes jodas yra būtinas skydliaukės hormonų gamybai. Dėl nepakankamo jodo kiekio mityboje gali didėti skydliaukės sutrikimų rizika, o tam tikrose teritorijose jodo trūkumas istoriškai buvo dažnesnis.

    „Jei renkatės druską kasdieniam maistui, dažniausiai geriausias pasirinkimas yra joduota druska“, – sakė dietologė.

    Joduota druska laikoma paprastu būdu papildyti mitybą jodu, ypač jei žmogus retai valgo jūrų žuvį ar kitus jodo šaltinius. Vis dėlto ji nėra priežastis vartoti daugiau druskos, prioritetas išlieka mažesnis bendras jos kiekis.

    Kada berti, kad jodas nedingtų

    Ruošiant maistą svarbus ne tik druskos tipas, bet ir kada ji naudojama. Jodas jautrus karščiui, todėl dalis jo gali sumažėti ilgai kaitinant, ypač verdant ar kepant aukštoje temperatūroje.

    Praktinis patarimas paprastas: joduotą druską geriausia berti gaminimo pabaigoje arba jau į paruoštą patiekalą. Taip didesnė dalis jodo išlieka, o skonis nesikeičia.

    Kaip atpažinti kokybišką joduotą druską

    Renkantis verta skaityti etiketę ir pasižiūrėti, kokiu junginiu druska joduota. Patikimesniu pasirinkimu dažnai laikoma druska, joduota kalio jodatu, nes šis junginys paprastai būna stabilesnis laikymo ir transportavimo metu.

    Ne mažiau svarbi pakuotė ir laikymo sąlygos: druską verta laikyti sandariai uždarytame inde, sausoje vietoje ir atokiau nuo garų bei kaitros. Jei druska laikoma drėgnoje aplinkoje arba atviroje taroje, jodo kiekis gali mažėti greičiau.

    Ekspertai taip pat primena, kad sveikatai palankesni pokyčiai dažniausiai prasideda ne nuo druskos rūšies, o nuo jos kiekio mažinimo. Skoniui sustiprinti galima dažniau rinktis žoleles, prieskonius, citrinos sultis ar česnaką, taip palaipsniui priprantant prie mažiau sūraus maisto.

  • Japonai tuo gyvena: ši pasta laikoma ilgaamžiškumo paslaptimi, bet yra svarbi išlyga

    Miso yra tiršta fermentuota pasta, dažniausiai gaminama iš sojų pupelių, druskos ir koji kultūros. Kartais į ją dedama ryžių ar miežių, todėl skiriasi spalva ir skonis: šviesi būna švelnesnė, tamsi – intensyvesnė, ryškesnio umami.

    Šis produktas Japonijoje naudojamas šimtmečius, o pastaraisiais metais miso vis dažniau aptariama ir Vakaruose. Susidomėjimą kelia fermentacija, kuri keičia žaliavų sudėtį ir sukuria biologiškai aktyvių junginių, galinčių būti palankūs žarnynui.

    Kas iš tiesų duoda fermentacija?

    Fermentuotas maistas siejamas su žarnyno mikrobiotos įvairove, o tai svarbu ne tik virškinimui, bet ir imuninės sistemos veiklai bei bendrai savijautai. Dėl šios priežasties miso dažnai lyginama su kitais fermentuotais produktais, tokiais kaip kefyras ar kimči.

    Miso taip pat suteikia augalinių baltymų ir kai kurių B grupės vitaminų, o fermentacijos metu susidarantys junginiai prisideda prie išraiškingo skonio. Vis dėlto sveikatos ekspertai pabrėžia, kad vienas produktas nepakeičia visos mitybos kokybės, miego ir fizinio aktyvumo.

    Didžiausia išlyga – druska

    Dalis miso rūšių turi nemažai druskos, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, inkstų ligų ar besilaikantiems mažo natrio kiekio dietos, svarbu saikas. Renkantis produktą verta skaityti etiketes ir įvertinti, kiek druskos gaunate iš visos dienos raciono.

    Kai kurie tyrimai kelia hipotezę, kad fermentuotų sojų produktų poveikis kraujospūdžiui gali skirtis nuo tokio paties druskos kiekio iš įprastos valgomosios druskos. Tačiau tai nėra pagrindas miso laikyti neribojamu produktu, ypač jei yra gydytojo rekomendacijos riboti druską.

    Kaip miso vartoti saugiai ir skaniai?

    Dažniausias panaudojimas – miso sriuba su sultiniu, tofu, jūros dumbliais wakame ir svogūnų laiškais. Kad išliktų skonis ir dalis jautresnių junginių, pastą įprasta išmaišyti atskirai su šiltu skysčiu ir tik tuomet supilti į puodą, vengiant stipraus virimo.

    Miso tinka ir padažams, salotų užpilams bei marinatams: ją galima derinti su imbieru, česnaku, citrina ar sezamų aliejumi. Dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, nes pasta koncentruota, o jos tikslas – suteikti patiekalui gylio, o ne užgožti kitus skonius.

    Dietologai primena paprastą taisyklę: jei norite miso įtraukti į kasdienybę, pradėkite nuo mažesnių porcijų ir stebėkite bendrą druskos kiekį. Tokiu būdu fermentuotas produktas gali papildyti subalansuotą racioną, o ne tapti klaidinančiu „stebuklingu“ sprendimu.

  • 12 netikėtų druskos panaudojimų namuose: nuo kvapų naikinimo iki dėmių ir rūdžių valymo

    Druska dažniausiai siejama su maisto gamyba, tačiau buityje ji gali tapti paprastu ir nebrangiu pagalbininku valant, šalinant kvapus ar sprendžiant smulkias kasdienes problemas. Ekspertų teigimu, druska dėl savo abrazyvumo ir gebėjimo sugerti drėgmę bei nešvarumus praverčia ten, kur įprasti plovikliai ne visada padeda.

    Svarbu atskirti, kur druska tinka, o kur gali pakenkti. Ant kai kurių paviršių, pavyzdžiui, jautrių dangų ar natūralaus akmens, ji gali palikti mikroįbrėžimų, o augalams per didelis druskos kiekis yra žalingas. Todėl buitiniai patarimai dažniausiai veikia kaip greita priemonė, tačiau verta įvertinti konkrečią situaciją.

    Vienas paprasčiausių būdų panaudoti druską yra rankų kvapų šalinimas po maisto ruošos. Jeigu ant odos ilgai laikosi svogūnų ar kitų intensyvių produktų kvapas, galima įtrinti druską į drėgnas rankas, trumpai palaukti ir nuskalauti šiltu vandeniu.

    Druska taip pat praverčia valant įsisenėjusias dėmes ant nerūdijančio plieno puodų ar keptuvių. Praktikoje dažnai naudojamas būdas yra sudrėkinti nešvarią vietą, pabarstyti druskos, leisti jai įsigerti, o tada švelniai nušveisti, kad būtų lengviau atkelti pridegimus.

    Jei ant stiklinių lieka kosmetikos žymių, pavyzdžiui, lūpdažio, gali padėti druskos ir vandens pasta. Užtepus jos ant dėmės ir lengvai patrinkus, riebus pėdsakas dažnai nusivalo greičiau nei kartojant kelis indaplovės ciklus.

    Gėrimų dėmėms audiniuose druska dažnai minima kaip skubi pagalba, kai išsilieja putojantis vynas ar vynas. Pirmiausia rekomenduojama skystį sugerti servetėle, sudrėkinti vietą šaltu vandeniu, pabarstyti druskos, o vėliau skalbti įprastai, kad dėmė nespėtų įsigerti.

    Druska gali padėti neutralizuoti kvapus šiukšliadėžėje, ypač jei naudojama kartu su soda. Papildomai galima įmaišyti trupintos citrinos žievelės, kad kvapas būtų gaivesnis, tačiau pagrindinis efektas dažniausiai siejamas su drėgmės ir kvapų sugėrimu.

    Dar vienas praktiškas būdas yra puodelių, ant kurių lieka kavos ar arbatos žiedai, valymas. Druska gali veikti kaip švelnus abrazyvas, o sumaišyta su citrinos sultimis padeda greičiau pakelti apnašas nuo paviršiaus.

    „Druska su citrinos sultimis gali nuvalyti kavos žiedus taip, lyg jų nė nebūtų“, – sakė valymo paslaugų atstovas.

    Vonios kambaryje druska kartais naudojama kaip švelnesnė šveitimo priemonė, ypač kai reikia nuvalyti nešvarumus nuo tvirtesnių paviršių. Įprastas sprendimas yra sumaišyti druską su indų plovikliu ir atsargiai nušveisti, kad liktų mažiau subraižymų rizikos.

    Lauko baldams ar metalinėms detalėms druska minima kaip pagalba kovojant su rūdimis. Sumaišius druską su vandeniu galima gauti pastą, kuri užtepama ant rūdžių, paliekama išdžiūti, o vėliau nušveičiama šepetėliu.

    Druska taip pat kartais naudojama kaip priemonė nuo skruzdėlių, kai ji pabarstoma plonu sluoksniu prie įėjimų ar ant palangių. Vis dėlto tai nėra ilgalaikis sprendimas, o jei namuose yra augintinių ar mažų vaikų, verta rinktis saugesnes, būtent kenkėjų kontrolei skirtas priemones.

    Sodininkystėje minimi druskos tirpalai piktžolėms naikinti, tačiau čia reikėtų būti ypač atsargiems. Druska gali ilgam paveikti dirvožemį ir pakenkti augalams aplinkui, todėl ją naudoti tikslinga tik ten, kur augmenijos tikrai nereikia ir nėra rizikos, kad tirpalas pateks į veją ar lysves.

    Prie grilio priežiūros druska praverčia kaip šveitimo pagrindas: sumaišyta su citrinos sultimis ji sudaro pastą, kurią galima užtepti ant grotelių, palaukti apie 10–15 minučių ir tuomet nušveisti. Po tokio valymo svarbu paviršius gerai nusausinti, kad drėgmė neskatintų rūdijimo.

    Medinėms pjaustymo lentoms ar stalviršiams druska kartais naudojama dėmėms kelti, ją sumaišius su trupučiu vandens ar aliejaus. Tačiau medį būtina kruopščiai išdžiovinti, o priežiūrai naudoti jam skirtas priemones, kad paviršius neskilinėtų ir ilgiau tarnautų.

  • Šita klaida kepant vištienos kepenėles jas paverčia kietomis: darykite tik taip

    Vištienos kepenėlės greitai tampa sausos ir kietos dėl vienos dažnos klaidos: jos kepamos per ilgai arba per žemoje, uždengtoje keptuvėje. Kepenėlėse daug baltymų ir mažai jungiamojo audinio, todėl jos labai greitai perkaista, susitraukia ir išstumia sultis.

    Ne mažiau svarbu ir druska. Pasūdžius prieš kepimą, druska pradeda traukti drėgmę į paviršių, o kepant ji dar greičiau išgaruoja. Dėl to kepenėlės praranda sultingumą dar iki tol, kol spėja gražiai apskrusti.

    Kodėl kepenėlės sukietėja?

    Kepimo pradžioje reikalinga aukšta temperatūra, kad paviršius greitai apskrustų ir susidarytų rusva pluta. Tačiau jei ta pati kaitra palaikoma per ilgai, vidus perkaista, o tekstūra tampa grūdėta ir kieta.

    Kita klaida – keptuvės perkrovimas. Kai gabalėliai sudedami per tankiai, temperatūra krenta, kepenėlės ima troškintis savo sultyse, o ne kepti. Tuomet jos netolygiai iškepa: vienos vietos išsausėja, kitos – praranda struktūrą.

    Kiek laiko kepti vištienos kepenėles?

    Dažniausiai pakanka 6–8 minučių, priklausomai nuo gabalėlių dydžio. Keptuvę verta įkaitinti iš anksto ir naudoti nedaug riebalų, kad kepimas būtų intensyvus, bet trumpas.

    Prieš dedant į keptuvę kepenėles būtina nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad jos nevirtų nuo perteklinės drėgmės. Kepkite maždaug 3–4 minutes iš vienos pusės, kol aiškiai apskrus, tuomet apverskite ir kepkite dar 2–4 minutes.

    Pačioje pabaigoje sumažinkite kaitrą ir tik tada dėkite druską bei pipirus. Iškepusios kepenėlės turi būti minkštos, viduje dar gali būti lengvai rausvos, bet ne žaliavos; iš jų bėgantis skystis turėtų būti skaidrus.

    Paskutinis žingsnis, kuris keičia viską

    Iškepusias kepenėles verta 2–3 minutes palaikyti ne keptuvėje. Per tą laiką sultys pasiskirsto tolygiau, todėl kąsnis būna minkštesnis ir sultingesnis.

    Jei norite ypač švelnaus rezultato, svarbiausia laikytis dviejų principų: trumpas kepimas karštoje keptuvėje ir druska tik pabaigoje. Tai paprasti žingsniai, bet būtent jie dažniausiai atskiria sultingas kepenėles nuo kietų ir sausų.

  • Dietetykė įspėja: šių 3 „Biedronka“ kumpių geriau nepirkite – per daug druskos ir priedų

    Dietologė Paulina Ihnatowicz įvertino tris pigesnius „Biedronka“ parduodamus „Kraina Wędlin“ mėsos gaminius ir įspėjo, kad jų sudėtis nėra tinkama kasdieniam pasirinkimui. Specialistė dėmesį sutelkė į mėsos kiekį, druskos normą bei technologinius priedus, kurie dažnai naudojami konsistencijai gerinti ir savikainai mažinti.

    Pasak dietologės, žema kaina nebūtinai reiškia prastą produktą, tačiau konkrečiais atvejais sudėtis kelia klausimų. Perdirbtoje mėsoje dažnai pasitaiko krakmolo ar kitų užpildų, o didelis druskos kiekis ilgainiui siejamas su aukštesne kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Trys gaminiai, kuriuos kritikavo

    Pirmuoju numeriu specialistė įvardijo tirolietiško tipo maltinį gaminį, kuriame, jos teigimu, yra tik 68 proc. mėsos. Be to, sudėtyje nurodomas krakmolas, o maistingumo lentelėje matyti didelė druskos ir riebalų koncentracija.

    „Numeris vienas yra tirolietiško tipo maltinis gaminys: tik 68 proc. mėsos, krakmolas kaip užpildas, daug druskos ir daug riebalų, todėl jo nerekomenduoju“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Antruoju pavyzdžiu dietologė pasirinko tos pačios linijos virtą kumpį, kuriame, pasak jos, mėsos dalis siekia 75 proc. Specialistė atkreipė dėmesį, kad tokio tipo gaminiuose užpildai ir labai sūrus skonis dažnai slepia menkesnę žaliavos kokybę.

    „Čia turime 75 proc. mėsos, vis dar per mažai, o druskos kiekis labai didelis, todėl tai nėra pasirinkimas kasdienai“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Trečiuoju numeriu ji įvardijo sumuštiniams skirtą dešros tipo gaminį iš kumpio, kuriame mėsos dalis nurodoma 80 proc. Nors šis rodiklis didesnis nei ankstesniuose dviejuose produktuose, dietologė pabrėžė, kad ir čia matomi užpildai, itin didelis druskos kiekis bei konservantas.

    „Net jei mėsos 80 proc., tai vis tiek mažai, o druskos kiekis labai didelis. Be to, yra krakmolo ir natrio nitrito, todėl tokių gaminių patarčiau nepirkti“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Kaip išsirinkti geresnį kumpį?

    Specialistai primena, kad perdirbtos mėsos gaminiai nėra tas produktas, kurį verta valgyti kasdien. Tarptautinės sveikatos rekomendacijos sieja dažną perdirbtos mėsos vartojimą su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl tokie gaminiai turėtų likti retesniu pasirinkimu, o kasdienybėje prioritetas teikiamas mažiau apdorotai mėsai, žuviai, ankštinėms kultūroms.

    Renkantis mėsos gaminius parduotuvėje verta lyginti etiketes ir ieškoti kuo trumpesnės sudėties. Praktinis orientyras yra aiškiai įvardyta mėsa, kuo mažiau užpildų ir priedų, o druskos kiekį naudinga vertinti maistingumo lentelėje, ypač jei tokie produktai valgomi dažnai.

    Dietologė pabrėžė, kad ir „Biedronka“ galima rasti paprastesnės sudėties kumpių, kuriuose nėra užpildų. Vis dėlto net ir tokius gaminius ji siūlo rinktis retkarčiais, nes tai išlieka perdirbta mėsa, dažniau turinti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų nei šviežia mėsa.