CP v2

Tag: Druskingumas

  • Azovo jūros sūrumas auga: mokslininkai aiškina, kodėl vis dažniau fiksuojami katranai ir kas laukia toliau

    Azovo jūroje vis dažniau aptariami pranešimai apie ryklius, tačiau mokslininkai pabrėžia: kalbama apie katraną – nedidelį, Juodosios ir Azovo jūrų baseinui būdingą ryklį. Ši rūšis regione fiksuota ir anksčiau, o jos pasirodymas savaime nereiškia staigaus ar neįprasto ekologinio lūžio.

    Didžiausias pokytis, kurį dabar išskiria tyrėjai, yra ilgalaikė Azovo jūros druskingumo didėjimo tendencija. Azovo jūra yra sekli, todėl vanduo greičiau įšyla, o šiltesnėmis sąlygomis intensyvėja garavimas, natūraliai keliantis druskingumą.

    Viena esminių priežasčių siejama su klimato šiltėjimu ir dažnesniais sausringais laikotarpiais, kai į jūrą patenka mažiau gėlo vandens, o garavimo poveikis tampa ryškesnis. Sekliose akvatorijose tokie svyravimai paprastai pasireiškia greičiau nei gilesnėse jūrose.

    Kita svarbi priežastis yra pakitęs upių, ypač Dono ir Kubanės, nuotėkis į jūrą. Istoriškai hidrotechniniai projektai, užtvankos ir vandens išteklių reguliavimas mažina gėlo vandens prietaką, o tai ilgainiui prisideda prie didesnio druskingumo ir kintančios ekosistemos.

    „Azovo jūra tikrai tampa sūresnė, o tai susiję ir su natūraliais procesais, ir su ilgalaikiais žmogaus veiklos padariniais, kurie keitė upių nuotėkį“, – sakė hidrologijos ir hidrochemijos srityje dirbantys mokslininkai.

    Dėl ribotų tyrimų galimybių karo sąlygomis tikslius dabartinius vidurkius nustatyti sudėtinga, be to, druskingumas skirtingose jūros vietose gali gerokai skirtis. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad druskingumo augimas jau daro poveikį biologinei įvairovei ir žuvų ištekliams.

    Mokslininkai aiškina, kad katranas nėra invazinė rūšis, o natūrali regiono ekosistemos dalis. Katranai dažniausiai minta smulkiomis žuvimis, todėl jų pasirodymas gali būti susijęs su maisto baze ir sezonine migracija, o ne su staigiu populiacijos sprogimu.

    „Katranas nėra naujokas Azovo jūroje, o jo gausėjimą, jei jis iš tiesų vyksta, galima patikimai įvertinti tik atlikus sistemingus tyrimus“, – sakė biologijos srities ekspertai.

    Svarbus veiksnys yra ir katranų biologija: tai lėčiau besidauginanti rūšis, vėliau pasiekianti lytinę brandą, o jauniklių vystymasis trunka ilgai. Dėl to spartus jų pagausėjimas vien dėl dauginimosi paprastai nėra tikėtinas, dažniau skaičius kinta dėl migracijos iš Juodosios jūros.

    Ilgalaikėje perspektyvoje druskingumo didėjimas gali keisti Azovo jūros rūšinę sudėtį: dalis gėlavandenių ar mažesnį druskingumą mėgstančių organizmų trauksis, o prisitaikiusios rūšys įgaus pranašumą. Tokie pokyčiai paprastai reiškia ir žvejybos struktūros pokyčius, kai tradicines rūšis pakeičia kitos.

    Mokslininkai primena, kad druskingumo augimas nėra vienadienis reiškinys: tai lėtas procesas, kuriame persipina klimato kaita, hidrologinis režimas ir žmogaus veikla. Tuo pat metu tiesioginę grėsmę ekosistemai gali didinti tarša, karo veiksmai jūroje ir su tuo susiję incidentai, kurie pirmiausia veikia biologinę įvairovę.

    Nors viešojoje erdvėje kartais keliama versija, kad tolimoje ateityje Azovo jūra galėtų virsti druskos telkiniu, ekspertai tokius scenarijus sieja su geologiniais laikotarpiais. Artimiausiais dešimtmečiais realistiškiau kalbėti apie prisitaikymo priemones, žuvininkystės pertvarką ir būtinybę atkurti mokslinių stebėsenų tęstinumą, kai tik tai bus įmanoma.

  • Azovo jūroje fiksuojami rykliai: sparčiai augantis druskingumas keičia žuvų rūšis ir ekosistemą

    Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, atskiruose Azovo jūros rajonuose druskingumas 2025 metais siekė apie 16,7 gramo litre. Palyginimui, Juodojoje jūroje druskingumas paprastai vertinamas maždaug 17–18 promilių lygiu, tad skirtumas tarp šių dviejų baseinų tampa vis mažiau reikšmingas.

    Istoriškai Azovo jūra buvo žinoma kaip sekli ir santykinai mažiau sūri, nes ją maitina didelės upės, ypač Donas. Būtent žemesnis druskingumas ilgą laiką formavo savitą rūšinę sudėtį ir žvejybai svarbias populiacijas, kurios geriau prisitaikiusios prie labiau gėlavandenės aplinkos.

    Katranas yra nedidelis ryklys, paplitęs Juodojoje jūroje, neretai vadinamas jūriniu šunimi. Jis turi pailgą kūną, smailesnę galvą, o prie nugaros pelekų yra spygliai, kuriais gali sužeisti neatsargiai paėmus ar užmynus.

    Vis dėlto katranas paprastai nelaikomas pavojingu žmogui, nes dažniausiai minta žuvimis. Juodojoje jūroje šie rykliai gali telktis į būrius ir sekti žuvų sankaupas, todėl jų pasirodymas Azovo jūroje vertinamas kaip signalas, kad sąlygos ten tampa tinkamesnės jūriniams plėšrūnams.

    Ekologiniu požiūriu problema nėra vien naujų rūšių atsiradimas. Organizmai, kurie ilgus šimtmečius prisitaikė prie mažiau sūraus vandens, staigius pokyčius gali išgyventi kaip stresą, o daliai jų tai reiškia prastėjančias dauginimosi ir mitybos sąlygas.

    Azovo jūra yra sekli, todėl joje pokyčiai gali vykti greitai ir paveikti visą mitybos grandinę: nuo planktono ir bestuburių iki žuvų bei plėšrūnų. Druskingumo kaita dažnai keičia, kurios rūšys ima dominuoti, o kurios pamažu traukiasi, todėl ilgainiui gali persiformuoti tradiciškai šiame baseine buvusi biologinė pusiausvyra.

    Viešojoje erdvėje druskingumo didėjimas siejamas su pakitusiu vandens balansu regione ir sumažėjusiu gėlo vandens pritekėjimu. Pastaraisiais metais taip pat minimi spartūs rūšinės sudėties pokyčiai: dalies žuvų rūšių mažėjimas ir jūrinių rūšių skverbimasis į Azovo jūrą.

  • Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra nyksta metru per metus, bet mokslininkai aptiko netikėtą efektą: ji pati šyla

    Negyvoji jūra, itin sūrus uždaras ežeras tarp Izraelio, Palestinos ir Jordanijos, pastaraisiais dešimtmečiais traukiasi ypač sparčiai. Vanduo iš jos pasišalina beveik vien dėl garavimo, o gėlo vandens įtekėjimas sumažėjo dėl Jordano upės vandens naudojimo ir regiono sausrų.

    Mokslininkai skaičiuoja, kad vandens lygis dabar krenta maždaug 1 metru per metus. Per 1979–2019 metus bendras kritimas siekė apie 34 metrus, o kartu pastebėtas ir aiškus vandens temperatūros augimas skirtinguose sluoksniuose.

    Duomenys rodo, kad gilesni vandens sluoksniai per šį laikotarpį sušilo apie 2,8 laipsnio Celsijaus, o viršutiniai sluoksniai – maždaug 1,7 laipsnio. Naujas tyrimas kelia klausimą, ar šį šilimą lemia vien šylantis oras, ar ir pati ežero nykimo dinamika.

    Kaip druska keičia garavimą

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip žmogaus odą vėsina prakaito garavimas. Tačiau Negyvojoje jūroje situaciją keičia druskingumas: mažėjant vandens kiekiui druskų koncentracija didėja, o tai slopina garavimą.

    Kai garavimas tampa mažiau efektyvus, silpnėja ir natūralus vėsinimas, todėl likęs vanduo gali šilti greičiau. Jei vanduo tampa šiltesnis už virš jo esantį orą, temperatūrų skirtumas gali skatinti tolesnį šilumos ir drėgmės mainą, palaikant sudėtingą vietinį ciklą.

    Modelis atskyrė du poveikius

    Tyrėjų sudarytas modelis leido atskirti atmosferos šiltėjimo poveikį nuo paties ežero lygio kritimo poveikio. Iki maždaug 2010 metų oro temperatūros kilimas galėjo paaiškinti apie 1,3 laipsnio gilesnių sluoksnių šilimą.

    Tuo pat metu ežero lygio kritimas, pasak skaičiavimų, prisidėjo dar maždaug 1,5 laipsnio. Tai reiškia, kad traukimasis ir druskingumo didėjimas gali daryti į Negyvosios jūros temperatūrai panašiai didelę įtaką kaip ir bendras regiono klimato šiltėjimas.

    Vasarą sninga druska

    Temperatūros ir druskingumo pokyčiai turi ir neįprastų pasekmių. Mokslininkai fiksuoja reiškinį, kai halito, tai yra akmens druskos, kristalai Negyvojoje jūroje gali formuotis net vasarą.

    Šį procesą lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių maišymasis: šiltesnis ir sūresnis viršutinis vanduo gali atvėsti ir leistis žemyn, o vėsesnis gilesnis vanduo pakyla aukštyn. Druska tuomet iškrenta iš tirpalo ir grimzta žemyn tarsi sniegas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie procesai padeda geriau suprasti, kaip per geologinius laikotarpius galėjo formuotis milžiniški druskos klodai kitur pasaulyje. Negyvoji jūra, nors ir nykstanti, tampa natūralia laboratorija, leidžiančia realiu laiku stebėti, kaip vandens netektis keičia viso telkinio temperatūrą, cirkuliaciją ir chemiją.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad lygio kritimas regione siejamas ne tik su klimato veiksniais, bet ir su vandens išteklių valdymu bei pramone. Dėl traukimosi pakrantėse daugėja įgriuvų, kinta infrastruktūros rizikos, o ilgalaikiai sprendimai priklauso nuo tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir vandens vartojimo politikos.

  • Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra sparčiai traukiasi, tačiau kartu fiksuojamas ir dar vienas, mažiau akivaizdus reiškinys – jos vanduo šyla. Naujas tyrimas rodo, kad dalį šio šilimo kursto ne vien kylanti oro temperatūra, bet ir pats vandens nykimas, sukuriantis savotišką grįžtamąjį ryšį.

    Negyvoji jūra yra itin sūrus ežeras, esantis tarp Jordanijos rytuose ir Izraelio bei Vakarų Kranto vakaruose. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus veikla, ypač įtekėjimų nukreipimas ir intensyvus vandens naudojimas regione, prisideda prie vandens lygio kritimo ir druskų nusėdimo pakrantėse.

    Tyrime teigiama, kad 1979–2019 metais Negyvosios jūros lygis nukrito maždaug 34 metrais. Per tą patį laikotarpį gilesni vandens sluoksniai sušilo apie 2,8 laipsnio, o viršutinis sluoksnis – maždaug 1,7 laipsnio.

    Kaip traukimasis verčia šilti

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip prakaito garavimas vėsina žmogaus odą. Tačiau didelis druskingumas keičia šį procesą: ištirpusios druskos mažina vandens polinkį garuoti esant tai pačiai temperatūrai, todėl vėsinantis garavimo efektas silpnėja.

    Kai vandens mažėja, sūrymas tampa dar labiau koncentruotas, o garavimas vis prasčiau „išneša“ šilumą. Dėl to likęs vanduo gali šilti, o šiltesnis vanduo, esant tinkamam temperatūrų skirtumui tarp vandens ir oro, toliau palaiko garavimą net ir esant itin didelei druskų koncentracijai.

    „Ši vandens šilimo dalis susijusi su vandens nukreipimu, ir ji prisideda prie šilimo, kurį sukelia žmogaus veiklos lemtas oro šiltėjimas“, – sakė tyrimo autorius Emmanuelis Guillermas.

    Kiek prisideda oras, o kiek vandens kritimas

    Mokslininkų komanda sudarė modelį, siejantį vandens netekimą, druskingumo pokyčius ir šilumos mainus. Modelis buvo kalibruotas remiantis 2012–2015 metų matavimais ir atkartojant 1979–2019 metų sezoninius temperatūros svyravimus bei bendrą šilimo tendenciją.

    Skaičiavimai leido atskirai įvertinti du veiksnius: oro temperatūros kilimą ir vandens lygio kritimą. Simuliacijose iki 2010-ųjų oro šiltėjimas gilesnių sluoksnių šilimą paaiškino maždaug 1,3 laipsnio, o vandens lygio kritimas – apie 1,5 laipsnio.

    Prognozės iki 2100 metų

    Ateities scenarijuose, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, numatomas reikšmingas tolesnis šilimas. Tyrime nurodoma, kad iki 2100 metų vandens lygis galėtų kristi apie 85 metrus, o vanduo sušilti maždaug 5–8 laipsniais.

    Tyrėjai pažymi, kad tokios prognozės priklauso nuo prielaidų apie įtekėjimus, pramoninę veiklą ir maišymosi režimą, o požeminio vandens indėlis išlieka ne iki galo aiškus. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka ta pati: traukimasis ir šilimas gali maitinti vienas kitą, spartindami pokyčius.

    Pasak autorių, istorinių gėlo vandens įtekėjimų atkūrimas galėtų sustabdyti vandens lygio kritimą. Tai, jų teigimu, sustabdytų ir šilimą, kurį palaiko didėjantis druskingumas, nors paviršiuje atmosferos šiltėjimo poveikis vis tiek išliktų.

  • Azovo jūra sparčiai druskėja: ekspertas perspėja, kad kai kurios žuvų rūšys gali išnykti

    Apie tai viešai pranešė Okupacijos tyrimų centro vadovas Petro Andriuščenka, teigdamas, kad dėl karo ir su juo susijusių pokyčių Azovo jūra patiria ilgalaikę ekologinę transformaciją.

    Jo teigimu, vienas ryškiausių signalų yra augantis vandens druskingumas, kuris, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, pasiekė naują lygį. Skelbiama, kad iki 2007 metų vidutinis Azovo jūros druskingumas siekė apie 10 promilių, o dabar priartėjo prie maždaug 15 promilių.

    Palyginimui, Juodosios jūros druskingumas paprastai siekia apie 18 promilių, tad Azovo jūra pagal šį rodiklį artėja prie jūrinio, o ne gėlavandenio ir sūrokavandenio telkinio charakteristikų.

    Didėjantis druskingumas keičia sąlygas, kuriomis vystosi ir dauginasi skirtingos žuvų rūšys. Andriuščenka atkreipė dėmesį į Rusijos skelbiamus teiginius, kad vienos iš jūrinių žuvų populiacija per metus esą išaugo apie 30 proc., ir tai siejama būtent su palankesnėmis sąlygomis natūraliam šios rūšies atsikūrimui.

    Tuo pat metu, jo teigimu, mažėja smulkių žuvų atsargos, o tarp priežasčių minimas mažas vandeningumas pastaraisiais metais ir mažėjantis upių nuotėkis. Tai dar labiau skatina vandens druskėjimą, ypač įlankose ir pakrantės zonose.

    Vertinant ekologinį poslinkį, vis daugiau pranašumo gali įgyti jūrinės rūšys, o sūrokavandeniams ir gėlavandeniams artimoms rūšims tinkamų buveinių mažės. Anot Andriuščenkos, dėl to ateityje gali trauktis tokios rūšys, kurioms reikia mažesnio druskingumo.

    „Rusija nužudė Azovo jūrą. Tiesiogine prasme“, – sakė Petro Andriuščenka.

    Jis taip pat perspėjo, kad ilgalaikėje perspektyvoje gali išaugti rizika kai kurių vertingų rūšių išnykimui, o tai pakeistų ir pramoninės žvejybos struktūrą. Tokie pokyčiai reikštų, kad regione dominuotų kitokios žuvų rūšys, o tradicinės žvejybos kryptys prarastų ekonominį pagrindą.

    Azovo jūros būklę papildomai apsunkina karo poveikis pakrantei, intensyvesnė išteklių eksploatacija ir infrastruktūros pertvarkymai okupuotose teritorijose, kurie, ekspertų vertinimu, gali turėti ilgalaikių pasekmių visai ekosistemai.

  • Odesos srities Tuzlų limanuose vanduo paraudo: mokslininkai paaiškino, kokie mikroorganizmai tai lemia

    Apie pokyčius pranešė parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, tokia spalva dažniausiai pasirodo tuomet, kai dėl aukštos temperatūros ir stiprios saulės spinduliuotės staigiai pakinta telkinių druskingumas.

    Pagrindiniu „dažytoju“ įvardijami mikrodumbliai Dunaliella salina. Įprastomis sąlygomis ši vienaląstė rūšis atrodo žalsva, tačiau didėjant druskingumui ir saulės intensyvumui ji pradeda gaminti daug beta karotino.

    Beta karotinas yra oranžiškai raudonas pigmentas, padedantis mikroorganizmams apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir oksidacinio streso. Dėl to vanduo, ypač sekliose ir labiau įšylančiose vietose, gali įgauti rausvą ar net sodriai raudoną spalvą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbus ir kitas veiksnys: telkiniams toliau garuojant bei didėjant druskų koncentracijai, suaktyvėja halofilinės archėjos, tarp jų Halobacterium. Šie mikroorganizmai turi pigmentą bakteriorodopsiną, kuris sustiprina purpurinius ir raudonus atspalvius.

    Mokslininkai pažymi, kad pats vandens paraudimas nebūtinai signalizuoja taršą ar avariją. Dažniausiai tai sezoninis pokytis sūriuose limanuose, kai karštis, mažas kritulių kiekis ir aktyvus garavimas sukuria palankias sąlygas ekstremofilams daugintis.

    Vis dėlto tokie epizodai yra ir indikatorius, kaip jautriai ekosistemos reaguoja į orų anomalijas bei ilgėjančius karščio laikotarpius. Parko specialistai ragina stebėti telkinių būklę, o lankytojams primena laikytis saugomų teritorijų taisyklių ir netrikdyti jautrių pakrančių buveinių.