CP v2

Tag: Dujos

  • Lenkijos energetikos ministras ramina dėl dujų: saugyklos jau per 53 proc., pildymas prasidės birželį

    Lenkijoje artėjant kitam šildymo sezonui dujų tiekimo sutrikimų neprognozuojama, teigia šalies energetikos ministras Miłoszas Motyka. Pasak jo, požeminių saugyklų pildymas turėtų startuoti birželį, o importo kryptys ir apimtys esą suplanuotos taip, kad rudenį būtų pasiektas saugus atsargų lygis.

    Remiantis dujų saugyklų operatoriaus „Gas Storage Poland“ pateikiamais duomenimis, požeminės dujų saugyklos buvo užpildytos 53 proc. Toks lygis, pasak Lenkijos pusės, yra vienas geriausių tarp Europos Sąjungos valstybių šio sezono pabaigoje, kai daugelyje šalių atsargos buvo mažesnės.

    Tuo metu Europos Sąjungoje gegužės viduryje vidutinis saugyklų užpildymas siekė 35,7 proc., rodo Europos dujų infrastruktūros duomenų suvestinės. Bendras sukauptų atsargų kiekis ES viršijo 400 TWh, tačiau jis buvo žemiau pastarųjų penkerių metų vidurkio, siekusio 48,4 proc., todėl dalis rinkos dalyvių dėmesį telkia į vasaros pildymo tempą ir kainų dinamiką.

    Importo planas ir LNG vaidmuo

    Ministras tikina, kad Lenkija turi užtikrintas suskystintų gamtinių dujų tiekimo apimtis, o LNG išlieka viena svarbiausių alternatyvų vamzdyniniams srautams. Prioritetinėmis kryptimis įvardijamos JAV ir Norvegija, o papildomi kroviniai, esant poreikiui, turėtų atkeliauti ir iš Afrikos šalių į Lenkijos SGD terminalą.

    „Nebus jokių problemų užpildyti Lenkijos saugyklas dujomis prieš kitą žiemą. Netrukus, nuo birželio, pradėsime jų pildymą. Turime užtikrintas LNG tiekimo apimtis, o iki kito šildymo sezono būsime tinkamai pasirengę“, – sakė Lenkijos energetikos ministras Miłoszas Motyka.

    Energetikos rinkoje saugyklų pildymas vasarą paprastai tampa vienu svarbiausių kainas veikiančių veiksnių: kuo daugiau dujų perkama į atsargas, tuo didesnė paklausa trumpuoju laikotarpiu. Kita vertus, stabilus ir iš anksto suplanuotas importas padeda sumažinti staigių kainų šuolių riziką, jei rudenį prasidėtų intensyvus pirkimas.

    Degalų kainų klausimas ir Ormuzo sąsiauris

    Ministras taip pat užsiminė apie galimą laikinos degalų kainų mažinimo programos CPN ateitį, tačiau pabrėžė, kad sprendimų dar nėra. Anot jo, situacija vertinama atsižvelgiant į didmeninės rinkos pokyčius, kuriuos pastaruoju metu veikia įtampa, susijusi su Ormuzo sąsiauriu.

    Lenkijos finansų ir ekonomikos institucijų skaičiavimais, programa, apimanti pridėtinės vertės mokesčio tarifo mažinimą degalams ir maksimalios dienos mažmeninės kainos ribojimą, valstybės biudžetui kainuoja apie 370 000 000 eurų per mėnesį. Dėl to diskusijose akcentuojamas balansas tarp trumpalaikės pagalbos vartotojams ir ilgalaikių fiskalinių pasekmių.

    Rinkos analitikai dažnai pabrėžia, kad energetinių išteklių kainas Europoje lemia ne vien vietinės atsargos, bet ir pasauliniai veiksniai: SGD krovinių konkurencija su Azija, infrastruktūros pajėgumai, geopolitinės rizikos bei vartojimo pokyčiai. Todėl šią vasarą stebimas saugyklų pildymo tempas ir tiekimo patikimumas gali tapti vienu svarbiausių indikatorių, nuo kurių priklausys rudens ir žiemos kainų scenarijai.

  • Pirmą kartą pasaulyje vėjas ir saulė aplenkė dujas: ką rodo balandžio elektros gamybos duomenys

    Pirmą kartą pasaulyje vėjas ir saulė aplenkė dujas: ką rodo balandžio elektros gamybos duomenys

    Kas įvyko ir kodėl tai svarbu

    2026 metų balandį vėjo ir saulės elektrinės pagamino apie 22 proc. pasaulio elektros, o dujos sudarė apie 20 proc. Tokį lūžį fiksuoja energetikos analitikos centras „Ember“, vertinantis šalių ir regionų elektros gamybos duomenis.

    Tai pirmas kartas, kai vėjo ir saulės generacija per mėnesį viršijo dujų elektrinių gamybą pasauliniu mastu. Nors metiniu pjūviu dujos dar nėra aplenktos, pats faktas rodo sparčią energetikos miksų kaitą.

    Skaičiai: kiek pagamino vėjas, saulė ir dujos

    „Ember“ skaičiavimu, 2026 metų balandį vėjas ir saulė pagamino rekordinį apie 531 teravatvalandės elektros kiekį. Dujomis kūrenamos elektrinės tuo pačiu laikotarpiu pagamino apie 477 teravatvalandes.

    Palyginimui, 2021 metų balandį dujų generacija buvo panaši, apie 476 teravatvalandes, tačiau vėjo ir saulės bendra gamyba tuomet siekė tik apie 245 teravatvalandes. Per penkerius metus šių dviejų šaltinių gamyba iš esmės daugiau nei padvigubėjo.

    Kodėl lūžis fiksuotas būtent balandį

    Analitikai pabrėžia, kad balandis yra palankiausias mėnuo tokiam rekordui dėl sezoninių veiksnių. Šiaurės pusrutulyje, kur sutelkta didelė pasaulio saulės elektrinių dalis, pavasarį dažnai sutampa didesnė vėjo gamyba ir sparčiai auganti saulės generacija.

    Tuo pat metu elektros paklausa dažnai būna mažesnė tarp šildymo ir vėsinimo sezonų, todėl mažėja poreikis lanksčioms dujų elektrinėms. Dėl to dujų dalis miksuose pavasarį linkusi trauktis, palikdama daugiau erdvės atsinaujinantiems šaltiniams.

    Ryšys su energijos krize ir ilgalaike tendencija

    „Ember“ šį pasiekimą vertina kaip ilgalaikės krypties tąsą, o ne vienkartinę reakciją į išaugusį neapibrėžtumą iškastinio kuro rinkose. Organizacijos apžvalgoje pažymima, kad 2025 metais vėjo ir saulės plėtra padengė visą pasaulinį elektros paklausos augimą.

    Vis dėlto momentas simboliškas: geopolitinė įtampa ir svyruojančios dujų kainos daugeliui šalių išryškina importo priklausomybės rizikas. Auganti vėjo ir saulės gamyba, kartu su tinklų plėtra ir energijos kaupimo sprendimais, tampa vienu iš būdų tą riziką mažinti.

    Ką tai gali reikšti artimiausiais metais

    Vieno mėnesio rezultatas dar nereiškia, kad dujos jau prarado savo vaidmenį energetikos sistemoje. Dujos daugelyje rinkų išlieka svarbios balansavimui, ypač kai atsinaujinančių išteklių gamyba smarkiai kinta dėl oro sąlygų.

    Tačiau rekordas rodo, kad vėjo ir saulės plėtra pasiekė mastą, kai net trumpalaikiai sezoniniai pokyčiai gali perstumti tradicinių kuro rūšių pozicijas. Jei išliks investicijų tempas į generaciją, tinklus ir kaupimą, panašūs mėnesiai gali kartotis vis dažniau, o vėliau persikelti ir į metinius skaičiavimus.

  • Europos dujų kainos kyla 10 dienų iš eilės: nestabilūs LNG srautai ir tuštėjantys rezervai

    Kas kelia dujų kainas Europoje?

    Europos dujų rinka jau daugiau kaip savaitę išlieka augimo trajektorijoje: TTF biržoje kainos peržengė maždaug 51 eurą už MWh, o brangimas tęsiasi apie 10 dienų iš eilės. Nors dienos pokyčiai nėra staigūs, susikaupęs efektas jau juntamas tiek tiekėjams, tiek pramonės įmonėms.

    Vienas svarbiausių veiksnių – įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja susijusi rizika pasauliniams LNG srautams. Persijos įlankos regionas yra reikšmingas suskystintų gamtinių dujų tiekimo grandinės taškas, todėl bet koks trikdis čia greitai įskaičiuojamas į kainą Europoje.

    Rinka ypač jautri todėl, kad LNG yra globalus produktas: kroviniai keliauja ten, kur tuo metu mokama daugiau. Jei Azijos pirkėjams prireikia skubiai ieškoti alternatyvių krovinių, konkurencija su Europa dėl spot tiekimų išauga, o kainos kyla net ir tada, kai fizinio dujų trūkumo Europoje dar nėra.

    Magazinai pildomi lėtai

    Papildomą įtampą kelia ir tai, kad Europos požeminės dujų saugyklos pavasario pabaigoje išlieka palyginti menkai užpildytos. Gas Infrastructure Europe duomenimis, apie gegužės vidurį bendras užpildymas siekė maždaug 36,33 proc., tai yra daugiau kaip 13 procentinių punktų mažiau už penkerių metų vidurkį tam pačiam laikotarpiui.

    Šis atsilikimas didina rizikos premiją kainodaroje, nes kuo mažesnės atsargos vasarą, tuo didesnis spaudimas pildyti rezervus prieš žiemos sezoną. Europos Sąjungoje galioja tikslas iki šildymo sezono pasiekti bent 90 proc. saugyklų užpildymą, tačiau lėtas pildymo tempas kelia klausimų, ar tai bus paprasta padaryti be papildomo kainų spaudimo.

    Kodėl Europa neskuba pirkti?

    Nepaisant mažesnių atsargų, didelė dalis rinkos dalyvių renkasi palaukti ir apsiriboja minimaliais kiekiais pagal sutartinius įsipareigojimus. Priežastis pragmatiška: perkant brangiai dabar, išauga rizika, kad situacijai stabilizavusis kainos vėliau kris, o brangiai įsigytas dujų portfelis taps nuostolingas.

    Tokią strategiją sustiprina ir tai, kad kai kurios šalys turi didesnę infrastruktūrinę „pagalvę“ – kelis importo kelius, SGD terminalus, jungtis su kaimynais. Dėl to jos labiau linkusios laukti palankesnių kainų, net jei saugyklų lygis trumpuoju laikotarpiu atrodo žemas.

    Vis dėlto rinka įspėja, kad užsitęsus įtampai LNG grandinėje Europa gali būti priversta aktyviau konkuruoti su Azija būtent spot segmente. Tokiu atveju kainų šuoliai gali tapti ne pavieniais epizodais, o ilgesnio laikotarpio tendencija, ypač jei pildymo sezonas sutaps su ribotais laisvais LNG kiekiais.

    Kita vertus, didesnis JAV LNG eksporto potencialas išlieka svarbi atsvara: Europai tai vienas pagrindinių instrumentų užlopyti trūkstamus kiekius, jei saugyklų pildymas vėluos. Tačiau ir šiuo atveju galutinę kainą dažnai lemia ne vien pasiūla, o pasaulinė konkurencija dėl krovinių ir geopolitinės rizikos įkainojimas.

  • Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja siejamas tiekimo neapibrėžtumas šį pavasarį vėl sudrebino energijos rinkas Europoje. Nors degalų brangimas daugelyje šalių buvo greitas, buitinių vartotojų sąskaitose ryškiausiai išsiskyrė dujos, o elektros kainos dalyje sostinių net traukėsi.

    Pagal Household Energy Price Index (HEPI), kurį sudaro Energie-Control Austria, MEKH ir „VaasaETT“, nuo 2026 metų vasario 2 dienos iki 2026 metų balandžio 1 dienos vidutinė galutinė elektros kaina ES sostinėse sumažėjo 3,1 proc. Per tą patį laikotarpį dujų kainos vidutiniškai pakilo 6,8 proc.

    Elektros kainos: kritimas šiaurėje

    HEPI duomenys rodo, kad didžiausias elektros kainos kritimas fiksuotas Taline, kur ji sumažėjo 19 proc. Toliau rikiuojasi Kopenhaga su 15,9 proc., Stokholmas su 15,2 proc. ir Liubliana su 15 proc. mažėjimu.

    Ryškesnis nei 10 proc. atpigimas taip pat matytas Helsinkyje, Rygoje ir Madride. Analitikai tai sieja su sezoniškumu: pasibaigus šildymo sezonui paklausa krenta, o atsinaujinančios generacijos dalis pavasarį paprastai didėja.

    „Besitęsianti geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose iš esmės yra degalų pasiūlos šokas. Todėl tiesioginis poveikis Europos dujų tiekimui ir mažmeninėms dujų kainoms yra ryškesnis nei elektros rinkoms“, – sakė „VaasaETT“ vyresnysis energijos rinkų analitikas Ioannis Korras.

    Ne visur elektra pigo: didžiausias augimas fiksuotas Romoje, kur kaina kilo 7,9 proc. Didesnis nei 3 proc. padidėjimas matytas Dubline, Lisabonoje ir Atėnuose, o kai kuriose sostinėse pokyčiai buvo minimalūs.

    Dujos: šuoliai iki 30 proc.

    Skirtingai nei elektra, buitinių dujų kainos daugumoje ES sostinių didėjo. Per minėtą laikotarpį vidurkis pakilo nuo 10,67 euro cento už kilovatvalandę iki 11,40 euro cento už kilovatvalandę.

    Didžiausi šuoliai fiksuoti Briuselyje ir Berlyne, kur kainos augo beveik po 30 proc. Didesnis nei 20 proc. kilimas užfiksuotas Atėnuose, o dviženklis augimas matytas Vienoje, Amsterdame ir Romoje.

    Tuo pat metu išsiskyrė kelios sostinės, kur dujos pigo: didžiausias kritimas registruotas Madride, o mažėjimas matytas ir Liublianoje bei Varšuvoje. Šiuos skirtumus gali lemti tiek skirtinga tiekimo struktūra, tiek reguliavimo bei mokesčių sprendimai.

    „Skirtumai tarp elektros ir dujų kainų judėjimo rodo struktūrinį atsiejimą Europos rinkose, kurį lemia skirtingas kuro miksas ir valdžios intervencijos. Dujų kainas labiau veikia pasauliniai tiekimo ribojimai ir geopolitinė rizika, o elektros kainas – vietinė generacija ir politika“, – teigė I. Korras.

    Kur už energiją mokama daugiausia?

    Balandžio pradžioje nominalios buitinių vartotojų elektros kainos Europoje labai skyrėsi. Brangiausiai už kilovatvalandę mokėjo Berno, Briuselio, Dublino, Berlyno, Prahos ir Londono gyventojai, o kai kuriose kitose sostinėse kaina buvo kelis kartus mažesnė.

    Dujų kainų skirtumai dar ryškesni: nuo itin žemų kainų Kyjive iki aukščiausių rodiklių Stokholme. Į galutinę sąskaitą skirtingose šalyse reikšmingai įeina mokesčiai ir skirstymo bei tiekimo kaštai, o valdžios sprendimai dėl tarifų ar lengvatų gali greitai pakeisti vartotojų patiriamą naštą.

    Energetikos analitikai pabrėžia, kad artimiausiais mėnesiais kainų kryptį lems ne tik geopolitika ir pasaulinė dujų rinka, bet ir vietinės sąlygos: vėjo bei saulės generacija, hidroresursų situacija, tinklų mokesčiai bei valstybės taikomos kompensavimo priemonės. Dėl to vartotojams skirtingose šalyse tie patys įvykiai gali atsispindėti labai nevienodose sąskaitose.

  • Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais dar labiau atsiremia į suskystintų gamtinių dujų importą, o didžiausia importo dalis tenka JAV. Institute for Energy Economics and Financial Analysis (IEEFA) analizė prognozuoja, kad 2026 metais JAV gali patiekti apie du trečdalius viso Europos SGD importo.

    IEEFA Europos SGD ir ES dujų srautų stebėsenos duomenys rodo, kad 2021–2025 metais JAV SGD importas į Europą išaugo daugiau nei tris kartus. Tai siejama su pastangomis mažinti priklausomybę nuo rusiškų vamzdynais tiekiamų dujų po Rusijos karo prieš Ukrainą.

    Brangios SGD ir nauji pažeidžiamumai

    IEEFA vertinimu, dėl tiekimo trikdžių ir geopolitinių rizikų Artimuosiuose Rytuose Europa trumpuoju laikotarpiu gali būti priversta dar labiau remtis SGD. Institutas prognozuoja, kad JAV 2026 metais gali aplenkti Norvegiją ir tapti didžiausiu Europos bei ES dujų tiekėju.

    Kartu pabrėžiama, kad JAV SGD Europos pirkėjams vidutiniškai yra brangiausias pasirinkimas, nes galutinę kainą lemia ne tik dujų kaina, bet ir suskystinimo, transportavimo bei išdujinimo kaštai. Dėl to, net diversifikavus tiekėjus, kainų svyravimų rizika ir spaudimas vartotojams bei pramonei išlieka.

    „Europos perėjimas nuo vamzdynais tiekiamų dujų prie SGD turėjo suteikti tiekimo saugumą ir diversifikaciją. Tačiau tiekimo sutrikimai dėl karo Artimuosiuose Rytuose ir per didelė priklausomybė nuo JAV SGD rodo, kad planas nepasiteisino abiem aspektais“, – sakė IEEFA vyriausioji Europos energetikos analitikė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    „SGD tapo Europos energetinio saugumo strategijos Achilo kulnu, palikdama žemyną pažeidžiamą dėl aukštų dujų kainų ir naujų tiekimo sutrikimų formų“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    Paklausos mažinimas ir terminalų dilema

    Energetikos krizė paskatino ES stiprinti paklausos mažinimo kryptį, daugiau dėmesio skiriant energijos efektyvumui, atsinaujinančiai energetikai ir šilumos siurblių diegimui. IEEFA prognozuoja, kad Europos dujų vartojimas gali ir toliau mažėti, o 2025–2030 metais susitraukti apie 14 proc.

    Pagal šią projekciją SGD paklausa per tą patį laikotarpį galėtų mažėti apie 23 proc. Tačiau tuo pat metu dalis šalių vis dar planuoja naujus SGD terminalus, todėl kyla rizika, kad infrastruktūra bus naudojama nepakankamai ir taps finansiškai neefektyvi.

    IEEFA vertinimu, iki 2030 metų Europos SGD importo pajėgumai gali viršyti bendrą dujų paklausą ir būti maždaug tris kartus didesni už prognozuojamą SGD paklausą. Tai sustiprina diskusijas, ar investicijos į naujus terminalus dera su ilgalaike dekarbonizacijos kryptimi ir vartojimo mažėjimo scenarijais.

    Rusiškų SGD importas muša rekordus

    Nors ES yra deklaravusi tikslą palaipsniui atsisakyti rusiškų dujų, Rusija išlieka viena didžiausių SGD tiekėjų bendrijai. IEEFA skaičiavimu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį rusiškų SGD importas į ES, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 16 proc. ir pasiekė ketvirtinį rekordą.

    Augimą labiausiai skatino pristatymai į Prancūziją, Ispaniją ir Belgiją. Tai rodo, kad vamzdyninių dujų sumažėjimas nebūtinai reiškia greitą rusiškų energijos išteklių išstūmimą iš rinkos, nes SGD srautai gali prisitaikyti prie naujų maršrutų ir paklausos.

    2025 metais ES šalys už rusiškas vamzdynais tiekiamas dujas sumokėjo 5,9 milijardo eurų, o už rusiškas SGD – 6,7 milijardo eurų. Šie skaičiai pabrėžia, kad finansiniai ryšiai per energijos importą išlieka reikšmingi net ir griežtėjant politinei retorikai.

    „Karas Artimuosiuose Rytuose padidino Europos priklausomybę nuo dviejų didžiausių SGD tiekėjų – JAV ir Rusijos. 2026 metų energetikos krizė parodo, kad kol Europos šalys renkasi remtis dujomis, jos privalo priimti ir su tuo susijusias geopolitines rizikas“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    IEEFA akcentuoja, kad Europa negali pilnai kontroliuoti išorinių SGD tiekimo sutrikimų, tačiau gali mažinti pažeidžiamumą vidaus priemonėmis. Tarp jų išskiriamas spartesnis atsinaujinančių išteklių diegimas, energijos taupymo programos ir šildymo elektrifikacija, mažinanti dujų poreikį.

  • Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalijos vyriausybė artimiausiomis savaitėmis ketina pristatyti priemones, kurios per 8–10 metų sumažintų šalies priklausomybę nuo iškastinio kuro maždaug perpus. Aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho teigia, kad postūmį pagreitėti davė karo Irane sukelti naftos ir dujų kainų šuoliai bei tiekimo rizikos.

    Portugalija jau dabar laikoma viena Europos atsinaujinančios energetikos lyderių: didelę dalį elektros šalis pasigamina iš vėjo, saulės ir hidroenergijos. Tačiau bendrame galutinės energijos vartojime nafta ir dujos vis dar sudaro daugiau nei 60 proc., nes transportas, pramonė ir šildymas tebėra stipriai priklausomi nuo iškastinio kuro.

    „Mūsų tikslas per artimiausius aštuonerius–dešimt metų sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro iki pusės dabartinio lygio“, – sakė Portugalijos aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho.

    Portugalija vietoje vien tik elektrifikacijos tikslo akcentuoja platesnį sprendinių paketą, apimantį ir vadinamąsias atsinaujinančias molekules. Ministrė pabrėžia investicijas į biodyzeliną, vandenilį, biometaną ir tvarius aviacinius degalus, kurie, pasak jos, reikalingi ten, kur vien elektros nepakanka greitai dekarbonizacijai.

    Šis požiūris atitinka visoje ES ryškėjančią tendenciją: nors elektros gamyboje atsinaujinantys šaltiniai sparčiai plečiasi, sunkiausia mažinti emisijas sektoriuose, kuriuose energijos tankis, logistikos poreikiai ar technologiniai procesai verčia ieškoti alternatyvių degalų. Dėl to vis dažniau kalbama ne tik apie saulės ir vėjo plėtrą, bet ir apie tinklų stiprinimą, kaupimo sprendimus, biometano pasiūlą bei tvarių degalų pramonės kūrimą.

    Lisabona taip pat patvirtino planuojanti vadinamąjį netikėtų pajamų mokestį energetikos bendrovėms, kurios išlošė iš kainų šuolio. Nors Portugalija norėtų bendro ES sprendimo, Briuselis tokius mokesčius palieka nacionalinių vyriausybių pasirinkimui, todėl šalis juda savo keliu.

    Europos Komisija tuo metu rengia platesnio masto kryptį dėl elektrifikacijos didinimo, kuri turėtų būti pristatyta birželio mėnesį. Portugalijos žinutė yra aiški: geopolitiniai sukrėtimai ir kainų šuoliai tapo papildomu argumentu spartinti perėjimą prie vietinių, mažiau importo rizikoms jautrių energijos šaltinių.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.

  • Metano nuotėkiai kasmet iššvaisto daugiau dujų nei Ormūzo sąsiaurio uždarymas: IEA vertinimas

    Metano nuotėkiai kasmet iššvaisto daugiau dujų nei Ormūzo sąsiaurio uždarymas: IEA vertinimas

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) skelbia, kad metano emisijos energetikos sektoriuje išlieka arti rekordinių lygių, nors technologiškai jau dabar būtų galima reikšmingai sumažinti nuotėkius. Naujausioje „Global Methane Tracker 2026“ analizėje pabrėžiama, kad metano mažinimas yra ne tik klimato, bet ir energetinio saugumo priemonė.

    IEA vertinimu, pritaikius įrodytas metano mažinimo priemones būtų galima kasmet rinkai „sugrąžinti“ iki 200 mlrd. kubinių metrų dujų. Tai reiškia, kad per nuotėkius prarandamas dujų kiekis kai kuriais scenarijais viršija poveikį, kurį rinkai turėtų svarbių transporto maršrutų sutrikimai.

    Ataskaitoje teigiama, kad 2025 metais apie 70 proc. su iškastiniu kuru susijusių metano emisijų teko 10 daugiausiai teršiančių valstybių. Tuo pat metu naftos ir dujų gavybos metano intensyvumas skirtingose šalyse labai nevienodas: geriausi rinkos dalyviai yra daugiau nei 100 kartų efektyvesni už blogiausius.

    Trumpuoju laikotarpiu, jei eksportuotojai su laisvais pajėgumais ir importuojančios šalys greitai įdiegtų plačiai prieinamas priemones savo dujų sistemose, rinką galėtų papildyti beveik 15 mlrd. kubinių metrų dujų. Ilgesnėje perspektyvoje vien metano mažinimas naftos ir dujų sektoriuje pasauliniu mastu galėtų kasmet duoti beveik 100 mlrd. kubinių metrų, o su dujų deginimu fakeluose susijusių nuostolių mažinimas atvertų dar apie 100 mlrd. kubinių metrų.

    IEA pabrėžia, kad didelė dalis sprendimų yra gerai žinomi ir ekonomiškai racionalūs. Maždaug 70 proc. metano emisijų iš iškastinio kuro, tai yra beveik 85 mln. tonų, jau dabar būtų galima sumažinti naudojant esamas technologijas, įskaitant apie tris ketvirtadalius naftos ir dujų emisijų bei maždaug pusę su anglimi susijusių emisijų.

    Remiantis vidutinėmis 2025 metų energijos kainomis, daugiau nei 35 mln. tonų metano būtų galima sumažinti be grynųjų sąnaudų, nes sutaupytos dujos kompensuotų priemonių kaštus. IEA pažymi, kad esant aukštesnėms kainoms ekonomiškai pagrįstų priemonių apimtis dar labiau išauga.

    Didžiausias potencialas slypi vadinamojoje aukštupio grandyje, kuri sudaro apie 80 proc. naftos ir dujų sektoriaus metano emisijų. Kanada ir Europos Sąjunga jau yra įvedusios griežtesnius reikalavimus, o Brazilija, Gana ir Kazachstanas rengia panašias reguliavimo priemones, skirtas nuotėkių paieškai, taisymui ir dujų išleidimo ribojimui.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojamas palydovinių stebėjimų vaidmuo: augantis palydovų skaičius leidžia greičiau aptikti didelius emisijų įvykius ir informuoti valdžias bei operatorius. Kartu su Jungtinių Tautų Tarptautine metano emisijų stebėsenos observatorija (IMEO) IEA pristatė sistemą, kuri turėtų padėti koordinuoti reagavimą į tokius įvykius.

    Europa: didelė dalis emisijų susijusi su importu

    IEA skaičiavimai rodo, kad didžioji dalis su Europoje vartojamu iškastiniu kuru susijusių metano emisijų yra „įvežamos“ per importo grandines. 2025 metais su naftos, dujų ir anglies importo tiekimo grandinėmis siejamos emisijos Europai vertinamos maždaug 7 mln. tonų, tai yra beveik dvigubai daugiau nei Europos vidaus iškastinio kuro sektoriaus emisijos.

    Pačioje Europoje apie 50 proc. metano emisijų iš iškastinio kuro tenka naftos ir dujų sektoriui, daugiausia paskirstymo ir kitoms „žemupio“ operacijoms. Likusi dalis siejama su anglies kasyklomis, ypač Lenkijoje ir Ukrainoje.

    IEA nurodo, kad Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje didesnę dalį sudaro „aukštupio“ emisijos, susijusios su gavyba ir pirminiu apdorojimu. Rumunijoje beveik ketvirtadalis naftos ir dujų emisijų priskiriama nebeeksploatuojamiems objektams, todėl vien inventorizacija ir sutvarkymas gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    ES taisyklės griežtėja, bet vykdymas nevienodas

    Didieji gamintojai Europoje yra prisijungę prie Pasaulinio metano įsipareigojimo, o Europos Sąjungos metano reglamento nuostatos palaipsniui įsigalioja. Nuo 2025 metų pradėta taikyti daugiau reikalavimų dėl privalomo stebėjimo ir ataskaitų teikimo, nuotėkių aptikimo ir taisymo programų bei dujų išleidimo ir deginimo ribojimų.

    Vis dėlto IEA atkreipia dėmesį, kad praktinis įgyvendinimas skirtingose valstybėse narėse nevienodas. Nuo 2025 metų rugpjūčio 5 dienos šalys turi nustatyti sankcijų taisykles už reikalavimų nesilaikymą, tačiau tokie režimai ne visur įdiegti, o tai gali mažinti reguliavimo efektyvumą.

    Importo grandinėje taip pat atsiranda naujų pareigų: importuotojai turi pateikti kokybinę informaciją apie kilmę ir transportavimo maršrutus, taip pat apie taikomas stebėsenos, matavimo, ataskaitų teikimo ir verifikavimo priemones bei nuotėkių valdymą. ES taip pat remia sertifikavimo ir vadinamojo atsekamumo bei „trace-and-claim“ principus, kurie turėtų padėti įrodyti mažą metano intensyvumą.

    IEA vertinimu, pagal šiuo metu deklaruojamas politines priemones metano emisijos Europoje iki 2030 metų galėtų sumažėti apie 30 proc., o iki 2035 metų daugiau nei 40 proc. Jei plačiai būtų diegiamos šiandien prieinamos technologijos, emisijas būtų galima sumažinti daugiau nei 60 proc., iš jų apie 40 proc. pasiekiama be grynųjų sąnaudų.

    Agentūra išskiria ir konkretų regioninį rezervą: vien anglies kasyklų metano panaudojimas Lenkijoje ir Ukrainoje sudarytų reikšmingą dalį viso potencialo. Tokie sprendimai, pasak IEA, gali vienu metu mažinti taršą ir stiprinti tiekimo stabilumą, nes mažiau dujų prarandama dar prieš pasiekiant vartotojus.

  • Dujų bumas Lenkijos energetikoje: iki 10 GW naujų projektų ir augantis spaudimas dujų saugykloms

    Dujų bumas ir nauji pajėgumai

    Lenkijos energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje įsibėgėja dujų bumas: statomi nauji blokai, o dujos vis dažniau įvardijamos kaip būtina grandis, padedanti stabilizuoti sistemą, kai sparčiai auga vėjo ir saulės generacija. Diskusijose pabrėžiama, kad nors dujos vadinamos pereinamuoju kuru, realybėje šis pereinamasis laikotarpis gali užsitęsti dešimtmečius.

    Šiuo metu Lenkijoje vyksta naujų dujinių gamybos vienetų statybos Ostrolenkos, Grudziondzo ir Adamovo projektuose. Lygiagrečiai planuojamos ir kitos investicijos, kurių bendra galia, rinkos vertinimu, gali priartėti prie 10 GW, todėl vis daugiau dėmesio krypsta į infrastruktūrą ir kuro tiekimo lankstumą.

    Saugyklos tampa „siaura vieta“

    Augant dujinių elektrinių ir kogeneracinių jėgainių pajėgumams, didėja ir poreikis dujų saugykloms, kurios leidžia subalansuoti tiekimo ir vartojimo svyravimus. Rinkos apklausos signalizuoja, kad nuo 2030 metų deklaruojamas poreikis gali viršyti šiandienines prieinamas talpas, ypač kalbant apie greito įleidimo ir išleidimo paslaugas.

    Didžiausią vertę energetikos įmonėms suteikia kaverninės saugyklos, nes jos gali greitai „atiduoti“ kurą piko metu nepriklausomai nuo sezono. Tokios saugyklos tampa praktiškai būtinos, kai dujiniai blokai vis dažniau dirba lanksčiu režimu, kompensuodami atsinaujinančių išteklių gamybos svyravimus.

    Lenkijoje dujų saugyklų bendra talpa siekia apie 3 mlrd. kubinių metrų, o objektų yra septyni. Dalis jų yra ilgo ciklo telkininės saugyklos, o Mogilno ir Kosakovo objektai priskiriami kaverninėms, įrengtoms druskos kloduose, todėl pasižymi didesniu operaciniu greičiu.

    „Dėl kaverninių saugyklų plėtros trumpuoju laikotarpiu galimybės ribotos, tačiau didesnį lankstumą galėtų suteikti kai kurios teisinės pataisos, susijusios su privalomų atsargų reguliavimu“, – sakė „Gaz-System“ rinkos plėtros vadovė Katarzyna Szeniawska.

    Investicijos į tinklą ir biometano kryptis

    Didėjant vartojimui, kartu auga ir skirstymo bei perdavimo tinklų modernizavimo poreikis. Lenkijos skirstymo operatorius PSG skelbia, kad prie jo tinklo prijungta daugiau kaip 200 profesionalios energetikos subjektų, o aktyvių sutarčių skaičius didėja kasmet, todėl tinklas ruošiamos didesniems srautams.

    Pasak PSG atstovų, kasmetinė investicijų apimtis siekia apie 3 mlrd. zlotų, tai yra maždaug 700 mln. eurų, o dalis projektų remiami Europos Sąjungos lėšomis. Tuo pat metu įmonės vis dažniau kalba apie biometano integravimą į dujų tinklą, nes tai laikoma vienu realistiškiausių būdų mažinti iškastinių dujų dalį neprarandant infrastruktūros vertės.

    PSG nurodo, kad prie tinklo jau prijungtas vienas biometano gamybos objektas, o artimiausiu metu numatomi papildomi prijungimai. Ši kryptis išlieka svarbi ir dėl Europos Sąjungos klimato tikslų, ir dėl vietinių žaliavų panaudojimo, ypač regionuose, kur vystoma žiedinė bioekonomika.

    Tiekimo saugumas ir geopolitikos rizikos

    Geopolitinės įtampos Persijos įlankoje ir aplink Hormūzo sąsiaurį rinkose dažnai tampa kainų katalizatoriumi, tačiau Lenkijos įmonės pabrėžia, kad tiekimo grandinė šiandien yra gerokai atsparesnė nei ankstesnių krizių metu. Energetikos sektoriaus atstovai akcentuoja, jog Kataro dalis Lenkijos importo struktūroje nėra tokia didelė, kad jos nebūtų galima pakeisti alternatyviais srautais.

    „Lyginant su 2009 metų situacija, kai rinka buvo menkai sujungta ir dominavo vienas tiekimo kelias, dabar turime LNG terminalą, „Baltic Pipe“ ir jungtis su kaimynais, todėl komforto lygis yra visai kitas“, – sakė „Orlen“ vykdomasis direktorius Rafał Wardziński.

    Įmonės taip pat išskiria vietinę gavybą ir Norvegijos kryptį, kuri per „Baltic Pipe“ gali stabiliai maitinti regiono sistemą. Prognozuojama, kad iki 2035 metų Lenkijos dujų rinka gali išaugti iki maždaug 27 mlrd. kubinių metrų per metus, todėl infrastruktūros plėtra tampa strateginiu klausimu.

    Kodėl dujos gali užsibūti ilgiau

    Technologijų tiekėjai ir elektros gamintojai vis dažniau kartoja, kad dujinės turbinos išlieka paklausios dėl greito reguliavimo ir galimybės ateityje naudoti įvairius degalus, įskaitant vandenilio priemaišas. Kartu pripažįstama, jog sparčiai auganti elektros paklausa, ypač dėl duomenų centrų plėtros, kelia naujus iššūkius tiek tinklams, tiek gamybos pajėgumams.

    Pramonė atkreipia dėmesį ir į tiekimo grandinių „butelio kaklelius“: dujinių turbinų gamybos užsakymų portfeliai auga, todėl pristatymo terminai gali nusikelti į šio dešimtmečio pabaigą ar net kito pradžią. Tai reiškia, kad sprendimai dėl investicijų ir infrastruktūros turi būti priimami anksčiau, nei atsiranda faktinis pajėgumų trūkumas.

    Centralizuotame šilumos tiekime dujos taip pat laikomos viena pagrindinių transformacijos krypčių, tačiau įmonės pabrėžia, kad vien dujomis apsiriboti neketina. Vis dažniau kalbama apie mišrias sistemas, kuriose derinamos dujos, geotermija, biomasė ir elektros šilumos technologijos, o dujų vaidmuo tampa labiau lankstumo ir patikimumo garantu.

  • Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija patvirtino laikiną valstybės pagalbos sistemą, skirtą sušvelninti Artimųjų Rytų krizės sukeltą poveikį labiausiai paveiktiems sektoriams. Priemonė apima žemės ūkį, žuvininkystę, transportą ir energijai imlią pramonę, o numatytos lengvatos galios iki 2026 metų gruodžio 31 dienos.

    Naujasis laikinasis mechanizmas leidžia valstybėms narėms paramą teikti keliais būdais. Pagalba gali būti siejama su faktiniu vartojimu ir kompensuoti dalį išaugusių degalų ar trąšų kainų, taip pat numatyta supaprastinta tvarka mažesnėms paramos sumoms.

    Kas keičiama elektros kainų šuoliams

    Kartu numatyta laikina jau galiojančios pramonės dekarbonizacijai skirtos valstybės pagalbos sistemos korekcija, kuri suteikia daugiau lankstumo reaguojant į staigius elektros kainų šuolius. Tai reiškia, kad kai kurioms įmonėms gali būti taikomos didesnės paramos intensyvumo ribos, jei tenkinamos nustatytos sąlygos.

    Energijai imlioms įmonėms, kurios atitinka reikalavimus gauti paramą už elektrą, didžiausia pagalbos intensyvumo riba gali didėti nuo 50 proc. iki 70 proc. Praktikoje tai gali sumažinti dalį su elektra susijusios finansinės naštos laikotarpiais, kai rinkos kainos staigiai išauga.

    Iki kiek kompensuojama ir kam

    Žemės ūkyje, žuvininkystėje, vidaus transporte ir trumpųjų nuotolių laivyboje ES viduje valstybės narės gali kompensuoti iki 70 proc. papildomų sąnaudų, atsiradusių dėl pabrangusių degalų ir trąšų. Šiuose sektoriuose taip pat numatyta supaprastinta galimybė, kai vienas gavėjas gali gauti iki 50 000 eurų paramos.

    Šios ribos ir modeliai svarbūs tuo, kad leidžia greičiau nukreipti pagalbą į labiausiai pažeidžiamas veiklas, kai sąnaudas didina išoriniai geopolitiniai veiksniai. Tačiau konkrečias nacionalines schemas dar turės parengti valstybės narės, o jų atitiktį prižiūrės Europos Komisija.

    Subsidijos dujoms elektrai: galimybė su sąlygomis

    Didžiausią dėmesį kelia nuostata, kad Europos Komisija pasirengusi atskirais atvejais patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamų elektrinių kuro sąnaudoms. Tai nereiškia automatinio ar visuotinio subsidijavimo, nes kiekviena schema būtų vertinama individualiai pagal valstybės pagalbos taisykles.

    „Komisija yra pasirengusi kiekvienu atveju atskirai patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamos elektros gamybos kuro sąnaudoms“, – sakė Europos Komisijos atstovai.

    Energetikos rinkoje tai gali tapti papildomu įrankiu, kai dujinės elektrinės būtinos sistemos balansavimui ar tiekimo saugumui, tačiau jų gamybos savikaina staigiai išauga. Kartu Europos Komisija pabrėžia laikinumo principą: priemonės turi būti tikslinės, proporcingos ir ribotos trukmės.