CP v2

Tag: Dujos

  • Pelletas pabrango rekordiškai: namo šildymas per metus brangesnis 1 110 eurų, lenkia dujas ir anglį

    Medžio granulių, vadinamų pelėtomis, kainos Lenkijoje per pastaruosius metus šoktelėjo taip, kad šildymo sąnaudos daugeliui namų ūkių tapo didesnės nei tikėtasi renkantis šią, kaip ekologišką ir pigesnę, alternatyvą. Rinkoje fiksuojamos kainos didmena svyruoja apie 450–560 eurų už toną, o mažmeninėje prekyboje pasitaiko ir maždaug 670 eurų už toną siekiančių pasiūlymų.

    Situaciją dar labiau kaitina neoficialiai aptarinėjami scenarijai, kad kaina galėtų priartėti ir prie 890 eurų už toną ribos. Tokių prognozių viešai nepatvirtina valdžios atstovai, tačiau pati diskusija rodo, kad rinka tapo itin jautri tiekimo grandinėms, sezoniniam paklausos šuoliui ir importo apribojimams.

    Kas kelia pelėčių kainas?

    Vienas dažniausiai minimų veiksnių yra importo srautų pokyčiai regione ir ribotos alternatyvos greitam pasiūlos didinimui. Diskusijose taip pat skamba planai plėsti agropelėčių gamybą, kad rinkoje atsirastų daugiau produkcijos, tačiau tokie sprendimai paprastai neduoda efekto per kelias savaites.

    „Įmonės gali gąsdinti žmones kainomis, kad greičiau parduotų pelėtas“, – sakė Paulina Hennig-Kloska.

    Kiek kainuoja šildymas: pelėtos, dujos, anglis, šilumos siurblys

    Lenkijos nevyriausybinės organizacijos Polski Alarm Smogowy atlikta naujausia analizė rodo, kad pelėtos tapo vienu brangiausių populiarių šildymo būdų. Vertintas vidutiniškai apšiltintas 150 kvadratinių metrų namas, kuriame gyvena keturių asmenų šeima, o kainos tikrintos 32 prekybos vietose visoje šalyje.

    Pagal šį skaičiavimą, metinis šildymas pelėtomis kainuoja apie 2 970 eurų, t. y. daugiau nei 50 proc. brangiau nei prieš metus. Metinis skirtumas sudaro apie 1 110 eurų, todėl pelėčių pasirinkimas daugeliui vartotojų šią žiemą reiškia gerokai didesnes išlaidas.

    Tuo pat metu dujinis šildymas, dažnai laikomas brangiu, pagal analizę būtų pigesnis ir siektų apie 2 010 eurų per metus. Anglimi kūrenamo katilo eksploatacija, priklausomai nuo įrenginio klasės, vertinama maždaug 1 400–1 820 eurų per metus, tad kai kuriems namų ūkiams tai tampa finansiškai patrauklesne, nors aplinkosauginiu požiūriu problemiškesne alternatyva.

    „Todėl verta prisiminti, kad šilumos šaltinio pasirinkimas namams turi būti gerai apgalvotas ir atliktas pasikonsultavus su patikimu konsultantu, montuotoju ar energetikos auditoriumi“, – sakė Piotr Siergiej.

    Mažiausias sąnaudas, kaip ir ankstesniais metais, analizėje rodo šilumos siurbliai: priklausomai nuo tipo, metinė eksploatacija vertinama apie 1 090–1 670 eurų. Vis dėlto organizacija pabrėžia, kad tai yra tik naudojimo, o ne įrangos įsigijimo ir montavimo kaštai, kurie galutinį sprendimą gali pakeisti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad staigūs pelėčių kainų šuoliai išryškina vieną pagrindinių rizikų: net ir pasirinkus palyginti švarų kurą, namų ūkis išlieka priklausomas nuo rinkos svyravimų bei sezoniškai įtempto tiekimo. Todėl, planuojant šildymo sistemos keitimą ar kuro pirkimą sezonui, vis dažniau rekomenduojama vertinti ne tik kainą šiuo momentu, bet ir ilgalaikį sąnaudų stabilumą.

  • Vokietijos dujų saugyklos pildosi lėčiausiai per istoriją: iki šildymo sezono prognozuoja tik 77 proc.

    Dujos prieš žiemą: signalas iš Berlyno

    Vokietija artėjant šildymo sezonui susiduria su neįprastai žemu dujų saugyklų užpildymu. Žurnalas „Der Spiegel“, remdamasis saugyklų operatorių asociacijos Ines duomenimis, skelbia, kad šiuo metu saugyklos užpildytos maždaug 53 proc.

    Asociacijos prognozė rodo, kad iki sezono pradžios užpildymas geriausiu atveju galėtų pasiekti 77 proc. Tai būtų vienas žemiausių lygių per ilgametę stebėseną ir gerokai mažesnis nei įprastas atsargų rezervas prieš žiemą.

    Kodėl 77 proc. kelia nerimą?

    Istoriškai Vokietija į žiemos laikotarpį dažniausiai įžengdavo turėdama apie 95 proc. užpildytas saugyklas, o 80 proc. riba paprastai būdavo viršijama. Dėl to 77 proc. laikoma rizikos signalu, ypač jei rinka susidurtų su papildomais trikdžiais.

    „Der Spiegel“ atkreipia dėmesį, kad jei pastarųjų savaičių pildymo tempas nesikeistų, sezono pradžioje užpildymas galėtų siekti tik apie 63 proc. Tokiu atveju Vokietijos sistema turėtų mažiau „pagalvės“ netikėtam šalčiui ar tiekimo sutrikimams.

    Kas būtų saugomi pirmiausia?

    Galimo trūkumo scenarijuje prioritetas būtų teikiamas gyventojams ir šilumos tiekimui, nes tai laikoma kritiškai svarbiomis, apsaugotomis vartotojų grupėmis. Vis dėlto didžiausia rizika kristų pramonei, kuriai dujų tiekimas galėtų būti ribojamas, jei atsargų neužtektų.

    Kontekstas svarbus ir dėl to, kad dujų saugyklos naudojamos ne tik ekstremaliam šalčiui, bet ir nenumatytiems tiekimo sutrikimams amortizuoti. Leidinys pabrėžia, jog esant žiemai, artimai daugiametei temperatūrų normai, 77 proc. teoriškai galėtų būti pakankama, tačiau tai reikštų mažesnę saugumo maržą nei įprastai.

  • „Gasunie“ perspėja: Nyderlandams gali neužtekti dujų žiemai – kas brangins šildymą?

    „Gasunie“ perspėja: Nyderlandams gali neužtekti dujų žiemai – kas brangins šildymą?

    Nyderlandai šią žiemą gali nepasiekti dujų atsargų lygio, kuris laikomas pakankamu itin šaltam sezonui, perspėja valstybei priklausanti dujų infrastruktūros bendrovė „Gasunie“. Įmonės vertinimu, be papildomų priemonių šalis būtų prasčiau pasirengusi vienam atšiauriausių žiemos scenarijų.

    „Gasunie“ nurodo, kad anksčiau numatytas nacionalinis tikslas žiemai sukaupti 115 TWh dujų tampa nepasiekiamas. Toks kiekis, kaip skaičiuoja bendrovė, sudarytų maždaug pusę Nyderlandų metinio dujų vartojimo, todėl atsargų planas buvo siejamas su ekstremaliai šaltos žiemos rizika.

    Problemos šaknis, pasak „Gasunie“, yra rinkos kainodara: vasaros dujų kainos išaugo, o žiemos ateities sandoriai kai kuriais laikotarpiais signalizuoja mažesnę kainą. Toks skirtumas mažina motyvaciją pirkti dujas dabar, jas kaupti saugyklose ir parduoti žiemą, nes tai tampa nepelninga.

    Europos biržose dujų kainos rugpjūčio pabaigoje laikėsi apie 64 eurus už megavatvalandę, o tai yra daugiau nei dvigubai aukščiau nei metų pradžioje. Rinkas pastaruoju metu taip pat veikia geopolitinė įtampa ir tiekimo trikdžių baimė, įskaitant rizikas susijusias su Kataro suskystintų gamtinių dujų krovinių vėlavimais.

    Papildomą spaudimą sukuria ir orai: karščio bangos didina elektros paklausą dėl vėsinimo, o sausros bei karštis kai kur riboja hidroenergijos ir dalies branduolinių elektrinių gamybą. Kai elektros sistemai trūksta kitų šaltinių, dažniau įjungiamos dujinės elektrinės, o tai gali sumažinti dujų kiekį, kuris galėtų keliauti į saugyklas.

    Kaip sparčiai pildomos saugyklos?

    Rugpjūčio 23 dieną Nyderlandų dujų saugyklos buvo užpildytos 44,26 proc., kai nacionalinis orientyras lapkričio 1 dienai siekia apie 80 proc. „Gasunie“ pabrėžia, kad atsilikimas nuo grafiko savaime nereiškia neišvengiamo trūkumo, tačiau didina pažeidžiamumą, jei sutaptų šaltis ir tiekimo sutrikimai.

    Nyderlandams galioja ir Europos Sąjungos nustatyti saugyklų užpildymo reikalavimai, tačiau šalis yra nusistačiusi griežtesnį nacionalinį tikslą. Ministerija, atsakinga už klimato ir žaliąją plėtrą, pripažįsta, kad visoje Europoje įmonės saugyklas pildo ribotai, nes tai ekonomiškai nepatrauklu, o per agresyvus pildymas gali dar labiau stumti kainas į viršų.

    Ką daro valdžia ir ko tikisi vartotojai?

    Nyderlandų vyriausybė yra įgaliojusi valstybinę bendrovę Energie Beheer Nederland kaupti iki 80 TWh dujų tais atvejais, kai komerciniai rinkos dalyviai nepripildo saugyklų pakankamai. „Gasunie“ patvirtina, kad ši programa vykdoma, tačiau pabrėžia, kad bendras pildymo tempas vis tiek išlieka per lėtas.

    Ministerija viešai teigia šiuo metu nesitikinti tiesioginio dujų trūkumo ir žada toliau stebėti situaciją. Sprendimai dėl galimų papildomų paramos ar reguliavimo priemonių, „Gasunie“ teigimu, priklausys nuo politinių pasirinkimų ir rizikų vertinimo artėjant šildymo sezonui.

    Vartotojams ir verslui ši dinamika svarbi dėl galimos įtakos sąskaitoms: dujų kainų šuoliai paprastai persiduoda šilumos gamybai, pramonei ir elektros kainodarai, ypač piko valandomis. Net jei fizinio trūkumo pavyktų išvengti, žemesnės atsargos ir įtempta rinka dažniau reiškia didesnį kainų nepastovumą.

  • Naftos milžinė „BP“ ruošiasi parduoti Šiaurės jūros verslą: kas slypi už netikėto posūkio?

    Naftos milžinė „BP“ ruošiasi parduoti Šiaurės jūros verslą: kas slypi už netikėto posūkio?

    „BP“ pradeda pardavimo procesą

    Didžiosios Britanijos naftos ir dujų bendrovė „BP“ pranešė pradėjusi procesą, kuriuo rinkai siūlomas jos Šiaurės jūros verslas. Bendrovė teigia siekianti sutelkti kapitalą į didžiausią vertę kuriančias veiklas ir projektus.

    „BP“ nurodo, kad Šiaurės jūros portfelį sudaro penki gamybos centrai prie Jungtinės Karalystės krantų, o veikloje dirba apie 1 100 žmonių. Kol vyksta pardavimo procedūros, bendrovė žada toliau užtikrinti saugų ir patikimą operavimą.

    „Jungtinė Karalystė buvo mūsų namai daugiau nei 100 metų ir išliks svarbi mūsų ateities dalis“, – sakė „BP“ vadovė Meg O’Neill.

    Kodėl Šiaurės jūra praranda patrauklumą

    „BP“ Šiaurės jūroje dirba daugiau nei 60 metų, tačiau regionas sensta, o gavybos apimtys ilgainiui mažėja. Bendrovės duomenimis, 2025 metais Šiaurės jūros padalinys vidutiniškai išgaudavo apie 117 000 barelių naftos ekvivalento per dieną, tai sudarė maždaug 5 proc. visos „BP“ pasaulinės naftos ir dujų gavybos.

    Prie sprendimo, kaip teigiama rinkoje, prisideda ir neapibrėžtumas dėl reguliavimo bei mokestinės aplinkos. Energetikos bendrovės pastaraisiais metais kritikavo papildomus mokesčius ir dažnai kintančias taisykles, argumentuodamos, kad tai mažina investicijų patrauklumą ir apsunkina ilgalaikį planavimą.

    Strateginis posūkis po investuotojų spaudimo

    Pardavimo planas sutampa su platesniu „BP“ strategijos persitvarkymu: bendrovė pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria pagrindinei naftos ir dujų veiklai. Toks krypties tikslinimas siejamas su investuotojų lūkesčiais didinti grąžą ir mažinti skolą, ypač svyruojant energijos kainoms.

    Per pastaruosius metus „BP“ ėmėsi kelių turto pardavimų ir portfelio supaprastinimo žingsnių, siekdama sustiprinti balansą ir nukreipti investicijas į pelningiausias grandis. Bendrovė taip pat yra paskelbusi apie sandorį, kuriuo infrastruktūros investuotojui „Stonepeak“ ketinama perleisti kontrolinį 65 proc. tepimo medžiagų verslo „Castrol“ paketą, jei tam pritars reguliuotojai.

    Bendra tendencija tarp energetikos milžinių

    „BP“ sprendimas iš dalies atspindi platesnę tarptautinių energetikos bendrovių kryptį, kai dėl senstančių telkinių, didėjančių sąnaudų ir reguliavimo rizikų persvarstomas buvimas Šiaurės jūroje. Pastaraisiais metais regiono aktyvus mažino ar restruktūrizavo ir kiti didieji rinkos dalyviai, o dalis jų pasirinko turto pardavimus ar veiklų sujungimus.

    Analitikų vertinimu, būtent Šiaurės jūros projektams vis dažniau taikomas griežtesnis kapitalo atrankos filtras: investicijos nukreipiamos ten, kur tikimasi greitesnio atsiperkamumo ir mažesnės politinės rizikos. Tai reiškia, kad ateityje regione gali daugėti sandorių, kai brandžius aktyvus perima labiau specializuoti operatoriai.

  • Lenkijos energetikos ministras ramina dėl dujų: saugyklos jau per 53 proc., pildymas prasidės birželį

    Lenkijoje artėjant kitam šildymo sezonui dujų tiekimo sutrikimų neprognozuojama, teigia šalies energetikos ministras Miłoszas Motyka. Pasak jo, požeminių saugyklų pildymas turėtų startuoti birželį, o importo kryptys ir apimtys esą suplanuotos taip, kad rudenį būtų pasiektas saugus atsargų lygis.

    Remiantis dujų saugyklų operatoriaus „Gas Storage Poland“ pateikiamais duomenimis, požeminės dujų saugyklos buvo užpildytos 53 proc. Toks lygis, pasak Lenkijos pusės, yra vienas geriausių tarp Europos Sąjungos valstybių šio sezono pabaigoje, kai daugelyje šalių atsargos buvo mažesnės.

    Tuo metu Europos Sąjungoje gegužės viduryje vidutinis saugyklų užpildymas siekė 35,7 proc., rodo Europos dujų infrastruktūros duomenų suvestinės. Bendras sukauptų atsargų kiekis ES viršijo 400 TWh, tačiau jis buvo žemiau pastarųjų penkerių metų vidurkio, siekusio 48,4 proc., todėl dalis rinkos dalyvių dėmesį telkia į vasaros pildymo tempą ir kainų dinamiką.

    Importo planas ir LNG vaidmuo

    Ministras tikina, kad Lenkija turi užtikrintas suskystintų gamtinių dujų tiekimo apimtis, o LNG išlieka viena svarbiausių alternatyvų vamzdyniniams srautams. Prioritetinėmis kryptimis įvardijamos JAV ir Norvegija, o papildomi kroviniai, esant poreikiui, turėtų atkeliauti ir iš Afrikos šalių į Lenkijos SGD terminalą.

    „Nebus jokių problemų užpildyti Lenkijos saugyklas dujomis prieš kitą žiemą. Netrukus, nuo birželio, pradėsime jų pildymą. Turime užtikrintas LNG tiekimo apimtis, o iki kito šildymo sezono būsime tinkamai pasirengę“, – sakė Lenkijos energetikos ministras Miłoszas Motyka.

    Energetikos rinkoje saugyklų pildymas vasarą paprastai tampa vienu svarbiausių kainas veikiančių veiksnių: kuo daugiau dujų perkama į atsargas, tuo didesnė paklausa trumpuoju laikotarpiu. Kita vertus, stabilus ir iš anksto suplanuotas importas padeda sumažinti staigių kainų šuolių riziką, jei rudenį prasidėtų intensyvus pirkimas.

    Degalų kainų klausimas ir Ormuzo sąsiauris

    Ministras taip pat užsiminė apie galimą laikinos degalų kainų mažinimo programos CPN ateitį, tačiau pabrėžė, kad sprendimų dar nėra. Anot jo, situacija vertinama atsižvelgiant į didmeninės rinkos pokyčius, kuriuos pastaruoju metu veikia įtampa, susijusi su Ormuzo sąsiauriu.

    Lenkijos finansų ir ekonomikos institucijų skaičiavimais, programa, apimanti pridėtinės vertės mokesčio tarifo mažinimą degalams ir maksimalios dienos mažmeninės kainos ribojimą, valstybės biudžetui kainuoja apie 370 000 000 eurų per mėnesį. Dėl to diskusijose akcentuojamas balansas tarp trumpalaikės pagalbos vartotojams ir ilgalaikių fiskalinių pasekmių.

    Rinkos analitikai dažnai pabrėžia, kad energetinių išteklių kainas Europoje lemia ne vien vietinės atsargos, bet ir pasauliniai veiksniai: SGD krovinių konkurencija su Azija, infrastruktūros pajėgumai, geopolitinės rizikos bei vartojimo pokyčiai. Todėl šią vasarą stebimas saugyklų pildymo tempas ir tiekimo patikimumas gali tapti vienu svarbiausių indikatorių, nuo kurių priklausys rudens ir žiemos kainų scenarijai.

  • Pirmą kartą pasaulyje vėjas ir saulė aplenkė dujas: ką rodo balandžio elektros gamybos duomenys

    Pirmą kartą pasaulyje vėjas ir saulė aplenkė dujas: ką rodo balandžio elektros gamybos duomenys

    Kas įvyko ir kodėl tai svarbu

    2026 metų balandį vėjo ir saulės elektrinės pagamino apie 22 proc. pasaulio elektros, o dujos sudarė apie 20 proc. Tokį lūžį fiksuoja energetikos analitikos centras „Ember“, vertinantis šalių ir regionų elektros gamybos duomenis.

    Tai pirmas kartas, kai vėjo ir saulės generacija per mėnesį viršijo dujų elektrinių gamybą pasauliniu mastu. Nors metiniu pjūviu dujos dar nėra aplenktos, pats faktas rodo sparčią energetikos miksų kaitą.

    Skaičiai: kiek pagamino vėjas, saulė ir dujos

    „Ember“ skaičiavimu, 2026 metų balandį vėjas ir saulė pagamino rekordinį apie 531 teravatvalandės elektros kiekį. Dujomis kūrenamos elektrinės tuo pačiu laikotarpiu pagamino apie 477 teravatvalandes.

    Palyginimui, 2021 metų balandį dujų generacija buvo panaši, apie 476 teravatvalandes, tačiau vėjo ir saulės bendra gamyba tuomet siekė tik apie 245 teravatvalandes. Per penkerius metus šių dviejų šaltinių gamyba iš esmės daugiau nei padvigubėjo.

    Kodėl lūžis fiksuotas būtent balandį

    Analitikai pabrėžia, kad balandis yra palankiausias mėnuo tokiam rekordui dėl sezoninių veiksnių. Šiaurės pusrutulyje, kur sutelkta didelė pasaulio saulės elektrinių dalis, pavasarį dažnai sutampa didesnė vėjo gamyba ir sparčiai auganti saulės generacija.

    Tuo pat metu elektros paklausa dažnai būna mažesnė tarp šildymo ir vėsinimo sezonų, todėl mažėja poreikis lanksčioms dujų elektrinėms. Dėl to dujų dalis miksuose pavasarį linkusi trauktis, palikdama daugiau erdvės atsinaujinantiems šaltiniams.

    Ryšys su energijos krize ir ilgalaike tendencija

    „Ember“ šį pasiekimą vertina kaip ilgalaikės krypties tąsą, o ne vienkartinę reakciją į išaugusį neapibrėžtumą iškastinio kuro rinkose. Organizacijos apžvalgoje pažymima, kad 2025 metais vėjo ir saulės plėtra padengė visą pasaulinį elektros paklausos augimą.

    Vis dėlto momentas simboliškas: geopolitinė įtampa ir svyruojančios dujų kainos daugeliui šalių išryškina importo priklausomybės rizikas. Auganti vėjo ir saulės gamyba, kartu su tinklų plėtra ir energijos kaupimo sprendimais, tampa vienu iš būdų tą riziką mažinti.

    Ką tai gali reikšti artimiausiais metais

    Vieno mėnesio rezultatas dar nereiškia, kad dujos jau prarado savo vaidmenį energetikos sistemoje. Dujos daugelyje rinkų išlieka svarbios balansavimui, ypač kai atsinaujinančių išteklių gamyba smarkiai kinta dėl oro sąlygų.

    Tačiau rekordas rodo, kad vėjo ir saulės plėtra pasiekė mastą, kai net trumpalaikiai sezoniniai pokyčiai gali perstumti tradicinių kuro rūšių pozicijas. Jei išliks investicijų tempas į generaciją, tinklus ir kaupimą, panašūs mėnesiai gali kartotis vis dažniau, o vėliau persikelti ir į metinius skaičiavimus.

  • Europos dujų kainos kyla 10 dienų iš eilės: nestabilūs LNG srautai ir tuštėjantys rezervai

    Kas kelia dujų kainas Europoje?

    Europos dujų rinka jau daugiau kaip savaitę išlieka augimo trajektorijoje: TTF biržoje kainos peržengė maždaug 51 eurą už MWh, o brangimas tęsiasi apie 10 dienų iš eilės. Nors dienos pokyčiai nėra staigūs, susikaupęs efektas jau juntamas tiek tiekėjams, tiek pramonės įmonėms.

    Vienas svarbiausių veiksnių – įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja susijusi rizika pasauliniams LNG srautams. Persijos įlankos regionas yra reikšmingas suskystintų gamtinių dujų tiekimo grandinės taškas, todėl bet koks trikdis čia greitai įskaičiuojamas į kainą Europoje.

    Rinka ypač jautri todėl, kad LNG yra globalus produktas: kroviniai keliauja ten, kur tuo metu mokama daugiau. Jei Azijos pirkėjams prireikia skubiai ieškoti alternatyvių krovinių, konkurencija su Europa dėl spot tiekimų išauga, o kainos kyla net ir tada, kai fizinio dujų trūkumo Europoje dar nėra.

    Magazinai pildomi lėtai

    Papildomą įtampą kelia ir tai, kad Europos požeminės dujų saugyklos pavasario pabaigoje išlieka palyginti menkai užpildytos. Gas Infrastructure Europe duomenimis, apie gegužės vidurį bendras užpildymas siekė maždaug 36,33 proc., tai yra daugiau kaip 13 procentinių punktų mažiau už penkerių metų vidurkį tam pačiam laikotarpiui.

    Šis atsilikimas didina rizikos premiją kainodaroje, nes kuo mažesnės atsargos vasarą, tuo didesnis spaudimas pildyti rezervus prieš žiemos sezoną. Europos Sąjungoje galioja tikslas iki šildymo sezono pasiekti bent 90 proc. saugyklų užpildymą, tačiau lėtas pildymo tempas kelia klausimų, ar tai bus paprasta padaryti be papildomo kainų spaudimo.

    Kodėl Europa neskuba pirkti?

    Nepaisant mažesnių atsargų, didelė dalis rinkos dalyvių renkasi palaukti ir apsiriboja minimaliais kiekiais pagal sutartinius įsipareigojimus. Priežastis pragmatiška: perkant brangiai dabar, išauga rizika, kad situacijai stabilizavusis kainos vėliau kris, o brangiai įsigytas dujų portfelis taps nuostolingas.

    Tokią strategiją sustiprina ir tai, kad kai kurios šalys turi didesnę infrastruktūrinę „pagalvę“ – kelis importo kelius, SGD terminalus, jungtis su kaimynais. Dėl to jos labiau linkusios laukti palankesnių kainų, net jei saugyklų lygis trumpuoju laikotarpiu atrodo žemas.

    Vis dėlto rinka įspėja, kad užsitęsus įtampai LNG grandinėje Europa gali būti priversta aktyviau konkuruoti su Azija būtent spot segmente. Tokiu atveju kainų šuoliai gali tapti ne pavieniais epizodais, o ilgesnio laikotarpio tendencija, ypač jei pildymo sezonas sutaps su ribotais laisvais LNG kiekiais.

    Kita vertus, didesnis JAV LNG eksporto potencialas išlieka svarbi atsvara: Europai tai vienas pagrindinių instrumentų užlopyti trūkstamus kiekius, jei saugyklų pildymas vėluos. Tačiau ir šiuo atveju galutinę kainą dažnai lemia ne vien pasiūla, o pasaulinė konkurencija dėl krovinių ir geopolitinės rizikos įkainojimas.

  • Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja siejamas tiekimo neapibrėžtumas šį pavasarį vėl sudrebino energijos rinkas Europoje. Nors degalų brangimas daugelyje šalių buvo greitas, buitinių vartotojų sąskaitose ryškiausiai išsiskyrė dujos, o elektros kainos dalyje sostinių net traukėsi.

    Pagal Household Energy Price Index (HEPI), kurį sudaro Energie-Control Austria, MEKH ir „VaasaETT“, nuo 2026 metų vasario 2 dienos iki 2026 metų balandžio 1 dienos vidutinė galutinė elektros kaina ES sostinėse sumažėjo 3,1 proc. Per tą patį laikotarpį dujų kainos vidutiniškai pakilo 6,8 proc.

    Elektros kainos: kritimas šiaurėje

    HEPI duomenys rodo, kad didžiausias elektros kainos kritimas fiksuotas Taline, kur ji sumažėjo 19 proc. Toliau rikiuojasi Kopenhaga su 15,9 proc., Stokholmas su 15,2 proc. ir Liubliana su 15 proc. mažėjimu.

    Ryškesnis nei 10 proc. atpigimas taip pat matytas Helsinkyje, Rygoje ir Madride. Analitikai tai sieja su sezoniškumu: pasibaigus šildymo sezonui paklausa krenta, o atsinaujinančios generacijos dalis pavasarį paprastai didėja.

    „Besitęsianti geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose iš esmės yra degalų pasiūlos šokas. Todėl tiesioginis poveikis Europos dujų tiekimui ir mažmeninėms dujų kainoms yra ryškesnis nei elektros rinkoms“, – sakė „VaasaETT“ vyresnysis energijos rinkų analitikas Ioannis Korras.

    Ne visur elektra pigo: didžiausias augimas fiksuotas Romoje, kur kaina kilo 7,9 proc. Didesnis nei 3 proc. padidėjimas matytas Dubline, Lisabonoje ir Atėnuose, o kai kuriose sostinėse pokyčiai buvo minimalūs.

    Dujos: šuoliai iki 30 proc.

    Skirtingai nei elektra, buitinių dujų kainos daugumoje ES sostinių didėjo. Per minėtą laikotarpį vidurkis pakilo nuo 10,67 euro cento už kilovatvalandę iki 11,40 euro cento už kilovatvalandę.

    Didžiausi šuoliai fiksuoti Briuselyje ir Berlyne, kur kainos augo beveik po 30 proc. Didesnis nei 20 proc. kilimas užfiksuotas Atėnuose, o dviženklis augimas matytas Vienoje, Amsterdame ir Romoje.

    Tuo pat metu išsiskyrė kelios sostinės, kur dujos pigo: didžiausias kritimas registruotas Madride, o mažėjimas matytas ir Liublianoje bei Varšuvoje. Šiuos skirtumus gali lemti tiek skirtinga tiekimo struktūra, tiek reguliavimo bei mokesčių sprendimai.

    „Skirtumai tarp elektros ir dujų kainų judėjimo rodo struktūrinį atsiejimą Europos rinkose, kurį lemia skirtingas kuro miksas ir valdžios intervencijos. Dujų kainas labiau veikia pasauliniai tiekimo ribojimai ir geopolitinė rizika, o elektros kainas – vietinė generacija ir politika“, – teigė I. Korras.

    Kur už energiją mokama daugiausia?

    Balandžio pradžioje nominalios buitinių vartotojų elektros kainos Europoje labai skyrėsi. Brangiausiai už kilovatvalandę mokėjo Berno, Briuselio, Dublino, Berlyno, Prahos ir Londono gyventojai, o kai kuriose kitose sostinėse kaina buvo kelis kartus mažesnė.

    Dujų kainų skirtumai dar ryškesni: nuo itin žemų kainų Kyjive iki aukščiausių rodiklių Stokholme. Į galutinę sąskaitą skirtingose šalyse reikšmingai įeina mokesčiai ir skirstymo bei tiekimo kaštai, o valdžios sprendimai dėl tarifų ar lengvatų gali greitai pakeisti vartotojų patiriamą naštą.

    Energetikos analitikai pabrėžia, kad artimiausiais mėnesiais kainų kryptį lems ne tik geopolitika ir pasaulinė dujų rinka, bet ir vietinės sąlygos: vėjo bei saulės generacija, hidroresursų situacija, tinklų mokesčiai bei valstybės taikomos kompensavimo priemonės. Dėl to vartotojams skirtingose šalyse tie patys įvykiai gali atsispindėti labai nevienodose sąskaitose.

  • Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais rekordiniu tempu perka rusiškas SGD: priklausomybė nuo JAV tik auga

    Europa 2026 metais dar labiau atsiremia į suskystintų gamtinių dujų importą, o didžiausia importo dalis tenka JAV. Institute for Energy Economics and Financial Analysis (IEEFA) analizė prognozuoja, kad 2026 metais JAV gali patiekti apie du trečdalius viso Europos SGD importo.

    IEEFA Europos SGD ir ES dujų srautų stebėsenos duomenys rodo, kad 2021–2025 metais JAV SGD importas į Europą išaugo daugiau nei tris kartus. Tai siejama su pastangomis mažinti priklausomybę nuo rusiškų vamzdynais tiekiamų dujų po Rusijos karo prieš Ukrainą.

    Brangios SGD ir nauji pažeidžiamumai

    IEEFA vertinimu, dėl tiekimo trikdžių ir geopolitinių rizikų Artimuosiuose Rytuose Europa trumpuoju laikotarpiu gali būti priversta dar labiau remtis SGD. Institutas prognozuoja, kad JAV 2026 metais gali aplenkti Norvegiją ir tapti didžiausiu Europos bei ES dujų tiekėju.

    Kartu pabrėžiama, kad JAV SGD Europos pirkėjams vidutiniškai yra brangiausias pasirinkimas, nes galutinę kainą lemia ne tik dujų kaina, bet ir suskystinimo, transportavimo bei išdujinimo kaštai. Dėl to, net diversifikavus tiekėjus, kainų svyravimų rizika ir spaudimas vartotojams bei pramonei išlieka.

    „Europos perėjimas nuo vamzdynais tiekiamų dujų prie SGD turėjo suteikti tiekimo saugumą ir diversifikaciją. Tačiau tiekimo sutrikimai dėl karo Artimuosiuose Rytuose ir per didelė priklausomybė nuo JAV SGD rodo, kad planas nepasiteisino abiem aspektais“, – sakė IEEFA vyriausioji Europos energetikos analitikė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    „SGD tapo Europos energetinio saugumo strategijos Achilo kulnu, palikdama žemyną pažeidžiamą dėl aukštų dujų kainų ir naujų tiekimo sutrikimų formų“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    Paklausos mažinimas ir terminalų dilema

    Energetikos krizė paskatino ES stiprinti paklausos mažinimo kryptį, daugiau dėmesio skiriant energijos efektyvumui, atsinaujinančiai energetikai ir šilumos siurblių diegimui. IEEFA prognozuoja, kad Europos dujų vartojimas gali ir toliau mažėti, o 2025–2030 metais susitraukti apie 14 proc.

    Pagal šią projekciją SGD paklausa per tą patį laikotarpį galėtų mažėti apie 23 proc. Tačiau tuo pat metu dalis šalių vis dar planuoja naujus SGD terminalus, todėl kyla rizika, kad infrastruktūra bus naudojama nepakankamai ir taps finansiškai neefektyvi.

    IEEFA vertinimu, iki 2030 metų Europos SGD importo pajėgumai gali viršyti bendrą dujų paklausą ir būti maždaug tris kartus didesni už prognozuojamą SGD paklausą. Tai sustiprina diskusijas, ar investicijos į naujus terminalus dera su ilgalaike dekarbonizacijos kryptimi ir vartojimo mažėjimo scenarijais.

    Rusiškų SGD importas muša rekordus

    Nors ES yra deklaravusi tikslą palaipsniui atsisakyti rusiškų dujų, Rusija išlieka viena didžiausių SGD tiekėjų bendrijai. IEEFA skaičiavimu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį rusiškų SGD importas į ES, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 16 proc. ir pasiekė ketvirtinį rekordą.

    Augimą labiausiai skatino pristatymai į Prancūziją, Ispaniją ir Belgiją. Tai rodo, kad vamzdyninių dujų sumažėjimas nebūtinai reiškia greitą rusiškų energijos išteklių išstūmimą iš rinkos, nes SGD srautai gali prisitaikyti prie naujų maršrutų ir paklausos.

    2025 metais ES šalys už rusiškas vamzdynais tiekiamas dujas sumokėjo 5,9 milijardo eurų, o už rusiškas SGD – 6,7 milijardo eurų. Šie skaičiai pabrėžia, kad finansiniai ryšiai per energijos importą išlieka reikšmingi net ir griežtėjant politinei retorikai.

    „Karas Artimuosiuose Rytuose padidino Europos priklausomybę nuo dviejų didžiausių SGD tiekėjų – JAV ir Rusijos. 2026 metų energetikos krizė parodo, kad kol Europos šalys renkasi remtis dujomis, jos privalo priimti ir su tuo susijusias geopolitines rizikas“, – sakė Ana Maria Jaller-Makarewicz.

    IEEFA akcentuoja, kad Europa negali pilnai kontroliuoti išorinių SGD tiekimo sutrikimų, tačiau gali mažinti pažeidžiamumą vidaus priemonėmis. Tarp jų išskiriamas spartesnis atsinaujinančių išteklių diegimas, energijos taupymo programos ir šildymo elektrifikacija, mažinanti dujų poreikį.

  • Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalija po karo Irane skubina planą: per 8–10 metų perpus mažinti iškastinio kuro vartojimą

    Portugalijos vyriausybė artimiausiomis savaitėmis ketina pristatyti priemones, kurios per 8–10 metų sumažintų šalies priklausomybę nuo iškastinio kuro maždaug perpus. Aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho teigia, kad postūmį pagreitėti davė karo Irane sukelti naftos ir dujų kainų šuoliai bei tiekimo rizikos.

    Portugalija jau dabar laikoma viena Europos atsinaujinančios energetikos lyderių: didelę dalį elektros šalis pasigamina iš vėjo, saulės ir hidroenergijos. Tačiau bendrame galutinės energijos vartojime nafta ir dujos vis dar sudaro daugiau nei 60 proc., nes transportas, pramonė ir šildymas tebėra stipriai priklausomi nuo iškastinio kuro.

    „Mūsų tikslas per artimiausius aštuonerius–dešimt metų sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro iki pusės dabartinio lygio“, – sakė Portugalijos aplinkos ir energetikos ministrė Maria da Graça Carvalho.

    Portugalija vietoje vien tik elektrifikacijos tikslo akcentuoja platesnį sprendinių paketą, apimantį ir vadinamąsias atsinaujinančias molekules. Ministrė pabrėžia investicijas į biodyzeliną, vandenilį, biometaną ir tvarius aviacinius degalus, kurie, pasak jos, reikalingi ten, kur vien elektros nepakanka greitai dekarbonizacijai.

    Šis požiūris atitinka visoje ES ryškėjančią tendenciją: nors elektros gamyboje atsinaujinantys šaltiniai sparčiai plečiasi, sunkiausia mažinti emisijas sektoriuose, kuriuose energijos tankis, logistikos poreikiai ar technologiniai procesai verčia ieškoti alternatyvių degalų. Dėl to vis dažniau kalbama ne tik apie saulės ir vėjo plėtrą, bet ir apie tinklų stiprinimą, kaupimo sprendimus, biometano pasiūlą bei tvarių degalų pramonės kūrimą.

    Lisabona taip pat patvirtino planuojanti vadinamąjį netikėtų pajamų mokestį energetikos bendrovėms, kurios išlošė iš kainų šuolio. Nors Portugalija norėtų bendro ES sprendimo, Briuselis tokius mokesčius palieka nacionalinių vyriausybių pasirinkimui, todėl šalis juda savo keliu.

    Europos Komisija tuo metu rengia platesnio masto kryptį dėl elektrifikacijos didinimo, kuri turėtų būti pristatyta birželio mėnesį. Portugalijos žinutė yra aiški: geopolitiniai sukrėtimai ir kainų šuoliai tapo papildomu argumentu spartinti perėjimą prie vietinių, mažiau importo rizikoms jautrių energijos šaltinių.