Europos Sąjunga, siekdama išvengti degalų trūkumo, susidūrė su netikėta problema: tiksliai įvertinti, kiek degalų realiai yra žemyne, yra sunkiau nei tikėtasi. Augant įtampai dėl karo Irane ir galimų sutrikimų svarbiuose tiekimo maršrutuose, kyla rizika, kad sprendimai bus priimami remiantis neišsamia informacija.
Didžiausias nerimas siejamas su tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, kuriuo juda reikšminga pasaulinės naftos ir dujų dalis. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įspėjusi, kad dėl išaugusių energijos kainų Sąjungos sąnaudos gali siekti apie 500 000 000 eurų per dieną, o ši našta jau persiduoda transportui ir pramonei.
„Turime matomumą ir įsipareigojimus iki gegužės ir birželio, tačiau kas bus vėliau, prognozuoti sunku“, – sakė DHL Group vadovas Tobias Meyer.
Valstybių laikomos strateginės naftos ir dujų atsargos paprastai yra geriau apskaitomos, o nacionalinės institucijos reguliariai keičiasi informacija koordinavimo grupėse. Tačiau didelė dalis realių atsargų yra komercinėse talpyklose uostuose, terminaluose, oro uostuose ir logistikos grandinėse, kur duomenys dažnai laikomi jautria verslo informacija.
Problema ypač išryškėja kalbant apie perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Skirtingai nei gamtinių dujų saugyklos, kurioms taikomi ES reikalavimai dėl užpildymo lygio prieš žiemą, perdirbtų degalų atsargų apskaita yra labiau fragmentuota, o atnaujinimai ne visada reguliarūs.
Eurostat skelbiami duomenys suteikia bendrą vaizdą, tačiau realaus laiko stebėjimas išlieka ribotas, ypač kai kalbama apie atsargų judėjimą tarp šalių, tiekimą skirtingais maršrutais ir išėmimą iš komercinių rezervuarų. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad gali žinoti, kiek atsargų turėtų būti pagal taisykles, bet ne visuomet gali patikrinti, kiek jų yra konkrečią dieną.
„Mūsų žinios apie tai, kas patenka į apyvartą, kas išimama ir kur nukreipiama, yra ribotos“, – sakė vienas aukšto rango ES energetikos pareigūnas.
Europos Komisija, reaguodama į išryškėjusią spragą, svarsto kurti Degalų stebėsenos centrą, kuris sektų ES degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius. Toks modelis artimesnis JAV energetikos informacijos administracijos principui, kai rinka reguliariai gauna detalesnius ir dažniau atnaujinamus rodiklius.
Tuo pat metu dalis atsargų jau panaudojama stabilizuojant padėtį rinkoje, o tarptautiniai mechanizmai leidžia koordinuotai išleisti naftą iš rezervų. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: be nuoseklių ir palyginamų duomenų apie komercines atsargas, ES gali per vėlai pastebėti realų trūkumą arba reaguoti per griežtai, sukeldama papildomą kainų šuolį.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad situaciją apsunkina ir globalių srautų persiskirstymas: tanklaiviai, kurie įprastai galėjo būti nukreipiami į Europą, kai kuriais atvejais plaukia tiesiai į Aziją, o papildomi JAV eksporto pajėgumai ne visada virsta didesniu tiekimu Europai. Tokie pokyčiai reiškia, kad duomenų tikslumas tampa ne administracine, o strategine saugumo sąlyga.
