CP v2

Tag: Dujos

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.

  • Metano nuotėkiai kasmet iššvaisto daugiau dujų nei Ormūzo sąsiaurio uždarymas: IEA vertinimas

    Metano nuotėkiai kasmet iššvaisto daugiau dujų nei Ormūzo sąsiaurio uždarymas: IEA vertinimas

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) skelbia, kad metano emisijos energetikos sektoriuje išlieka arti rekordinių lygių, nors technologiškai jau dabar būtų galima reikšmingai sumažinti nuotėkius. Naujausioje „Global Methane Tracker 2026“ analizėje pabrėžiama, kad metano mažinimas yra ne tik klimato, bet ir energetinio saugumo priemonė.

    IEA vertinimu, pritaikius įrodytas metano mažinimo priemones būtų galima kasmet rinkai „sugrąžinti“ iki 200 mlrd. kubinių metrų dujų. Tai reiškia, kad per nuotėkius prarandamas dujų kiekis kai kuriais scenarijais viršija poveikį, kurį rinkai turėtų svarbių transporto maršrutų sutrikimai.

    Ataskaitoje teigiama, kad 2025 metais apie 70 proc. su iškastiniu kuru susijusių metano emisijų teko 10 daugiausiai teršiančių valstybių. Tuo pat metu naftos ir dujų gavybos metano intensyvumas skirtingose šalyse labai nevienodas: geriausi rinkos dalyviai yra daugiau nei 100 kartų efektyvesni už blogiausius.

    Trumpuoju laikotarpiu, jei eksportuotojai su laisvais pajėgumais ir importuojančios šalys greitai įdiegtų plačiai prieinamas priemones savo dujų sistemose, rinką galėtų papildyti beveik 15 mlrd. kubinių metrų dujų. Ilgesnėje perspektyvoje vien metano mažinimas naftos ir dujų sektoriuje pasauliniu mastu galėtų kasmet duoti beveik 100 mlrd. kubinių metrų, o su dujų deginimu fakeluose susijusių nuostolių mažinimas atvertų dar apie 100 mlrd. kubinių metrų.

    IEA pabrėžia, kad didelė dalis sprendimų yra gerai žinomi ir ekonomiškai racionalūs. Maždaug 70 proc. metano emisijų iš iškastinio kuro, tai yra beveik 85 mln. tonų, jau dabar būtų galima sumažinti naudojant esamas technologijas, įskaitant apie tris ketvirtadalius naftos ir dujų emisijų bei maždaug pusę su anglimi susijusių emisijų.

    Remiantis vidutinėmis 2025 metų energijos kainomis, daugiau nei 35 mln. tonų metano būtų galima sumažinti be grynųjų sąnaudų, nes sutaupytos dujos kompensuotų priemonių kaštus. IEA pažymi, kad esant aukštesnėms kainoms ekonomiškai pagrįstų priemonių apimtis dar labiau išauga.

    Didžiausias potencialas slypi vadinamojoje aukštupio grandyje, kuri sudaro apie 80 proc. naftos ir dujų sektoriaus metano emisijų. Kanada ir Europos Sąjunga jau yra įvedusios griežtesnius reikalavimus, o Brazilija, Gana ir Kazachstanas rengia panašias reguliavimo priemones, skirtas nuotėkių paieškai, taisymui ir dujų išleidimo ribojimui.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojamas palydovinių stebėjimų vaidmuo: augantis palydovų skaičius leidžia greičiau aptikti didelius emisijų įvykius ir informuoti valdžias bei operatorius. Kartu su Jungtinių Tautų Tarptautine metano emisijų stebėsenos observatorija (IMEO) IEA pristatė sistemą, kuri turėtų padėti koordinuoti reagavimą į tokius įvykius.

    Europa: didelė dalis emisijų susijusi su importu

    IEA skaičiavimai rodo, kad didžioji dalis su Europoje vartojamu iškastiniu kuru susijusių metano emisijų yra „įvežamos“ per importo grandines. 2025 metais su naftos, dujų ir anglies importo tiekimo grandinėmis siejamos emisijos Europai vertinamos maždaug 7 mln. tonų, tai yra beveik dvigubai daugiau nei Europos vidaus iškastinio kuro sektoriaus emisijos.

    Pačioje Europoje apie 50 proc. metano emisijų iš iškastinio kuro tenka naftos ir dujų sektoriui, daugiausia paskirstymo ir kitoms „žemupio“ operacijoms. Likusi dalis siejama su anglies kasyklomis, ypač Lenkijoje ir Ukrainoje.

    IEA nurodo, kad Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje didesnę dalį sudaro „aukštupio“ emisijos, susijusios su gavyba ir pirminiu apdorojimu. Rumunijoje beveik ketvirtadalis naftos ir dujų emisijų priskiriama nebeeksploatuojamiems objektams, todėl vien inventorizacija ir sutvarkymas gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    ES taisyklės griežtėja, bet vykdymas nevienodas

    Didieji gamintojai Europoje yra prisijungę prie Pasaulinio metano įsipareigojimo, o Europos Sąjungos metano reglamento nuostatos palaipsniui įsigalioja. Nuo 2025 metų pradėta taikyti daugiau reikalavimų dėl privalomo stebėjimo ir ataskaitų teikimo, nuotėkių aptikimo ir taisymo programų bei dujų išleidimo ir deginimo ribojimų.

    Vis dėlto IEA atkreipia dėmesį, kad praktinis įgyvendinimas skirtingose valstybėse narėse nevienodas. Nuo 2025 metų rugpjūčio 5 dienos šalys turi nustatyti sankcijų taisykles už reikalavimų nesilaikymą, tačiau tokie režimai ne visur įdiegti, o tai gali mažinti reguliavimo efektyvumą.

    Importo grandinėje taip pat atsiranda naujų pareigų: importuotojai turi pateikti kokybinę informaciją apie kilmę ir transportavimo maršrutus, taip pat apie taikomas stebėsenos, matavimo, ataskaitų teikimo ir verifikavimo priemones bei nuotėkių valdymą. ES taip pat remia sertifikavimo ir vadinamojo atsekamumo bei „trace-and-claim“ principus, kurie turėtų padėti įrodyti mažą metano intensyvumą.

    IEA vertinimu, pagal šiuo metu deklaruojamas politines priemones metano emisijos Europoje iki 2030 metų galėtų sumažėti apie 30 proc., o iki 2035 metų daugiau nei 40 proc. Jei plačiai būtų diegiamos šiandien prieinamos technologijos, emisijas būtų galima sumažinti daugiau nei 60 proc., iš jų apie 40 proc. pasiekiama be grynųjų sąnaudų.

    Agentūra išskiria ir konkretų regioninį rezervą: vien anglies kasyklų metano panaudojimas Lenkijoje ir Ukrainoje sudarytų reikšmingą dalį viso potencialo. Tokie sprendimai, pasak IEA, gali vienu metu mažinti taršą ir stiprinti tiekimo stabilumą, nes mažiau dujų prarandama dar prieš pasiekiant vartotojus.

  • Dujų bumas Lenkijos energetikoje: iki 10 GW naujų projektų ir augantis spaudimas dujų saugykloms

    Dujų bumas ir nauji pajėgumai

    Lenkijos energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje įsibėgėja dujų bumas: statomi nauji blokai, o dujos vis dažniau įvardijamos kaip būtina grandis, padedanti stabilizuoti sistemą, kai sparčiai auga vėjo ir saulės generacija. Diskusijose pabrėžiama, kad nors dujos vadinamos pereinamuoju kuru, realybėje šis pereinamasis laikotarpis gali užsitęsti dešimtmečius.

    Šiuo metu Lenkijoje vyksta naujų dujinių gamybos vienetų statybos Ostrolenkos, Grudziondzo ir Adamovo projektuose. Lygiagrečiai planuojamos ir kitos investicijos, kurių bendra galia, rinkos vertinimu, gali priartėti prie 10 GW, todėl vis daugiau dėmesio krypsta į infrastruktūrą ir kuro tiekimo lankstumą.

    Saugyklos tampa „siaura vieta“

    Augant dujinių elektrinių ir kogeneracinių jėgainių pajėgumams, didėja ir poreikis dujų saugykloms, kurios leidžia subalansuoti tiekimo ir vartojimo svyravimus. Rinkos apklausos signalizuoja, kad nuo 2030 metų deklaruojamas poreikis gali viršyti šiandienines prieinamas talpas, ypač kalbant apie greito įleidimo ir išleidimo paslaugas.

    Didžiausią vertę energetikos įmonėms suteikia kaverninės saugyklos, nes jos gali greitai „atiduoti“ kurą piko metu nepriklausomai nuo sezono. Tokios saugyklos tampa praktiškai būtinos, kai dujiniai blokai vis dažniau dirba lanksčiu režimu, kompensuodami atsinaujinančių išteklių gamybos svyravimus.

    Lenkijoje dujų saugyklų bendra talpa siekia apie 3 mlrd. kubinių metrų, o objektų yra septyni. Dalis jų yra ilgo ciklo telkininės saugyklos, o Mogilno ir Kosakovo objektai priskiriami kaverninėms, įrengtoms druskos kloduose, todėl pasižymi didesniu operaciniu greičiu.

    „Dėl kaverninių saugyklų plėtros trumpuoju laikotarpiu galimybės ribotos, tačiau didesnį lankstumą galėtų suteikti kai kurios teisinės pataisos, susijusios su privalomų atsargų reguliavimu“, – sakė „Gaz-System“ rinkos plėtros vadovė Katarzyna Szeniawska.

    Investicijos į tinklą ir biometano kryptis

    Didėjant vartojimui, kartu auga ir skirstymo bei perdavimo tinklų modernizavimo poreikis. Lenkijos skirstymo operatorius PSG skelbia, kad prie jo tinklo prijungta daugiau kaip 200 profesionalios energetikos subjektų, o aktyvių sutarčių skaičius didėja kasmet, todėl tinklas ruošiamos didesniems srautams.

    Pasak PSG atstovų, kasmetinė investicijų apimtis siekia apie 3 mlrd. zlotų, tai yra maždaug 700 mln. eurų, o dalis projektų remiami Europos Sąjungos lėšomis. Tuo pat metu įmonės vis dažniau kalba apie biometano integravimą į dujų tinklą, nes tai laikoma vienu realistiškiausių būdų mažinti iškastinių dujų dalį neprarandant infrastruktūros vertės.

    PSG nurodo, kad prie tinklo jau prijungtas vienas biometano gamybos objektas, o artimiausiu metu numatomi papildomi prijungimai. Ši kryptis išlieka svarbi ir dėl Europos Sąjungos klimato tikslų, ir dėl vietinių žaliavų panaudojimo, ypač regionuose, kur vystoma žiedinė bioekonomika.

    Tiekimo saugumas ir geopolitikos rizikos

    Geopolitinės įtampos Persijos įlankoje ir aplink Hormūzo sąsiaurį rinkose dažnai tampa kainų katalizatoriumi, tačiau Lenkijos įmonės pabrėžia, kad tiekimo grandinė šiandien yra gerokai atsparesnė nei ankstesnių krizių metu. Energetikos sektoriaus atstovai akcentuoja, jog Kataro dalis Lenkijos importo struktūroje nėra tokia didelė, kad jos nebūtų galima pakeisti alternatyviais srautais.

    „Lyginant su 2009 metų situacija, kai rinka buvo menkai sujungta ir dominavo vienas tiekimo kelias, dabar turime LNG terminalą, „Baltic Pipe“ ir jungtis su kaimynais, todėl komforto lygis yra visai kitas“, – sakė „Orlen“ vykdomasis direktorius Rafał Wardziński.

    Įmonės taip pat išskiria vietinę gavybą ir Norvegijos kryptį, kuri per „Baltic Pipe“ gali stabiliai maitinti regiono sistemą. Prognozuojama, kad iki 2035 metų Lenkijos dujų rinka gali išaugti iki maždaug 27 mlrd. kubinių metrų per metus, todėl infrastruktūros plėtra tampa strateginiu klausimu.

    Kodėl dujos gali užsibūti ilgiau

    Technologijų tiekėjai ir elektros gamintojai vis dažniau kartoja, kad dujinės turbinos išlieka paklausios dėl greito reguliavimo ir galimybės ateityje naudoti įvairius degalus, įskaitant vandenilio priemaišas. Kartu pripažįstama, jog sparčiai auganti elektros paklausa, ypač dėl duomenų centrų plėtros, kelia naujus iššūkius tiek tinklams, tiek gamybos pajėgumams.

    Pramonė atkreipia dėmesį ir į tiekimo grandinių „butelio kaklelius“: dujinių turbinų gamybos užsakymų portfeliai auga, todėl pristatymo terminai gali nusikelti į šio dešimtmečio pabaigą ar net kito pradžią. Tai reiškia, kad sprendimai dėl investicijų ir infrastruktūros turi būti priimami anksčiau, nei atsiranda faktinis pajėgumų trūkumas.

    Centralizuotame šilumos tiekime dujos taip pat laikomos viena pagrindinių transformacijos krypčių, tačiau įmonės pabrėžia, kad vien dujomis apsiriboti neketina. Vis dažniau kalbama apie mišrias sistemas, kuriose derinamos dujos, geotermija, biomasė ir elektros šilumos technologijos, o dujų vaidmuo tampa labiau lankstumo ir patikimumo garantu.

  • Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija leidžia subsidijuoti dujas elektrai: kas pasikeis valstybės pagalbos taisyklėse iki 2026?

    Europos Komisija patvirtino laikiną valstybės pagalbos sistemą, skirtą sušvelninti Artimųjų Rytų krizės sukeltą poveikį labiausiai paveiktiems sektoriams. Priemonė apima žemės ūkį, žuvininkystę, transportą ir energijai imlią pramonę, o numatytos lengvatos galios iki 2026 metų gruodžio 31 dienos.

    Naujasis laikinasis mechanizmas leidžia valstybėms narėms paramą teikti keliais būdais. Pagalba gali būti siejama su faktiniu vartojimu ir kompensuoti dalį išaugusių degalų ar trąšų kainų, taip pat numatyta supaprastinta tvarka mažesnėms paramos sumoms.

    Kas keičiama elektros kainų šuoliams

    Kartu numatyta laikina jau galiojančios pramonės dekarbonizacijai skirtos valstybės pagalbos sistemos korekcija, kuri suteikia daugiau lankstumo reaguojant į staigius elektros kainų šuolius. Tai reiškia, kad kai kurioms įmonėms gali būti taikomos didesnės paramos intensyvumo ribos, jei tenkinamos nustatytos sąlygos.

    Energijai imlioms įmonėms, kurios atitinka reikalavimus gauti paramą už elektrą, didžiausia pagalbos intensyvumo riba gali didėti nuo 50 proc. iki 70 proc. Praktikoje tai gali sumažinti dalį su elektra susijusios finansinės naštos laikotarpiais, kai rinkos kainos staigiai išauga.

    Iki kiek kompensuojama ir kam

    Žemės ūkyje, žuvininkystėje, vidaus transporte ir trumpųjų nuotolių laivyboje ES viduje valstybės narės gali kompensuoti iki 70 proc. papildomų sąnaudų, atsiradusių dėl pabrangusių degalų ir trąšų. Šiuose sektoriuose taip pat numatyta supaprastinta galimybė, kai vienas gavėjas gali gauti iki 50 000 eurų paramos.

    Šios ribos ir modeliai svarbūs tuo, kad leidžia greičiau nukreipti pagalbą į labiausiai pažeidžiamas veiklas, kai sąnaudas didina išoriniai geopolitiniai veiksniai. Tačiau konkrečias nacionalines schemas dar turės parengti valstybės narės, o jų atitiktį prižiūrės Europos Komisija.

    Subsidijos dujoms elektrai: galimybė su sąlygomis

    Didžiausią dėmesį kelia nuostata, kad Europos Komisija pasirengusi atskirais atvejais patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamų elektrinių kuro sąnaudoms. Tai nereiškia automatinio ar visuotinio subsidijavimo, nes kiekviena schema būtų vertinama individualiai pagal valstybės pagalbos taisykles.

    „Komisija yra pasirengusi kiekvienu atveju atskirai patvirtinti laikiną paramą dujomis kūrenamos elektros gamybos kuro sąnaudoms“, – sakė Europos Komisijos atstovai.

    Energetikos rinkoje tai gali tapti papildomu įrankiu, kai dujinės elektrinės būtinos sistemos balansavimui ar tiekimo saugumui, tačiau jų gamybos savikaina staigiai išauga. Kartu Europos Komisija pabrėžia laikinumo principą: priemonės turi būti tikslinės, proporcingos ir ribotos trukmės.

  • Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europa nežino, kiek turi degalų atsargų: karas Irane išryškino pavojingą ES duomenų spragą

    Europos Sąjunga, siekdama išvengti degalų trūkumo, susidūrė su netikėta problema: tiksliai įvertinti, kiek degalų realiai yra žemyne, yra sunkiau nei tikėtasi. Augant įtampai dėl karo Irane ir galimų sutrikimų svarbiuose tiekimo maršrutuose, kyla rizika, kad sprendimai bus priimami remiantis neišsamia informacija.

    Didžiausias nerimas siejamas su tiekimu per Hormūzo sąsiaurį, kuriuo juda reikšminga pasaulinės naftos ir dujų dalis. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra įspėjusi, kad dėl išaugusių energijos kainų Sąjungos sąnaudos gali siekti apie 500 000 000 eurų per dieną, o ši našta jau persiduoda transportui ir pramonei.

    „Turime matomumą ir įsipareigojimus iki gegužės ir birželio, tačiau kas bus vėliau, prognozuoti sunku“, – sakė DHL Group vadovas Tobias Meyer.

    Valstybių laikomos strateginės naftos ir dujų atsargos paprastai yra geriau apskaitomos, o nacionalinės institucijos reguliariai keičiasi informacija koordinavimo grupėse. Tačiau didelė dalis realių atsargų yra komercinėse talpyklose uostuose, terminaluose, oro uostuose ir logistikos grandinėse, kur duomenys dažnai laikomi jautria verslo informacija.

    Problema ypač išryškėja kalbant apie perdirbtus produktus, tokius kaip dyzelinas ar reaktyviniai degalai. Skirtingai nei gamtinių dujų saugyklos, kurioms taikomi ES reikalavimai dėl užpildymo lygio prieš žiemą, perdirbtų degalų atsargų apskaita yra labiau fragmentuota, o atnaujinimai ne visada reguliarūs.

    Eurostat skelbiami duomenys suteikia bendrą vaizdą, tačiau realaus laiko stebėjimas išlieka ribotas, ypač kai kalbama apie atsargų judėjimą tarp šalių, tiekimą skirtingais maršrutais ir išėmimą iš komercinių rezervuarų. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad gali žinoti, kiek atsargų turėtų būti pagal taisykles, bet ne visuomet gali patikrinti, kiek jų yra konkrečią dieną.

    „Mūsų žinios apie tai, kas patenka į apyvartą, kas išimama ir kur nukreipiama, yra ribotos“, – sakė vienas aukšto rango ES energetikos pareigūnas.

    Europos Komisija, reaguodama į išryškėjusią spragą, svarsto kurti Degalų stebėsenos centrą, kuris sektų ES degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygius. Toks modelis artimesnis JAV energetikos informacijos administracijos principui, kai rinka reguliariai gauna detalesnius ir dažniau atnaujinamus rodiklius.

    Tuo pat metu dalis atsargų jau panaudojama stabilizuojant padėtį rinkoje, o tarptautiniai mechanizmai leidžia koordinuotai išleisti naftą iš rezervų. Vis dėlto pagrindinis iššūkis išlieka tas pats: be nuoseklių ir palyginamų duomenų apie komercines atsargas, ES gali per vėlai pastebėti realų trūkumą arba reaguoti per griežtai, sukeldama papildomą kainų šuolį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad situaciją apsunkina ir globalių srautų persiskirstymas: tanklaiviai, kurie įprastai galėjo būti nukreipiami į Europą, kai kuriais atvejais plaukia tiesiai į Aziją, o papildomi JAV eksporto pajėgumai ne visada virsta didesniu tiekimu Europai. Tokie pokyčiai reiškia, kad duomenų tikslumas tampa ne administracine, o strategine saugumo sąlyga.

  • Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos dujotiekio jungtis juda į priekį: ką spręs nauja komisija

    Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos dujotiekio jungtis juda į priekį: ką spręs nauja komisija

    Žingsnis link pietinės jungties

    Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos Vyriausybė paskyrė komisiją, kuri turės pateikti ekspertinį vertinimą dėl urbanistinio sutikimo išdavimo pietinės dujų jungties su Kroatija statybai. Šis sprendimas laikomas vienu iš praktinių etapų, leidžiančių projektą perkelti iš planavimo į leidimų derinimo fazę.

    Komisijai pavesta įvertinti pateiktas paraiškas ir su urbanistiniu planavimu susijusią medžiagą. Oficialiai nurodoma, kad išvada turi būti pateikta per 15 dienų.

    Ką reiškia urbanistinis sutikimas?

    Urbanistinis sutikimas šiame procese yra vienas svarbiausių tarpinių leidimų, nuo kurio priklauso, ar projektas gali judėti toliau į techninio projektavimo ir statybos leidimų etapą. Tokie sprendimai paprastai apima trasos suderinamumą su teritorijų planavimo dokumentais, infrastruktūros koridorius ir galimus apribojimus.

    Nors komisijos išvada pati savaime dar nereiškia galutinio „taip“, ji dažnai tampa pagrindu tolesniems administraciniams sprendimams. Energetikos infrastruktūros projektuose tai ypač svarbu dėl ilgesnių derinimo terminų ir didesnės suinteresuotų šalių įvairovės.

    Regioninė reikšmė ir rangovų klausimas

    Pietinė Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos dujų jungtis siejama su platesniu regiono tikslu stiprinti tiekimo saugumą ir gerinti prieigą prie skirtingų dujų tiekimo maršrutų. Tokios jungtys paprastai didina sistemos lankstumą ir mažina priklausomybę nuo vieno tiekimo kelio.

    Viešojoje erdvėje taip pat aptariama, kad projektą galėtų įgyvendinti Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė, tačiau galutiniai sprendimai priklausys nuo procedūrų eigos ir sutartinių sąlygų. Artimiausiu metu pagrindinis dėmesys krypsta į tai, ar urbanistinio sutikimo etapas bus užbaigtas laiku ir be papildomų kliūčių.